Administracinė byla Nr. I1-1480-484/2020

                                                    Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04001-2019-0

                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo  J. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas J. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 22 400  Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 6-9). 

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2016 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. vasario 12 d. ir nuo  2017 m. liepos 26 d. iki 2019 m. birželio 30 d. jis buvo laikomas suimtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau - Lukiškių TI-K),  kamerose Nr.  114, 123, 172, 176, 224, 263, 264, 273, 280, 292, 293, 300, 325, 326, 341, 348, 376, 389, 397 nežmoniškomis, antisanitarinėmis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, orumą žeminančiomis, žmogaus kankinimui prilygstančiomis ir teises papildomai varžančiomis sąlygomis.

Detalizuoja, kad kiekvienoje kameroje (išskyrus rūsį) gyveno po du ar daugiau suimtųjų. Pagal jo ir kitų gyvenusių asmenų atliktus matavimus visose kamerose grindų plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, remiantis kuriuo vienam asmeniui turi tekti 3,6 kv. m grindų ploto, reikalavimų. Teigia, kad atmetus visų įrengimų kameroje užimamus grindų plotus, jam tekdavo tik po 1,4-1,6 kv. m. Dėl ploto trūkumo pareiškėjui tapo psichologiškai sunkiau gyventi/bendrauti, atlikti higienos ir kitus ruošos darbus.

Pareiškėjo teigimu, dėl higienos taisyklių nuolatinių pažeidimų, šilto vandens nebuvimo ir negalėjimo jo gauti, ventiliacijos įrengimų nebuvimo ir prastai veikiančios natūralios ventiliacijos, šviesos (natūralios ir dirbtinės) trūkumo bei sklaidos, nišų, lubų, grindų prastos būklės (rūsio kamera), parazitų, graužikų (tarakonai, patalynės erkės, blakės, pelės), privatumo nebuvimo įvykdavo emociniai pykčio proveržiai tarp kameros gyventojų, kas neigiamai veikė jo bei kitų asmenų būseną ir gyvenimą kameroje padarydavo tiesiog kančia.

Taip pat tvirtina, kad kamerose baldai buvo netinkami: kelių aukštų lovos buvo be kopėtėlių, taip pat be atitvarų, apsaugančių nuo iškritimo. Tualetas buvo įrengtas gyvenamojoje kameroje, nebuvo atitvertas, todėl jis buvo nuolat stebimas tiek pareigūnų, pareigūnių, tiek ir kitų kameroje esančių asmenų. Anot pareiškėjo, nebuvo tinkamai įrengtos ir dušo patalpos: plytelės buvo nutrupėjusios, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, nebuvo patalpų persirengti. Lukiškių TI-K išduodami čiužiniai ir antklodės buvo be užvalkalų. Be to, nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti rūbus, juos išsidžiovinti. Kameroje esantis langas neužtikrino tinkamos ventiliacijos. Suteikiama tik 1 val. per parą pasivaikščioti, likusias 23 val. pareiškėjas būdavo kameroje. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai, buvo nuolat prišiukšlinti. Taip pat kamerose buvo netinkamai įrengti langai: lango dalyse buvo sudužęs stiklas, dėl ko žiemą bei kitu šaltuoju metų laiku per langų tarpus bei sudužusį stiklą į kamerą eidavo šaltas vėjas ir šaltis, sanitariniame mazge nebuvo atskiros ventiliacijos, nuo tualetų sklido nemalonūs kvapai.

Remdamasis aukščiau pateiktomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigia, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais Lukiškių TI-K administracija nevykdė LR ir tarptautinių teisės aktų, privalomų teisinių normatyvų bei standartų dėl kalinimo ir suėmimo laikymo sąlygų, todėl jis patyrė fizines, psichologines kančias ir buitinius, higieninius, moralinius, etinius ir kitus nepatogumus. To nebūtų buvę, jeigu būtų buvę laikomasi teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad kalinimo sąlygos, kurios pažeidžia žmogaus teises, negali būti pateisinamas finansavimo trūkumu.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 16-23). Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 126 d. įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių TI-K yra reorganizuota ją prijungiant prie biudžetinės įstaigos Vilniaus PN, kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.  

Dėl ginčo esmės, remdamasis atsiliepime nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas periodiškai nuo 2016 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. birželio 28 d. numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, atsakovės atstovas nurodo, kad iš šių duomenų matosi, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus ploto reikalavimus. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Nurodo, kad pataisos įstaigos administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus.

Paaiškina, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turėjo būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Taip pat pažymi, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – TIĮET), nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Akcentuoja, kad pagal galiojusius teisės aktus tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turėjo jose apgyvendinti asmenys (išskyrus Nr. 104-125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareiga). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125) buvo išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės. Kameros buvo įrengtos vadovaujantis TIĮET III skirsnio normomis. Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) - apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m); taburetės matmenys - apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Pažymi, kad visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų buvo kamerose, atitinkamai ir lentynos buvo padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Akcentuoja, kad kamerų plotas buvo pakankamai mažas, dėl to ne visada buvo įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

 Atsakovės atstovo teigimu, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip ir numatyta HN 134:2015 14 punkte. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. 

Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tvirtina, kad lovų kopėtėlės buvo įrengtos tik remontuotose Lukiškių TI-K kamerose, kadangi galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys pataisos įstaigų įrengimą, nenumato įstaigos administracijos pareigos įrengti tokias kopėtėles.

Teigia, kad kamerų langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose

             Tvirtina, kad vadovaujantis nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančia Materialinio buitinio aprūpinimo norma, visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems nuteistiesiems ir suimtiesiems vyrams buvo išduodama antklodė (1 vnt.), čiužinys (1 vnt.) ir pagalvė (1 vnt.). Užvalkalų išdavimo minėta norma nenumato. Tiems nuteistiesiems ir suimtiesiems, kurie neturėjo nuosavos patalynės, rankšluosčių ir indų, buvo išduodami rankšluosčiai (2 vnt.), indų komplektas (1 vnt.) (kurį sudaro lėkštutė, dubenėlis, šaukštas ir du puodukai) ir patalynės komplektas (2 vnt.) (kurį sudaro paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei). Vadovaujantis HN 134:2015 Lukiškių TI-K skalbiniai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis, apmokėti skalbimo paslaugą.

Dėl neturtinės žalos atsiliepime į skundą pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Be to, atsakovės atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Mano, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).

Teismas

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo  2016 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. birželio 30 d. jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas suėmimo sąlygas: neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir saugi gyvenimui aplinka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).  

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pareiškėjas skunde, be kita ko, teigia, kad buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Nurodo, kad atskaičius kameroje buvusių įrenginių plotą, jam teko 1,4-1,6 kv. m kameros ploto.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

  LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). 

 Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas šiais laikotarpiais:  nuo 2016 m. lapkričio 26 d. iki 2016 m. vasario 10 d.  kameroje Nr. 172, kurios plotas 7,94 kv. m (du asmenys   kameroje) ir kameroje Nr. 224, kurios plotas 5,33 kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2019 m. birželio 28 d. kameroje  Nr. 104, kurios plotas 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje), Nr. 325, kurios plotas 7,64 kv. m (2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 341, kurios plotas 7,95 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 301, kurios plotas 8,03 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 280, kurios plotas 7,82 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 326, kurios plotas 7,66 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 348, kurios plotas 7,58 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 179, kurios plotas 7,94 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 258, kurios plotas 34,71 kv. m (8 asmenys kameroje), kameroje Nr. 11, kurios plotas 7,45 kv. m (2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 262, kurios plotas 7,86 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 273, kurios plotas 7,79 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 263, kurios plotas 7,83 kv. m (2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 383, kurios plotas 7,22 kv. m (2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 292, kurios plotas 7,80 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 376, kurios plotas 7,35 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 397, kurios plotas 20,14 kv. m (1-4 asmenys kameroje), kameroje Nr. 321, kurios plotas 7,70 kv. m (2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 389, kurios plotas 26,63 kv. m (5-6 asmenys kameroje), sekcijoje Nr. 1, kurios plotas 105,14 kv. m (10-19 asmenų sekcijoje). Remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjui Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta ploto norma buvo užtikrinta visą jo buvimo įkalinimo įstaigoje laikotarpį, pareiškėjui teko nuo 3,61 iki 10,51 kv. m. Taip pat akcentuotina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), ginčo laikotarpiu, vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Tai reiškia, kad buvo išlaikytas ir EŽTT praktikoje nurodytas ploto standartas.

Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl ploto normos pažeidimo ir su tuo susijusių nepatogumų atsiradimo yra nepagrįsti.

             Dėl sanitarinio mazgo įrengimo

             Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto nebuvo atskirtas, todėl juo naudojantis buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų (tarp jų ir moterų) pro kameros duryse esantį langelį. Taip pat nurodo, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros ventiliacijos, todėl nuo jo sklido nemalonus kvapas.

 HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje M. prieš Rusiją ir byloje A. ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).

Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą paaiškinta, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Taip pat paaiškinta, kad gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Prie atsiliepimo į skundą pridėtos nuotraukos, kuriose matyti tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris ir tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, vaizdas (b. l. 38, 39).

Kaip matyti, Lukiškių TI-K kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų, reglamentuojančių tokių patalpų įrengimą, reikalavimus, tačiau atsakovo atstovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad konkrečiose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus privatumo užtikrinimo prasme. Todėl, remdamasis EŽTT ir nacionalinių teismų praktika, daro išvadą, jog sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Taip pat dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, pareiškėjas galėjo kvėpuoti dvoku, kas taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.

             Dėl kamerų sanitarinės būklės             

 Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimo, sienų ir grindų būklė buvo bloga, veisėsi pelėsis, buvo parazitų ir graužikų, pro suskilusį lango stiklą skverbėsi šaltis, dušo patalpose plytelės buvo aptrupėjusios, ant sienų ir lubų pelėsis.

 Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015). Vadovaujantis HN 134:2015 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 C, o HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 punktas).

Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamų kamerų ir dušo patalpų įrengimo, higienos normų reikalavimų pažeidimų yra abstraktūs, jis nekonkretizuoja, kokiose iš jo nurodytų patalpų jo nurodytos sąlygos egzistavo ir kokias konkrečias pasekmes šie galimi pažeidimai jam sukėlė.

Atsiliepime į skundą teigiama, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymima, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl, pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tekdavo daryti pakartotiną remontą. Taip pat nurodyta, kad Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) nebuvo finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros buvo vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai buvo lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamąsias kameras buvo išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. 

Atsiliepime į skundą pažymėta, kad įkalinimo įstaigoje buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, kas atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimus.

Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) patikrinimo aktai patvirtina, kad ši įstaiga Lukiškių TI-K atlikdavo periodinę ar operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Duomenų apie nustatytus  HN 134:2015 pažeidimus, susijusius su kamerų temperatūra, drėgme, apšvietimu, ventiliacija ir kt., pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu skunde nurodytose gyvenamosiose kamerose, nėra. Nustatyti tam tikri HN 134:2015 reikalavimų pažeidimai, buvo nedelsiant šalinami.

NVSC 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinimo metu Lukiškių TI-K III-o korpuso 3-o posto dušinėje patikrinimo metu buvo vizualiai nešvari pertvara, tai neatitiko HN 134:2015 28.2 papunkčio reikalavimo, kuriame nurodyta, kad dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Lukiškių TI-K administracijai nurodyta nedelsiant pašalinti šį pažeidimą. Patikrinimo metu taip pat užfiksuota, kad 9-o posto dušinėje ant lubų buvo vizualiai matomų pelėsių požymių, tai neatitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimo, todėl Lukiškių TI-K nurodyta iki 2017 m. vasario 1 d. pašalinti šį pažeidimą (b. l. 28-29).

Pagal HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu. 

NVSC 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akte nurodyta, kad tikrintose kamerose patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų vizualiai nenustatyta. Lukiškių TI-K pildomas atliktų profilaktinių aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, kuriame matyti, kad Lukiškių TI-K buvo atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad įstaiga buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atliko visuomenės sveikatos priežiūros veiklą (b. l. 25-29).

           Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų pažeidimų būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas, atliekančias visuomenės sveikatos kontrolę. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad dėl suėmimo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikatos būklė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į aptartą įrodinėjimo paskirstymo taisyklę, darytina išvada, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl saugios sveikatai aplinkos neužtikrinimo nepakanka konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas savo teisių pažeidimo, susijusio su saugios gyvenimui aplinkos užtikrinimu, neįrodė.

Dėl karšto vandens

Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo tik šaltas vanduo.

HN 134:2015 18 punkte nurodoma, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, galiojančiuose teisės aktuose karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras nenumatytas. NVSC 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad patikrinimo metu Lukiškių TI-K karštas vanduo buvo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimo konstatuoti nėra pagrindo.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo suteikiamas tik 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas per dieną, pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šiukšlių.

Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, teisę į kasdienį vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore buvo nustatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad kiekviena įkalinimo įstaiga turi teisę atsižvelgiant į kalinamųjų asmenų kiekį ir specifiką nusistatyti savo vidaus tvarką dėl pasivaikščiojimo teisės realizavimo, kuri turi atitikti bendruosius įstatymo reikalavimus dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės. Pareiškėjas skunde neneigia, kad nurodytos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore jam buvo suteikiamas. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą Lukiškių TI-K buvo užtikrinta tinkamai.

TIĮET 22 punkte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Analogiški reikalavimai pasivaikščiojimo kiemeliams nustatyti ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu. Nr. V-82.

Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 92 punktu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 233 punktu, pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji ir nuteistieji.

Pareiškėjas skunde nesukonkretino, kokiame ar kokiuose iš pasivaikščiojimo kiemelių buvo šiukšlių, taip pat nenurodė, kokios įtakos nurodytos sąlygos turėjo jo asmeniui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, bei į jau minėtas LVAT suformuotas taisykles dėl įrodymų naštos paskirstymo, daro išvadą, kad atsakovas neturėjo pareigos pateikti įrodymų ginčijamu klausimu, o vien deklaratyvaus, abstraktaus pobūdžio pareiškėjo skundo teiginių dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės nepakanka konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą laiko nepagrįstu.

Dėl minkštojo inventoriaus, patalynės ir skalbimo

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Lukiškių TI-K  čiužiniai ir antklodė buvo be užvalkalų.

HN 134:2015 41-43 punktuose nurodyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje.  Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Atsiliepime į skundą informuojama, kad visiems į Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems vyrams pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (aktuali 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. iR-132 redakcija) buvo išduodama antklodė (1 vnt.), čiužinys (1 vnt.) ir pagalvė (1 vnt.). Užvalkalų išdavimo minėta norma nenumato. Tiems nuteistiesiems ir suimtiesiems, kurie neturėjo nuosavos patalynės, rankšluosčių ir indų, buvo  išduodami rankšluosčiai (2 vnt.), indų komplektas (1 vnt.) (kurį sudaro lėkštutė, dubenėlis, šaukštas ir du puodukai) ir patalynės komplektas (2 vnt.) (kurį sudaro paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei).

 NVSC 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinimo metu I-ajame, III-ajame korpuse naudojimui paruoštas minkštasis inventorius buvo vizualiai švarus, nesuplyšęs ir tinkamas dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose, tai atitiko HN 134:2015 41 punkto reikalavimus.

Pareiškėjo skundo teiginiai dėl užvalkalų neišdavimo abstraktus pobūdžio. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti rūbus, juos išsidžiovinti.

            Vadovaujantis HN 134:2015 40 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K skalbiniai  buvo skalbiami centralizuotai. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 258 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“107 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę buvo skalbiama suimtųjų ir nuteistųjų patalynė ir apatiniai drabužiai. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Taip pat paaiškinta, kad asmeniniai skalbiniai suimtųjų ir nuteistųjų į skalbyklą buvo priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis, apmokėti skalbimo paslaugą. Neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr.1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“.

NVSC 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akte nustatyta, kad Lukiškių TI-K skalbyklos nebuvo. Dėl skalbinių skalbimo ir džiovinimo Lukiškių TI-K  administracija 2016 m. sausio 5 d. buvo sudariusi sutartį Nr. 18-1 su leidimą-higienos pasą skalbimo paslaugų teikimui turinčia įmone, kurioje skalbiami ir džiovinami visi Lukiškių TI-K susidarantys skalbiniai.

Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Lukiškių TI-K skalbinių skalbimo ir džiovinimo paslaugos buvo teikiamos teisės aktų nustatyta tvarka. Jokių duomenų, kad šia paslauga pareiškėjas negalėjo pasinaudoti, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl nesudarymo sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl netinkamo inventoriaus 

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvusios dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių.

Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos vadovaujantis TIĮET III skirsnio nuostatomis. Kopėtėlės prie lovų buvo įrengtos tik suremontuotose kamerose.

TIĮET 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Kaip matyti, nei paminėta teisės norma, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja lovų aukščio ir pareigos įrengti kopėčias dviaukštei lovai. Lukiškių TI-K administracija, gerindama suimtųjų (nuteistųjų) sąlygas kopėtėles įrengė suremontuotose kamerose. Byloje duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai būtų reiškęs pretenzijas dėl kopėtėlių nebuvimo prie kameros lovos, nėra. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus įrengiant miegamąją vietą, todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu atmetami.

Dėl persirengimo kabinos įrengimo dušo patalpoje

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dušo patalpose nebuvo persirengimo kabinos.

HN 134:2015 29 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Kaip jau minėta šie reikalavimai taikomi naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K buvo ilgą laiką veikianti įkalinimo įstaiga, o nusirengimo / apsirengimo kambario įrengimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais.

Nors atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių arba patvirtinančių pareiškėjo skundo teiginius dėl nusirengimo / apsirengimo kambario nebuvimo, tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl persirengimo kabinų nebuvimo būtų reiškęs pretenzijas įstaigos administracijai, o administracija būtų atsisakiusi šiuos klausimus spręsti. Be to, pareiškėjas skunde nenurodo, kaip šis trūkumas įtakojo jo asmenį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šia apimtimi nekonstatuotini.

           Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. 

          CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

          Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę: pareiškėjui iš viso 777 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau pastarojo pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. liepos 26 d. imtinai pareiškėjas nebuvo Lukiškių TI-K, nes buvo paleistas į laisvę, be to, tam tikrą laiką (39 paras) kameroje jis buvo laikomas vienas.  Teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nuo 2018 m. spalio mėn. Lukiškių TI-K buvo likęs savo paties pageidavimu ūkio darbų atlikimui (b. l. 74, 78), jis nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma  22 400 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 1 500  Eur suma.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

            Pareiškėjo J. J. skundą tenkinti iš dalies.

J. J. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 500  (vieną tūkstantį penkis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

            Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja