Civilinė byla Nr. e2-1273-516/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00567-2015-1 Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-4271-232/2015 pagal ieškovų A. T. ir A. T. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Ortopedijos projektai“ ir L. K. (tretieji asmenys – A. T.-G. ir V. G.) dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (ab initio) ir restitucijos taikymo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovai A. T. ir A. T. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento: 2009 m. spalio 30 d. paskolos sutartį Nr. 2, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ortopedijos projektai“ ir L. K. dėl 47 787,30 Eur paskolos; 2010 m. gegužės 3 d. paskolos sutartį Nr. 4, sudarytą tarp UAB „Ortopedijos projektai“ ir L. K. dėl 28 962 Eur paskolos; 2011 m. birželio 23 d. paskolos sutartį Nr. 8, sudarytą tarp UAB „Ortopedijos projektai“ ir L. K. dėl 4 544,13 Eur paskolos; 2015 m. kovo 20 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Ortopedijos projektai“ ir L. K. dėl 725 000 Eur paskolos; taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo L. K. atsakovo UAB „Ortopedijos projektai“ naudai 806 293,43 Eur skolos, 78 891,96 Eur palūkanų bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti atsakovo L. K. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai, –pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis 885 185,40 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti; 2) uždrausti UAB „Ortopedijos projektai“ išmokėti paskolų sumas L. K. pagal esamas ar būsimas paskolų sutartis, įskaitant, bet neapsiribojant, 2015 m. kovo 20 d. paskolos sutartimi dar nesumokėtą 145 000 Eur sumą. Ieškovai nurodė, kad teismo užtikrinti įrodymai, ieškovų pateikti įrodymai bei nurodytos bylos aplinkybės nesudaro jokio pagrindo ieškinį laikyti prima facie nepagrįstu. Ieškovai pažymėjo, kad prašoma priteisti iš atsakovo L. K. suma jam laikytina labai didele, kadangi valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, atsakovo vardu registruotas tik vienas nedidelis žemės sklypas, kurio vertė yra vos 35 044 Eur, darbo užmokestis bendrovėje iki 2015 m. vasario 10 d. siekė 1 920 Lt per mėnesį. Ieškovai nurodė, kad atsakovas vengia grąžinti suteiktas paskolas, o tai sudaro pagrindą manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovų prašymą ir ieškovų reikalavimui užtikrinti 859 427,55 Eur sumai areštavo atsakovui L. K. priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, uždrausdamas jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, o tokio turto nesant (trūkstant), nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas ir / ar turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant nurodytos sumos, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovo L. K. darbo užmokestis. Teismas taip pat uždraudė atsakovui UAB „Ortopedijos projektai“ išmokėti L. K. 2015 m. kovo 20 d. paskolos sutartimi nesumokėtą 145 000 Eur sumą.

Teismas nustatė, kad byloje pateikti kasos pajamų orderiai bei atsakovo UAB „Ortopedijos projektai“ sąskaitos išrašai, kurie patvirtina, jog atsakovas L. K. tiek grynaisiais pinigais, tiek bankiniais pavedimais yra grąžinęs 25 757,85 Eur sumą bendrovei, todėl, teismo nuomone, tikėtina, kad šioje dalyje ieškovų reiškiamas reikalavimas galbūt nepagrįstas. Tačiau neginčijamų įrodymų, kad būtų padengti visi likę įsiskolinimai, teismo vertinimu, byloje nėra, todėl teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju teigti, kad ieškovų reiškiamas materialinis reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, nėra pagrindo. Teismas pripažino, kad egzistuoja ieškovui palankaus sprendimo priėmimo tikimybė.

Teismas taip pat konstatavo, kad prašoma išieškoti iš atsakovo suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele. Teismas akcentavo, kad atsakovo vardu registruotas tik 35 0444 Eur vertės sklypas, kuris apsunkintas hipoteka, o pats atsakovas L. K. įrodymų, patvirtinančių pakankamai gerą savo finansinę padėtį, nepateikė, taigi sprendimo neįvykdymo tikėtinos grėsmės nėra paneigęs.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas L. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį, o ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesant vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – reikalavimų prima facie pagrįstumo, pritaikytos priemonės turi būti panaikintos. Atsakovo ir UAB „Ortopedijos projektai“ paskolos sutartiniai santykiai šiuo metu yra pasibaigę. Byloje yra daugiau nei pakankamai įrodymų, kad L. K. nebeskolingas bendrovei. Dalis sumų yra padengta jas grąžinus grynaisiais pinigais, dalis – bankiniais pavedimais, o likusi dalis – perleista dukterinei įmonei UAB „Ortopedijos projektų investicijos“, kuri atsiskaitė su bendrove už perimtas reikalavimo teises, perduodama realų turtą – savo akcijas. Tokiam atsiskaitymui pritarė ir dauguma bendrovės akcininkų (o ieškovai kartu valdo 59,4 procentus UAB „Ortopedijos projektai“ akcijų). Todėl tol, kol tarp bendrovės ir UAB „Ortopedijos projektų investicijos“ įvykęs reikalavimo teisių perleidimas nėra nuginčytas (jo ieškovai neginčija), santykiai tarp atsakovo UAB „Ortopedijos projektai“ ir L. K. laikytini pasibaigusiais. Atsižvelgiant į tai, negalima ir restitucija, nes priešingu atveju, bendrovė gautų dvigubai daugiau, nei jai priklausytų pagal paskolos sutartis. Taigi ieškovai ieškiniu prašo neįmanomo dalyko ir akivaizdu, kad ieškinys šioje dalyje negalės būti patenkintas. Apeliantas neturėtų pareigos sumokėti 806 293,43 Eur sumą net ir tuo atveju, jei paskolos sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis, nes atsakovas jau padengė visą skolą bendrovei. Be to, ieškovas A. T. ginčija paskolos sutartis, kurioms pats (bendrovės valdybos posėdžio metu) pritarė.
2. Nepriklausomai nuo to, ar atsakovui ieškinio suma yra didelė, vien ši aplinkybė negali būt vertinama, kaip pagrindas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nenustatė aplinkybių, kad, nesiėmus priemonių atsakovo atžvilgiu, sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Nėra duomenų, kad atsakovas jam priklausantį turtą slepia ar slėps, perleis tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkins savo turtinę padėtį.
3. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams. Ieškovai nenurodė jokių svarių argumentų, dėl kokių priežasčių ar aplinkybių ieškovų reikalavimo tenkinimo atveju atsirastų grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, taip neteisėtai ir nesąžiningai darydami spaudimą atsakovui L. K., kaip bendrovės akcininkui ir vadovui, taip pat pačiai bendrovei. Piktnaudžiaujančio teisėmis asmens interesai apskritai neturėtų būti ginami.

Ieškovai A. T. ir A. T. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, vertindamas ieškinio preliminarų pagrįstumą, pagrįstai atskyrė paskolų sumas, kurias apeliantas grąžino piniginėmis lėšomis, ir piniginės prievolės pabaigą neva patvirtinančius užskaitymus bei nurodė, kad neginčijamų įrodymų, jog būtų padengti visi įsiskolinimai, nėra. Savo ruožtu apelianto argumentai iš tikrųjų susiję ne su ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimu, o su bylos nagrinėjimu iš esmės. Kai byloje nagrinėjami sudėtingi kompleksiniai teisės ir fakto klausimai pakanka nustatyti, kad ieškinys negali būti atmestas be detalesnės analizės. Tuo tarpu nustatyti, ar prievolė pasibaigė tinkamai ir teisėtai, reikalinga išsamiai įvertinti įrodymus. Atskirajame skunde dėstomi argumentai neleidžia teigti, kad apelianto prievolės bendrovei yra pasibaigusios ir restitucija negalima. Ta aplinkybė, kad ieškovai šiai dienai nėra pareiškę ieškinio dėl sandorių, kuriais bendrovė už 859 427,55 Eur sumos reikalavimo teisę į L. K. įsigijo bevertės įmonės akcijas, pripažinimo negaliojančiais, nėra svarbi, nes yra pagrindas šiuos sandorius teismui ex officio vertinti kaip niekinius. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai apie įvykusį teisių perleidimą sužinojo tik 2015 m. balandžio 22 d. Bendrovės visuotiniuose akcininkų susirinkimuose anksčiau niekada nebuvo balsuota ir pritarta dėl dukterinių bendrovių steigimo ar investicinės veiklos pradėjimo.
2. Reikalavimo teisių perleidimo sandorio, kuriuo remiasi apeliantas, tikslas yra šiuo metu sukurti papildomą teisinį barjerą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti ir tokiu būdu išvengti paskolų grąžinimo bendrovei. 2015 m. vasario 10 d. buvo panaikinta bendrovės valdyba, o jos įgaliojimai atiteko pačiam apeliantui, taigi šio ginčo metu apeliantas gali vienasmeniškai priimti sprendimus dėl bendrovei svarbių sandorių. 2015 m. kovo 17 d. buvo įsteigta UAB „Ortopedijos projektų investicijos“, kurios steigėjas yra M. R., advokatų kontoros, kuri atstovauja UAB „Ortopedijos projektai“ šioje byloje, advokatas. 2015 m. kovo 27 d. apeliantas buvo įdarbintas įkurtoje įmonėje direktoriumi, o 2015 m. kovo 23 d. M. R. priėmė sprendimą dėl įstatinio kapitalo didinimo. Manytina, kad tokie veiksmai, šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių kontekste, nėra atsitiktiniai. Apeliantas kartu su savo teisiniais patarėjais įgyvendina schemą, kaip išvengti arba bent jau atitolinti skolos grąžinimą, o šioje stadijoje – ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Naujai išleistų dukterinės įmonės akcijų nominali vertė nėra padengta jokiu turtu, taigi bendrovė, turėjusi reikalavimo teisę 859 427,55 Eur sumai į apeliantą, vietoje to dabar turi 98 procentus bevertės, jokio turto neturinčios, ką tik įkurtos įmonės akcijų. Visa tai patvirtina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Be to, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad tokia grėsmė galima, egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, ir nebūtina laukti, kol apeliantas paskelbs ketinąs perleisti ar apsunkinti savo turtą.
3. Prezumpcija, kad didelė ieškinio suma padidina sprendimo neįvykdymo riziką, turi būti paneigiama, pateikiant duomenis apie atsakovo turimą vertingą turtą, o ne motyvuojant, jog atsakovas neketina turto perleisti ar apsunkinti. Ieškovai yra nurodę ir pagrindę pakankamai aplinkybių, patvirtinančių apelianto nesąžiningą elgesį, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos.
4. Aktyvus ir sąžiningas naudojimasis įstatymų suteikiamomis teisėmis negali reikšti ieškovų piktnaudžiavimo. Ieškovai investavo pinigus ir laiką bendrovės verslo vystymui ir turi pareigą domėtis bei rūpintis jiems priklausančiu turtu. Bendrovė šiuo metu yra apelianto rankose, kuris bendrovės sąskaitą naudoja asmeniniams poreikiams tenkinti. Sandoriai prieštarauja bendrovės veiklos tikslams, be to, paimtų paskolų grąžinimo terminai metai iš metų yra atidedami. 2009 metais ieškovas sutiko suteikti paskolą apeliantui, tačiau visai kitomis sąlygomis – 2009 m. spalio 30 d. suteiktos paskolos grąžinimo terminas numatytas 2010 m. spalio 30 d., o paskolos palūkanos – 10 procentų. Tačiau paaiškėjo, kad terminas apelianto iniciatyva nuolat atidedamas, o palūkanos sumažintos iki 0 procentų, t. y. panaikintos. Taigi atmestini apelianto argumentai, kad ieškovas ginčija sandorius, kuriems pats pritarė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui pagrįstumo ir teisėtumo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo klausimą, ne kartą yra pažymėjęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat išaiškino, kad kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ir pan.

Nagrinėjamo klausimo kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Savo ruožtu atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai – kad iš tikrųjų paskolos teisiniai santykiai tarp atsakovo ir UAB „Ortopedijos projektai“ yra tinkamai pasibaigę ne tik toje dalyje, kur atsakovas asmeniškai grąžino bendrovei paskolos dalį grynaisiais pinigais ir banko pavedimais, bet ir bendrovei perleidus savo reikalavimo teisę į atsakovą dukterinei UAB „Ortopedijos projektų investicijos“, kuri atsiskaitė su bendrove savo pačios akcijomis, bei, kad bendrovės akcininkai, tarp jų ir ieškovai, iš tikrųjų pritarė tokiems veiksmams – apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės – atsakovo bei ieškovų pateiktų įrodymų detaliu ir išsamiu vertinimu, be kita ko, atsakymu į klausimą, ar UAB „Ortopedijos projektai“ vyr. finansininkės parengtas ir pasirašytas patvirtinimas, atsižvelgus į tai, kad įmonės direktoriumi yra pats atsakovas, bei pastarųjų (direktoriaus ir finansininkės) paruošta bendra pažyma apie skolų perleidimą bei įsiskolinimų padengimą ir kiti atsakovo akcentuojami dokumentai, yra patikimi ir pakankami įrodymai atsakovo nurodomoms aplinkybėms konstatuoti. Tuo tarpu, kaip visiškai teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai spręsti, kad jau šioje bylos stadijoje yra akivaizdus visų atsakovo įsiskolinimų bendrovei įvykdymas ir tuo labiau ieškinio reikalavimų aiškus nepagrįstumas. Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį ir į paties atsakovo atskirajame skunde dėstomų argumentų tam tikrus netikslumus, kaip antai tai, kad atsakovas, teigdamas, jog akcininkas A. T. žinojo apie visas paskolos sutartis ir joms pritarė (taigi ir laikė jas teisėtomis), šiam argumentui patvirtinti akcentuoja 2009 m. spalio 30 d. bendrovės valdybos posėdžio protokolą Nr. 7. Tačiau šio valdybos posėdžio metu, kaip matyti iš protokolo, spręsta ir balsuota tik dėl vienos paskolos sutarties 165 000 Lt (47 787,30 Eur) sumai su 10 procentų palūkanomis suteikimo, o ne dėl pritarimo visoms paskolos sutartims, suteiktinoms atsakovui, į ateitį. Taigi atsakovo atskirojo skundo argumentai neleidžia teismui konstatuoti akivaizdaus ieškovų pateikto ieškinio nepagrįstumo jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.

Atsakovo dėstomi paaiškinimai dėl restitucijos negalimumo taip pat yra susiję su pagrindinio klausimo – paskolos sutarčių teisėtumo ir paskolinių teisinių santykių galiojimo (ar pasibaigimo) – išsprendimu iš esmės, todėl atsakovo argumentai dėl restitucijos yra išvestiniai ir šioje stadijoje nėra pakankami teisėtai ir pagrįstai, o taip pat proporcingumo principą atitinkančiai (nėra areštuotas atsakovo darbo užmokestis, be to, piniginės lėšos ir turtinės teisės areštuotos tik tuo atveju, jeigu nepakaktų nekilnojamo ir kilnojamojo turto) pirmosios instancijos teismo nutarčiai naikinti ar keisti.

Pagal teismų praktikoje suformuluotą prezumpciją, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl visais atvejais teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų formuojama praktika, atsižvelgė į byloje esamus duomenis apie atsakovo nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, taip pat į ieškinyje nurodytas aplinkybes bei tai, kad pats atsakovas, nors ir turėjo galimybę, nepateikė teismui jokių duomenų, paneigiančių pirmiau minėtos prezumpcijos taikymo pagrįstumą jo atžvilgiu, nors teismų praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014), o būtent atsakovui yra lengviau įrodyti jo gerą finansinę padėtį ir taip paneigti teismo sprendimo neįvykdymo rizikos egzistavimą. Savo ruožtu teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014), todėl atsakovo nurodomas argumentas, jog teismas nenustatė, kad atsakovas jam priklausantį turtą slepia ar slėps, perleis tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkins savo turtinę padėtį, atsižvelgus į itin didelę atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, ieškinio sumą, teismui pateiktų duomenų pagrindu nustatytą ieškovo finansinę padėtį (tik vieno, nedidelės vertės nekilnojamojo turto objekto, suvaržyto hipoteka, valdymas nuosavybės teise) bei ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Pastebėtina ir tai, kad ta aplinkybė, jog atsakovas nesutinka su ieškiniu ir laiko jį nepagrįstu, savaime nereiškia ieškovų piktnaudžiavimo jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis ir nesudaro pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Remiantis CPK 145 straipsnio 6 dalimi, areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti (2014-12-16 įstatymo Nr. XII-1452 redakcija). Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nesant (trūkstant) atsakovui L. K. priklausančio nekilnojamojo ir / ar kilnojamojo turto, nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovo L. K. darbo užmokestis, tačiau nutartyje nenustatė atitinkamo įpareigojimo antstoliui, šį įpareigojimą antstoliui nustato apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Įpareigoti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdantį antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą, kurią atsakovas L. K. per vieną kalendorinį mėnesį galės panaudoti operacijoms atlikti, iš areštuotų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitų.

Teisėja                                                                       Rasa Gudžiūnienė