Civilinė byla Nr. e2A-483-585/2021
Teisminio proceso Nr.2-55-3-02003-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.9.2; 2.6.37
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovams R. J. ir D. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. J..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. J. ir D. J. 69 418,88 Eur sumą. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu R. J. yra pažįstamas nuo 2009 m. Ieškovo mama L. V. bendravo su atsakovo tėvo V. J. sugyventine J. B. (dabar – J.). Atsakovas R. J. 2009 m. pradžioje pasiūlė ieškovui uždirbti, įsigyjant ir parduodant vertingą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas). Atsakovui buvo reikalingas verslo partneris, nes jis nedisponavo pakankama pinigų suma žemės sklypui įsigyti. Ieškovas turėjo įsigyti žemės sklypą už santykinai mažą kainą, o atsakovas įsipareigojo pasirūpinti pardavimu už didesnę kainą. Ieškovas sutiko su atsakovo pasiūlymu. S. V. 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ieškovui asmeninės nuosavybės teise 40/100 dalių, o atsakovui R. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine atsakove D. J. 30/100 dalių žemės sklypo už 95 830 Lt (27 754 Eur). Ieškovas sumokėjo pardavėjui grynaisiais jam priklausančią sumokėti dalį – 54 760 Lt (15 860 Eur). Ieškovas, atsakovai ir V. V. 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė žemės sklypą G. B. ir G. R.. Už parduotą žemės sklypo dalį ieškovui buvo sumokėta 440 000 Lt (127 432,80 Eur). Pagal ieškovo ir atsakovo žodinį susitarimą ieškovo pajamos turėjo sudaryti 200 000 Lt (57 924 Eur), todėl viršijančią šią sumą dalį ieškovas 2010 m. lapkričio 2 d. banko pavedimu pervedė atsakovui; be to, pagal šalių susitarimą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ieškovas sumokėjo 57 786 Lt (16 736 Eur) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM).
2. Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-936-656/2017 iš dalies tenkino Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį ir, be kita ko, pripažino negaliojančia 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, išreikalavo 0,1369 ha žemės sklypą iš neteisėto G. B. ir G. R. valdymo ir grąžino jį valstybės nuosavybėn bei taikė restituciją – priteisė G. B. ir G. R. iš Lietuvos Respublikos po 159 291,01 Eur; Lietuvos Respublikai iš V. V. – 95 574,60 Eur, iš E. V. – 127 432,80 Eur, iš R. J. ir D. J. – 95 574,60 Eur; priteisė E. V. iš S. V. 15 859,59 Eur, R. J. iš S. V. – 11 894,69 Eur. Teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti restituciją, priteisiant 239 689,50 Lt ekvivalentu eurais iš R. J.. Teismas sprendė, kad E. V. privalo sumokėti visą sumą, gautą iš žemės sklypo pirkėjų G. B. ir G. R., kiekvienam po 63 716,40 Eur (220 000 Lt); iš viso 127 432,80 Eur (440 000 Lt). Taigi ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovų solidariai jiems sumokėtų 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt) grąžinimo.
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 69 418,88 Eur nepagrįsto praturtėjimo ir po 566,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
4. Lietuvos apeliacinio teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo (kaip prejudicinėmis) remtis civilinėje byloje Nr. 2-936-656/2017, o taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-252-798/2018 nurodytomis aplinkybėmis dėl šalių nesąžiningumo, jų susitarimo dėl ginčo turto perpardavimo; teisiškai reikšmingos šioje byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumui įvertinti aplinkybės (susijusios su šalių santykiais, jų kvalifikavimu, nepagrįsto praturtėjimo prielaidų įrodytumu) turėjo būti nustatytos šioje byloje, ištyrus ir įvertinus šios bylos duomenis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui E. V. iš atsakovų R. J. ir D. J. solidariai 69 418,88 Eur nepagrįsto praturtėjimo sumą; priteisė ieškovui iš atsakovų po 566,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismo vertinimu, byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad šalių santykiai įsigyjant ir perparduodant žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), turi būti kvalifikuojami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, šalims kooperavus savo pinigines lėšas, atsakovo R. J. organizacinį darbą, ryšius, siekiant perparduoti įgytą turtą ir uždirbti pelną.
8. Teismas pažymėjo, kad ikisutartiniai teisiniai santykiai, kurie buvo susiklostę tarp ginčo šalių, paneigia ieškovo teiginius, kad jis su atsakovu R. J. pažįstamas maždaug nuo 2009 metų, kurių pradžioje atsakovas R. J. jam pasiūlė uždirbti įsigyjant ir vėliau perparduodant vertingą nekilnojamąjį turtą. Teismas konstatavo, kad šalių jungtinė veikla, susijusi su žemės sklypo perpardavimu, prasidėjo ne vėliau kaip nuo 2007 m. rugsėjo 14 d., kada buvo sudaryta preliminari būsimo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis.
9. Teismo manymu, nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta atlygintinų paslaugų teikimo (tarpininkavimo) sutartis, nesant į bylą pateiktų jokių rašytinių įrodymų, pvz. raštų, pranešimų, susirašinėjimų, atliktų darbų ir / sąskaitų išklotinių, galinčių patvirtinti atsakovo tarpininkavimo ir / konsultavimo aplinkybes, susijusias ieškovo žemės sklypo dalies pardavimu (CPK 178 straipsnis).
10. Teismas pažymėjo, kad tiek atsakovas R. J., tiek trečiasis asmuo V. J. laikėsi pozicijos, jog tarp ginčo šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, trečiajam asmeniui V. J. per atsakovą R. J. perdavus ieškovui 93 000 JAV dolerių namo statybai; ši skola, pasak atsakovo ir trečiojo asmens, grąžinta atsakovui R. J. 2010 m. lapkričio 2 d. atliktu 239 689,50 Lt mokėjimu. Teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 93 000 JAV dolerių suma grynaisiais pinigais ar bankiniu pavedimu būtų perduota ieškovui namo statybai, t. y. paskolinta. Teismas taip pat pripažino, kad ieškovas įrodė aplinkybę, jog minėtu laikotarpiu jo finansinė padėtis buvo gera, piniginių lėšų namo statybai jis turėjo.
11. Teismas nustatė, kad ieškovas GPM sumokėjo nuo visos pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį gautos turto pardavimo kainos. Teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad GPM, apskaičiuotas nuo visos 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi gautos turto kainos, įrodo aplinkybę, kad ieškovo gautos pajamos sudariusios iš viso 127 432,80 Eur (440 000 Lt), o ne 57 924 Eur (200 000 Lt). Priešingai, iš byloje esančio ieškovo „Swedbank“ AB sąskaitos išrašo matyti, kad 2010 m. lapkričio 2 d. atsakovui R. J. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį pervesta 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt). Tuo tarpu 93 000 JAV dolerių paskolos suteikimo aplinkybės byloje neįrodytos (CPK 178 straipsnis).
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas atsakovui R. J. pervedė ne 240 000 Lt, o 239 689,50 Lt. Ieškovas nurodė, kad išskaičiavo papildomai turėtas apie 310 Lt išlaidas už notarų suteiktas paslaugas bei degalus (240 000,00 Lt – 239 689,50 Lt = 310,50 Lt). Teismas sutiko su atsakovu, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo turėtas 310,50 Lt išlaidas, tačiau pažymėjo, kad ieškovui reikalavimo priteisti šią sumą iš atsakovų nereiškiant, laikytina, kad atsakovai ieškovui turi grąžinti tik 2010 m. lapkričio 2 d. ieškovo atsakovui pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtą 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt) sumą.
13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Ieškovas jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu 2009 metų pradžioje sumokėjo žemės sklypo kainą, o atsakovas 2010 metų pradžioje susitarė dėl įsigyto turto pardavimo, iš kurio šalys gavo iš viso 127 432,80 Eur (440 000 Lt) pajamų, padalintų taip: 57 924 Eur (200 000 Lt) – ieškovui, 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt) – atsakovui. Atsižvelgęs į tai, kad sandoriai, kuriuos šalys sudarė veikdamos pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, pripažinti negaliojančiais, ieškovas turi pareigą grąžinti Lietuvos Respublikai kaip pajamas gautą 127 432,80 Eur (440 000 Lt) sumą, teismas sprendė, jog teisėtas šalių gautų pagal negaliojančius sandorius pajamų pagrindas yra išnykęs, todėl atsakovai turi grąžinti ieškovui be teisinio pagrindo įgytą 69 418,88 Eur sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Apeliaciniu skundu atsakovas R. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:
14.1. Atsakovas nei viename procesiniame dokumente nenurodė, kad tarp jo ir ieškovo būtų susiklostę atlygintinių paslaugų teikimo (tarpininkavimo) teisiniai santykiai ir šios faktinės aplinkybės neįrodinėjo. Aplinkybę, kad tarp šalių buvo susiklostę atlygintinių paslaugų teikimo (tarpininkavimo) teisiniai santykiai, byloje įrodinėjo ieškovas. Ieškovas buvo nenuoseklus ir tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme antrą kartą įrodinėjo, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.
14.2. Tarp šalių nebuvo sudaryta jungtinės (partnerystės) veiklos sutartis, kadangi nebuvo laikytasi rašytinės sutarties formos. Teismas nenurodė konkrečių motyvų, kurių pagrindu sprendė, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.
14.3. CK 6.670 straipsnio 2 dalyje nurodyta prezumpcija, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu. Ieškovas šios prezumpcijos neneigė. CK 6.674 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui. Taigi, jei šalys patyrė nuostolius jungtinėje veikloje, jos atsako vienodai.
14.4. Tarp šalių nebuvo susiklostę atlygintinių paslaugų teikimo (tarpininkavimo) teisiniai santykiai. Tačiau, jei teismas laikytų, kad tokie santykiai buvo susiklostę, ieškinį turėtų atmesti, kadangi pats ieškovas nurodė, jog mokėjo ieškovui atlyginimą, o paslauga buvo suteikta.
14.5. Teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą. Ne atsakovas, o ieškovas turėjo įrodyti, kad tarp šalių susiklostė atlygintinių paslaugų teikimo teisiniai santykiai.
14.6. Teismas nepagrįstai nesivadovavo trečiojo asmens V. J. ir liudytojos J. J. paaiškinimais apie ieškovui paskolintą 97 000 JAV dolerių sumą. Vien aplinkybė, kad ieškovo finansinė padėtis buvo gera, nepatvirtina, kad jis nesiskolino iš trečiojo asmens V. J. 97 000 JAV dolerių namo statyboms. Tiek J. J., tiek ir ieškovo mama patvirtino, kad ginčo šalių šeimos draugavo tarpusavyje ir dažnai vieni kitiems skolino pinigus be rašytinių sutarčių.
14.7. Nėra aišku, kodėl ieškovas mokėjo GPM nuo visos gautos už parduotą sklypą sumos, o paskui dalį pinigų pervedė atsakovui. Tokie ieškovo veiksmai prieštarauja verslo logikai.
14.8. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, kadangi nėra visų jo taikymui būtinų sąlygų: a) atsakovas nėra praturtėjęs ieškovo sąskaita; b) šalių teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip atlygintinis paslaugų teikimas; c) ieškovas sumokėjo atsakovui užmokestį pagal susitarimą; d) ieškovas investavimo veiksmus atliko savo rizika, t. y. ieškovas ieškinyje nurodė, kad veiksmus atliko išimtinai savo interesais ir rizika. Taigi, ieškovas turėjo reikšti ieškinį dėl deliktinės arba sutartinės atsakomybės (žalos atlyginimo).
15. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas E. V. prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvus:
15.1. Priešingai nei nurodo atsakovas, ieškovas byloje neįrodinėjo, kad tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų (tarpininkavimo) teisniai santykiai. Šią aplinkybę byloje įrodinėjo atsakovas.
15.2. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti 69 418,88 Eur sumą, o teisės normų taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.
15.3. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nes šalys, kooperuodamos savo turtą, atsakovo organizacinį darbą, ryšius bei turimas žinias apie nekilnojamojo turto rinką siekė uždirbti pelną.
15.4. Tarp šalių buvo susitarimas, kad ieškovo pajamos sudaro 200 000 Eur ir ieškovas turi sumokėti visą GPM nuo visos (ieškovo ir atsakovo) sklypo dalies pardavimo kainos, o atsakovui tenka likusios pajamos. Abi šalys pripažino, kad sandorio sudarymą iniciavo atsakovas, jis turėjo informaciją apie galimybę pigiai nusipirkti ginčo sklypą ir galimybę jį perparduoti, todėl logiška, kad visa likusi pelno dalis teko atsakovui. Ginčo sklypo pardavėjas S. V. civilinėje byloje Nr. e2-2458-656/2018 teismo posėdžio metu paliudijo, kad ieškovą matė tik žemės sklypo pardavimo dieną. Ieškovas nedalyvavo derybose su G. R. ir G. B., esmines pardavimo sąlygas ir kainą su jais suderino atsakovas.
15.5. Jungtinės veiklos sutartis nebūtinai turėjo būti rašytinės formos. Žodinės sutarties sudarymas apsunkina įrodinėjimą dėl sutarties dalyko, tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas teigti, kad šalys nesusitarė dėl tokios sutarties.
15.6. Ieškovo mama ir J. J. paliudijo, kad skolino pinigus viena kitai ir tik iki 3 000 JAV dolerių. Ieškovas gerai nepažinojo trečiojo asmens V. J., kuris, atsakovo teigimu, paskolino ieškovui 93 000 JAV dolerių. Be to, trečiasis asmuo V. J. atsakovo nurodomos paskolos suteikimo metu slapstėsi nuo teisėsaugos užsienyje. Teismo posėdžio metu atsakovas negalėjo paaiškinti, kada tiksliai paskolos sutartis buvo sudaryta, kada perduoti pinigai, kokios buvo paskolos sutarties sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytus atsakovo teiginius dėl paskolos suteikimo fakto.
15.7. Šiuo atveju yra nepagrįsto praturtėjo sąlygų visetas, kadangi sutartys, pagal kurias šalys, veikdamas jungtinės veiklos sutarties pagrindu, nusipirko ir pardavė žemės sklypą, yra pripažintos negaliojančiomis, dėl to įrodytas priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Teisėtas šalių, gautų pagal negaliojančius sandorius pajamų pagrindas yra išnykęs, todėl atsakovai turi grąžinti ieškovui be teisinio pagrindo įgytą 69 418,88 Eur sumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl ieškovą ir apeliantą siejusių teisinių santykių
17. Jungtinės veiklos sutarties samprata yra apibrėžta CK 6.969 straipsnio 1 dalyje. Pagal aptariamą nuostatą, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis – tai sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra išskyręs šiuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009).
18. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje yra priskiriama bendradarbiavimo sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai, grupei. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai). Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
19. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai, jais gali būti bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Todėl, siekiant tam tikrus teisinius santykius identifikuoti kaip jungtinės veiklos santykius, yra būtinas šalių tarpusavio susitarimas vykdyti jungtinę veiklą. Šalys turi susitarti dėl siekiamo bendro dalyvių tikslo, jų įnašų ir dalies jungtinėje veikloje, partnerių bendrosios nuosavybės ir jos tvarkymo, bendrų reikalų organizavimo ir sprendimo, bendrų išlaidų ir nuostolių bei jų paskirstymo tarp šalių, partnerių atsakomybės pagal bendras prievoles, pelno paskirstymo ir partnerio dalies atidalijimo, jungtinės veiklos sutarties pabaigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-219/2019).
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo ir apelianto veikla (šalių vykdytas susitarimas, kooperuojant turimas lėšas ir žinias įsigyti ir parduoti žemės sklypą, siekiant gauti pelną), ją teisiškai kvalifikuojant, yra panaši į jungtinės veiklos sutartinius teisinius santykius (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Tačiau apeliantas teisingai nurodo, kad CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatytas imperatyvas, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Byloje nėra ginčo, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties. Apeliantas neigia savo valią sudaryti jungtinės veiklos sutartį su ieškovu. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.
21. Apeliantas teigia, kad su ieškovu sudarė atlygintinių paslaugų sutartį. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu; pagal atlygintinų paslaugų sutartį teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 26 punktas); CK XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 34 punktas).
22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius nėra pagrindo pripažinti atlygintinų paslaugų teikimo (tarpininkavimo) teisiniais santykiais. Į bylą nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti apelianto tarpininkavimo ir / konsultavimo aplinkybes, susijusias ieškovo žemės sklypo dalies pardavimu. Vien apelianto paaiškinimai, kad ieškovui paslauga buvo suteikta, nesant jokių kitų įrodymų, pavyzdžiui, raštų, pranešimų, susirašinėjimų, šalių derintų pozicijų turto pardavimo sąlygų organizaciniais klausimais, pažymų apie atliktų darbų kiekius bei kainas ir pan., nesudaro pagrindo teigti, kad pervesdamas apeliantui į sąskaitą 69 418,88 Eur sumą, ieškovas sumokėjo tarpininkavimo ir / konsultavimo mokestį už suteiktas atlygintines paslaugas. Kaip žemiau nurodoma, byloje nustatyta, kad apeliantas pagal sutartį su ieškovu gavo ne atlyginimą už suteiktas paslaugas, o pelną iš dalyvavimo bendrame su ieškovu ir abiejų šalių finansuotame sandoryje.
23. Tačiau iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas ir apeliantas turėjo bendrą tikslą: sujungti savo turimus išteklius, kartu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis įsigyti žemės sklypą ir vėliau jį, pasinaudojant apelianto pastangomis, parduoti už didesnę kainą, o gautą pelną pasidalinti, tačiau jokio rašytinio susitarimo šalys nesudarė. Ieškovas ir apeliantas (su savo sutuoktine) susitarė įsigyti žemės sklypą bendros dalinės nuosavybės teisėmis ir tokį savo susitarimą įgyvendino, t. y. 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas įsigijo asmeninės nuosavybės teise 40/100 dalių, o apeliantas su savo sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įsigijo 30/100 dalių žemės sklypo už bendrą 95 830 Lt (27 754 Eur) kainą. 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šalys kartu su trečiąja bendraturte V. V. pardavė žemės sklypą G. B. ir G. R. už bendrą 318 582,02 Eur kainą. Ieškovas pagal 2010 m. gegužės 25 d. sutartį už savo vardu 2009 m. kovo 27 d. sutartimi įsigytą sklypo dalį gavo 127 432,80 Eur (440 000 Lt). Ieškovo teigimu, pagal šalių žodinį susitarimą ieškovo pajamos pardavus žemės sklypą sudarė 200 000 Lt, o apelianto – 240 000 Lt. Tą patvirtina byloje esantys įrodymai – po žemės sklypo pardavimo, ieškovas sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai GPM ir tą pačią dieną pervedė apeliantui 239 689,50 Lt (69 418,88 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovas paaiškino, kad pervedė apeliantui ne 240 000 Lt, o 239 689,50 Lt, išskaičiavęs papildomai turėtas išlaidas už notarų suteiktas paslaugas bei degalus. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šalys buvo sudariusios įstatymo nedraudžiamą sutartį dėl bendro žemės sklypo įsigijimo ir vėlesnio bendro jo pardavimo, susitarimą vykdant sutartu būdu sujungus bendras pinigines lėšas ir apelianto žinias, siekiant patenkinti bendrą interesą – gauti pelną ir jį pasidalinti iš anksto nustatyta tvarka. Asmenys turi teisę sudaryti bet kokius įstatymo nedraudžiamus susitarimus, o laisvai sudarydami sutartis bei savo nuožiūra nusistatydami tarpusavio teises bei pareigas jie sukuria, pakeičia arba nutraukia civilinius teisinius santykius, savo valia įgyja atitinkamas teises ir pareigas. Asmenys laisvi pasirinkti ir sudaryti labiausiai jų interesus atitinkančio turinio ir formos susitarimus (sandorius), kurie jiems tampa privalomi ir vykdytini tol, kol šie susitarimai nebus pakeisti ar pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais. Toks ieškovo ir apelianto sudarytas žodinis susitarimas neprieštarauja įstatymo normoms ir yra galimas.
24. Nors šalys sutarties nesudarė įstatymo reikalaujama rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas), įstatymas įsakmiai nenurodo, kad toks sandoris negalioja dėl reikalaujamos formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnio 1 ir 2 dalys), o sutarties sudarymą patvirtina šalių suderinti veiksmai įsigyjant žemės sklypą bendros dalinės nuosavybės teisėmis, šalių pripažįstamas ieškovo nedalyvavimas derybose dėl įsigyto sklypo pardavimo, byloje esantys įrodymai apie dalies ieškovo gautų pardavus sklypą lėšų pervedimą atsakovui, galiausiai – su kitais byloje esančiais įrodymais derantys ieškovo paaiškinimai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo šalių sutartį buvus sudarytą, nors ir netinkamai ją teisiškai kvalifikavo.
25. Išvados, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl žemės sklypo pirkimo, perpardavimo ir gauto pelno pasidalinimo, nepaneigia apelianto teiginiai, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai ir 2010 m. lapkričio 2 d. mokėjimo nurodymu ieškovas pervedė apeliantui 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt) ne kaip gautų pajamų iš žemės sklypo perpardavimo dalį, o grąžino apeliantui 93 000 JAV dolerių skolą, kurią ieškovui buvo suteikęs apelianto tėvas V. J. ieškovo namo statybai.
26. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.
27. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o kita, atitinkamai, sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas arba paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 26 punktas).
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).
29. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, t. y. įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).
30. Byloje nėra ginčo, kad rašytinė paskolos sutartis tarp ieškovo ir apelianto tėvo nebuvo sudaryta. Apeliantas nurodė, kad 2007 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi V. J. ir J. B. pardavė žemės sklypą, už kurį gauta pinigų dalis iš J. B. sąskaitos buvo pervesta apeliantui ir šie pinigai buvo paskolinti ieškovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas ne tik nepateikė įrodymų, pagrindžiančių pinigų perdavimo faktą, tačiau taip pat nenurodė, kada tiksliai pinigai ir kur buvo perduoti ieškovui. Ieškovas paskolos sutarties santykių ir pinigų perdavimo faktą neigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis vien duomenų, kad apeliantas disponavo suma, kurią teigia paskolinęs ieškovui, aiškiai nepakanka faktui, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, konstatuoti. Be to, mokėjimo, kuriuo pervedė apeliantui 239 689,50 Lt (69 418,88 Eur), paskirtyje ieškovas nurodė: „P/L PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARTĮ 2010.05.25“. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tokie įrodymai nepatvirtina, kad ieškovas minėtą pinigų sumą pervedė grąžindamas jam suteiktą paskolą.
31. Apelianto nurodomą aplinkybę, kad ieškovui buvo reikalingi pinigai namo statybai, todėl buvo sudaryta paskolos sutartis, paneigia į bylą pateikti įrodymai – 2017 m. rugpjūčio 31 d. „Swedbank“, AB pažymos duomenimis E. V. 2006 m. buvo suteiktas 32 437 Eur kreditas žemės sklypo pirkimui ir 2007 m. 57 0413,40 Eur kreditas gyvenamojo namo statybai; žemės sklypas su pastatu-ūkininko sodyba buvo įsigytas 2006 m. sausio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu; ieškovo motina L. V. 2007 m. gruodžio 4 d. pardavė butą už 364 000 Lt (105 421,69 Eur) ir didžiąją dalį už parduotą turtą gautų lėšų (104 421,68 Eur) 2008 m. sausio 9 d. mokėjimo nurodymu pervedė į ieškovo banko sąskaitą; 2007 m. kovo 1 d. susitarimo Nr. 3 duomenimis, darbdavys (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) buvo įsipareigojęs mokėti ieškovui iki 1 448,10 Eur (5 000 Lt) darbo užmokestį.
32. Apeliantas paskolos sutarties sudarymo faktą grindė taip pat ir teisme apklaustų liudytojų J. J. bei L. V. parodymais ir trečiojo asmens V. J. paaiškinimais, tačiau pažymėtina, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 93 000 JAV dolerių paskolos suteikimo faktas ieškovui byloje neįrodytas, nes neįrodyta šalių suderinta valia sukurti paskolos teisinius santykius, o taip neįrodyti nei pinigų perdavimo, nei jų grąžinimo faktai.
Dėl gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo
34. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d.) 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte buvo numatyta, kad neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, arba šios dalies 53 ir 54 punktuose nenurodytą nekilnojamąjį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Kadangi ieškovas žemės sklypo dalį įsigijo 2009 m. kovo 27 d., o pardavė – 2010 m. gegužės 25 d., iš pardavimo gautos pajamos negalėjo būti priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, nesuėjus 3 metams nuo daikto įsigijimo dienos.
35. Į bylą pateiktas ieškovo AB „Swedbank“ banko sąskaitos išrašas patvirtina aplinkybę, kad 2010 m. lapkričio 2 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai ieškovas pervedė 57 786 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas: ,,Brinkiškių km., s. b. ,,Žaluma-2“, 417 sklypas, Vilniaus raj. / už parduotą žemės sklypą 2010 m. gegužės 25 d.“ Taigi, kaip galima spręsti iš ieškovo pateikto skaičiavimo, jis iš visos pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3864 gautos turto pardavimo kainos – 127 432,80 Eur (440 000Lt) atėmė 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1-120 sumokėtą jam priklausiusios kainos dalį – 16 728,45 Eur (57 760 Lt) ir nuo gautos 110 704,36 Eur (382 240 Lt) sumos sumokėjo 15 procentų dydžio GPM – 16 735,98 Eur (57 786,00 Lt).
36. Apeliantas nurodo, kad ieškovas mokėjo GPM nuo visos gautos už parduotą sklypą sumos, o paskui dalį pinigų pervedė atsakovui. Tokie ieškovo veiksmai, apelianto teigimu, prieštarauja verslo logikai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad vien aplinkybė, jog ieškovas GPM sumokėjo nuo visos gautos už sklypo pardavimą sumos, paneigia ieškovo paaiškinimus dėl susitarimo atitinkamai pasidalinti už sklypą gautas pajamas. Ieškovas turėjo pareigą sumokėti GPM, apskaičiuotą nuo visų už jo sklypo dalį gautų pajamų, tačiau tai neprieštarauja ieškovo paaiškinimui, kad šalys buvo susitarusios likusį pelną pasidalinti. Be to, apeliantas byloje neįrodė, kad 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt) suma jam buvo pervesta jo nurodytu pagrindu (grąžinant paskolą), taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad GPM sumokėjimas nuo visos ieškovo gautos sumos paneigia byloje konstatuotą ginčo šalių sudarytą žodinį susitarimą dėl sklypo pirkimo ir perpardavimo siekiant bendro tikslo – pelno gavimo, atitinkamai jį pagal šalių susitarimą pasidalinant.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo
37. Remiantis CK 6.242 straipsnio 1 dalimi, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pagal kasacinio teismo praktiką jos yra tokios: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų, 2) nustatytas atsakovo praturtėjimas atitinka ieškovo turto sumažėjimą (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita), 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo, 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo, 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos, 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Kai ieškovas gali apginti savo pažeistas teises daiktinės ar deliktinės teisės gynimo būdais ar prisiteisti nuostolius, remdamasis sutarčių teisės nuostatomis, CK 6.242 straipsnio nuostatos negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016, 22 punktas).
38. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Vykdydami šalių sudarytą sutartį, ieškovas ir apeliantas 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės sklypą (jo dalį), o atsakovas suorganizavo įsigyto turto pardavimą ir šalys 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė žemės sklypą (jo dalį). Ieškovas už parduotą žemės sklypo dalį gavo iš viso 127 432,80 Eur (440 000 Lt) pajamų, kurias pagal susitarimo pasidalino: 200 000 Lt teko ieškovui, o 240 000 Lt – apeliantui. Byloje nustatyta, kad ieškovas 2010 m. lapkričio 2 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo apeliantui 239 689,50 Lt (69 418,88 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu pripažino negaliojančiomis 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį bei taikė restituciją – iš ieškovo priteisė Lietuvos Respublikai 127 432,80 Eur (440 000 Lt). Kadangi sandoriai, kuriuos šalys sudarė įgyvendindamos tarpusavio sutartį, yra teismo pripažinti negaliojančiais ir ieškovas turi pareigą grąžinti valstybei lėšas (127 432,80 Eur), kurias ieškovas ir apeliantas gavo kaip pajamas pagal negaliojančius sandorius, darytina išvada, kad išnyko teisėtas šalių gautų pagal negaliojančius sandorius pajamų pagrindas, o ieškovas pagal pripažintus negaliojančiais sandorius negavo pajamų. Kadangi pagal teismo šioje byloje nustatytą šalių susitarimą ieškovas turėjo prievolę sumokėti atsakovui savo gautų pajamų pagal pirkimo–pardavimo sutartį dalį, teismui kitoje byloje konstatavus, kad 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis negalioja nuo sudarymo, t. y. nebuvo sudaryta, ieškovas pagal nesudarytą sutartį negavo pajamų (nes gautas pajamas teismo sprendimu sumokėjo valstybei), todėl jam neatsirado prievolė (išnyko pirkimo–pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia) sumokėti pajamų dalį atsakovui. Tačiau ieškovas, neturėdamas tokios prievolės, sumokėjo savo gautų pajamų dalį atsakovui, dėl to atsakovas be teisinio pagrindo valdo ieškovo jam sumokėtus 69 418,88 Eur ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ši suma turi būti grąžinta ieškovui.
Dėl bylos procesinės baigties
39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau ieškovo ieškinį tenkino pagrįstai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Artūras Driukas
Dalia Kačinskienė
Vytautas Zelianka