Baudžiamoji byla Nr. 2K-287/2011

     Teisminio proceso Nr.1-18-1-00987-2008-5

                                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                          1.2.20.10;

                                                                                                          1.2.27.1;

                                                                                                          1.2.27.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 14 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. (V. D.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 240 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams, 286 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 290 straipsnį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo V. D. apeliacinis skundas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. G. (M. G.), tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

V. D. nuteistas pagal BK 240 straipsnį už tai, kad išlaisvino kalinį:

2008 m. gegužės 12 d., apie 1.00 val., netoli prekybos centro „Maxima“, esančio Vilniuje, Sausio 13-osios g. 2, veikdamas kartu su M. G., savo pareigas einantiems Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Patrulių rinktinės (toliau – VPK VP PR) vyresniajam patruliui S. Š. (S. Š.) ir patruliui A. N. (A. N.) sulaikius ir į tarnybinį automobilį įsodinus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, tikėtina 2008 m. gegužės 11 d., apie 23.15 val., įvykdžiusį vagystę iš degalinės „Statoil“, esančios Vilniuje, A. P. Kavoliuko g. 32 A, M. G. stvėrė VPK VP PR patrulį A. N. už rankos ir stūmė šį toliau nuo tarnybinio automobilio, o V. D. tuo metu iš išorės atidarė policijos tarnybinio automobilio galines dureles ir taip išlaisvino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį.

V. D. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojui:

veikdamas kartu su M. G., 2008 m. gegužės 12 d., apie 1.00 val., netoli prekybos centro „Maxima“, esančio Vilniuje, Sausio 13-osios g. 2, savo pareigas einantiems Vilniaus miesto VPK VP PR vyresniajam patruliui S. Š. ir patruliui A. N. sulaikius ir į tarnybinį automobilį įsodinus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, tikėtina 2008 m. gegužės 11 d., apie 23.15 val., įvykdžiusį vagystę iš degalinės „Statoil“, esančios Vilniuje, A. P. Kavoliuko g. 32 A, išlaisvinę ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį iš tarnybinio automobilio, sukėlė konfliktą su policijos pareigūnais, kurio metu V. D. stumdė Vilniaus miesto VPK VP PR vyresnįjį patrulį S. Š., o M. G. – patrulį A. N. Pareigūnams pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, šie nereagavo, bandant juos sulaikyti aktyviais veiksmais, stumdydami policijos pareigūnus priešinosi ir bandė išvengti sulaikymo, mėgino suduoti policijos pareigūnams, taip savo veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojams.

V. D. nuteistas ir pagal BK 290 straipsnį už tai, kad įžeidė valstybės tarnautojo funkcijas atliekantį asmenį:

veikdamas kartu su M. G., 2008 m. gegužės 12 d., apie 1.00 val., netoli prekybos centro „Maxima“, esančio Vilniuje, Sausio 13-osios g. 2, savo pareigas einantiems Vilniaus miesto VPK VP PR vyresniajam patruliui S. Š. ir patruliui A. N. sulaikius ir į tarnybinį automobilį įsodinus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, tikėtina 2008 m. gegužės 11 d., apie 23.15 val., įvykdžiusį vagystę iš degalinės „Statoil“, esančios Vilniuje, A. P. Kavoliuko g. 32 A, išlaisvinę ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį iš tarnybinio automobilio, sukėlė konfliktą su policijos pareigūnais, o pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, prieš pareigūnus S. Š. ir A. N. vartojo necenzūrinius žodžius, taip juos įžeidė.

Nuteistasis V. D. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis kaltinamas (turėtų būti – nuteistas) pagal BK 240 ir 290 straipsnius, bei sumažinti bausmę, skiriant ją pagal BK 286 straipsnį. Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai keistini dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismų sprendimai kelia abejonių, ar teismas buvo subjektyviai nešališkas, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo. Jis buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 240 straipsnyje, remiantis tik dviejų liudytojų – S. Š. ir A. N. – parodymais, nenurodžius, kokia kita bylos medžiaga jie patvirtinti, nepašalinus prieštaravimų tarp liudijusių pareigūnų ir kaltinamųjų bei įvykį mačiusių M. D. (M. D.) ir M. L. parodymų. Teismų argumentacija, kodėl atmesti kitų liudytojų parodymai, neobjektyvi ir lakoniška.

Kasatorius pažymi, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 240 straipsnyje, būtini objektyvieji požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais, t. y. galimybė neteisėtai palikti laisvės atėmimo vietą turi atsirasti panaudojus smurtą, apgaulę ar piktnaudžiavimą. Kasatoriaus nuomone, nepaisant to, kad teismai „neįrodė paties fizinio veiksmo, kuriuo buvo sudarytos sąlygos nenustatytam asmeniui pabėgti iš pareigūnų tarnybinio automobilio, bet net ir nustačius, jog tokia aplinkybė, kurią nurodė parodymus davę pareigūnai, buvo“, jam, V. D., vis tiek negalėtų būti taikomas BK 240 straipsnis, nes veika būtų realizuota ne taip, kaip nurodyta straipsnio dispozicijoje, o pritaikius šį straipsnį, būtų pažeistas baudžiamosios teisės principas „nėra nusikaltimo be įstatymo“ (lot. nullum crimen sine lege). Nuteistojo manymu, teismai neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, nepašalino abejonių, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktu.

Kasatorius nurodo ir tai, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, nuteisdamas jį už nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 ir 290 straipsniuose. Kasatoriaus nuomone, tais atvejais, kai kaltininkas vienu metu ne tik įžeidžia valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, bet ir jam priešinasi, naudodamas smurtą, veika turi vieno nusikaltimo požymius ir kvalifikuojama pagal BK 286 straipsnį, numatantį atsakomybę už sunkesnį nusikaltimą. Teismai nustatė, kad kaltinamieji viena veika, turėdami vieną tikslą – išvengti sulaikymo, sukėlė du rezultatus: panaudodami fizinį smurtą bei grasindami jį panaudoti pasipriešino policijos pareigūnams ir vartodami necenzūrinius žodžius įžeidė policijos pareigūnus. Taigi jis atliko vieną veiką, kuria nesiekė įžeisti pareigūnų. Necenzūrinių žodžių vartojimas savaime nerealizuoja nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties. Įžeidimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti žeminantį ir užgaulų savo veikos pobūdį. Įrodinėjant kaltę nepakanka nustatyti kaltės formos ir rūšies – būtina išsiaiškinti įrodinėtiną kaltės turinį. Nors teismas nustatė, kad jis, V. D., pripažino, jog konflikto metu buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, tačiau „įžeidimas – tai subjektyvi sąvoka, kurios pasekmė (t. y. pats įžeidimas) pirmiausia atsiranda ne objektyvioje realybėje, bet asmens sąmonėje, todėl įžeidimo atsiradimas dar priklauso ir nuo asmeninių įžeistojo savybių“. Kasatoriaus nuomone, teismai neįvertino, kokį realų poveikį padarė jo pavartoti necenzūriniai žodžiai. Vien necenzūrinių žodžių vartojimas pareigūnų akivaizdoje savaime nereiškia, kad buvo realizuota BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstama veika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nustatė vieną sunkinančią atsakomybę aplinkybę – veikos buvo padarytos bendrininkų grupe. Turi būti nustatyti du objektyvūs bendrininkavimo požymiai: kelių asmenų dalyvavimas ir jų veikos bendrumas. Subjektyvusis bendrininkavimo požymis yra tyčia: kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja su kitais asmenimis darant inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikaltimą bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikaltimo ir jo metu, pasekmė. Jis, kasatorius, ir M. G. nebuvo sudarę susitarimo kartu išlaisvinti kalinį, priešintis ar įžeisti pareigūnus. Bendrininkavimo nėra tada, kai keli asmenys nepriklausomai vienas nuo kito siekia to paties nusikalstamo rezultato ir nusikaltimo sudėtį realizuoja savarankiškai. Kasatoriaus nuomone, teismas neįrodė subjektyviųjų bendrininkavimo požymių. Teismai, skirdami bausmę, atsižvelgė į sunkinančią aplinkybę, kuri neįrodyta.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į nuteistojo V. D. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėję teismai šališkai vertino bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad kaltinamieji V. D. bei M. G. ir liudytojai M. D. bei M. L. pateikė tarpusavyje vienodą, tačiau visiškai skirtingą nuo nukentėjusiųjų policijos pareigūnų A. N. ir S. Š. įvykio aplinkybių aiškinimą. Šių asmenų parodymai nesutapo nustatant tai, ar tyrimo nenustatytas asmuo buvo pasodintas į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį ir kaltinamųjų išlaisvintas, ar tiesiog pabėgo iš įvykio vietos. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nenustatė priežasčių, dėl kurių policijos pareigūnai turėtų pagrindą apkalbėti kaltinamuosius. Iš nuteistuosius apibūdinančios medžiagos matyti, kad V. D. ir M. G. ne vieną kartą buvo bausti administracine tvarka už smulkaus chuliganizmo, policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, jų garbės ir orumo įžeidimus, viešosios rimties trikdymus (ATPK 174 straipsnis, 187 straipsnio 2 dalis, 183 straipsnis). Šie duomenys leido teismui manyti, kad kaltinamieji linkę nesilaikyti įstatymų reikalavimų, pažeidinėti viešąją tvarką ir konfliktuoti su policijos pareigūnais, todėl nukentėjusiųjų parodymai apie jų elgesį įvykio metu yra teisingi. Teismas, atmesdamas liudytojų M. D. ir M. L. parodymus, atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojus su nuteistaisiais sieja giminystės ir draugystės santykiai, dėl to yra pagrindas manyti, jog šie liudytojai gali būti suinteresuoti bylos baigtimi bei duoti neobjektyvius parodymus.

Atsiliepime dar nurodyta, kad kasatorius teigia, jog jo kaltė pagal BK 240 straipsnį neįrodyta, nes nenustatyta objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, nors įstatymas reikalauja įrodyti bent vieną iš alternatyvių veiksmų: panaudotą smurtą, apgaulę ar piktnaudžiavimą. Kasatorius buvo nuteistas už tai, kad BK 240 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrai su M. G., būdami pasiskirstę vaidmenimis, pastarajam panaudojus smurtą, t. y. stvėrus VPK VP PR patrulį A. N. už rankos ir stumiant, V. D. tuo metu atidarė policijos automobilio dureles ir taip išlaisvino sulaikytą asmenį. Nors V. D. išlaisvinimo metu tiesiogiai smurtinių veiksmų neatliko, tačiau jis su bendrininku turėjo vieningą tyčią, o vadovaujantis BK 26 straipsnio 1 dalimi, bendrininkai atsako už tas veikas, kurias apėmė jų tyčia. M. G. panaudotas smurtas palengvino V. D. priėjimą prie automobilio, nes, nustūmus A. N., buvo apribota jo galimybė sutrukdyti V. D. ir užkirsti kelią sulaikyto asmens išlaisvinimui.

Atsiliepime nurodyta ir tai, kad kasatorius teigia, jog neįrodytas bendrininkavimo požymis, nes jokio susitarimo tarp jo ir M. G. nebuvo. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis; susitarta gali būti ir nusikalstamos veikos darymo metu; susitariama įvairiomis formomis: žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais; nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-197/2009, 2K-229/2008). Prokurorė pažymi, kad iš nustatytų bendrininkų veiksmų akivaizdu, jog V. D. ir M. G. veikė sutartinai, siekė bendro rezultato, todėl pagrįstai pripažinta, kad nusikalstamus veiksmus jie atliko bendrininkų grupe.

Atsiliepime nurodyta, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant klausimą, ar už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje išvardytų pareigūnų įžeidimą kaltininkas turi atsakyti baudžiamąja ar administracine tvarka, atsakomybės už pareigūnų įžeidimą atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į ATPK 187 straipsnio 2 dalyje dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį (kasacinės bylos Nr. 2K-542/2005, 2K-114/2006, 2K-396/2009). Teismas šioje byloje konstatavo, kad kasatorius ir M. G. sukėlė konfliktą su policijos pareigūnais, o pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, pareigūnų S. Š. ir A. N. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Kasatorius to neneigia, tik nurodo, kad neturėjo tikslo įžeisti. Teismų praktikoje apie tai, ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir esant kokiai situacijai buvo ištarti (kasacinė byla Nr. 2K-421/2007). Iš nukentėjusiųjų parodymų teisme matyti, kad kasatorius užgaulius necenzūrinius rusiškus žodžius „mentai“, „gaidžiai“, „musora“, „kozly“ adresavo savo pareigas vykdantiems pareigūnams, todėl nėra abejonių, kad kasatorius suprato, jog žemina savo pareigas einantį valstybės tarnautoją, ir taip siekė juos įžeisti. Pareigūnai buvo įžeidinėjami viešoje vietoje, gana ilgą laiką, buvo priversti prašyti pastiprinimo. Teismas, padaręs išvadas, kad, įvertinus kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį, kasatorius turi atsakyti pagal BK normas, nenukrypo nuo teismų praktikos.

Prokurorė pažymi, kad kasatorius teisingai pastebi, jog BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas sunkesnis, tačiau jis nepagrįstai teigia, kad sunkesnė veika turėtų apimti ir BK 290 straipsnyje numatytą veiką. Vilniaus apygardos teismas teisingai konstatavo, kad V. D. ir M. G. viena veika, turėdami vieną tikslą – išvengti sulaikymo, sukėlė du rezultatus: panaudodami fizinį smurtą bei grasindami jį panaudoti pasipriešino policijos pareigūnams ir vartodami necenzūrinius žodžius įžeidė policijos pareigūnus. M. G. ir V. D. nusikalstamos veikos padarytos esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, todėl jos pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 286 ir 290 straipsnius.

Nuteistojo V. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 240 straipsnio taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jis nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 240 straipsnyje, remiantis tik liudytojų S. Š. ir A. N. parodymais, nenurodžius, kokia kita bylos medžiaga jie patvirtinti, nepašalinus prieštaravimų tarp liudijusių pareigūnų ir kaltinamųjų bei liudytojų M. D. ir M. L. parodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad teismas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes nustatė, remdamasis teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais bylos įrodymais, būtent liudytojų S. Š., A. N. parodymais, 2008 m. birželio 10 d. apžiūros protokolu (apžiūrėtas 2008 m. gegužės 11 d. 23.45 val. degalinėje „Statoil“ darytas vaizdo įrašas), Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio duomenimis, išdėstęs motyvus, kodėl nesiremia kaltinamųjų bei liudytojų M. D., M. L. parodymais. Teismas nustatė, kad tarnybines pareigas vykdę policijos pareigūnai S. Š. ir A. N., gavę informacijos apie iš degalinės „Statoil“ esančios parduotuvės padarytą vagystę ir pastebėję penkių jaunuolių grupę, kurie pagal požymius atitiko asmenis, buvusius degalinėje ir tikėtina dalyvavusius vagystėje, atlikę dalinę apžiūrą į policijos automobilį įsodino vieną iš šių vaikinų. Tuo metu M. G. stvėrus A. N. už rankos ir jį stumiant, V. D. atidarė policijos automobilio galines dureles ir automobilyje buvęs sulaikytas vaikinas pabėgo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šis pabėgęs nenustatytas vaikinas pagal BPK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas laikytinas užkluptas tuoj po nusikalstamos veikos padarymo ir laikinai sulaikytas, jį uždarius į policijos tarnybinį automobilį, t. y. atitinka sulaikyto asmens pagal BK 240 straipsnio dispoziciją požymius. Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad tai, jog vėliau tokiam sulaikytam asmeniui įtarimai nepasitvirtina, savaime nedaro jo sulaikymo neteisėto (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu už 2008 m. gegužės 11 d., apie 23.45 val., degalinėje „Statoil“ padarytą vagystę nuteistas tik M. G.). Taip pat tai, kad dėl nenustatyto asmens sulaikymo nebuvo surašytas laikino sulaikymo protokolas, nes nesuspėta to padaryti, neturi reikšmės taikant šią normą.

Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 240 straipsnyje, būtini objektyvieji požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais išlaisvinamas kalinys, t. y. galimybė neteisėtai palikti laisvės atėmimo vietą turi atsirasti panaudojus smurtą, apgaulę ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu. Byloje nustatyta, kad V. D. veikė ne vienas, o kartu su M. G., kuris panaudojo fizinį smurtą: stvėrė patruliui A. N. už rankos ir jį stūmė tolyn nuo policijos tarnybinio automobilio, o V. D. tuo metu atidarė automobilio dureles, taip išlaisvindamas sulaikytą nenustatytą asmenį. Nors V. D. smurto ir nenaudojo, tačiau jo bei M. G. veiksmai patvirtina, kad jie turėjo vieningą tyčią išlaisvinti sulaikytą asmenį. Susitarimas tarp jų reiškėsi konkliudentiniais, t. y. suderintais veiksmais. Pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Tiek M. G., tiek V. D. yra nusikalstamos veikos vykdytojai, nes jie abu atliko bent dalį BK 240 straipsnio dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos.

Dėl BK 286 ir 290 straipsnių taikymo

Kasatorius neginčija teismų nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, pagal kurias 2008 m. gegužės 12 d., apie 1.00 val., policijos pareigūnams bandant jį sulaikyti aktyviais veiksmais, stumdydamas policijos pareigūnus priešinosi, bandė išvengti sulaikymo, mėgino suduoti policijos pareigūnams, vartojo necenzūrinius žodžius. Jis nesutinka su šių nusikalstamų veiksmų teisiniu įvertinimu, kvalifikuojant juos pagal Baudžiamojo kodekso 286 ir 290 straipsnius.

Taigi kasatorius V. D. teigia, kad teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nuteisdami jį už nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 ir 290 straipsniuose, nes tais atvejais, kai kaltininkas vienu metu ne tik įžeidžia valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, bet ir jam priešinasi, naudodamas smurtą, veika turi vieno nusikaltimo požymius ir kvalifikuojama pagal BK 286 straipsnį, numatantį atsakomybę už sunkesnį nusikaltimą.

Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatytas BK 286 straipsnyje, pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius pasireiškia dviem alternatyviais būdais: panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

BK 290 straipsnyje numatyta veika pagal objektyviuosius požymius pasireiškia viešu valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu, kuris gali būti padaromas žodžiu, raštu, veiksmais ar pan. Šio nusikaltimo sudėtis taip pat yra formali – jis baigtas nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.

Teismai, nustatydami kriterijus atribojant baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, teisingai vadovavosi teismų praktika, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pasisakydama dėl BK 284 straipsnio 2 dalies ir ATPK 174 straipsnio atribojimo, konstatavo, jog BK 284 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 174 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos apibūdintos panaudojant iš esmės tuos pačius vertinamuosius požymius, todėl griežtai apibrėžtų baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijų šiuo metu nėra. Todėl atribojant, reikėtų vadovautis ne vien BK ir ATPK normų tekstais, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiojo asmenybę, viešosios tvarkos specifiką (kasacinė byla Nr. 2K-178/2005).

Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pagrindinis kriterijus, sprendžiant BK 286 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Pasipriešinimą fiziniu smurtu teismų praktika pripažįsta veiksmus, kuriuos kaltininkas padaro tyčia suduodamas smūgius ar kitaip padarydamas kūno sužalojimus. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – tai kaltininko veiksmai ar pasisakymai, rodantys kaltininko realų ketinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš BK 286 straipsnyje išvardytus asmenis (kasacinė byla Nr. 2K-336/2007).

Teismas nustatė, kad kaltinamasis V. D., veikdamas kartu su M. G., tuo pačiu metu, toje pat vietoje teisėtai veikusius pareigūnus vadino necenzūriniais žodžiais, stumdydamas priešinosi jiems, bandė išvengti sulaikymo, mėgino jiems suduoti. V. D. veiksmuose yra dviejų nusikaltimų požymiai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sprendžiant klausimą, ar už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje išvardytų pareigūnų įžeidimą kaltininkas turi atsakyti baudžiamąja ar administracine tvarka, atsakomybės už pareigūnų įžeidimą atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į ATPK 187 straipsnio 2 dalies dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį (kasacinės bylos Nr. 2K-542/2005, 2K-114/2006, 2K-396/2009). Teismas šioje byloje konstatavo, kad kasatorius ir M. G. sukėlė konfliktą su policijos pareigūnais, o pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, pareigūnų S. Š. ir A. N. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Kasatorius to neneigia, tik nurodo, kad neturėjo tikslo įžeisti. Teismų praktikoje apie tai, ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir esant kokiai situacijai buvo ištarti (kasacinė byla Nr. 2K-421/2007). Papildant šiuos teiginius pažymėtina, jog esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t. y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo gali būti įžeidžiamas ne tik žodžiu, bet ir gestais,  arba ir viena, ir kita gali būti naudojama kartu, siekiant sustiprinti žodžių įžeidžiamą turinį. Daugkartinis žeminančių, niekinančių žodžių naudojimas taip pat sustiprina jų įžeidžiamą turinį bei parodo ir patvirtina kaltininko tikslą įžeisti asmenį, kuriam adresuojami šie žodžiai. Iš nukentėjusiųjų parodymų teisme matyti, kad kasatorius užgaulius necenzūrinius rusiškus žodžius adresavo savo pareigas vykdantiems pareigūnams, todėl nėra abejonių, kad kasatorius suprato, jog žemina savo pareigas einantį valstybės tarnautoją, ir taip siekė juos įžeisti. Pareigūnai buvo įžeidinėjami viešoje vietoje, gana ilgą laiką, buvo priversti prašyti pastiprinimo.

Teismas, padaręs išvadas, kad, įvertinus kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį, kasatorius turi atsakyti pagal BK 286 ir 290 normas, nenukrypo nuo teismų praktikos. Vilniaus apygardos teismas teisingai konstatavo, kad V. D. ir M. G. viena veika, turėdami vieną tikslą – išvengti sulaikymo, sukėlė du rezultatus: panaudodami fizinį smurtą bei grasindami jį panaudoti pasipriešino policijos pareigūnams ir vartodami necenzūrinius žodžius įžeidė policijos pareigūnus. M. G. ir V. D. nusikalstamos veikos padarytos esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, todėl jos pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 286 ir 290 straipsnius.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistojo V. D. kasacinį skundą.             

Teisėjai                                                                                                            Vytautas Greičius

                                                                                                                         Gintaras Goda

                                                                                                                         Alvydas Pikelis