Administracinė byla Nr. A¹⁴³ – 1172/2010

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. spalio 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Albertui Šekštelo,

atsakovo atstovui Kęstučiui Kadonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Est Merrain“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal  pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Est Merrain“ skundą atsakovui Lietuvos         valstybei, atstovaujamam Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos      finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Est Merrain“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Est Merrain“, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 2 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį          teismą, prašydamas: 1) pripažinti teisę į žalos, atsiradusios taikant areštą jo turtui,         atlyginimą ir priteisti atlyginti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė mokesčių inspekcija), žalą, atsiradusią dėl neteisėtų veiksmų; 2) priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos daugiau kaip trejus metus neteisėtai ir nepagrįstai taikytų sankcijų patyrė žalą, todėl prašo ją atlyginti. Valstybės pareigos atlyginti patirtą žalą pagrindai įtvirtinti Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 19 dalyje. Valstybės        deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti būtinos šios atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju       neteisėti valdžios institucijos veiksmai yra: turto areštas, mokestinių permokų įskaitymas, tariamos mokestinės nepriemokos išieškojimas, pinigų išdavimo ir pervedimo iš banko sąskaitų nutraukimas nuo 2002 m. kovo 6 d. iki 2006 m. balandžio 4 d. Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio 2, 7 punktai, Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies           3 punktas įtvirtino mokesčių administratoriaus pareigą rūpestingai įvertinti, ar kaltinimai,        jog yra tariama mokestinė nepriemoka, yra pagrįsti ir ar surinkta pakankamai pažeidimo padarymą patvirtinančių įrodymų. Kadangi mokesčių administratorius pažeidimų per tikrinamą     laikotarpį nenustatė, nėra prievolės mokėti mokesčius pažeidimo sudėties. Todėl mokesčių administratoriaus sprendimas panaikinti taikytus turto areštus bei kitus suvaržymus yra  sprendimų, suvaržiusių nuosavybės teisę, neteisėtumo įrodymas. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius areštavo visą turtą, pinigines lėšas, vykdė išieškojimą, t. y. visiškai apribojo įmonės veiklą, kenkė jos reputacijai, negrąžino mokestinių permokų ir neleido vykdyti     veiklos. Kadangi mokesčių administratorius turi valdingus įgalinimus, jo, kaip viešojo subjekto, rūpestingumo pareiga yra didesnė negu privataus asmens. Mokesčių administratorius pats panaikino turto areštus bei kitus turto suvaržymus, todėl neturėjo pagrindo ginčyti nuosavybės teisės suvaržymų teisme. Ši aplinkybė taip pat įrodo, jog mokesčių administratorius tinkamai neįvertino kaltinimų pagrįstumo, o taikyti turto suvaržymai, kaip tariamos mokestinės prievolės užtikrinimas, buvo neproporcingi, nepagrįsti, todėl neteisėti (Viešojo administravimo įstatymo   4 str. 1 d. 3 p., Mokesčių administravimo įstatymo 16 str. 1 d. 1 p., 32 str. 2, 7 p.). Dėl mokesčių administratoriaus neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų negalėjo pelningai vystyti veiklos Lietuvoje     ir dėl to čia veiklos nebevykdo, todėl patyrė žalą bei sumažėjo įmonės vertė. Pažymėjo,           jog patirtos žalos dydžio, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, nenurodo, nes tikslus įmonės vertės apskaičiavimas reikalauja specialių žinių, todėl tik teismo paskirta ekspertizė gali nustatyti įmonės vertės sumažėjimo ir žalos dydį. Kadangi CK 6.247 straipsnis įtvirtina lankstaus priežastinio ryšio doktriną, priežastiniam ryšiui konstatuoti užtenka įrodyti, kad atsakovo elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir nevienintelė, be to, ši norma nereikalauja, kad atsakovo elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis. Nepagrįstai ir neteisėtai pritaikytos tariamos mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės sąlygojo žalos atsiradimą, o dėl to, jog buvo apribotas disponavimas turtu, ypač piniginių lėšų išieškojimas, mokestinių   permokų įskaitymas, atsirado žala, nes įmonė negalėjo normaliai vykdyti veiklos. Vadovaujantis Konstitucijos 6 straipsniu, 30 straipsnio 2 dalimi, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Pagal Konstituciją, valstybė ne tik turi užtikrinti asmens teisių ir laisvių gynimą    nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir neleisti, kad jas pažeistų pačios valstybės institucijos    ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Paneigimas teisės į žalos atlyginimą asmenims, išteisintiems dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai paaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog padaryta klaida, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Kadangi nagrinėjamu atveju buvo išteisintas, nes mokesčių administratorius nerado pažeidimų, ir tai truko ketverius metus, o per visą šį laikotarpį buvo taikomos tariamos mokestinės nepriemokos užtikrinimo priemonės, turi teisę į žalos atlyginimą pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį. Atsakovo neteisėtais veiksmais pažeistos ir Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalies tiesioginio taikymo nuostatos, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo, jog areštas ar konfiskacija sukelia žalą. Kadangi CK 6.249 straipsnio 3 dalies, 1.138 straipsnio 1 punkto nuostatos suteikia teisę prašyti pripažinti teisę į žalos atlyginimą, o žalos nustatymas šiuo metu gali būti sunkiai įgyvendinamas ar ilgai trunkantis, remdamasis paminėtomis teisės normomis ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 4 punktu, prašo teismo pripažinti teisę į žalos atlyginimą ir tik po to nagrinėti žalos dydžio nustatymo klausimą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 173 – 176) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m.      gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁴-689/2003 konstatavo, jog pagal           CK 6.249 straipsnio 1 dalį būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga           yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjas siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau ši teisės norma žalos atlyginimą sieja      su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu akcentuojamas privalomasis valdžios institucijų darbuotojų veikimas, t. y. tokio (privalomojo) elgesio (veikimo) modelis turi būti  (yra) aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas atitinkamu teisės aktu, ir institucija (jos pareigūnas), elgdamasi (veikiant) kitaip, pažeidžia šio (atitinkamo) teisės akto nurodymus. Pareiškėjo nurodytų veiksmų, iš kurių jis kildina tariamos žalos atsiradimą – turto arešto, mokestinių permokų įskaitymo, tariamos mokestinės nepriemokos išieškojimo, pinigų išdavimo ir pervedimo iš banko sąskaitų nutraukimo nuo 2002 m. kovo 6 d. iki 2005 m. balandžio 4 d., teisinis pagrindas yra senosios redakcijos Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnis ir dabar galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnis, 95 straipsnio 1 dalies          3 punktas. Šios normos leidžia mokesčių administratoriui taikyti turto areštą, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, ir numato, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu, mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸-944/2004, užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą taikyti šią sąlygą; taigi Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatytai sąlygai taikyti vada atsiranda, kai yra pagrįstas (pakankamas) pagrindas manyti, jog mokesčių mokėtojas turtą gali paslėpti ar kitokiu            būdu jo netekti, ir dėl to gali būti sunku iš jo išieškoti mokesčius. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 101 straipsnio 2 dalies nuostatomis, mokesčių administratorius, spręsdamas, ar tikslinga areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, vadovaujasi konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nulemia turto arešto tikslingumą ir pavojaus tikimybę, o mokesčių mokėtojo turto areštuoja tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Mokesčių administratoriui netaikant apribojimų disponuoti turimu turtu, pavojus, jog mokesčių mokėtojas perleis jam nuosavybės teise priklausantį turtą, yra nuolat, o bet koks turto perleidimas apsunkina arba netgi padaro neįmanomu patikrinimo metu apskaičiuotų sumų išieškojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 nutartis administracinėje byloje Nr. A⁹-1017/2007). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus veiksmai – turto areštai, išieškojimas iš sąskaitų – įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo apskųsti, todėl jų teisėtumas šioje byloje negali būti nagrinėjamas. Kadangi pareiškėjui patikrinimo metu buvo apskaičiuota didelė mokestinė prievolė – 2 542 089,67 Lt, mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 61-1525) 32 straipsniu ir Mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243) 101 straipsniu bei 95 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėjo teisę atlikti minėtus veiksmus, todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme šiuo atveju nebuvo pažeisti privalomojo elgesio taisyklių reikalavimai. Taigi nėra teisinio pagrindo atsakovo civilinei (deliktinei) atsakomybei atsirasti. Be to, pagal CK   1.125 straipsnio 8 dalį, sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas žalos padarymą kildina iš Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų, atliktų 2002 m. kovo 6 d. –  2005 m. balandžio 4 d., dėl visų veiksmų yra suėję ieškinio senaties terminai, kuriuos prašo taikyti. Atsižvelgus į tai, kad nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo prašomą skirti ekspertizę netikslinga atlikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 184 – 186) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad mokestinis ginčas, nagrinėjančioms institucijoms keletą kartų pavedus papildomai patikrinti pareiškėją, tęsėsi iki 2006 m.       gegužės 22 d. Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai surašant patikrinimo   pažymą Nr. 20-04-32-160. Paaiškėjus, kad visos reikiamos informacijos, patvirtinančios         arba paneigiančios pareiškėjo direktoriaus R. G. M. tarpininkavimo faktą, nepavyks gauti, buvo baigtas pareiškėjo mokestinis patikrinimas. Atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, laikėsi tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų, jų pažeidimo nenurodė ir pareiškėjas. Siekdamas užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, areštavo pareiškėjo turtą – įvairias transporto priemones 2 542 089 Lt išieškojimui užtikrinti. Areštuojant pareiškėjo turtą, taikytas lengviausias nuosavybės apribojimo būdas – uždrausta tik disponavimo teisė, todėl pareiškėjas ir toliau savo veikloje naudojo šias transporto priemones, taigi turto areštas negalėjo turėti ir neturėjo įtakos pareiškėjo ūkinės veiklos rezultatams. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo                  32¹ straipsnio 9 dalies nuostatomis, mokesčių mokėtojas, kurio turtas yra areštuotas, turėjo teisę skųsti turto arešto aktą ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas neprašė pripažinti neteisėtais Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos turto arešto aktų, todėl šiuo atveju šių aktų neteisėtumo klausimas nenagrinėtinas. Taigi šiuo atveju nėra neteisėtų veiksmų, nes teisėje egzistuoja teisėtumo prezumpcija, t. y. bet koks dokumentas, individualus ar norminis teisės aktas, bet koks viešojo administravimo subjekto veiksmas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kol teismas nenustato priešingai. Pareiškėjas sąmoningai tokios galimybės atsisakė, nes areštas jo turtui uždėtas pagrįstai ir laikantis nustatytos procedūros. Be to, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė turto arešto nepagrįstumas, taip pat nenurodė, kokias teisės aktų normas mokesčių administratorius pažeidė tiek uždėdamas areštą, tiek jį panaikindamas, o nurodyta aplinkybė, jog turto areštas buvo taikomas daugiau kaip ketverius metus, nelaikytina aplinkybe, liudijančia mokesčių administratoriaus neteisėtus veiksmus. Iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalis numatė, kad mokesčių mokėtojo turto areštas panaikinamas, kai to nebereikia, o nuo 2004 m. galiojančiame Mokesčių administravimo įstatyme turto arešto panaikinimas iš esmės siejamas su mokestinės prievolės pasibaigimu, nes 101 straipsnio 1 dalyje nurodomas turto arešto tikslas – užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, todėl, paaiškėjus, kad mokestinės prievolės pareiškėjui neatsiras, turto areštas jo turtui buvo panaikintas. Mokestinių permokų įskaitymo, mokestinės nepriemokos išieškojimo, pinigų išdavimo ir pervedimo iš banko sąskaitų nutraukimo veiksmų, susijusių su pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu priskaičiuotomis sumomis, viso mokestinio ginčo metu ir vėliau mokesčių administratorius neatliko. Tik vieninteliu atveju – Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2005 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 7-12-97 – buvo nuspręsta išieškoti 2 601,20 Lt mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų, tačiau ši nepriemoka buvo susidariusi ne dėl mokestinio patikrinimo metu papildomai priskaičiuotų sumų, tačiau pareiškėjui deklaravus ir nustatytu terminu nesumokėjus atskaitymų nuo realizavimo pajamų pagal Kelių fondo įstatymą. Todėl, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, mokesčių administratoriaus veiksmuose nesant neteisėtumo elemento, nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės. Be to, pareiškėjas neįrodė ne tik žalos dydžio, bet ir aplinkybės, kad žala buvo padaryta, todėl neaišku, ar tariamai atsiradusi žala yra mokesčių administratoriaus tariamai neteisėtų veiksmų pasekmė. Kadangi priežastinis ryšys nėra preziumuojamas, jo buvimą turi įrodyti pareiškėjas, tačiau to nepadarė. Vadovaujantis ABTĮ     62 straipsniu, šiuo atveju nėra pagrindo pavesti ekspertizės įstaigai apskaičiuoti skundo dalyką, nes pareiškėjui atstovauja keletas advokatų, kurie, tikėtina, turi savo amato srities žinių, taigi gali ir privalo suformuluoti materialinį – teisinį reikalavimą atsakovui. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pareiškėjas žalos padarymą sieja su mokesčių administratoriaus veiksmais, atliktais prieš 4 – 7 metus, t. y. jau yra suėję ieškinio senaties terminai, kurie šioje byloje taikytini.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu                 (T 1, b. l. 217 – 225) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas nepatenkino.

Teismas nurodė, kad turto arešto taikymo metu galiojo 1995 m. birželio 28 d.     Mokesčių administravimo įstatymas Nr. I-974 (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2004 m. balandžio 30 d.) ir 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymas Nr. IX-2112 (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d.). Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,  17 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 32 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6 dalimis, 32¹ straipsnio 9 dalimi, galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 19 straipsnio 1 dalies       3 punktu, 26 straipsnio 1 dalies 7, 9 punktais, 32 straipsnio 2, 3, 4, 6, 7 punktais, 33 straipsnio  15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 101 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6 dalimis, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu (redakcija, galiojusi nuo 1999 m.     liepos 9 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.), CK 1.138 straipsnio 1 punktu, 6.245 – 6.250 straipsniais, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246 straipsnio 1, 3 dalimis, 6.247 straipsniu, 6.249 straipsnio 1,   3 dalimis, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m.  gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁴-689/2003, 2004 m. lapkričio   16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸-944/2004, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁹-1017/2007, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimu byloje J. v. Lietuva. Teismas padarė tokias išvadas: 1) pagal įstatymų (CK, Mokesčių administravimo įstatymo) nuostatas bei teisminę praktiką, yra trys sąlygos, kurias nustačius laikytina, kad atsirado deliktinės atsakomybės pagrindai: a) padaryta žala, ji padaryta neteisėtais veiksmais, nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė; b) neteisėta valstybės tarnautojo veika – jis neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti; c) mokesčių įstatymo pažeidimai, nustatyti patikrinimo arba pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu. Šioje byloje neabejotinai įrodyta, kad formalūs juridiniai pagrindai taikyti aptariamus apribojimus buvo (Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Tauragės apskrities skyriaus 2000 m. rugsėjo 29 d. bei 2002 m. kovo 27 d. dokumentinės revizijos aktai, Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. kovo 29 d. patikrinimo aktas Nr. 20-02-23-70 bei 2003 m. spalio 22 d. patikrinimo aktas          Nr. 20-03-46-191, kuriuo pareiškėjui priskaičiuota 2 542 089,67 Lt mokesčių nepriemoka). Mokesčių administratorius taikė tik tokius apribojimus, kurie numatyti įstatymo – turto areštą    ir mokesčių mokėtojui grąžintinos mokesčio permokos areštą. Taigi byloje nėra įrodymų, jog mokesčių administratorius veikė taip, kaip įstatymai neleido, ar viršijo įgalinimus, t. y. jo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų. Viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų yra žalos, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos padarymo konstatavimas ir pagal teisės teoriją šios sąlygos turi būti nustatytos in corpore, t. y. visos, o ne viena ar kelios iš jų. Šiuo atveju, net ir nustačius, kad žala atsirado, tai ji padaryta ne dėl neteisėtų valstybės tarnautojų     (t. y. atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens tarnautojų) veiksmų, todėl negali būti konstatuotas ir kitas deliktinės atsakomybės elementas – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir galbūt atsiradusios žalos. Nenustačius šių deliktinės atsakomybės elementų, nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisę į žalos atlyginimą bei nagrinėti žalos dydžio nustatymo klausimą, todėl nėra pagrindo patenkinti prašymą paskirti byloje prašomą ekspertizę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal pacituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką apribojimas – turto areštas – taikomas vien konstatavus tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime sudaro prielaidą taikyti šį apribojimą. Vertinant, ar priemonės buvo adekvačios situacijai, yra svarbu, kad išties pareiškėjui priklausęs kilnojamasis turtas (įskaitant ir verslo priemones) buvo areštuotas tik apribojus disponavimo juo teisę, t. y. buvo uždrausta parduoti ar kitaip perleisti areštuotą turtą, o juo naudotis, įskaitant ir pareiškėjo Lietuvoje vykdomą verslą, nebuvo ribojama. Areštuoto turto suma iš esmės adekvati tikrinimo aktais nustatytai mokesčių nepriemokai. Teismas pažymėjo, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo jį taikyti. Be to, pagal galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 32¹ straipsnio 9 dalies nuostatas, mokesčio mokėtojas, kurio turtas areštuotas, turi teisę skųsti turto arešto aktą ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad šiuo atveju kreipimosi į teismą dėl žalos atlyginimo termino eiga prasidėjo tuomet, kada jam tapo žinoma apie mokestinio persekiojimo pabaigą bei apribojimų panaikinimą, nors išties pagal iki galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalį mokesčio mokėtojas galėjo ginčyti kiekvieną mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno veiksmą dėl jo ir šio veiksmo pasekmes, pagal 32¹ straipsnio 9 dalies nuostatas mokesčio mokėtojas, kurio turtas areštuotas, turėjo      teisę skųsti turto arešto aktą ABTĮ nustatyta tvarka, o pagal vėlesnių redakcijų Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnį mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Tokios pozicijos teismas laikėsi dar   ir dėl to, kad visi (išskyrus pirmąjį) turto arešto aktai buvo sudaryti nedalyvaujant UAB „Est Merrain“ atstovui ir nėra įrodymų apie jų įteikimą. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad skundas bei prašymas skirti turto ir verslo vertinimo ekspertizę netenkintini. Atmetus skundą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas (ABTĮ 44, 45 str.).

 

III.

 

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 1 – 6) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios       instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sutinka su teismo argumentais dėl senaties termino skaičiavimo, todėl neskundžia šios teismo sprendimo dalies.

2. Norint taikyti CK 6.271 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti šių sąlygų visumą:                1) neteisėtus valstybės institucijos veiksmus; 2) žalą; 3) priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Teismas nepagrįstai valstybės deliktinei atsakomybei taikyti įvedė dvi papildomas sąlygas, t. y. neteisėtą valstybės tarnautojo veiką ir mokesčių įstatymo pažeidimus. Šios aplinkybės turėtų būti laikomos ne savarankiškomis deliktinės atsakomybės taikymo sąlygomis, bet galėtų būti analizuojamos nustatant valstybės institucijos neteisėtus veiksmus.

3. Teismas netinkamai aiškino ir nustatė deliktinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus. Teismas pernelyg formaliai taikė CK 6.271 straipsnio 4 dalį. Ši speciali teisės     norma jokiu būdu nereiškia, kad valstybės institucijos neteisėti veiksmai gali pasireikšti tik valstybės tarnautojo ar darbuotojo neteisėtu neveikimu, tačiau negalėtų pasireikšti kitomis įstatyme numatytomis formomis – neteisėtu veikimu ar bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu (CK 6.246 str. 1 d.). Teismas nevertino fakto, kad mokestinio persekiojimo metu apskaičiuotas mokestines nepriemokas bei taikytą turto areštą panaikino pati Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, konstatuodama, kad mokesčių mokėtojas nepadarė jokių mokestinių pažeidimų. Tai patvirtina, kad priskaičiuotos mokestinės prievolės buvo nepagrįstos ir neteisėtos, o tuo pačiu tai reiškia, jog ir turto areštas, kaip mokestinės prievolės pasekmė, taip pat laikytinas neteisėtu. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸-483/2009. Teismas netyrė ir nevertino, ar Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ši mokesčių administratoriaus pareiga kyla iš Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 1999 m. liepos 9 d. redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto, galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio 2, 7 punktų bei bendro pobūdžio reikalavimo elgtis taip, kad niekam nedarytum žalos. Atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-366/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo    2005 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹¹-1802/2005, 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹¹-815/2006, 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²-978/2009. Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija suvokė ar privalėjo suvokti, kad tokio masto turto ir piniginių lėšų areštas (areštuotas visas pareiškėjo turtas), vykdomi išieškojimai gali visiškai apriboti įmonės veiklą, kenkti jos reputacijai, stabdyti investicijas ir įmonės plėtrą. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybės, kad mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumas galėjo kilti ir vėlesnėje mokestinio persekiojimo stadijoje, pvz., neįvykdžius Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos     Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2003 m. balandžio 23 d. sprendimo              Nr. S-114-(7-240/2002), taip pat nesiaiškino, ar Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose nurodytas aplinkybes galėjo ištirti ir nustatyti dar atliekant pirmąjį patikrinimą, nes tai būtų lėmę gerokai trumpesnę mokestinio   ginčo ir turto arešto trukmę, tuo pačiu ir mažesnius nuostolius, ir ar tai nelemia mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumo. Teismas taip pat netyrė ir nevertino mokestinio persekiojimo ir turto arešto trukmės, kuris tęsėsi ilgiau kaip ketverius metus. Būtina įvertinti, ar mokestinis ginčas ir turtinių teisių apribojimas dėl jo trukmės nepažeidžia Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės apsaugos ir proporcingumo bendrajam interesui principų.

4. Teismas nepagrįstai nusprendė nenagrinėti žalos padarymo fakto bei jos dydžio klausimų, tuo pačiu nepatenkino prašymo paskirti byloje ekspertizę. Teismas nepagrįstai neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareigą perkėlė pareiškėjui, nors būtent atsakovas turėtų įrodyti, kad Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, tuo pačiu, kad ji elgėsi atidžiai ir rūpestingai. Prašoma skirti ekspertizė padėtų nustatyti ne tik     žalos dydį, bet ir priežastinio ryšio egzistavimą. Atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo     2007 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2007, 2006 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006.

5. Teismas visiškai nepasisakė dėl kitų dviejų skundo pagrindų, nes skundą grindė          ne tik CK 6.271 straipsniu, bet ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi bei Konvencijos           Protokolo Nr. 1 1 straipsniu. Šie teisės aktai yra tiesiogiai taikomi teisės aktai Lietuvos teisinėje sistemoje.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 20 – 21) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴-689/2003. CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu yra akcentuojamas privalomasis valdžios institucijų darbuotojų veikimas. Galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnis ir galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo          101 straipsnis, 95 straipsnio 1 dalies 3 punktas Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai leido taikyti turto areštą, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸-944/2004, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁹-1017/2007. Sprendžiant, ar tikslinga areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, vadovaujamasi konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nulemia turto arešto tikslingumą   ir pavojaus tikimybę. Trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai – turto areštai, išieškojimas iš sąskaitų – įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo apskųsti, todėl jų teisėtumas šioje byloje negali būti nagrinėjamas. Šios bylos nagrinėjimo dalykas – ar mokesčių administratorius teisėtai atliko paminėtus veiksmus. Nėra teisinio pagrindo atsakovo civilinei (deliktinei) atsakomybei atsirasti.

2. Pareiškėjas žalą kildina iš Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų, atliktų 2002 m. kovo 6 d. – 2005 m. balandžio 4 d., todėl akivaizdu, kad dėl visų veiksmų yra suėję ieškinio senaties terminai, nustatyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, kuriuos prašo taikyti. Teismo sprendimo motyvų pakeitimas dėl senaties termino nepažeistų non reformatio in peius principo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 22) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus argumentus ir priėmė pagrįstą sprendimą atmesti skundą dėl žalos atlyginimo, nepatenkinant prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas jokių naujų argumentų iš esmės nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad 2002 m. vasario 21 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ir pagal Mokestinių ginčų komisijos 2003 m. kovo 24 d. bei 2004 m. birželio 17 d. sprendimus du kartus atnaujintas mokestinis patikrinimas pasibaigė 2006 m. balandžio 28 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui surašius patikrinimo aktą Nr. 20-04-32-160. Pastarajame patikrinimo akte konstatuota, kad nesurinkta pakankamai duomenų įrodyti, jog pareiškėjas mokesčių laikotarpiu nuo 1997 m. vasario 10 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo gavęs apmokestinamų pajamų (T 1, b. l. 66-68). Tuo pačiu konstatuota, kad pareiškėjas neturi mokestinių įsiskolinimų valstybei. Šis patikrinimo aktas trečiojo suinteresuoto asmens buvo patvirtintas 2006 m. gegužės 22 d. patikrinimo pažyma Nr. 20-04-32-160 (T 1, b. l. 70).

Iš bylos taip pat matyti, kad nurodyto mokestinio tikrinimo laikotarpiu buvo surašyta 14 turto arešto aktų (paskutinis iš jų – 2005-03-22), kuriais buvo areštuotas įvairus pareiškėjui priklausantis turtas, o trečiojo suinteresuoto asmens 2006 m. gegužės 22 d. sprendimais šie areštai buvo panaikinti (T 1, b. l. 71-115, 126-140). Pareiškėjas, siekdamas įrodyti mokesčių administratorių veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, iš esmės remiasi pačiu faktu, kad jo atžvilgiu atliktais mokestiniais patikrinimais nebuvo nustatyta jokių jo mokestinių įsiskolinimų. Todėl nagrinėjant šią administracinę bylą pirmiausia būtina pasisakyti dėl šio fakto reikšmės nagrinėjamai bylai, t. y. jį įvertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Tam yra būtina pasisakyti dėl šios materialinės teisės normos aiškinimo.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Specialioji šios materialinės teisės normos paskirtis pasireiškia tuo, kad jos taikymas nėra sietinas su kita CK norma – 6.246 straipsniu, kuriame yra pateiktas neteisėtų veiksmų apibūdinimas kaip sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti. Tai reiškia, kad valstybės deliktinė atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai valdžios institucijų (jų darbuotojų) veiksmai neatitinka jiems pagal įstatymus privalomo elgesio modelio. Taigi valdžios institucijų (jų darbuotojų) veiksmų (neveikimo) neteisėtumas CK 6.271 straipsnio taikymo prasme yra sietinas su jų (veiksmų ar neveikimo) įvertinimu kitų, šių institucijų atitinkamą veiklą reglamentuojančių, įstatymų taikymo požiūriu.  

Iš paminėtų turto arešto aktų matyti, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio (1999-11-04 įstatymo Nr. VIII-1382 redakcija) 4 dalies, o po 2004 m. gegužės 1 d. - šio įstatymo 101 straipsnio pagrindais, siekiant užtikrinti galimų mokestinių nepriemokų išieškojimą. Kolegija pažymi, kad šiose įstatymo normose nurodyta galimybė (mokesčių administratoriaus teisė) areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, iš vienos pusės, sietina su atitinkamo mokestinio patikrinimo atlikimo faktu, iš kitos pusės, - su tikimybe (pavojumi), kad gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priskaičiuotus mokesčius, delspinigius ir (ar) paskirtas baudas. Pažymėtina, kad pastaroji sąlyga yra hipotetinė ir adresuota ateičiai. Tai reiškia, kad arešto pagal nurodytas teisės normas taikymo metu nėra būtina, kad mokesčių mokėtojas jau turėtų prievolę sumokėti valstybei tam tikras mokestinio įsiskolinimo ir su juo sietinas sumas, o pakanka to, kad pagal mokesčių administratoriaus jau turimus duomenis mokesčių mokėtojui gali būti pareikštas atitinkamas reikalavimas ateityje. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal šias teisės normas tokio reikalavimo mastas (jo piniginė išraiška) turi būti adekvatus areštuojamo turto vertei. Pačiose aptariamose mokesčių mokėtojo turto areštą reglamentuojančiose teisės normose yra įtvirtinti tokio arešto laikinumo pobūdis (jose nurodyta, kad areštas panaikinamas, nenustačius mokestinės nepriemokos), proporcingumo principas (nuoroda, kad areštuojamo turto vertė atitiktų galimos mokestinės nepriemokos dydį). Šiose teisės normose nurodytos tikimybės (pavojaus, kad mokestinės nepriemokos gali būti neišieškotos arba jų išieškojimas gali būti apsunkintas) nustatymo kriterijai nėra nurodyti, todėl konstatuotina, kad kiekvienu konkrečiu atveju tai yra mokesčių administratoriaus diskrecijos klausimas.

Byloje nėra (pareiškėjas nepateikė) duomenų, kad nagrinėjamais pareiškėjo turto arešto atvejais išvardintų įstatymo nuostatų buvo nesilaikyta. Todėl, kolegijos manymu, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nurodyti turto areštai CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu gali būti pripažinti valdžios institucijos neteisėtais veiksmais. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija taip pat konstatuoja, jog aplinkybė, kad galutinio patikrinimo metu nebuvo nustatytos pareiškėjo mokestinės nepriemokos, savaime negali būti tokio neteisėtumo įrodymu, nes, kaip jau buvo pažymėta, jos galimumas ir teisinės pasekmės yra inkorporuoti pačiose aptartose Mokesčių administravimo įstatymo normose. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad paminėtų mokestinių patikrinimų laikotarpis (nuo 2002-02-21 iki 2006-05-22) yra akivaizdžiai neadekvatus šios mokestinės bylos sudėtingumui. Todėl ir šis apelianto argumentas kolegijos nepripažintinas pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.   

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                                              

 

Anatolijus Baranovas

 

Artūras Drigotas

 

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė