Baudžiamoji byla Nr. 1A-213/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01288-2010-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.1.; 1.2.23.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teisėjų: Elenos Vainienės, Lino Žukausko,
sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,
dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,
gynėjams advokatams Elenai Žilėnienei, Loretai Guižauskienei, Jonui Jasiulevičiui,
nuteistiesiems I. P. (I. P.), K. L.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Rolando Jurkevičiaus, nuteistųjų I. P., K. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. P. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1dalį (toliau – BK), 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams;
pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų;
pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir I. P. paskirta subendrinta galutinė bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.
K. L. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį V. K. (V. K.), tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. P. pripažintas kaltais ir nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 7 d. apie 11 val., V. K. K. turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, už 20 Lt iš I. P. nusipirko ir taip įgijo ne mažiau kaip 0,011 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią suvartojo pats. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką tą pačią dieną, t. y. apie 11 val. 50 min. ir toje pačioje vietoje iš I. P. už 20 Lt nusipirko ir taip įgijo nedidelį kiekį - 0,016 g narkotinės medžiagos – heroino.
Taip pat, I. P. pripažinta kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 6 d. apie 15 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti ir turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti iš K. L. už 1 500 Lt į skolą nusipirko ir taip įgijo apie 10 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 2,69 g narkotinės medžiagos – heroino, kurio dalį suvartojo pats, kitą dalį – ne mažiau kaip 0,011 g narkotinės medžiagos – heroino neatlygintinai tą pačią dieną, apie 21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) išplatino A. M., o likusią dalį - ne mažiau kaip 0,344 g narkotinės medžiagos – heroino laikė su savimi iki 2010 m. rugsėjo 7 d., kai apie 11 val. (duomenys neskelbtini) , dalį – ne mažiau kaip 0,011 g narkotinės medžiagos – heroino už 20 Lt pardavė V. K. Po to, minėtoje vietoje apie 11 val. 30 min. kitą dalį, t. y. ne mažiau kaip 0,022 g narkotinės medžiagos – heroino už 40 Lt pardavė nenustatytam asmeniui, o apie 11 val. 50 min. toje pačioje vietoje kitą dalį – 0,016 g narkotinės medžiagos – heroino pardavė V. K. Po to, apie 12 val. minėtoje vietoje I. P. sulaikė policijos pareigūnai, kurie rankinėje surado 0,081 g narkotinės medžiagos - heroino, asmens kratos metu surado 0,210 g narkotinės medžiagos heroino, o 12 val. 20 min. kratos metu jo bute, esančiame (duomenys neskelbtini) surado likusią dalį – 0,004 g narkotinės medžiagos – heroino.
Taip pat, I. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 2 d. apie 15 val., prie priklausomybės ligų centro, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens už 50 Lt nusipirko ir taip įgijo 9,516 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 7,479 g narkotinės medžiagos – metadono, kurią laikė su savimi iki 2010 m. rugsėjo 7 d. 12 val. 20 min., kol kratos metu jo bute surado policijos pareigūnai.
Be to, I. P. nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi 0,010 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo iki 2010 m. rugsėjo 7 d. 12 val. 20 min., kol bute, esančiame (duomenys neskelbtini) šią medžiagą kratos metu surado policijos pareigūnai.
K. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotines medžiagas – apie 20,602 g miltelių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis – ne mažiau kaip 5,949 g narkotines medžiagos – heroino, ir 25,448 g kanapių ir jų dalių bei psichotropines medžiagas: 31,459 g miltelių, kurių sudėtyje yra 4,203 g metamfetamino, 42,988 g miltelių, kurių sudėtyje yra mefedronas, ir 66 vnt. tablečių, kurių bendra masė - 17,274 g, o jų sudėtyje yra 1,949 g 1-(3-chlorofenil) piperazino, kurias laikė su savimi iki 2010 m. rugsėjo 6 d. 15 val., kai automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), dalį – apie 10 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – ne mažiau kaip 2,69 g narkotinės medžiagos - heroino už 1 500 Lt į skolą pardavė I. P., o likusias narkotinių medžiagų dalis, t. y. 3,259 g heroino ir 25,448 g kanapių ir jų dalių bei psichotropinių medžiagų - 4,203 g metamfetamino, 41,243 g miltelių, kurių sudėtyje yra mefedronas ir 1,949 g 1-(3-chlorofenil) piperazino laikė su savimi iki 2010 m. rugsėjo 7 d. 15 val. 45 min., kol prie (duomenys neskelbtini) jį sulaikė policijos pareigūnai, kurie automobilyje „XXXX“, valst. Nr. XXXX surado dalį – didelį kiekį – 3,112 g narkotinės medžiagos – heroino bei dalį -1,745 g miltelių, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – mefedronas. Taip pat, tą pačią dieną 17 val. 00 min. asmens kratos metu buvo surasta kita dalis – 0,243 g miltelių, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – mefedronas, o tą pačią dieną 17 val. 10 min. kratos automobilyje metu buvo surasta kita dalis psichotropinių medžiagų - 1,949 g 1-(3-chlorofenil) piperazino ir 0,385 g metamfetamino bei narkotinių medžiagų - 0,147 g heroino ir 24,990 g kanapių ir jų dalių, o 20 val. 10 min. kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini) buvo surasta likusi dalis psichotropinių medžiagų - 41,0 g miltelių, kurių sudėtyje yra mefedronas, ir 3,818 g metamfetamino bei 0,669 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendį dėl I. P. nuteisimo: I. P. pagal BK 259 straipsnio l dalį paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 260 straipsnio l dalį paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 2 dalimis, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir I. P. paskirti subendrintą galutinę bausmę laisvės atėmimą septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. P. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nesunkius, sunkų ir labai sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnis), atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę (praeityje septynis kartus teistas, taip pat už analogiškas nusikalstamas veikas, dirba, išlaiko nepilnametį vaiką), padėjo policijos pareigūnams išsiaiškinti svarbias nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodė narkotikų tiekėją K. L. Tačiau, prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismas pagrįstai pripažino I. P. kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neadekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui ir nusikalstamos veikos motyvams ir tikslams, todėl yra neteisinga. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose rekomendacijose nurodyta, kad 6 ir daugiau gramų metadono atitinka labai didelį narkotinių medžiagų kiekį. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad pas I. P. rastas metadonas nežymiai viršija labai didelį kiekį, be to, metadonas rekomenduojamas naudoti gydymo tikslams, t. y. priklausomybei nuo heroino gydyti bei ūminiam ar lėtiniam skausmui malšinti, o ne svaigintis. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad I. P. metadoną įsigijo savo reikmėms, priklausomybei nuo heroino gydyti. Be to, ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų, kad nuteistasis ketino platinti ar platino metadoną. Prokuroras skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad I. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino, padėjo policijos pareigūnams išaiškinti narkotikų tiekėją K. L. ir taip suteikė labai svarbią informaciją. Prokuroro nuomone, tai sudaro išskirtines sąlygas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir I. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti mažesnę nei sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Prokuroras skunde nurodo, kad I. P. paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo ir protingumo principui. Prokuroras skunde akcentuoja tai, kad apygardos teismas narkotikus tiekusiam K. L., kuris kaltu prisipažino tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paskyrė aštuonerius metus laisvės atėmimo, t. y. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę, nors pastarasis nenurodė aplinkybių, iš kur gavo narkotines medžiagas.
Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas I. P. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 259 straipsnio l dalį, 260 straipsnio l dalį, tačiau už dvi nusikalstamas veikas paskyrė bendrą trejų metų laisvės atėmimo bausmę ir tokiu būdu neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras pažymi, kad apygardos teismas neteisingai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, kuriose numatoma, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, o bausmę paskiria už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai. Todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs I. P. kaltu pagal BK 259 straipsnio l dalį ir 260 straipsnio l dalį, turėjo paskirti laisvės atėmimo bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to, pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatas, bausmes subendrinti apėmimo būdu.
Nuteistasis I. P. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio antrame lape teisingai nurodė, jog iš nepažįstamo asmens už 50 Lt nusipirko 7,479 g metadono, tačiau to paties nuosprendžio penktame lape neteisingai nurodė, kad jis įsigijo 7,479 g heroino. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad metadoną jis įsigijo savo poreikiams tenkinti, nes tuo metu (duomenys neskelbtini) narkologijos centre gydėsi nuo narkotikų vartojimo. Nuteistasis mano, kad jis nepagrįstai nuteistas už heroino laikymą, nes toks kiekis yra labai mažas, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
Nuteistasis taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad jis savo noru padėjo policijos pareigūnams išaiškinti narkotikų tiekėją K. L., be to, kitose bylose yra padėjęs išaiškinti kitus narkotikų platintojus. Tai patvirtino byloje apklausti policijos pareigūnai S. P. ir A. K. Prašo atsižvelgti į tai, kad turi mažametę dukrą, po sulaikymo įsidarbino, narkotikų nebevartoja, juos pardavinėjo dėl to, kad turėjo grąžinti skolą ir dėl lėšų stygiaus. Apeliantas nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi bei aktyviai padėjo pareigūnams. Prašo pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašo jį izoliuoti nuo kito nuteistojo K. L., nes mano, kad su juo (I. P.) gali susidoroti kiti asmenys (skunde nurodo – banditai).
Nuteistasis K. L. apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Skunde nurodo, kad savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo neneigia, tačiau mano, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. BK 41 straipsnyje numatyta, kad bausmė yra valstybės poveikio priemonė, kurios paskirtis - sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti jį už padarytą nusikaltimą, atimti ar apriboti galimybę daryti naujus nusikaltimus, paveikti asmenį, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato (toliau – Senato) nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ bei BK 54 straipsnyje numatyta, kad skirdami bausmę, teismai vadovaudamiesi teisine sąmone, turi atsižvelgti į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir į bylos aplinkybes, lengvinančias ar sunkinančias kaltininko atsakomybę. Vadovaudamasis teisine sąmone teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas realią laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos minimalią sankcijoje numatytą trukmę, neatsižvelgė į kai kurias svarbias aplinkybes, t. y. tai, kad nusikaltimą padarė dėl sunkios materialinės padėties, iki sulaikymo buvo registruotas darbo biržoje, tačiau bedarbio pašalpos negaudavo, jam nepavyko rasti nuolatinio darbo. Nors nėra įregistravęs santuokos, tačiau turi nepilnametę dukrą, kuriai teismo sprendimu priteistas išlaikymas. Dėl kito vaiko, kuris gimė 2010 m. vyksta civilinis procesas dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Taip pat jis yra skolingas bankams, kurie nuolat siunčia priminimus, grasindami nutraukti kreditavimą. Be to, išaugo įsiskolinimas už komunalines paslaugas, skolingas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), keliose antstolių kontorose pradėtos vykdomosios bylos. Nuteistasis nurodo, kad atsidūrė beviltiškoje padėtyje, dėl to tapo itin pažeidžiamas, todėl ryžosi nusikalsti. Prašo atsižvelgti į tai, kad Senato nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ nurodoma, kad kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga ir įpareigoja teismus atkreipti dėmesį į kaltininko asmenybės požymius iki nusikaltimo padarymo (ankstesni nusikaltimai, polinkis į girtavimą ar narkotikų vartojimą, vertybines orientacijas, požiūrį į darbą, charakteristikas ir pan.), nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, naudoti įrankiai ar priemonės, kilusių pasekmių sunkumas, nusikaltimo tikslas, motyvas ir pan.) bei po nusikaltimo padarymo (pozicija dėl kaltinimo, prisipažinimas, gailėjimasis, atsiprašymas, žalos atlyginimas ir pan.). Teigia, kad savo kaltę pripažįsta, anksčiau neteistas, narkotinių medžiagų nevartoja, nėra įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą, savo veiksmus pasmerkė ir ateityje stengsis nepažeidinėti įstatymų.
Apeliantas skunde nurodo, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kaltinamojo asmeninės savybės, jo elgesio motyvai, nuoširdus prisipažinimas, gailėjimasis, šeimyninė ir materialinė padėtis gali būti pripažįstamos išimtinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis paskirti švelnesnę nei įstatymo sankcijoje numatyta bausmę (Kasacinė nutartis 2K-77/2007). Nuteistasis skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad sunki jo materialinė padėtis lėmė nusikaltimo padarymą, todėl turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti mažesnę nei minimalią laisvės atėmimo bausmę.
Vilniaus apygardos prokuratūros ir I. P. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2 punktai). Nuteistojo K. L. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduotų apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Iš bylos medžiagos matyti, kad I. P. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 2 d. apie 15 val., prie priklausomybės ligų centro, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens už 50 Lt nusipirko ir taip įgijo 9,516 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 7,479 g narkotinės medžiagos – metadono, kurią laikė su savimi iki 2010 m. rugsėjo 7 d. 12 val. 20 min., kol kratos metu jo bute surado policijos pareigūnai. Nuteistasis I. P. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad jis įgijo ir laikė neva heroiną (3 t., 81 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė techninę klaidą ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodė, kad I. P. 2010 m. rugsėjo 2 dieną, apie 15 val. neteisėtai įgijo ir laikė 9,516 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 7,479 g narkotinės medžiagos – heroino, nors to paties nuosprendžio nustatomojoje dalyje teisingai konstatavo, jog įgijo ir laikė nurodytą kiekį metadono. Iš specialisto išvados matyti, kad I. P. nurodytu laiku ir vietoje neteisėtai įsigijo ir laikė 9,516 g miltelių, kurių sudėtyje buvo rasta labai didelis kiekis – 7,479 g narkotinės medžiagos – metadono (1 t., 49-52 b. l.). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose rekomendacijose nurodyta, kad 6 ir daugiau gramų metadono atitinka labai didelį narkotinių medžiagų kiekį. Todėl pirmosios instancijos teismas I. P. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nors nuteistasis minėtą narkotinę medžiagą įsigijo be tikslo platinti, o savo poreikiams tenkinti. Tačiau BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyti nusikalstamos veikos objektyvūs požymiai yra alternatyvūs, todėl esant bent vienam iš jų (įgijimui arba laikymui) nusikalstama veika laikoma baigta.
Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas I. P. pripažino kaltu pagal BK 259 straipsnio l dalį, 260 straipsnio l dalį, tačiau už abi nusikalstamas veikas paskyrė bendrą trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas I. P. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, tačiau neteisingai paskyrė bausmes. BK 54 straipsnyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal teismų praktiką, teismas kaltininkui paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po taikydamas atitinkamai BK 63 ar 64 straipsnių nuostatas šias bausmes subendrina. Todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs I. P. kaltu pagal BK 259 straipsnio l dalį ir 260 straipsnio l dalį, turėjo paskirti bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to, pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatas, jas subendrinti. Esant šioms nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas). I. P. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį skiriamos laisvės atėmimo bausmės, kurios nurodytos prokuroro apeliaciniame skunde, nes jų dydis atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui.
Skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nei vienai iš šių aplinkybių, tarp jų ir kaltininko asmenybei, neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-576/2006), paneigianti, pavyzdžiui, net padarytos veikos pavojingumą. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę K. L. motyvavo tuo, kad jis nusikalto pirmą kartą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, baustas administracine tvarka (2 t., 118-125 b. l.), padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), išlaiko nepilnametį vaiką, turi kreditinių įsiskolinimų (3 t., 39-48 b. l.), dėl to jam paskyrė minimalią įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam K. L., teismas vadovavosi BK minėto 54 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bausmė kaltininkui skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. K. L. veika kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, kurios sankcijoje nustatyta, jog šią veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 8 iki 10 metų, kitų bausmės rūšių nenustatyta. Todėl teismui nekyla pareiga kiekvieną kartą motyvuoti, kodėl paskyrė būtent straipsnio, pagal kurį kvalifikuota teisiamojo veika, sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį. Kita vertus, teismo sprendimas, nustatant tokios bausmės minimalų dydį, turi būti argumentuojamas. Baudžiamajame įstatyme, apibrėžiant bausmės paskirtį, nurodyta, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Skiriant bausmę, turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nei vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę K. L. atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įvertino bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir siekė paskirta bausme sudaryti realias prielaidas visiems tikslams realizuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tai padarė pakankamai išsamiai ir motyvuotai.
Nuteistasis K. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nusikaltimą padarė dėl sunkios materialinės padėties, iki sulaikymo buvo registruotas darbo biržoje, tačiau bedarbio pašalpos negaudavo, jam nepavyko rasti nuolatinio darbo, nors nėra įregistravęs santuokos, tačiau turi nepilnametę dukrą, kuriai teismo sprendimu priteistas išlaikymas, be to, turi 2010 m. gimusį vaiką, tačiau dėl jo teisme vyksta tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo civilinis procesas, taip pat jis yra skolingas bankams, kurie nuolat siunčia priminimus, grasindami nutraukti kreditavimą, taip pat išaugo įsiskolinimas už komunalines paslaugas, skolingas VMI, keliose antstolių kontoroje pradėtos vykdomosios bylos, todėl jis atsidūrė beviltiškoje padėtyje ir tapo itin pažeidžiamas, dėl ko ryžosi nusikalsti. Nuteistojo skunde nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina byloje esantys dokumentai (3 t., 39-50 b. l.).
Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką teismas taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas minėtam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Esant šioms aplinkybėms, K. L. nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies, o kartu ir to paties straipsnio 3 dalies nuostatų. Be to, pažymėtina tai, kad taikyti BK 62 straipsnio nuostatas yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra ir negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant būtų galima skirti švelnesnę bausmę negu sankcijoje numatytas bausmės minimumas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde paminėtos aplinkybės yra daugiau tipinės (kasdieninio pobūdžio), negu išimtinės, nes teismų praktikoje tokie atvejai dažni, kai jauni, besimokantys ar dirbantys, turintys šeimą ir vaikus ar skolų asmenys ir tuomet, kai yra jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir net nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių už sunkių ar labai sunkių nusikaltimų padarymą nuteisiami realia laisvės atėmimo bausme. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis K. L. imdamas paskolą iš banko žinojo apie jos grąžinimo būtinumą ir sąlygas, privalėjo įvertinti bei įvertino galimybę išlaikyti šeimą ir galimas išlaidas gyvenamajam būstui išlaikyti ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, K. L. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, kurią nulėmė nepalankiai susiklosčiusių jo gyvenimo aplinkybių visuma ar beviltiška padėtis, nes tokios nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas buvo pasipelnyti. Tai, kad nuteistasis K. L. savo kaltę pripažįsta, anksčiau neteistas, narkotinių medžiagų nevartoja, nėra įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą, savo veiksmus pasmerkė ir ateityje stengsis nepažeidinėti įstatymų pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes atsižvelgė skirdamas bausmę ir nustatydamas minimalų jos dydį. Taigi, šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog K. L. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ar neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Kolegijos nuomone, teismas, skirdamas bausmę K. L. atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, tinkamai įvertino ir jo asmenybę bei kitas bylos aplinkybes, todėl teisingumo principo (BK 54 straipsnio 3 dalies) reikalavimų nepažeidė.
Apeliaciniame skunde prokuroras prašo atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino I. P. kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri neadekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui ir nusikalstamos veikos motyvams ir tikslams, neatsižvelgė į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, todėl ji yra neteisinga.
Teisėjų kolegija su tokiais prokuroro argumentais iš dalies sutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad pas nuteistąjį I. P. kratos metu rastas metadono kiekis tik nežymiai viršija labai didelį kiekį, kuris nurodytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose rekomendacijose. Bylos duomenys patvirtina tai, kad I. P. metadoną įsigijo savo reikmėms, priklausomybei nuo heroino gydyti, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, kad nuteistasis šią narkotinę medžiagą platino ar ketino platinti. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad metadonas rekomenduojamas naudoti gydymo tikslams, t. y. priklausomybei nuo heroino gydyti bei ūminiam ar lėtiniam skausmui malšinti, o ne svaigintis. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. P. narkotikų nebevartoja. Be to, nuteistasis I. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino, padėjo policijos pareigūnams išaiškinti narkotikų tiekėją K. L. ir apie suteikė labai svarbią informaciją. Pirmosios instancijos teisme apklaustas kaip liudytojas policijos pareigūnas S. P. patvirtino, kad I. P. kitose bylose padėjo išaiškinti nusikaltimus (3 t., 54 b. l.). Teisėjų kolegija ypač teigiamai vertina nuteistojo I. P. geranorišką bendradarbiavimą su policijos pareigūnais šioje byloje išaiškinat narkotikų tiekėją K. L., bei suteikta pagalba kitose bylose. Be to, iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad narkotikus tiekusiam K. L., kuris kaltu prisipažino tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismas paskyrė aštuonerius metus laisvės atėmimo, t. y. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę, nors pastarasis nenurodė įtikinamų aplinkybių, iš kur gavo narkotines medžiagas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu K. L. apklaustas įtariamuoju savo kaltės dėl padarytos nusikalstamo veikos nepripažino ir pareigūnams melavo, nors apygardos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą ir nuoširdų gailestį (2 t., 91-92, 98, 3 t., 33-34 b. l.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali kitaip vertinti šios aplinkybės, nes nėra skundo sunkinančiais pagrindais.
Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje I. P. paskirta bausmė, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, pagal kurį kvalifikuojama jo padaryta veika, sankcijoje, neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadinasi, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nuteistajam pirmosios instancijos teismo nustatytos laisvės atėmimo bausmės dydis iš esmės prieštarauja teisingumo principo reikalavimui, todėl yra pagrindas vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir I. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti mažesnę nei sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Apelianto argumentai, kad narkotines medžiagas pardavinėjo, nes dėl lėšų stygiaus ir skolų yra neįtikinami ir deklaratyvaus pobūdžio, nes nepagrįsti jokiais dokumentais, todėl atmestini.
Taip pat nuteistasis I. P. skunde prašo jį izoliuoti nuo kito nuteistojo K. L., nes mano, kad su juo (I. P.) gali susidoroti kiti asmenys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad šiuo metu su nuteistuoju I. P. siekiama susidoroti arba tokia grėsmė jam gali kilti ateityje. Apeliacinio proceso metu I. P. jokių įtikinamų argumentų dėl to nenurodė, tačiau patvirtino, kad tokia grėsmė jam tik gali kilti. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo tokie argumentai yra neįtikinami ir spėjamojo pobūdžio, todėl atmetami kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendį dėl I. P. nuteisimo, pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. P. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams:
I. P. pripažintam kaltu pagal BK 259 straipsnio l dalį paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę;
pagal BK 260 straipsnio l dalį paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę;
pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 2 dalimis, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes ir skundžiamuoju nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 259 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir I. P. paskirti subendrintą galutinę bausmę laisvės atėmimą septyneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Nuteistojo K. L. apeliacinį skundą atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis Jucys
Teisėjai Elena Vainienė
Linas Žukauskas