Civilinė byla Nr. 2A-304-241/2016
Proceso Nr. 2-55-3-02867-2014-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.; 2.5.10.2.; 3.4.2.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tamulionio transportas“ ieškinį atsakovui P. T. dėl žalos ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi iškėlė ieškovės UAB „Tamulionio transportas“ bankroto bylą.
Nuo įmonės įsteigimo jos direktoriumi dirbo vienintelis akcininkas atsakovas P. T.. UAB „Tamulionio transportas“ buvo nemoki jau 2008 metais, o atsakovas P. T., turėdamas pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos nevykdė ir tokiu būdu padarė žalą įmonės kreditoriams.
Žalos dydžiu ieškovė laiko įmonės kreditorių finansinių reikalavimų, susidariusių nuo 2009 m. gegužės 28 d. balanso sudarymo, dydį. Visa ieškovės paskaičiuota žalos suma sudaro 83 626,75 Eur. Kadangi atsakovas ieškovės bankroto administratoriui neperdavė UAB „Tamulionio transportas“ vardu registruotos transporto priemonės – priekabos KRONE, SDP27, v. n. (duomenys neskelbtini), ieškovė prašo priteisti 4 899,79 Eur nuostolių, vadovaujantis vidutine minėtos priekabos verte. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, teismo prašė priteisti iš atsakovo 83 626,75 Eur žalos atlyginimą, 4 899,79 Eur nuostolių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovas P. T. su ieškiniu nesutiko, nes ieškinys pagrįstas tik formaliais dokumentais. Žalos dydis kiekvienu atveju turi būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, o ne automatiškai prilyginamas bankroto byloje pareikštų reikalavimų sumai. Žalos dydžiu laikytina tik ta suma, kuri atsirado vadovui neįvykdžius pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, neviršydamas normalios verslo rizikos, vykdė ūkinę veiklą, sudarydamas krovinių vežimo sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei BUAB „Tamulionio transportas“ iš atsakovo P. T. 31 907,92 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs balanso duomenis, sprendė, kad ieškovė buvo nemoki jau 2008 metais. Nors ieškovė pagal ĮBĮ buvo nemoki, atsakovas toliau tęsė jos veiklą, skoliniai įsipareigojimai mažėjo, tačiau įmonės veikla vis tiek buvo nuostolinga. Įmonės vadovo siekis toliau tęsti ūkinę veiklą nedavė teigiamų rezultatų. Aplinkybė, kad atsakovas faktiškai vykdė nuostolingą veiklą iki 2009 m. gruodžio mėnesio, negali pašalinti jo, kaip vadovo, atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kadangi atsakovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nuo 2009 m. gruodžio 31 d., nuo šios datos skaičiuotini jo padaryti nuostoliai ieškovei. Vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neiniciavimo laiku. 2009 m. gruodžio 31 d. ieškovės skola visiems kreditoriams buvo 341 942 Lt (99 033,24 Eur). Patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudarė 452 113,69 Lt (130 941,18 Eur), todėl būtent šių dydžių skirtumą galima vertinti kaip įmonės nuostolius, patirtus dėl atsakovo neveikimo. Dėl nurodytų priežasčių teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 31 907,92 Eur (110 171,69 Lt) žalos atlyginimo bei procesines palūkanas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas P. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp tariamo atsakovo neveikimo ir žalos atsiradimo. Byloje nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios atsakovo kaltę. Didelių skolinių įsipareigojimų atsiradimą lėmė verslo nesėkmė dėl 2008 m. prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės, o ne atsakovo veiksmai.
2. Atsakovas 2008 metais paskolino ieškovei UAB „Tamulionio transportas“ 250 000 Lt, todėl galima daryti išvadą, kad jis visais įmanomais būdais stengėsi toliau vystyti bendrovės veiklą. Teismas rėmėsi tik formaliais 2008 m. ir 2009 m. bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, neatsižvelgdamas į atsakovo paaiškinimus, kad atsakovas toliau vykdė veiklą, tikėdamasis skolinių įsipareigojimų sumažinimo ir bendrovės veiklos pelningumo užtikrinimo.
3. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2009 metų balanso duomenimis, kadangi tuo metu bendrovės finansiniai įsipareigojimai neviršijo daugiau kaip pusės įmonės turto ir atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
4. Kadangi teismas konstatavo, jog žala atsirado 2009 metais, atsakovas prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Ieškovės BUAB „Tamulio transportas“ bankroto administratorius prašo netenkinti atsakovo apeliacinio skundo ir palikti teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
1. Teismas pagrįstai nustatė visas būtinas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei taikyti.
2. Teismas tinkamai nustatė atskaitos tašką, nuo kurio skaičiuojamas žalos dydis.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Dėl naujų įrodymų
Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, kuriais įrodinėja, kad 2008 metais įvairiais laikotarpiais iš savo asmeninės banko sąskaitos atsiskaitinėjo su ieškovės kreditoriais.
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Be to, pagal kasacinio teismo išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015).
Nors apelianto pateikti nauji įrodymai galėjo būti pateikti ir pirmos instancijos teismui, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jie buvo pateikti su apeliaciniu skundu ir kita šalis apie juos buvo informuota, bei į tai, kad jie yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu ginču, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįsta būtų juos priimti ir vertinti kitų byloje esančių įrodymų kontekste.
Dėl ieškinio senaties taikymo
Reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą apeliantas grindžia nauju, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nevertintu, pagrindu. Konkrečiai, atsakovas teismo prašo ieškinį atmesti taikant sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Reikalavimas taikyti ieškinio senatį nebuvo pareikštas, nagrinėtas ir vertintas pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovas neturi teisės prašyti ginčijamą sprendimą panaikinti šiuo pagrindu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį nevertina.
Dėl atsakovo atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu
Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – klausimas. ĮBĮ 8 straipsnį papildančios nuostatos dėl atsakomybės už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pavėluotą padavimą teismui įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d.
Valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyva Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-4678-302/2013, UAB „Tamulionio transportas“ iškelta bankroto byla (b. l. 4-6). Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1144-302/2014 patvirtino BUAB „Tamulionio transportas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą iš viso bendrai 452 113,69 Lt (130 941,17 Eur) sumai (b. l. 7-8). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis bankrutavusios įmonės vadovu nuo 2005 m. spalio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. buvo atsakovas P. T. (b. l. 9-10). BUAB „Tamulionio transportas“ prašo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę dėl nesikreipimo į teismą iškelti vadovaujamai įmonei bankroto bylą, kadangi pastaroji nemokia tapo jau 2008 metais ir įmonės vadovas apie tai žinojo.
Įmonės vadovas bei savininkas turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir/arba negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės mokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai ar neveikimas neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių pavėluotą vykdymą skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną ĮBĮ 7 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Vadovaudamasis byloje esančiu UAB „Tamulionio transportas“ balansu finansinės atskaitomybės laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 12 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įmonės turto vertė buvo 465 525 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 341 492 Lt (b. l. 11). Šie UAB „Tamulionio transportas“ finansinės atskaitomybės duomenys buvo vertinti ir apygardos teisme pripažįstant UAB „Tamulionio transportas“ nemokia ir iškeliant jai bankroto bylą. Todėl apelianto argumentai, jog 2009 metais bendrovės finansiniai įsipareigojimai neviršijo daugiau kaip pusės įmonės turto ir atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, atmestini kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.
Apeliantas iš esmės neginčija, kad dėl prasidėjusios ekonominės krizės jau nuo 2008 metų UAB „Tamulionio transportas“ ištiko verslo nesėkmė, bendrovė turėjo didelių finansinių įsipareigojimų. Aplinkybę, kad atsakovas siekė stabilizuoti įmonės finansinę padėtį ir toliau vykdyti veiklą, patvirtina ir atsakovo teismui pateiktas banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad 2008 metais įvairiais laikotarpiais atsakovas iš savo asmeninės sąskaitos atsiskaitinėjo su UAB „Tamulionio transportas“ kreditoriais. Tačiau aplinkybė, kad apeliantas siekė plėtoti verslą ir toliau vykdė nuostolingą įmonės veiklą, o ne iš karto padavė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepašalina jo civilinės atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies prasme. Pažymėtina, jog UAB „Tamulionio transportas“ bankroto byla iškelta Valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyva, pasak atsakovo šiam net nežinant apie tokios bylos nagrinėjimą teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nesidomėjimas bendrovės atžvilgiu teismuose iškeltomis bylomis, patvirtina, jog jis, kaip įmonės vadovas, pagal objektyvius standartus ir pagal protingo vadovo elgesio matą nesielgė rūpestingai ir apdairiai.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių atsakovo kaltę bei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Taigi nepaisant ir tos aplinkybės, kad įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai tam tikru laikotarpiu tam tikra apimtimi buvo sumažėję, nors visgi viršijantys pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertę. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Nustatant tokio pobūdžio žalos dydį turi būti vertinama ne tik bendras įsiskolinimų kreditoriams padidėjimas, tačiau ir bendras įmonės skolų ir turto balansas per laikotarpį, kurio metu įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus ir nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 31 d. duomenimis įmonė turėjo turto už 465 525 Lt, o jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 921 979 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 341 942 Lt. Minėta, kad UAB „Tamulionio transportas“ bankroto byloje patvirtinta bendra kreditorinių reikalavimų suma sudaro 452 113,69 Lt. Dėl to teismas pagrįstai skirtumą tarp 2009 m. gruodžio 31 d. buvusios 341 942 Lt skolos kreditoriams ir patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, t. y. 31 907,92 Eur (110 171,69 Lt) (452 113,69 Lt – 341 942 Lt), laikė įmonės patirta žala, nes šia suma padidėjo įmonės prievolės kreditoriams.
Minėta, kad nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas, tačiau atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo nustatyto fakto, kad jis tinkamai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Priešingai, apeliantas pats patvirtino, kad jau bendrovei turint skolų kreditoriams, jis toliau vykdė įmonės veiklą, nors ir nuostolingai. Pastebėtina, kad faktiškai ūkinę – komercinę veiklą įmonė vykdė tik iki 2010 metų, kai bankroto byla bendrovei iškelta 2013 metais Valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyva.
Teisėjų kolegija, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodė visas atsakovo P. T. kaip buvusio ieškovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, tai yra neteisėtą neveikimą, kuris pasireiškė tuo, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, patirtą žalą (padidėjo įmonės įsipareigojimai kreditoriams ir atitinkamai sumažėjo kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus) ir priežastinį ryšį (būtent dėl atsakovo neteisėto nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos įmonei buvo skaičiuojami delspinigiai, palūkanos, taip pat atsirado naujų kreditorių). Tuo tarpu atsakovas neįrodė, jog tokie veiksmai traktuotini kaip sąžiningi, atitinkantys maksimalaus atidumo reikalavimus, t. y. nepaneigė kaltės prezumpcijos (CK 6.248 str. 1 d.).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl žyminio mokesčio grąžinimo
Atsakovas pateikė teismui įrodymus apie dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą, o nuo likusios dalies sumokėjimo prašė atleisti.
Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, bylose pagal bankrutuojančios įmonės ieškinį kiti dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Dėl to atsakovui grąžintini 200 Eur sumokėto žyminio mokesčio (79 b. l.) (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovui P. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 2015 m. rugsėjo 28 d. AB „Lietuvos paštas“ 10-ajame Klientų aptarnavimo skyriuje kasos čekiu LG 00405133 01 54198 sumokėtus 200 Eur žyminio mokesčio, kurį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Teisėjos Virginija Čekanauskaitė
Danutė Gasiūnienė
Nijolė Piškinaitė