Pranešėjas Jurgis Kiškis                                          Baudžiamoji byla Nr. 1A-71-290/2015

Teisėja Lina Lesinskienė                                          Proceso Nr. 1-25-1-00380-2014-7

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                            1.2.14.3.2; 1.1.4.2; 2.3.6.4.5; 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Evaldo Gražio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistajam A. M., jo gynėjui advokatui Algimantui Palijanskui, nukentėjusiesiems J. J., A. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 180 str. 2 d., 22 str. 1 d. 180 str. 2 d., ir nubaustas: pagal BK 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 22 str. 1 d. 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Nukentėjusiosios J. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. M. priteisti 1000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

kad A. M. Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 180 str. 2 d., už tai, kad jis 2014-03-24, apie 19.15 val., (duomenys neskelbtini), A. V. bute, grasindamas peiliu sužaloti A. V. sveikatą, tokiu būdu atėmęs nukentėjusiajam galimybę priešintis, reikalavo duoti jam 50 Lt, o nukentėjusiajam A. V. nurodžius, kad pinigų neturi, peiliu dūrė ne mažiau trijų kartų į kairę koją, padarydamas jam tris aklas durtas kairės blauzdos žaizdas – nežymų sveikatos sutrikdymą ir iš piniginės pagrobė A. V. priklausančius 50 centų.

Be to jis nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. 180 str. 2 d. už tai, kad 2014-03-24, apie 19.17 val., grasindamas peiliu įsibrovė į J. J. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikydamas rankoje peilį, grasino sutrikdyti J. J. sveikatą bei peiliu perpjovė jai kairės rankos pirštą, padarydamas nukentėjusiajai kairės rankos IV piršto pjautinę žaizdą – nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo atimdamas galimybę priešintis, reikalavo atiduoti pinigus, tokiu būdu pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė vykdyti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi išsigando triukšmo laiptinėje ir pabėgo.

Nuteistasis A. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014-09-02 nuosprendį, perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 180 straipsnio į BK 140 straipsnį ir skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu, o nesant galimybės perkvalifikuoti jo veiksmų į lengvesnį nusikaltimą, taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir pakeisti paskirtą bausmę švelnesne bausme nesusijusia su laisvės atėmimu, kuri leistų tęsti darbą ir gyventi įprastinėmis sąlygomis.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusysis A. V. jam buvo pažįstamas žmogus, jie susitikdavo gatvėje, yra buvęs jo namuose. Jie tarėsi dėl nukentėjusiojo slaugos, kurią turėjo vykdyti jo sutuoktinė. Būdamas neblaivus jis apsilankė nukentėjusiojo namuose ir prašė paskolinti 50 litų. Dėl tokio prašymo A. V. labai įsižeidė ir dėl kilusio ginčo, o ne dėl noro nukentėjusįjį apiplėšti, jo atžvilgiu buvo pavartotas smurtas, kurio aplinkybių ir paties veiksmo, tikėtina dėl neblaivumo neprisimena. Todėl jis sutinka su nukentėjusiojo paaiškinimais, kad jis prašė 50 1itų, į ką jam atsakė, kad gauna tik 650 1itų, o buvo mėnesio pabaiga, todėl pinigų neturėjo, kad priėjus prie miegamojo durų nukentėjusysis atsisėdo į krėslą, o jis ant lovos, kad juos skyrė apie pusės metro atstumas ir, kad jis suomišku peiliu bedė, atrodo 3 kartus. Jis nematė, kad bėga kraujas. Jis prašė tik 50 litų, o atėjus pas kaimynę nespėjo pasakyti, kad paskolintų pinigų, nes ji, pamačiusi peilį, suprato kas atsitiko ir pradėjo rėkti. Šie nukentėjusiojo paaiškinimai teisme atskleidžia jo atvykimo tikslą, t.y. norą pasiskolinti 50 1itų. Tuo tarpu jis nuteistas kaip asmuo, kuris panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą (BK 180 str.). Nukentėjusiajam nebuvo atimta galimybė priešintis, sužalojimas padarytas tarpusavio ginčo metu, o ne tikslu užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Tai paaiškino ir nukentėjusysis nurodydamas, kad vedė jį pas kaimynę pasiskolinti pinigų. Nukentėjusysis vadovavo jo veiksmams t.y. vedėsi pas kaimynę, bet vėliau jos bute jį paliko, o pats pasišalino iš nukentėjusios J. J. buto. Šios aplinkybės leidžia nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti iš BK 180 str. į BK 140 str., tai yra fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Turtas - apie 50 centų, pas jį atsirado tada, kai nukentėjusysis, išėmė piniginę ir parodė jog daugiau pinigų neturi. Piniginė liko nukentėjusiojo rankose. Todėl, jog nukentėjusysis centus jam padavė gera valia. Joks kitas nukentėjusiojo daiktas nebuvo paimtas. Tai taip pat įrodo, kad apsilankymo A. V. bute tikslas buvo neužvaldyti jo turtą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog apsilankymą nukentėjusiosios J. J. bute, nulėmė kitos priežastys nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Apsilankyti, pas A. V. kaimynę mintį iškėlė pats buto savininkas, pats skambino į kaimynės buto duris, paaiškino jai, jog jis yra kaimynas. Nukentėjusioji pati juos įleido į butą, atidariusi duris. Šias aplinkybes patvirtino ir A. V., kurio parodymai yra teisingi. Tačiau siekdamas išvengti savo atsakomybės, nukentėjusysis teismui sakė netiesą, kad jį varėsi priekyje. Jei taip būtų buvę, kaimynė nebūtų jų įleidusi į butą. Nukentėjusioji paaiškino, kad paskambino į duris, kad sakė kaimynas A., kad pravėrusi duris pamatė kaimyną, o iki galo atidarius duris pamatė vyrą su juoda striuke, stambų, kuris pasirodė baisus, banditas ar narkomanas. Bandė jį nustumti, bet jis griebė už gerklės, įstūmė ją atbulą į koridorių. Jis garsiai rėkė, kad atiduotų pinigus, peilį laikė rankoje, o kai išgirdo moters balsą, pro duris pabėgo. Nukentėjusios liudijimai teismui paneigia A. V. tvirtinimus, kad jis savo iniciatyva atėjo į nukentėjusios butą, kad grasindamas peiliu įsibrovė į nukentėjusiai priklausantį butą. Tikslas buvo iš kaimynės pasiskolinti 50 1itų, o paskolos sutartis liko nesudaryta dalinai ir dėl A. V. kaltės, nes jis pasišalino jį neblaivų palikęs nukentėjusios bute.

Teismas, nuteisdamas jį už nukentėjusios sužalojimą, neįvertino, kad ji pirmoji jo atžvilgiu naudojo smurtą, jį stumdama. Nukentėjusioji negali paaiškinti, kokiu metu ir kaip persipjovė kairės rankos pirštą. Jis nepamena, jog būtų jos atžvilgiu tyčia naudojęs peilį, todėl tikėtina, kad jo stūmimo metu ji savo ranka pataikė į rankoje laikomą peilį ir įsipjovė pirštą. Jis neturėjo tikslo smurto pagalba užvaldyti nukentėjusios turtą ir ne tuo tikslu nukentėjusiojo buvo atvestas į jos butą. Jei būtų turėjęs tikslą savintis svetimą turtą, tai nors iš vieno nukentėjusiojo ką nors būtų paėmęs. Ši aplinkybė liudija, jog jo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos, kuri numatyta BK 180 str. Minėto nusikaltimo būtinas elementas yra kaltininko siekimas palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą jam ir priversti jį tuoj pat atiduoti turtą. Jo padaryti nusikalstami veiksmai su paminėtu nusikaltimu nesusiję: pirmuoju atveju nukentėjusiojo vedamas apleido pastarojo butą, antruoju atveju, turėdamas visas galimybes neteisėtai įgyti iš nukentėjusios turtą, jo atsisakė, nes ėjo pasiskolinti tik 50 1itų. Mano, jog jo nusikalstami veiksmai turi būti vertinami nusikalstamais veiksmais, numatytais BK 140 str.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skirta bausmė neatitinka nei atliktų nusikalstamų veiksmų pavojingumo visuomenei, nei turėtų nukentėjusiųjų pasekmių. Nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai atitinka BK 140 str., t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl prašo pakeisti nuosprendyje paskirtą bausmę švelnesne, nesusijusia su laisvės atėmimu bausme. Jis dirba, turi nedirbančią žmoną, kurią išlaiko, turi dukrą, kurią skirta bausmė slėgtų morališkai.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro prašymą apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios paaiškinimą, kad atleidžia nuteistajam, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš A. M. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo veiksmų kvalifikacija pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, jog jo veiksmai atitinka BK 140 straipsnį ir paskirtos bausmės rūšimi.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. M. padarė BK 180 str. 2 d.,  22 str. 1 d. 180 str. 2 d., numatytas nusikalstamas veikas. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Kaip matyti iš skundžiamo Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, teismas detaliai aptarė A. M. veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo klausimus. Pirmosios instancijos teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šio teismo išvadomis. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Nuteistasis A. M. apeliaciniu skundu prašo jo padarytas veikas iš BK 180 str. 2 d., perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. Nurodo, kad nukentėjusiojo A. V. atžvilgiu smurtą naudojo dėl kilusio konflikto, o ne turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, o nukentėjusioji A. J. stumdama jį pati susižalojo į jo laikomą peilį, jis neturėjo tikslo užvaldyti svetimo turto, o siekė tik pasiskolinti pinigų. Taip pat nurodo, jog nors ir turėjo galimybę, tačiau iš nukentėjusiosios buto jokio turto negrobė. Tačiau su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima, nes jie neatitinka byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kuriuos tinkamai ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas.

Pagal BK 180 str. 2 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Pagal formuojamą teismų praktiką plė­ši­mas lai­ko­mas baig­tu, kai kal­ti­nin­kas už­val­do sve­ti­mą tur­tą ir taip įgy­ja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią.

Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad A. M. 2014-03-24, apie 19.15 val., grasindamas peiliu sužaloti A. V. sveikatą, tokiu būdu atėmęs nukentėjusiajam galimybę priešintis, reikalavo duoti jam 50 Lt, o nukentėjusiajam nurodžius, kad pinigų neturi, peiliu dūrė ne mažiau trijų kartų į kairę koją, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą ir iš piniginės pagrobė A. V. priklausančius 50 centų. Be to, A. M. 2014-03-24, apie 19.17 val., grasindamas peiliu įsibrovė į J. J. priklausantį butą, laikydamas rankoje peilį, grasino sutrikdyti J. J. sveikatą bei peiliu perpjovė nukentėjusiajai kairės rankos pirštą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo atimdamas galimybę priešintis, reikalavo atiduoti pinigus, tokiu būdu pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė vykdyti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi išsigando triukšmo laiptinėje ir pabėgo.

1. M. kaltė padarius plėšimą A. V. atžvilgiu, ir pasikėsinus padaryti plėšimą J. J. atžvilgiu apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis nebejotinai įrodyta nuosekliais bei išsamiais nukentėjusiųjų parodymais, kurie patvirtinami asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais (1 t., b. l. 67–69, 97–99), specialistų išvadomis (1 t., b. l. 57, 83), policijos pareigūnų D. T. ir A. R. apklaustų liudytojais parodymais, kurie patvirtino, jog atvykus į įvykio vietą nukentėjusieji paaiškino, kad asmuo grasino ir sužalojo juos peiliu, reikalavo pinigų, bei iš dalies paties nuteistojo A. M. paaiškinimais. Nuteistasis apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu kaltu prisipažino, neneigė, kad sužalojo nukentėjusiuosius, paaiškino, kad ėjo pasiskolinti pinigų, norėjo pagąsdinti A. V., išsitraukė iš kišenės peilį ir juo pagrasino, tačiau dėl neblaivumo neatsimena sužalojimo fakto, neneigė, kad sužalojo, bet nurodė, jog netyčia, tada su nukentėjusiuoju nuėjo paimti piniginės, pamatęs, kad piniginėje yra apie 50 centų juos susižėrė į kišenę, po to ėjo pas A. V. kaimynę, iš kurios reikalavo pinigų, su savimi turėjo peilį, neneigė jog galėjo sužaloti nukentėjusiąją J. J.. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistasis paaiškino, kad prisipažįsta, labai gailisi, negali paaiškinti kokiu tikslu išsitraukė peilį, susiginčijo dėl pinigų, nuteistasis manė, jog A. V. meluoja, kad neturi pinigų. Einant paimti nukentėjusiojo piniginės nuteistasis peilį laikė rankoje, susižėręs centus iš piniginės ir laikydamas peilį rankoje ėjo pas A. V. kaimynę J. J.. Šie paties nuteistojo A. M. paaiškinimai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu paneigia, jo skunde dėstomus argumentus, kad jis gera valia norėjo tik pasiskolinti pinigų, neatėmė galimybės nukentėjusiesiems priešintis, neturėjo tikslo pagrobti turtą, o sužalojo nukentėjusįjį konflikto metu.

Nuteistasis būdamas nukentėjusiojo bute bei įsibraudamas į nukentėjusiosios J. J. butą grasino peiliu ir jį panaudojo, ne mažiau kaip tris kartus įdūrė nukentėjusiajam peiliu į kairę koją, bei sužalojo nukentėjusiosios kairės rankos pirštą ir taip abiems atėmė galimybę priešintis. Apeliacinio skundo argumentą, jog nukentėjusįjį sužalojo konflikto metu, todėl jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnį, aukštesnysis teismas atmeta, kaip nepagrįstą. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusiajam nurodžius jog pinigų neturi, o nuteistajam, kaip jis pats paaiškino, manant, kad meluoja jog neturi pinigų, nuteistasis peiliu sužalojo nukentėjusįjį. Nukentėjusieji V. V. ir J. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad A. M. grasindamas peiliu reikalavo pinigų, o ne prašė paskolinti. Grasinimų nukentėjusiesiems sužaloti ir jų sužalojimo tikslas buvo pinigai, kurių ir buvo pareikalauta, būtent po peiliu padarytų sužalojimų, nuteistajam laikant peilį rankoje, nukentėjusysis parodė nuteistajam savo piniginę, kad šis pats įsitikintų, jog pinigų jis tikrai neturi, o nuteistasis iš piniginės pagrobė rastus centus. Apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis A. V. centus iš piniginės nuteistajam atidavė gera valia atmestinas, kaip nepagrįstas.

Apelianto teiginiai, jog nukentėjusysis valdė situaciją ir, kad būtent jis sugalvojo eiti pas kaimynę J. J., nuteistojo kaltės dėl plėšimo nepaneigia. Nukentėjusysis A. V. suprasdamas, realų, pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą, jog neturi galimybių priešintis tokiu būdu bandė išvengti galinčių kilti sunkesnių pasekmių, todėl išviliojo nuteistąjį iš buto, pasiūlęs eiti pinigų pas kaimynę. Nuteistasis paaiškino, jog eidamas pas J. J. laikė rankoje peilį. Taigi tikslą pagrobti svetimą turtą rodo ir ta aplinkybė, kad einant pas J. J. nuteistasis priekyje savęs su peiliu rankoje vedėsi nukentėjusįjį A. V.. Iš nukentėjusiųjų A. V., J. J. paaiškinimų matyti, jog nukentėjusioji atidarė duris manydama, jog atėjo A. V., atidariusi duris pamatė A. M., kurio išsigando, bandė jį stumti, tačiau šis sugriebė jai už gerklės, spaudė, o atleidęs rėkė, kad nukentėjusioji atiduotų pinigus, nes kitaip papjaus, taigi nuteistojo ėjimo pas J. J. ir jos užpuolimo tikslas taip pat buvo pagrobti pinigus.

Apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji J. J. pirmoji nuteistojo atžvilgiu panaudojo smurtą ir pati susižalojo į jo rankoje laikomą peilį, atmestini. Byloje nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusioji pamačiusi nuteistąjį ir jo išsigandusi jį bandė stumti, kad šis nepatektų į jos butą, bandė išvengti įsibrovimo, rodo, jog nukentėjusioji akivaizdžiai išreiškė savo valią, t.y. nesutikimą, jog nuteistasis eitų į jos butą. Tačiau nuteistajam įsibrovus į J. J. butą, nukentėjusioji buvo sužalota peiliu, iš nukentėjusiosios buvo atimta galimybė priešintis, ji paaiškino, jog sutiko atiduoti pinigus, tačiau nuteistasis išgirdęs moters balsą laiptinėje pabėgo. Iš viso įvykio sekos, grasinimo panaudoti peilį ir jo panaudojimo, daroma išvada, kad A. M. grasindamas panaudoti peilį, įvykdė savo grasinimus, panaudojo peilį nežymiai sužalojo nukentėjusiųjų sveikatą, reikalavo pinigų, o tai, kad jis savo veiksmus traktuoja sau palankia linkme – jog nukentėjusiojo A. V. atžvilgiu pavartojo smurtą konflikto metu, o nukentėjusioji J. J. pati susižalojo į jo rankoje laikomą peilį, jis neturėjo tikslo apiplėšti nei A. V., nei J. J., niekuo nepagrįsti, vertinami kaip jo siekis švelninti atsakomybę.

Aukštesniojo teismo nuomone, nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog peilis ir jo panaudojimas šiuo atveju buvo priemonė pagrobti svetimą turtą, o tai, kad nuteistasis iš A. V. ir J. J. kitų daiktų, išskyrus A. V. pinigus, nepagrobė rodo, jog jis siekė pagrobti tik pinigus, tai patvirtino ir nukentėjusieji nurodę, jog nuteistasis reikalavo pinigų. Be to, iš nukentėjusiosios J. J. pinigų nepavyko pagrobti, dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių, nes kilus triukšmui laiptinėje nuteistasis išsigando ir pabėgo. Aplinkybės, kad nuteistasis su nukentėjusiuoju A. V. buvo pažįstami ir anksčiau kelis kartus buvo susitikę, bendravo jokios reikšmės nagrinėjamai bylai neturi.

Konstatuotina, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. M. padarytas nusikalstamas veikas apylinkės teismas tinkamai, teisingai ir pagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 2 dalį.

Nuteistasis prašo švelninti jam paskirtą bausmę ir skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Pažymima, kad BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nors iš tiesų baudžiamasis įstatymas numato atvejus, kai teismas gali paskirti bausmę, švelnesnę, nei numatyta įstatymo sankcijoje (BK 62 str., 54 str. 3 d.), tačiau tam turi būti įstatyme numatyti pagrindai. Kita vertus BK nuostatų dėl švelnesnės nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmės skyrimo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Reikia pažymėti ir tai, kad net ir esant BK 62 str. nustatytoms sąlygoms bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta.

Byloje nustatyta, jog nuteistasis kaltu prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi, tačiau pats savo noru į policiją neatvyko ir apie padarytą nusikaltimą nepranešė, o asmuo padaręs nusikaltimus buvo nustatytas kriminalinės žvalgybos priemonėmis, tai yra kaltu prisipažino verčiamas objektyvių bylos aplinkybių, todėl BK 62 str. 1 d. pagrindu nuteistajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, nėra galimybės.

BK 62 str. 2 d. yra įtvirtintos kitos sąlygos, kurioms esant nusikaltimą padariusiam asmeniui teismas taip pat gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 62 str. 2 d. tokia bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kauno apylinkės teismas 2014-09-02 nuosprendyje, nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nors byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nuteistasis atlygino teismo priteistą žalą nukentėjusiajai J. J., bei savo noru atlygino žalą nukentėjusiajam A. V., tačiau nesant nustatytų kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodytų sąlygų daroma išvada, kad nėra galimybės nuteistajam A. V. paskirti švelnesnę, negu numato įstatymas, bausmę. Su apeliaciniu skundu pateikta pažyma patvirtina, kad nuteistojo sutuoktinė yra nedirbanti, tačiau ir ši aplinkybė nėra pakankama ir neatitinka BK 62 straipsnio 2 dalyje 1 punkte nustatytos alternatyvios sąlygos, t.y. byloje nėra duomenų jog nuteistojo sutuoktinė serga sunkia liga ar yra neįgali ir nėra kam ją prižiūrėti. Juo labiau iš nuteistojo ir nukentėjusiojo paaiškinimų matyti, jog jie tarėsi dėl nukentėjusiojo slaugos, kurią būtų atlikusi nuteistojo sutuoktinė. Taip pat nėra pagrindas švelninti paskirtos bausmės tuo pagrindu, kad nuteistojo dukrą paskirtoji bausmė slėgtų morališkai. Kita vertus visos apelianto nurodytos aplinkybės jam jau buvo žinomos prieš darant nusikalstamas veikas, tačiau tai jo nesustabdė nuo nusikaltimų darymo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nustatyta tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nuteistasis padarė plėšimą ir pasikėsino padaryti plėšimą, mano, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. M. neprieštarauja teisingumo principui, išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis skirti švelnesnę bausmę, nenustatyta.

Konstatuojama, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad A. M. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad padarytos dvi nusikalstamos veikos, jų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tai, kad nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, taip pat atsižvelgęs į jų stadiją, kad viena veika baigta, kita nutrūko pasikėsinimo stadijoje, į nukentėjusiųjų senyvą amžių, dėl kurio jie nebūtų galėję aktyviai priešintis nusikalstamiems A. M. veiksmams, taip pat tai, kad yra viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo ir nuoširdžiai galisi, bei viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atsižvelgęs į jo asmenybę charakterizuojančius duomenis bei tai, kad BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu būdama artima BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies minimumui, nėra aiškiai per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, keisti ją į dar švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. M. šešis kartus pažeidė paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje (t. 2, b.l. 1-8d), atsižvelgusi į šias bei kitas pirmiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, A. M. veikas pagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, jam paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.), todėl skundžiamo nuosprendžio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.

n u t a r ė :

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                        Jurgis Kiškis

Teisėjai:                                                                      Evaldas Gražys

Dmitrijus Korsakovas

kas