Baudžiamoji byla Nr. 1A-64-627/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35331-2023-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1;

 (S)

1.2.4.4.2.10; 1.2.20.3.3; 2.4.6.4.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,

dalyvaujant prokurorei Jurgitai Jakučionei,

nuteistajam S. Ž. ir jo gynėjui advokatui Romaldui Briliui, 

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jurgitos Jasiūnienės ir nuteistojo S. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. (P.) Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jam paskirta 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

S. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir jam paskirta 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirtosios bausmės neatliktąja dalimi ir paskirta galutinė subendrinta 3 metų 7 mėnesių 10 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat S. Ž. išteisintas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš P. Ž. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 3 677,80 Eur nukentėjusiojo T. A. (T. A.) gydymo išlaidų, nukentėjusiajam T. A. – 667,59 Eur turtinės žalos ir 10 000 Eur neturtinės žalos.

Iš S. Ž. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 1 358,03 Eur žalai nukentėjusiojo D. Ž. gydymo išlaidų, nukentėjusiajam D. Ž. priteista 3 000 Eur neturtinės žalos, nukentėjusiajai R. N. 3 000 Eur neturtinės žalos.

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas P. Ž., dėl jo apeliaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

nustatė:

I.                      Bylos esmė

1.       P. Ž. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2023 m. rugsėjo 13 d., apie 22.15 val., viešoje vietoje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl chuliganiškų paskatų, t. y. dėl aiškaus žmogaus, ar visuomenės normų negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, be jokios priežasties (dingsties), iš už nugaros pribėgo prie T. A. ir tyčia dūrė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu turinčiu duriančių-pjaunančių savybių daiktu ar įrankiu, galimai peiliu, ne mažiau kaip 3 kartus į galvos-kaklo sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam durtinę‑pjautinę žaizdą kairiame lūpų kampe-smakre, muštines žaizdas pakaušyje, durtinį‑pjautinį kaklo sužalojimą, pasireiškusį durtine pjautine žaizda kaklo nugariniame paviršiuje, kaklo V-o slankstelio sąnarinės ataugos ir lanko lūžiu, nugaros smegenų pažeidimu, visumoje dėl nugaros smegenų pažeidimo vertinamo sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir taip tyčia iš chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė T. A. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2.       S. Ž. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2023 m. spalio 8 d., apie 19 val., atėjęs prie namo (duomenys neskelbtini), atsiviliojo D. Ž. į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur kartu su nukentėjusiuoju vartojo alkoholį, o kai D. Ž. apsvaigo, norėdamas įbauginti dėl jo duotų parodymų baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-35331-23, kurioje S. Ž. brolis P. Ž. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje, tyčia kumščiais sudavė ne mažiau kaip vieną kartą šiam į veidą, taip pargriaudamas ant žemės, tuo padarydamas nukentėjusiajam apatinio žandikaulio kairiojo kampo lūžį ties 38 dantimi ir gleivinės plėštinę žaizdą lūžio projekcijoje, gydymo metu pašalinant 38 dantį, kas dėl apatinio žandikaulio lūžio vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, iš karto po to, siekdamas įbauginti R. N. dėl duotų parodymų, baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-35331-23, kumščiu sudavė R. N. ne mažiau kaip vieną kartą į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajai galvos sumušimą, pasireiškusį dešinio antakio muštine žaizda, dešinės akies vokų kraujosruva, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžiu, kas dėl akiduobės lūžio vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu R. N. ir D. Ž. nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl piliečio pareigų vykdymo.

3.       S. Ž. buvo kaltinamas (skundžiamu nuosprendžiu išteisintas) pagal BK 233 straipsnio 3 dalį tuo, kad panaudodamas fizinį smurtą darė poveikį liudytojui ir nesunkai sutrikdė kito asmens sveikatą dėl piliečio pareigų vykdymo, o būtent: jis 2023 m. spalio 6 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, atėjo prie buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir D. Ž. grasino susidorojimu, t. y. grasino nusiimti Lietuvos Probacijos tarnybos jam uždėtą apykoję ir atėjus sumušti, papjauti, užmušti, dėl to, kad pastarasis kaip liudytojas davė parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-35331-23, kurioje S. Ž. brolis P. Ž. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje. 2023 m. spalio 8 d., apie 19 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą darė poveikį liudytojams D. Ž. ir R. N.. 

II.                      Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4.       Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė J. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 25 d. nuosprendį: 1) vadovaujantis BPK 256 straipsniu, patikslinti kaltinime S. Ž. pagal BK 233 straipsnio 3 dalį nurodytas faktines veikos padarymo aplinkybes; 2) S. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje, D. Ž. atžvilgiu, ir skirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę; 3) S. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje, R. N. atžvilgiu, ir skirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

4.1.                      Prokurorė prašo pakeisti S. Ž. kaltinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 3 dalyje, aplinkybes ir jas išdėstyti taip:

4.1.1.                      S. Ž., panaudodamas fizinį smurtą darė poveikį liudytojui ir nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą dėl piliečio pareigų vykdymo, o būtent: jis 2023 m. spalio 6 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, atėjo prie buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir D. Ž. grasino susidorojimu, t. y. grasino nusiimti Lietuvos Probacijos tarnybos jam uždėtą apykoję ir atėjus sumušti, papjauti, užmušti, dėl to, kad pastarasis kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime bei teisme duotų melagingus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-35331-23, kurioje S. Ž. brolis P. Ž. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje,

4.1.2.                      tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2023 m. spalio 8 d., apie 19 val., atėjęs prie namo (duomenys neskelbtini), atsiviliojo D. Ž. pas save į butą, adresu (duomenys neskelbtini), kur kartu su nukentėjusiuoju vartojo alkoholį, o kai D. Ž. apsvaigo, norėdamas įbauginti, kad ikiteisminiame tyrime bei teisme duotų melagingus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-35331-23, kurioje S. Ž. brolis P. Ž. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje, tyčia kumščiais sudavė ne mažiau kaip vieną kartą šiam į veidą, taip pargriaudamas ant žemės, tuo padarydamas nukentėjusiajam apatinio žandikaulio kairiojo kampo lūžį ties 38 dantimi ir gleivinės plėštinę žaizdą lūžio projekcijoje, gydymo metu pašalinant 38 dantį, kas dėl apatinio žandikaulio lūžio vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, ir taip tyčia, dėl piliečio pareigų vykdymo, o būtent dėl to, kad pastarasis gali kaip liudytojas duoti parodymus baudžiamojoje byloje dėl jo brolio P. Ž. padaryto sunkaus nusikaltimo, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė D. Ž. sveikatą bei naudodamas smurtą darė poveikį liudytojui D. Ž.. Šiais savo veiksmais S. Ž. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 233 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte.

4.1.3.                      Taip pat jis, 2023 m. spalio 8 d., apie 19 val., atsiviliojęs D. Ž. į butą, adresu (duomenys neskelbtini), o R. N. atbėgus į pastarojo butą ieškoti sugyventinio, jis, po to, kai norėdamas ją įbauginti, kad ikiteisminiame tyrime bei teisme ji duotų melagingus parodymus, jos akivaizdoje sumušė D. Ž., po ko, siekdamas, kad R. N. ikiteisminiame tyrime bei teisme duotų melagingus parodymus, kumščiais sudavė R. N. ne mažiau kaip du kartus į galvą ir kairę ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajai kairio žasto poodinę kraujosruvą, galvos sumušimą, pasireiškusį dešinio antakio muštine žaizda, dešinės akies vokų kraujosruva, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžiu, kas dėl akiduobės lūžio vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, ir taip tyčia, dėl piliečio pareigų vykdymo, o būtent dėl to, kad pastaroji gali kaip liudytoja duoti parodymus baudžiamojoje byloje dėl jo brolio P. Ž. padaryto sunkaus nusikaltimo, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė R. N. sveikatą bei naudodamas smurtą darė poveikį liudytojai R. N.. Šiais savo veiksmais S. Ž. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 233 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte.

4.2.                      Skunde nurodomi nukentėjusiųjų D. Ž., R. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jie nurodė, kad S. Ž. jiems grasino susidorojimu (kaltinime nurodytomis aplinkybėmis), jei sužinos, kad davė parodymus prieš jo brolį P. Ž.. Nukentėjusysis D. Ž. taip pat nurodė, kad grasinimų metu S. Ž. jam minėjo, kad yra jau užmušęs žmogų, todėl ir jį užmuš. N. R. N. nurodė, kad ji labai bijojo duoti parodymus, nes jai buvo žinoma, kad P. Ž. brolis tik buvo išėjęs iš kalėjimo. Pažymima, kad po šių grasinimų sekę vėlesni S. Ž. veiksmai, o būtent fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiųjų atžvilgiu, yra neginčytinai susiję su siekiu įbauginti nukentėjusiuosius ir paveikti jų liudijimus ateityje. S. Ž. yra ne kartą teistas, jam neabejotinai turėjo būti žinoma, kad D. Ž. ir R. N. ikiteisminio tyrimo metu gali būti apklausiami dar ne vieną kartą, taip pat, jog šie bus apklausiami liudytojais teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl proceso eigoje pastarųjų pirminiai duoti parodymai nėra galutiniai ir gali būti koreguojami. Prokurorė, įvertinusi visas nustatytas ir aptartas aplinkybes, padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas S. Ž. pagal BK 233 straipsnio 3 dalį išteisino nepagrįstai ir nuosprendis šioje dalyje keistinas, pripažįstant S. Ž. kaltu įvykdžius aptariamą nusikalstamą veiką.

4.3.                      Prokurorė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas S. Ž. padarytas nusikalstamas veikas nukentėjusiųjų R. N. ir D. Ž. atžvilgiu kaip vieną tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. 

4.4.                      Prokurorė, sutikdama su teismo nurodytomis aplinkybėmis, jog šiuo atveju smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. N. atžvilgiu S. Ž. atliko toje pačioje vietoje, iš esmės tuo pačiu metu, jie atlikti iš karto vienas po kito ir dėl tos pačios priežasties, nurodo, kad šiuo atveju negali būti ignoruojama aplinkybė, jog veika įvykdyta prieš du skirtingus nukentėjusiuosius, kurie negali būti apibrėžiami kaip skirtingi nusikaltimo dalykai. Akcentavo, kad kasacinio teismo praktikoje išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose išaiškinta, kad keli lytiniai santykiavimai ar lytinės aistros tenkinimo veiksmai vertinami kaip vienas tęstinis išžaginimas ar seksualinis prievartavimas, jei jie atlikti kelis kartus su tuo pačiu nukentėjusiuoju prieš jo valią esant vieningai tyčiai. Tačiau jei asmuo lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su keliais nukentėjusiaisiais, padarytos veikos sudaro nusikaltimų sutaptį ir kiekvieno nukentėjusiojo išžaginimas ar seksualinis prievartavimas kvalifikuojamas kaip atskiras nusikaltimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49). Pasak prokurorės, atitinkamos veikos tęstinumo vertinimo taisyklės turėtų būti taikomos ir smurtinių nusikalstamų veikų prieš asmenį atveju, kurių metu fizinė žala yra padaroma skirtingiems asmenims.

4.5.                      Šiuo atveju prokurorė atkreipė dėmesį į tyčios vieningumą ir formą – kaltininkas siekia padaryti poveikį liudytojams, juos įbauginti ir atkeršyti už duotus parodymus, dėl to suduodamas smūgius, ir veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia padaro abiem nukentėjusiesiems nesunkius sveikatos sutrikdymus. Pažymėjo ir tai, kad suduodant stiprius smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvos sritį) kaltininkas galėjo pasiekti labai įvairių pasekmių abiem nukentėjusiesiems, tame tarpe netgi vieno iš jų ar abiejų nužudymo, ar sunkaus sveikatos sutrikdymo. Dėl paminėtų aplinkybių teismo išvada dėl tokios veikos vertinimo kaip tęstinės yra nepagrįsta ir ydinga.

5.       Nuteistasis S. Ž. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 25 d. nuosprendį: 1) perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto į tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje; 2) pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 10 punktuose ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.  

5.1.                      Nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu pripažino kaltę dėl nukentėjusiesiems sukeltų sveikatos sutrikdymų, nepripažįsta tik daryto poveikio liudytojams, ir kad jo smurtiniai veiksmai buvo padaryti todėl, kad nukentėjusieji vykdė pilietinę pareigą.

5.2.                      Nuteistojo teigimu, 2023 m. spalio 8 d. pas jį į namus atėjo D. Ž. ir paprašė, kad jis paskambintų draugui, kuris šį nuvežtų nupirkti „žolės“. Pas jį svečiuose buvo R. ir R.. Kadangi D. Ž. ir anksčiau duodavo „žolės“ ir R., kurią, pasak nuteistojo, augino kaip dukrą, jis dėl to labai supyko. Tarp D. Ž. ir jo (apelianto) įvyko konfliktas dėl R.. R. konfliktą norėjo nutraukti, todėl jis netyčia, norėdamas ją atstumti, sudavė jai į veido sritį ir sužalojo dešinę akį. Atsipeikėjęs, ją nunešė namo ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Apelianto manymu, tai įvyko buitinis konfliktas, o ne siekis paveikti nukentėjusiuosius dėl melagingų parodymų davimo byloje, kurioje jo brolis P. Ž. buvo įtariamas T. A. sužalojimu.

5.3.                      Nuteistasis teigia, kad savo duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu laikėsi ir teisminio proceso metu. Apelianto teigimu, teisme nebuvo vertinti liudytojos R. N. ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu duoti parodymai, kad liudytoja apeliantui nesakė, jog davė parodymus prieš jo brolį P. Ž.. Taip pat apelianto manymu, nukentėjusieji D. Ž. ir R. N. davė parodymus, kad jis juos sužalojo dėl keršto (dėl jų duotų parodymų apie jo brolį P. Ž.), dėl to, kad šie norėjo išvengti savo atsakomybės dėl kitų jų atžvilgiu nusikalstamų veikų (BK 259 straipsnis) ir dėl to, kad jis (apeliantas) vėl grįžtų į įkalinimo įstaigą, o šie galėtų toliau rūkyti „žolę“. Pasak apelianto, nukentėjusiųjų parodymai yra identiški, asmenys yra pažįstami, todėl nėra pagrindo tikėti jų parodymais.  

6.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos skundą tenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 25 d. nuosprendį dalyje dėl S. Ž. padarytų veikų pakeisti. Vadovaujantis BPK 256 straipsniu, patikslinti kaltinime S. Ž. pagal BK 233 straipsnio 3 dalį nurodytas faktines veikos padarymo aplinkybes. S. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje (D. Ž. atžvilgiu), ir skirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę. S. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje (R. N. atžvilgiu), ir skirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę. S. Ž. veiksmus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, nukentėjusiųjų R. N. ir D. Ž. atžvilgiu, kvalifikuoti kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, paskiriant už kiekvieną veiką po 3 metus laisvės atėmimo bausmę. Paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 4 punktais, ir S. Ž. paskirti 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis S. Ž. ir jo gynėjas prašė nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės – atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

  Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės J. Jasiūnienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo S. Ž. apeliacinis skundas atmetamas

7.       Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, atlikusi byloje papildomą įrodymų tyrimą, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, sprendžia kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo nuteistojo S. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, padarymo. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas nuteistojo S. Ž. veiksmus dėl D. Ž. ir R. N. nesunkaus sveikatos sutrikdymo kaip tęstinę nusikalstamą veiką, todėl šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). S. Ž. pirmosios instancijos teismo pagrįstai išteisintas dėl BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, o su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo sutikti.

Dėl S. Ž. veiksmų kvalifikavimo

8.       Byloje nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-35331-23 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalį, požymius dėl T. A. nesunkaus sveikatos sužalojimo (t. 1, b. l. 7, 8). 2023 m. rugsėjo 16 d. įtariamajam P. Ž. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl T. A. sunkaus sveikatos sužalojimo (t. 2, b. l. 59–60). D. Ž. 2023 m. rugsėjo 14 d. byloje buvo apklaustas kaip liudytojas (t. 1, b. l. 142). 2023 m. rugsėjo 20 d. nutarimu T. A. buvo pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 112–113). Liudytojas D. Ž. 2023 m. rugsėjo 21 d. buvo apklaustas papildomai (t. 1, b. l. 148–150). R. N. 2023 m. rugsėjo 21 d. buvo apklausta kaip liudytoja (t. 1, b. l. 177–178). 2023 m. gruodžio 14 d. įtariamajam P. Ž. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį dėl T. A. sunkaus sveikatos sužalojimo iš chuliganiškų paskatų ir viešosios tvarkos pažeidimo (t. 2, b. l. 66–67).

9.       Nagrinėjamu atveju S. Ž. buvo inkriminuotos dvi atskiros nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, dėl nukentėjusiojo asmens piliečio pareigų vykdymo tyčia nesunkiai sutrikdė D. Ž.ir R. N. sveikatą, t. y. D. Ž. apatinio žandikaulio kairiojo kampo lūžį ties 38 dantimi ir gleivinės plėštinę žaizdą lūžio projekcijoje, gydymo metu pašalinant 38 dantį; R. N. galvos sumušimą, pasireiškusį dešinio antakio muštine žaizda, dešinės akies vokų kraujosruva, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad S. Ž. smurtavo prieš D. Ž.ir R. N., tačiau tai darė toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu (vienas po kito), jungiant bendram sumanymui – atkeršyti nukentėjusiesiems už duotus parodymus prieš P. Ž., nusprendė S. Ž. veiksmus nukentėjusiųjų D. Ž.ir R. N. atžvilgiu kvalifikuoti kaip vieną nusikalstamą veiką. Nuteistasis S. Ž. apeliaciniame skunde prašo perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto į tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo manymu, tai įvyko buitinis konfliktas. Prokurorė apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje neprašė S. Ž. veiksmus nukentėjusiųjų D. Ž.ir R. N. atžvilgiu kvalifikuoti kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, tačiau skundo turinyje išdėstytas naujas kaltinimas ir dėl to pateikta motyvacija rodo, kad toks prašymas išreikštas, be to apie tai pasisakė ir apeliaciniame teisme baigiamųjų kalbų metu. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes šiuo atveju nusikalstama veika įvykdyta prieš du skirtingus nukentėjusiuosius.

10.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. gegužės 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122-697/2023 nurodė, kad apeliacinis skundas vertinamas pagal turinį, ne tik pagal rezoliucinę dalį. Prokurorė apeliaciniame teisme baigiamųjų kalbų metu prašė Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 25 d. nuosprendį dalyje dėl S. Ž. padarytų veikų pakeisti. Vadovaujantis BPK 256 straipsniu, patikslinti kaltinime S. Ž. pagal BK 233 straipsnio 3 dalį nurodytas faktines veikos padarymo aplinkybes. S. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje (D. Ž. atžvilgiu), ir skirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę. S. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje (R. N. atžvilgiu), ir skirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę. S. Ž. veiksmus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, nukentėjusiųjų R. N. ir D. Ž. atžvilgiu, kvalifikuoti kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, paskiriant už kiekvieną veiką po 3 metus laisvės atėmimo bausmę. Paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 4 punktais, ir S. Ž. paskirti 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nors prokurorės apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje nėra prašoma S. Ž. veiksmus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, nukentėjusiųjų R. N. ir D. Ž. atžvilgiu, kvalifikuoti kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas ir dėl to priimti naują nuosprendį (prašoma padaryti tik dėl S. Ž. veiksmų pagal BK 233 straipsnio 3 dalį), vis tik matyti, kad toks prašymas iš esmės suformuotas apeliacinio skundo turinyje, juolab, kad prokurorė tokį prašymą išreiškė apeliaciniame teisme baigiamųjų kalbų metu, taigi yra neatsiejamai susijęs ir su S. Ž. nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, dėl kurių prokurorė iš esmės ir prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį S. Ž. atžvilgiu bei priimti naują.

11.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, sutinka su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas S. Ž. padarytą nusikalstamą veiką kaip tęstinę, baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai.

12.       Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą kaltininkas traukiamas atsakomybėn, kai nustatomas būtinasis nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis – motyvas, t. y. kaltininko siekis nesunkiai sutrikdyti sveikatą asmeniui dėl tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo dabar ar ateityje, taip pat kerštaujant už tokią veiklą, įvykdytą praeityje, nepriklausomai nuo to, ar sveikatos sutrikdymo metu nukentėjusysis vykdė tarnybinę ar pilietinę pareigą, ar jau nebevykdė. Pilietinės pareigos vykdymas – tai asmens, kaip valstybės piliečio ar visuomenės nario, vykdymas bet kokios visuomenei naudingos veiklos, kurią vykdyti tiesiogiai įpareigoja ar įgalioja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai, kiti teisės aktai, taip pat ir kitos visuomenei naudingos veiklos vykdymas (liudijimas teisme, pranešimas teisėsaugos institucijoms apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą, užpulto asmens gynimas, nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymas ir pan.).

13.       Nuteistasis S. Ž. neneigia sudavęs nukentėjusiesiems smūgius į galvos sritį ir padaręs jiems kaltinime nurodytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nesutinka su jo veiką kvalifikuojančiu požymiu – nesunkiu sveikatos sutrikdymu dėl nukentėjusio asmens piliečio pareigų vykdymo.

13.1.                      Nuteistasis S. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde apie nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. N. sužalojimo aplinkybes iš esmės nurodė tas pačias. Dėl poveikio nukentėjusiesiems ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. spalio 11 d. S. Ž. nurodė, kad jis iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas 2023 m. rugsėjo 15 d., susitiko su broliu P. Ž., kuris buvo iš karto sulaikytas pareigūnų. Sekančią dieną sužinojo, kad brolis susimušė su vaikinu, kurį sužalojo peiliu. Apie įvykį papasakojo R. N. mama R. N.. Teigė, kad D. Ž. negrasino. Nurodė, kad jis gyvena per tris namus nuo D. Ž. ir R. N. namų. Juos mato visą laiką, kur jie eina ar būna kieme. Jo manymu, 2023 m. spalio 8 d. buvo buitinis konfliktas, kuris nesusijęs su jo brolio byla. Taip pat nurodė, kad po šio įvykio jis buvo nuėjęs pas R. ir jos mamą R. į namus, bet jo teigimu, jis norėjo atsiprašyti, nebuvo konflikto (t. 2, b. l. 157–159).

13.2.                      Pirmosios instancijos teisme nuteistasis S. Ž. nurodė, kad apie tai, jog jo brolis P. Ž. padarė nusikaltimą sužinojo kitos dienos vakare, grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Brolis atėjo jo pasitikti prie stotelės E., ir buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Jis spėjo pamatyti ant brolio kelnių kraujo dėmes. Tai, kad jo brolis sužalojo nukentėjusįjį T. A., jis sužinojo iš kitų žmonių. Dėl nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. N. sužalojimo S. Ž. nurodė, kad nusikaltimas buvo spontaniškas. Pas jį į namus atėjo pabūti D. Ž., kartu gėrė alkoholį. D. Ž. jo nuolat prašė nuvežti pasiimti psichotropinių medžiagų, dėl to jis susinervino (atsakydamas į teisėjo klausimus, jis nurodė nežinąs dėl ko su D. Ž. susiginčijo), neiškentė ir sudavė jam delnu į kairės pusės žandikaulį, po ko D. Ž. nukrito ant lovos. Pas jį namuose dar buvo atėjusios R. ir R. N.. Po sudavimo D. Ž., jį visi pradėjo laikyti, jis, norėdamas išsilaisvinti, alkūne sudavė R., po ko ji nukrito, jai iš antakio pradėjo bėgti kraujas. Mano, kad nuo jo smūgių galėjo atsirasti nukentėjusiems nustatyti sužalojimai. Jis padėjo R. nunešti namo, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Taip pat nurodė, kad konflikto metu jis nežinojo dėl ko brolis buvo sulaikytas, jam pareigūnai nieko nesakė. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, jis nurodė, kad nukentėjusysis T. A. buvo sužalotas rugsėjo 13 d., jis iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas kitą dieną, D. Ž. ir R. N. buvo sumušti spalio 8 d., per tą laiką buvo visokių kalbų apie T. A. sužalojimą (kas galėjo jį sužaloti, kas kokius parodymus davė). S. Ž. teigė, kad jam D. Ž. ir R. N. apie įvykio aplinkybes pasakė tik tiek, kad „G.“ (T. A.) buvo sužalotas, kad jie buvo apklausti, ir apklaustas jo brolis. D. Ž. negrasino, nes jis buvo su apykoje. D. Ž. pas jį kasdien ateidavo, draugai buvo, bendravo. Nežino, iš kur R. ant rankų atsirado sužalojimai, nes jis sudavė smūgį netyčia, kai jį bandė sulaikyti (t. 3, b. l. 156–157). S. Ž. paskutinio žodžio metu kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad kalbėjosi su R. N., kuri jam sakė, kad pasakys, jog susimušė dėl visai kitų dalykų, bet ji pasakė kitaip; labai gailisi (t. 4, b. l. 148).

13.3.                      Prokurorei apeliaciniame skunde pateikus pakeistą kaltinimą ir apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą, apklausiamas S. Ž. nurodė, kad jam prisipažinti patarė advokatas. Jis poveikio liudytojams nedarė, negrasino. Jis tik teisme sužinojo, kad jie duoda parodymus. Su D. Ž. ir R. N. pažįstami nuo vaikystės. Įvykio dieną su D. Ž. susipyko, įvyko konfliktas, nes šis prašė iškviesti draugą ir jį nuvežti į Varėną paimti narkotikų. Jis buvo reikalingas, nes jo draugas turėjo mašiną ir galėjo nuvežti. Tuomet jis buvo prieš savaitę išėjęs iš įkalinimo įstaigos. Pripažįsta, kad mušė D. Ž., o R. N. – ne, gal netyčia pastūmė, ją kliudė alkūne. Ji gynė D. Ž., kišosi. Įvykio dalyviai priešingai sako, nes pikti, jis juos sumušė. Nurodė, kad, kai pas jį į namus atėjo D. Ž. ir R. N., jis žinojo, kad brolis sulaikytas dėl T. A. sužalojimo. Jis buvo nuėjęs pas kaimynus. Kaimynai sakė, kad jo brolis T. A. sužalojo peiliu. Šis pokalbis buvo seniai. Jis ir dabar bendrauja su kaimynais, jie buvo pikti, dėl to apie jį (apeliantą) taip pasakė.

14.       Nors S. Ž. ir jo gynėjas teigia, kad 2023 m. spalio 8 d. konflikto metu nežinojo, jog D. Ž. ir R. N. yra apklausti kaip liudytojai ikiteisminiame tyrime, tačiau jau vertinant paties nuteistojo S. Ž. proceso metu duotus parodymus, matyti, kad jis grįžęs iš įkalinimo įstaigos jau kitą dieną žinojo, jog jo brolis sužalojo nukentėjusįjį T. A.. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad apie tai jam papasakojo R. N., pirmosios instancijos teisme – kiti žmonės, o apeliacinės instancijos teisme – kaimynai (D. Ž., R. ir R. N.), bei patvirtino, kad pas jį į namus atėjus D. Ž. ir R. N., jis žinojo, jog brolis sulaikytas dėl T. A. sužalojimo. Be to, nuteistasis pats nurodė, kad nukentėjusieji jam pasakė, jog jie buvo apklausti, ir apklaustas jo brolis P. Ž.. Taigi akivaizdu, kad S. Ž. neabejotinai suprato apie D. Ž., R. N. ir R. N. galimybes liudyti procese, bei kad šie jau apklausti ikiteisminiame tyrime.

15.       Nukentėjusieji D. Ž. ir R. N. nurodė visai kitokį nuteistojo S. Ž. jų sumušimo motyvą.

15.1.                      Nukentėjusysis D. Ž. tiek 2023 m. spalio 10 d. protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 10–12), tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 151–154) ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 159–160) nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad S. Ž. jį sumušė todėl, kad jis davė parodymus prieš šio brolį P. Ž., kuris peiliu sužalojo jo kaimyną T. A.. S. Ž. prieš kelias dienas iki jo sumušimo jam grasino, kad jeigu sužinos, jog jis davė parodymus prieš jo brolį P. Ž., tada nusiims savo apykoję ir jį sumuš, užmuš. Grasinimų metu S. Ž. minėjo, kad jau yra užmušęs žmogų, todėl šis jį užmuš.

15.2.                      Ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. spalio 10 d. apklausos metu D. Ž. papildomai parodė, kad 2023 m. spalio 8 d., apie 13.00 val., jis buvo šalia buto esančiame garaže, remontavo dviračius. Apie 18 val. pas jį į garažą atėjo iš matymo pažįstamas vaikinas S. Ž., kuris jį kvietė pas save į namus. Nenorėjo eiti, nes bijojo S. Ž., kadangi šis prieš kelias dienas, šalia savo buto buvo jį pakvietęs ir jam grasino, jeigu sužinos, jog jis davė parodymus prieš šio brolį P. Ž., tada S. Ž. nusiims savo apykoję ir jį užmuš. Jis žino, kad S. Ž. yra lygtinai paleistas iš kalėjimo. Grasinimų metu S. Ž. jam minėjo, kad yra jau užmušęs žmogų. Jis tada išklausė jo grasinimus ir gąsdinimus, ir nesivėlė su juo į kalbas. Tačiau garaže S. Ž. kalbėjo pakeitęs toną, mandagiai, ir kvietė užsukti pas jį į namus. Jis pagalvojęs, kad S. Ž. pasikeitė, apie 19 val. nuėjo su juo į jo namus. Namuose abu išgėrė alkoholio. Tuo metu namuose buvo S. Ž. sugyventinė O.. Neužilgo atėjo jo draugė R. N. ir jos mama R. N.. Apie 21.30 val., jam ruošiantis išeiti iš namo, S. Ž. staiga be jokios priežasties nieko nesakęs jam trenkė kelis smūgius kumščiais į veidą, jis pargriuvo ant žemės ir kelioms sekundėm prarado sąmonę. Atsimerkęs ir pasukęs galvą į šoną, jis pamatė, kad S. Ž. kumščiais daužo R. N. į veidą ir galvą. Tada jis vėl prarado sąmonę. Po kurio laiko jis atsikėlė ir išėjo iš namo. Priekyje jo ėjo S. Ž., kuris ant rankų nešė stipriai sumuštą R. N.. Jai iš galvos ir veido tekėjo kraujas. Grįžus į namus jis iškvietė greitąją pagalbą. Kitą dieną ligoninėje jam buvo nustatytas žandikaulio lūžis. Jis įsitikinęs, jog S. Ž. sumušė jį ir sulaužė jam žandikaulį, bei sumušė jo draugę R. N., todėl, kad jis ir R. davė parodymus prieš jo brolį P. Ž., kuris peiliu sužalojo jo kaimyną T. A.. Taip pat nurodė, kad 2023 m. spalio 9 d. jam būnant ligoninėje, į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino draugė R. N., kuri pranešė, kad S. Ž. buvo atėjęs pas ją į namus, laužėsi ir brovėsi pro duris į namą, tačiau jam nepavyko patekti (t. 1, b. l. 151–154).

15.3.                      Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. Ž. nurodė, kad įvykio vakarą jis, R. N. ir jos mama R. N. buvo pas S. Ž. namuose, nekalbėjo apie parodymus dėl P. Ž.. R. kvietė juos eiti namo, tada išgirdo garsus ir prarado sąmonę. Jam smūgį į žandikaulį sudavė S. Ž.. Ligoninėje buvo nustatytas žandikaulio lūžis. Mano, kad S. Ž. jį ir R. sumušė todėl, kad jie davė parodymus prieš jo brolį. Liudytojas taip pat nurodė, kad prieš šį įvykį S. Ž. (po savaitės, kai jis grįžo iš įkalinimo įstaigos) ne kartą jam asmeniškai sakė, kad jis turi tik vieną brolį ir jei jis sužinos, kad nukentėjusysis ar kas nors kitas kalbės kažką apie P. Ž., jiems bus blogai, kad juos pakas. P. Ž. jau buvo suimtas. Kai jie buvo sumušti, jau buvo davę parodymus dėl P. Ž. veiksmų prieš T. A.. Kitų priežasčių jį sumušti nebuvo. S. Ž. galėjo matyti, kaip juos policijos pareigūnai išsivežė į apklausas, nes jie šalia vieni kitų gyvena ir viskas matėsi (t. 3, b. l. 159–160). Nors S. Ž. šią aplinkybę apklausiant D. Ž. neigė, bet pats proceso metu duodamas parodymus nurodė, jog jis gyveno netoli D. Ž. ir R. namų ir viską matydavo kur jie eidavo ar būdavo kieme. Taigi nuteistasis S. Ž. yra nenuoseklus ir pats sau prieštarauja.

15.4.                      Taip pat nukentėjusioji R. N. tiek 2023 m. spalio 17 d. protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 17), tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 180–181) ir apklausiama pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 160–161) nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad S. Ž. jos sugyventinį D. Ž. ir ją sumušė už tai, kad davė parodymus ikiteisminiame tyrime dėl T. A. sužalojimo aplinkybių prieš jo brolį P. Ž..

15.5.                      Ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. spalio 17 d. apklausos metu R. N. parodė, kad ji labai bijojo duoti parodymus apie T. A. sužalojimo aplinkybes, nes jai buvo žinoma, kad P. Ž. brolis tik buvo išėjęs iš kalėjimo. Po to, kai buvo apklausta ikiteisminiame tyrime, spalio pradžioje, jos sugyventinis D. Ž. jai pasakė, kad buvo sutikęs S. Ž., kuris jiems grasino susidorojimu jei sužinos, kad davė parodymus prieš jo brolį P. Ž., sumuš juos, jei nebendraus ir nieko jam nepasakos. 2023 m. spalio 8 d., 19 val., S. Ž. D. Ž. pakvietė į svečius. Ji taip pat nuėjo su jais. Namuose buvo S. Ž. sugyventinė, kuri yra jos teta. Bendravo, niekas nesipyko. Jai ir D. Ž. ruošiantis eiti namo, atėjo ir jos mama R.. Prisimena, kad S. Ž. pradėjo mušti D. Ž., ji labai išsigando ir nelindo prie jų. Po to S. Ž., atsisukęs į ją, pradėjo mušti ją per veidą kumščiais. Taip pat nurodė, kad ją išleidus iš ligoninės, S. Ž. buvo atėjęs pas juos į namus ir sakė, jog jiems atkeršijo už tai, kad davė parodymus prieš jo brolį. Tai girdėjo ir jos mama ir jo sugyventinė. S. Ž. pats prisipažino, kad juos sumušė dėl to, kad davė parodymus (t. 1, b. l. 180–181).

15.6.                      Apklausiama teisiamajame posėdyje nukentėjusioji R. N. nurodė, kad ji matė, kaip S. Ž. sudavė smūgį D. Ž. į žandikaulį, po to, praėjus labai trumpam laiko tarpui, du smūgius sudavė jai į kaktą. Liudytoja patvirtino, kad ją ir D. Ž. S. Ž. sumušė todėl, kad jie liudijo prieš P. Ž.. Taip jiems sakė pats S. Ž.. Iki jų sumušimo grasinimų nebuvo. Liudytoja nurodė ir tai, kad S. Ž. buvo atėjęs pas ją į namus ir norėjo jai suduoti buteliu, sakė, kad jai taip ir reikia, nes pridavė jo brolį. Daugiau priežasčių sumušimui nebuvo. Įvykio metu jai ranka sužalota nebuvo. Į policiją kreipėsi ir pareiškimą parašė, nes pats S. Ž. pripažino, kad ją ir D. Ž. sumušė dėl to, kad jie liudijo prieš P. Ž. (t. 3, b. l. 160–161). 

16.       Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti apkalbėti S. Ž.. Jų parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių yra išsamūs ir nuoseklūs, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, todėl laikytini patikimais. Tai, kad nukentėjusieji yra pažįstami ir jų parodymai dėl kai kurių nusikaltimo aplinkybių sutampa, negali būti vertinami kaip nepatikimi. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginio, kad nukentėjusieji jį apšmeižė dėl to, jog patys išvengtų baudžiamosios atsakomybės už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą bei galėtų toliau netrukdomai jas vartoti, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusieji būtų bausti (nuteisti) už narkotinių ar psichotropinių medžiagų disponavimą arba jų atžvilgiu būtų atliekami tyrimai ar rastos uždraustos medžiagos.

17.       Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir liudytojos R. N. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. spalio 17 d. apklausos metu  R. N. parodė, kad kai P. Ž. sužalojo T. A. ir apie tai buvo apklausti kaip liudytojai (ji, jos dukra R. N. ir šios sugyventinis D. Ž.) ikiteisminiame tyrime, nesakė S. Ž., kad davė parodymus. Tačiau tuose pačiuose parodymuose liudytoja nurodė ir tai, kad pažįstami žinojo, jog ji, D. Ž. ir jos dukra R. N. buvo apklausti ir davė parodymus. Galimai ir S. Ž. sugyventinė (O. (Z.)) žinojo, kad jie buvo apklausti. Taip pat liudytoja nurodė, kad po to, kai sulaikė P. Ž., viskas buvo gerai. S. Ž. pas juos nebuvo atėjęs ir neklausė kas atsitiko. Tačiau liudytojos manymu, kai P. Ž. susitiko su S. Ž., kažkiek P. Ž. papasakojo jam, nes vėliau S. Ž. pasakė „aš žinau, kad jūs liudytojai“. Dėl nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. N. sužalojimo liudytoja nurodė, kad S. Ž. įkyriai įkalbinėjo D. Ž. eiti su juo, pas jį į namus išgerti. D. Ž. nuėjo, iš paskos nuėjo ir jos dukra. Ji nuėjo vėliau, kai ją pakvietė pusseserė (O.), kuri nieko neaiškino, tik pasakė greitai ateiti. Jai atėjus niekas nesipyko. D. Ž. ruošiantis išeiti, S. Ž. nieko nesakęs, iškart puolė kumščiais mušti D. Ž. į veidą, šis nuo smūgių nukrito ant lovos. Po to S. Ž., pasisukęs į šalia D. Ž. sėdinčią jos dukrą, pradėjo ją kumščiais mušti į veidą, dukra po suduotų smūgių prarado sąmonę. S. Ž. jos dukrą nunešė pas ją į namus. Taip pat liudytoja nurodė, kad S. Ž. kitą dieną buvo atėjęs pas ją į namus ir jai pasakė, kad jis atkeršijo jiems už savo brolį (t. 2, b. l. 15–17). Pirmosios instancijos teisme liudytoja R. N. taip pat nurodė, kad ji matė, kaip S. Ž. sumušė jos dukrą R. N. ir šios sugyventinį D. Ž.. Mano, kad S. Ž. nukentėjusiuosius sumušė dėl to, kad jie liudijo prieš jo brolį P. Ž., nes tada nebuvo jokio konflikto. Bei kitą naktį po įvykio S. Ž. buvo atėjęs pas ją į namus ir pasakė, kad jie gaus už brolį, vėl norėjo suduoti dukrai, todėl ir mano, kad smurtas buvo pavartotas būtent dėl liudijimo prieš P. Ž. (t. 3, b. l. 190–191).

18.       Kad S. Ž. prieš sužalojant D. Ž. ir R. N. žinojo, kad šie yra davę parodymus ikiteisminiame tyrime, kuriame P. Ž. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje, ir dėl to juos sumušė iš dalies patvirtina ir nukentėjusiojo T. A. parodymai, kuris pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis iš savo sugyventinės (A. A.), kuriai papasakojo kaimynai, sužinojo, jog S. Ž. sužalojo D. Ž. ir R. N. už savo brolį (t. 3, b. l. 158).

19.       Aptartų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų pagrindu nustatyta įvykio situacija paneigia nuteistojo S. Ž. aiškinimą apie įvykio aplinkybes (kad su D. Ž. susipyko, nes šis prašė iškviesti draugą ir šį nuvežti pasiimti psichotropinių medžiagų, kurių duodavo ir R.) ir patvirtina, kad nuteistasis S. Ž. kaltinime nurodytus smūgius nukentėjusiesiems sudavė kerštaudamas, kad šie davė parodymus ikiteisminiame tyrime, kuriame jo brolis P. Ž. buvo įtariamas sunkiai sužalojęs T. A.. Nukentėjusysis D. Ž. kategoriškai nurodė, kad kelios dienos iki įvykio S. Ž. jam asmeniškai grasino, jeigu sužinos, jog jis davė parodymus prieš jo brolį P. Ž., jį sumuš (užmuš). N. R. N. ikiteisminio tyrimo metu, sužinojusi iš D. Ž., taip pat nurodė, kad S. Ž. jiems grasino susidorojimu, jei sužinos, jog šie davė parodymus prieš jo brolį P. Ž., tačiau pirmosios instancijos teisme nurodė, kad grasinimų iki jų sumušimo nebuvo. L. R. N. nurodė, kad nesakė S. Ž., jog D. Ž. ir R. davė parodymus, bet jos manymu, jis galėjo sužinoti iš pažįstamų asmenų, kurie žinojo apie duotus parodymus, bei galimai žinojo ir S. Ž. sugyventinė O. (Z.). Taigi S. Ž. išreiškė garsinimus D. Ž. už tai, kad, jei sužinos, jog davė parodymus, o sužinojęs ir atsiviliojęs pas save į namus D. Ž., kuriam iš paskos atėjo ir R., po to R., kerštaudamas už nukentėjusiųjų duotus parodymus, kaip ir buvo žadėjęs, sudavė nukentėjusiesiems kaltinime nurodytus smūgius. Tiek nukentėjusieji D. Ž. ir R. N., tiek liudytoja R. N. kategoriškai patvirtino, kad S. Ž. nukentėjusiuosius sumušė todėl, kad šie liudijo prieš jo brolį P. Ž.. Priešingai nei nurodo S. Ž., įvykio metu nebuvo jokio konflikto, niekas nesipyko, nebuvo pokalbio apie parodymus dėl P. Ž., nukentėjusiesiems ir liudytojai ruošiantis išeiti, S. Ž., nieko nesakęs, sudavė smūgį į galvos sritį D. Ž., šiam nugriuvus, atsisukęs į R. šiai sudavė smūgį į veidą. Kitos priežasties juos mušti nebuvo. Nukentėjusysis D. Ž. nurodė, kad jis ir R. bijojo S. Ž., jiems buvo nejauku būti pas jį namuose. N. R. N. ir liudytoja R. N. nurodė ir tai, kad po įvykio S. Ž. buvo atėjęs pas juos į namus ir pasakė, jog jiems atkeršijo už savo brolį. Dėl to, kad pats S. Ž. pripažino, jog nukentėjusiuosius sumušė už tai, kad šie liudijo prieš P. Ž., nukentėjusioji R. N. kreipėsi į policiją ir parašė pareiškimą dėl jos sužalojimo. S. Ž. teiginys, kad jis netyčia sumušė R. N. ir pats jai iškvietė greitąją medicinos pagalbą, nepasitvirtino. Kaip matyti iš nukentėjusiosios R. N. ir liudytojos R. N. parodymų, įvykio metu nebuvo jokio konflikto, niekas nesipyko, S. Ž., po suduoto smūgio D. Ž., pasisukęs į šalia D. Ž. sėdinčią R. N., pradėjo ją kumščiais mušti į veidą. R. N. labai išsigando ir nelindo prie jų. Greitąją medicinos pagalbą iškvietė D. Ž.. Specialisto išvada nustatytas R. N. galvos sumušimas pasireiškęs dešinio antakio muštine žaizda, dešinės akies vokų kraujosruva, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžiu (t. 1, b. l. 193–195). Sprendžiant iš nustatytų aplinkybių visumos, S. Ž. veikė tyčia. Taigi nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog S. Ž. žinojo, kad nukentėjusieji D. Ž. ir R. N. yra davę parodymus apie P. Ž. atliktus veiksmus ikiteisminiame tyrime, kuriame jis įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje, ir dėl to kerštaudamas juos nesunkiai sužalojo dėl piliečio pareigų vykdymo.

20.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. Ž. smurtavo prieš nukentėjusiuosius D. Ž. ir R. N., tačiau tai darė toje pačioje vietoje, iš esmės tuo pačiu metu; smūgius D. Ž. ir R. N. skiria vos akimirka, jie atlikti iš karto vienas po kito dėl vienos ir tos pačios priežasties – dėl to, kad jie liudijo prieš brolį P. Ž., t. y. S. Ž. veiksmus abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu jungia bendras sumanymas – atkeršyti nukentėjusiesiems už duotus parodymus prieš P. Ž., todėl padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo šiuos veiksmus kvalifikuoti kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, kaip tai buvo nurodyta kaltinime. Teisėjų kolegija su šia išvada nesutinka ir pritaria prokurorės apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. Ž. dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą perkvalifikavo į vieną tęstinę veiką.

21.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. lapkričio 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-628/2024 pasisakė dėl tęstinės nusikalstamos veikos smurtinio pobūdžio nusikalstamose veikose. Pažymėjo, kad nusikaltimų žmogaus sveikatai sudėtys apibrėžtos taip, jog vienas BK straipsnis ima apsaugon vieno žmogaus sveikatą. Sveikatos sutrikdymai, padaryti keliems skirtingiems žmonėms, kvalifikuojami kaip atskiri nusikaltimai, išskyrus atvejus, kai įstatyme nurodytas kvalifikuojamasis požymis – sveikatos sutrikdymas dviem ir daugiau žmonių (BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

22.       Sutiktina su apeliaciniame skunde išdėstytais prokurorės teiginiais, kad veikos tęstinumą apibūdinantys kriterijai, kurie yra taikomi, pavyzdžiui turtinių nusikalstamų veikų atveju, kaip šiuo atveju rėmėsi pirmosios instancijos teismas, negali būti besąlygiškai pritaikomi visų kitų kategorijų nusikalstamų veikų atveju. Veikos pripažinimas tęstine priklauso nuo rūšinių padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl atskirų kategorijų baudžiamosiose bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, patvirtinančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Taigi, tęstinės nusikalstamos veikos ypatumas yra tas, kad ji daroma ne ištisai, o susideda iš atskirų veikų, kurios, esant kitoms aplinkybėms, galėtų būti kvalifikuojamos atskirai, tačiau dėl anksčiau minėtų požymių sudaro vienos tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras sudėtines dalis (epizodus). Esminis tęstinės nusikalstamos veikos požymis yra bendras sumanymas (bendra tyčia daryti nusikalstamas veikas), kuris paprastai nustatomas, kai kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-51-719/2023). Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus. Todėl nustačius, kad tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kilo jau po pirmosios padarymo, šios veikos, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nelaikomos tęstine nusikalstama veika ir kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis.

23.       Byloje nustatyta, kad nuteistasis S. Ž. nusikalstamais veiksmais žalą BK 138 straipsnio saugomam objektui – žmogaus sveikatai padarė dviem asmenims – nukentėjusiesiems D. Ž. ir R. N., t. y. jiems sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Sutiktina, kad prieš abu nukentėjusiuosius buvo smurtauta toje pačioje vietoje, iš esmės tuo pačiu metu (iš karto vienas po kito) ir dėl tos pačios priežasties, visgi, bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis ne vienu smurtiniu veiksmu (judesiu) sužalojo nukentėjusiuosius, tačiau prieš kiekvieną nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą atskirai, sudavęs smūgį D. Ž. ir jam nugriuvus, atsisukęs į šalia D. Ž. sėdėjusią R. N., jai sudavė smūgį. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis S. Ž., smurtaudamas nukentėjusiojo D. Ž. atžvilgiu, būtų turėjęs susiformavusį (pradinį) sumanymą smurtauti ir nukentėjusiosios R. N. atžvilgiu. Kaip minėta, S. Ž. pas save į namus kvietė tik D. Ž., o  R. N. atėjo šiam iš paskos. Sprendžiant iš nustatytų aplinkybių visumos, S. Ž., norėdamas įbauginti ir atkeršyti už nukentėjusiųjų duotus parodymus prieš jo brolį P. Ž. ir dėl to suduodamas nukentėjusiesiems smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą (galvos sritį), veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tokie nuteistojo veiksmai, kuomet jis fiziniais veiksmais nesunkiai sužalojo vieną žmogų, o po to kitais smurtiniais veiksmais nesunkiai sužalojo kitą žmogų, turi būti kvalifikuojami pagal du atskirus BK 138 straipsnius, kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pakeisdamas nuteistajam S. Ž. kaltinimą ir kaltinimus dėl nusikalstamų veikų nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. N. atžvilgiu perkvalifikavęs į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to skundžiamas nuosprendis dalyje, kuria S. Ž. pripažintas kaltu už tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

24.       Byloje S. Ž. buvo kaltinamas 2023 m. spalio 6 d. daręs poveikį (grasindamas susidorojimu) liudytojui D. Ž. ir 2023 m. spalio 8 d. naudojant fizinį smurtą daręs poveikį liudytojams D. Ž. ir R. N., kad šie davė parodymus ikiteisminiame tyrime apie P. Ž. padarytą sunkų nusikaltimą.

25.       Pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 25 d. nuosprendyje padarė išvadą, kad nors S. Ž. nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiesiems padarė dėl to, kad jie, vykdydami pilietinę pareigą davė parodymus apie P. Ž. veiksmus nukentėjusiojo T. A. atžvilgiu, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad tokiais savo veiksmais S. Ž. būtų siekęs, jog R. N. ir/ar D. Ž. ateityje duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes, ar kad nukentėjusiems būtų trukdoma pagal šaukimą atvykti į ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą ar bylos nagrinėjimą teisme. Teismas paminėjo, kad net pareikštame kaltinime S. Ž. nebuvo inkriminuotas siekis paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, kad jie duotų melagingus parodymus.

26.       Pagal BK 233 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) atsako tas, kas panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Smurtas gali būti tiek fizinis, tiek psichinis. Fizinis smurtas yra tada, kai kaltininkas siekdamas priversti nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus, paaiškinimus panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, jų kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Fizinis smurtas gali pasireikšti nukentėjusiojo asmens mušimu, priverstiniu alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan. Psichinis smurtas yra tada, kai siekiant priversti minėtus asmenis duoti melagingus parodymus, paaiškinimus grasinama panaudoti fizinį smurtą (tuoj pat ar ateityje) prieš juos ar jiems artimus žmones, grasinama sunaikinti ar sugadinti jiems priklausantį turtą, paskleisi žinias žeminančias jų garbe bei orumą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-895/2017). BK 233 straipsnyje kriminalizuoto poveikio esmė yra ne būdai, kuriais veikiamas atitinkamas proceso dalyvis, bet šio poveikio tikslas – kad šis asmuo proceso metu duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų ir taip apsunkintų tiesos nustatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2010). Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Jei padarant minėtus veiksmus panaudojamas smurtas, veika kvalifikuojama pagal BK 233 straipsnio 3 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, Nr. 2K-127-2013).

27.       Apeliaciniame skunde prokurorė pateikė prašymą pakeisti nuteistajam S. Ž. suformuluotą kaltinimą, nurodytą šio nuosprendžio 4.1. punkte. S. Ž. veiksmai, įvertinti kaip atitinkantys BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nurodyti tokie: 1) 2023 m. spalio 6 d. D. Ž. grasino susidorojimu, t. y. grasino nusiimti Lietuvos Probacijos tarnybos jam uždėtą apykoję ir atėjus sumušti, papjauti, užmušti, dėl to, kad pastarasis kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime bei teisme duotų melagingus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-35331-23, kurioje S. Ž. brolis P. Ž. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje; 2) tęsdamas nusikalstamą veiką, 2023 m. spalio 8 d. atsiviliojęs D. Ž. pas save į butą, kai šis apsvaigo, norėdamas įbauginti, ikiteisminiame tyrime bei teisme duotų melagingus parodymus, kumščiais sudavė šiam į veidą, dėl to, kad pastarasis gali kaip liudytojas duoti parodymus, darė poveikį liudytojui D. Ž.; 3) taip pat 2023 m. spalio 8 d. R. N. atbėgus į pastarojo namus ieškoti sugyventinio, siekdamas, kad ši ikiteisminiame tyrime bei teisme duotų melagingus parodymus, kumščiais sudavė šiai į galvos sritį, dėl to, kad pastaroji gali kaip liudytoja duoti parodymus, darė poveikį liudytojai R. N..

28.       Nuteistasis S. Ž. proceso metu neigė grasinęs, daręs poveikį nukentėjusiesiems, kad šie duotų melagingus parodymus apie jo brolio P. Ž. padarytą sunkų nusikaltimą. Kaip minėta, nukentėjusysis D. Ž. 2023 m. rugsėjo 14 d. byloje buvo apklaustas kaip liudytojas, papildomai – 2023 m. rugsėjo 21 d., taip pat šią dieną buvo apklausta kaip liudytoja ir R. N.. D. Ž. pareiškime-protokole nurodė, kad S. Ž. kelios dienos iki jo sumušimo jam grasino, jeigu sužinos, jog jis davė parodymus prieš jo brolį P. Ž., tada nusiims savo apykoję ir jį sumuš, užmuš; ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė – jeigu sužinos, jog jis davė parodymus prieš jo brolį P. Ž., užmuš. Pirmosios instancijos teisme D. Ž. taip pat nurodė, kad S. Ž. jam sakė, jei jis sužinos, kad nukentėjusysis ar kas nors kitas kalbės kažką apie P. Ž., jiems bus blogai, kad juos pakas. R. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jos sugyventinis D. Ž. jai pasakė apie sutiktą S. Ž., kuris jiems grasino susidorojimu, jei sužinos, kad davė parodymus prieš jo brolį P. Ž., juos sumuš. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad grasinimų iki jų sumušimo nebuvo, taip pat nurodė ir liudytoja R. N.. BK 233 straipsnis atsakomybę sieja su poveikiu liudytojui, nukentėjusiajam, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus ir taip būtų trukdoma teisingumo vykdymui. Analizuojant ir vertinant nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. N. parodymus matyti, kad jie nenurodė tokių aplinkybių, jog S. Ž. grasindamas būtų siekęs (reikalavęs, prašęs, įtikinėjęs, žadėjęs, apgaudinėjęs, ir pan.) duoti melagingus parodymus ar, kaip nurodyta pakeistame kaltinime, smurtavo dėl to, kad nukentėjusieji kaip liudytojai gali duoti parodymus baudžiamojoje byloje, ir taip darė jiems poveikį. S. Ž. išreiškė garsinimus D. Ž. už tai, kad, jei sužinos, jog davė parodymus, o sužinojęs ir kerštaudamas už nukentėjusiųjų duotus parodymus, kaip ir buvo žadėjęs, sudavė nukentėjusiesiems kaltinime nurodytus smūgius. Byloje nustatyta, kad S. Ž. nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiesiems padarė dėl to, kad jie, vykdydami pilietinę pareigą davė parodymus apie P. Ž. veiksmus nukentėjusiojo T. A. atžvilgiu. Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o aptartų duomenų visuma, priešingai nei teigia prokurorė, nepatvirtina, kad S. Ž. savo veiksmais būtų siekęs, jog D. Ž. ir R. N. ateityje duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes, ar kad jiems būtų trukdoma pagal šaukimą atvykti į ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą ar bylos nagrinėjimą teisme. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. Ž. veiksmuose nėra BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai S. Ž. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

29.       Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog S. Ž. grasinęs D. Ž. ir panaudojęs smurtą D. Ž. ir R. N. atžvilgiu dėl piliečio pareigų vykdymo, tokiais veiksmais būtų siekęs, kad jie duotų melagingus parodymus ikiteisminiame tyrime bei teisme, ir smurtavo dėl to, kad jie gali duoti melagingus parodymus baudžiamojoje byloje dėl jo brolio P. Ž. padaryto sunkaus nusikaltimo, daroma išvada, kad prokurorės pateiktas prašymas pakeisti S. Ž. suformuluotą kaltinimą nepasitvirtino, tačiau iš naujai suformuluoto kaltinimo pašalinamos nurodytos nepasitvirtinusios aplinkybės.

30.       Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pripažintos įrodytomis šios S. Ž. padarytų atskirų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte (2 veikos), aplinkybės:

30.1.                      S. Ž. 2023 m. spalio 8 d., apie 19 val., atėjęs prie namo (duomenys neskelbtini), atsiviliojo D. Ž. pas save į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur kartu su nukentėjusiuoju vartojo alkoholį, o kai D. Ž. apsvaigo, norėdamas įbauginti dėl jo duotų parodymų baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-35331-23, kurioje S. Ž. brolis P. Ž. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje, tyčia kumščiais sudavė ne mažiau kaip vieną kartą šiam į veidą, taip pargriaudamas ant žemės, tuo padarydamas nukentėjusiajam apatinio žandikaulio kairiojo kampo lūžį ties 38 dantimi ir gleivinės plėštinę žaizdą lūžio projekcijoje, gydymo metu pašalinant 38 dantį, kas dėl apatinio žandikaulio lūžio vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, ir taip tyčia, dėl piliečio pareigų vykdymo, o būtent dėl to, kad pastarasis liudijo baudžiamojoje byloje apie jo brolio P. Ž. padarytą sunkų nusikaltimą, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė D. Ž. sveikatą.

30.2.                      Taip pat S. Ž., 2023 m. spalio 8 d., apie 19 val., atsiviliojus D. Ž. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o R. N. atbėgus į pastarojo butą ieškoti sugyventinio, jis, po to, kai norėdamas įbauginti dėl duotų parodymų, sumušė D. Ž., tyčia, siekdamas ir pastarąją įbauginti dėl duotų parodymų baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-35331-23, kurioje S. Ž. brolis P. Ž. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje, kumščiu sudavė R. N. ne mažiau kaip vieną kartą į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajai galvos sumušimą, pasireiškusį dešinio antakio muštine žaizda, dešinės akies vokų kraujosruva, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžiu, kas dėl akiduobės lūžio vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, ir taip tyčia, dėl piliečio pareigų vykdymo, o būtent dėl to, kad pastaroji liudijo baudžiamojoje byloje apie jo brolio P. Ž. padarytą sunkų nusikaltimą, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė R. N. sveikatą.

      Dėl bausmės

31.       Teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad nuteistasis S. Ž. padarė ne vieną tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, o dvi atskiras nusikalstamas veikas, bausmės skyrimo klausimas spręstinas iš naujo. Nuteistojo S. Ž. apeliaciniame skunde prašoma pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, taip pat tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 10 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu toks apelianto prašymas yra nepagrįstas.

32.       BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Tai, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą pats arba kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, yra aplinkybė, parodanti kaltininko psichikos santykį su padaryta neteisėta veika ir leidžia įvertinti jo pastangas siekiant užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams atsirasti. Tačiau tokios aplinkybės buvimui konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai siekiant išvengti žalingų padarinių.

32.1.                      Šioje baudžiamojoje byloje tokių nuteistojo S. Ž. veiksmų nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, jog po suduotų smūgių nukentėjusiesiems, abu buvo praradę sąmonę. R. N., kuri matė įvykį, sušukus kviesti greitąją medicinos pagalbą, tuomet S. Ž. paėmė R. N. ant rankų ir nunešė ją į nukentėjusiųjų namus, D. Ž. buvo paliktas S. Ž. namuose. R. N. nuomone, S. Ž. išsigando, nenorėjo, kad pas jį į namus atvažiuotų greitoji medicinos pagalba. Teisėjų kolegijos vertinimu, S. Ž. būdamas probuojamas nesilaikė probacijos sąlygų ir galėjo būti grąžintas atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės, todėl jis išsigandęs išnešė nukentėjusiąją iš savo namų. D. Ž. atgavęs sąmonę ir grįžęs namo, iškvietė R. N. greitąją medicinos pagalbą. Tokie nuteistojo veiksmai nelaikytini aktyviais ar nuoširdžiais, siekiant išvengti sunkių jo nusikalstamos veikos padarinių. Todėl nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

33.       Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinti nuteistojo S. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo. Teismų praktikoje nurodoma, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstami kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020 ir kt.).

33.1.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi viso proceso metu duotus nuteistojo S. Ž. parodymus, sugretinusi juos su nustatytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, daro išvadą, kad nuteistasis S. Ž., duodamas parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, nebuvo nuoširdus. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu pripažino kaltę dėl nukentėjusiesiems sukeltų sveiktos sutrikdymų, tačiau nepripažino, kad jo smurtiniai veiksmai buvo padaryti dėl nukentėjusiųjų vykdytos pilietinės pareigos. Pirmosios instancijos teisme S. Ž. taip pat neigė, jog nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiesiems padarė dėl to, kad jie liudijo byloje, kurioje įtarimai pareikšti jo broliui P. Ž., o paskutinio žodžio metu savo kaltę pripažino visiškai, todėl toks formalus prisipažinimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo laikomas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tokią išvadą patvirtina ir nuteistojo S. Ž. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, kuomet nuteistasis parodė, jog paskutinio žodžio metu prisipažino dėl to, jog taip patarė advokatas, t. y. teismui melavo, kad nukentėjusiuosius sumušė dėl jų vykdytos pilietinės pareigos. Teigė, kad D. Ž. sumušė, nes susipyko dėl psichotropinių medžiagų, o R. N. nemušė, gal netyčia pastūmė, ją kliudė alkūne. Atsižvelgusi į duotų S. Ž. parodymų turinį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

34.       Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, jog jis nusikalstamą veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, tačiau jokių argumentų nenurodo. Teismų praktikoje dideliu susijaudinimu laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87/2007, Nr. 2K-P-135-648/2016, Nr. 2K-96-303/2020, Nr. 2K-282-303/202). Šiuo atveju byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu S. Ž. buvo didelio susijaudinimo būsenos. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama ekspertizė, tačiau tokia ekspertizė skiriama tik turint duomenų, duodančių pagrindą manyti buvus fiziologinio afekto būseną. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis buvo labai susijaudinęs. Nukentėjusieji D. Ž. ir R. N., ir įvykį mačiusi liudytoja R. N. nurodė, kad nebuvo jokio konflikto, niekas nesipyko, tik nukentėjusiesiems ruošiantis išeiti ir D. Ž. atsistojus, S. Ž. sudavė smūgį, po to iškart atsisukęs sudavė smūgius R. N.. Po suduotų smūgių, jis nunešė R. N. į jos namus. Iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad niekas nenorėjo konflikto, nes buvo lygtinai paleistas, pamatęs ką padarė, išsigando. Baudžiamojoje byloje, išskyrus keliamą nuteistojo versiją apie įvykusį konfliktą dėl psichotropinių medžiagų, jokių kitų duomenų, kad nukentėjusieji atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių nuteistasis labai susijaudino, nėra. Priešingai, nukentėjusieji nurodė, kad bijojo S. Ž., jiems buvo nejauku būti pas jį namuose. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis nebuvo didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsenoje, bet veikė sąmoningai. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti S. Ž. atsakomybę lengvinančiosios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte.

35.       Teismas, parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

36.       Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės už BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą nusikaltimą skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, individualizuodamas ir skirdamas bausmę S. Ž., tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir paskyrė jam tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios išvados nekeičia ir BK bendrosios dalies 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti pakeitimai, galiojantys nuo 2025 m. vasario 1 d.

37.       Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 61 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Tai kaltininko teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas, nes panaikinta bausmės vidurkio taisyklė.

38.       S. Ž. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Skiriant bausmes ir nustatant jų dydžius atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, duomenis apie kaltininko asmenybę, kad byloje buvo nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Byloje nenustatyta nuteistojo S. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

39.       Nuteistasis S. Ž., veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, padarė du apysunkius, baigtus nusikaltimus dviejų žmonių sveikatai. Nuteistasis nusikalto dėl nukentėjusiųjų piliečio pareigų vykdymo. Bylos duomenimis S. Ž. praeityje aštuonis kartus teistas, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, šias nusikalstamas veikas padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Jis baustas ir administracine tvarka. Prokurorė apeliaciniame teisme baigiamųjų kalbų metu prašė S. Ž. veiksmus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, nukentėjusiųjų R. N. ir D. Ž. atžvilgiu, kvalifikuoti kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, ir paskirti už kiekvieną veiką po 3 metus laisvės atėmimo bausmę. Paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 4 punktais, ir S. Ž. paskirti subendrintą 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi išdėstytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, jog nuteistajam S. Ž. už jo padarytas nusikalstamas veikas turi būti skirta reali laisvės atėmimo bausmė, paskiriant už kiekvieną nusikalstamą veiką 3 metus laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija, neblogindama S. Ž. teisinės padėties, vadovaudamasi BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrina iš dalies sudedant, ir S. Ž. skiria pirmosios instancijos teismo paskirtą 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Paskirtoji bausmė bendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliktąja dalimi (BK 64 straipsnio 1, 2 dalys).

        Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 25 d. nuosprendį pakeisti.

N. S. Ž., pripažinto kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nusikalstamą veiką dėl nukentėjusiesiems D. Ž. ir R. N. padaryto nesunkaus sveikatos sukrikdymo, perkvalifikuoti į atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, ir S. Ž. paskirti:

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą (dėl nukentėjusiojo D. Ž. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausmę;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą (dėl nukentėjusiosios R. N. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant, ir S. Ž. paskirti subendrintą 3 (trejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, subendrintą bausmę visiško sudėjimo būdu bendrinti su Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirtosios bausmės neatliktąja dalimi ir paskirti galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 7 (septynių) mėnesių 10 (dešimties) dienų laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                         Jolanta Čepukėnienė

Vitalija Norkūnaitė

Evaldas Pašilis