Civilinė byla Nr. e2A-1081-555/2024

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01016-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.9.2; 2.6.16.5; 3.1.7.6; 3.3.1.19.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. P. firmos „Komota“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-148-570/2024 pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Komotos sistemos“ patikslintą priešieškinį ieškovei A. P. firmai „Komota“ dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Marijampolės apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės A. P. firmos „Komota“ ieškinį atsakovei UAB „Komotos sistemos“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo bei atsakovės UAB „Komotos sistemos“ priešieškinį ieškovui A. P. firmai „Komota“ dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo, 2022 m. gegužės 26 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 2 172 Eur skolos už nesumokėtą nuomos mokestį, 41,78 Eur skolos už komunalines paslaugas, patalpų priežiūrą, signalizaciją ir kitas paslaugas, 60 Eur skolą už spausdintuvų taisymo paslaugas, 78,19 Eur delspinigių bei 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; patikslintą priešieškinį atmetė. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą.

2.       Lietuvos aukščiausias teismas 2023 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑222‑313/2023, panaikino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 26 d. sprendimas atmesti atsakovės UAB „Komotos sistemos“ patikslintą priešieškinį, ir Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės UAB „Komotos sistemos“ patikslintas priešieškinis, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti Marijampolės apylinkės teismui. Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

3.       Atsakovė UAB „Komotos sistemos“ kreipėsi į teismą su patikslintu priešieškiniu, prašydama priteisti iš ieškovės A. P. firmos „Komota“ 10 793,10 Eur be pagrindo įgyto turto (permokėtų komunalinių mokesčių); 651,57 Eur palūkanų; 6 procentų metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos nuo priešieškinio padavimo dienos (2020 m. rugpjūčio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovė nurodė, kad 2007 m. spalio 29 d. A. P. firma „Komota“ (nuomotoja) su UAB „Komotos sistemos“ (nuomininkas) sudarė neterminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovei perdavė nuomos teise naudotis negyvenamąsias 60 m2 ploto spec. prekybos paskirties ir 30 m2  ploto bendros paskirties patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini)). Nuomos sutartis nutraukta 2019 m. lapkričio 5 d.. Už patalpų nuomą atsakovė mokėjo 724,05 Eur nuomos mokestį per mėnesį. Tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl perduotų patalpų ploto, mokėjimo už komunalinius patarnavimus. 2020 m. lapkričio 19 d. šalims atlikus nuomojamų patalpų matavimus, buvo nustatyta, kad nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2019 m. lapkričio 5 d. atsakovė faktiškai naudojosi ne išsinuomotu 90 m2 plotu, bet 36,52 m2 ploto prekybos paskirties patalpomis, plane pažymėtomis zona 1 (5,65 m2) ir zona 4 (30,88 m2). Per visą nuomos laikotarpį ieškovė pateikdavo atsakovui apmokėti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras, kuriose be nuomos mokesčio buvo nurodyta neteisingai apskaičiuota atsakovei tenkanti pastato komunalinių paslaugų išlaidų dalis. Komunaliniai mokesčiai turėjo būti apskaičiuoti proporcingai naudojamų patalpų plotui, jei sutartyje nebuvo nustatyta kitaip. Sutartyje mokėtinos komunalinių mokesčių proporcijos nenustatytos, todėl būtina vadovautis įstatymu. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, ieškovei priklausančio pastato bendras plotas sudaro 209,83 m2, o atsakovės nuo 2014 m. naudotos prekybos paskirties patalpų plotas buvo 36,52 m2, o tai sudarė tik 17,4 procentų nuo viso pastato ploto (36,52 m2 x 100 proc. / 209,83 m2). Dėl to, remiantis įprasta nuomos teisinių santykių praktika, atsakovė, nuomodamasi iš ieškovės 36,52 m2 ploto patalpas, turėjo atlyginti 17,4 procentus ieškovės patirtų išlaidų pastato komunalinėms paslaugoms, t. y. tiesiogiai susijusių su atsakovės nuomojamomis patalpomis, su sąlyga, jei visiems pastate buvusiems patalpų naudotojams (nuomininkams ir savininkui) išlaidos už komunalines paslaugas buvo paskirstomos tuo pačiu principu – pagal naudojamą plotą. Ieškovė su kitu nuomininku UAB IT HELPAS pagal 2015 m. lapkričio 23 d. sudarytą neterminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, už 50 m2 bendro ploto negyvenamąsias patalpas, UAB IT HELPAS buvo įsipareigojęs mokėti kas mėnesį ne tik nuomos mokestį, bet ir padengti 50 procentus visų faktinių išlaidų. Dėl to likusi neatlyginta 50 procentų išlaidų komunalinėms paslaugoms dalis galėjo būti paskirstyta likusiems pastato naudotojams proporcingai jų naudojamam plotui. Kaip paaiškėjo, ieškovė išrašydavo sąskaitas ir atsakovė mokėjo ir už A. P. antrame pastato aukšte įsirengtas gyvenamąsias patalpas (suvartotą vandenį, elektros energiją, patalpų šildymą ir kt.). Ši aplinkybė tapo žinoma 2017 m. pabaigoje, kai A. P. nulipo žemyn prie elektros skaitiklio pažiūrėti kas atsitiko su elektros tiekimu, nes pas jį nustojo veikti skalbimo mašina. Visose patalpose atskirų elektros skaitiklių įrengta nebuvo. Tokiu būdu, ieškovė nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita, t. y. gavo atsakovei priklausantį turtą ir privalo jį grąžinti su įstatymo nustatytomis palūkanomis. Laikotarpiu nuo 2014 m. vasario mėn iki 2019 m. liepos mėn., ieškovė nepagrįstai iš atsakovės gavo 10 793,10 Eur: iš kurių 2014 m – 1 443,36 Eur, 2015 m. – 1 867,93 Eur, 2016 m. – 2 796,21 Eur, 2017 m. – 2 611,91 Eur, 2018 m. – 1 531,75 Eur, 2019 m. – 541,93 Eur. Atsakovė prašė priteistinas palūkanas skaičiuoti nuo 2019 m. birželio 1 d.. Atsakovė patvirtino, kad visos iki 2019 m. birželio 1 d. jai pateiktos PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos pinigais arba atliekant priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymą.

7.        Ieškovė A. P. firmos „Komota“ su priešieškiniu nesutiko. Ieškovė nurodė, kad ilgą laiką trys juridiniai asmenys, t. y. A. P. firma „Komota“ (savininkas A. P.), UAB „Komotos sistemos“ (vadovas M. B.) ir UAB IT HELPAS (vadovas M. B.) veiklą vykdė kartu, vienose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Visą sutarties galiojimo laikotarpį, komunalinės ir kitos bendros paslaugos buvo apskaitomos tos pačios buhalterės R. D., dirbančios visose trijose įmonėse pagal minėtų įmonių vadovų susitartą išlaidų pasidalinimą, o ne pagal užimamą plotą. Tačiau jokių pretenzijų dėl nuomojamų patalpų ploto ar komunalinių mokesčių nebuvo. Didėjant kompiuterinės įrangos prekių paklausai ir apyvartai, 2007 m. spalio mėn. A. P. firmos „Komota“ savininkas A. P. priėmė sprendimą kurti UAB „Komotos sistemos“, kuriai ir buvo perduota įrengta prekybos veiklai 64,80 m2 ploto patalpa. Didėjant prekių atsargoms bei esant vienkartiniams didesniems užsakymams, kartais tekdavo laikinai prekes „pasidėti“ ir kitose patalpose, nes turimas plotas 60 m2 buvo apskaičiuotas tik 4-5 darbo vietoms. Tačiau susitarimo, kad komunalinės paslaugos būtų dengiamos pagal nuomojamą plotą nebuvo dėl skirtingo lygio įruoštų patalpų ir naudojamų išteklių. Pagal sutartį, nuoma buvo peržiūrėta 2014 m. vasario mėn. Nuomos mokestis buvo sumažintas, dėl prie pastato vykusių gatvės remonto darbų, dėl ko sumažėjo klientų srautas ir krito pelnai. Patalpų plotas nesumažėjo, tiesiog buvo sumažintas nuomos mokestis dėl rinkos pokyčių, dėl geranoriškumo. Ieškovė nesutiko su atsakovės nurodytu naudojamu plotu 36,52 m2, laikė, kad atsakovė naudojosi 60 m2. Atsakovė turėjo teisę naudotis visomis sutartyje nurodytomis patalpomis. Komunalinių mokesčių dydį derindavo kiekvieną mėnesį. Į mokėtinus komunalinius mokesčius būdavo įtrauktas taip pat ir prekių pristatymas, reklama, transportas, taip pat įtraukti SDG (Saugaus darbo garantas) mokesčiai už darbų saugą, nors sutartį su SDG sudariusi tik ieškovė, nes taip buvo pigiau vienos įmonės vardu forminti. Už paties A. P. gyvenamojo būsto komunalinius patarnavimus taip pat įtraukdavo mokėti ir atsakovei. Pagal sutartį ir vėlesnius žodinius trijų įmonių (A. P. firmos „Komota“, UAB „Komotos sistemos“ ir UAB IT HELPAS vadovų susitarimus po 50 procentų mokesčių už komunalines paslaugas apmokėdavo tik nuomininkai. Prie komunalinių išlaidų, remiantis žodiniu trijų įmonių susitarimu, buvo priskiriamos ne tik tiesioginės komunalinių paslaugų išlaidos, bet ir visos kitos patiriamos išlaidos, susijusios su įmonių veikla (pvz. transporto išlaidos, išlaidos už mokymus, už darbų saugą ir kt.). Ieškovė nurodė, kad iki 2016 m. balandžio mėn. A. P. buvo ir ieškovės ir atsakovės direktoriumi, vėliau atsakovės direktoriumi tapo M. B.. Iki direktoriaus pasikeitimo, naudojosi visomis patalpomis, pagal poreikius. Nuomojamos patalpos iki nuomos sutarties su atsakovė nutraukimo buvo naudojamos mišriu būdu, žodinio įmonių vadovų susitarimo pagrindu, o būtent: zonoje 4 buvo prekybos salė, joje buvo tik atsakovės darbuotojai, nes ieškovė atlieka kompiuterinių sistemų remontą, o atsakovė prekiauja kompiuterine technika. Dėl to, esant reikalui, ieškovės darbuotojai ateidavo į atsakovės patalpas, tikslu išsinešti taisytiną kompiuterinę techniką, o po to grąžindavo.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. kovo 27 d. sprendimu patikslintą priešieškinį patenkinto visiškai: atsakovei iš ieškovės priteisė 10 793,10 Eur be pagrindo įgyto turto; 651,57 Eur palūkanų, 6 procentus dydžio metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos nuo priešieškinio padavimo dienos 2020 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 488 Eur išlaidų teisinei advokatų pagalbai apmokėti bei 792 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

6.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, kai šalis sieja sutartiniai nuomos teisiniai santykiai. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad 2007 m. spalio 29 d. ieškovė atsakovei neterminuotai išnuomojo 90 m2 ploto (60 m2 – spec. prekybos paskirčiai ir 30 m2 bendros paskirties bendro ploto) negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Sutartyje patalpų indeksai (išdėstymas plane) nenurodyti, patalpų perdavimo priėmimo aktas nesurašytas. Sutartis nutraukta ieškovės vienašališku pranešimu dėl jos nevykdymo nuo 2019 m. lapkričio 5 d. Ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2019 m. lapkričio mėn., ieškovė nuomininkui (atsakovei) yra išrašiusi sąskaitas už komunalinius patarnavimus, duomenų, kad sąskaitos būtų neapmokėtos (nuomotojas reikštų reikalavimus) byloje nėra.

7.       Teismas taip pat nurodė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės vadovai patvirtino, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2019 m. lapkričio mėn. ieškovė nesinaudojo sutartyje nuodytomis nuomojamomis 90 m2 patalpomis. Tik išsiskyrė jų nuomonė dėl dydžio. Atsakovė teigė, kad naudojosi 36,52 m2 ploto patalpomis, o atsakovė – 60 m2 ploto. Sudarant ginčo sutartį, patalpų perdavimo priėmimo aktas sudarytas nebuvo. Teismas, vertindamas atsakovės vadovo ir A. P. 2019 m. kovo 12 d. pokalbio įrašo stenogramą, nustatė, kad šalys pripažino faktą, jog nuomininkas naudojosi apie 30 m2 patalpomis. Nutraukiant ginčo nuomos sutartį, nuomininkas grąžino nuomotojui dvi naudotas patalpas – prekybos sandėlį ir salę (plane pažymėtus zona 1 ir zona 4), t. y. tik tai, ką buvo gavęs. Atsakovės vadovas nurodė, kad jie bendrai su iekšovė naudojosi tualeto ir virdulio patalpomis, bendrai vaikščiojo koridoriumi, tačiau kai kurie darbuotojai dirbo tiek pas ieškovę, tiek pas atsakovę, jų veiklos buvo panašios, todėl naudojosi vieni kitų patalpomis, ilgą laiką atsakovė mokėjo nenustatyto dydžio mokesčius už ieškovės gyvenamųjų patalpų komunalinius mokesčius, kurių dydis nežinomas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad faktiškai atsakovė naudojosi tik 36,52 m2 ploto patalpomis, o tai sudarė 17,4 procentų  nuo viso pastato ploto (36,52 m2 x 100 procentų / 209,83 m2).

8.       Teismas pastebėjo, kad nuomotojo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, be nuomos mokesčio, komunalinių patarnavimų, dažnai būdavo išskiriamas ir kitos nuomininkui suteiktos paslaugos, pvz. priskaičiuota už skubų stacionarių ir nešiojamų kompiuterių paruošimą, už kompiuterių patikrą ir kt. Dėl to teismas atmetė, kaip neįrodytus ieškovės argumentus, kad į komunalinius mokesčius būdavo įtraukti mokesčiai už kitas paslaugas. O jei ir būdavo įtraukti, tai neteisėtai, galimai siekiant išvengti didesnių mokesčių mokėjimo ar pan. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras būtų grąžinusi ieškovei neapmokėtas. Dėl to teismas sutiko atsakovės argumentais, kad ieškovė kaip patalpų nuomotojas privalėjo komunalinius mokesčius paskaičiuoti proporcingai išnuomotų patalpų plotui, t. y. 36,52 m2 arba 17,4 procentų nuo viso pastato ploto, tačiau to nepadarė. Sulyginus su į bylą pateiktomis iš tiekėjų gautomis sąskaitomis, atsakovei išrašytomis sąskaitomis, nesant kitokių ieškovės skaičiavimų, teismas sutiko su atsakovės paskaičiavimais, jog ji permokėjo komunalinių mokesčių nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2019 m. lapkričio mėn. sekančiai – 2014 m. – 1 443,36 Eur, 2015 m. – 1 867,93 Eur; 2016 m. – 2 796,2 Eur; 2017 m. – 2 611,91 Eur; 2018 m. – 1 531,75 Eur; 2019 m. – 541,93 Eur. Iš viso 10 793,10 Eur. 

9.       Pagrindinis keliamas klausimas yra tai, ar atsakovė turėjo teisinį pagrindą pasilikti iš ieškovės gautus 10 793,10 Eur. Šiuo konkrečiu atveju, teismas sprendė, kad atsakovės atlikti mokėjimai už komunalines paslaugas viršijo šalių sutartinius įsipareigojimus, šie mokėjimai negalėjo būti laikomi patenkančiais į tarp šalių pasirašytos sutarties ribas, ieškovė praturtėjo atsakovės sąskaita, gaudama lėšas už komunalinius patarnavimus, todėl yra visos sąlygos priešieškinį šioje dalyje tenkinti ir priteisti atsakovei iš ieškovės 10 712,83 Eur. Atsakovė prašė priteisti įstatymines kompensuojamąsias 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai ieškovės gautų jos piniginių lėšų. Ieškovė naudojosi atsakovės 10 712,83 Eur lėšomis, todėl teismas sprendė, kad ji privalo sumokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 18 d. (kreipimosi į teismą), kas sudaro 651,57 Eur.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu ieškovė A. P. firma „Komota“ prašo panaikini Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimą, priimti VĮ Registrų centro 2024 m. balandžio 18 d. atsakovės atskaitomybės 2013-2014 m. dokumentus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Visi kilę ginčai, dėl 2007 m. spalio 29 d. negyvenamų patalpų sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės, teisėtumo, buvo išspręsti Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 26 d. sprendimu. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2023 m. liepos 26 d. nutartimi paliko nepakeistą šią Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, t. y. dėl negyvenamų patalpų 2007 m. spalio 29 d. nuomos sutarties sudarymo ir galiojimo iki nutraukimo 2019 rugsėjo mėn. fakto.

1.2.       Pirmosios instancijos teismas be pagrindo ignoravo iki 2016 m. gegužės 20 d. buvusio atsakovės direktoriaus paaiškinimus apie ankstesnių vadovų sudarytus sprendimus ir tuo pagrindu vykdytus įsipareigojimus ir nepagrįstai priėmė nuo 2016 m. gegužės 20 d. atsakovės direktoriaus pareigas einančio ir ją atstovaujančio advokato pateiktus argumentus. Nuo 2016 m. gegužės 20 d. atsakovės direktorius pareigas einantis M. B. ginčo nagrinėjamo teisme metu nepateikė jokių konkrečių iš turimos buhalterinės atskaitomybės dokumentų, patvirtinant arba paneigiant, buvusio direktoriaus paaiškinime pateikiamus argumentus dėl ankstesnių vadovų sudarytų sprendimų ir pagal tai vykdytų įsipareigojimų. Vietoje to, pateikęs priešieškinį su po 2017 m. įvykusio asmeninio konflikto atrinktais vaizdo, garso bei kitais dokumentais, atsakovės direktorius stengėsi prielaidomis ir neadekvačiais paaiškinimais susieti juos su „be pagrindo įgytu turtu“ nuo 2014 m. vasario mėn. esančiu nuomininku.

1.3.       Nuo 2016 m. gegužės 20 d. atsakovės vadovo pareigas einantis M. B., nedalyvavęs nuo 2014 m. vasario mėn. susitarime, su savo advokatu sąmoningai bando nuslėpti priežastį dėl priimto nuo 2014 m. susitarimo, nepateikdami to laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentų. Dėl to galimai buvo suklaidintas pirmosios instancijos teismas. Iš VĮ Registrų centro gauti atsakovės 2013-2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina buvusio iki 2016 m. gegužės 20 d. atsakovės direktoriaus pateiktus paaiškinimus, atskleidžiančius esamo direktoriaus žinomų, tačiau svarbių faktinių aplinkybių bandymą nuslėpti. Galima įsitikinti, kad buvęs ir dalyvavęs atsakovės direktorius geriau žino susitarimo atsiradimo nuo 2014 m. vasario mėn. proceso priežastis ir kitas aplinkybes.

1.4.       Teisminio proceso metu buvo išsiaiškinta, kad ieškovė glaudžiai bendradarbiavo be jokių apribojimų su atsakove, ne tik sumažindama ženkliai nuomos mokestį, perkant prekes, organizuojant akcijas, bendrai mažinant išlaidų naštą ir pan. Dėl to teigti, kad ieškovė savanaudiškais tikslais naudojosi, nuo 2014 m. vasario mėn. susitarimu, pagal 2007 m. spalio 29 d. d. negyvenamų patalpų nuomą, siekdama „be pagrindo įgyti turto“ iš atsakovės nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas, kad, pagal patalpų nuomos 2007 m. spalio 29 d. sutarties susitarimą nuo 2014 m. vasario mėn. ieškovė be pagrindo įgijo turto iš atsakovės, yra neteisingas ir turi būti panaikintas.

1.5.       Atsakovės priešieškinyje pateikti apskaičiavimo rodmenys faktiškai visais metais (analogiškai peržiūrint ir visais mėnesiais), nuo 2014 m. vasario mėn. iki sutarties pabaigos, buvo naudingi tik pačios atsakovės pareigas einančiam direktoriui. Tai patvirtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausio Teismo 2023 m. liepos 26 d. nutarties 31 punkte pateiktam išaiškinimu, pagal nuomininko, atsakovės, pateiktą patikslintą priešieškinį patalpų nuomotojui, ieškovei, negali būti taikytas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo. Pateiktame priešieškinyje rodmenys (apskaičiavimai) ir jų palyginimai patvirtina priešingą faktą, nei konstatuojama Lietuvos Aukščiausio Teismo nutarties 31 punkte, kad „turėjo būti nustatyta, ar ieškovė praturtėjo dėl atsakovės veiksmų, taip pat turėjo būti nustatytas ieškovės praturtėjimą atitinkantis atsakovės turto sumažėjimas, priežastinis ryšys tarp atsakovės turto sumažėjimo ir ieškovės praturtėjimo.

1.6.       Pradėjus taikyti 2007 m. spalio 29 d. nuomos sutarties pagrindu sudarytą susitarimą nuo 2014 m. vasario mėn. iki sutarties nutraukimo 2019 m. rugsėjo mėn., atsakovė yra gavus iš ieškovės per 3 kartus didesnę nuolaidą pagal nuomos sutarties 4.1 punktą, nei turėjo išlaidų, apsimokant pagal tos pačios sutarties 4.2 punktą nuo 2014 m. vasario mėn.. Pagal patalpų nuomos sutarties susitarimą, nuo 2014 m. vasario mėn. faktiškai suteikus per 47 000 Eur nuolaidą (pagal 4.1 punktą) nuomininkei (atsakovei), kuri per tą patį laikotarpį sumokėjo, pagal tos pačios sutarties 4.2 punktą, per 14 000 Eur ir dar reikalauti per 10 000 Eur, įvardijant tai nuomotojo dėl neteisėto praturtėjimo suma – yra neteisinga.

1.7.       Ne tik buvęs atsakovės direktorius A. P. savo paaiškinimuose, tačiau ir ieškovė nekartą atkreipė teismo dėmesį į klaidinančiai apskaičiavime pateikiamas plotų pateikimo reikšmes. Atsakovės pateiktame Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodomas pastato bendras plotas – 209,83 m2, pagrindinis plotas – 174,96 m2. Tuo tarpu buvęs atsakovės direktorius yra pateikęs Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimo bylos Nr.(duomenys neskelbtini) kopiją ir paaiškinęs aplinkybes, kodėl esant kadastrinių matavimo byloje nurodytam bendro 64,80 m2 plote buvo sudaryta 2007 m. spalio 29 d. patalpų nuomos sutartis, nurodant 60 m2 plotą, ir kodėl ji skiriasi atlikto apskaičiuojamo naudingo tarp baldais atitvarstytų ploto priežastį. Nes tai du skirtingi ploto matavimo būdai, kaip ir pateikiami Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išraše: bendras plotas – 209,83 m2, pagrindinis plotas – 174,96 m2. Dėl to priešieškinyje paimti „bendrąjį plotą“ ir jį palyginant su „naudingu plotu“ esančio tarp baldų, yra dviejų skirtingų išmatavimo būdų rezultatai. Apie tai buvo nekartą kalbėta teisme. 

1.8.       Dabartinis atsakovės vadovas, ginčo nagrinėjimo metu teikdamas neadekvačius faktinėms aplinkybėms argumentus ir dviprasmiškus paaiškinimus, suklaidino pirmosios instancijos teismą. Dėl to ieškovė negali sutikti su teismo metu ne iš esmės išnagrinėtu ginču ir priimtu sprendimu, kuomet buvo ignoruojami dalyvavusiųjų pagal patalpų nuomos sutarties (žodinį) susitarimą faktiniai argumentai ir paaiškinimai tapo nereikšmingais, t. y. buvo ignoruojamas susitarimas, kuris faktiškai buvo sėkmingai realizuojamas nuo 2014 m. vasario mėn., ir iš kurio didžiausią naudą turėjo atsakovė. Dėl to teismo sprendimas turi būti naikinamas, nes pagal faktines aplinkybes, prieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo 2023 m. liepos 26 d. nutarties 31 punkte civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023 pateiktam išaiškinimui, kad turėjo būti nustatyta, ar ieškovė praturtėjo dėl atsakovės veiksmų, taip pat turėjo būti nustatytas ieškovės praturtėjimą atitinkantis atsakovės turto sumažėjimas, priežastinis ryšys tarp atsakovės turto sumažėjimo ir ieškovės praturtėjimo, be to, ieškovės praturtėjimui neturėjo būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); nepagrįstas praturtėjimas turėjo egzistuoti pareiškiant ieškinį / priešieškinį.

1.9.       Ieškovė suprato, kad negyvenamų patalpų sutarties pagrindu priimti 2014 m. sprendimą atsakovės atžvilgiu buvo būtina, kad ji nebankrutuotų, pagal tuo metu susiklosčiusias nepalankias aplinkybes (gatvių inžinierinių tinklų darbų atlikimo metu buvo ženkliai apribota veikla), o galėtų išgyventi laikinus nesklandumus ir atstatyti savo ūkinę ekonominę veiklą. Dėl 2014 m. ir vėliau sudarytus susitarimus, ieškovė gavo žymiai mažiau naudos (atlygio už patalpų nuomą) negu galėjo gauti, pretenzijų atsakovės atžvilgiu neturi.

11.       Atsakovė UAB „Komotos sistemos“ pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Atsakovė veiklą vykdė ne 90 m2, kaip buvo nurodoma nuomos sutartyje, o tik 36,52 m2 ploto patalpose (pagal į bylą pateiktą patalpų planą: 1-oje patalpoje (sandėlis) (5,65 m2), 4‑oje patalpoje (prekybos salė) (30,88 m2)). Atsakovė ne tik mokėjo nepagrįsto dydžio komunalinius mokesčius, neproporcingus naudojamų patalpų dydžiui, tačiau padengdavo ir už tame pačiame pastate neoficialiai įrengtų ieškovės vadovo A. P. gyvenamųjų patalpų komunalines paslaugas.

2.2.       Pagal pradinę tarp šalių sudarytą nuomos sutartį, atsakovė naudojosi 90 m2 ieškovės patalpomis ir už jas mokėjo 4 900,00 Lt (1 419,14 Eur) nuomos mokestį (nuomos sutarties 4.1 punktas). 2016 m. M. B. pradėjus vadovauti atsakovei, jos mokamą nuomos mokestį sudarė jau perpus mažesnė suma – 724,00 Eur. Šalys neginčijo, kad nuo 2014 m. vasario mėn. buvo ženkliai sumažinta atsakovės nuomojamų patalpų nuomos kaina, tačiau išsiskyrė šalių pozicijos dėl šios sumos sumažinimo priežasčių – ieškovė teigė, jog patalpų nuomos kaina buvo sumažinta esant vadovų susitarimui į komunalinius mokesčius įskaičiuoti „visas kitas paslaugas“, atsakovė teigė, kad tokių susitarimų tarp įmonių vadovų niekada nebuvo. Vis dėl to, ieškovės teiginiai apie tai, kad atsakovė naudojosi 90 m2 patalpų plotu ir nuomos mokestis buvo sumažintas šalims susitarimu išplėtus atsakovės ieškovei mokėtinų komunalinių mokesčių turinį, byloje taip ir liko neįrodyti.

2.3.       Aplinkybė, kad atsakovė faktiškai naudojosi mažesniu nuomojamų patalpų plotu, nei nurodyta nuomos sutartyje, buvo pripažinta šią bylą kasacine instancija nagrinėjusio teismo. Ieškovė, įrodinėdama tariamai tarp ginčo šalių vadovų egzistavusio susitarimo faktą, kuriuo šalys sulygo dėl atsakovei skaičiuotinų komunalinių mokesčių principo, savo teiginius grindžia naujai teikiamais rašytiniais įrodymais – atsakovės 2013-2014 m. pelno (nuostolių) ataskaitomis, įmonės balansais, aiškinamaisiais raštais. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė teisminio bylos nagrinėjimo metu būtų reikalavusi atsakovės pateikti jos buhalterinės apskaitos dokumentus už 2013-2014 m. laikotarpį ir aiškinamųjų raštų, ar, atsakovei atsisakius, būtų prašiusi šiuos įrodymus išreikalauti per teismą. 

2.4.       Net ir vertinant ieškovės teikiamų dokumentų turinį, matyti, kad įmonė 2013 m. patyrė nuostolių galimai dėl klientų praradimo dėl Marijampolės miesto gatvių rekonstrukcijos, nes buvo pilnai uždarytas privažiavimas prie įmonės, tačiau šie atsakovės 2013 m. nuostolius patvirtinantys dokumentai niekaip neįrodo, kad sumažintas nuomos mokestis būtų kaip nors susijęs su ieškovės ir atsakovės susitarimu nuo 2014 m. vasario mėn., atsakovei taikyti kitokį komunalinių mokesčių paskaičiavimo principą. Be A. P. subjektyvių paaiškinimų dėl mokesčių skaičiavimo pagrįstumo, jo teiginių neįrodė absoliučiai jokios kitos byloje nustatytos aplinkybės.

2.5.       Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šalis siejantiems teisiniams santykiams be pagrindo taikė nepagrįsto praturėjimo sąlygas. Ieškovė vertina, kad, sumažinus nuomos sutarties mokestį atsakovei, bei įvertinus jos sumokėtus mokesčius, atsakovė netgi sutaupė, todėl nagrinėjamojoje byloje neegzistuoja nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtini kriterijai. Ieškovė teikia argumentus ir paskaičiavimus, kuriais įrodinėja, kad atsakovė, mokėdama jai mokesčius ir gaudama mažesnę nuomos mokesčio kainą, gavo naudos. Tačiau tokio pobūdžio klausimus ieškovė galėjo kelti sprendžiant ginčą pirmosios instancijos teisme, tačiau tai ji byloje teikia pirmą kartą. Apeliacinės instancijos teismas apskirtai neturėtų jų vertinti ir dėl jų pasisakyti. Be to, šioje byloje yra neįrodytas ieškovės deklaruotas susitarimas tarp įmonių vadovų dėl kitokių, nei pagal užimamą plotą naudojamoms patalpoms komunalinių mokesčių apskaičiavimo taisyklių, todėl ieškovės argumentai dėl atsakovės „sutaupymo“, net ir hipotetiškai juos vertinant, būtų nepagrįsti kaip neparemti bylos medžiaga.

2.6.       Civilinę bylą nagrinėjęs kasacinės instancijos teismas bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi žemesnės instancijos teismai, spręsdami tarp šalių kilusį ginčą, nepagrįstai nurodė, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta nuomos sutartis, t. y. egzistavo sutartiniai teisinai santykiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė savo teisėms apginti gali remtis nepagrįsto praturtėjimo / be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutu. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, konstatavo, jog žemesnės instancijos teismai, spręsdami šalių ginčą ir darydami išvadą, jog atsakovė gali savo teises apginti kitais gynybos būdais, neanalizavo ir tinkamai nekvalifikavo ginčo teisinių santykių, nurodydami, jog atsakovė savo teises galėjo ginti remdamasi sutarčių teisės normomis reikšdama reikalavimą dėl nuostolių pagal sutartį atlyginimo ar civilinės atsakomybės ieškovei taikymo. Kasacinis teismas pabrėžė ir tai, kad teismai turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus. Nagrinėjamos bylos atveju, atsakovė pasirinko savo teisių gynimo būdą – reikalauti pinigų, kaip be pagrindo įgyto turto grąžinimo, todėl teismo pareiga buvo tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir reiškia pareigą konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes.

2.7.       Pirmosios instancijos teismas, atidžiai ir išsamiai išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, remdamasis kasacinio teismo suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis, aiškinančiomis nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygas, be kita ko, taisyklėmis, pagal kurias sutartinių santykių buvimas savaime neeliminuoja galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, jei nustatoma, kad turto gavimas išėjo iš sutarties ribų, jei jis nebuvo pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu, nei kitu pagrindu ir kt., pagrįstai konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju, atsakovės atlikti mokėjimai už komunalines paslaugas viršijo šalių sutartinius įsipareigojimus, todėl šie atlikti mokėjimai negalėjo būti laikomi patenkančiais į tarp šalių pasirašytos sutarties ribas, t. y. ieškovė, gaudama lėšas už komunalinius patarnavimus, praturtėjo atsakovės sąskaita. Tokia teismo išvada laikytina pagrįsta ir teisinga, kadangi ieškovė neįrodė, kad tarp šalių egzistavo „kiti susitarimai“, kuriais vadovaujantis ji turėjo pagrindą skaičiuoti atsakovei kitokius mokesčius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13.       Ieškovė (apeliantė) A. P. firmos „Komota“ su apeliaciniu skundu pateikė iš VĮ Registrų centro 2024 m. balandžio 18 d. gautus atsakovės 2013-2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentus ir prašo šias įrodinėjimo priemones priimti.

14.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnio nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, taip pat negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-179-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K 3 230 611/2018). Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021).

15.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovės naujai pateikiamų įrodymų turiniu, sprendžia, kad ieškovė nepagrindė šių įrodymų pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pakartotinai, todėl pirmosios instancijos teisme buvo sudarytos galimybės šiuos duomenis iš VĮ Registrų centro gauti ir juos pateikti bei šių duomenų pagrindu įrodinėti aplinkybes, kuriomis grindžiamas atsikirtimas į pareikštus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šių įrodinėjimo priemonių priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, todėl jų nepriima ir nevertina.

Dėl ginčo esmės

16.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuomininko sumokėtų mokėjimų už komunalines paslaugas grąžinimo. 

17.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė UAB „Komotos sistemos“ teigė, kad, pagal žodinį atsakovės su ieškove A. P. firmos „Komota“ susitarimą, atsakovė nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2019 m. lapkričio 5 d. faktiškai naudojosi mažesniu, nei nuomos sutartyje buvo nurodyta, patalpų plotu, todėl ieškovė, nuo 2014m. vasario mėn. iki 2019 m. liepos mėn. neteisingai skaičiuodama ir skirstydama ginčo pastate esančių patalpų naudotojams patirtas komunalinių paslaugų išlaidas, nepagrįstai iš atsakovės gavo 10 793,10 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalis), t. y. atsakovė patikslintu priešieškiniu įrodinėjo, kad jos atlikti mokėjimai už komunalines paslaugas viršijo šalių sutartinius įsipareigojimus, šie mokėjimai negalėjo būti laikomi patenkančiais į tarp šalių pasirašytos sutarties ribas.

18.       Civilinėje teisėje galioja sutarčių laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

19.       Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138-686/2015; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; kt.).

20.       Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad ginčo šalys 2007 m. spalio 29 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė išnuomojo atsakovei 60 kv. m ploto specialios prekybos paskirties ir 30 kv. m ploto bendros paskirties patalpas, tačiau bylos nagrinėjamo metu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė naudojosi ne nuomos sutartyje nurodytu plotu, o tik 36,52 kv. m ploto prekybos paskirties patalpomis. Bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal nuomos sutarties 3.7 punktą, nuomininkas turėtų atsiskaityti už komunalines paslaugas, patalpų priežiūrą, signalizaciją ir kitas paslaugas (jei tokių yra) už nuomojamą objektą pagal plotą. Jeigu nuomos objektas sumažėjo šalių konkliudentiniais veiksmais, ieškovė turėjo mokesčius už komunalines paslaugas, patalpų priežiūrą, signalizaciją ir kitas paslaugas (jei tokios yra) skaičiuoti nuo mažesnės kvadratūros (pagal pasikeitusį plotą) (nuomos sutarties 3.7 punktas).

21.       Ginčo šalių pozicija dėl sutarties 3.7 punkto aiškinimo yra kardinaliai skirtinga: ieškovė A. P. firmos „Komota“ teigia, kad sutarties galiojimo laikotarpiu komunalinės ir kitos bendros paslaugos buvo skaičiuojamos pagal patalpose veiklą vykdžiūsių įmonių vadovų susitartą išlaidų pasidalinimą, o ne pagal užimamą plotą, be to, papildomai apeliaciniame skunde nurodo, kad, sumažinus nuomos mokestį, buvo sudarytas susitarimas nemažinti prieš tai mokėtų komunalinių mokesčių, todėl pagrindo susigrąžinti sumokėtas lėšas atsakovė UAB „Komotos sistemos“ neturi. Tuo tarpu atsakovė neigia, kad, sumažinus nuomos mokestį, buvo sudarytas susitarimas nesumažinti mokėtų komunalinių mokesčių, bei nesutinka su apeliantės pozicija, jog mokėdama didesnius komunalinius mokesčius atsakovė patyrė turtinę naudą.

22.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šalių sudarytos sutarties 3.7 punkto nuostatomis, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie išrašytas ginčo laikotarpiu sąskaitas už komunalinius patarnavimus, sprendė, kad ieškovė, kaip patalpų nuomotoja, privalėjo komunalinius mokesčius paskaičiuoti proporcingai išnuomotų patalpų plotui, t.y. 36,52 kv. m. arba 17,4 procentų nuo viso pastato ploto. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad į sąskaitas buvo įtraukti mokėjimai ir už kitas, ieškovės atsakovei suteiktas paslaugas, padarė išvadą, kad atmestini kaip neįrodyti ieškovės argumentai, jog komunalinių mokesčių mokėjimu buvo dengiamos kitos atsakovės preivolės. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės pozicija dėl nuomos mokesčių įtraukimo į komunalinius mokesčius negali būti pripažįstama teisėta, kadangi tokiu būdu atsirastų galimybė išvengti prievolių mokėti mokesčius už ieškovės suteiktas pasalugas.

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepateikta įrodymų, atskleidžiančių šalių derybas dėl sutarties sąlygų, sudarytų susitarimų dėl komunalinių mokesčių mokėjimų. Apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė, sumažinus nuomos mokestį bei tuo pačiu jos naudojamą patalpų plotą bei nekeitus mokėtų komunalinių mokesčių, patyrė turtinę naudą, nėra pakankami pripažinti, jog tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kuriuo atsakovė prisiėmė prievolę mokėti komunalinius mokesčius, neproporcingus naudojamų patalpų dydžiui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės (apeliantės) vadovas nuosekliai ir logiškai nepagrindė, kokiu pagrindu ir principu, pasikeitus išnuomotų patalpų dydžiui, buvo skaičiuojami išnuomotoms patalpoms tenkantys komunaliniai mokesčiai. Logine ir ekonomine prasme nėra pagrindžiami ir apeliacinio skundo teiginiai, kad pasikeitus nuomajamų patalpų dydžiui bei sumažinus nuomos mokestį, nuomininkas (atsakovė), prisiimdamas prievolę mokėti komunalinius mokesčius, kurių dydis nėra siejamas su nuomojamu plotu, patiria ekonominę naudą.

24.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus (už ginčo patalpoms 2019 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. suteiktas komunalines paslaugas ieškovės atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, aiškinamuosius raštus). Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto teismo procesinio sprendimo turinį, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas įvertino byloje surinktų įrodymų, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad pasikeitus nuomajamų patalpų dydžiui, mokestis už komunalines paslaugas turėjo būti skaičiuojamas proporcingai išnuomotų patalpų plotui. Byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė prisiėmė prievolę mokėtį komunalinius mokesčius, skaičiuojamus patalpoms, kuriomis ji nesinaudoja. Apeliacinio skundo argumentai, jog sumažinus nuomojamą plotą ir nuomos mokestį, tačiau mokant tą patį mokestį už komunalines paslaugas atsakovė gavo turtinę naudą, logiškai nėra paaiškinami.

25.       Pažymėtina, kad ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliacinį skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

26.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

27.       Atsižvelgiant į aptartas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nėra pagrindo sutikti su ieškovės (apeliantės) apeliacinio skundo argumentais, kad pagal sutarties 3.7 punkto nuostatas atsakovė įsipareigojo mokėti komunalinius mokesčius, neatisžvelgiant į nuomojamų patalpų proporcijas, tokio šalių susitarimo – mokėti komunalinius mokesčius, neproporcingus naudojamų patalpų dydžiui, nepatvirtina nei minėtos sutarties nuostatos, nei kiti bylos įrodymai. Pripažinus, kad atsakovė neturėjo preivolės mokėti pagal ieškovės išrašytas sąskaitas, yra pagrindas konstatuoti ieškovės (apeliantės) nepagrįstą praturtėjimą ar turto įgijimą be pagrindo atsakovės sąskaita. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo, todėl ieškovės A. P. firmos „Komota“ apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

28.       Ieškovės (apeliantės) apeliacinio skundo netenkinus, jai jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu atsakovė UAB „Komotos sistemos“ pateikė prašymą iš ieškovės priteisti 1 500 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, taip pat pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (reg. Nr. DOK-13222).

29.       CPK 98

30.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Iš ieškovės A. P. firmos „Komota“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Komotos sistemos“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai priteisti 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Egidijus Tamašauskas

                Lina Žemaitienė