Administracinė byla Nr. I-299-739/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00035-2017-5

   Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti po 100 Eur neturtinę žalą už kiekvieną jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė) dieną (b. l. 2-3).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerose jis buvo laikomas itin mažoje gyvenamojoje patalpoje kartu su kitais suimtaisiais. Nurodė, kad nors yra nerūkantis, tačiau prieš savo valią buvo priverstas būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Gyvenamoji patalpa buvo nešvari (purvinos grindys, po lovomis ir kampuose dulkės, nešvarios sienos ir kt.), buvo šalta, neveikė oro ventiliacijos sistemos. Tualetas buvo toje pačioje patalpoje kaip ir suimtųjų gultai, todėl nejauku buvo atlikti gamtinius reikalus. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko, dėl ko tekdavo ilgai belstis į geležines duris, taip pat kentėti triukšmą kuomet suimtieji iš kitų patalpų bandydavo prisikviesti pareigūnus. Visa tai kėlė nervinę įtampą ir privertė jausti neigiamus išgyvenimus. Areštinėje dirbantys pareigūnai buvo nemandagūs ir pasižymėjo cinišku požiūriu į kalinamus asmenis. Pareiškėjo teigimu, teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas areštinės kamerose lėmė jo neigiamus dvasinius išgyvenimus, o tai yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-3).

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14-18). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. – 2015 m. sausio 12d. laikotarpiu su pertraukomis buvo laikomas įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose vienas, su dar vienu arba dviem, trimis asmenimis. Atsakovės atstovas teigė, kadPanevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma 37:2009) nuostatas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad atvykus pareiškėjui į Panevėžio AVPK areštinę, jis buvo talpinamas į netvarkingas kameras. Nurodė, kad tuščias kameras visada išvalo areštinės darbuotoja, o areštinėje esantis asmenys patys privalo rūpintis kameros švara, tuo tikslu asmenims yra išduodamos valymo priemonės. Dėl vėdinimo sąlygų areštinėje nurodė, kad areštinėje kamerų langai atsidaro, taip pat areštinės kameros vėdinamos mechaninės ventiliacijos būdu. Nurodė, kad dar 2005 metais ir 2013 metais, atlikus Panevėžio AVPK areštinės remonto darbus, buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Be to, pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos paneigia ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai.Nurodė, kad teisės aktai reglamentuojantys teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugą ir priežiūrą numato, kad nerūkantys asmenys, kurie gali būti priversti kamerose kvėpuoti tabako dūmais, yra laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas būdamas areštinėje neteikė jokių prašymų, kad jis būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Akcentavo, kad pareiškėjui iš artimųjų perduodamuose siuntiniuose būdavo perduodamos ir cigaretės, todėl mano, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo, todėl nepatogumų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis patirti negalėjo. Tvirtino, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių atvejų ar situacijų, kuomet areštinės darbuotojai galėjo elgtis pažeisdami sulaikytojo teises, todėl nėra pagrindo teigti, kad areštinės pareigūnai su sulaikytaisiais elgiasi priešingai ir nesilaiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių pareigūnų bendravimą su laikomais areštinėje asmenimis. Taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nenumato reikalavimo, kad areštinės kamerose būtų įrengi signalizacijos mygtukai. Nurodė, kad areštinės pareigūnai yra įpareigoti jokiu būdu nepalikti posto, kol nepakeis kitos pamainos pareigūnai. Tvirtino, kad visada yra reaguojama į bet kokį triukšmą, išaiškinamos triukšmo priežastys, todėl mano, kad pareiškėjo skunde minimi teiginiai, kad nėra jokių galimybių išsikviesti policijos pareigūno, neatitinka tikrovės. Areštinės kamerose laikomi asmenys pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros duris. Toks beldimas nesukelia didelio triukšmo ir areštinės poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas. Panevėžio AVPK atsiliepime pabrėžė, kad pareiškėjo skundas teismui pagrįstas abstrakčiais teiginiais, nenurodyti jokie požymiai, kuriais pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nėra jokių duomenų, kad areštinės darbuotojai atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.Be to Panevėžio AVPK prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį iki 2014 m. balandžio 14 d. taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu pareiškėjo skundo dalį atmesti (b. l. 14-18). 

Teismas

k o n s t a t u o j a :

byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų policijos įstaigos ir jos pareigūnų aktų (veikimo ar neveikimo), atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. – 2015 m. sausio 12d. laikotarpiuperiodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (b. l. 14-15, 63). Atsakovei atstovaujantis Panevėžio AVPK nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad  nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2017 m. vasario 15 d., tai patvirtina žyma ant voko (b. l. 4). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas argumentuoja, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenumato jokio senaties termino, todėl ir nacionalinė teisė tokio termino negali numatyti (b. l. 3). Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių , kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės raštu ar žodžiu kreiptis į įkalinimo įstaigų administracijas, ar kitas įstaigas, į teismą, ginant galimai pažeistas savo teises.Nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje skunde nurodytu laikotarpiu gynė bei šiuo metu gina  nacionalinės bei tarptautinės teisės aktai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jo nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ir exofficio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimams. Esant atsakovės atstovo Panevėžio AVPK prašymui bei atsižvelgus į pareiškėjo 2017 m. vasario 15 d. (pagal spaudą ant voko) pateiktą skundą ir jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpius (su pertraukomis), pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. sausio 17 d. taikoma ieškinio senatis ir skundas toje dalyje, kuria buvo pareikštas reikalavimas dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu  nuo 2013m. liepos 31d. iki 2014m. sausio 17d., atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Toliau sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. sausio 12 d. (toliau - ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo(toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 Higienos norma 37:2009. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės). Vidaus tvarką Panevėžio AVPKareštinėje ginčo laikotarpiu reglamentavoPanevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Areštinės taisyklės), patvirtintos Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 (b. l. 19-20).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl areštinės kamerų ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o esmine sveikos gyvenamosios aplinkos užtikrinimo prielaida pripažįstamas minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas. Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, kamerose buvusių bendrą asmenų skaičių, Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir 2017 m. kovo 22 d. Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. tarnybiniame pranešime „Dėl A. N. laikymo areštinėje“ (b. l. 14-15, 63).

Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (b. l. 59), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 3, 8, 9, 13, viso 48 paras, iš jų – 30 parų – pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 3 paras teko 2,51 kv. m ploto, 7 paras – 3,34 kv. m ploto, 1 parą – 3,75 kv. m ploto, 4 paras – 4,17 kv. m ploto, 2 paras – 4,33 kv. m ploto, 5 paras – 4,46 kv. m ploto, 8 paras – 4,89 kv. m ploto) bei 18 parų – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui 3 paras teko 5,95 kv. m ploto, 2 paras – 7,15 kv. m ploto, 8 paras – 7,98 kv. m ploto, 5 paras – 17,24 kv. m ploto).

Dėl rūkymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose

Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo padaryta ir tuo, kad kamerose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Veiklos taisyklių 10.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Toks pat draudimas buvo įtvirtintas ir Higienos normos 37:2009 13 punkte,  numatančiame draudimą policijos areštinėse laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Remiantis  nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, jog aukščiau nurodyti teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismo vertinimu, tokios sąlygos gali būti užtikrintos, esant asmens aiškiai išreikštam prašymui (pageidavimui) jį, kaip nerūkantį asmenį,  areštinės kamerose patalpinti atskirai nuo rūkančių asmenų.

Panevėžio AVPK pateikė duomenis, jog areštinės pareigūnai atsižvelgia į asmenų prašymus skirti į kameras kartu su nerūkančiais asmenimis ir kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas tokio turinio prašymų nėra teikęs (b. l. 62). Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti tokiais duomenimis. Be to, vertindamas  pareiškėjo teiginius apie jo patalpinimą į kameras kartu su rūkančiais asmenimis, teismas atsižvelgia, kad šie teiginiai yra nekonkretūs, kadangi skunde nenurodyta, kuriose kamerose ir kokiais konkrečiais laikotarpiais jis buvo paskirtas į kameras su rūkančiais asmenimis. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė apie savo pareikštą prašymą patalpinti į kamerą su nerūkančiais asmenimis ar Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų atsisakymą tenkinti tokį prašymą. Teismo vertinimu, Panevėžio AVPK pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo draugai ir artimieji sistemingai ginčo laikotarpiu perduodavo jam tabako gaminių:2014 m. balandžio 15 d. – 10 pakelių cigarečių; 2014 m. liepos 22 d. – 10 pakelių cigarečių; 2014 m. spalio 20 d. – 14 pakelių cigarečių (b. l. 67-68, 70). Atsižvelgus į Areštinės taisyklių 9.7. punkte nustatytą draudimą areštinėje laikomiems asmenims keisti, dovanoti ar kitaip perleisti tiek savo, tiek valstybės daiktus kitiems asmenims ar policijos areštinės pareigūnams (b. l. 19), daroma išvada, kad artimųjų pareiškėjui perduodami tabako gaminiai buvo skirti tik joasmeniniam naudojimui. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi kartu tose pačiose kamerose.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus siejo ir su Panevėžio AVPK areštinės kamerosenetinkamai įrengtu sanitariniu mazgu.

Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema.

Byloje pateiktame Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 užfiksuota, kad visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6 ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros. Sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su šaltu tekančiu vandeniu. Sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga (b. l. 48). Šiems įgaliotos institucijos pateiktiems duomenims neprieštarauja Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto Lino M. 2017 m. kovo 23 d. tarnybiniame pranešime „Dėl A. N. skundo“ nurodyti duomenys apie tai, kad areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) (b. l. 61).

Teismas sprendžia, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkte įtvirtintus reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia, jog teisės aktai nebuvo nustatę reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas.

Veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Atsižvelgus į Panevėžio AVPK pateiktus  duomenis, daroma išvada, kad 2005 m. atlikus areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus (b. l. 62). Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M.2017 m. kovo 23 d. tarnybiniame pranešime „Dėl A. N. skundo“ nurodyti duomenys leidžia teigti, kad tualetu besinaudojantys asmenys sanitarinį mazgą užsidengia audeklu (b. l. 62).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog  reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų, absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015). Taigi, įvertinus tai, kad kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto reikalavimus, nenustatyta, o pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą areštinės kamerose pripažįstami nepagrįstais.

Dėl laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose

Kaip žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė aplinkybes, kad areštinėje gyvenamoji patalpa buvo nešvari  (purvinos grindys, po lovomis ir kampuose dulkės, nešvarios sienos ir kt.), buvo šalta, neveikė oro ventiliacijos sistemos.

Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose buvo nešvaru, nustatyta, kad policijos areštinės patalpų valymą, dezinfekavimą ir priežiūrą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos normos 37:2009 VII skirsnis, kuriame įtvirtintos nuostatos nustatė, jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs; patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių (48 punktas); visos patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu (49 punktas); dušinių, sanitarinių švaryklų, kamerų, sanitarinių mazgų grindys, santechniniai įrenginiai, praustuvės kiekvieną dieną turi būti plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais, turinčiais dezinfekantų; patalpoms, įrenginiams valyti bei dezinfekuoti turi būti naudojamos teisės aktais nustatytos leistinos naudoti priemonės (50 punktas). Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių pagrįstumo taip pat atsižvelgiama ir į Veiklos taisyklių, nustatančių teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, nuostatas. Šių taisyklių 9 punktas įpareigoja policijos areštinėje laikomus asmenis laikytis nustatytų vidaus tvarkos, priešgaisrinės apsaugos, higienos taisyklių reikalavimų (9.1 punktas); nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose, tuo reikalu policijos pareigūnų nurodymu, eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo (9.2. punktas). Panevėžio AVPK galiojančių Areštinės taisyklių 8 punktas įtvirtina areštinėje laikomiems asmenims taikytinus įpareigojimus, tarp jų -  ir pareigą vykdyti įstatymų reikalavimus bei laikytis nustatytų vidaus tvarkos, priešgaisrinės apsaugos, higienos taisyklių reikalavimų (8.1. punktas), nuolat rūpintis švaros ir tvarkos užtikrinimu kamerose (8.2. punktas). Pagal Areštinės taisyklių areštinėje laikomiems asmenims taikytiną dienotvarkę, kamerų tvarkymui taip pat yra paskirtas atitinkamas laikas, tai yra, nuo 6.00 iki 6.45 val. (b. l. 19, 20).

Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK areštinėsvyriausiasis   specialistas         L. M. tarnybiniame pranešime tvirtino, kad pareiškėjas buvo patalpinamas į tvarkingas ir švarias kameras; nurodė, kad visi į Panevėžio AVPK areštinę atvykę asmenys yra uždaromi į švarias kameras; tuščias kameras visada išvalo areštinės maisto išdavėjos, kadangi tai yra numatyta jų pareigybės aprašymuose; iš areštinėje laikomų asmenų, ypatingai išvykstančių arba paleidžiamų asmenų, reikalaujama laikytis kameroje tvarkos (b. l. 16, 61-62). Šiuos teiginius patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų rezultatai. Minėta įstaiga 2015 m. balandžio 20 d. patikrinimo akte Nr. H5-143 (b. l. 57-58) nustatė, kad areštinė turi valymo inventorių, valymo bei dezinfekavimo priemones, kempinėles, pašluostes; šios priemonės išduodamos kiekvienam sulaikytajam kameros švarai palaikyti; valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje ir pagal poreikį išduodamas sulaikytiems asmenims, valymo inventoriaus pakanka. Kontrolės metu kameroje Nr. 15 rastas laikomas šepetys grindims, kibiras. Kameroje Nr. 14 buvo kibiras grindų plovimui, sulaikytieji asmenys patvirtino, kad valymo inventoriumi aprūpinami. Valymo inventorius pildomas ir atnaujinamas – pateikta Panevėžio AVPK sąskaita – faktūra apie nupirkus šepečius. Išanalizavus atsakovės atstovo pateiktus kitus Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidimų dėl valymo inventoriaus bei netvarkos ir nešvaros atvejų areštinės kamerose Panevėžio visuomenės sveikatos centrasnebuvo nustatęs.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad byloje nustatyti duomenys nepatvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas nešvariose kamerose, todėl pareiškėjo argumentai dėl nešvarių kamerų pripažįstami nepagrįstais.

Higienos normos 37:2009 23 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.Spręsdamas dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerų vėdinimo sąlygų, teismas rėmėsi atsakovės atstovo byloje pateiktais Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų Panevėžio AVPK areštinės kamerų patikrinimų duomenimis (b. l. 47-50, 51-52, 55-56) bei Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybėmis (b. l. 61). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. atliktus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą o 2013 m. – pirmojo korpuso remontą, be kita ko, buvo pakeisti langai, sumontuota nauja moderni areštinės vėdinimo sistema. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio visuomenės sveikatos centras pagal gautus kalinamųjų asmenų skundus atliko neplaninius patikrinimus areštinės kamerose Nr. 1 ir 20. Patikrinimų metu šios kameros buvo vertintos pagal Higienos normos 37:2009 23 punkto reikalavimus. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 8 d.  patikrinimo akte Nr. H5-2 ir2015 m. sausio 9 d. patikrinimo akte Nr. H5-3 konstatuota, kad Panevėžio AVPK patikrintose areštinės kamerose jokių pažeidimų dėl vėdinimo sąlygų nenustatyta (b. l. 51-52,55-56. Nustatyta, kad patikrintose kamerose vėdinimas yra atliekamas natūraliu (varstomi langai) ir mechaniniu (tiekiamoji ventiliacija) būdu. Langai techniškai tvarkingi. Duomenų apie kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo sąlygų pažeidimo atvejus byloje nenustatyta. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad nesant įrodymų dėl netinkamų sąlygų kitose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus Panevėžio AVPK areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų vėdinimo sąlygų, konstatuoti, kad pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos 37:2009 23 punkto reikalavimus, nėra pagrindo. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamą ventiliacijos įrengimą areštinės kamerose pripažįstami nepagrįstais.

Pagal Higienos normos 37:200924 punkte pateiktą lentelę, policijos areštinės kameroje ir karceryje šaltuoju metų periodu pakankama oro temperatūra – 18-26?C, santykinė oro drėgmė – 30-75 proc., oro judrumas – 0,05-0,2 m/s, šiltuoju laikotarpiu pakankama oro temperatūra – 18-28?C, santykinė oro drėgmė – 30-75 proc., oro judrumas – 0,15-0,5 m/s. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, kad areštinės kamerose buvo šalta, teismas iš atsakovės atstovo teiktų duomenų nustatė, kad ginčo laikotarpiu – 2014 m. gruodžio 30 d. buvo atliekami temperatūros ir santykinės oro drėgmės matavimai kameroje Nr. 1 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. sausio 12 d.), tačiau jokių pažeidimų dėl šių rodiklių patikrinimo metu nebuvo užfiksuota (b. l. 51-54). Išanalizavus Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatus, daroma išvada, jog byloje nėra duomenų, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų skyriaus specialistai ginčo laikotarpiu būtų atlikę šiluminės aplinkos matavimus kitose areštinės kamerose (Nr. 3, 8, 9, 13), kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Taigi, ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su oro temperatūros reikalavimais kamerose Nr. 3, 8, 9, 13. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl nepakankamos oro temperatūros kamerose į Panevėžio AVPK areštinės administraciją į Panevėžio visuomenės sveikatos centrą ar kitą kompetentingą įstaigą nesikreipė nei pareiškėjas, nei kiti nurodytose kamerose laikomi asmenys. Įvertinus pirmiau aptartus duomenis, daroma išvada, kad jie nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginių, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu buvo šalta, todėl byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu, konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Dėl prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodėir tai, kadgyvenamojoje patalpoje nebuvo prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko, dėl ko tekdavo ilgai belstis į geležines duris, taip pat kentėti triukšmą kai suimtieji iš kitų patalpų bandydavo prisikviesti pareigūnus.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintų Tipinių teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punkte  numatyta, kad teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu  Nr. 380 “Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų”. Šiuose teisės aktuose nėra numatytas iškvietimo mygtukų areštinės kamerose įrengimas. Pažymėtina, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose. Taigi, nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno iškvietimo mygtuko, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti.Nesant neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.

Taip pat teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus jog areštinėje dirbantys pareigūnai buvo nemandagūs ir pasižymėjo cinišku požiūriu į kalinamus asmenis. Pareiškėjas šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, o nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl to Panevėžio AVPK areštinės administracijai būtų teikęs skundus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008).

Atsižvelgęs į byloje nustatytą pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą Panevėžio AVPK areštinėje (30 parų su pertraukomis neužtikrinta teisė į minimalią vienam asmeniui tenkančią 5 kv. m ploto normą), teismas sprendžia, kad jie pareiškėjui galėjo sukelti nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas pinigais. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, bei nesant įrodymų, jog laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygos sukėlė žalingus padarinius asmens fizinei ir psichinei sveikatai, teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti

suma – po 100 Eur už kiekvieną jo laikymo netinkamomis sąlygomis dieną –yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo realiai patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui tenkantiploto norma buvo pažeista nežymiai, į Panevėžio AVPK areštinę pareiškėjas buvo pristatomas periodiškai, areštinės kamerose buvo laikomas su dviem – trimis asmenimis,akivaizdu, tad pažeidimai buvę trumpalaikiai.Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiaipažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, be to, delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nenustatė, jog nurodytas pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.Teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteisiama 150 Eur suma laikoma adekvačia suma jo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir nepatogumams atlyginti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo  87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, 

n u s p r e n d ž i a :

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. N.,  a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kodas (duomenys neskelbtini), 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja                            Dalia Pranckienė