Civilinė byla Nr. e2A-1865-866/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02546-2022-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5.; 2.6.10.2.4.1; 3.2.6.5; 3.3.1.18.4
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Onerta“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Savetim“ ieškinį pareikštą atsakovui A. B., dėl žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė LUAB „Onerta“ (toliau – ieškovė) atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Savetim“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. B. (toliau – atsakovas) 1 873 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus apygardos nutartimi įmonei buvo iškelta bankroto byla ir jos valdymo organams buvo nustatytas 15 dienų laikotarpis nuo nutarties įsiteisėjimo dienos (2021 m. rugsėjo 28 d.) iškelti bankroto bylą, perduoti juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą, tačiau jis nebuvo perduotas.
3. Nemokumo administratorė, remdamasi valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ išrašu nustatė, kad įmonė 2019 m. vasario 28 d. įsigijo automobilį Toyota Avensis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 1140 Eur), o 2019 m. kovo 4 d. - automobilį Ford Transit FT 100, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 733 Eur). Bendra abiejų transporto priemonių vertė – 1 873 Eur.
4. Administratorė nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2020 m. birželio 26 d. įmonės direktoriaus pareigas ėjo atsakovas, kuriam 2021 m. rugsėjo 28 d. nemokumo administratorius pateikė prašymą pateikti priėmimo perdavimo aktus, įmonės balansą ir pelno nuostolių ataskaitą keičiantis įmonės vadovams, tačiau atsakovas nemokumo administratoriui pateikė tik 2020 m. birželio 22 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir dokumentų perdavimo aktą. Nemokumo administratorė taip pat dėl dokumentų pateikimo kreipėsi ir į kitą įmonės vadovo pareigas ėjusį asmenį – I. M., kuris tai pat perdavė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir elektroninį sertifikuotą išrašą.
5. Nemokumo administratorės nuomone, turtas kitam vadovui – I. M., pareigas perėmusiam iš atsakovo, perduotas nebuvo ir minėtos transporto priemonės yra atsakovo žinioje. Todėl, anot ieškovės, buvęs įmonės vadovas A. B., kuris disponuoja įmonei priklausančiu turtu, turi atlyginti įmonei padarytą žalą, kurią sudaro neperduoto turto vertė.
6. Atsiliepdama į atsakovo pateiktus prieštaravimus, ieškovė papildomai nurodė, kad 2022 m. vasario 27 d., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kuriame buvo apgadintas įmonės automobilio Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad nukentėjusioji J. S. iš nemokumo administratoriaus pateiktų nuotraukų atpažino, jog A. B. buvo atėjęs į įvykio vietą ir prisistatė automobilio savininku.
7. Nemokumo administratorė pažymėjo, kad visi įmonės darbuotojai buvo atleisti iki 2020 m. birželio 23 d., t. y. iki I. M. fiktyviai pradėjo eiti direktoriaus pareigas. Nei apie I. M., nei apie A. S. darbą įmonėje nebuvo pranešta Valstybės socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) skyriui. Nemokumo administratorei nepavyko susisiekti su A. S., įmonės dokumentai nėra perduoti. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyrius informavo, kad jis neturi duomenų, jog Rusijos Federacijos piliečiui A. S. nuo 2020 m. liepos mėn. buvo išduotas ir šiuo metu galiotų leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos išduota nacionalinė viza.
8. Anot ieškovės, nors atsakovas, teikdamas prieštaravimus, pateikė 2020 m. birželio 22 d. materialinių vertybių perdavimo – priėmimo akto kopiją, tai neįrodo, jog minėtos transporto priemonės fiziškai buvo perduotos. Atsakovas, atsiųsdamas nemokumo administratoriui 2020 m. birželio 22 d. minėtus dokumentus, prisistatė kaip UAB „Ecatrus“ direktorius. Pastarosios įmonės buveinės adresas sutampa ir su ieškovės buveinės adresu – (duomenys neskelbtini). Ieškovė vertinimu, Materialinių vertybių perdavimo priėmimo aktų kopijos yra negaliojantys dokumentai ir sudaryti tik dėl akių, kad tiek finansinė, tiek administracinė ir baudžiamoji atsakomybės būtų nukreiptos į Rusijos Federacijos pilietį A. S., su kuriuo susisiekti nėra galimybės.
9. Atsakovas pateiktuose prieštaravimuose ir rašytiniuose paaiškinimuose su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad iš įmonės vadovaujamų pareigų buvo atšauktas 2020 m. birželio 22 d. ir tos pačios dienos Materialinių vertybių perdavimo priėmimo aktu ir dokumentų perdavimo aktu, perdavė naujajam vadovui I. M. visus įmonės dokumentus ir turtą, įskaitant transporto priemones, todėl ieškovės ieškinys jo atžvilgiu negali būti patenkintas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 9 d. galutiniu sprendimu nusprendė palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. preliminarų sprendimą; atmesti prašymą papildomai priteisti iš atsakovo 450,60 Eur žalos atlyginimą už patirtas transporto priemonės Toyota Avensis (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimo ir saugojimo išlaidas nuo 2022 m. vasario 27 d. iki 2022 m. gegužės 9 d.
11. 2022 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas preliminariu sprendimu visiškai patenkino ieškovės reikalavimus ir nusprendė priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 1 873 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 1 873 Eur sumą nuo bylos iškėlimo dienos, t. y. nuo 2022 m. vasario 9 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
12. Teismas nustatė, kad automobiliai, kurių bendra vertė 1 873 Eur, įgyti įmonės direktoriaus pareigas einant atsakovui. Nemokumo administratoriui minėtos transporto priemonės sprendimo priėmimo dienai nėra perduotos.
13. Teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyboje tiriamas eismo įvykis (reg. Nr. 07-22-9568903) įvykęs 2022 m. vasario 27 d., kurio metu susidūrė du automobiliai. Vienas iš jų buvo įmonei priklausantis Toyota automobilis, kurio savininku atvykęs prisistatė atsakovas, o asmuo vairavęs transporto priemonę ir sukėlęs eismo įvykį buvo A. S.. Dėl atsakovo, pateikto 2020 m. birželio 22 d. materialinių vertybių perdavimo – priėmimo aktą, kuriame nurodyti ginčo automobiliai, teismas nurodė, jog atsakovas nepaaiškino ir neargumentavo, kodėl pastarasis aktas nebuvo perduotas nemokumo administratoriui, kuomet atsakovui 2021 m. rugsėjo 28 d. buvo pateiktas prašymas. Pažymėjo, kad atsakovo bylos nagrinėjimo metu pateikto automobilių perdavimo akto nemokumo administratoriui nėra pateikęs I. M..
14. Teismas sutikdamas su atsakovo teisine pozicija, kad už įmonės dokumento ir turto perdavimą pagal bendrą taisyklę yra atsakingas paskutinis vadovas iki bankroto bylos iškėlimo, pažymėjo, kad atsakomybė gali būti taikoma ir ankstesniam įmonės vadovui.
15. Teismo vertinimu, nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, kaip buvęs įmonės (ieškovės) vadovas, nesilaikė pareigos, nustojus eiti direktoriaus pareigas, perduoti naujai išrinktam įmonės vadovui, įmonei priklausantį turtą. Nei atsakovas, nei po jo naujai pareigas pradėjęs eiti I. M., nepateikė nemokumo administratoriui prašomo pateikti turto perdavimo – priėmimo akto, o pats aktas atsakovo pateiktas tik teikiant atsiliepimą, tačiau šios priežasties atsakovas nepaaiškino. Taip pat, teismas sprendė, kad vien paties dokumento pasirašymas, nereiškia realaus turto perdavimo įmonei, kadangi kitos aplinkybės pasirašyto dokumento turinį paneigia. Teismo nuomone, eismo įvykio aplinkybės, patrulio ir eismo įvykio dalyvės paaiškinimai taip pat patvirtinta, kad vienos iš transporto priemonių faktinis valdymas įmonei perduotas nebuvo.
16. Be to, teismas nurodė, kad atsakovo sąskaitų – faktūrų registro išrašai, pateikti vykdant 2022 m. balandžio 11 d. nutartį, patvirtina, kad sąskaitos faktūros buvo išrašomos tuo laikotarpiu, kai ieškovei vadovavo atsakovas, todėl atsakovo prašyti ir šalių pateikti papildomi įrodymai teismo išvadų nepaneigia.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė
17. Apeliantas (atsakovas) A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. galutinį sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės BUAB „Onerta“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Savetim“ ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti ir priteisti atsakovui patirtas bylinėjimosi išlaidas.
18. Apeliantas pažymi, kad pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kurio laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniais įmonės valdymo organai, kuris buvo A. S..
19. Atsakovas nuomone, pirmosios instancijos nepagrįstai materialinių vertybių perdavimo akto kopiją pripažino negaliojančia ir remiantis eismo įvykiu nusprendė, kad transporto priemonės nebuvo perduotos. Be to, nepagrįstos teismo išvados dėl žalos dydžio, nes į eismo įvykį patekusi transporto priemonė nėra prarasta (sunaikinta), ji saugoma UAB „Sauda“ transporto priemonių aikštelėje, todėl nemokumo administratorius, privalo perimti minėtą transporto priemonę, o šiam savo pareigų nevykdant, nei apeliantas, nei kiti asmenys negali būti įpareigoti atlyginti bendrovės patirtos žalos dėl nemokumo administratoriaus pareigų (ne)vykdymo.
20. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu įvertintu įmonei padarytos žalos dydžiu, nurodydamas, kad žalos atlyginimo atveju, kai transporto priemonė yra neremontuojama (t. y. kai transporto priemonė yra sunaikinta, prarasta ir pan.) prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostolių laikytina transporto priemonės vertė yra be PVM.
21. Anot apelianto, atsižvelgiant į tai, kad jį su I. M., A. S. siejo civiliniai materialiai santykiai, todėl šie asmenys privalėjo dalyvauti trečiaisiais asmenimis šioje byloje. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtraukto I. M. teisių ir pareigų, sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.
22. Ieškovė LUAB „Onerta“ atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą.
23. Ieškovė nurodo, kad jos atstovas į I. M. kreipėsi daug kartų, prašydama pateikti visus dokumentus. I. M. iki Vilniaus miesto apylinkės 2022 m. vasario 22 d. preliminaraus sprendimo priėmimo pateikė tik 2020 m. birželio 22 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir 2020 m. liepos 30 d. VĮ „Registrų centro“ elektroninį sertifikuotą išrašą. Nei transporto priemonių priėmimo, nei transporto priemonių perdavimo aktai nebuvo perduoti. Tik teismui priėmus preliminarų sprendimą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo, I. M. 2022 m. kovo 2 d. nemokumo administratoriui pateikė materialinių vertybių perdavimo-priėmimo akto kopiją, kuri atsakovės vertinimu neįrodo, kad minėtos transporto priemonės fiziškai iš tiesų buvo perduotos.
24. Ieškovė nurodo, kad įrodymų, jog A. S. disponavo transporto priemonėmis nėra. Jis nuo 2020 m. liepos 1 d. neturėjo ir neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl fiziškai perimti transporto priemonių jis neturėjo net galimybės.
25. Ieškovės vertinimu, pateikęs Materialinių vertybių perdavimo priėmimo akto kopiją tik 2022 m. kovo 14 d., t. y. po įvykusio 2022 m. vasario 27 d. eismo įvykio, atsakovas siekia išvengti ne tik žalos atlyginimo bankrutavusiai įmonei, bet ir administracinės atsakomybės už padarytą eismo įvykį. Ieškovės manymu akto kopija neįrodo, kad minėtos transporto priemonės fiziškai iš tiesų buvo perduotos I. M., ką patvirtina ir padarytas minėtas eismo įvykis.
26. Ieškovės vertinimu, atsakovas po bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos 5 mėnesius (nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. vasario 28 d.) ne tik neteisėtai disponavo transporto priemonėmis, vengdamas jas perduoti nemokumo administratoriui, bet ir dėl jo kaltės viena iš transporto priemonių tapo nelikvidi – sudaužyta. Po bankroto bylos iškėlimo transporto priemonė buvo naudojama statybų veikloje, todėl nebuvo saugoma. Bendra (duomenys neskelbtini) metų gamybos sudaužytos, be galiojančio draudimo, be galiojančių techninės priežiūros dokumentų, be raktų transporto priemonės Toyota Avensis priverstinio transportavimo saugojimo išlaidų suma yra 462,97 Eurai. Ši suma viršija esamos būklės transporto priemonės rinkos kainą šiai dienai. Jeigu apeliantas būtų transporto priemonę perdavęs kaip numato įstatymo reikalavimai, nebūtų naudojęs transporto priemonės savo asmeninėms reikmėms - turtas būtų išsaugotas ir BUAB ,,Onerta“ nebūtų patyrusi papildomų 462,97 eurų išlaidų.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad aplinkybę, ar konkrečiu atveju nėra CPK nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas patikrina ex officio (pagal pareigas). Nustatęs, kad byloje egzistuoja bent vienas iš įstatyme nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Aplinkybių, kurios įstatymo leidėjo yra pripažįstamos sudarančiomis absoliutų pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, sąrašas yra pateiktas CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, be kita ko, yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tokia nuostata koreliuoja su pamatiniu teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principu, kurio viena iš sudedamųjų dalių yra teisė būti išklausytam, taip pat CPK 14 straipsnio 3 dalyje ir 266 straipsnyje nustatytu draudimu teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Įsiteisėjęs teismo sprendimas sukuria šio sprendimo subjektams sunkių padarinių – jis tampa visuotinai privalomas, įgyja res judicata (teismo išspręstos bylos) ir prejudicinę galią, todėl šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, negali ginčyti kitose bylose teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, teismo sprendimas gali būti reikalavimo pagrindu kitoje civilinėje byloje ir turi būti vykdomas. Todėl situacija, kai teismo sprendimu yra modifikuojama byloje nedalyvavusio asmens teisinė padėtis, negali būti vertinama kaip atitinkanti tinkamo proceso standartą (Lietuvos apeliacinio 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-486-933/2022).
29. Kasacinis teismas taip pat savo praktikoje yra atskleidęs įstatymo sąvokos „teismas nusprendė“ turinį, t. y. nusprendimas suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010).
30. Apeliantas, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą be kita ko prašo panaikinti dėl to, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. teismas nusprendė dėl vėlesnio vadovo I. M. materialiųjų teisų ir pareigų, konstatavęs, kad pastarajam atsakovas neperdavė ginčo automobilių, nepaisant to, kad byloje pateiktas 2020 m. birželio 22 d. Materialinių vertybių perdavimo aktas, kurį pasirašė tiek atsakovas, tiek I. M.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos sutinka su skundo argumentais, kad šiuo atveju teismo sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nustatytu pagrindu.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (ne)pagrįstumo
31. Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).
32. Tuo atveju, kai, esant paskirtam de jure vadovui, bendrovei vadovauja faktinis vadovas, įstatymuose nustatytų pareigų (tiek imperatyvių, tiek fiduciarinių) privalo laikytis abu įmonės vadovai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015).
33. Aplinkybė, jog, be formalaus vadovo, bendrovėje veikia faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes abu vadovai yra saistomi valdymo organų narių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis priimta byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 54 punktas).
34. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už įmonei padarytą žalą gali būti atsakingas ir ankstesnis įmonės vadovas, jeigu įrodomos pastarojo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. tokiu kaip nagrinėjamu atveju įrodžius, kad A. B. faktiškai neperdavė I. M. įmonės turto – automobilių. Tačiau, tokios teisiškai reikšmingos aplinkybės turi būti patikimai nustatytos.
35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonė automobilius įsigijo A. B. vadovavimo laikotarpiu. Teismas sprendė, kad 2020 m. birželio 22 d. Materialinių vertybių perdavimo aktas nepatvirtina realaus turto perdavimo, kaip minėta nesiaiškindamas paties I. M. pozicijos, viena vertus dėl to, kad jis pateiktas pavėluotai, nepateikiant tokio pavėluoto pateikimo priežasčių, kita vertus, eismo įvykio nukentėjusioji iš nemokumo administratoriaus pateiktų nuotraukų atpažino, kad į eismo įvykį atėjęs asmuo prisistatęs įmonei priklausančio automobilio savininku, buvo A. B..
36. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nuspręsdamas nesiremti Materialinių vertybių perdavimo aktu, pripažino sandorį tariamu, nes teismas šio klausimo nesprendė, o aptartą rašytinį įrodymą vertino kaip nepakankamą, pagrįsti realų turto perdavimo faktą, kartu vertindamas ir kitus byloje pateiktus įrodymus.
37. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių tiek dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų atsakovui, tiek dėl žalos dydžio.
38. Kaip minėta, atsakovui teigiant, kad turtas buvo perduotas I. M. ir šią aplinkybę grindžiant rašytiniu įrodymu – Materialinių vertybių aktu, teismas sprendė, jog pastarasis neįrodo teisiškai reikšmingo aplinkybės – turto perdavimo, nes pateiktas pavėluotai, be to eismo įvykio nukentėjusioji atpažino atsakovą kaip atėjusį į eismo įvykio vietą ir prisistačiusį automobilio savininku. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su skundo argumentais, kad vien tik pavėluotas aptarto rašytinio įrodymo pateikimas ir/ar nukentėjusios paaiškinimai nemokumo administratoriui, nėra pakankamos išvadai, kad Materialinių vertybių perdavimo aktu turtas faktiškai nebuvo perduotas, juolab, kad byloje nėra duomenų, kad I. M. neigtų turto perėmimą.
39. Sprendžiant dėl žalos dydžio teismas rėmėsi nemokumo administratoriaus pateiktas rašytiniais įrodymais, t. t. UAB „Emprekis“ pateiktoms vertėmis, tačiau nesiaiškino aplinkybių susijusių su nemokumo administratorės galimybėmis perimti saugojimo aikštelėje saugomą automobilį, nepasisakė dėl atsakovo argumentų susijusių su PVM (ne)įskaitymu. Taigi, teismas nenustatė tikrojo žalos dydžio.
40. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-403/2022, 48 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
41. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
42. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos nusprendė dėl byloje nedalyvaujančių asmenų materialinių teisių ir pareigų, tinkamai nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, netinkami vertino byloje surinktus įrodymus. Nurodyti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas galutinis sprendimas dalyje, kuria preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas, naikinamas ir bylą iš naujo grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalimi, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 330 straipsniu, teismas,
n u t a r i a :
apelianto (atsakovo) A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 9 d. galutinį sprendimą, kuriuo nuspręsta palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. preliminarų sprendimą, panaikinti ir šioje dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 9 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo juos priėmimo dienos.
Teisėja Asta Pikelienė