Administracinė byla Nr. eA-3380-968/2019
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01328-2018-1
Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininko) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės D. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovams D. M. ir E. M., tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. M. ir M. M. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ŠRATC, pareiškėjas) su 2018 m. birželio 26 d. prašymu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų D. M. ir E. M. 553,94 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d., ir 18,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vėliau prašomą priteisti sumą pareiškėjas sumažino iki 538,30 Eur.
2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovai nuo 1994 m. gruodžio 29 d. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), šiuo adresu savo nuolatinę gyvenamąją vietą yra deklaravę 6 asmenys, todėl atsakovams kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri nustatyta norminių aktų pagrindu. Atsakovams kartą į metus buvo siunčiami vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai bei įspėjimai dėl skolos, susidariusios nesumokėjus vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovai per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. yra nesumokėję pareiškėjui 538,30 Eur vietinės rinkliavos, kuri apskaičiuota remiantis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėjas ŠRATC yra Šiaulių regiono savivaldybių (tame tarpe ir Radviliškio rajono savivaldybės) įsteigta įstaiga, viešojo administravimo subjektas, kuriam pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Nuostatų 10 punkte nurodyta, jog ŠRATC apskaičiuoja vietinę rinkliavą ir siunčia mokėjimo pranešimą mokėtojui, kontroliuoja vietinės rinkliavos mokėjimą, vieną kartą per metus kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui pateikia mokėjimo pranešimą (sąskaitą), o vietinė rinkliava mokama į administratoriaus sąskaitą už pasirinktą laikotarpį. Pareiškėjas nurodė, kad rinkliava atsakovams skaičiuojama Nuostatų 4.1. papunktyje nustatyta tvarka, kaip gyvenamosios paskirties patalpų, esančių Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, savininkams pagal tame būste savo gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičių. Nesumokėta vietinė rinkliava išieškoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Nuostatų 30 p.). Tokiu būdu ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 straipsnio nuostatas, rinkliavos mokėjimas yra atsakovų prievolė, kurią CK 6.59 straipsnis draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti.
3. Atsakovė D. M. su pareiškėjo prašymu sutiko iš dalies, neginčijo vietinės rinkliavos skolos paskaičiavimo už save, sutuoktinį E. M. ir sūnų L. M., tačiau nesutiko su rinkliavos skaičiavimu už sūnų S. M., nes jis yra pilnametis ir pats už save atsako, už sūnų M. M. ir anūką A. M., taip pat dukrą V. S. bei jos vaikus I. S. ir U. S., nes šie asmenys atsakovei nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nagrinėjamu laikotarpiu faktiškai negyveno. M. M. šeima gyveno (duomenys neskelbtini), o vėliau (duomenys neskelbtini), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), V. S. šeima taip pat gyveno adresu (duomenys neskelbtini),o vėliau – (duomenys neskelbtini).
4. Atsakovas E. M., tretieji suinteresuoti asmenys S. M. ir M. M. pateikė teismui prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, bei atsiliepimus, kuriuose nurodė, kad su pareiškėjo prašymu nesutinka, prašo atmesti. S. M. nurodė, kad yra pilnametis ir pilnai save išlaikantis asmuo, todėl pareiškėjas turėjo kontaktuoti su juo tiesiogiai, teikti jam priskaitymus ir sąskaitas. M. M. nurodė, kad jo šeima nuo 2008 m. adresu (duomenys neskelbtini), negyveno ir su tėvais bendro ūkio nevedė.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino visiškai ir priteisė ŠRATC iš atsakovų D. M. ir E. M. 538,30 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. ir 18,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
6. Teismas nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-160 nuo 2007 m. spalio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Nuostatais (papildyti ir keisti 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. T-236, 2008 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. T-401, 2008 m. birželio 26 d. sprendimais Nr. T-450 bei Nr. T-451, 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-868, 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. T-573, 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. T-856, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-913 ir 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595), kurių 10 ir 11 punktai pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą. Pagal Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 4 punktą, šios vietinės rinkliavos mokėtojai yra ir fiziniai asmenys, gyvenamosios paskirties patalpų, esančių Radviliškio rajono savivaldybėje, savininkai arba savivaldybės gyvenamosios paskirties patalpų nuomininkai, kuriems vietinė rinkliava apskaičiuojama priklausomai nuo tos patalpos gyventojų skaičiaus. Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančių Nuostatų 12.2 papunktis numato, kad pastoviąją dedamąją moka visi gyvenamosios paskirties patalpų, esančių savivaldybės teritorijoje, gyventojai.
7. Teismas nustatė, jog atsakovams D. M. ir E. M. nuo 1994 m. gruodžio 29 d. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), šiame name nuo 1992 m. kovo 30 d. deklaruota atsakovės D. M., o nuo 1995 m. kovo 13 d. – atsakovo E. M. nuolatinė gyvenamoji vieta, todėl pagal Nuostatų 4.1. punktą atsakovai laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. buvo vietinės rinkliavos mokėtojais ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą priklausomai nuo tos patalpos gyventojų skaičiaus. Atsakovams už minėtą laikotarpį susidarė 553,94 Eur įsiskolinimas. Atsakovei pateikus dokumentus apie M. M. studijas nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. birželio 15 d., pareiškėjas anuliavo skolą už šį asmenį už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. ir sumažino priskaičiuotos skolos sumą iki 538,30 Eur.
8. Teismas nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), atsakovų sūnaus S. M. gyvenamoji vieta deklaruota nuo 2003 m. kovo 12 d., sūnaus M. M. – nuo 2001 m. liepos 25 d., anūko A. M. – nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. Kadangi pagal Nuostatų 4.1 papunktį, už jų gyvenamojoje patalpoje deklaruotus asmenis vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą moka tų gyvenamųjų patalpų savininkai, todėl vietinė rinkliava atsakovams, kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams pagrįstai paskaičiuota ir už minėtus asmenis.
9. Nors atsakovė D. M. teigė, kad neprivalo mokėti rinkliavos už suaugusius ir atskirai gyvenančius savo vaikus, tačiau teismas nustatė, kad tiek S. M., tiek M. M., gyvenamoji vieta bylai aktualiu laikotarpiu buvo deklaruota būtent atsakovams nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kurių adresu priskaičiuota vietinės rinkliavos skola.
10. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovų gyvenamojoje patalpoje adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. buvo deklaravusi ir atsakovų dukra V. S. bei jos nepilnamečiai vaikai I. S. ir U. S., už kuriuos atsakovams nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 30 d. taip pat buvo paskaičiuota vietinės rinkliavos skola. Teismo vertinimu, vietinė rinkliava už V. S. ir jos vaikus už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 30 d. atsakovams paskaičiuota pagrįstai, nes jie gyvenamąją vietą išsideklaravo tik 2013 m. balandžio 15 d.
11. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovams vietinės rinkliavos mokėjimas yra prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama. Teismas konstatavo, kad atsakovai netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo priteistina įsiskolinimo suma (538,30 Eur) pareiškėjui, taip pat tenkino ir pareiškėjo prašymą priteisti 18,60 Eur advokato pagalbai apmokėti.
III.
12. Atsakovė D. M. nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė negaliojančiomis teisės aktų normomis, o teismui pateikti įrodymai liko iš esmės neįvertinti. Atsakovė neginčija prievolės atsiradimo ir vykdymo teisinių pagrindų dėl atsakovės sutuoktinio ir nepilnamečio sūnaus L. M., už kurio prievoles tiesiogiai iki 16 metų atsako tėvai, tačiau ji nesutinka su teismo teiginiais, kad už nepilnamečius anūkus sodybos savininkams kyla pareigos, prievolės sumokėti valstybės rinkliavas, kadangi šiuos prievolinius teisinius santykius reguliuoja ne civilinės teisės normos, o viešosios teisės normos, o šiuo konkrečiu atveju reguliuoja mokesčių teisė, todėl, atsakovės nuomone, teismo sprendimas tėvams priteisti suaugusių vaikų ir anūkų skolas viešosios teisės plotmėje vertintinas gana skeptiškai ir šioje dalyje atsakovė teismo prašo atmesti pareiškėjo reikalavimus ir priimti naują teismo sprendimą.
12.2. Teismo sprendimas grindžiamas teisės normomis (Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – Deklaravimo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis), kurios galioja nuo 2018 m. sausio 1 d., t. y. kurios yra neteisingai teismo pritaikytos pareiškėjo pareiškimo motyvacijai, nes ši įstatymo norma atgal negalioja (bendrasis teisės principas).
12.3. Atsakovė remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais nurodo, kad neginčija tvarkos, jog mokesčiai seka paskui turto savininką, tačiau prašo apeliacinio teismo išaiškinti, ar šiuo konkrečiu atveju neprieštarauja tokia tvarka aukštesnės galios teisės aktams. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias komunalinių atliekų tvarkymą bei šalinimą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktiką šiais klausimais. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) analogiškose bylose yra konstatavęs, kad savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui. Principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl, tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Taip pat atsakovė nurodo, kad joks kitas įstatymas, išskyrus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą negali nustatyti mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimų tvarkos.
13. Viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas ŠRATC atsiliepime nurodo, kad:
13.1. Atsakovams vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą imama remiantis Nuostatais ir apskaičiuota pagal Nuostatų 4.1 papunktį, kaip iš gyvenamosios paskirties patalpų Radviliškio rajono savivaldybėje savininkų, atsižvelgiant į toje gyvenamojoje patalpoje deklaravusių savo gyvenamąją vietą gyventojų skaičių. Kadangi, remiantis Nuostatais atsakovai yra vietinės rinkliavos mokėtojais ir jiems priklausančiose patalpose nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. buvo deklaruoti devyni asmenys, o nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2017 m. birželio 30 d. šeši asmenys, todėl už visus juos atsakovams ir buvo paskaičiuota vietinė rinkliava. Atsakovai, kaip gyvenamosios patalpos savininkai turėjo teisę kreiptis į deklaravimo įstaigą su prašymu taisyti, keisti ar naikinti deklaravimo duomenis, susijusius su jų nekilnojamuoju turtu, tačiau to nedarė. Atsakovams bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pateikta detali susidariusios skolos skaičiavimo metodika.
13.2. Atsakovė nepateikė teismui jokių duomenų, kad asmenys atsakovų gyvenamojoje patalpoje bylai aktualiu laikotarpiu faktiškai negyveno ir vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjo kitur, nors M. M. teismo buvo įpareigotas pateikti dokumentus, įrodančius jo faktinę gyvenamąją vietą per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d., taip pat duomenis, kad šiuo laikotarpiu vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjo kitur. Taigi atsakovai, kaip vietinės rinkliavos mokėtojai, nei pareiškėjui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų perskaičiuoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, už atsakovės ginčijamus asmenis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 538,30 Eur dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovų už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.
15. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino visiškai. Atsakovė apeliaciniu skundu siekia, kad pirmosios instancijos sprendimas būtų panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kadangi, jos nuomone, teismas sprendimą grindė negaliojančiomis teisės aktų normomis ir pateikti įrodymai iš esmės neįvertinti.
16. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje vietinė rinkliava apibrėžta kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.
18. LVAT jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, ne kartą pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia (be kita ko) apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejami su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-461-438/2019 konstatavo, kad teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.
19. Šiuo atveju vietinė rinkliava buvo skaičiuojama, vadovaujantis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 patvirtintais Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, kurie buvo pakeisti 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. T-236, 2008 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. T-401, 2008 m. birželio 26 d. sprendimais Nr. T-450 bei Nr. T-451, 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-868, 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. T-573, 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. T-856, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-913, o galiojanti redakcija buvo patvirtinta 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595. Pagal Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 4 punktą, Radviliškio rajono savivaldybėje, esančių gyvenamosios paskirties patalpų savininkai yra vietinės rinkliavos mokėtojai. Šie savininkai moka vietinę rinkliavą, apskaičiuotą priklausomai nuo gyventojų, kurių gyvenamoji vieta nustatyta tvarka deklaruota šių asmenų gyvenamojoje patalpoje, skaičiaus (Nuostatų 4.1.1 p.). Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančių Nuostatų 12 punktas numato, kad pastoviąją dedamąją moka visi gyvenamosios paskirties patalpų gyventojai.
20. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas apskaičiuodamas vietinės rinkliavos dydį vadovavosi duomenimis esančiais gyventojų registre ir nustatė asmenis, ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.) deklaravusius gyvenamąją vietą, atsakovams nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu minėtame name, be atsakovų, gyvenamoji vieta deklaruota buvo: atsakovų sūnaus S. M. – nuo 2003 m. kovo 12 d., sūnaus M. M. – nuo 2001 m. liepos 25 d. (studijos nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. birželio 15 d.), sūnaus L. M. – nuo 2007 m. gruodžio 20 d., anūko A. M. – nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d., dukters V. S. – nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. balandžio 15 d., anūkų I. S. ir U. S. – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 30 d. (gyvenamąją vietą išsideklaravo 2013 m. balandžio 15 d.). Pareiškėjas vykdydamas Nuostatuose numatytą rinkliavos apskaičiavimo ir išieškojimo tvarką, kreipėsi į atsakovus, kad jie padengtų susidariusią skolą. Atsakovė D. M. tvirtina, kad ji neturi mokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už savo suaugusius ir pilnamečius vaikus, bei už anūkus, kadangi šie gyvenamąją vietą deklaravę asmenys iš tiesų ten negyveno, o pilnamečiai vaikai patys turėtų mokėti vietines rinkliavas.
21. Atsakant į atsakovės apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas taikė negaliojančias Deklaravimo įstatymo nuostatas, pažymėtina, kad Deklaravimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija: nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu (4 str. 1 d. 1 p. nuo 2018 m. sausio 1 d.) numatyta, kad gyvenamąją vietą privalo deklaruoti: Lietuvos Respublikos piliečiai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau kaip 183 dienoms per metus, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. Deklaravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) įtvirtino, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys yra taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą ištaisyti ar pakeisti jam priklausančioje patalpoje ar pastate savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis ar prašymą panaikinti pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis. Nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojančioje Deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 6 punkto redakcijoje reglamentuota, kad patalpos ar pastato savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje patalpoje ar pastate savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis ar gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis. Taigi Deklaravimo įstatymo nuostatos tiek iki 2018 m. sausio 1 d., tiek po šios datos numatė, kad gyvenamosios patalpos savininkas turėjo pareigą teikti prašymus deklaravimo įstaigai dėl duomenų, susijusių su jo nekilnojamuoju turtu, pakeitimo. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė sprendime Deklaravimo įstatymo nuostatas, kurios įsigaliojo po 2018 m. sausio 1 d., tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad būtent gyvenamosios patalpos savininkas turi teisę kreiptis į deklaravimo įstaigą su prašymu taisyti, keisti ar naikinti deklaravimo duomenis, susijusius su jo nekilnojamuoju turtu. Atsakovai to nepadarė, o jų pilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nagrinėjamu laikotarpiu buvo deklaruotos atsakovų adresu, todėl būtent atsakovai liko atsakingi už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sumokėjimą už visus jų gyvenamosiose patalpose gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis.
22. Dėl atsakovės apeliaciniame skunde aiškinamo principo „teršėjas moka“, pažymėtina tai, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Teisingumo Teismo praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).
23. Iš paminėto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos matyti, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.
24. Atsakovai nesutinka mokėti vietinės rinkliavos, tačiau nei pareiškėjui, nei šiuo atveju teismui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo adresu atliekos negalėjo susikaupti. Nuostatų V skyriuje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) yra numatytos sąlygos kuomet asmuo yra atleidžiamas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, todėl atsakovai, siekdami, kad jiems nebūtų skaičiuojama skola už vietinės rinkliavos nesumokėjimą, turėjo visas galimybes susipažinti su viešai prieinamais Nuostatais ir juose numatytomis sąlygomis kreiptis į pareiškėją dėl lengvatų taikymo ar atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokesčio. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad jie nelaikytini atliekų turėtojais minėtų Nuostatų prasme, todėl jie, kaip vietinės rinkliavos mokėtojai, turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį ne tik už save, bet už asmenis, kurie buvo deklaravę nuolatinę gyvenamąją vietą atsakovams nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini).
25. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
26. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovės D. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Arūnas Sutkevičius
Skirgailė Žalimienė