Civilinė byla Nr. 2A-605/2012

Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.1.1., 32.5, 32.6, 37, 63.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. D., lengvatinės prekybos bendrovės „Javelin Finance“, akcinės bendrovės „Gubernija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1668-104/2011 pagal ieškovų R. D., lengvatinės prekybos bendrovės „Javelin Finance“, T. S., L. A., akcinės bendrovės „Gubernija“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Ūkio bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Respublikos investicija“ dėl reikalavimo teisių ir įkeitimo teisių perleidimo, turto įkeitimo lakštų indosavimo pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

AB „Gubernija“ pagal 2004-12-28 kreditavimo sutartį gavo 7 723 022, 12 eurų kreditą iš AB SEB banko (buvusio AB „Vilniaus bankas“) ir AB „Swedbank“ (buvusio AB „Hansabankas“). Kredito grąžinimo užtikrinimui skolininkas įkeitė kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat bendrovės akcininkų (ieškovų) akcijas. Minėti bankai kylančią iš kreditavimo sutarties reikalavimo teisę ir įkeitimo teisę  perleido 2007-04-20 AB Ūkio bankui.

AB Ūkio bankas ir UAB „Respublikos investicija“ 2007-04-20 sudarė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią AB Ūkio bankas įsipareigojo savo vardu ir lėšomis, tačiau UAB „Respublikos investicija“ rizika įsigyti visas reikalavimo teises, t.y. esamas ir būsimas reikalavimo teises bei visas teises į jų užtikrinimo priemones pagal reikalavimo perleidimo sutartį į AB „Gubernija“ 6 005 100,60 eurų kreditą su priskaičiuotomis palūkanomis, kurį 2004-12-28 AB SEB bankas ir AB „Swedbank“ suteikė AB „Gubernija“ kreditavimo sutarties pagrindu. 2007-04-25 AB Ūkio bankas ir UAB „Respublikos investicija“ 2007-04-25 sudarė priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo patvirtinto, jog AB Ūkio bankas perduoda UAB „Respublikos investicija“ esamas teises, kylančias iš 2004-12-28 kreditavimo sutarties reikalauti iš AB „Gubernija“ 5 984 917 EUR negrąžinto kredito dalį ir 20 183, 28 EUR palūkanų bei būsimas palūkanas.

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

1. pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2007-04-20 AB Ūkio banko ir UAB „Respublikos investicija“ bendradarbiavimo sutartį;

2. pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2007-04-25 AB Ūkio banko ir UAB „Respublikos investicija“ priėmimo-perdavimo aktą;

3. pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2007-04-27 hipotekos lakšto, kurio identifikavimo numeris – (duomenys neskelbtini), įkeitimo lakšto, kurio identifikacinis numeris –(duomenys neskelbtini) bei papildomo įkeitimo lakšto, kurio identifikacinis numeris - (duomenys neskelbtini), indosamentus, kuriais minėtieji hipotekos lakštas ir įkeitimo lakštai buvo perduoti UAB „Respublikos investicija“.

Ieškovai ieškinio reikalavimus grindė tokiais argumentais:

1. pagrindinė sutartis, iš kurios kyla ir su kuria susiję reikalavimai keliais perleidimo sandoriais buvo perleisti atsakovui UAB „Respublikos investicija“, yra kreditavimo sutartis, kurios šalimi privalo būti bankas arba kita kredito įstaiga, turinti licenciją, kuri leidžia verstis kredito įstaigos veikla, o UAB „Respublikos investicija“ nėra kredito įstaiga;

2. AB „Gubernija“ negalėjo skolintis iš neprofesionalaus rinkos dalyvio - atsakovo UAB „Respublikos investicija“ - sumą, viršijančią AB „Gubernija“ nuosavo kapitalo dydį, vadovaujantis Finansų įstaigų 3 str. 4 d. 2 p.;

3. UAB „Respublikos investicija“ negalėjo skolinti AB „Gubernija“ sumos, viršijančios jos nuosavo kapitalo dydį, vadovaujantis 1993 m. įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ 1 str.;

4. ieškovams yra svarbus kreditoriaus asmuo, todėl vykdant reikalavimų perleidimo sandorius turėjo būti gautas ieškovų sutikimas;

5. AB „Gubernija“ negalėjo skolintis iš savo akcininkų, t.y. iš V. T., kuris yra UAB „Respublikos investicija“ akcininkas ir vadovas;

Atsakovas UAB „Respublikos investicija“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

1. Atsakovas UAB „Respublikos investicija“ nekreditavo AB „Gubernija, nes UAB „Respublikos investicija“ neperdavė AB „Gubernija“ piniginių lėšų ir kreditavimo sutarties nesudarė, nevertino AB „Gubernija“ finansinės padėties ir kitų rodiklių, kurie reikšmingi suteikiant paskolą. Piniginių lėšų skolinimas vyko tarp dviejų bankų, t. y. įstaigų, turinčių licenciją verstis kreditavimo veikla, ir AB „Gubernija“, bet ne tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Respublikos investicija“. Reikalavimo teises pagal kreditavimo sutartį UAB „Respublikos investicija“ įgijo kaip turtą, todėl tai negali būti tapatinama su kreditavimo teisiniais santykiais. Būtent dėl šios priežasties atsakovas, įgydamas reikalavimo teisę neprivalo būti banku ar kita kredito įtaiga, nes, kaip minėta, reikalavimo perleidimas nėra ir negali būti kreditavimas. Taigi ieškovai visiškai nepagrįstai kreditavimo teisinius santykius sutapatina su reikalavimo perleidimo (cessio) teisiniais santykiais. Kadangi įstatymai ir kreditavimo sutartis nenumato imperatyvaus draudimo tokio reikalavimo perleidimui (netgi atvirkščiai – kreditavimo sutartis numato reikalavimo perleidimo galimybę), vadinasi, reikalavimas atsakovui perleistas teisėtai, laikantis atitinkamos formos ir tinkamai informavus apie tai patį skolininką.

2. Ieškovai nurodo, jog, vadovaujantis Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 4 d. 2 p., tik kredito įstaiga turi išimtinę teisę skolintis iš neprofesionalių rinkos dalyvių viršydama savo nuosavo kapitalo dydį. Šiais teiginiais ieškovai bando įrodyti, jog AB „Gubernija“ neturėjo teisės skolintis iš neprofesionalaus rinkos dalyvio UAB „Respublikos investicija“, viršydama savo nuosavo kapitalo dydį. Šie teiginiai neteisingi, o minėta įstatymo norma netaikytina ieškovo ir atsakovo teisiniams santykiams, nes, kaip jau minėta, UAB „Respublikos investicija“ nekreditavo ieškovo AB „Gubernija“. Kadangi ieškovas AB „Gubernija“ kreditavimo paskolos sutartį sudarė su dviem bankais, toks sandoris, kai skolinama suma viršija AB „Gubernija“ nuosavą kapitalą, galėjo būti sudaromas, nes bankai, vadovaujantis Finansų įstaigų įstatymu, yra laikytini profesionaliais rinkos dalyviais. Sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, kreditavimo sutartis nebuvo sudaroma iš naujo, keičiama ar pildoma, todėl perleidžiant reikalavimą atsakovui, nėra taikomas Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 4 d. 2 p. Kitas ieškovų nurodomas įstatymas - 1993 m. redakcijos „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ - šiuo metu yra naikinamas, kaip ekonominei rinkai visiškai neaktualus įstatymas, kas lemia, jog jis nėra aktualus ir nagrinėjamai bylai.

3. Ieškovai nurodo, jog sudarant reikalavimų perleidimo sutartis, turėjo būti gautas tiek skolininko, tiek įkaito davėjų sutikimas.

Pirma, kaip numatyta CK 6.101 str. 5 d., be skolininko sutikimo yra draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Tačiau minėta teisės norma nenumato draudimo perleisti įkeitimu užtikrinto reikalavimo ar jo dalies, jeigu kreditoriaus asmuo turi esminės reikšmės ne skolininkui, bet įkaito davėjui. Be to, CK 6.101 str. 5 d. yra taikytina tik tuomet, kai esminės reikšmės skolininkui turi pradinis kreditorius (cedentas), o ne tokiu atveju, kai skolininko dėl subjektyvių priežasčių netenkina naujasis reikalavimo įgijėjas (cesionierius). Darytina išvada, jog ieškovų teiginiai, neva kreditoriams AB SEB bankui ir AB „Swedbank“ bankui būtų buvę draudžiama AB Ūkio bankui, o pastarajai UAB „Respublikos investicija“ perleisti teises, kylančias iš 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutarties ir jos vykdymo užtikrinimui sudaryto įkeitimo sandorio, yra nepagrįsti.

Antra, nors ieškovai teigia, kad reikalavimo perleidimo metu turėjo būti gautas ne tik skolininko, bet ir įkaito davėjo sutikimas dėl tokio sandorio sudarymo nei CK 4.223 str., nei CK 6.101 str., nei 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutartis nagrinėjamu atveju neįpareigojo nei vieno iš kreditorių gauti skolininko ir/ar ieškovų, kaip įkaito davėjų, sutikimo dėl reikalavimo perleidimo. Priešingai, 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutarties 19.2. p. šalys, t.y. kreditoriai ir skolininkas AB „Gubernija“, atstovaujama generalinio direktoriaus, susitarė, kad kiekvienas kreditorius turi teisę perleisti visas ar dalį savo teisių ir pareigų pagal sutartį kitiems asmenims be kredito gavėjo, t.y. skolininko, sutikimo. CK 6.101 str. 1 d. įtvirtinta sąlyga, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, reiškia tai, kad naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų. Pabrėžtina, jog AB SEB bankas ir AB „Swedbank“ bankas perleidžiant įkeitimu užtikrintą reikalavimą AB Ūkio bankas, o šiai vėliau perleidžiant tą patį reikalavimą UAB „Respublikos investicija“, pastaroji neįgijo ir negalėjo įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradiniai kreditoriai AB SEB bankas ir AB „Swedbank“ pagal 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutartį. AB Ūkio bankas ir UAB „Respublikos investicija“ prievolės įvykdymo sąlygų taip pat nekeitė. Priešingai, reikalavimų perleidimo sandoriais buvo perleista vien tik esamos ir būsimos reikalavimo teisės pagal 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutartį bei visos teisės į jų užtikrinimo priemones pagal atitinkamas prievolių įvykdymo užtikrinimo sutartis. Darytina išvada, kad ieškovų, kaip skolininko ir kaip įkaito davėjų, teisės perleidžiant įkeitimu užtikrintą reikalavimą pažeistos ir labiau suvaržytos nebuvo, t.y. nesikeitė jų teisinė padėtis.

Trečia, ieškovai visiškai nepagrįstai tapatina juridinį asmenį UAB „Respublikos investicija“ su fiziniu asmeniu V. T., kuris yra AB „Gubernija“ akcininkas. ABĮ 15 str. 5 d. įtvirtina normą, draudžiančią bendrovei, besiskolinančiai iš savo akcininkų, įkeisti jiems savo turtą. Įstatymas draudžia įmonei, besiskolinančiai iš akcininkų, įkeisti jiems savo turtą, tačiau nedraudžia įkeisti turto kitiems asmenims, nesantiems įmonės akcininkais. Taip yra ir su UAB „Respublikos investicija“, kuri neturi AB „Gubernija“ akcijų. Nors ieškovai kreditoriaus asmenį tapatina su V. T., svarbu paminėti, jog šis fizinis asmuo aptariamoje situacijoje nėra AB „Gubernija“ kreditorius.

Atsakovas AB Ūkio bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimą grindė iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsakovas UAB „Respublikos investicija“. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis po 1 016,40 Lt atstovavimo išlaidų  (iš viso 5 082 Lt) atsakovui UAB „Respublikos investicija“, priteisė iš ieškovų  lygiomis dalimis po 52 Lt  pašto išlaidų (iš viso 259 Lt) valstybei.

Teismas darė išvadą, kad ieškovų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ginčo sandorius.

Nurodė, kad ieškovai ginčija 2007-04-20 AB Ūkio banko ir UAB „Respublikos investicija“ sudarytą bendradarbiavimo sutartį ir šios sutarties pagrindu sudarytą 2007-04-25 AB Ūkio banko ir UAB „Respublikos investicija“ priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo AB Ūkio bankas perdavė UAB „Respublikos investicija“ esamas teises, kylančias iš 2004-12-28 Kreditavimo sutarties reikalauti iš AB „Gubernija“ 5 984 917 EUR negrąžinto kredito dalį ir 20 183,28 EUR palūkanų bei būsimas palūkanas tuo pagrindu, kad naujasis kreditorius UAB „Respublikos investicija“ neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų kreditavimo įmonei, nes CK 6.881 str. 1 d. nustatyta, kad kreditoriumi tokiuose sandoriuose yra bankas ar kita kredito įstaiga. Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 23 d. nustatyta, kad kredito įstaiga - įmonė, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu arba elektroninių pinigų išleidimu ir tvarkymu.

Teismo manymu, ieškovų nurodytos teisės normos negali būti taikomos sprendžiant šios bylos ginčą, nes byloje neginčytinai nustatyta, kad ieškovui AB „Gubernija“ kreditą suteikė bankai, o atsakovas UAB „Respublikos investicija“, nors ir tapo ieškovo AB „Gubernija“ kreditoriumi pagal ginčo sandorius, tačiau reikalavimo perleidimo sutartimi neperėmė bankų įsipareigojimų suteikti kreditą, o perėmė tiktai teisę reikalauti kredito grąžinimo.

Teismas išaiškino, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 str. 1 d.), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 str. 2 d.). Kreditorius gali perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri doktrinoje vadinama cesijos sutartimi. Reikalavimo teisei perleisti nereikia skolininko sutikimo, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis (CK 6.101 str. 1, 5 d.). Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų. Cesijos sutartimi cedantas perduoda cesionarijui tam tikrą teisę sutarties arba įstatymo pagrindu. Teismas nurodė, jog, kadangi įstatymai ir pagrindinė sutartis nenumato imperatyvaus draudimo tokio reikalavimo perleidimui, atvirkščiai - pagrindinė sutartis numato reikalavimo perleidimo galimybę - Kreditavimo sutarties 19.2. p. šalys, t.y. kreditoriai ir skolininkas AB „Gubernija“, susitarė, kad kiekvienas kreditorius turi teisę perleisti visas ar dalį savo teisių ir pareigų pagal sutartį kitiems asmenims be kredito gavėjo, t.y. skolininko, sutikimo, tai laikoma, kad reikalavimas atsakovui perleistas teisėtai, laikantis atitinkamos formos ir tinkamai informavus apie tai patį skolininką.

Nustačius, kad ieškovas AB „Gubernija“ paėmė kreditą iš profesionalių kredito įstaigų bankų, teismas vertino, kad neturi teisinės reikšmės ieškovų teiginiai, kad ieškovas  AB „Gubernija“  negalėjo skolintis iš neprofesionalaus rinkos dalyvio - atsakovo UAB „Respublikos investicija“ - sumą, viršijančią AB „Gubernija“ nuosavo kapitalo dydį, vadovaujantis Finansų įstaigų 3 str. 4 d. 2 p. ir kad  UAB „Respublikos investicija“ negalėjo skolinti AB „Gubernija“ sumos, viršijančios jos nuosavą kapitalo dydį, vadovaujantis 1993 m. įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ 1 str.

Teismas nurodė, kad ieškovai teigia, jog sudarant reikalavimų perleidimo sutartis, turėjo būti gautas tiek skolininko, tiek įkaito davėjų sutikimas. Taip pat nurodė, kad kreditoriaus svarbą skolininkui ieškovui AB „Gubernija“ ieškovai grindžia tuo, kad UAB „Respublikos investicija“ direktorius bei akcininkas buvo ir yra V. T. ir kad V. T. buvo vienas iš pagrindinių AB „Gubernija“ akcininkų ir reikalavimo perleidimo UAB „Respublikos investicija“ metu V. T. tiesiogiai kontroliavo kitą, vieną pagrindinių AB „Gubernija“ akcininkų - UAB „Respublikos spaustuvė“ ir veikdami kartu šie asmenys 2007-03-30 dienai valdė 62,98 proc. AB „Gubernija“ akcijų, o 2010-05-06 dienai šie susiję asmenys valdo 38,53 proc. AB „Gubernija“ akcijų.

Teismas išaiškino, kad CK 6.101 str. 5 d., nustato, kad be skolininko sutikimo yra draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Teismo manymu, ieškovų nurodytos aplinkybės dėl atsakovo UAB „Respublikos investicijos“ vadovo V. T. galimybės kontroliuoti skolininką negali būti vertinamos kaip kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės, nes V. T. nėra ieškovo AB „Gubernija“ kreditorius. Teismas pažymėjo, kad kokių nors įrodymų, kad V. T. nesąžiningai pasinaudojo savo galimybėmis arba piktnaudžiavo savo, kaip kreditoriaus UAB „Respublikos spaustuvė“ vadovo teisėmis, byloje nėra. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė aplinkybės, kad naujojo kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės.

Be to, pažymėjo, kad minėta teisės norma nenumato draudimo perleisti įkeitimu užtikrinto reikalavimo ar jo dalies, jeigu kreditoriaus asmuo turi esminės reikšmės įkaito davėjui. Atkreipė dėmesį, kad tokio draudimo nenustato nei ieškovų nurodyti CK straipsniai, nei 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutartis. Nurodė, jog CK 6.101 str. 1 d. įtvirtinta sąlyga, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, reiškia tai, kad naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų. Pabrėžė, jog AB SEB bankas ir AB „Swedbank“ bankas perleidžiant įkeitimu užtikrintą reikalavimą AB Ūkio bankui, o šiam vėliau perleidžiant tą patį reikalavimą UAB „Respublikos investicija“, pastarasis neįgijo ir negalėjo įgyti daugiau teisių nei jų turėjo pradiniai kreditoriai AB SEB bankas ir AB „Swedbank“ pagal 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutartį. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovų, kaip skolininko ir kaip įkaito davėjų, teisės perleidžiant įkeitimu užtikrintą reikalavimą pažeistos ir labiau suvaržytos nebuvo, t.y. nesikeitė jų teisinė padėtis.

Ieškovų teiginys, jog pagal ABĮ 15 str. 1 d. 5 p. nustatyta, kad bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto, teismo nuomone, reiškia, kad ieškovai sutapatino naująjį kreditorių UAB „Respublikos investicija“ su įmonės vadovu V. T., kuris yra AB „Gubernija“ akcininku. Atkreipė dėmesį, kad reikalavimo teisė perleista įmonei. Nurodė, kad įstatymas draudžia įmonei, besiskolinančiai iš akcininkų, įkeisti jiems savo turtą, tačiau nedraudžia įkeisti turto kitiems asmenims, nesantiems įmonės akcininkais. UAB „Respublikos investicija“, kuri neturi AB „Gubernija“ akcijų, kaip nurodė ieškovai, 2010-05-06 dienai V. T. ir jam priklausanti įmonė UAB „Respublikos spaustuvė“ valdo tik 38,53 proc. AB „Gubernija“ akcijų, todėl, teismo vertinimu, priimti savarankiškų sprendimų neturi galimybės.

Pabrėžė, kad  CK 6.104 str. 2 d. nustato, kad pradinis kreditorius privalo perduoti turimą įkeistą turtą naujajam kreditoriui, todėl naikinti Hipotekos lakšto, Įkeitimo lakšto ir Papildomo įkeitimo lakšto indosamentus, kuriais minėtieji hipotekos lakštas ir įkeitimo lakštai buvo perduoti UAB „Respublikos investicija“, teismo manymu, nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ieškovų reikalavimai yra nepagrįsti, todėl tenkinti ieškinį nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai R. D., lengvatinės prekybos bendrovė „Javelin Finance“, AB „Gubernija“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmos instancijos teismas neįvertino, jog cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t.y. su sutartimi, kuri yra cesijos esmė, šiuo konkrečiu atveju - kreditavimo sutartimi. Taigi, akivaizdu, kad teisė sudaryti cesijos sutartį yra tiesiogiai susijusi su naujojo kreditoriaus teise prisiimti ir vykdyti pagrindinės sutarties sąlygas, t.y. būti pagrindinės sutarties šalimi. Todėl vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, būtina įvertinti prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vertinti kreditavimo sutarties specifiką ir naujojo kreditoriaus - atsakovo UAB „Respublikos investicija” teisines galimybes prisiimti ir vykdyti pagrindinės sutarties sąlygas, t.y. būti pagrindinės sutarties šalimi. Vadovaujantis CK 6.881 str. ir FĮĮ 2 str. 23 d., 2 str. 42 d. nuostatomis, viena iš kreditavimo sutarties šalių turi būti bankas arba įmonė, turinti licenciją verstis ir besiverčianti indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, t.y. kredito įstaiga. Todėl konstatuotina, kad kreditavimo teisiniuose santykiuose įstatymai nustato specialų kreditoriaus asmenį, kuriuo gali būti bankas arba kredito įstaiga. Tuo atveju, jei minėtos imperatyvios įstatymų nuostatos yra pažeidžiamos sudarant (keičiant) kreditavimo sutartį, sutartis (jos pakeitimas) nuo jos sudarymo (pakeitimo) momento (ab initio) pripažintina niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnis). UAB „Respublikos investicija“ nėra kredito staiga ir, vadovaujantis CK 6.881 str. nuostatomis, neturi teisės būti kreditoriumi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiuose kreditavimo teisiniuose santykiuose.

2. Pažymėtina, kad FĮĮ 3 str. 4 d. 2 p. nustatyta imperatyvi norma, pagal kurią tik kredito įstaiga turi išimtinę teisę skolintis iš neprofesionalių rinkos dalyvių viršydama nuosavo kapitalo dydį. To paties įstatymo 2 str. 29 d.nustatyta, kad neprofesionalūs rinkos dalyviai yra visi asmenys, išskyrus Lietuvos banką, finansų įstaigas, draudimo įmones, taip pat kitus asmenis, kurie gali kvalifikuotai įvertinti skolinimosi riziką. Taigi akcinė bendrovė (uždaroji akcinė bendrovė), kuri nėra kredito įstaiga, t.y. įmonė, kuri neturi atitinkamos licencijos ir nesiverčia indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių, gali tik skolintis iš tokių asmenų, tačiau neviršijant nuosavo kapitalo. Toks akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių), neturinčių licencijų kredito įstaigos veiklai, teisnumo apribojimas yra leistinas CK 2.75 str. 1 d. ir 2.77 str. 1 d. nuostatų prasme bei atitinka CK 1.2 str. 2 d. reikalavimus. Tuo atveju, jei minėtos imperatyvios įstatymų nuostatos, nustatančios akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) teisnumo ribojimą yra pažeidžiamos sudarant (keičiant) kreditavimo sutartį, sutartis (jos pakeitimas), nuo jos sudarymo momento (ab initio) pripažintina niekine ir negaliojančia (CK 1.80 str.). Apelianto AB „Gubernija” nuosavas kapitalas bendradarbiavimo sutarties bei reikalavimo perleidimo akto sudarymo laikotarpiu buvo 11 793 026 Lt, o patikslinto ieškinio pateikimo pirmos instancijos teismui metu buvo 7 456 552 Lt, kai tuo tarpu UAB „Respublikos investicijai” minėta sutartimi ir aktu yra perleistos teisės į 6 005 100,60 eurų kreditą su 2007 m. balandžio 20 dienai priskaičiuotomis palūkanomis, t.y. daugiau kaip 20 734 441 Lt. Taigi AB „Gubernija” kreditas, kurį ji pagal kreditavimo sutarties sąlygas privalo grąžinti bendradarbiavimo sutartimi bei reikalavimo perleidimo aktu kreditoriaus teises perėmusiai UAB „Respublikos investicija”, kelis kartus viršija jos nuosavo kapitalo dydį, kas prieštarauja F ĮĮ 3 str. 4 d. 2 p. įtvirtintai imperatyviai nuostatai.

3. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims” 1 str. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad „ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine - ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį”. Vadovaujantis šia nuostata, konstatuotina, kad juridiniam ar fiziniam asmeniui suteikiamo kredito suma negali viršyti paties kreditoriaus nuosavo kapitalo dydžio. Tuo atveju, jei minėta imperatyvi įstatymų nuostata yra pažeidžiama sudarant (keičiant) kreditavimo sutartį, sutartis (jos pakeitimas) nuo jos sudarymo momento (ab initio) pripažintina niekine ir negaliojančia (CK 1.80 str.). Reikalavimo perleidimo UAB „Respublikos investicija” metu UAB „Respublikos investivija” nuosavas kapitalas buvo 17 458 498 Lt, o pagal paskutinę (patikslino ieškinio teikimo metu) Juridinių asmenų registre skelbiamą finansinę atskaitomybę (2008 m.) - 17 502 137 Lt, kai tuo tarpu UAB „Respublikos investicija” minėta sutartimi ir aktu yra perleistos teisės į 6 005 100,60 eurų kreditą su 2007 m. balandžio 20 dienai priskaičiuotomis palūkanomis, t.y. daugiau kaip 20 734 441 Lt. Taigi naujasis kreditorius UAB „Respublikos investicija” ginčijamais sandoriais įgytas finansinis reikalavimas yra beveik du kartus didesnis už pačios UAB „Respublikos investicijos” nuosavą kapitalą. Todėl bendradarbiavimo sutartis ir reikalavimo perleidimo aktas prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims” 1 str. įtvirtintai imperatyviai normai. Pažymėtina, kad iki šiol minėtas įstatymas nėra įstatymų nustatyta tvarka pripažintas netekusiu galios, jo galiojimas nėra sustabdytas, todėl konstatuotina, jog nėra jokio teisinio pagrindo netaikyti šio įstatymo nuostatų.

4. CK 6.157 str. 1 d. nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė - nacionalinė ar tarptautinė - šias normas nustato. Todėl ta aplinkybė, jog kreditavimo sutarties 19 p. sąlygose yra nustatyta kreditoriaus teisė perleisti savo teises ar pareigas (ar jų dalį) kitam asmeniui be skolininko sutikimo, negali būti laikoma pagrindu netaikyti imperatyvių įstatymo nuostatų, nustatančių konkrečius kreditavimo teisinių santykių subjektus bei jiems keliamus reikalavimus. Šiuo konkrečiu atveju skolininkui kreditoriaus asmuo turi esminės reikšmės. Todėl konstatuotina, kad pirmos instancijos teismo padaryti materialinės teises pažeidimai sąlygojo neteisėtą ir nepagrįstą teismo išvadą, neva ieškovai neįrodė, jog naujojo kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės.

5. ABĮ 15 str. 1 d. 5 p. nustatyta, kad bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto. Tuo atveju, jei minėta imperatyvi įstatymo nuostata yra pažeidžiama sudarant (pakeičiant) kreditavimo sutartį, sutartis (jos pakeitimas) nuo jos sudarymo momento (ab initio) pripažintina niekine negaliojančia (CK 1.80 str.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog V. T. yra vienintelis UAB „Respublikos investicija“ akcininkas bei vadovas ir jokių kitų valdymo organų UAB „Respublikos investicija“ faktiškai neegzistuoja. Dėl išvardytų priežasčių UAB „Respublikos investicija“ turimas turtas vienasmeniškai yra valdomas jos akcininko V. T.. Todėl pripažintina, jog UAB „Respublikos investicija“ tik de jure veikia tarp bylos šalių susiklosčiusiuose santykiuose. De facto šių santykių dalyvis yra UAB „Respublikos investicija“ vienintelis akcininkas ir vienasmenis valdymo organas V. T.. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju pirmos instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai atsisakė taikyti minėtas ABĮ nuostatas, neteisingai įvertino faktines aplinkybes bei įrodymus ir ginčijamu sprendimu faktiškai pripažino teisėtais veiksmus, kuriais, pasinaudojant juridiniu asmeniu, siekiama išvengti draudimų ir apribojimų, nustatytų imperatyviomis įstatymo normomis.

6. Hipotekos bei įkeitimo reikalavimų perleidimą reglamentuoja atitinkamai CK 4.189 ir 4.223 straipsniai, nustatantys, jog sandoriai dėl hipotekos reikalavimo ar jo dalies bei įkeitimu užtikrinto reikalavimo ar jo dalies perleidimo turi būti sudaromi laikantis taisyklių, numatytų CK šeštosios knygos normose, nustatančiose reikalavimo teisės perleidimą, t.y. kreditoriaus teisiniams santykiams tiek su pagrindiniu skolininku, tiek ir su papildomais skolininkais (hipotekos ar įkaito davėjais), turi būti taikomos CK 6.101 - 6.110 straipsnių nuostatos. Be to, ir teismų praktikoje įkaito ar hipotekos davėjai vienareikšmiai pripažįstami asmenimis, turinčiais skolininko teises ir pareigas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas visiškai neteisėtai ir nepagrįstai ginčijamame sprendime susiaurina skolininko, civiliniuose teisniuose santykiuose, sampratą ir teigia, kad CK 6.101 str. 5 d. norma negali būti taikoma įkaito davėjų atžvilgiu.

Atsakovas UAB „Respublikos investicija“ pateikė atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja savo atsiliepime į ieškinį ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytus argumentus. Papildomai nurodo aplinkybę, kad ieškovų apeliacinis skundas yra pasirašytas jų atstovo (advokato), tačiau, atsakovo nuomone, lengvatinės prekybos bendrovė „Javelin Finance“ įgaliojimų pasirašyti ir pateikti teismui ieškinį advokatui nesuteikė. Vadovaujantis CPK 315 str., lengvatinės prekybos bendrovės „Javelin Finance“ vardu teismui pateiktas apeliacinis skundas yra paduotas asmens, neturinčio teisės jį paduoti, todėl apeliacinis procesas šioje dalyje nutrauktinas.

Atsakovas AB Ūkio bankas pateikė atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja savo atsiliepime į ieškinį ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytus argumentus. Papildomai nurodo aplinkybę, kad AB „Gubernija“ atsiskaitinėja su UAB „Respublikos investicija“ už perleistą reikalavimą, t. y. reikalavimo perleidimą pripažįsta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą,  analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2004 m. gruodžio 28 d. AB ,,Vilniaus bankas“ (AB SEB bankas) ir AB bankas ,,Hansabankas“ (AB ,,Swedbank“) bendrai lygiomis dalimis suteikė AB ,,Gubernija“ 7 723 022,12 EUR kreditą iki 2010 m. gruodžio 31 d. Minėti bankai ir AB Ūkio bankas 2007 m. balandžio 23 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią atlygintinai perleido AB Ūkio bankui reikalavimo teises, kylančias iš kreditavimo sutarties, 2007 m. balandžio 23 d. buvo indosuoti  hipotekos lakštas, įkeitimo lakštas bei papildomas įkeitimo lakštas. Šiuo pagrindu kreditoriumi pagal minėtus lakštus tapo AB Ūkio bankas.

AB Ūkio bankas ir UAB „Respublikos investicija“ 2007 m. balandžio 20 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią AB Ūkio bankas įsipareigojo savo vardu ir lėšomis, tačiau UAB „Respublikos investicija“ rizika įsigyti visas reikalavimo teises, t. y. esamas ir būsimas reikalavimo teises bei visas teises į jų užtikrinimo priemones pagal reikalavimo perleidimo sutartį į AB „Gubernija“ 6 005 100,60 EUR kreditą su priskaičiuotomis palūkanomis, kurį 2004 m. gruodžio 28 d. AB SEB bankas ir AB „Swedbank“ suteikė AB „Gubernija“ kreditavimo sutarties pagrindu. 2007 m. balandžio 25 d. AB Ūkio bankas ir UAB „Respublikos investicija“ sudarė priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo patvirtinto, jog AB Ūkio bankas perduoda UAB „Respublikos investicija“ esamas teises, kylančias iš 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutarties reikalauti iš AB „Gubernija“ 5 984 917 EUR negrąžinto kredito dalį ir 20 183, 28 EUR palūkanų bei būsimas palūkanas.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tiek cesijos, kaip sutarties rūšies, institutą, tiek ir Lietuvos Respublikos CK 6.101 str. 5 d. nuostatą, kuri reglamentuoja kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovui AB ,,Gubernija“ kreditą suteikė ne atsakovas UAB ,,Respublikos investicija“, o minėti bankai AB SEB bankas ir AB „Swedbank“. Pažymėtina, kad atsakovas nors ir tapo AB ,,Gubernija“ kreditoriumi pagal nurodytus sandorius, tačiau reikalavimo perleidimo sutartimi neperėmė bankų įsipareigojimų suteikti finansinį kreditą, o perėmė tiktai teisę reikalauti kredito grąžinimo. Tokiu atveju jam negali būti taikomas finansinių įstaigų 3 str. 4 d. 2 p. reikalavimas, nes UAB ,,Respublikos investicija“, kaip minėta, neperdavė AB ,,Gubernija“ piniginių lėšų, nevertino bendrovės finansinės padėties ir kitų rodiklių, kurie yra reikšmingi suteikiant kreditą, pradinis sandoris vyko tik tarp AB SEB banko ir AB ,,Swedbank“ bei AB ,,Gubernija“.

Akivaizdu, kad sudarant cesijos sutartį ir perleidžiant reikalavimo teisę į AB ,,Gubernija“ skolą pagal pagrindinę sutartį nevyko kreditavimas, atsakovas UAB ,,Respublikos investicija“ tik įgijo reikalavimo teises pagal pagrindinę sutartį.

Sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, pagrindinė sutartis nėra ir negali būti keičiama, kadangi reikalavimo perleidimo sandorio esmė yra tik paties reikalavimo perleidimas, naujasis kreditorius šiuo atveju neįgyja daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius.

Išimtis, kada perleidžiant reikalavimo teisę yra reikalingas skolininko sutikimas, nustato įstatymas (Lietuvos Respublikos CK 6.101 str. 1 ir 5 p.). Nagrinėjamu atveju įstatymas ir pagrindinės sutarties nuostatos nenumato imperatyvaus draudimo reikalavimo perleidimui, konkrečiai pagal sutarties 19.2 p. sutarties šalys - kreditoriai ir skolininkas AB ,,Gubernija“, susitarė, kad kiekvienas kreditorius turi teisę perleisti visas ar dalį savo teisių ir pareigų pagal sutartį kitiems asmenims be kredito gavėjo sutikimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo išreikšta nuomone, kad apeliantai visiškai nepagrįstai kreditavimo teisinius santykius sutapatina su reikalavimo perleidimo (cessio) teisiniais santykiais.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendrais įstatymo nustatytais pagrindais (Lietuvos Respublikos CK 1.112 str. 1 ir 2 d.).

Apeliantai teigia, kad tik kredito įstaiga turi išimtinę teisę skolintis iš neprofesionalių rinkos dalyvių viršydama savo nuosavo kapitalo dydį, tokį teisinį reguliavimą nustato Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 4 d. 2 p., t. y. neprofesionalus rinkos dalyvis UAB ,,Respublikos investicija“ negalėjo skolinti AB ,,Gubernija“ sumos, viršijančios atsakovo nuosavą kapitalą. Kaip minėta, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta iš naujo, ji taip pat nebuvo keičiama ar pildoma. UAB ,,Respublikos investicija“ nekreditavo AB ,,Gubernija“. Šiuo atveju ieškovas AB ,,Gubernija“ lėšas skolinosi būtent iš profesionalių rinkos dalyvių AB SEB banko ir AB ,,Swedbank“, t. y. apeliantų nurodyti įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Dėl ieškovų nurodyto 1993 m. redakcijos įstatymo ,,Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ pasakytina tai, kad jis yra panaikintas ir negaliojantis (,,Valstybės žinios“, 2011 m. Nr. 68-3217).

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai atsisakė taikyti Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 15 str. 1 d. 5 p. ir Lietuvos Respublikos CK 6.101 str. 5 d. nuostatą, kuri draudžia perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Nagrinėjamu atveju atsakovas UAB ,,Respublikos investicija“ santykiuose su AB ,,Gubernija“ veikia formaliai (de jure), o iš tikrųjų (de facto) veikia V. T., kuris yra ir AB ,,Gubernija“ akcininkas.

Šiuo požiūriu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų nurodytos aplinkybės dėl atsakovo UAB ,,Respublikos investicija“ vadovo V. T. galimybės kontroliuoti skolininką negali būti vertinama, kad kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (CK 6.101 str. 5 d.), nes V. T. nėra ieškovo AB ,,Gubernija“ kreditorius. Pažymėtina, kad nei 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutartyje Nr. 0640404060817-20, nei kitame susijusiame dokumente, nebuvo įtvirtinta, jog kreditoriai AB SEB bankas ir AB „Swedbank“ turėtų esminę reikšmę įkaito davėjams. Šalių tarpusavio santykiai ar kitos aplinkybės taip pat to neatskleidė. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog netgi esant tęstiniam AB ,,Gubernijos“ įsiskolinimui naujajam kreditoriui UAB ,,Respublikos investicija“, šis nesiėmė priverstinio išieškojimo veiksmų.

Kaip minėta, įstatymas draudžia įmonei, besiskolinančiai iš akcininkų, įkeisti jiems savo turtą, tačiau nedraudžia įkeisti turto kitiems asmenims, nesantiems įmonės akcininkais, UAB ,,Respublikos investicija“ neturi AB ,,Gubernija“ akcijų. Nors apeliantai kreditoriaus asmenį tapatina su V. T., akivaizdu, kad šis fizinis asmuo aptariamoje situacijoje nėra AB ,,Gubernija“ kreditorius.

Dėl šių priežasčių apeliantų teiginiai, kad teismas susiaurina skolininko sampratą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos CK 6.101 str. 5 d., yra nepagrįsti.        

Apeliantai nepateikė duomenų, kad atsakovas UAB ,,Respublikos investicija“ yra ieškovo AB ,,Gubernija“ akcininkas, todėl nagrinėjamoje byloje Akcinių bendrovių įstatymo 15 str. 5 d. nuostatos nėra pažeidžiamos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl procesinio klausimo

Atsakovas mano, kad apeliantų pateiktas apeliacinis skundas yra pasirašytas neįgalioto asmens. Civilinėje byloje (b. l. 7, T. 5) yra notaro patvirtintas įgaliojimas, kuriuo lengvatinės prekybos bendrovė ,,Javelin Finance“ įgaliojo UAB ,,Linos namai“ atlikti veiksmus, susijusius su bendrovės turimomis AB ,,Gubernija“ akcijomis. Šiame įgaliojime nėra numatyta teisė įgaliotiniui (atstovui) pareikšti ieškinį ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perįgalioti, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui, gauti turtą, paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo (CPK 59 str.). Nepaisant to, lengvatinės prekybos bendrovė ,,Javelin Finance“ vardu UAB ,,Linos namai“ 2010 m. lapkričio 9 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu, suteikdamas daugiau teisių, nei buvo numatyta įgaliotiniui.

Nustatyta, kad Šiaulių m. pirmo notarų biuro 2008 m. rugpjūčio mėn. 29 d. išduotu įgaliojimu lengvatinės prekybos bendrovė ,,Javelin Finance“ įgaliojo UAB ,,Linos namai“ savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti bendrovės ,,Javelin Finance“ nuosavybę, taip pat atstovauti teisme. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos CPK 59 str. numato, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis nurodytas įgaliojime (Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 2011 m. spalio 1 d. redakcija). Įstatymas numato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus (CPK 51 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo lengvatinės prekybos bendrovės ,,Javelin Finance“ atstovas turėjo teisę teikti apeliacinį skundą aukštesnės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju apeliantai ir atsakovas UAB „Respublikos investicija“ prašo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau, netenkinus ieškovų apeliacinio skundo ir bylos rezultatui esant palankiam atsakovams, galimybė priteisti bylinėjimosi išlaidas yra tik atsakovui UAB „Respublikos investicija“. Visgi atsakovas UAB „Respublikos investicija“ nenurodo, kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas jis patyrė, ir nepateikia bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos atsakovui UAB „Respublikos investicija“ nėra priteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Kazys Kailiūnas

Danutė Milašienė

Vytas Milius