Pranešėja L.Garnelienė Baudžiamoji byla Nr.1A-24-2005
Teisėjas V. Ranonis Procesinio sprendimo kategorija
1.2.29.1.; 1.2.19.4.; 1.2.14.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,
teisėjų: Reginos Gaudutienės, Albino Bielskio,
sekretoriaujant Rytei Klišauskienei,
dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,
gynėjui advokatui Raimundui Lideikai,
nuteistajam S. B. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. 1250 Lt (10 MGL) dydžio bauda;
pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. teisės užsiimti teisininko veikla atėmimu penkeriems metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 42 str. 5 d. ir BK 63 str. 3 d., bausmės subendrintos, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir atėmimas teisės užsiimti teisininko veikla penkeriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš S. B. priteista 71984,85 Lt AB ,,Lietuvos draudimas“.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
S. B. nuteistas už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis iki AB ,,Vilniaus bankas“ Naujamiesčio filialo, įsikūrusio Jogailos g. 9A, Vilniuje, darbo dienos pabaigos 2003 m. gegužės 23d. suklastojo tikrą dokumentą, į AB ,,Vilniaus bankas“ prašymą išduoti mokėjimo kortelę įrašydamas išgalvotus duomenis apie klientą E. K. , a/k (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), dirbantį vadybininku UAB ,,Transmota“ Metalo g. 7, kadangi asmuo tokiu kodu neegzistuoja ir nurodytu adresu negyveno bei nurodytoje darbovietėje nedirbo, po ko nenustatytas asmuo šį prašymą tą pačią dieną pateikė filialo darbuotojai sąskaitų tvarkytojai V. Š. – S. ir pagal prašymą pagaminus mokėjimo kortelę VISA Electron Nr. (duomenys neskelbtini), ją pasiėmė.
Be to, jis nuteistas dar ir už tai, kad dirbdamas AB ,,Lietuvos draudimas“ Draudimo išmokų skyriaus juriskonsultu ir būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, pagal bendrovės veiklos pobūdį bei savo tarnybines pareigas teikdamas viešąsias paslaugas, pasireiškiančias sprendimų projektų dėl draudimo išmokų mokėjimo ruošimu, jų pateikimu pasirašyti turintiems tokią teisę bendrovės darbuotojams bei perdavimu vykdyti, siekdamas turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko AB ,,Lietuvos draudimas“ patyrė didelės žalos, o būtent:
2003 m. gegužės 28 d. AB ,,Lietuvos draudimas“ patalpose J.Basanavičiaus g.12, Vilniuje, suklastojo tikrus dokumentus: 13.55 val. AB ,,Lietuvos draudimas“ sprendimą dėl 19993,14 Lt draudimo išmokos Nr. (duomenys neskelbtini), 13.59 val. sprendimą dėl 19993.14 Lt draudimo išmokos Nr. (duomenys neskelbtini), 14.01 val. sprendimą dėl 19998,57 Lt draudimo išmokos Nr. (duomenys neskelbtini) ir 14.03 val. sprendimą dėl 12000 Lt draudimo išmokos Nr. (duomenys neskelbtini), įrašydamas melagingus duomenis apie tariamą draudimo išmokos gavėją E. K. , a/k (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), kuris draudimo išmokos gavėju nebuvo ir tuo adresu negyveno, bei melagingus duomenis apie AB ,,Vilniaus bankas“ VISA Electron mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo išduota E. K. vardu pagal paties S. B. suklastotus duomenis. Piktnaudžiaudamas AB ,,Lietuvos draudimas“ administratorės V. R. pasitikėjimu, S. B. pateikė jai šiuos sprendimus pasirašyti, patvirtino AB ,,Lietuvos draudimas“ antspaudu ir 2003 m. gegužės 28 d. iki 16 val. pirmuosius du sprendimus, o 2003 m. gegužes 29 d. darbo dienos pabaigoje - gegužės 30 d. darbo dienos pradžioje kitus du sprendimus pateikė vykdyti AB ,,Lietuvos draudimas“ buhalterei I. D. , kuriai 2003 m. gegužės 29 d. mokėjimo pavedimu Nr.151 pervedus 39986,28 Lt, o 2003 m. gegužės 30 d. mokėjimo pavedimu Nr. 152 - 19998,57 Lt bei mokėjimo pavedimu Nr.3952 - 12000 Lt, AB ,,Lietuvos draudimas“ patyrė didelę 71984,85 Lt žalą.
S. B. , minėtais veiksmais apgavęs AB ,,Lietuvos draudimas“ darbuotojus, pervedus į VISA Electron mokėjimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitą 71984,85 Lt, įgijo galimybę savo ar kitų naudai įgyti didelės vertės svetimą AB ,,Vilniaus bankas“ turtą, kurią realizavo nenustatytam asmeniui 2003 m. gegužės 29, 30, 31, birželio 1 - 2 dienomis paėmus pinigus AB ,,Vilniaus bankas“ bankomatuose Sodų g. 22, Didžioji g. 32/2 ir Geležinkelio stotyje, Vilniuje.
Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Skunde nurodo, jog nuosprendis yra nepagrįstas. Mano, kad teismas neteisingai taikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, vadovavosi nenustatytomis aplinkybėmis bei prielaidomis, netyrė visų bylos aplinkybių.
Teismas neišsamiai ir šališkai tyrė bylos aplinkybes dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 300 str. l d. Teismas vadovavosi 2003 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvada bei specialistės paaiškinimais, jog ji tyrė dokumento originalą, kurio byloje nėra. Apelianto manymu, specialisto išvada yra neišsami, neatitinka jai keliamų reikalavimų, prieštarauja pačios specialistės paaiškinimams bei bylos duomenims, todėl negali būti laikoma įrodymu. Pašalinti esančias abejones nėra galimybės, nes nėra dokumento originalo. Be to, specialistės parodymai apie bylos aplinkybes neturi įrodomosios galios, nes specialistas gali būti apklausiamas tik išvadai paaiškinti ar papildyti. Byloje yra tik dokumento kopija, kurios autentiškumas bei kilmė yra abejotini. Ikiteisminio tyrimo metu dokumento originale nebuvo banko darbuotojų parašų. Išvadoje taip pat neužfiksuota banko darbuotojų parašų, jų neužfiksuota ir poėmio bei apžiūros protokoluose. Be to, pažymi, kad dokumento apžiūra buvo atlikta praėjus beveik trim mėnesiams nuo poėmio ir tik po rašysenos specialistės išvados surašymo. Apeliantas mano, jog pateikta kopija neatitinka dokumento originalo. Jis apie išvados nepagrįstumą informavo prokurorę. Prokurorė jį informavo, jog dokumentas yra dingęs ir dėl to neįmanoma atlikti ekspertizę, tačiau prokurorė nepranešė, jog yra išlikusi dokumento kopija. Todėl apeliantas abejoja prokurorės pateiktos dokumento kopijos autentiškumu. Be to, teismas atmetė 2004 m. kovo 8 d. specialisto pažymą, kurioje buvo konkrečiai nustatyti bendrieji rašysenos ir parašų požymiai, šie požymiai skyrėsi nuo išvadoje nustatytų požymių, tačiau teismas dėl šių neatitikimų nepasisakė, jų netyrė, ir tuo, apelianto manymu, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 241 str. 2d. bei 20 str. 4 d. nuostatas. Teismas nenurodė kokie konkretūs bylos duomenys patvirtina kopijos autentiškumą bei išvados pagrįstumą. Teismas vadovavosi tik prielaida apie buvusį dokumento originalą ir jame buvusią konkrečią rašyseną, o ne byloje esančia kopija. Teismas taip pat nenustatė prašymo pildymo ir jo pateikimo banko darbuotojai aplinkybių. Todėl, apelianto manymu, nėra pagrindo konstatuoti faktą, kad jis žinojo, jog pildomi duomenys yra melagingi. Šios aplinkybės netirtos ir nenustatinėtos. Byloje taip pat nenustatyta, jog būtent jis sukūrė ir atspausdino sprendimus.
Taip pat, apelianto manymu, teismas konstatavo nenustatytas aplinkybes apie tai, jog jis įrašė melagingus duomenis į sprendimus, ir piktnaudžiaudamas V. R. pasitikėjimu, pateikė juos jai pasirašyti, taip įgijo galimybę savo ar kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą bei šią galimybę realizavo, nurodęs „tikrąjį juridinį pinigų savininką“, t.y. Vilniaus banką. Teismas visai nenagrinėjo Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-468. Ši ekspertizė buvo paskirta siekiant pašalinti kilusias abejones dėl ,,tokių pačių“ sprendimų kopijų, kurių vienas pateikė prokurorė, o kitas, tariamai tokias pačias, – ieškovas, tačiau ekspertizė nepašalino abejonių dėl tariamai tokių pačių kopijų kilimo iš vieno ir to paties dokumento. Ekspertizė nustatė, jog tarp kopijų yra skirtumų, todėl davė tik tikėtiną išvadą. Apelianto manymu, kadangi sprendimų kopijų autentiškumo neįmanoma patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais, jos paranda įrodomąją galią. Teismas taip pat netyrė ir kitų bylos duomenų, kuriuose užfiksuota kitokia informacija nei pateiktose sprendimų kopijose. Byloje taip pat nėra duomenų, jog jis į sprendimus įrašė melagingus duomenis. Pažymi, jog nei vienas liudytojas nepatvirtino, jog jis sukūrė ar atspausdino sprendimus. Liudytojas G. J. davė parodymus remdamasis duomenų bazės informacija. Ši duomenų bazė automatiškai fiksuoja duomenis, todėl informacija, esanti bazėje ir sprendimuose turėtų būti identiška, tačiau ši informacija skiriasi. Be to, duomenų bazėje nėra užfiksuota ir jo kompiuterio tabelio numerio. Šie duomenys, apelianto manymu, duoda pagrindą abejoti sprendimų autentiškumu bei jų egzistavimu pinigų pervedimo metu. Liudytojas G. J. negalėjo nurodyti apelianto kompiuterio nustatytų parametrų. Be to, liudytojas patvirtino apelianto teiginius, jog programa, kurioje spausdinami sprendimai, neturi slaptažodžio. Teismas atmetė apelianto ir liudytojo V. N. parodymus apie tai, jog sprendimų atspausdinimo metu apelianto nebuvo darbo vietoje. Tačiau teismas nesuabejojo liudytojos V. R. parodymais, kurie prieštarauja jo ir liudytojo V. N. parodymams. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog liudytoja V. R. gali būti suinteresuota šioje byloje, kadangi ji pati neatmeta pasirašymo galimybės. Tačiau dėl V. R. galimo nusikaltimo nebuvo pasisakyta ir jos atžvilgiu joks procesinis sprendimas nepriimtas. Tai, apelianto manymu, rodo tyrimo pareigūnų ir teismo neobjektyvumą ir galimą šališkumą. Byloje taip pat nenustatyta, jog jis sukūrė ir atspausdino sprendimus bei pateikė juos pasirašyti V. R. . Apelianto manymu, nenustačius apie jo naudojamą apgaulę, negalima ir jo veiksmų kvalifikacija pagal BK 182 str. 2 d. Be to, teismas, nuteisdamas jį už piktnaudžiavimą V. R. pasitikėjimu, pažeidė BPK 256 str. taisykles, kadangi tokios formuluotės kaltinime nebuvo. Teismas taip pat netyrė liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų bei parodymų pakeitimo faktų. Tuo, apelianto manymu, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 241 str. 2 d. ir 20 str. 5 d. nuostatos. Nurodo, jog liudytojų I. D. ir L. S. parodymai duoti teisme prieštarauja jų pačių pirminiams parodymams, o liudytojos A. G. parodymai ikiteisminiame tyrime prieštarauja jos parodymams teisme. Mano, jog liudytojos I. D. ir kitų ieškovo darbuotojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes jų parodymai tarpusavyje nesutampa, be to, šie liudytojai yra priklausomi nuo ieškovo. Teismas konstatavo, jog nėra duomenų, kad apeliantas būtų įgijęs pinigus. Byloje taip pat nėra duomenų, jog jis parengė ir pateikė V. R. pasirašyti sprendimus, taip pat, jog jis žinojo apie melagingus duomenis ir juos sąmoningai naudojo, pinigai netapo ir Vilniaus banko nuosavybe, todėl, apelianto manymu, jis nepagrįstai nuteistas už sukčiavimą. Be to, jis buvo kaltinamas pasisavinęs pinigus, o nuteistas buvo už sudarytą galimybę kitam asmeniui įgyti svetimą turtą. Mano, kad tuo buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 255 str. l ir 2 d.d. nuostatos bei jo teisę į gynybą.
Be to, apelianto manymu, nėra pagrindo pripažinti jį kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., kadangi jis nevykdė viešų administracinių įgaliojimų ir (ar) neteikė viešų paslaugų. Jo faktinės funkcijos buvo vidinės: techninės ir konsultacinės. Todėl mano, kad teismas netinkamai jo atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos BK 230 str. 3 d. normą bei neteisingai suprato viešojo administravimo sąvoką, kadangi jo darbo funkcijos atitiko vidinio administravimo sąvoką. Be to, pažymi, kad nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., būtinas požymis - siekimas asmeninės naudos, nenustačius šios aplinkybės, veika galėtų būti kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. l d. Taip pat, apelianto manymu, teismas, skirdamas bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str., pažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 5 p., 60 str., 61 str. nuostatas. Teismas neatsižvelgė į tai, jog jis turi tik teisininko specialybę ir negalėdamas užsiimti teisininko veikla prarastų galimybę įsidarbinti kaip kvalifikuotas specialistas, nuo to nukentėtų jo šeima bei žymiai sulėtėtų žalos atlyginimo procesas. Mano, jog pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. jam gali būti pakirta kita bausmės rūšis, kadangi tariama jo veika visai nesusijusi su teisininko specialybe.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo S. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikydamas baudžiamojo proceso įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Nuteistojo kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.
Skunde apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi 2003 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvada, kuri yra neišsami, neatitinka jai keliamų reikalavimų, prieštarauja pačios specialistės paaiškinimams bei bylos duomenims, todėl negali būtu laikoma įrodymu. Pabrėžia, jog byloje nėra dokumento originalo, o tik kopija, kurios autentiškumas bei kilmė yra abejotini. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu iš tiesų dingo prašymo išduoti mokamąją kortelę originalas bei buvo sugadinta AB „Vilniaus bankas“ VISA Elektron kortelės sąskaitos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), panašios spalvos dažikliu užpiešiant parašą. Tačiau objektų tyrimo užduoties atlikimui buvo išsiųstas vokas su prašymo išduoti mokėjimo kortelę originalu bei nesugadinta AB „Vilniaus bankas“ VISA Electron kortelės sąskaitos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1; b.l. 76-77), t.y. atliekant tyrimą bei duodant 2003 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadą Nr. 11-2038 buvo remiamasi minėto prašymo originalu, o ne kopija. Būtent objekto tyrimo užduoties atlikimui pateikto originalo pagrindu ir buvo padaryta išvada, kad AB „Vilniaus bankas“ prašyme išduoti mokėjimo kortelę, skiltyse „duomenys apie klientą“ ir „informacija apie darbovietę“ bei antroje lapo pusėje po žodžio „aš“ ir po žodžio „data“ ties parašo pavyzdžiu rankraštinius įrašus įrašė S. B. . Specialistė A. Ž. , atlikusi tyrimą ir davusi 2003 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadą, aiškindama dokumentų tyrimo aplinkybes, kategoriškai patvirtino tyrusi dokumentų originalus, kadangi priešingu atveju nebūtų buvę galimybės padaryti išvadas, o ekspertizė dėl VISA Elektron sąskaitos sutarties buvo atliekama, kai dokumentas (sutartis) nebuvo sugadinta. Vėliau jos prašymu buvo pateikti eksperimentiniai rašysenos pavyzdžiai, kurie labai skyrėsi nuo laisvųjų rašysenos pavyzdžių, todėl ji parašė papildomą prašymą pateikti laisvuosius rašysenos pavyzdžius analogiškuose dokumentuose. Iš lyginimui gautų kelių dokumentų pavyzdžių specialistė A. Ž. padarė išvadą, jog prašyme išduoti mokėjimo kortelę daryti įrašai ir pasirašyta vieno ir to paties asmens, sutartyje pasirašyta taip pat to paties asmens. Prašyme išduoti mokėjimo kortelę įrašai atlikti S. B. ranka, o parašai abiejuose dokumentuose tik tikėtina, kad yra jo, kadangi neužteko požymių visumos (t. 3; b.l. 64). Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo suabejoti specialisto išvada bei šią išvadą atlikusios specialistės A. Ž. , turinčios ilgametę darbo patirtį bei tyrusius dokumentų originalus, parodymais, juo labiau, kad minėtos specialisto išvados teisingumą patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, t.y. suklastotuose sprendimuose dėl draudimo išmokų, kuriuos nuteistasis S. B. pateikė AB „Lietuvos draudimas“ buhalterijai, yra nurodyti to paties asmens (E. K. ) duomenys, kaip ir prašyme išduoti mokėjimo kortelę. Sprendimuose nurodyto išmokos gavėjo E. K. asmens kodas (a.k. duomenys neskelbtini) visiškai sutampa su banko kliento E. K. asmens kodu, be to, sprendimuose nurodytas VISA Elektron mokėjimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) analogiškas numeriui, nurodytam pažymoje apie išduotą mokėjimo kortelę.
Kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas be pagrindo atmetė 2004 m. kovo 8 d. specialisto pažymą bei vadovavosi tik prielaida apie byloje buvusį prašymo išduoti mokėjimo kortelę originalą bei jame buvusią konkrečią rašyseną. Kaip jau buvo minėta, nėra jokio pagrindo abejoti, kad atliekant minėtą ekspertizę buvo remtasi prašymo išduoti mokėjimo kortelę originalu bei nesugadinta VISA Electron kortelės sąskaitos sutartimi, padarant teisingas išvadas pagal užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytus klausimus. Tuo tarpu nuteistojo S. B. gynėjo pateiktoje specialisto pažymoje yra nurodoma, jog nėra galimybės nustatyti, koks asmuo atliko prašyme esančius parašus bei rankraštinius įrašus, be to, šią pažymą surašiusiam ekspertui buvo pateiktas tik antras šio prašymo lapas, nors pirmajame lape ir buvo daugiau rankraštinių įrašų.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog dokumentų (prašymo bei sutarties) apžiūra buvo atlikta praėjus 3 mėnesiams nuo poėmio ir tik atlikus specialisto išvadą. 2003 m. rugsėjo 17 d. apžiūros protokolas surašytas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 92 str., 179 str., 207 str. nuostatų., be to, įstatymas nenumato konkretaus šio procesinio veiksmo atlikimo laiko.
Nors apeliantas skunde ir pabrėžia Lietuvos teismo ekspertizės akto Nr. 11-468 svarbą, kaip patvirtinančią jo teiginius, apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą. Ekspertizės akto duota išvada nepaneigia, kad prokurorės J.Žeberskienės bei AB „Lietuvos draudimas“ pateiktos dokumentų kopijos yra padarytos iš vieno ir to paties pirminio dokumento. Tuo pačiu patvirtinama, kad būtent tokie buvo ir originalūs dokumentai.
Negalima sutikti su apelianto skundo argumentu, jog byloje nenustatyta, kad būtent jis sukūrė ir atspausdino sprendimus dėl draudimo išmokų bei pateikė juos pasirašyti V. R. , taip pat, kad nenustatytas nė vienas liudytojas, patvirtinęs, jog tai jis sukūrė ar atspausdino minėtus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė įrodymus, kuriais remiantis buvo nustatyta S. B. kaltė dėl suklastotų sprendimų sukūrimo, todėl nėra pagrindo aptarti šiuos įrodymus iš naujo. Apeliantas taip pat tvirtina, kad duomenų bazėje nėra užfiksuotas jo tabelio numeris, atkreipia dėmesį į liudytojo G. J. parodymus, kad programa, kurioje spausdinami sprendimai neturi slaptažodžio. Iš byloje esančio 2005 m. sausio 18 d. AB „Lietuvos draudimas“ Informacinių technologijų departamento rašto Nr. 8.D-4-6 matyti, kad kiekvienam AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojui yra priskirtas tik jį vieną identifikuojantis vardas – loginas. Dirbti su kompiuteriu vartotojas gali tik surinkęs savo loginą ir slaptažodį, kuris yra pakankamai sudėtingas, ne mažiau iš 8 ženklų, iš kurių ne mažiau kaip vienas skaičius. Šį slaptažodį žino tik tas vartotojas, kuris privalo jį saugoti bei ne rečiau kaip kas 30 dienų keisti. Jei per 30 dienų jis to neatlieka, kompiuterinė sistema pati pasiūlo jam tai padaryti. Nepakeitus slaptažodžio, vartotojo įėjimas į sistemą yra blokuojamas. Norint atblokuoti sistemą, reikia kreiptis į administratorių. Rašte pažymima, kad 2003 metais nebuvo užregistruotas nei vienas S. B. prašymas pakeisti slaptažodį. 2001 m. sausio 18 d. S. B. suteiktas loginas „adm 11“, kuriuo naudotis niekas kitas, išskyrus patį S. B. , neturėjo teisės bei techninių galimybių (t. 4; b.l. 41). Be to, ir liudytoja V. G. parodė, kad 2003 m. S. B. dėl atblokavimo nesikreipė, tai patvirtina ir registracijos žurnalas (t. 4; b.l.70). Apeliacinės instancijos teismo metu, atliekant įrodymų tyrimą, buvo apklaustas liudytojas G. J. , kuris parodė, kad archyve esanti informacija patvirtina, jog sprendimai dėl draudimo išmokų atlikti iš S. B. kompiuterio. Iš pagal NSC duomenų bazės duomenų pagalba sudarytų lentelių (t. 4; b.l. 9-10), kuriuose atvaizduota keturių sprendimų dėl draudimo išmokų išsiuntimo į filialą istorija, matyti, jog visus daromus išsiuntimus atliko loginas „adm 11“ (t. 4; b.l. 59-62). Taip pat ir liudytojas R. V. parodė, kad duomenys yra archyvuojami informacinėse sistemose arba diskuose, darbuotojų loginas taip pat fiksuojamas informacinėse sistemose (t. 4; b.l. 67).
Nors apeliantas ir nesutinka su apygardos teismo pozicija dėl liudytojo V. N. parodymų vertinimo, kolegijos manymu, teismas pagrįstai šio liudytojo parodymais nepatikėjo ir atmetė juos kaip nepagrįstus. Liudytojo V. N. parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams, sutampančiais su baudžiamosios bylos duomenimis bei neprieštaraujančiais tarpusavyje.
Skunde apeliantas tvirtina, kad jis buvo kaltinamas pasisavinęs pinigus, o nuteistas už sudarytą galimybę kitam asmeniui įgyti svetimą turtą, todėl mano, kad tuo buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 d., 2 d. nuostatos bei jo teisė į gynybą. Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 2 d. numato, jog kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nustatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nors S. B. buvo kaltinamas savo naudai įgijęs 71984,85 Lt vertės AB „Lietuvos draudimas“ priklausantį turtą, tačiau apygardos teismas teisingai nustatė, jog pervedus pinigus į kortelės sąskaitą, S. B. įgijo ne svetimą turtą, o tik galimybę savo ar kito asmens naudai įgyti svetimą turtą. Kadangi S. B. šią galimybę pilnai realizavo, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinime išdėstytų aplinkybių, tuo labiau, kad ir nusikaltimo kvalifikacija išlieka nepakitusi, todėl apelianto argumentas dėl Lietuvos Respublikos 255 str. bei jo teisės į gynybą pažeidimo yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Skunde apeliantas nurodo, kad teisme duoti liudytojų I. D. ir L. S. parodymai prieštarauja jų pirminiams parodymams, o liudytojos A. G. parodymai ikiteisminiam tyrime prieštarauja jos parodymams teisme. Tačiau apeliantas, tvirtindamas esant prieštaravimų liudytojų parodymuose, jų neįvardija ir konkrečiai neišdėsto. Kolegijos nuomone, liudytojų I. D. , L. S. bei A. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo bei teismo metu, iš esmės yra analogiški, sutampantys tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais bylos duomenimis, nurodomos tos pačios faktinės aplinkybės, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Apeliantas nurodo, jog nebuvo pagrindo pripažinti jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., kadangi jis nevykdė viešų administracinių įgaliojimų ir neteikė viešų paslaugų, be to, teismas netinkamai jo atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos BK 230 str. 3 d. ir neteisingai suprato viešojo administravimo sąvoką, nes jo funkcijos atitiko vidinio administravimo sąvoką. Lietuvos Respublikos BK 230 str. 3 d. prilygina valstybės tarnautojui asmenį, dirbantį ir nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje, ar asmenį, kuris verčiasi profesine veikla, jei jis papildomai turi atitinkamus viešojo administravimo įgaliojimus ar teikia viešąsias paslaugas, išskyrus ūkines ar technines funkcijas atliekantį asmenį. Apeliantas dirbo AB „Lietuvos draudimas“, Administravimo departamento Juridinės grupės juriskonsultu. Šioje vietoje iškyla klausimas, ar AB „Lietuvos draudimas“ Juridinės grupės juriskonsultas turi įgaliojimus viešojo administravimo srityje, ar teikia viešąsias paslaugas. Nors pats S. B. ir neigia buvęs supažindintas su pareigybine instrukcija, kurioje yra apibrėžtos juriskonsulto pareigos, o apeliaciniame skunde kategoriškai neigia vykdęs viešuosius administravimo įgaliojimus bei teikęs viešąsias paslaugas, tačiau parodymų metu, apibūdindamas savo pareigas, nurodė teikęs klientams ir bendrovės darbuotojams juridinę konsultaciją, administravęs atskirų draudimo rūšių bylas (t.1; b.l. 136-139), taip pat juridiniais klausimais teikė konsultacijas struktūriniams padaliniams, tiesiogiai administravo tam tikras žalas bei atstovavo teismuose (t.3; b.l. 63). Pats draudimas yra laikomas viešąja paslauga, todėl ir visa AB „Lietuvos draudimas“ veikla yra susijusi su viešųjų paslaugų teikimu. Negalima sutiktu su apelianto tvirtinimu, jog jis vykdė vidines funkcijas, t.y. technines ir konsultacines. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas vidinį administravimą apibrėžia kaip administravimo veiklą, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių – finansinių išteklių valdymas bei naudojimas, raštvedybos tvarkymas). Apelianto funkcijų negalima laikyti techninėmis ar ūkinėmis, kadangi jis rinkdamas sprendimui dėl išmokos reikalingą medžiagą bei ruošdamas sprendimo projektą vadovavosi draudimo veiklą reglamentuojančiais norminiais aktais bei draudimo sutartimis. S. B. vykdyta veikla įeina į viešųjų (draudimo) paslaugų teikimo sąvoką ir negali būti laikoma ūkiniu ar techniniu aptarnavimu. Iš to seka, kad S. B. taikytinas valstybės tarnautojui prilyginto asmens teisinis statusas, kaip tą ir numato Lietuvos Respublikos BK 230 str. 3 d. Taigi, išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai tvirtinti, kad S. B. yra Lietuvos Respublikos BK 228 str. numatyto nusikaltimo subjektas. Apeliantas, piktnaudžiaudamas savo tarnybine sudėtimi, suklastojo į jo kompetenciją įeinančius sprendimus dėl draudimo išmokų, kurių pagrindu į jo nurodytą sąskaitą buvo pervesti pinigai. Šie veiksmai rodo akivaizdų turtinės naudos siekimą, pasinaudojant tarnybine padėtimi, todėl S. B. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. numatytus nusikaltimo sudėties požymius.
Apeliantas neteisus tvirtindamas, kad teismas, skirdamas jam bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str., pažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 5 p., 60 str., 61 str., mano, jog jam turėjo būti paskirta kita bausmės rūšis, kadangi ši jo veika nėra susijusi su teisininko specialybe. S. B. , eidamas AB „Lietuvos draudimas“ juriskonsulto pareigas, ruošė sprendimų dėl draudimo išmokų projektus, teikė pasirašyti bei juos vykdė. Tokiu būdu jis, užimdamas bendrovės teisininko (juriskonsulto) pareigas, turėjo galimybę suklastoti sprendimus dėl draudimo išmokų. Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. sankcija numato teisės atimti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Kadangi S. B. nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., buvo padaryta darbinės veiklos srityje, teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nuteistajam negalima palikti teisės užsiimti teisininko veikla. Iš nuosprendžio esmės matyti, kad teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, į tai, jog jis teisiamas pirmą kartą bei iš Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. numatytų alternatyvių bausmių parinko švelnesnę bausmę, t.y. atėmė teisę užsiimti teisininko veikla, tačiau parinko maksimalų šios teisės atėmimo terminą, t.y. 5 metus. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais motyvais, t.y. jog S. B. teisiamas pirmą kartą, daro išvadą, kad už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., atėmus S. B. teisę užsiimti teisininko veikla įstatymo numatytam maksimaliam laikui, iš apelianto ilgam būtų atimta galimybė iš savo profesijos gauti pajamas, reikalingas pragyvenimui bei šeimos, kartu ir mažamečio vaiko, išlaikymui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistajam S. B. švelnintina bausmė, kuri buvo skirta pripažinus jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 31 d. nuosprendį S. B. atžvilgiu pakeisti:
pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. paskirtos bausmės – teisės užsiimti teisininko veiklos trukmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų.
Remiantis Lietuvos Respublikos BK 42 str. 5 d. ir 63 str. 3 d., subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą trejiems metams ir teisės užsiimti teisininko veikla atėmimą vieneriems metams, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.
Į laisvės atėmimo bausmę įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2004 m. rugsėjo 27 d.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkė Laima Garnelienė
Teisėjai Regina Gaudutienė
Albinas Bielskis