Administracinė byla Nr. eA-1774-821/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00597-2024-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 24S47670 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai. Sprendimas grindžiamas tuo, kad atsakydama į atsakovo prašymą, Vengrija sutiko perimti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Minėtas Sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintas asmens teises ir Lietuvos teisės aktuose nustatytas procedūras. Atsakovas, priimdamas sprendimą, ignoravo pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad šis 26 metus teisėtai gyveno Lietuvoje, kurioje užaugo, įgijo išsilavinimą ir profesiją. Pareiškėjas nuo vaikystės kalba lietuviškai bei yra lietuvis. Pareiškėjas neturėtų būti siunčiamas į Vengriją, kadangi joje neturės kur gyventi, negalės dirbti bei neturės jokių socialinių ryšių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo praktikoje ne kartą patvirtino, jog Vengrijos prieglobsčio procedūroje yra sisteminių trūkumų ir pažeidžiamas negrąžinimo principas. Pareiškėjo teigimu, dėl sprendimo motyvuotumo bei išsamumo trūkumų, Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, jog remiantis tarptautiniais teisės aktais, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja ta Europos Sąjungos valstybė narė, kuri yra atsakinga pagal teisės aktuose nustatytus kriterijus. Kadangi pareiškėjas į Lietuvą atvyko turėdamas Vengrijos Respublikos konsulato išduotą C tipo vizą (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 29 d., todėl atsižvelgiant į tai, buvo pagrįstai kreiptasi į Vengriją su prašymu perimti pareiškėją savo žinion. Sprendime įvertinta ir tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo motina, kuri nėra prieglobstį Lietuvoje gavęs asmuo, tačiau yra Rusijos Federacijos pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti Lietuvoje bei vertinti, kad priimtas sprendimas nepagrįstas. Pareiškėjas neturi leidimo gyventi Lietuvoje nuo 2018 m. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos gyventi Lietuvoje – asmuo ilgą laiką turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau užsienietis išvyko ir gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Atsižvelgiant į tai, jog Vengrija yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, todėl nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ji netinkamai įvertins pareiškėjo prašymą ir priims sprendimą, neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, o faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai.
II.
3. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmetė, sprendimui įsiteisėjus panaikino Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones.
4. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:
4.1. Rusijos Federacijos pilietis V. K. (V. K.) 2023 m. spalio 12 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tuo pačiu pateikdamas Rusijos Federacijos piliečio pasą, kuriame buvo Vengrijos Respublikos konsulato išduota C tipo viza (duomenys neskelbtini), galiojanti nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 29 d.
4.2. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą bei vadovaudamasis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 (toliau – ir Dublino reglamentas) nuostatomis, kreipėsi į atsakingas Vengrijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion. Vengrijos Respublikos Nacionalinio užsieniečių politikos direktorato Tarptautinių reikalų departamento Dublino koordinavimo padalinys 2023 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 106-DU-47524/1/2023 sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją.
4.3. Atsižvelgdamas į tai, kad Vengrijos Respublika sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją, Migracijos departamentas 2024 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S47670 dėl pareiškėjo perdavimo Vengrijos Respublikai. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.
5. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 72 straipsnio, 74 straipsnio 1 dalies ir Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio, 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstatavo, kad už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą šiuo atveju yra atsakinga Vengrijos Respublika, kadangi pareiškėjas turėjo galiojančią Vengrijos Respublikos išduotą Šengeno vizą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, tačiau iš esmės prašo taikyti Dublino reglamente numatytą diskrecinę išlygą.
6. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui galėtų būti taikomos Dublino reglamento 1–4, 6 punktuose įtvirtintos aplinkybės. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, kad su Vengrijos Respublika jo nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai, tačiau ši aplinkybė nėra svarbi sprendžiant sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog nuo 1992 m. pareiškėjas turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, neįrodo nei šeiminių, nei kultūrinių ryšių su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis, tuo labiau, jog šis leidimas 2018 m. buvo panaikintas dėl to, kad pareiškėjas daug laiko praleido išvykęs. Teismas vertino, kad aplinkybę, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko 1992 m. kartu su mama, kuri ištekėjo už Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat aplinkybes, jog pareiškėjas 2007 m. Vilniuje baigė (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą, o prieglobsčio prašymą pateikė teisėtai atvykęs į Lietuvą, kadangi čia nuolat gyveno 26 metus, kalba lietuviškai, turi socialinius ryšius, kur gyventi, neriboja Migracijos departamentui suteiktos diskrecijos teisės ir neįpareigoja taikyti pareiškėjui Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį.
7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jo prieglobsčio prašymas negalėjo būti perduotas nagrinėti Vengrijos Respublikai dėl šioje šalyje nustatytų prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūros sisteminių trūkumų, įvertinęs pareiškėjo nurodytą ESTT praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytose bylose faktinės aplinkybės buvo susijusios su Vengrijos teritorijoje, įskaitant šios valstybės narės pasienį, kuriame Roskės ir Tompos tranzito zonose, sulaikomais neteisėtai atvykstančiais iš Serbijos ir trečiųjų šalių piliečiais ar asmenimis be pilietybės, kurių prašymų dėl tarptautinės apsaugos suteikimo pateikimo ir nagrinėjimo procedūromis buvo nepagrįstai apsunkintos. Teismas nurodė, kad nagrinėjamo ginčo atveju, pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, turintis šios šalies piliečio pasą Nr. 66 7461677, išduotą 2023 m. gegužės 16 d., kuriame, prieglobsčio prašymo pateikimo metu, buvo Vengrijos Respublikos generalinio konsulato Kazanėje išduota C tipo Šengeno viza (duomenys neskelbtini), galiojanti nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 29 d. Bylos duomenimis nustatyta, jog Vengrija sutiko perimti pareiškėją savo žinion bei būti atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra susijęs su jo persekiojimu Rusijos Federacijoje dėl pareiškėjo įsitikinimų, prieštaraujančių Rusijos vykdomam karui. Teismo vertinimu, pareiškėjo prieglobsčio atveju, faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pareiškėjo skunde minėtų ESTT bylose Nr. C-808/18, Nr. C-821/19 bei Nr. C-823/21 susiklosčiusių aplinkybių. Minėtose bylose buvo nustatyti nurodytų direktyvų pažeidimai Vengrijoje, susiję su dideliu skaičiumi neteisėtai atvykusių iš Serbijos bei trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės prieglobsčio prašymų nagrinėjimo atvejais, tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjo, turinčio Rusijos Federacijos pilietybę ir Vengrijos Respublikos generalinio konsulato Kazanėje išduotą C tipo Šengeno vizą, individualus prieglobsčio prašymo nagrinėjamas Vengrijoje būtų išnagrinėtas pažeidžiant prieglobsčio procedūras ir pareiškėjo teises. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir argumentus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti Vengrijos Respublikos kompetencijos tinkamumu nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą šiuo individualiu atveju. Todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
8. Aptaręs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas jo aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas nurodė, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė Dublino reglamento nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad Migracijos departamentas laikėsi tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose nustatytos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant pareiškėjo perdavimo kitai valstybei narei pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pažymėjo ir tai, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
9. Apibendrindamas teismas teigė, kad nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas Sprendimo neteisėtumas. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad pagal faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, valstybė, atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra Vengrijos Respublika. Migracijos departamentas, atlikęs išsamų aplinkybių vertinimą, pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėją kitai valstybei narei. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas vertino, kad neturi pagrindo ginčijamo Sprendimo naikinti, todėl skundo reikalavimas panaikinti Sprendimą atmetamas kaip nepagrįstas.
10. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo patenkinti išvestinį skundo reikalavimą, kuriuo pareiškėjas prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio nagrinėjimo Lietuvoje.
11. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi buvo tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdytas Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 24S47670 vykdymas iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 9 dalimi, įsiteisėjus šiam sprendimui, panaikinamos minėta nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
III.
12. Pareiškėjas V. K. (V. K.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
13. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
13.1. Išvadą, kad pareiškėjo prieglobsčio atveju, individualus prieglobsčio prašymo nagrinėjamas Vengrijoje būtų išnagrinėtas pažeidžiant prieglobsčio procedūras ir pareiškėjo teises, teismas darė nerinkęs ir nevertinęs viešai prieinamos informacijos apie Vengrijos prieglobsčio sistemos trūkumus. Vien per 2023 metus, Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė 6 sprendimus, kuriuose spręsta, kad Vengrija pažeidė pabėgėlių ir migrantų teises savavališkai juos sulaikydama ir naudodama pernelyg didelę jėgą prieš žmones pasienyje. 2024 m. balandžio 24 d. Europos Komisija nusprendė išsiųsti Vengrijai oficialų pranešimą (INFR(2020)2310), kuriuo Vengrija raginama laikytis ESTT sprendimo byloje C-823/21 dėl pareigos užtikrinti veiksmingą galimybę pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, kad ES valstybių narių teismai ne kartą konstatavo Vengrijos prieglobsčio sistemos trūkumus susijusius su neefektyvia prieglobsčio procedūra.
13.2. Pareiškėjas Vilniuje baigė (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą, prieglobsčio prašymą pateikė teisėtai atvykęs į Lietuvą, kadangi čia nuolat gyveno 26 metus, kalba lietuviškai, turi socialinius ryšius, būstą, Lietuvoje gyvena prieglobsčio prašytojo vieniša pagyvenusi mama, kuri neturi kito jai padedančio asmens, minėtos aplinkybės patvirtina diskrecijos išlygos taikymo pagrindus. Diskrecinės išlygos taikymas yra privalomas, kai tai yra būtina užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant teisę į privatų gyvenimą saugančių įsipareigojimų arba dėl akivaizdžių humanitarinių priežasčių. Jokia Dublino reglamento nuostata nereikalauja ir neskatina taikyti ribojančio požiūrio į diskrecinės išlygos taikymą. Priešingai atsižvelgiant į nurodytus teisės aktų leidėjo ketinimus, išreikštus visų pirma reglamento preambulėje, šios išlygos turėtų būti taikomo plačiai ir sistemingai, kai kyla pavojus šeimos gyvenimui ar būtina užtikrinti prioritetinį pažeidžiamo asmens interesą ar privataus gyvenimo apsaugą.
13.3. Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas turi būstą Lietuvos Respublikoje. Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aplinkybė, kad pareiškėjas turi nuosavybės teise gyvenamąjį būstą Lietuvoje, kuriame galėtų gyventi jo parašymo dėl prieglobsčio prašymo suteikimo nagrinėjimo metu, yra ta aplinkybė, į kurią Migracijos departamentas turėtų atsižvelgti, spręsdamas, ar nėra pagrindo pasinaudoti aptarta diskrecine išlyga ir nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą Lietuvoje (žr. 2021 m. vasario 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-200-492/2021).
13.4. Pareiškėjas kalba lietuviškai kaip gimtąja kalba, Lietuvoje užaugęs pareiškėjas būtent Lietuvoje, o ne Vengrijoje yra sukūręs kultūrinius ir socialinius ryšius. Su Vengriją pareiškėjas neturi visiškai jokio ryšio.
13.5. Pareiškėjo perdavimas Vengrijos Respublikai pažeidžia pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą, judėjimo laisvę, įtvirtintus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje ir jos 4 protokolo 2 straipsnyje. Šių laisvių apribojimas nėra būtinas demokratinėje visuomenėje.
13.6. Pareiškėjas išvyko iš kilmės valstybės dėl persekiojimo, susijusio su jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas Lietuvoje, nes tik čia gali būti tinkamai nustatyti pareiškėjo persekiojimo motyvai, atsižvelgiant dar į tai, kad pareiškėjo gimtoji kalba – lietuvių.
13.7. Ginčijamu Sprendimu visiškai nevertinti pareiškėjo pateikti argumentai dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) taikymo. Pareiškėjas 26 metus Lietuvos Respublikoje gyveno su nuolatiniu leidimu gyventi, išduotu Įstatymo 53 straipsnio 1 dalie 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip trečiosios šalies piliečiui, Lietuvos Respublikoje įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą. Direktyvos 2003/109/EB 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą. Pareiškėjo ilgalaikiai ryšiai su Lietuvos Respublika nekelia abejonių. Jų nutraukimas pažeistų ilgalaikio gyventojo teises.
13.8. Nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant padarinius pareiškėjo privataus gyvenimo laisvei.
13.9. Dėl Sprendimo motyvuotumo bei išsamumo trūkumų ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra pakankamai motyvuotas, todėl naikintinas turi būti panaikintas, o atsakovas atitinkamai įpareigotinas iš naujo vertinti pareiškėjo prašymą taikyti diskrecinę išlygą.
14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
15. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
15.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo nurodytų ESTT bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai.
15.2. Pareiškėjo cituoja 2022 m. Vokietijos Arnsbergo regiono administracinis teismo sprendimas ir AIDA ataskaitą nėra pati naujausia informacija apie Vengrijoje esančią padėtį.
15.3. Sprendime buvo įvertinos aplinkybės dėl to, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo motina, tačiau pagrįstai konstatuota, tačiau ji neįeina į šeimos narių sąvokos apibrėžtį pagal Dublino reglamentą, kadangi pareiškėjas yra pilnametis asmuo.
15.4. ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė.
15.5. Nors užsienietis 2006 m. baigė Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą, tačiau, vadovaujantis Dublino reglamentu, mokymasis ar studijos Europos Sąjungos valstybės narės mokymo įstaigose nėra kriterijus nustatant valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Be to, pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir, siekdamas aukštojo mokslo, studijavo Samaros valstybiniame technikos universitete Rusijoje. Jam buvo sudarytos sąlygos gyventi Lietuvoje – asmuo ilgą laiką turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau užsienietis išvyko ir gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
15.6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad vien socialinių ryšių ir lietuvių kalbos mokėjimas, nėra pagrindas, kad užsieniečio prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje ar taikyti diskrecinę išlygą.
15.7. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad minėtų aplinkybių tinkamai neįvertins ir neištirs Vengrijos institucijos.
15.8. Pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodine tvarka nėra pagrįstas, kadangi jo pareiškėjas tinkamai nemotyvavo.
15.9. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju taikytina Direktyva 2003/109/EB yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas neturi leidimo gyventi Lietuvoje nuo 2018 m., t. y. jis nėra ilgalaikis Lietuvos Respublikos gyventojas.
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 24S47670, kuriuo pareiškėją V. K. (V. K.) vadovaujantis Dublino reglamentu nuspręsta perduoti Vengrijos Respublikai.
17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Teismas konstatavo, kad valstybė, atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra Vengrijos Respublika, todėl Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo situaciją ir nenustatęs pagrindų diskrecinei išlygai, pagrįstai ginčijamu Sprendimu nusprendė pareiškėją perduoti Vengrijos Respublikai.
18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą (pareiškėjo skundą tenkinti), be kita ko nurodydamas, kad Vengrijos prieglobsčio prašymų nagrinėjimo sistemoje esama sisteminių trūkumų, turi nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo prieglobsčio prašymas tinkamiau bus išnagrinėtas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, tam, kad galėtų tiesiogiai pateikti savo argumentus, susijusius su jo kultūriniais, šeiminiais ir socialiniais ryšiais Lietuvos Respublikoje.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui (jo atstovui) buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.
20. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 12 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas yra Rusijos pilietis ir turi Vengrijos Respublikos generalinio konsulato Kazanėje išduotą C tipo Šengeno vizą, kreipėsi į atsakingas Vengrijos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion. 2023 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 106-DU-47524/1/2023 Vengrijos Respublikos Nacionalinio užsieniečių politikos direktorato Tarptautinių reikalų departamento Dublino koordinavimo padalinys sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją. Migracijos departamentas ginčijamu 2024 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 24S47670 nusprendė perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai. Iš skundo ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės neginčija, jog už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos narė Vengrijos Respublika, tačiau jo atžvilgiu prašo taikyti Dublino reglamente numatytą diskrecinę išlygą. Taigi nagrinėjamos bylos esminis klausimas yra, ar Migracijos departamentas priimdamas sprendimą perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikoje, pagrįstai netaikė Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatytos diskrecinės išlygos.
21. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 (Dublino reglamentas), kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, Įstatymo ir Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas) nuostatos.
22. Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje (Atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai) nustatytus kriterijus. Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Įsakymas nustato, kad 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia, kai: 1. yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją; 2. prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu; 3. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui; 4. sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių; 5. vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti; 6. dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog, remiantis Dublino reglamento nuostatomis, galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2079-1047/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2057-629/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2010-525/2023).
24. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turėjo atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.).
25. Atsižvelgus į tai, spręstina, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, vis tik nesilaikė Įsakyme suformuluotų taisyklių, nepakankamai įvertino pareiškėjo situaciją, tik formaliai įvertino aplinkybes susijusias su sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų Vengrijoje trūkumais, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją, todėl netinkamai motyvavo ginčijamą Sprendimą. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, Migracijos departamentas tik formaliai nurodė, kad neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Vengrijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra informacijos kuo remiantis Migracijos departamentas tokias išvadas padarė, kokią kilmės šalies informaciją surinko ir įvertino. Juolab, kaip matyti iš pareiškėjo nurodytų ESTT bylų, Vengrija susiduria su tam tikrais prieglobsčio prašymų nagrinėjimo trūkumais. Taigi, pripažintina, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nėra pakankamai motyvuotas, todėl naikintinas.
26. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas byloje nepagrindė savo argumentų, jog byloje nebuvo vertintos aplinkybės, kad jis turi nuosavybes teise gyvenamąjį būstą Lietuvoje, kuriame galėtų gyventi jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu, o minėtą faktinę aplinkybę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta kaip sąlygą prieglobsčio prašymą leisti nagrinėti Lietuvos Respublikoje, todėl šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
27. Kiti proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai niekaip nekeičia teisėjų kolegijos nuomonės dėl bylos baigties, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.
28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes šiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl nagrinėjamoje byloje yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimant naują sprendimą: Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 24S47670 panaikinant ir įpareigojant Migracijos departamentą iš naujo spręsti klausimą dėl valstybės, atsakingos už pareiškėjo V. K. (V. K.) prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo, dėl to priimant naują sprendimą.
29. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
30. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
31. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidų ir teismui teikė pareiškėjui išrašytą 2023 m. spalio 6 d. sąskaitą–faktūrą Serija: RL Nr. 0141 (1 200 Eur, atstovavimas prieglobsčio byloje pagal 2023 m. spalio 6 d. teisinių paslaugų sutartį) ir 2023 m. spalio 16 d. sąskaitą–faktūrą Serija: RL Nr. 0143 (600 Eur, atstovavimas prieglobsčio byloje pagal 2023 m. spalio 6 d. teisinių paslaugų sutartį) ir jų apmokėjimo faktą patvirtinančius 2023 m. spalio 9 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą (500 Eur sumai, mokėjimo paskirtis Nr. 0141 V. K.), 2023 m. spalio 9 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą (700 Eur sumai, mokėjimo paskirtis Nr. 0141 V. K.) ir 2023 m. spalio 17 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą (623 Eur sumai, mokėjimo paskirtis Nr. 0143 V. K.). Prie skundo pirmosios instancijos teismui pateikta 2023 m. spalio 6 d. atstovavimo sutartis sudaryta tarp advokatų profesinės bendrijos „Relex“ ir pareiškėjo. Pareiškėjo atstovo pateiktame 2024 m. balandžio 4 d. rašte apie pareiškėjo patirtų išlaidų detalizaciją nurodyta, kad iš sumokėtos sumos nagrinėjamoje byloje panaudota 600 Eur skundo parengimui, 300 Eur už atstovavimą teismo posėdyje. Iš patvirtinimų apie lėšų įskaitymą turinio matyti, kad už advokatų profesinės bendrijos „Relex“ išrašytas 2023 m. spalio 6 d. sąskaitą-faktūrą Serija: RL Nr. 0141 ir 2023 m. spalio 16 d. sąskaitą-faktūrą Serija: RL Nr. 0143 apmokėjo L. R., kuri bylos duomenimis yra pareiškėjo motina.
32. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Jeigu ABTĮ nustatytu terminu yra pateiktas prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam buvo suteikta advokato teisinė pagalba, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu (pvz., 2017 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-168-261/2017, 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3271-602/2016). Įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo atstovaujamas pagal atstovavimo sutartį Advokatų profesinės bendrijos „Relex“ advokatų, kuriai buvo sumokėta pagal jos išrašytas sąskaitas būtent už procesinio dokumento surašymą ir atstovimą šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, nepaisant to, kad už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas asmuo, šiuo atveju – jo motina.
33. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.
34. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimalus užmokesčio dydis už skundo parengimą yra 2,5, o pagal Rekomendacijų 8.19 punktą – už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1. Pagal 2024 m. balandžio 4 d. teismo informacinę pažymą pirmosios instancijos teismo posėdis nagrinėjamoje byloje truko iki 1 val. Už skundo parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje faktiškai sumokėta 2023 m. spalio 9 d. ir 2023 m. spalio 17 d., užpraėjusio ketvirčio (2023 m. II ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 2 000,10 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už skundo parengimą sudaro 5 000,25 Eur (Rekomendacijų 8.2 p.) ir už vieną atstovavimo teisme valandą 200,10 Eur (Rekomendacijų 8.19 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo prašomos priteisti 600 Eur išlaidos už skundo parengimą neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio, todėl priteistinos pareiškėjui. Tuo tarpu pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos (300 Eur) už atstovavimą teismo posėdyje (1 val. trukmės) viršija maksimalų dydį, todėl mažintinos ir priteistina 200,10 Eur.
35. Pareiškėjas už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, o už apeliacinį skundą sumokėjo 11,50 Eur. Taigi pareiškėjui priteistina iš atsakovo 34 Eur sumokėto žyminio mokesčio suma.
36. Viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 834,10 Eur (600+200,10+22,50+11,50) bylinėjimosi išlaidų.
37. Įsiteisėjus galutiniam procesiniam teismo sprendimui šioje byloje (ABTĮ 148 str. 1 d.), reikalavimo užtikrinimo priemonės, pritaikytos Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi, galiojimas pasibaigia (ABTĮ 70 str. 9 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkinti – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 24S47670 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl valstybės, atsakingos už pareiškėjo V. K. (V. K.) prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo.
Priteisti pareiškėjui V. K. (V. K.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 834,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjos Beata Martišienė
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė