Administracinė byla Nr. I-2348-171/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00145-2010-6
Procesinio sprendimo kategorija 16.2; 16.5; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugpjūčio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo,
nustatė:
Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės darbo užmokesčio nepriemoką – 2 537,90 Lt.
Skunde paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Tarnybos organizavimo skyriuje. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas, atsakovai nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, ribojančią mokamų priedų ir priemokų dydį. Todėl nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 2 537,90 Lt priemokų ir priedų. Paaiškino, kad 2009-12-11 Konstitucinis Teismas nutarimu konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra neteisėtas.
Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisės į darbo užmokestį. Neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai.
Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašė skundą atmesti (b. l. 32–34). Paaiškino, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybei dėl Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei galimai iš to kylančios žalos pareiškėjui. Lietuvos valstybei turi atstovauti Vyriausybė. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui buvo pagrįstai taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, kadangi teisės aktas privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarimu nurodė, jog valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Galiojant įstatymo teisėtumo prezumpcijai įstatymas laikomas teisėtu iki tol, kol paskelbiamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nepažeidė nė vieno teisės akto mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, atsakovo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Atsakovo nuomone, valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Vilniaus apskrities VPK yra įgaliotas tik išmokėti darbo užmokestį pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, 7 straipsnį, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnį Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatui skiriamų asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas. Kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų. Nurodė, kad ginčo dėl pareiškėjo nurodytų sumų byloje nėra, atsakovas sutinka, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma nurodyta teisingai. Skundo dalyje dėl sumų, kurios buvo atskaitytos (neišmokėtos) už viršvalandžius, dirbtus 2006 metais, pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą skundui paduoti, taigi šioje dalyje prašė taikyti senaties terminą ir bylą nutraukti.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Byloje nustatyta, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo V. P. 2006 metais buvo atskaityta 355,49 Lt (b. l. 5), 2007 metais buvo atskaityta 79,14 Lt už 1 ketvirtį, 501,61 Lt už 2 ketvirtį, 73,41 Lt už 3 ketvirtį ir 316,82 Lt priemoka už švenčių dienas (b. l. 7); 2008 metais buvo atskaityti 348,76 Lt dėl 70 procentų pareiginės algos ribojimo; 268,03 Lt už 1 ketvirtį 2006 m., 215,06 Lt už 2 ketvirtį 2006 m., 291,85 Lt už 3 ketvirtį 2006 m. ir 87,73 Lt už 4 ketvirtį 2006 m., iš viso – 2 537,90 Lt. Tokia nepriemoka atsirado dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas priedų dydžio ribojimas iki 70 procentų nuo pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl, pagal Konstituciją, Valstybės tarnybos įstatymo skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą ribą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.
Byloje yra ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. yra suformuluota nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimų įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas nurodė, kad negalima remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartį byloje Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjai metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjant šį ginčą, turi būti taikomi sprendimo priėmimo metu (70 procentų apribojimo taikymo metu) galioję įstatymai, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovo argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti, o pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.
Pagal LR DK 16, 93 straipsnius, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjos darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pareiškėjas tarnybos santykiais yra tiesiogiai susijęs su Vilniaus apskr. VPK, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš Vilniaus apskr. VPK.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu.
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 5–11), 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimas pareiškėjui taikytas nuo 2006 m. sausio iki 2008 m. rugsėjo mėn., o pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2010-01-25, todėl pritaikius LR DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis atitinkamai turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007-01-25, t. y. pareiškėjas LR DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 m. kovo, balandžio, liepos, lapkričio ir gruodžio mėnesius (iš viso 355,49 Lt sumai) praleido terminą.
Kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo, Vilniaus apskrities VPK nuomone, pareiškėjas praleido senaties terminą sumoms taip pat ir 268,03 Lt, 215,06 Lt, 291, 85 Lt ir 83,73 Lt sumoms, kurios buvo apskaičiuotos 2008 m. rugsėjo mėnesį už 2006 m. antrame, ketvirtame ketvirčiuose dirbtus viršvalandžius.
Teismo vertinimu, ieškinio senaties terminas šiuo atveju nėra praleistas, kadangi, nors viršvalandžiai ir susidarė 2006 m., tačiau tuo laikotarpiu darbo užmokestis už šiuos viršvalandžius apskritai nebuvo skaičiuojamas. Faktiškai priemokos už šiuos viršvalandžius buvo apskaičiuotos bei išmokėtos pritaikius 70 proc. ribojimą tik 2008 m. rugsėjo mėn., todėl, darytina išvada, kad tik nurodytu laikotarpiu pareiškėjas ir sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Pažymėtina, kad ir pats atsakovas savo 2012-08-20 rašte Nr. 10-S-14015 paaiškino, jog pareiškėjo suvestiniame atsiskaitymo lapelyje 2008 m. buvo įvykdytas priskaitytų 2006 m. papildomų priemokų už viršvalandinį darbą perskaičiavimas, tikslinant 2006 m. atliktus darbo užmokesčio apskaičiavimus, tai reiškia, kad priskaičius priemokų sumas už 2006 m. buvo pritaikytas ir 2006 m. darbo užmokesčio 70 proc. ribojimas (b. l. 102). Be to Lietuvos Respublikos CK 1.130 str.2 d. pasakyta, kad ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad skolininkas pripažįsta prievolę. Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Taigi pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų, t. y. už 2007-01-01–2008-12-31.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui priteistina suma mažintina 355, 49 Lt suma, kadangi už 2006 m. jis yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Taigi jam iš Vilniaus apskrities VPK priteistina 2 182,41 Lt (du tūkstančiai vienas šimtas aštuoniasdešimt du litai ir keturiasdešimt vienas centas) 2007–2008 m. neišmokėto darbo užmokesčio (b.l. 25-30).
Kaip jau buvo minėta, už darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios ji solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą, todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. P. naudai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2 182,41 Lt (du tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt du litus ir keturiasdešimt vieną centą neišmokėto darbo užmokesčio.
Pareiškėjos skundo dalį, kurioje keliami reikalavimai atsakovei Lietuvos valstybei, atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Irena Paulauskienė