Civilinė byla Nr.
2A-883-153/2008
pirmos instancijos teismo
teisėja Rūta Gustienė
Procesinio dokumento
kategorija121.1,121.15,121.21,121.22, 21.4.1.1., 45.6.
(S)
KAUNO
APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 11 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,
kolegijos teisėjų Aušros Baubienės,
Algirdo Remeikos
sekretoriaujant Dovilei Švitinytei,
dalyvaujant ieškovei V.
S., jos atstovui advokatui V. R., atsakovei I. S., jos atstovei advokatei A. B.,
viešame
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V.
S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m.
balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16-374/2008 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovei I. S. dėl skolos
išieškojimo ir pagal atsakovės I. S. priešieškinį ieškovei
V. S., trečiajam asmeniui Marijampolės 4-ojo notarų biuro
notarei L. P. dėl sandorio iš dalies pripažinimo
negaliojančiu, dėl pareiškimo apie prievolės įvykdymą iš dalies pripažinimo
negaliojančiu ir dėl 20 000 Lt iš ieškovės priteisimo,
n
u s t a t ė :
Ieškovė V. S. prašė teismo
priteisti iš atsakovės I. S. 40 000 Lt skolos, 5 proc.
metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo, 1 200 Lt žyminio mokesčio ir kitas išlaidas,
susijusias su bylos nagrinėjimu. Ieškovė nurodė, kad ji pagal 2006-11-20
pirkimo pardavimo sutartį iš atsakovės įsigijo kirpyklos patalpas, esančias (duomenys
neskelbtini) . Pagal žodinį susitarimą atsakovė įsipareigojo už 40 000 Lt
ieškovei perduoti kirpykloje esantį inventorių. Ieškovė 40 000 Lt sumą
atsakovei pervedė, tačiau atsakovė kirpyklos inventoriaus ieškovei neperdavė,
todėl remiantis CK 6.315 str. 3 d., atsakovė turi grąžinti sumokėtą sumą.
Atsakovė I. S. su ieškiniu
nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 40 000 Lt ieškovės pervesta suma yra
ne už kirpyklos inventorių, bet pagal 2006-11-20 pirkimo pardavimo sutartį už
kirpyklos patalpas. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu
patalpų pirkimo pardavimo sutartyje, sudarytoje 2006-11-20 tarp ieškovės ir
atsakovės, 3.2.1. punktą, kuriame įrašyta „dalį patalpų kainos – 60 000
(šešiasdešimt tūkstančių) litų Pirkėja sumokėjo Pardavėjai prieš pasirašydama
šią sutartį. Pardavėja patvirtina, kad 60 000 Lt už parduotas patalpas iš
Pirkėjos gavo“; pripažinti iš dalies negaliojančiu 2007-01-26 atsakovės rašytą
pareiškimą apie prievolės įvykdymą, kuriame parašyta, kad pirkėja V. S. prievolę atsiskaityti įvykdė, dalyje dėl 20 000 Lt;
priteisti iš ieškovės V. S. 20 000 Lt už pilnai neįvykdytą
prievolę pagal 2006-11-20 pirkimo-pardavimo sutartį; priteisti iš ieškovės 5
proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti iš ieškovės visas atsakovės turėtas
bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė nurodė, kad ji pasitikėjo ieškove, todėl
3.2.1 p. pirkimo pardavimo sutartyje buvo įrašytas tam, kad ieškovė (pirkėja)
galėtų gauti kreditą iš banko sumokėti už perkamas patalpas. Ieškovė 60 000 Lt
pažadėjo sumokėti vėliau, tačiau to nepadarė. 3.2.1 p. remiantis CK 1.80 str. 1
d. prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms yra niekinis ir negalioja.
Pagal 2006-11-20 pirkimo pardavimo sutartį ieškovė per du kartus sumokėjo 130
000 Lt (90 000 Lt ir 40 000 Lt) ir liko skolinga 20 000 Lt. Atsakovė nurodė,
kad 2007 m. sausio 26 d. pareiškimas apie prievolės įvykdymą sudarytas dėl V. S. apgaulės. Ieškovei buvo pateikta pretenzija sumokėti 20
000 Lt, į kurią atsakydama ieškovė pati pateikė pretenziją, kuria pareikalavo
grąžinti į jos sąskaitą 40 000 Lt arba notarinėje kontoroje raštiškai
patvirtinti apie visišką ieškovės atsiskaitymą, kitu atveju ieškovė nurodė
kreipsianti į teismą, todėl atsakovė 2007-01-26 Liudijimu patvirtino, kad
ieškovė yra su ja atsiskaičiuosi, tačiau ieškovė vis tiek kreipėsi į teismą.
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2008 m.
balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino:
pripažino negaliojančiu patalpų pirkimo pardavimo
sutartyje, sudarytoje 2006-11-20 tarp ieškovės V. S. ir
atsakovės I. S., patvirtintos Marijampolės 4-ajame notaro
biure reg. Nr. 12629, 3.2.1. punktą, kuriame įrašyta „dalį patalpų kainos – 60
000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų Pirkėja sumokėjo Pardavėjai prieš
pasirašydama šią sutartį. Pardavėja patvirtina, kad 60 000 Lt už parduotas
patalpas iš Pirkėjos gavo“ dalyje dėl 20 000 Lt;
pripažino iš dalies negaliojančiu 2007-01-26
atsakovės I. S. rašytą Marijampolės 4-ojo notaro biure
pareiškimą apie prievolės įvykdymą, kuriame parašyta, kad pirkėja V. S. prievolę atsiskaityti įvykdė, dalyje dėl 20 000 Lt;
priteisė iš ieškovės V. S. atsakovės
I. S. naudai 20 000 Lt už pilnai neįvykdytą prievolę pagal
2006-11-20 pirkimo-pardavimo sutartį, 1 800 Lt žyminio mokesčio, 5 proc.
metines palūkanas už priteistą sumą nuo priešieškinio pareiškimo teisme –
2007-11-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
priteisė iš ieškovės V. S. 34,90
Lt teismo išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad 2006-11-20 atsakovė I. S. pardavė, o ieškovė V. S. pirko
negyvenamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) . Sutarties 3.2.1.
p. nurodyta, kad dalį patalpų kainos – 60 000 Lt pirkėja sumokėjo pardavėjai
prieš pasirašydama šią sutartį, o pardavėja patvirtina, kad 60 000 Lt už
parduotas patalpas iš pirkėjos gavo, o likusius 90 000 Lt pirkėja įsipareigojo
sumokėti pirkėjai ne vėliau kaip per 30 dienų, pervedant pinigus į pardavėjos
sutartyje nurodytą sąskaitą.
Teismas ieškinį pripažino nepagrįstu ir neįrodytu (CPK
178 str.). Teismas nurodė, kad susitarimas dėl kirpyklos įrangos pardavimo
remiantis CK 1.73 str. 1 d. 1 p. atsižvelgiant į sandorio kainą – 40 000 Lt,
turėjo būti sudaromas rašytine sandorio forma. Ieškovė nepateikė teismui jokių
įrodymų, patvirtinančių tokio susitarimo buvimą. Ginčo sumos – 40 000 Lt
pervedimas į atsakovės sąskaitą nepatvirtina buvus tokį žodinį sandorį. Be to,
atsakovė buvo apdraudusi kirpyklos įrangą, draudimo suma – 27 000 Lt, todėl
ieškovės nurodyta suma yra beveik du kartus didesnė už realią šių daiktų kainą.
Ieškovė, pervesdama pinigus – 40 000 Lt į atsakovės sąskaitą, kaip mokėjimo
paskirtį nurodė – sąskaitos papildymas. Nuo patalpų pirkimo-pardavimo sutarties
sudarymo – 2006-11-20 iki 2007-01-12, kai atsakovė galutinai išsikėlė ir atlaisvino
patalpas - ieškovė nereiškė jokių pretenzijų dėl įrangos, o tik gavusi
atsakovės raštišką pretenziją sumokėti pagal Sutartį 20 000 Lt, iškėlė versiją
dėl neperduotos kirpyklos įrangos, apie tai raštiškai pranešdama atsakovei,
nurodydama įvykdyti vieną iš dviejų sąlygų – arba grąžinti pinigus arba
patvirtinti visišką atsiskaitymą. Atsakovė neišreiškė valios parduoti kirpyklos
įrangą. Ieškovės 2006-11-30 pervesta 40 000 Lt suma, nurodant, kad tai
sąskaitos papildymas, yra dalis sutartos už patalpų pardavimą kainos. Ši
aplinkybė patvirtina atsakovės teiginį, kad ieškovė nebuvo sumokėjusi prieš
patalpų sutarties pasirašymą 60 000 Lt , kaip tai nurodyta Sutarties 3.2.1. p.
Teismas nustatė, kad ieškovė iki patalpų
pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo 60 000 Lt sumos pagal Sutartį atsakovei
nebuvo sumokėjusi. Teismas nurodė, kad tokią išvadą leidžia daryti šios
aplinkybės. Atsakovė pripažino, kad pati pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį,
kurioje nurodė sąlygą, jog iki sutarties pasirašymo gavo iš ieškovės 60 000 Lt,
tikėdama, kad ieškovė išliks sąžininga ir atsiskaitys, kadangi ieškovė, gavusi
iš banko 90 000 Lt paskolą, juos pervedė 2006-11-30 į atsakovės sąskaitą ir tą
pačią dieną sąskaitą papildė 40 000 Lt suma. Tačiau vėliau, pašlijus santykiams
tarp šalių kitos sumos – 20 000 Lt sumos, likusios sumokėti už patalpas,
nepervedė, todėl atsakovė delsė patvirtinti notariškai visišką atsiskaitymą už
parduotas patalpas. Atsakovė gavusi grasinančią pretenziją iš ieškovės,
nusprendė užbaigti ginčus ir patvirtinti notariškai visišką atsiskaitymą, tuo
tikėdamasi išvengti nemalonumų teisme ir atsisakyti jai nesumokėtų 20 000 Lt.
Teismo nuomone, ieškovė neįrodė, kad ji iki Sutarties sudarymo (2006-11-20)
turėjo 60 000 Lt sumą, avansinei įmokai pagal Sutartį sumokėti. Šios aplinkybės
nepagrindžia ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai (2006-11-10 pinigų
dovanojimo sutartis, kuria ieškovės motina L. S. padovanojo
ieškovei 48 000 Lt kirpyklos patalpų pirkimui, 2006-11-10 paskolos sutartis,
kuria V. Ž. paskolino ieškovei 10 000 Lt bei 2006-11-10
kredito sutartį, pagal kurią iš banko ieškovė gavo 10 000 Lt paskolą), kadangi
tokio pobūdžio ir formos dokumentus galima bet kada surašyti. Šie dokumentai
nepagrindžia tai pat visos sumos, kurią ieškovė teigia sumokėjusi atsakovei: tai
būtų 60 000 Lt avanso už patalpas + 40 000 Lt po sutarties pasirašymo = 100 000
Lt. Ieškovė patalpų pirkimo momentui turi pagrįsti tik 68 000 Lt sumą (dovana
48000 Lt + 10000 Lt paskola iš V. Ž. + 10000 Lt
vartojamoji paskola). Ieškovė patvirtino, kad 60 000 Lt sumos perdavimo
atsakovei momento iki sutarties pasirašymo niekas nematė ir patvirtinti negali.
Teismas nustatė, kad ieškovei dar prieš įsigyjant ginčo patalpas buvo žinoma,
kad bankas AB DnB NORD sutiko kredituoti 60 procentų turto vertės, kas sudaro
šiuo atveju 90 000 Lt (bendra vertė parduodamų patalpų -150 000 Lt), todėl
ieškovė, iš anksto žinodama kreditavimo sąlygas, skubėjo įforminti turto
įsigijimo dokumentus.
Teismas nurodė, kad ieškovė sumokėjusi ne visą
suderėtą patalpų kainą, netinkamai įvykdė savo pareigą CK 6.305 str. 1 d.,
padarė žalą atsakovei. Sutarties 3.2.1 p. dalis - dėl 20 000 Lt sumos
prieštarauja CK 6.305 str. 1 d. įtvirtintai imperatyviai teisės normai, todėl
sandoris šioje dalyje yra niekinis ir negalioja, tačiau šiuo atveju,
vadovaujantis CK 6.145 str. 2 d. restitucija netaikytina, kadangi
pirkimo-pardavimo sutartis įvykdyta, todėl sutarties šalių grąžinimas į pirminę
padėtį būtų susijęs su didelėmis papildomomis ir neprotingomis išlaidomis. Iš
ieškovės atsakovei priteistina 20 000 Lt (CK 6.213 str. 1 d.), bei 5 proc.
dydžio metinės palūkanos už priteistiną skolą nuo priešieškinio pateikimo
teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210
str. 1 d.).
Apeliaciniu skundu ieškovė V. S. prašo
panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti
visiškai, priešieškinį atmesti bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi
išlaidas. Apeliantės nuomone teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas
dėl šių motyvų:
1) pagal 2006 m. lapkričio 20 d. Sutartį atsakovė
įsipareigojo parduoti negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys
neskelbtini) , jai įsipareigota sumokėti 150 000 Lt, kurie sumokami tokia
tvarka: 60 000 Lt. buvo sumokėta atsakovei iki Sutarties pasirašymo, apie ką ji
patvirtino Sutarties 3.2.1 punkte, likusi 90 000 Lt. sumokėta 2006-11-30
mokėjimo nurodymu Nr. 967208. Su atsakove buvo sutarta, kad ji parduoda ne tik
kirpyklos patalpas, bet ir visą joje esančią įrangą už 40 000 Lt. 2006-11-30 į
atsakovei priklausančią sąskaitą mokėjimo pavedimu Nr. 967069 pervesta 40 000
Lt suma;
2) kirpyklos įrangos pirkimo-pardavimo rašytinio
sandorio nebuvimas, nedaro šio sandorio negaliojančio, kadangi rašytinio
sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kada
toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Teismas teigdamas, kad šiuo
atveju tik rašytinio sandorio buvimas šalims sukelia teisines pasekmes yra
neteisus;
3) kad tarp šalių buvo susitarimas dėl įrangos
pirkimo-pardavimo patvirtina ne tik atliktas už įsigytą kirpyklos įrangą
mokėjimas (2006-11-30 pavedimu Nr. 967069), bet ir byloje apklausti liudytojai
(V. Ž. (2 t., b.l. 44), L. S. (2 t.,
b.l. 43), A. S. (2 t., b.l. 62-63);
4) kad iš atsakovės įsigytos ne tik kirpyklos
patalpos, bet ir visa jose esanti kirpyklos įranga ir inventorius patvirtina ir
ta aplinkybė, kad 2006-11-20 pasirašant patalpų perdavimo-priėmimo aktą, šio
akto 2 punkte buvo nurodyta, kad “perdavimo metu patalpos atlaisvintos”, kas
reiškia, kad atsakovė visus jai priklausančius daiktus yra pasiėmusi ir jokių
jai priklausančių daiktų akto pasirašymo dienai nėra. Jeigu būtų buvę
priešingai tuomet, minėtame akte būtų buvusi įrašyta sąlyga per kokį terminą
atsakovė privalo arba įsipareigoja atlaisvinti patalpas. Dėl šio patalpų perdavimo-priėmimo
akto punkto jokio ginčo teisme tarp šalių nebuvo, jis teismo negaliojančiu nėra
pripažintas;
5) sandoriui kirpyklos įrangai įsigyti įstatymas
nereikalauja notarinės formos, atsakove buvo pasitikima, bei atsižvelgiant į
tai, kad su atsakove buvo sutarta, kad ji viską kas jos pasiims iki patalpų
perdavimo (kas ir buvo padaryta), todėl šis sandoris buvo sudarytas tik žodinės
formos. Šis sandoris buvo įvykdytas atsakovei 2006-11-20 patalpų
perdavimo-priėmimo aktu perdavus patalpas su visa jose esančia kirpyklos
įranga;
6) teismas nepagrįstai rėmėsi V. M. ir
I. P. (atsakovės liudytojomis), kurios nurodė, kad daiktai
nėra nauji ir kad jie buvo ir ankstesnėje kirpykloje. Pagal CK 6.313 str. 1 d.
parduodamo daikto kainą šalys nustato susitarimu. 40 000 Lt suma atitiko
perkamų daiktų kainą. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę remdamasis tik
atsakovės pakviestų liudytojų parodymais, visiškai nepasisakydamas dėl byloje
apklaustų kitų liudininkų parodymų, kurie nurodė, kad daiktai buvo geri ir
tokios kainos verti. Teismas nepagrįstai nurodė, kad įrangos suma 40 000 Lt
suma yra du kartus didesnė už realią šių daiktų kainą;
7) byloje ginčo dėl kirpyklos įrangos kainos nebuvo,
ginčas buvo dėl to, ar atsakovė pardavė kirpyklos įrangą ar ne. Teismas
nepagrįstai nurodė, kad kirpyklos įrangos kainą įrodyti buvo ieškovės pareiga.
Tai neatitinka šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principo (CPK 13 str., 17
str.). Kad 40 000 Lt kaina yra per didelė ir daiktai tokios kainos neverti
teigė būtent atsakovė, todėl jai ir teko pareiga teismui pagrįsti ir įrodyti
savo teiginius;
8) teismas nepagrįstai nurodė, kad nuo 2006-11-20
(patalpų perdavimo) iki 2007-01-12 (iki datos, kada atsakovė išsinešė daiktus)
jokių pretenzijų atsakovei ieškovė dėl kirpyklos įrangos nereiškė. Reikšti
pretenzijų nebuvo reikalo, kadangi daiktai iki 2007-01-12 buvo atsakovės
perduotose patalpose. Pretenzija atsakovei buvo pareikšta iš karto po to, kai
buvo pasigesta dingusių iš patalpų daiktų;
9) atsakovei pateikta pretenzija dėl to, kad ji
gavusi pinigus už įrangą, ją vėliau nepagrįstai iš patalpų išsinešė ir gavusi
pilnai pinigus už parduotas patalpas, nepatvirtino notarine tvarka apie
galutinį atsiskaitymą. Pretenzijoje nurodytos sąlygos yra savarankiškos,
neįvykdžius bent vienos iš jų, atsakovei buvo nurodyta, kad bus kreiptasi į
teismą. Atsakovė notarine tvarka 2007-01-26 patvirtino apie visišką
atsiskaitymą pagal 2006-11-20 patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau
negrąžino nepagrįstai gautų 40 000 Lt, todėl su ieškiniu kreiptasi į teismą dėl
pažeistų teisių gynimo;
10) atsakovės niekas nevertė parašyti liudijimo apie
visišką atsikaitymą. Atsakovės motyvas, kad ji nenorėjo bylinėtis yra
absurdiškas. Kiekvienas protingas asmuo negavęs pilno atsiskaitymo tikrai
nevyktų pas notarą ir neliudytų, kad su juo yra atsiskaityta. Būtent šis
liudijimas tik dar kartą ir patvirtina, kad su atsakove už patalpas buvo pilnai
atsiskaityta, o 40 000 Lt suma buvo sumokėta už įsigytą kirpyklos įrangą;
11) teismas netinkamai vertino 2006-11-10 pinigų
dovanojimo sutartį, 2006-11-10 paskolos sutartį ir pajamų mokesčio deklaraciją
už 2006 metus. Byloje įrodymų apie tai, kad tokios sutartys būtų sudarytos tik
dėl akių nėra, t.y. tokie sandoriai teismo negaliojančiais nėra pripažinti,
todėl teismas jais turėjo remtis kaip įrodinėtinomis aplinkybėmis. Teismas
nepagrįstai nurodė, kad deklaracija už 2006 metus pateikta tik 2007 metais.
Deklaraciją būtina pateikti iki kiekvienų metų gegužės 1 dienos, deklaracija
pateikta įstatymo nustatytu terminu (2007-04-05) kaip tai numato įstatymas;
12) teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovei reikėjo
sumokėti 100 000 Lt (60 000 Lt už patalpas ir 40 000 Lt už kirpyklos įrangą), o
ieškovė pagrindė tik 68 000 Lt, tačiau teismas neįvertino pateiktos
deklaracijos už 2006 metus, kur ieškovė yra deklaravusi 67 519 Lt sumą;
13) teismas priimdamas ginčijamą sprendimą, 2006-11-30
patalpų pirkimo-pardavimo sutarties 3.2.1 punktą negaliojančiu pripažino iš
dalies, t.y. dalyje dėl 20 000 Lt. Kas išeitų, kad atsakovė 40 000 Lt. sumą iki
sutarties pasirašymo gavo, o 20 000 Lt. negavo. Kuo grindžiamas toks teismo
sprendimas man taip pat nėra aišku;
14) teismas vertindamas atsakovės teiginius dėl 60 000
Lt. negavimo, neatsižvelgė, kad ji būdama verslininkė, jauno amžiaus ir
turėdama išsilavinimą, tokiu atveju apsidrausdama būtų pasirašiusi bent jau
paprastos rašytinės formos raštelį, kad pinigai jai iki sutarties pasirašymo
nebuvo sumokėti arba būtų tokiu atveju pasirašiusi minėtai sumai (60 000 Lt)
paskolos sutartį, kad vėliau ieškovei nesumokėjus ir ginčijant šią aplinkybę
galėtų tinkamai apsiginti. Kadangi tokio dydžio suma yra pakankamai nemaža;
15) teismas nevertino aplinkybės, kad 2006-11-30,
gavusi pilną ir galutinį atsiskaitymą už patalpas ir jose esančią įrangą,
atsakovė nutraukė tiek patalpų, tiek ir visos įrangos draudimo apsaugos
galiojimą. Ši aplinkybė įrodo, faktą, kad atsakovė pardavė ne tik patalpas o ir
visą jose esančią kirpyklos įrangą, dėl ko ji nebuvo suinteresuota, jog galiotų
draudimo apsauga jai nepriklausantiems daiktams. Priešingu atveju, jeigu ji
daiktus visuomet ketino pasiimti, tuomet draudimo apsaugos ji nebūtų
nutraukusi;
16) teismas priimdamas ginčijamą sprendimą,
nepakankamai įsigilino į bylos esmę, netinkamai aiškino ir vertino byloje
surinktus įrodymus, išvadas padarė remdamasis nevisapusišku, nepilnutiniu ir
neobjektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, dėl ko teismo
sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė I. S. prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą
palikti nepakeistą, dėl šių motyvų:
1) apeliantės teiginiai, kad faktą, jog ji pirko ne
tik patalpas, bet ir įrangą patvirtino liudytojai V. Ž., L.S. ir A. S.,
turėtų būti vertinami kritiškai, nes tai asmenys, kurie susiję giminystės ir
bendro gyvenimo su ieškove ryšiais, kurie niekada tiesiogiai su šalimis
nebendravo;
2) nepagrįsti apeliantės teiginiai dėl įrangos kainos,
nes bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų
parodymai, kad tie daiktai iš tikrųjų tiek neverti;
3) ieškovė prie bylos yra pateikusi 2006 m. lapkričio
2 d. Turto vertės nustatymo ataskaitą Nr.M6/l 1-07, iš kurios aiškiai matyti,
kad turto vertintojas 150 000 Lt įvertino pačias patalpas be jokios įrangos;
4) apeliantės teiginiai dėl draudimo nutraukimo yra
visai nepagrįsti. Draudimo sutartis nutraukta nuo pirkimo-pardavimo patalpų
sudarymo dienos, kadangi pasikeitė patalpų šeimininkas. Ši aplinkybė neįrodo
apie ieškovei parduotą įrangą.
Apeliacinis
skundas netenkintinas.
CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių
teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis
liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Todėl negalima sutikti su apeliantės
motyvais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendime vadovavosi CK
1.73 str.1d. 1p, kadangi remiantis apeliantės aiškinimu ji iš atsakovės nupirko
kirpyklos įrangą už 40 000,00 Lt., pagal žodinį susitarimą. Todėl pirmosios
instancijos teismas pagrįstai nurodė sprendime, kad toks šalių susitarimas
turėjo būti įformintas raštu, kadangi sandorio suma sudarymo metu yra didesnė
kaip penki tūkstančiai litų.
CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti CK 1.93
straipsnio 2 dalyje paminėtų nuostatų, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo,
teisingumo ir protingumo principams.
Byloje nėra ginčo, jog ieškovė sutiko nupirkti kirpyklą be įrangos už 150
000,00 Lt., šalių susitarimą, dėl sandorio kainos 150 000,00 Lt., patvirtina kirpyklos
pirkimo pardavimo 2006-11-20 sutartis. Tačiau, ieškovė teigia, kad atskirai be
kirpyklos pastato pirko taip pat, kirpyklos įrangą už 40 000,00 Lt. Tokiu būdu
ieškovė turėjo pateikti byloje įrodymus, kad sumokėjo atsakovei už kirpyklą 150
000,00 Lt. ir už kirpyklos įrangą 40 000,00 Lt., viso 190 000,00 Lt. Apeliantė įrodinėjo
kirpyklos ir kirpyklos įrangos pirkimo pardavimo sandorio sudarymo ir įvykdymo
faktus, rašytiniais, kitokiais rašytiniais ir netiesioginiais sandorio sudarymo
įrodymais. Tame tarpe išvestiniais įrodymais liudytojų V. Ž.,
L. S., A. S. parodymais. Apklausti
teismo posėdyje liudytojai V. Ž., L. S.,
A. S. parodė, kad apie kirpyklos įrangos pardavimą jie sužinojo
iš pačios ieškovės paaiškinimo. Tiesioginių įrodymų, kad atsakovė sutiko
parduoti ieškovei kirpyklos įrangą, ieškovė byloje nepateikė. Ieškovė tvirtino,
kad ji 2006-11-30 sumokėjo 40 000,00 Lt. už kirpyklos įrangą atsakovei. Atsakovė
tai neigia ir tvirtina, jog ieškovė sumokėjo už kirpyklos patalpas per du
kartus pavedimais (90 000,00 ir 40 000,00) 130 000,00 Lt. ir liko skolinga 20
000,00 Lt. Atsižvelgiant į tai kad šalys skirtingai aiškina 2006-11-30 pavedimo
Nr.967069 mokėjimo paskirtį, šalių paaiškinimas, dėl 40 000,00 Lt. mokėjimo
paskirties, įvertinamas atsižvelgiant į kitus esančius byloje įrodymus. Patalpų
pirkimo pardavimo sutartyje (1t.,b.l.26) nurodyta (sutarties 3.2.2 p.), kad
pinigus už patalpas ieškovė perveda į atsakovės sąskaitą Nr. (duomenys
neskelbtini) esančią AB DnB Nord banke. Nustačius, kad ieškovė (1t.,b.l.3,31)
sumokėjo 2006-11-30 į atsakovės sąskaitą Nr. (duomenys
neskelbtini) esančią AB DnB Nord banke už perkamas patalpas pagal 2006 11
30 kreditavimo sutartį Nr.505 -90 000,00 Lt. ir 40 000,00 Lt., šios sąskaitos
papildymui, tikėtina, kad 40 000,00 Lt. (1t., b.l.3) ieškovė sumokėjo už
kirpyklos patalpas, o ne kaip tvirtina ieškovė už kirpyklos įrangą.
Ieškovė mano, kad šalių susitarimą dėl kirpyklos įrangos pirkimo- pardavimo už
40 000,00 Lt., patvirtina kirpyklos įrangos vertė, ieškovės vertinimu ji sudaro
40 000,00 Lt., o teismo posėdyje ieškovė parodė kad sutiko pirkti kirpyklos
įrangą už 48 000,00 Lt. (2t.,b.l.41), todėl per banką pavedimu sumokėjo
atsakovei 40 000,00 Lt. Atsakovė su šiais motyvais nesutiko ir aiškino, jog
kirpyklos įrangos vertė yra ženkliai mažesne, todėl ieškovė negalėjo sumokėti už
kirpyklos įrangą 40 000,00 Lt. Byloje apklausti liudytojai V.
M., I. P. (2t.,b.l.45-46) paaiškino, kad kirpyklos
patalpos buvo mažos, kirpykloje buvo įvairus daiktai, jie nebuvo nauji ir
negalėjo kainuoti 40 000,00 Lt. Liudytojos A. S., D. M. (2t.,b.l.62-64) paaiškino, kad kirpyklos įranga galėjo
kainuoti 40 000,00 Lt., tačiau tiksliai turto vertės nurodyti negali. Įvertinus
surinktus byloje įrodymus, tame tarpe liudytojų parodymus konstatuojama, kad apklausti
byloje liudytojai vadovavosi prielaidomis dėl kirpyklos įrangos vertės
nustatymo.Liudytojų vertinimai yra subjektyvus, nepagrįsti jokiais dėmesio
vertais argumentais, todėl atmestini. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios
instancijos teismas aiškindamas kirpyklos įrangos vertę, pagrįstai vadovavosi
byloje kitais įrodymais, tame tarpe rašytiniais įrodymais- draudimo dokumentais
(b.l.67-75,2t.), o ne liudytojų parodymais (CPK185,197str.). Kolegija sutinka
su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi jos yra pagrįstos surinktais
byloje įrodymais. Draudimo dokumentuose ginčo turtas (kirpyklos įranga)
smulkiai aprašytas, nurodyta turto likutinė vertė, kirpyklos įranga įvertinta
18 070,00 Lt. Analizuojant šį sąrašą matyti, kad sąraše paminėti daiktai (veidrodis,
klozetas, kriauklė, kopėčios, kabykla, arbatinis, virtuvinis staliukas, stalinė
lempa, šukos šepečiai, suktukai, žirklės, fenai, ir kt. daiktai) įvertinti
protingomis kainomis, ieškovė šio sąrašo neginčija. Todėl tikėtina, kad
kirpyklos įrangos vertė yra 18 070,00 Lt., o ne 40 000,00 Lt., kaip nurodė
ieškovė.
Ieškovė tvirtina, kad kirpyklos įrangos vertė buvo nustatyta šalių susitarimu,
todėl gali nesutapti su realiu įvertinimu. Ieškovės manymu analizuojant faktinę
padėtį, reikšmingas yra šalių susitarimas dėl kirpyklos įrangos įvertinimo, o
ne nustatyta draudimo dokumentuose ginčo turto vertė. Tokiu būdu aiškinant
ieškovės motyvus, dėl šalių susitarimu nustatytos kirpyklos įrangos 40 000,00
Lt. kainos, būtina įvertinti ar šalys galėjo susitarti dėl tokios įrangos
kainos nustatymo ir ar ieškovė galėjo prisiimti nurodyto dydžio turtinius
įsipareigojimus. Šalys neginčija, kad kirpyklos pirkimui ieškovė neturėjo pinigų,
todėl ėmė paskolą banke, ieškovė sumokėjo didesnę dalį sumos už kirpyklą banko
kreditu (90 000,00 Lt.), kredito išmokėjimo terminas nustatytas iki 2031m.- 25
metams (2t., b.l.110), o kirpyklos patalpos įkeistos bankui. Ieškovė dirba
paslaugų sferoje – manikiūrininkė. Ieškovės pajamos tiesiogiai priklauso nuo paslaugų
paklausos, klientų mokumo, teikiamų paslaugų vietos ir kainos. Ieškovė dirba
Marijampolėje, tai nėra didelis miestas, todėl ieškovės teikiamos paslaugos
nėra brangios. Ieškovė deklaravo, jog 2005m. gavo 4 800,00 Lt. pajamų į mėnesį,
o 2006m., ieškovė gavo 5 626,00 Lt. į mėnesį. Todėl ieškovės paaiškinimas, kad
už 33,73 kv.m. kirpyklos patalpas ir kirpyklos įrangą, ji sutiko sumokėti
atsakovei (150 000,00 +40 0000,00):33,73 kv.m., po 5 632,96 Lt. už vieną kvadratinį
metrą kirpyklos, pripažintinas neprotingu ir ekonomiškai nenaudingu ieškovei. Todėl
apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai
išaiškino ir įvertinto šalių susitarimą , kaip nepagrįstas ir neįrodytas atmestinas.
Faktines aplinkybes apie tikruosius
ginčijamo sandorio šalių ketinimus sudaryti tik kirpyklos patalpų pirkimo -
pardavimo sutartį, bet ne kirpyklos įrangos pirkimo – pardavimo sutartį,
patvirtina šalių veiksmai iki ginčijamos sutarties sudarymo ir po jos sudarymo.
Patalpų perdavimo- priėmimo 2006-11-20 akte
nurodyta, kad patalpos atlaisvintos (1t.,b.l.29). Todėl sprendžiama, kad
ieškovė perėmė pagal aktą tik kirpyklos patalpas, be kirpyklos įrangos.
Kirpyklos įrangą valdė nuosavybės teisė atsakovė. Atsakovė tvirtina, kad dirbo
kirpykloje iki 2007m. sausio 13d., šį atsakovės paaiškinimą patvirtina ieškovės
rašytas atsakovei raštas, kad atsakovė privalo atlaisvinti iki 2007m. sausio
15d. kirpyklos patalpas. Atsakovės teiginius, jog ji 2007m. sausio 10d. paragino
ieškovę sumokėti už kirpyklos patalpas likusią skolos sumą 20 000,00 Lt.,
patvirtina surašytas 2007m. sausio 10d. raštas (pretenzija) ieškovei (1t.,b.l.23),
kurioje nurodyta, kad ieškovė nupirko iš atsakovės tik kirpyklos patalpas ir
liko skolinga 20 000,00 Lt., nes sumokėjo atsakovei 130 000,00 Lt., o ne 150
000,00 Lt. Skolos (20 000,00 Lt. ) negrąžinimo faktą patvirtino apklausti
pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojai E. M., I. P., V. M. (1t.,b.l.45,46). Byloje nėra
nuginčyta, kad tarp šalių buvo geri santykiai tiek iki kirpyklos pirkimo-
pardavimo sutarties sudarymo, tiek po šios sutarties įforminimo notarinė tvarka
iki atsakovė nepareikalavo sumokėti likusią 20 000,00 Lt. skolą (1t.,b.l.32). Prasidėjus
teisminiam ginčui ieškovė pateikė teismui 2007-01-10 pretenziją (1t.,b.l.4-5),
šiame dokumente ieškovė kalbėjo apie įvykius, kurie tariamai įvyko 2007m.
sausio 12-13d. Ieškovė nurodė, kad atsakovė savavališkai 2007m. sausio 12d. be
ieškovės žinios, leidimo pateko į jai priklausančias patalpas ir išsinešė visą
kirpyklos įrangą, ir kitą inventorių, kad dėl atsakovės nusikalstamo elgesio
2007m. sausio 13d. ieškovė negalėjo dirbti. Tačiau kaip paminėta anksčiau,
atsakovė pateikė raštą (1t.,b.l.65), kuriame ieškovė prašo atsakovę atlaisvinti
patalpas iki 2007 sausio 15d., šis dokumentas nenuginčytas. Esant tokioms
aplinkybėms tikėtina, jog ieškovės 2007-01-10 pretenzija buvo surašyta vėliau,
todėl nurodytos pretenzijoje įvykių datos nesutampa su pretenzijos surašymo
data. Dėl nurodytų prieštaravimų kolegija nesivadovauja ieškovės 2007-01-10
pretenzija, o vadovaujasi ieškovės raštu dėl kirpyklos atlaisvinimo. Įvertinus
nurodytas aplinkybes sprendžiama, kad atsakovė dirbo kirpykloje ieškovės
leidimu, o ne savavališkai pateko į ieškovei priklausančias kirpyklos
patalpas. Vykdydama ieškovės reikalavimą atlaisvinti kirpyklos patalpas iki
sausio 15 d., atsakovė atlaisvino kirpyklos patalpas ir išvežė savo įrangą. Ieškovei
neįrodžius susitarimo dėl kirpyklos įrangos pirkimo teisiškai nereikšmingais
laikomi motyvai, dėl kirpyklos įrangos paėmimo be ieškovės žinios. Kadangi kaip
nustatyta anksčiau, atsakovė pardavė ieškovei tik kirpyklos patalpas, todėl
atsakovė galėjo disponuoti kirpyklos įranga savo nuožiūra. Todėl ieškovės
motyvai, kad atsakovė išvežė iš kirpyklos ieškovės turtą laikomi neįrodyti,
todėl atmestini.
Ieškovė įrodinėjo byloje, kad ji realiai turėjo iki pirkimo pardavimo
sutarties sudarymo 60 000,00 Lt., dalį pinigų jai padovanojo mama, likusią sumą
paskolino gyvenimo draugas. Tačiau šis ieškovės motyvas byloje neįrodytas,
todėl atmestinas. Savo turtinę padėtį iki ginčo sandorio sudarymo ieškovė
įrodinėjo motinos, ieškovės gyvenimo draugo parodymais (V. Ž.,
L. S.) ir paminėtų asmenų bei pačios ieškovės surašytais
raštais (1t., b.l.79-83). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė
sprendime, kad tokie raštai galėjo būti surašyti prasidėjus bylos nagrinėjimui,
nes atsirado byloje tik 2007-05-03, todėl negali būti pripažinti neginčytinais
įrodymais. Be to, iš liudytojos I. P. parodymų matyti
(2t., b.l.46-47), kad ieškovės motina ir gyvenimo draugas negalėjo ieškovei paskolinti
arba padovanoti 60 000,00 Lt., nes neturi pakankamai pajamų. Kolegija sutinka
su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pateikimas raštų dėl pinigų dovanojimo
ir skolinimo nesudaro pagrindo besąlygiškai pripažinti, kad ieškovė šiuos
pinigus investavo būtent į kirpyklos pirkimą.
Ieškovė tvirtina, kad vienas iš įrodymų, kad pinigai (60 000,00 Lt.) buvo
realiai perduoti atsakovei iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo yra įrašas
( 3.2.1.p.) notarinė tvarka patvirtintoje sutartyje (1t.,b.l.26-28). Be to,
byloje yra apklausta liudytoja O. K., kuri tvirtina, jog
ieškovė galėjo gauti didesnį kreditą banke. Atsakovė su šiais ieškovės motyvais
visiškai nesutiko ir paaiškino, kad pasirašė sutartyje, tikslu padėti ieškovei
gauti kreditą banke, nes didesnio kredito ieškovė negalėjo gauti banke. Be to,
ieškovė privalėjo įforminti kirpyklą savo vardu ir įkeisti bankui, to nebuvo
galima padaryti, iki notarinėje kontoroje šalys nesudarė pirkimo pardavimo
sutarties. Vertinant šalių paaiškinimus atsižvelgiama į tai, kad šalių
santykiai iki sutarties sudarymo buvo labai draugiški. Todėl tikėtina, kad
atsakovė pirkimo pardavimo sutartyje patvirtino, jog gavo iš ieškovės 60 000,00
Lt. iki sutarties sudarymo, nors faktiškai šių pinigų negavo. Kolegija sutinka
su pirmosios instancijos teismo išvadomis, dėl ieškovės turtinės padėties
vertinimo, kadangi jos sutampa su esančiais byloje rašytiniais įrodymais-
kredito suteikimo dokumentais, deklaracijomis. Byloje nustatyta, kad kreditą ieškovei
suteikė bankas, o ne liudytoja O. K.. Liudytojos O. K. paaiškinimas, kad ieškovė galėjo gauti didesnį kreditą,
paneigtas esančiais byloje kredito suteikimo dokumentais (1t.,b.l.110-117),
todėl liudytojos parodymais kolegija byloje nesivadovauja. Bylos medžiaga patvirtina,
kad ieškovei suteiktas 90 000,00 Lt. kreditas, kuris išdėstytas net 25 metams, su
sąlyga, kad ieškovė kirpyklos patalpas apdraus ir įkeis bankui (1t., b.l.26,110-111).
Tai sutampa su atsakovės paaiškinimu, kad nepateikus bankui notarinė tvarka
surašytos pirkimo pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo įkeistos kirpyklos
patalpos, ieškovė negalėjo gauti banko paskolą. Todėl kolegija vadovaujasi
atsakovės paaiškinimu ir laiko įrodytu, jog, bankas įvertinęs ieškovės turtinę
padėtį nesutiko kredituoti kirpyklos pirkimą 150 000,00 Lt. sumai. Dėl to buvo
būtina įrašyti į kirpyklos pirkimo pardavimo sutartį, jog dalis pinigų buvo
sumokėta atsakovei iki sutarties sudarymo. Esant tokioms aplinkybėms apeliantės
motyvai, dėl 60 000,00 Lt. sumokėjimo atsakovei iki pirkimo pardavimo
sutarties sudarymo, atmestini kaip neįrodyti.
Byloje nėra teisiškai reikšmingas tas faktas, kad bankas suteikė ieškovei vartojimo
kreditą, kadangi vartojimo kredito suteikimo ir grąžinimo sąlygos yra visiškai
kitokios ir neturi nieko bendro su šioje byloje nagrinėjamos nekilnojamo turto
kreditavimo sutarties sudarymu.
Kolegija sutinka su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad rašytinis
įspėjimas dėl sutarties įvykdymo patvirtinimo (1t.,b.l.5) yra surašytas tokiu
būdu, kad atsakovė galėjo pasirinkti savo nuožiūra, ar patvirtinti notarinėje
kontoroje atsiskaitymo faktą už kirpyklos patalpas, ar sumokėti ieškovei 40
000,00 Lt. Tikėtina, kad atsakovė vengdama tolimesnių ginčų sutiko patvirtinti
notarinėje kontoroje, kad ieškovė sumokėjo atsakovei 90 000,00 Lt., tai
atitinka esantį byloje mokestinį pavedimą(1t.,b.l.30,31). Tačiau vėlesni
ieškovės veiksmai patvirtina, kad ji visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė
2007m. sausio 26d. patvirtino notarinėje kontoroje pinigų sumokėjimo faktą už
kirpyklos patalpas(1t.,b.l.30), o 2007m. vasario 6d. kreipėsi į teismą ir
prašė priteisti iš atsakovės 40 000,00 Lt. Todėl atsiliepime į apeliacinį
skundą pagrįstai nurodyta, kad ieškovės pretenzijos tekstas suklaidino atsakovę
ir tik dėl to ji liudijo, jog ieškovė už kirpyklą sumokėjo visus nesumokėtus
pinigus. Nustačius byloje, kad ieškovė nesumokėjo atsakovei visos pinigų sumos
už kirpyklos patalpas, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad sutarties
sąlygos dėl atsiskaitymo už kirpyklos patalpas yra neįvykdytos dalyje
nesumokėtų atsakovei 20 000,00 Lt. Tokios teismo išvados yra pagrįstos
surinktais byloje įrodymais, todėl atmestinas apeliacinio skundo motyvas, kad
teismas neteisingai aiškino pirkimo pardavimo sutarties 3.2.1p. ir dėl to
teismo sprendimo išvados yra neaiškios.
Ieškovė tvirtina, kad byloje neįvertintas faktas, jog 40 000,00 Lt. sumokėti po
kirpyklos pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, todėl negalima laikyti, jog
šiais pinigais ieškovė sumokėjo už kirpyklos patalpas, o ne už kirpyklos
įrangą. Bylos medžiaga patvirtina, kad byloje yra ginčas dėl visiško
atsiskaitymo už perkamą turtą, o ne dėl sutartinių terminų vykdymo. Todėl
sprendžiama, kad šioje byloje esminės reikšmės neturi tai, kad dalis pinigų (40
000, 00) Lt. buvo atsakovei sumokėta po kirpyklos patalpų pirkimo pardavimo sutarties
sudarymo, o ne kaip nurodyta sutartyje iki sutarties sudarymo (60 000,00 Lt.).
Kadangi šiuo atveju vertinamos visu pirma, šalių nurodytos aplinkybės dėl 150
000,00 Lt. sumokėjimo t.y., pilno atsiskaitymo. Atsiskaitymo terminai yra
svarbus tiek, kiek jie sutampa su šalių paaiškinimais ir kitais įrodymais
patvirtinančiais pinigų sumokėjimo faktą. Kaip nustatyta anksčiau ieškovė
atsakovei nei iki sutarties, nei po sutarties sudarymo visos nustatytos kirpyklos
pirkimo pardavimo sutartyje pinigų (150 000,00 Lt.) sumos nesumokėjo. Todėl
ieškovės motyvas, dėl 40 000,00 Lt. sumokėjimo fakto neteisingo vertinimo
byloje atmestinas, kaip nepagrįstas.
Ieškovė mano, kad pinigų sumokėjimą 150 000,00 Lt. už kirpyklos patalpas ir 40
000,00 Lt. už kirpyklos įrangą patvirtina, sudarytos atsakovės vardu kirpyklos
patalpų draudimo sutarties nutraukimas. Bylos duomenimis atsakovė draudė
patalpas ir kirpyklos įrangą iki kirpyklos pirkimo- pardavimo sutarties
sudarymo. Po pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, apdrausti kirpyklos patalpas
privalėjo ieškovė (3.2.4 p.), nes tai nurodyta pirkimo pardavimo sutartyje
(b.l.27,1t.). Todėl patalpų draudimo sutarties sudarymo faktas negali būti
aiškinamas, kaip atsiskaitymo patvirtinimas Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė
teismui įrodymų, kad ji apdraudė savo vardu ne tik kirpyklos patalpas bet ir
kirpyklos įrangą, nors kaip tvirtina ieškovė kartu su kirpyklos patalpomis ji
nupirko ir visą kirpyklos įrangą. Todėl ir šis apeliacinio skundo motyvas yra
nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti apeliacinio skundo motyvai iš esmės pasikartoja, arba yra teisiškai
nereikšmingi šioje byloje, todėl kolegija dėl jų nepasisako nutartyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir
aiškino įstatymą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas
nekeistinas (CPK 326 str.1d.1p.).
Kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo nekeisti.
Kolegijos pirmininkas Galina
Blaževič
Kolegijos teisėjai
Aušra Baubienė
Algirdas Remeika