Baudžiamoji byla Nr.
2K-505/2010 nuasmeninta Procesinio sprendimo
kategorija
1.2.27.5.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos,
Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant
Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,
išteisintajam R. Ž., jo gynėjui advokatui Sauliui
Ženteliui,
M. G. gynėjui advokatui Žilvinui Mišeikiui,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro Dariaus Valio ir nuteistojo M. G. (M. G.) kasacinius
skundus dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d.
nuosprendžio, kuriuo :
M. G. nuteistas pagal BK
290 straipsnį (dėl I. Z. ir V. B. įžeidimo) nuteistas 20 MGL
(2600 Lt) dydžio bauda; pagal BK 290 straipsnį (dėl A. Z., A. B. ir J. Š.
įžeidimo) – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Pritaikius BK 63 straipsnio 3
dalį, jam paskirta subendrinta bausmė – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
M. G. iškeltos administracinių teisės pažeidimo bylos
pagal ATPK 174 straipsnį dėl nedidelio chuliganizmo 2007 m. gruodžio 4 d. 5.20
val. epizode, pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį dėl pasipriešinimo policijos
pareigūnams 2007 m. gruodžio 4 d. 5.20 val. ir 6.20 val. epizoduose.
R. Ž. pagal BK 284 straipsnio l dalį,
290 straipsnį ir 286 straipsnį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių
nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
R. Ž. iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos
pagal ATPK 174 straipsnį dėl nedidelio chuliganizmo 2007 m. gruodžio 4 d. 5.20
val. epizoduose, pagal ATPK 187 straipsnio l ir 2 dalis dėl policijos pareigūnų
įžeidimo ir pasipriešinimo jiems 2007 m. gruodžio 4 d. 5.40 val. ir 6.20
val. epizoduose.
Skundžiama ir
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartis, kuria nuteistojo M. G.,
išteisintojo R. Ž. ir Vilniaus m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro
pavaduotojo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokuroro,
prašiusio kasacinį skundą tenkinti, M. G. kasacinį skundą atmesti, M. G.
gynėjo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, M. G. skundą tenkinti,
R. Ž. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti,
paaiškinimų,
n u s t
a t ė :
M. G. nuteistas
pagal BK 290 straipsnį, o R. Ž. išteisintas, jam iškeliant administracinio
teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jiedu
2007 m. gruodžio 4 d., apie 5.40 val., būdami neblaivūs, (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, įžeidė viešojo administravimo funkcijas
atliekančius asmenis – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato
Viešosios policijos Patrulių rinktinės Penktojo būrio vyresnįjį patrulį V. B.
bei vyresnįjį patrulį I. Z., jų atžvilgiu vartodami necenzūrinius, nepadorius
bei asmenybę žeminančius žodžius.
Be to, M. G. nuteistas pagal BK 290
straipsnį, o R. Ž. išteisintas, jam iškeliant administracinio teisės pažeidimo
bylą pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jiedu 2007 m. gruodžio 4 d., apie
6.20 val., būdami neblaivūs, veikdami kartu, būdami Vilniaus m. vyriausiojo
policijos komisariato pirmojo policijos komisariato, esančio Kalvarijų g. 59,
Vilniuje, tarnybinėse patalpose, įžeidė viešojo administravimo funkcijas
atliekančius asmenis – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato
pirmojo policijos komisariato viešosios policijos budėtojų grupės vyr. postinį
A. Z., postinį A. B. ir postinį J. Š. jų atžvilgiu vartodami necenzūrinius,
nepadorius bei asmenybę žeminančius žodžius.
Be to, M. G. ir R. Ž. išteisinti
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jiems iškeliant administracinio teisės
pažeidimo bylas pagal ATPK 174 straipsnį už tai, kad jiedu 2007 m. gruodžio 4 d.,
apie 5.20 val., būdami neblaivūs, viešoje vietoje įžūliais veiksmais
demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, važiuodami taksi automobiliu
„VW Sharan“ (duomenys neskelbtini), iš chuliganiškų paskatų pradėjo
įžeidinėti bei užgaulioti taksi vairuotoją O. Ch., vartodami jo atžvilgiu necenzūrinius
žodžius, grasino jam, automobilio salone laistė alkoholinius gėrimus, šiais
veiksmais demonstruodami nepagarbą savo darbo funkcijas atliekančiam taksi
vairuotojui. Vėliau privažiavus (duomenys neskelbtini), ir išlipus iš taksi automobilio, toliau tęsdami
savo veiksmus, įžūliu elgesiu, grasinimais ir patyčiomis demonstravo
nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent: atsisakė mokėti už taksi
paslaugas, atvykusių policijos pareigūnų akivaizdoje stumdė taksi vairuotoją O.
Ch. bei jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius, nepadorius bei asmenybę žeminančius
žodžius, šiais savo veiksmais sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką.
Be to, M. G. ir R. Ž. išteisinti
pagal BK 286 straipsnį, jiems iškeliant administracinio tesės pažeidimo bylas
pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad jiedu 2007 m. gruodžio 4 d.,
apie 5.40 val., būdami neblaivūs, veikdami kartu, (duomenys neskelbtini)
Vilniuje, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo
funkcijas atliekantiems asmenims, o būtent: stumdė policijos pareigūnus – Vilniaus
miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės
Penktojo būrio vyresnįjį patrulį V. B., vyresnįjį patrulį I. Z. ir vyresnįjį
patrulį R. J., nepakluso jų teisėtiems reikalavimams nusiraminti ir sėstis į
tarnybinį automobilį, dėl ko jam buvo uždėti antrankiai.
Be to, M. G. ir R. Ž. išteisinti pagal BK
286 straipsnį, jiems iškeliant administracinio tesės pažeidimo bylas pagal ATPK
187 straipsnio 1 dalį už tai, kad jiedu 2007 m. gruodžio 4 d., apie 6.20
val., būdami neblaivūs, veikdami kartu, būdami Vilniaus m. vyriausiojo
policijos komisariato pirmojo policijos komisariato, esančio Kalvarijų g. 59,
Vilniuje, tarnybinėse patalpose, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino
viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims, o būtent: tampė už
uniformos, stumdė policijos pareigūnus – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos
komisariato pirmojo policijos komisariato viešosios policijos budėtojų grupės
vyr. postinį A. Z., postinį A. B., ir postinį J. Š., nepakluso jų teisėtiems
reikalavimams nusiraminti, dėl ko buvo patalpinti į laikino sulaikymo patalpas.
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Darius Valys kasaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas,
išteisindamas R. Ž. bei M. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį,
nepagrįstai konstatavo, jog tarp taksi vairuotojo ir keleivių įvyko asmeninio
pobūdžio konfliktas, nes vairuotojas atsisakė tenkinti klientų pageidavimus,
todėl šie savo ruožtu ėmė jį įžeidinėti bei atsisakė susimokėti už paslaugas.
Juolab kad ir pats vairuotojas policijos pareigūnus iškvietė tik dėl
neatsiskatymo fakto, o ne dėl įžeidinėjimo. Šiuo pagrindu teismas pripažino
nesant BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Apeliacinės
instancijos teismas netgi pabrėžė, jog taksi vairuotojas, sutikdamas vežti
neblaivius keleivius ir dar šiems gabentis bei automobilyje toliau vartoti
alkoholį, ne tik pažeidė Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi
taisyklių 26 punkto 1 papunkčio nuostatas, bet ir prisiėmė riziką dėl galimo
konflikto atsiradimo bei savo veiksmais sudarė sąlygas šiam konfliktui kilti.
Be to, BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtis yra materialioji, t.y.
turėjo būti sutrikdyta visuomenės rimtis, tuo tarpu tokie padariniai
neatsirado, todėl apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios
instancijos teismo nuosprendį. Prokuroras įsitikinęs, jog teismai neteisingai aiškino
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties
pagrindinius požymius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos
praktikos ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, be to, buvo pažeistos BPK
20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais
taksi taisyklės, prokuroro teigimu, privalomos ne tik vairuotojui, bet ir
keleiviams, besinaudojantiems taksi paslaugomis, taigi šias taisykles pažeidė
abi šalys, vienok tai nesuteikė teisės keleiviams toliau elgtis netinkamai bei
pažeisti visuomenėje priimtas elgesio normas. Į vairuotojo pastabas dėl išpilto
alkoholio keleiviai reagavo neadekvačiai, jį užgauliojo, stūmė, atsisakė
atsiskaityti už paslaugas, dėl ko šis buvo priverstas iškviesti policiją. Be
to, atsirado ir padariniai – buvo sutrikdytas normalus taksi vairuotojo darbas
– jis turėjo ne tik tramdyti įsisiautėjusius keleivius, bet ir kviesti
policiją, jos laukti, valyti saloną, važiuoti rašyti pareiškimą – visa tai į
taksi vairuotojo pareigas neįeina. Ir teismas nėra teisus teigdamas, jog darbas
nebuvo sutrikdytas vien dėl to, kad skaitliuko taksi vairuotojas neišjungė iki
pat vykimo į policiją. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra pasisakyta, kad
visuomenės rimties sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių
darbas, kaip kad įvyko nagrinėjamoje byloje (2K-397/2005). Be to, aiškiai
nepagrįsta teismo išvada, kad tarp vairuotojo ir keleivių įvyko asmeninio
pobūdžio konfliktas, nes jie jį užgaulioti pradėjo dar iki jo atsisakymo
sustoti degalinėje ar vykdyti kitokius pageidavimus, be to, tokiu atveju nebuvo
galima veikos traktuoti ir pagal ATPK 174 straipsnį kaip smulkaus chuliganizmo,
kaip kad padarė teismas. Todėl, prokuroro įsitikinimu, teismas, įžvelgdamas
kelis atskirus konfliktus bei įvardydamas kiekvieno iš jų priežastį, įrodymus
vertino subjektyviai ir vienpusiškai (R. Ž. bei M. G. naudai), be to,
atsietai nuo kitų įrodymų (nuoseklių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų,
kuriais netikėti nėra jokio pagrindo. Be to, teismas visiškai nepagrįstai
neanalizavo galimybės veiką kvalifikuoti kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK
284 straipsnio 2 dalį, nes čia padarinių nereikalaujama – pakanka fakto,
kad visuomenės rimtis buvo trikdoma (formalioji sudėtis).
Taip pat, prokuroro įsitikinimu, nepagrįstai R. Ž. ir
M. G. administracinė atsakomybė taikyta vietoj BK 286 straipsnio, pagal
kurį jie išteisinti, nes iš bylos medžiagos matyti, kad R. Ž. bei
M. G. ne tik įžeidinėjo policijos pareigūnus bei nepakluso jų
reikalavimams, bet ir stumdėsi, muistėsi bei tampė juos už uniformų. Kaip tik
šiais veiksmais M. G. bei R. Ž. panaudojo prieš pareigūnus fizinį
smurtą. Pagal I. Z. parodymus R. Ž. jam sudavė smūgį į krūtinę bei
stūmė tuo metu, kai buvo sodinamas į tarnybinį automobilį. Jis nurodė jutęs
fizinį skausmą, tačiau į medikus nesikreipęs. I. B. parodė, kad prieš jį fizinį
smurtą naudojo M. G. Be to, jau vežant R. Ž. bei M. G. į
komisariatą, jie trukdė pareigūnams vairuoti, tampė juos už uniformų, dėl ko
buvo iškviestas pastiprinimas. R. J., be to, parodė, kad R. Ž.
priešinosi sodinamas į automobilį, jį pastūmė, dėl to jam buvo uždėti antrankiai.
Policijoje A. B. negalėjo susitvarkyti su R. Ž. bei M. G., dėl
to jam į pagalbą atėjo kitas pareigūnas – A. Z. R. Ž. stūmė
pareigūną, metė į veidą šaliką, dėl to net buvo nuspręsta įvykį filmuoti, deja,
pavėluotai, nes sulaikytieji jau buvo nusiraminę. Nukentėjusiųjų bei liudytojų
parodymai nuoseklūs, patvirtina vieni kitus, tuo tarpu R. Ž. bei M. G.
parodymai nenuoseklūs ir nelogiški, be to, prieštarauja nustatytoms faktinėms
aplinkybėms, o kai kurių epizodų jie net neatsimena. Nors R. Ž. bei M. G.
veiksmai ir nesukėlė pareigūnams sveikatos sutrikdymų, tačiau jų veiksmai, anot
prokuroro, laikytini pavojingais, nes šiuo atveju du asmenys bendrais aktyviais
veiksmais, panaudodami fizinį smurtą pasipriešino net keliems pareigūnams,
todėl jie negali užtraukti tik administracinės atsakomybės, nes tokiais
atvejais smurtas nenaudojamas, nebent grasinama jį panaudoti kada nors ateityje
arba grasina padaryti materialinės žalos ir pan. (2K-336/2007; 2K-802/2007;
2K-298/2009). Atsižvelgiant į tai, pagrįstai jiems buvo inkriminuota ir
atsakomybę sunkinanti aplinkybė – bendrininkų grupė.
Prokuroro
teigimu, netinkamai taikyti ir BK 290, 24 straipsniai bei 25 straipsnio 2 dalis
bei tokiu būdu padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. R. Ž.,
nepaisant to, kad jo veiksmai buvo pakankamai intensyvūs, pagal BK 290
straipsnį buvo išteisintas bei jam vėlgi nepagrįstai taikyta administracinė
atsakomybė. Kolegija konstatavo, jog pareigūnai vietoje taip ir nenustatė
tikrosios konflikto atsiradimo priežasties, buvo pasiremta tik taksi vairuotojo
versija, gi R. Ž. bei M. G., nors šie taip pat skambino policijai,
pasiaiškinti nebuvo leista, jie nebuvo išklausyti, o iškart nuspręsta vežti
juos į policijos komisariatą. Tai, kolegijos teigimu, dar labiau paaštrino
konfliktinę situaciją. Gi prokuroro įsitikinimu, policijos pareigūnai, t.y.
viešojo administravimo funkcijas atliekantys asmenys, į įvykio vietą atvyko
pagal iškvietimą kilus konfliktui tarp taksi vairuotojo bei keleivių dėl
apmokėjimo už suteiktas paslaugas, R. Ž. ir M. G. buvo neblaivūs ir
agresyvūs, policijos pareigūnų akivaizdoje stumdė ir įžeidinėjo taksi
vairuotoją, už paslaugas apmokėti atsisakė, be to,
įžeidinėjo pačius policijos pareigūnus, atsisakė paklusti jų teisėtiems
reikalavimams, todėl jų sprendimas vežti taksi keleivius į policijos
komisariatą buvo visiškai pagrįstas ir teisėtas. Pareigūnai parodė, kad
įžeidinėjimai ir užgauliojimai buvo skirti konkretiems asmenims, tai patvirtino
ir D. K. bei O. Ch., taip pat ir vaizdo įrašas, nors filmuoti ir
pradėta pavėluotai. Kad kaltinamųjų veiksmai žeidė konkrečius asmenis ne tik
kaip pareigūnus, bet ir kaip žmones, žemino jų garbę ir orumą, patvirtino net
septyni policijos pareigūnai. Įstatyme nenumatytos aplinkybės, kurioms esant
galėtų būti pateisintas valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo
funkcijas atliekančių asmenų įžeidimas, juolab kad pareigūnų reikalavimai ir
veiksmai buvo visiškai pagrįsti ir teisėti. BK 290 straipsnio sudėtis formali,
taigi nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo asmens įžeidimo momento
(2K-330/2008; 2K-86/2008). Prokurorui nesuprantama, kodėl teismas, nuteisdamas
M. G. pagal BK 290 straipsnį, R. Ž., nepaisant to, kad jo veiksmai
buvo net ir aktyvesni, išteisino bei taikė jam tik administracinę atsakomybę.
Pagal ištirtus įrodymus matyti, jog tiek R. Ž., tiek ir M. G. atliko
analogiškus veiksmus, tačiau R. Ž. išsakytus necenzūrinius žodžius ir
keiksmažodžius teismas kažkodėl vertino kaip bendro pobūdžio, gi tokius pačius
žodžius, išsakytus M. G., teismas labai plačiai išanalizavo ir nutarė, jog
kadangi jie buvo ištarti konfliktinėje situacijoje, jie negali būti vertinami
kaip bendro pobūdžio, nes ištarti reaguojant į atitinkamus policijos pareigūnų
veiksmus, taigi, skirti konkretiems asmenims. Prokuroro įsitikinimu, šiuo
konkrečiu atveju R. Ž. bei M. G. pagrįstai buvo inkriminuotas
bendrininkavimo požymis, nes jų veiksmai buvo aiškiai sutartiniai. Susitarimo
požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontaniškai staiga
kilusį susitarimą; susitariama gali būti tiek raštu, tiek žodžiu, tiek
konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina
nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos
detales (2K-245/2006; 2K-275/2007; 2K-229/2008; 2K-485/2008). Iš
nagrinėjamojoje byloje nustatytų bendrininkų veiksmų akivaizdu, kad R. Ž.
veikė sutartinai su M. G., nes vartojo vienodo pobūdžio keiksmažodžius,
necenzūrinius bei asmenybę žeminančius žodžius, todėl jie laikytini nusikaltimo
bendravykdytojais ir abu turi atsakyti pagal tą patį BK straipsnį. Aplinkybė,
kad vienas ar kitas bendrininkas buvo daugiau ar mažiau aktyvesnis, anot
prokuroro, svarbi tik individualizuojant skiriamą bausmę.
Taip pat, prokuroro teigimu, netinkamai taikytas baudžiamasis
įstatymas (BK 54 straipsnis) ir skiriant M. G. bausmę. Parinkdamas bausmės
rūšį – baudą – teismas atsižvelgė į nuteistojo jauną amžių, į tai, kad padaryti
nusikaltimai nepriskiriami prie sunkių bei konstatavo, kad M. G. padaryta
veika yra ties administracinės teisės pažeidimo riba, tačiau nenurodė konkrečių
kriterijų, kuriais vadovaudamasis teismas skyrė nuteistajam baudą, mažesnę nei
įstatymo numatytas vidurkis. Lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nes
nuteistasis neprisipažino ir nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, netgi
priešingai – yra nemažai jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių – veiką padarė
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe, be to, nuteistas
už du epizodus. Atsižvelgiant į tai, anot prokuroro, jam skirta aiškiai per
švelni bausmė. Jam skirtina bauda už kiekvieną padarytą veiką didesnė nei
įstatymo numatytas vidurkis.
Nuteistasis M. G.
kasaciniame skunde prašo Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo
2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2010
m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nurodo,
kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį bei baudžiamojo proceso įstatymus, be
to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Pirmosios
instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, teismo
išvados pagrįstos neišsamiais, šališkai ištirtais ir neteisingai įvertintais
įrodymais, o nuosprendyje nurodytos veikos padarymo aplinkybės išdėstytos
tendencingai, neobjektyviai, netiksliai kvalifikuotos taikant dvigubus
standartus. Visa tai kasatorius nurodė apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės
instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, jog nuteistojo elgesys nebuvo
neapibrėžtas plūdimasis, o buvo tikslingas elgesys, siekiant įžeisti konkrečius
pareigūnus. Tai konstatuodamas, teismas tik perrašė pirmosios instancijos
teismo išvadas, tačiau jų nedetalizavo, nepaaiškino, kodėl būtent kasatoriaus
ištarti žodžiai įžeidė pareigūnus, kodėl jo elgesys įvertintas kaip intensyvesnis
ir grubesnis nei R. Ž., kuriam už analogiškus veiksmus taikyta tik
administracinė atsakomybė. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai, padarydami tokias
išvadas rėmėsi tik abejotinomis prielaidomis ir netyrė esminių aplinkybių;
esant prieštaravimų ir neatitikimų, nesivadovavo in dubio pro reo principu bei
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d.
nutarimo Nr. 40 3.1.8. punkto išaiškinimu, taip pat Europos Žmogaus Teisių
Teismo sprendimais, kur aiškiai pasakyta, kad visos abejonės aiškinamos
kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgement of
6 December 1988, Series A no. 146, Telfner v. Austria, no. 33501/9620,
20 March 2001 ir kt.). Taip pat teismai pažeidė
BPK 20 straipsnio nuostatas, nes neteisingai įvertino surinktus ir
ištirtus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo, liečiamumo,
leistinumo, įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio ir nevertino visų byloje
esančių įrodymų kaip visumos. Teismai, nagrinėdami bylą, įvykio aplinkybes tyrė
ir vertino fragmentiškai, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu.
Apeliaciniame skunde nuteistasis kėlė abejones dėl vaizdo ir garso įrašo
atitikimo įrodymams keliamiems reikalavimams, tačiau į klausimą, kokiu teisiniu
pagrindu šis įrašas buvo atliktas, apeliacinės instancijos teismas tik
deklaratyviai atsakė, kad BPK 156 straipsnyje yra numatyta galimybė
ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu atlikti tokius veiksmus,
gi, anot kasatoriaus, joks nutarimas nebuvo priimtas, be to, vadovaujantis BPK
169 straipsnio 2 dalimi, tokius ir kitus procesinius veiksmus galima atlikti
tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju ikiteisminis
tyrimas pradėtas nebuvo. Tai rodo, jog vaizdo ir garso įrašo veiksmas buvo
atliktas nesant tam jokio teisinio pagrindo ir net pažeidžiant imperatyvius BPK
reikalavimus. Todėl šis įrašas negalėjo būti pripažintas įrodymu ir juo
remiamasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas
šios klaidos neištaisė, taigi apeliacinio skundo nepatikrino tiek, kiek buvo
prašyta. Taip pat kasatorius pažymi, jog nebuvo pateikta stenogramos pradinė
dalis, t. y. pateikti ne visi duomenys, iš kurių būtų buvęs matomas
išteisintojo R. Ž. elgesys, kai buvo atliekama jo asmeninių daiktų
apžiūra. Šie duomenys, kasatoriaus įsitikinimu, galėjo turėti esminės reikšmės
tiriant bylai reikšmingas aplinkybes. Liko neišaiškinta daug aplinkybių, kurios
buvo vertinamos M. G. nenaudai, kai tuo tarpu jam palankios aplinkybės
išvis nebuvo vertinamos, todėl kasatorius mano, jog įrodymus teismas vertino
subjektyviai ir šališkai. Abejonių dėl teismo šališkumo kelia tai, kad teismai,
vertindami tas pačias aplinkybes skirtingų asmenų, t.y. kasatoriaus ir
R. Ž. atžvilgiu, aiškiai pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą – jie
nepateikė jokių argumentų, kodėl vienas aplinkybes jie laikė pakankamomis
baudžiamajai atsakomybei kilti, o kitas vertino kaip mažiau reikšmingas ir
nepatenkančias į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį. Taip pat teismai,
vertindami kasatoriaus išsakytus žodžius kaip konkrečių pareigūnų įžeidimą,
neatkreipė dėmesio į tai, jog vieni pareigūnai dėl tų pačių žodžių pasijuto
įžeisti, kai kiti tuo tarpu tų pačių žodžių kaip jų asmeninio įžeidimo
nevertino (pvz., R. J.). Tai rodo, kad teismai, nuteisdami M. G.,
vadovavosi tik kai kurių nukentėjusiųjų parodymais, kurie buvo palankūs
kaltinimui. Teismo šališkumą rodo ir tai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas nesant
visiškai jokio pagrindo skyrė kasatoriui pačią griežčiausią kardomąją priemonę
– suėmimą, kai tokios priemonės skirti neprašė net prokurorė. Nepagrįstai ir
nemotyvuotai buvo atmestas ir R. Ž. prašymas kreiptis į Konstitucinį
Teismą bei kasatoriaus gynėjo prašymas pateikti policijos pareigūnų pareigybių
aprašymus, iš kurių galima būtų nuspręsti, ar policijos pareigūnas – viešojo
administravimo funkcijas atliekantis asmuo, t.y. ar jis tinkamas nukentėjusysis
BK 290 straipsnio prasme. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjęs
teisėjas ne kartą, dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo yra išsakęs savo
nuomonę dėl bylos per masines informavimo priemones, kas tik dar kartą
patvirtina jo išankstinį nusistatymą kaltinamųjų atžvilgiu, t.y. jo šališkumą.
Kasatoriaus įsitikinimu, policijos pareigūnas nelaikytinas viešojo
administravimo funkcijas atliekančiu asmeniu, todėl yra netinkamas
nukentėjusysis BK 290 straipsnio atžvilgiu, be to, kasatoriaus tvirtinimu, jo
išsakyti žodžiai nebuvo nukreipti konkretiems asmenims, nieko jis pažeminti
nesiekė, tiesiog būdamas neblaivus esant susiklosčiusiai situacijai jis taip
išliejo savo pyktį, t.y. tiesiog plūdosi, neadresuodamas savo žodžių nė vienam
įvykio dalyviui. Jo pyktį sukėlė visų pirma tai, kad nepaisant to, jog policiją
kilus konfliktui kvietė ne tik taksi vairuotojas, bet ir jie, siekdami
išsiaiškinti susidariusios situacijos kaltininkus, buvo išklausyta tik viena
pusė – taksi vairuotojas – ir tik jam buvo pasiūlyta rašyti pareiškimą, gi su
kasatoriumi bei kartu su juo buvusiu R. Ž. iškart buvo elgiamasi
priešiškai, naudojama prievarta, R. Ž. buvo sukiojamos rankos, jis jėga
buvo sodinamas į tarnybinį automobilį, neleidus nieko paaiškinti. Taigi,
kasatorius įsitikinęs, kad jo reakcija (plūdimasis) buvo pakankamai adekvati
pareigūnams šitaip elgiantis. Atitinkamai neigiamą reakciją sukėlė ir faktas,
kad kasatorių bei R. Ž. uždarius areštinėje, buvo neteisėtai, net
nepildant jokio kratos ar apžiūros protokolo, atliekama jų asmeninių daiktų
apžiūra. Kitaip tariant, tokį kasatoriaus elgesį išprovokavo patys pareigūnai,
atlikę neteisėtus veiksmus. Kartu kasatoriui nesuprantama, kodėl vienodi žodžiai,
ištarti jo bei R. Ž., buvo vertinami kaip skirtingi – R. Ž. – kaip
bendro pobūdžio, į nieką neadresuotas plūdimasis, o jo – kasatoriaus – kaip
konkrečių asmenų įžeidimas, bei kodėl nebuvo išanalizuotas tokių žodžių kaip
„mentai“, „gaidžiai“ turinys. Kasatoriaus teigimu, bendrinėje lietuvių kalboje
tai yra normalūs žodžiai, nereiškiantys nieko užgaulaus, o teismo aiškinimas
apie tai, ką šie žodžiai reiškia kalinių subkultūroje, visiškai nepagrįstas.
Policijos pareigūnu negali būti teistas asmuo, be to, šie žodžiai nebuvo vartojami
kalinimo įstaigoje, todėl, kasatoriaus įsitikinimu, jokių neigiamų emocijų,
apie kokias kalba apeliacinės instancijos teismas, policijos pareigūnams jie
neturėjo sukelti. Šiuo atveju teismas pagal analogiją turėjo vadovautis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kur yra išaiškinta žodžio
„ožys“ prasmė bei konstatuota, jog dideliu įžeidimu žmogaus pavadinimas ožiu
negali būti laikomas (2K-204/2001). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad
kasatoriaus veiksmuose nėra objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visumos,
t.y. nėra nusikaltimo sudėties, dėl ko baudžiamoji atsakomybė negalima.
Galiausiai kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos
teismas, už analogišką veiką R. Ž. taikydamas administracinę atsakomybę,
nutartyje nurodė administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo
kriterijus, gi kasatoriaus atžvilgiu apie vienos ar kitos atsakomybės taikymo
kriterijus net neužsiminta. Kasatoriaus teigimu, praktikoje susiformavusi
nuomonė, jog ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti,
sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo
ištarti (2K-421/2007). Kasatoriaus įsitikinimu, jo padaryta veika pagal jos
objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi
tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant šią veiką protingumo, proporcingumo,
teisingumo ir kitais kriterijais, jai turėtų būti taikoma ultima ratio
priemonė, t.y. baudžiamoji atsakomybė. Be to, kasatorius mano, jog būdamas
nuteistas pagal BK 290 straipsnį ir iškelta administracinio teisės
pažeidimo byla pagal ATPK 187 straipsnį, jis buvo nubaustas du kartus už tą
pačią veiką, ką draudžia tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio
5 dalis, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7
protokolo 4 straipsnis. Taigi kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad baudžiamoji
atsakomybė jam taikyta nepagrįstai, byla apeliacine tvarka neišnagrinėta tiek,
kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies
pažeidimas), jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje,
sudėties, todėl byla nutrauktina. Be to, padaryti kiti esminiai baudžiamojo
proceso pažeidimai – įrodymai vertinti nesivadovaujant BPK 20 straipsnio
nuostatomis, kaltinimo formuluotė nuosprendyje netiksli ir neteisinga bei dėl
to atimta kasatoriaus teisė efektyviai gintis nuo pareikšto kaltinimo, o tuo
pačiu apribota teisė į gynybą, pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Visi
šie pažeidimai laikytini esminiais, sutrukdžiusiais išsamiai ir nešališkai
išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
M. G. kasacinis
skundas atmestinas, prokuroro skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl M. G.
kasaciniame skunde išdėstytų teiginių, kuriuos kolegija pripažįsta nepagrįstais
Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai baudžiamąją bylą M. G. atžvilgiu išnagrinėjo
laikydamiesi baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų bylų nagrinėjimo pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismuose bendrųjų nuostatų. Teismai išnagrinėjo
visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino vadovaujantis
BPK 20 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir
apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama
M. G. kaltė atitinka įstatymo reikalavimus jų leistinumo, liečiamumo,
patikimumo aspektu.
Nepagrįsti
kasacinio skundo teiginiai, jog M. G. neteisėtai buvo filmuojamas Vilniaus m.
Vyriausiojo policijos komisariato Penktojo policijos komisariato patalpose,
todėl teismas negalėjo remtis šiais duomenimis kaip įrodymu baudžiamojoje
byloje. Teismai pagrįstai pripažino vaizdo ir garso įrašų duomenis įrodymu,
tačiau netiksliai nurodė filmavimo procedūros atlikimo teisinį pagrindą. BPK 20
straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų
nustatyta tvarka gauti duomenys. Tam, kad duomenys galėtų būti pripažįstami
įrodymais, BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse reikalaujama, jog
įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną
aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai, ir tik teisėtais būdais
gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.
Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų 21 punkte numatyta, jog
pristatyti į areštinę asmenys privalo būti daktiloskopuojami ir fotografuojam,
esant galimybei – filmuojami. Todėl policijos pareigūnai pagrįstai, siekdami užtikrinti
objektyvius duomenis apie laikinai sulaikytų asmenų, kuriuos reikia uždaryti į
areštinės kameras, pristatymo bei priėmimo tvarką, jų elgesį ir veiksmus
įforminant laikinojo sulaikymo priemonę, atliko vaizdo ir garso įrašą. Be to,
kaip nurodė policijos pareigūnas D. Kolpak, nuspręsta filmuoti po to, kai į
policijos komisariatą atvyko M. G. tėvas, kuris įspėjo, jog imsis priemonių,
jei prieš M. G. bus panaudota fizinė jėga. Taigi filmavimo veiksmai policijos
komisariato patalpose buvo atliekami teisėtu pagrindu, siekiant užtikrinti
objektyvius duomenis apie pareigūnų ir sulaikytų asmenų elgesį, tam, kad būtų
išvengta nepagrįstų kaltinimų. Teismai netiksliai pasirėmė BPK 156 straipsnio
nuostatomis, pripažindami filmavimą teisėtu veiksmu, nes ši norma numato
filmavimo, fotografavimo bei kitų išvardintų veiksmų atlikimą kitais pagrindais
ir tvarka, jau pradėto ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo metu. Tačiau ši
aplinkybė nedaro šio veiksmo neteisėtu, nes teisinis pagrindas garso ir vaizdo
įrašymui buvo, todėl filmuota medžiaga apie M. G. ir R. Ž. elgesį policijos
komisariate yra teisėtu būdu gauti duomenys, šie duomenys patvirtina
aplinkybes, dėl kurių buvo pareikšti įtarimai M. G. ir R. Ž. Vaizdo ir garso
įrašo duomenys taip pat patvirtina liudytojų parodymus. Kasaciniame skunde
reiškiamos abejonės ir teismo nešališkumu, motyvuojant tuo, jog tas pačias
aplinkybes dėl baudžiamosios atsakomybės pagrindų M. G. atžvilgiu teismas
vertino vienaip, o R. Ž. atžvilgiu kitaip, pažeidžiant asmenų lygiateisiškumo
prieš įstatymą principą. Su šiuo teiginiu iš dalies galima sutikti, nes R. Ž.
ir M. G. veiksmai sodinant juos į policijos patrulio automobilį bei gabenant į
policijos komisariatą I. Z. bei V. B. ekipažu, iš dalies panašūs turinio ir
trukmės aspektu, tačiau negalima jų laikyti tapačiais, nes atskirais etapais
skiriasi jų intensyvumas, iniciatyvos pasireiškimas, nes pradžioje aktyvesnis
konflikto dalyvis buvo R. Ž., po to iniciatyvą konflikte su policijos
pareigūnais perėmė M. G. Veika pripažįstama nusikalstama, jei dėl savo
intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis
teisės pažeidimas.
Nepagrįsti
kasacinio skundo argumentai dėl teisėjo šališkumo skiriant kardomąją
priemonę – suėmimą bei teisėjui komentuojant bylą žiniasklaidos
priemonėse, nes byloje nėra jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių duomenų,
kasaciniame skunde šie teiginiai taip pat nekonkretizuojami. Kasaciniame skunde
reiškiamos abejonės teismo šališkumu remiantis tuo, kad pagal R. Ž. prašymą
nebuvo kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pateikti
išaiškinimą, ar Lietuvos Respublikos Seimo leidimas patraukti R. Ž.
baudžiamojon atsakomybėn yra teisėtas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai. Šis teiginys plačiau nenagrinėtinas, nes jis neturi reikšmės
sprendžiant M. G. atsakomybės klausimą. Niekuo nepagrįsti ir kasacinio skundo
teiginiai, jog teismas palaikė nukentėjusiųjų bei kaltinimo poziciją.
Kasatoriaus argumentai šiuo klausimu yra prieštaringi ir nenuoseklūs, nes jis
nurodo, kad teismas palaikė kaltinimo poziciją dėl R. Ž. ir M. G. pripažinimo
kaltais dėl jiems inkriminuojamų veikų, nors R. Ž. buvo dėl visų jam
inkriminuotų kaltinimų išteisintas ir apeliacinės instancijos teismas šį
išteisinimą pripažino pagrįstu, o M. G. taip pat buvo išteisintas dėl daugelio
jam inkriminuotų kaltinimų. M. G. kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog
jo pyktį ir burnojimą iššaukė policijos pareigūnų išankstinis nusistatymas R.
Ž. ir jo atžvilgiu, nes atvykę policijos pareigūnai išklausė tik taksi
vairuotojo paaiškinimų, o į jų pageidavimą išdėstyti savo paaiškinimą apie
incidento su taksi vairuotoju aplinkybių visai neketino išklausyti, pareigūnai
su R. Ž. elgėsi priešiškai ir, jo manymu, be pagrindo taikė fizines sulaikymo
priemones. Nurodytos aplinkybės galėtų būti reikšmingos tuo atveju, jei
pareigūnų veiksmai būtų pripažinti neteisėtais, tačiau tokių duomenų byloje
nėra. Kasatoriaus teigimu, jo reakcija buvo adekvati situacijai. Šis kasacinio
skundo teiginys kelia abejonių, ar baudžiamosios bylos ikiteisminis tyrimas ir
nagrinėjimas teisme turėjo pozityvios įtakos nuteistajam kritiškai įvertinant
savo elgesį, jei plūdimasis, nešvankių žodžių naudojimas yra adekvatūs
pareigūnų veiksmams aiškinantis konfliktinę situaciją. Pažymėtina, jog nuteistojo
M. G. neteisėto elgesio motyvai šiuo atveju neturi įtakos baudžiamajai
atsakomybei ir veikos kvalifikavimui. Vėlesni pareigūnų veiksmai policijos
komisariate atliekant sulaikytųjų kratą ir asmeninių daiktų apžiūrą atitiko
teisės aktų reikalavimus, nes policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų
20 punkte numatyta, jog pristatyti asmenys, kuriuos reikia uždaryti į areštinės
kameras, stebint dviems policijos pareigūnams, iškratomi, atliekama iš jų
paimtų daiktų apžiūra. Baigus kratą ir apžiūrą, surašomas asmens kratos
protokolas. Šiuos policijos pareigūnų veiksmus patvirtina byloje esantys
dokumentai. M. G. skunde išdėstyti argumentai, jog žodžiai „mentai“, „gaidžiai“
yra bendrinėje kalboje vartojami žodžiai ir jie nereiškia nieko įžeidžiančio,
kaip panašiu precedentiniu atveju remiamasi teismų praktika, kurioje
konstatuota, jog žodžio „ožys“ panaudojimas asmeniui apibūdinti negali būti
laikomas dideliu įžeidimu. Kadangi nuteistasis M. G. ir prokuroras kasaciniuose
skunduose išdėstytus teiginius gana dažnai grindžia teismų praktikos
pavyzdžiais, todėl būtina šioje nutartyje plačiau išdėstyti argumentus apie
galimybes pritaikyti teismų praktikos išnagrinėtus atvejus kitose byloje.
Konstitucinis
Teismas, pastaraisiais metais pasisakydamas dėl jurisprudencijos teisėkūros
funkcijos ir jos tęstinumo būtinybės, aiškiai nurodė, kad teismų precedentai
yra teisės šaltiniai ir kad rėmimasis precedentais yra vienodos, nuoseklios
teismų praktikos įgyvendinimo sąlyga, todėl žemesnės instancijos teismai yra
saistomi aukštesnės instancijos sprendimais – precedentais, o esami aukštesnės
instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų
kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos
teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus
sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos
apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Tačiau labai svarbu ir tai,
jog precedento taisyklės yra kuriamos pagal tam tikras konkrečias bylos
aplinkybes, todėl jos yra tampriai susietos ir pritaikytos konkrečiai
aplinkybių ir teisinių faktų kombinacijai, kuri dažniausiai yra unikali
(situacinė) – nei teorijoje, nei teismų praktikoje nėra pripažintų metodų,
kurie leistų identifikuoti precedento išspręstas ir sprendžiamas situacijas
kaip analogiškas, ar taisyklių, pagal kurias būtų galima tapatinti
kvalifikuojamos veikos aplinkybes su pripažinto teisinio precedento atveju.
Todėl šio teisinio instrumento panaudojimo galimybė yra labai ribota, ypač tais
atvejais, kai išspręstoje byloje suformuluota taisyklė yra žemo abstrakcijos
laipsnio, pritaikyta tik konkrečiai situacijai ir ypač tais atvejais, kai
nagrinėjami kaltinimai pagal skirtingus straipsnius. M. G. kasaciniame skunde
paminėtu atveju dėl žodžio „ožys“ įžeidžiančio turinio kolegija atskleidė šio
žodžio reikšmę dėl pasikėsinimo nužudyti, byloje atsakydama į kasacinio skundo
argumentus dėl veikos kvalifikavimo kaip padarytos didelio susijaudinimo
būsenoje (2K-204/2001). Todėl šis teismų praktikos pavyzdys negali būti
tapatinamas su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Kitas teismų praktikos pavyzdys,
kuris pateikiamas M. G. kasaciniame skunde, yra bendresnio turinio taisyklė,
taip pat suformuluota kasacinėje byloje (2K- 421/ 2007), kurioje išaiškinta,
jog įžeidžiantys žodžiai yra tokie, kuriais siekiama asmenį pažeminti,
įskaudinti, apie pasakytų žodžių įžeidžiantį turinį sprendžiama atsižvelgiant į
tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. Papildant šiuos
teiginius pažymėtina, jog esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų
žodžių prasmė, o kontekstas, t.y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo
išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato,
tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra
lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne. Be to,
atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo gali būti įžeidžiamas ne tik žodžiu, bet
ir gestais, nepadoriais veiksmais ir pan. arba ir viena, ir kita gali būti
naudojama kartu, siekiant sustiprinti žodžių įžeidžiantį turinį. Daugkartinis
žeminančių, niekinančių žodžių naudojimas taip pat sustiprina jų įžeidžiantį
turinį bei parodo ir patvirtina kaltininko tikslą įžeisti asmenį, kuriam adresuojami
šie žodžiai. M. G. ne kartą policijos pareigūnus pavadino „mentais“,
„gaidžiais“, „pederastais“, be to, žodžiais siūlė atlikti nepadorius
seksualinius veiksmus.
Teismų praktikos
kryptis atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę pagal ATPK 187
straipsnio 2 dalį ir BK 290 straipsnį remiantis objektyviųjų požymių turiniu
iliustruoja išnagrinėti atvejai kasacinėse bylose 2K-396/2009, 2K-421/2007 bei
2K-86/2008. Pirmaisiais dviem atvejais kasacinės instancijos teismas pripažino,
jog už žodžius, kuriais valstybės tarnautojai buvo palyginti su benamiais
šunimis, o kitu atveju valstybės tarnautojas pavadintas pienburniu, nėra
pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio priemonės, nes išsakyti
žodžiai neturėjo realaus žeminančio ir įžeidžiančio poveikio asmenims, kuriems
jie buvo taikomi. Trečiuoju atveju byloje 2K-86/2008 kasacinės instancijos
teisėjų kolegija pripažino, jog nuteistoji, atsisakydama vykdyti policijos
darbuotojų reikalavimą vykti į areštinę bei išvadindama juos banditais,
gyvuliais, „svolačiais“, įžeidė valstybės tarnautojus, einančius savo pareigas,
ir jos veiką kvalifikavo pagal BK 290 straipsnį.
Nuteisiant M. G.
pagal BK 290 straipsnį dėl I. Z. ir V. B. įžeidimo bei dėl A. Z., A. B. ir
J. Š. įžeidimo bei iškeliant administracinių teisės pažeidimų bylas pagal
ATPK 174 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį, nebuvo pažeistas Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies reikalavimas, jog niekas
negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą.
Ši principinė
nuostata yra įtvirtinta ir BK 2 straipsnio 6 dalyje, kuri numato, jog niekas
negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Dvigubo
baudimo principas (non bis in idem) įtvirtintas ir Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnyje,
kuris nustato, jog niekas neturi būti vėl parsekiojamas ar baudžiamas tos
pačios valstybės už teisės pažeidimą, už kurį jis jau buvo nuteistas ar
išteisintas pagal tos valstybės įstatymą ar baudžiamąjį procesą. Taigi Konvencija
ir Lietuvos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės aplamai, tačiau
draudžiamas dvigubas nubaudimas, plačiau šios nuostatos taikymas yra
išanalizuotas kasacinėje nutartyje 2K-322/2003. Dvigubo nubaudimo galimybė
M. G. šioje byloje mažai tikėtina net ir tuo atveju, jei jis bus nubaustas
administracine tvarka, nes ATPK 174 ir 187 straipsnio 1 dalies
dispozicijos tik iš dalies sutampa su BK 290 straipsnio dispozicija.
Kasaciniame
skunde reiškiamos abejonės, jog policijos pareigūnas nėra BK 290 straipsnio
dispozicijoje numatytas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo
funkcijas atliekantis asmuo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
pagrįstai pripažino, jog policijos pareigūnas yra viešojo administravimo
funkcijas atliekantis asmuo. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo
2 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog policijos pareigūnas – Lietuvos
Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos
įstaigą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, jog M. G.
keiksmažodžius ir nepadorius išsireiškimus atlikti seksualinius veiksmus
vartojo ne abstrakčiai, reikšdamas pasipiktinimą, o tiesiogiai taikė policijos
pareigūnams, netgi įvardindamas atskirų pareigūnų fizinius trūkumus. Šias
aplinkybes patvirtino nukentėjusieji I. Z., V. B., A. Z., A. B. ir
J. Š. Kasatoriaus teiginys, jog kai kurie pareigūnai (pvz., R. J.) dėl jo
žodžių neįsižeidė, nešalina išsakytų žodžių įžeidžiančio ir žeminančio turinio
minėtų pareigūnų atžvilgiu, R. J. įžeidimas nuteistajam ir nebuvo
inkriminuotas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai M. G.
veiksmus kvalifikavo pagal BK 290 straipsnį, nes keiksmažodžiai ir nepadorūs
išsireiškimai pareigūnų atžvilgiu pasireiškė ne kaip momentinė reakcija į
stresinę situaciją (sulaikymą), o truko ilgą laiką vartojant įvairius
keiksmažodžius, individualiai kreipiantis į atskirus pareigūnus keiksmažodžiais
ir nepadoriais siūlymais atlikti seksualinius veiksmus. Šie veiksmai rodo M. G.
kryptingą siekimą įžeisti, pažeminti ir įskaudinti savo pareigas atliekančius
policijos pareigūnus.
Dėl prokuroro kasaciniame skunde
išdėstytų teiginių
Prokuroro
kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl M. G. ir R. Ž. išteisinimo pagal
BK 284 straipsnio 1 dalį yra grindžiami bylos aplinkybių analize konflikto
tarp taksi vairuotojo ir M. G. su R. Ž. metu, pateikiant savo interpretaciją
dėl konflikto priežasčių, masto, pavojingumo bei teisinio įvertinimo.
Esminis
baudžiamosios teisės priemonėmis saugomos viešosios tvarkos pažeidimo požymis
yra tas, kad įstatyme išvardintais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams
ar aplinkai turi būti sutrikdoma (BK 284 straipsnio 1 dalis) arba trikdoma (BK
284 straipsnio 2 dalis) visuomenės rimtis ir tvarka. Teismų praktika visuomenės
rimties sutrikdymu paprastai laiko veiksmus, kai prieš asmenį viešoje vietoje
panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai
pažeminti ir šokiruoti. Visuomenės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo
nutrauktas žmonių poilsis ir darbas, padaryta turtinė žala ar sutrikdyta
normali įstaigų ar įmonių veikla (2K-248/2008).
Teismai,
nustatydami kriterijus atribojant baudžiamąją ir administracinę atsakomybę,
teisingai vadovavosi teismų praktika, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pasisakydama dėl BK 284 straipsnio
2 dalies ir ATPK 174 straipsnio atribojimo, konstatavo, jog BK 284 straipsnio 2
dalyje ir ATPK 174 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos apibūdintos
panaudojant iš esmės tuos pačius vertinamuosius požymius, todėl griežtai
apibrėžtų baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijų
šiuo metu nėra. Todėl atribojant, reikėtų vadovautis ne vien BK ir ATPK normų
tekstais, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, reikalaujančia
atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia
atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiojo
asmenybę, viešosios tvarkos specifiką (2K-178/2005).
Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai, vertindami šias bylos aplinkybes, rėmėsi
visuma bylos aplinkybių, pirmiausia atsižvelgdami į taksi vairuotojo O. Ch.
paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, nes kitų duomenų, išskyrus M. G. ir R. Ž.
parodymus apie šio konflikto pradžią ir eigą, bylos proceso metu nebuvo gauta.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi O. Ch. parodymais,
pagrįstai konstatavo, jog visuomenės rimtis ir viešoji tvarka platesniu mastu nebuvo
pažeista, nes konfliktas buvo tarp vairuotojo ir keleivių dėl atsiskaitymo už
paslaugą, pats taksi vairuotojas O. Ch. šį konfliktą įvertino kaip eilinį jo
darbe pasitaikantį atvejį, todėl neteisėti M. G. bei R. Ž. veiksmai nesiekė
tokio pavojingumo laipsnio, kad sudarytų pagrindą taikyti kraštutines
baudžiamosios teisės priemones.
Kasaciniame
skunde nepateikti argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų –
neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo ar netinkamo bylos baudžiamojo
proceso metu surinktų duomenų įvertinimo pažeidžiant BPK 20 straipsnio
nuostatas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatlieka ir žemesnių
instancijų teismų atliktą įrodymų tyrimą bei išvadas tikrina teisės taikymo
aspektu. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai, tirdami ir vertindami bylos aplinkybes pagal BK 284 straipsnio 1
dalyje numatytus kaltinimus M. G. ir R. Ž., nepažeidė esminių baudžiamojo
proceso įstatymo reikalavimų, todėl pagrįstai juos išteisino pagal BK 284
straipsnio 1 dalį.
Nepagrįsti
prokuroro kasacinio skundo argumentai ir dėl M. G. bei R. Ž. išteisinimo pagal
BK 286 straipsnį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir
nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl kaltinimų M. G. ir R. Ž. pagal BK 286
straipsnį. Buvo išanalizuotos visos teisiškai reikšmingos įvykio aplinkybės,
įvertinti visi M. G. ir R. Ž. veiksmai, kurie buvo panaudoti pasipriešinant
pareigūnų reikalavimui vykti į policijos komisariatą, įvertintas jėgų santykis,
policijos pareigūnų pastangų laipsnis ir panaudotos priemonės įveikiant
M. G. ir R. Ž. pasipriešinimą, nesutinkant su pareigūnų reikalavimu vykti
į policijos komisariatą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ne tik
išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, bet ir atliko kruopščią
teismų praktikos analizę, tapatindami šį atvejį su jau anksčiau teismų
praktikoje pagal BK 286 straipsnį išnagrinėtomis bylomis remiantis
prokuroro kasaciniame skunde pateiktais argumentais. Apibendrinant reikia
pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad
prokuroro apeliaciniame skunde pateikti praktikos atvejai nėra identiški ar
labai panašūs pagal faktines aplinkybes, kad juos būtų galima pripažinti teismų
praktikos pavyzdžiais nagrinėjamai bylai. Apeliacinės instancijos teismas
teisingai pažymėjo, jog pagrindinis kriterijus, sprendžiant BK 286 straipsnyje
ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, yra
kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Pasipriešinimą fiziniu smurtu
teismų praktika pripažįsta veiksmus, kuriuos kaltininkas padaro tyčia
suduodamas smūgius ar kitaip padarydamas kūno sužalojimus. Grasinimas tuoj pat
panaudoti fizinį smurtą – tai kaltininko veiksmai ar pasisakymai, rodantys
kaltininko realų ketinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš BK 286
straipsnyje išvardintus asmenis (2K-336/2007). Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai pagrįstai M. G. ir R. Ž. veiksmus įvertino kaip
nesiekiančius BK 286 straipsnyje numatytos veikos pavojingumo laipsnio, kadangi
jų pasipriešinimas pasireiškė natūraliu neblaivaus asmens protestu ir
spontaniška reakcija į reikalavimą vykti pasiaiškinimui į policijos
komisariatą. Veiksmai pasireiškė muistymuisi, priešinimusi sodinimui į
policijos automobilį, impulsyviu policijos pareigūno stūmimu nuo savęs, o ne
sąmoningais ir apgalvotais veiksmais, keliančiais grėsmę tarnybos funkcijas
atliekantiems pareigūnams. M. G. ir R. Ž. veiksmai policijos automobilyje
gabenat juos į komisariatą, kaip pripažino policijos pareigūnai, vėlgi
pasireiškė blaškymusi ir trukdymu vairuoti automobilį, o ne konkrečiu ir
kryptingu smurto panaudojimu ar grasinimu jį panaudoti siekiant pasipriešinti
policijos pareigūnams.
Netenkintinas
prokuroro skundas dėl neteisingai M. G. paskirtos bausmės. Teismas, skirdamas M.
G. bausmę, nurodė pagrindus ir motyvus, kuriais remiantis parenkama bausmės
rūšis ir jos dydis, bausmė paskirta sankcijos už BK 290 straipsnyje numatytą
veiką ribose, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl įstatymo
taikymo aspektu bausmė paskirta teisingai.
Tenkintinas
prokuroro kasacinis skundas dalyje dėl R. Ž. išteisinimo pagal BK 290 straipsnį
(veika (duomenys neskelbtini) dėl I. Z. ir V. B., R. J. įžeidimo).
Pagrįsti prokuroro kasacinio skundo argumentai, jog teismai rėmėsi skirtingais
kriterijais vertindami M. G. ir R. Ž. žodžius, išsakytus atvykus policijos
pareigūnams ir juos sulaikius. Skirtingai vertindamas M. G. ir R. Ž. veiksmus,
apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tuo, jog M. G. pasakė daugiau
keiksmažodžių ir kitokių necenzūrinių išsireiškimų, kurie buvo taikomi konkretiems
pareigūnams, o R. Ž. pasakyti keiksmažodžiai, teismo nuomone, nebuvo taikomi
konkretiems pareigūnams. Tačiau ši apeliacinės instancijos teismo išvada
prieštarauja bylos duomenims, kurie išdėstyti apeliacinės instancijos teismo
nutarties aprašomojoje dalyje, kurioje konstatuojama, jog policijos pareigūnai
I. Z. ir V. B. ir R. J. nurodė, kad M. G. ir R. Ž. juos įžeidinėjo žodžiais
„mentai“, „gaidžiai“, „pederastai“, „kvailiai“. Tai patvirtino ir A. Z. Tokie
žodžiai abiejų buvo nuolatos kartojami tiek aiškinantis konfliktinę situaciją,
tiek sodinant sulaikytuosius į automobilį ir vežant juos į policijos
komisariatą ir, kaip nurodo liudytojai, buvo tiesiogiai adresuojami jiems.
Teismai,
vertindami šią veiką, nagrinėjo ne konkrečius jos pasireiškimo aspektus, o
siejo jos pavojingumą su vėliau sekusiu M. G. ir R. Ž. elgesiu. Vienu iš
argumentų, nulėmusiu skirtingą M. G. ir R. Ž. veiksmų kvalifikavimą, yra
tai, kad M. G. veiksmai buvo intensyvesni ir jie užtruko ilgesnį laiko tarpą.
Iš tiesų, pristačius sulaikytuosius į policijos komisariatą, R. Ž. elgėsi
žymiai santūriau ir garso įrašo stenogramoje yra duomenys tik apie M. G.
policijos darbuotojams pasakytus įžeidimus. Tačiau tai yra dvi skirtingos veikos
(viena – dėl I. Z., V. B., R. J. bei A. Z. įžeidimo ir kita – dėl A. Z.,
A. B. bei J. Š. įžeidimo), todėl veiksmai dėl kiekvienos veikos turi būti
įvertinti individualiai.
Pirmosios veikos
(dėl I. Z., V. B., R. J. bei A. Z. įžeidimo) padarymo metu M. G. ir R. Ž.
veiksmai savo pobūdžiu buvo panašūs, tačiau skyrėsi jų pasireiškimo momentai.
Konflikto ir nepaklusimo policijos pareigūnų reikalavimams iniciatorius iš
pradžių buvo R. Ž., vėliau, juos sulaikant ir gabenant į policijos komisariatą,
iniciatyva bei veiksmų intensyvumas keitėsi, tačiau šios aplinkybės yra
nepakankamas pagrindas tam, kad galima būtų pripažinti veiksmus esant skirtingo
pavojingumo laipsnio ir taikyti skirtingas atsakomybės rūšis. Antrosios veikos
padarymo metu R. Ž. ir M. G. veiksmai skyrėsi tiek turiniu, tiek ir
intensyvumu, todėl teismai pagrįstai nustatė skirtingą kaltinamųjų padarytų
veiksmų pavojingumą ir pagrįstai dėl šios veikos R. Ž. išteisino. Todėl,
remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, jog nagrinėdamas bylą
pagal prokuroro apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK
20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus, nes padarytos teismo išvados
prieštarauja bylos proceso metu ištirtų įrodymų duomenims, todėl apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalis dėl R. Ž. išteisinimo pripažinimo pagrįstu
pagal BK 290 straipsnį (dėl I. Z., V. B., R. J. ir A. Z. įžeidimo)
naikintina ir byla gražintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nenagrinėtini
prokuroro skundo argumentai dėl R. Ž. ir M. G. veiksmų veikiant bendrininkų
grupe, nes pateikti argumentai glaudžiai susiję su bylos faktinių aplinkybių
tyrimu ir nagrinėjimu, o tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 ir 5 punktais,
n u t a r i a:
Panaikinti
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. kovo 31 d. nutarties dalį, kuria paliktas galioti Vilniaus m.
1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendis dėl R. Ž.
išteisinimo pagal BK 290 straipsnį (dėl I. Z., V. B., R. J. ir A. Z.
įžeidimo) ir perduoti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
M. G. (M. G.)
kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Valerijus Čiučiulka
Vytautas Piesliakas
Alvydas
Pikelis