Civilinė byla Nr. 2A-574/2013

                                               Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3194-302/2012 pagal ieškovo B. Z. ieškinį atsakovui A. Z. dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, ir pagal atsakovo priešieškinį ieškovui dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas B. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui A. Z., kuriuo prašė atidalinti jo turimą nuosavybės dalį iš jo ir A. Z. bendrosios dalinės nuosavybės:

- ½ dalį 3 kambarių 58,58 kv.m ploto buto/patalpos – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbiami);

- ½ dalį 0,1200 ha žemės sklypo ir ½ dalį 91,62 kv.m ploto pastato – sodo namo, esančių (duomenys neskelbiami);

- nustatyti ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į 3 kambarių 58,58 kv.m ploto butą/patalpas – butą su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esantį (duomenys neskelbiami), o atsakovui – į 0,1200 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), ir į 91,62 kv.m ploto pastatą – sodo namą, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esančius (duomenys neskelbiami);

- ieškovui priteisti iš atsakovo 15 000 Lt kompensaciją už atsakovui tenkančią ieškovo ½ dalį 0,1200 ha žemės sklypo ir ½ dalį 91,62 kv.m ploto pastato – sodo namo, esančių (duomenys neskelbiami).

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2010 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu po jo ir atsakovo motinos mirties jie paveldėjo lygiomis dalimis - po ½ dalį - 3 kambarių 58,58 kv.m ploto buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbiami); 0,1200 ha žemės sklypo ir 91,62 kv.m ploto pastato – sodo namą, esančių (duomenys neskelbiami). Ieškovo teigimu, tarp jo ir atsakovo dėl paveldėto turto naudojimosi ir valdymo tvarkos nuolat kyla ginčai ir nesutarimai, todėl atidalinus ir paskyrus ieškovui butą, o atsakovui sodo namą su žemės sklypu, šalys galėtų joms nuosavybės teise priklausančiu turtu laisvai disponuoti.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, bei pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė:

1) nustatyti tarp šalių  butu su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbiami), tokią naudojimosi tvarką: A. Z. atitenka asmeniniam naudojimui kambarys, plane pažymėtas indeksu 3-4, turintis 10,98 kv.m. bendro ploto; B. Z. atitenka asmeniniam naudojimui kambarys, plane pažymėtas indeksu 3-6, turintis 14,31 kv.m. bendro ploto; bendram naudojimui atitenka: kambarys plane pažymėtas 3-5, turintis 18,42 kv.m. bendro ploto, virtuvė plane pažymėta 3-3, turinti 5,64 kv.m. bendro ploto, vonios su tualetu kambarys, plane pažymėtas indeksu 3-2, turintis 2,98 kv.m. bendro ploto, ir koridorius, plane pažymėtas indeksu 3-1, turintis 6,25 kv.m. ploto bei rūsys paliktini bendram naudojimui.

2) nustatyti žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbiami), tokią naudojimosi tvarką: A. Z. atitenka asmeniniam naudojimui žemės sklypo dalis, plane pažymėta indeksu „B“, turinti apie 0,0400 ha ploto; B. Z. atitenka asmeniniam naudojimui žemės sklypo dalis plane pažymėta indeksu „C“, turinti apie 0,0400 ha ploto; bendram naudojimui atitenka žemės sklypo plotas pažymėtinas indeksu „A“, turintis apie 0,0400 ha ploto.

3) nustatyti pastatu-sodo namu, esančiu (duomenys neskelbiami), tokią naudojimosi tvarką: A. Z. atitenka asmeniniam naudojimui kambarys, plane antrame aukšte pažymėtas indeksu 1-5, turtintis 9,25 kv.m.; B. Z. atitenka asmeniniam naudojimui kambarys, plane pirmame aukšte pažymėtas indeksu 1-2, turintis 9,44 kv.m.; bendram naudojimui atitenka kambarys antrame aukšte, plane pažymėtas indeksu 1-6, turintis 10,17 kv.m., virtuvė pirmame aukšte, plane pažymėta indeksu 1-4, turinti 10,17 kv.m., rūsys plane pažymėtas indeksu R-l, turintis 25,72 kv.m., nebaigto statyti garažo patalpos, plane pažymėtos J-l, 2,99 kv.m. ploto, J-2, 2,93 kv.m. ploto, J-3, 18,92 kv.m. ploto.

Priešieškinyje teigė, kad jis netrukdo ieškovui naudotis paveldėtu turtu, jie iki šiol naudojasi juo, tačiau ieškovas elgiasi nesąžiningai, nes jis tik paskutinius kelis metus dažniau būna Lietuvoje, o taip jis gyvena Rusijoje, ir tik atvykus trumpam į Lietuvą, jis apsistoja bute. Ieškovas siekia atidalinti nuosavybę tam, kad nevaržomas galėtų turtą parduoti, nes jam jis nereikalingas, priešingai nei atsakovui, kuris yra Lietuvos pilietis ir su žmona gyvena Lietuvoje, todėl jam reikalingas butas, nes sodas nėra pritaikytas gyvenimui žiemą. Taip pat jam reikalingas ir sodas su namu, nes tai yra jo pastatytas namas ir jis visą šiltesnį metų laiką praleidžia, gyvendamas sode.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį -  atmetė.

Atidalino ieškovo B. Z. nuosavybės dalis iš ieškovo B. Z. ir atsakovo  A. Z. bendrosios dalinės nuosavybės – ½   dalį 3 kambarių 58,58 kv/m ploto, buto  su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami); ½  dalį 0,1200 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbiami) ir ½  dalį 91,62 kv/m ploto pastato - sodo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esančių (duomenys neskelbiami).

Nustatė atsakovui A. Z. asmeninės nuosavybės teisę į 3 kambarių 58,58 kv/m ploto butą/patalpas - butą su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esantį (duomenys neskelbiami), o ieškovui  B. Z. - asmeninės nuosavybės teisę į 0,1200 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbiami) ir į pastatą- sodo namą, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esančius (duomenys neskelbiami).

Priteisė atsakovui A. Z. iš ieškovo B. Z. 14 400 Lt kompensaciją už jam tenkančią didesnės vertės turo dalį.

Teismas nustatė, kad šalys tarpusavyje nesusitarė dėl atidalijimo tiek iki kreipimosi į teismą, tiek bylą nagrinėjant teisme. Byloje pateiktas ieškovo pasiūlymas dėl turto atsidalinimo, tačiau atsakovas į siūlymus nereagavo, o taip pat nereiškė ieškovui savo pasiūlymų. Išklausęs šalių paaiškinimų, teismas pripažino, kad bendraturčiai negali sutarti ir suderinti atidalijimo tarpusavio susitarimu, taip pat nesutaria ir dėl naudojimosi tvarkos paveldėtu turtu nustatymo. Atsakovui  teismo posėdyje iš esmės sutikus, kad galimas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, taikė šį šalių teisių gynimo būdą.

Teismas nurodė, kad nors atidalinami bendrosios nuosavybės objektai skiriasi savo paskirtimi ir atsižvelgiant į asmenų poreikius į būstą  įprastinėmis sąlygomis negalėtų būti laikomi lygiaverčiais pagal jų naudojimą, tačiau nagrinėjamoje byloje, teismo įsitikinimu, jie gali būti dalinami tarp šalių kaip atitinkantys jų poreikius. Teismas nustatė, kad atsakovas su šeima nuolat gyvena Lietuvoje, ginčo bute jo gyvenamoji vieta deklaruota nuo 1980 m. birželio 3 d., jis šiame bute gyvena pastoviai, kito gyvenamojo ploto Vilniaus mieste ar Lietuvoje neturi. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas nors ir turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau Lietuvoje nuolat negyvena, o praleidžia apie tris-keturis mėnesius. Tai, kad ieškovas nuolat negyvena Lietuvoje, teismo vertinimu patvirtina ir faktas, kad jam paskirta pensija Rusijos Federacijos gynybos ministerijos yra pervedama į jo vardu AAB Rusijos taupomojo banko Karelijos skyriuje atidarytą sąskaitą. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas neneigė aplinkybės, kad jam nuosavybės teise priklausančią turto dalį jis nori parduoti bei paaiškino, jog butą jam paprasčiau parduoti ar palikti kaip palikimą savo vaikams, tuo tarpu sodo sklypą parduoti jam, kaip Rusijos piliečiui, yra sudėtingiau. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad butas, kaip gyvenamasis būstas, yra būtinybė atsakovui su šeima, o ieškovui reikalingas objektas pardavimui, todėl šį interesą ir jo poreikį gali patenkinti kitas nekilnojamojo turto objektas – žemės sklypas su sodo namu.

Teismas, vadovaudamasis CK 4.80 straipsnio nuostatomis sprendė, jog yra pagrindas iš dalies tenkinti ieškinį ir šalis atidalinti iš bendrosios nuosavybės, nustatant nuosavybės teisę ieškovui į sodo sklypą su namu, o atsakovui - į ginčo butą. Įvertinęs tai, kad ieškovas, prašydamas atidalinti jį iš bendrosios nuosavybės ir jam paskirti butą, o atsakovui sodo sklypą su namu bei priteisti jam 15 000 Lt kompensaciją už atsakovui tenkantį brangesnį pinigine išraiška turtą, abiejų objektų vidutinę rinkos kainą nurodė pagal inventorizacinius duomenis, o atsakovas sutiko su šia ieškovo nurodyta kaina, tokiu būdu šalys butą įvertino 142 000 Lt, sodo žemės sklypą  su sodo namu 170 800 Lt ir nustatęs, kad ieškovui atiteko brangesnis turtas, jam atitekusi dalis pinigine išraiška yra 28 800 Lt didesnė, todėl atsakovui iš ieškovo priteisė 14 400 Lt kompensaciją už ieškovui atitenkančią didesnę turto dalį.

Spręsdamas klausimą dėl priešieškinio teismas pažymėjo, jog sprendus, kad yra pagrindas šalis atidalinti iš bendrosios nuosavybės, tenkinti atsakovo priešieškinio nėra prasmės ir pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas B. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimo dalį, priimtą dėl ieškinio, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai, atitinkamai iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; pripažinus teismą buvus šališku (galimai šališku), bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo A. Z. bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nustatė, kad ieškovas pasiūlė atidalinti šalis iš bendrosios dalinės nuosavybės skiriant vienai šaliai butą, o kitai - sodo sklypą su namu, kas visiškai neatitinka byloje esamų įrodymų ir ieškovo valios, nes ieškovas ne pasiūlė, o teismui pateikė konkretų reikalavimą - atidalinti jį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nustatyti ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į 3 kambarių butą, o atsakovui nustatyti asmeninės nuosavybės teisę į žemės sklypą ir sodo namą. Teismas išėjo už ieškinio ribų, toks teismo sprendimas pažeidžia ieškovo teises, kadangi teismas savo nuožiūra ieškovui priteisė kita, ko jis teismo net neprašė.

2. Teismas sprendimu nustatė, kad pats ieškovas neneigė tos aplinkybės, jog jam nuosavybės teise priklausančią turto dalį jis nori parduoti. Tokios teismo išvados prieštarauja, ir paties teismo nustatytoms aplinkybėms, kur teismas nustatė, jog ieškovas teisme paaiškino, kad butą jam paprasčiau palikti kaip palikimą savo vaikams, tuo tarpu sodo sklypą, kaip Rusijos piliečiui, būtų sudėtingiau. Byloje nustatyta aplinkybė, jog ieškovo valia ir noras atidalintą turtą palikti vaikams kaip palikimą, visiškai paneigia ieškovo ketinimus šį turtą parduoti. Nepagrįstos ir prieštaraujančios ištirtiems įrodymams teismo išvados, kad butas, kaip gyvenamasis būstas, yra būtinybė atsakovui su šeima, o ieškovui reikalingas objektas pardavimui, kas sudaro pagrindą tokį teismo sprendimą pripažinti prieštaringu, o tuo pačiu – nepagrįstu bei neteisėtu.

3. Įvertinant tai, kad tarp šalių jau gana ilgą laiką yra nusistovėjusi atsidalintinu turtu naudojimosi tvarka: ieškovas gyvena bute, o sodo sklype gyvena ir tvarkosi tik atsakovas su žmona, bei į tai, kad atsakovas verčiasi automobilių remontu ir tam yra pilnai užėmęs vieną garažą bei atsižvelgiant į antstolio konstataciją, kuri įrodo ir patvirtina, kad sodo namas yra pritaikytas gyventi ištisus metus, darytina išvada, jog paliekant teismo atmestą priešieškinį, ieškinys tenkintinas pilnai - ieškovui nustatytina nuosavybės teisė į butą, o atsakovui į žemės sklypą su sodo namu, kas tokiu atveju būtent labiausiai ir atitiktų šalių poreikius, ir jau nusistovėjusią padėtį.

4. Teismas įvertinęs, kad ieškovas abiejų objektų vidutinę rinkos kainą nurodė pagal inventorizacinius duomenis, o atsakovas su šia ieškovo nurodyta kaina sutiko, nustatęs ieškovui nuosavybės teisę į sodo sklypą su sodo namu, už jam atitekusį 28 800 Lt brangesnį turtą, atsakovui iš ieškovo priteisė 14 400 Lt kompensaciją. Tokie teismo vertinimai prieštarauja bylos duomenims: atsakovas su ieškovo įkainojimu nesutiko, ir nurodė, jog ieškovo įkainuotas 60 000 Lt žemės sklypas dabar kainuoja 33 000 Lt, o atsižvelgiant į paties teismo nustatytą aplinkybę, kad šalys atidalijamą turtą vertina pagal VĮ RC duomenis, pagal kuriuos 2012 m. sausio 1 d. buto kaina yra 166 000 Lt, o žemės sklypo su namu - 165 600 Lt, toks teismo sprendimas pripažintinas nepagrįstu, o tuo pačiu neteisėtu bei naikintinu.

5. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovas už ieškinį sumokėjo 400 Lt žyminį mokestį ir 2 500 Lt advokato pagalbai apmokėti, o atsakovas už priešieškinį sumokėjo 140 Lt žyminį mokestį ir 1 500 Lt advokato pagalbai apmokėti, nors į bylą yra pateikti įrodymai, kad ieškovas turėjo išlaidų, gaudamas ir pažymą iš VĮ Registrų centro ir        2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į priešieškinį surašymą ir atstovavimą ginčijant priešieškinį teisme. Anot apelianto, kadangi atsakovo priešieškinys buvo atmestas, tai pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir netinkamai pritaikė CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatas.

6. Atsakovas apie būsimą teismo sprendimą jau žinojo iš anksto, o tai neabejotinai patvirtina faktą, jog teismas bendradarbiavo su atsakovu (jo atstovu), dėl ko ir dalies ieškovo teiktų į bylą įrodymų neprijungė, įrodymus byloje vertino išskirtinai atsakovo naudai, išėjo už ieškinio ribų (suprantama atsakovo naudai), ir dalies išlaidų ieškovui iš atsakovo nepriteisė. Pripažintina, kad teismas priėmė šališką, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas A. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, spręsdamas atidalinimo klausimą, vadovavosi išimtinai ieškovo pasiūlytomis turto vertėmis. Skunde ieškovas, kuris pirmos instancijos teisme sutiko ir neginčijo turto verčių, nurodo naujas atidalijamo turto vertes. Toks turto pervertinimas vertintinas kaip naujų įrodymų, kurie turėjo būti vertinami pirmosios instancijos teismo, teikimas. Ieškovo atžvilgiu turi būti taikomos CPK 314 straipsnio nuostatos. Ieškovas neprašo prijungti papildomų įrodymų ir nepagrindžia jų pateikimo būtinumo, nenurodo priežasčių dėl ko negalėjo šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui.

2. Ieškovas skunde nurodo, kad sodo namelis yra tinkamas gyventi ne tik vasarą, bet ir žiemą. Šie jo teiginiai neatitinka tikrovės – sodininkų bendrijoje vandens padavimas nuo rudens iki pavasario išjungiamas, sodo sklype nėra šulinio ir gręžinio, namelis nėra apšiltintas. Antstolė nurodė, jog namelis yra tinkamas gyventi, tačiau jis tinkamas gyventi tik vasarą.

3. Ieškovas nėra Lietuvos pilietis, jo šeima gyvena Petrozavodske, kur jis turi nuosavą butą, ten pat gauna ir kariškio pensiją. Atsakovas su šeima bute gyvena nuo pat jo įsigijimo (1980 m.).

4. Ieškovo teigimas apie teismo šališkumą nepagrįstas, teismas ieškovo pageidavimu turtą atidalijo natūra kiekvienai iš šalių.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimas naikintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo ir dalies vertės nustatymo.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. sausio 9 d. sprendimu atidalino ieškovo B. Z. nuosavybės dalis iš jo ir atsakovo A. Z. bendrosios dalinės nuosavybės ir nustatė atsakovui A. Z. asmeninės nuosavybės teisę į 3 kambarių 58,58 kv/m ploto butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbiami), o ieškovui  B. Z. - asmeninės nuosavybės teisę į 0,1200 ha žemės sklypą, ir sodo namą, esančius (duomenys neskelbiami), taip pat priteisė atsakovui A. Z. iš ieškovo B. Z. 14 400 Lt kompensaciją už jam tenkančią didesnės vertės turto dalį. Priešieškinį teismas  atmetė.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas savo apeliaciniu skundu, be kita ko teigia, kad teismas, įvertinęs, kad ieškovas abiejų objektų vidutinę rinkos kainą nurodė pagal inventorizacinius duomenis, o atsakovas su šia ieškovo nurodyta kaina sutiko, nustatęs ieškovui nuosavybės teisę į sodo sklypą su sodo namu, už jam atitekusį 28 800 Lt brangesnį turtą, atsakovui iš ieškovo priteisė 14 400 Lt kompensaciją. Apelianto teigimu, tokie teismo vertinimai prieštarauja bylos medžiagai: atsakovas su ieškovo įkainojimu nesutiko, ir nurodė, jog ieškovo įkainuotas 60 000 Lt žemės sklypas dabar kainuoja 33 000 Lt.

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus ieškovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2010 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu po ieškovo B. Z. ir atsakovo A. Z. motinos mirties jie paveldėjo lygiomis dalimis (po ½ dalį) 3 kambarių 58,58 kv.m ploto butą su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esantį (duomenys neskelbiami); 0,1200 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), ir į 91,62 kv.m ploto pastatą – sodo namą, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esančius (duomenys neskelbiami) (6-11 b. l.). Paveldėtu butu, sodo žemės sklypu ir jame esančiais pastatais naudojimosi tvarka tarp šalių nenustatyta (12-17 b. l.).

Pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalies nuostatą, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra vienas bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas piniginiu ekvivalentu yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris gali būti taikomas tik tada, kai nėra galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalyti natūra. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; ir kt.)

Pagal kasacinio teismo praktiką atidalijimo piniginiu ekvivalentu subsidiarumo nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad jeigu nepanaudotos visos galimybės atidalyti daiktą natūra, derinant visų bendraturčių teisėtus interesus, kompensacijos priteisimas bendraturčiui be jo sutikimo neatitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrosios nuosavybės atidalijimo sąlygų, būtų vertinamas kaip jo nuosavybės teisės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; ir kt.). Taigi pagal šią kasacinio teismo nuostatą kompensacijos kitu daiktu atidalijimo procese priteisimas be bendraturčio sutikimo, jeigu nepanaudotos visos galimybės atidalyti daiktą natūra, derinant visų bendraturčių teisėtus interesus, taip pat būtų vertinamas kaip savininko nuosavybės teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad, išmokant bendraturčiui kompensaciją, būtina atidalijimo sąlyga yra ta, kad piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos turto dalies vertę. Dėl to, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008), ir pasirinkti teisingą kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2013).

Nagrinėjamu atveju atidalijimo siekiantis ieškovas B. Z., prašydamas priteisti jam nuosavybės teise trijų kambarių 58,58 kv/m ploto butą, esantį (duomenys neskelbiami), o atsakovui – 0,1200 ha žemės sklypą ir 91,62 kv.m ploto pastatą – sodo namą, esančius (duomenys neskelbiami), Vilniuje (2 b. l.), dalytino turto vertę grindė VĮ Registrų centro duomenimis, pagal kuriuos butas įvertintas 142 000 Lt (7 b. l.), žemės sklypas – 67 800 Lt (9 b. l.), pastatas-sodo namas – 103 000 Lt (11 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad abiejų objektų vidutinę rinkos kainą ieškovas nurodė pagal inventorizacinius duomenis, atsakovas su šia ieškovo nurodyta kaina sutiko, tokiu būdu šalys butą įvertino 142 000 Lt, o sodo žemės sklypą  su sodo namu – 170 800 Lt, padarė išvadą, kad nustačius ieškovui nuosavybės teisę į sodo sklypą su sodo namu, jam atiteko brangesnis turtas, jam atitekusi dalis pinigine išraiška yra 28 800 Lt didesnė, todėl priteisė atsakovui iš ieškovo 14 400 Lt kompensaciją už ieškovui atitenkančią didesnę turto dalį.

Byloje nustatyta, kad su ieškovo siūlomu atidalijimo būdu nesutinkantis atsakovas teigė, kad siūlomas atsidalijimo būdas jam nepriimtinas – abu paveldėtus objektus galima valdyti ir naudotis jais bendrai, o reikalui esant susitarimu galima nustatyti jų naudojimosi tvarką, įregistruojant ją viešame registre (41-42 b. l.). Savo procesiniuose dokumentuose atsakovas taip pat teigė, kad jis nesutinka su atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl ir kompensacijos priteisimas nėra galimas, be to, ji neteisingai paskaičiuota (43 b. l.). Iš byloje esančio Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad atsakovas nesutiko su ieškovo pateiktu įkainojimu, teigė, kad ieškovo įkainuotas 60 000 Lt žemės sklypas dabar kainuoja             33 000 Lt (66 b. l.). Taigi, iš esmės pagrįsti yra apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo  atliktas atidalijamo turto vertinimas nepagrįstas bylos duomenimis.

Pažymėtina, kad sprendžiant dėl taikytino atidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės būdo ir parenkant teisingą kompensacijos dydį, svarbi yra turto vertė. Taigi, byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl atidalijamo turto vertės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; ir kt.). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė yra nustatoma masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Dėl šių aplinkybių Nekilnojamojo turto registro duomenys paprastai laikomi mažiau tiksliais turto vertės įrodymais už individualaus vertinimo išvadas, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir pan. turto vertei turinčios įtakos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, jog šalims nesutariant dėl atidalijamo turto vertės, pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrosios bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto individualios rinkos vertės, dėl ko pasirinktas turto atidalijimo būdas gali būti nepagrįstas, o piniginė kompensacija už dalies turto praradimą nustatyta neteisingai. Teisingas kompensacijos dydis apskaičiuojamas įvertinant bendraturčio gautos atidalyto daikto dalies ir idealiosios dalies rinkos verčių skirtumą pinigais.

Ieškovas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat teigia, kad skundžiamu spendimu teismas nustatė, jog aplinkybės, kad nuosavybės teise priklausančią turto dalį ieškovas nori parduoti, neneigė pats ieškovas. Anot apelianto, tokios teismo išvados prieštarauja ir paties teismo nustatytoms aplinkybėms, kur teismas nustatė: ieškovas teisme paaiškino, kad butą jam paprasčiau palikti kaip palikimą savo vaikams, tuo tarpu sodo sklypą, kaip Rusijos piliečiui, būtų sudėtingiau. Apelianto teigimu, byloje nustatyta aplinkybė, kad jo valia ir noras atidalintą turtą palikti vaikams kaip palikimą, visiškai paneigia jo ketinimus šį turtą parduoti. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad butas kaip, gyvenamasis būstas, yra būtinybė atsakovui su šeima, o ieškovui reikalingas objektas pardavimui. Pasak apelianto, teismo sprendimas yra prieštaringas, tuo pačiu – nepagrįstas bei neteisėtas.

Pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog ieškovas B. Z. yra Rusijos federacijos pilietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (12, 15, 42, 68-69,128 b. l.). Todėl sprendžiant dėl teismo išvados, pagal kurią ieškovui reikalingas objektas pardavimui, todėl šį interesą ir poreikį gali patenkinti kitas nekilnojamojo turto objektas – žemės sklypas su sodo namu, pagrįstumo, pasisakytina dėl užsienio valstybių piliečių teisių į žemę reglamentavimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) 2 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, užsienio subjektai – užsieniečiai – yra užsienio valstybių piliečiai ir užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, ieškovas pripažintinas užsienio subjektu (užsieniečiu). Šiame įstatyme nustatyti užsienio subjektai, kuriems jame įtvirtinta tvarka ir sąlygomis Lietuvoje gali būti leidžiama nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus (Konstitucinio įstatymo 1 straipsnis). Konstitucinio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teise įsigyti žemę gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Pažymėtina, jog šie užsienio subjektai išvardyti Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje, tačiau Rusijos Federacijos piliečiai į nurodytų subjektų sąrašą nepatenka. Pagal Konstitucinio įstatymo 6 straipsnį, įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, tačiau šį turtą jie gali valdyti ar naudoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkančių valstybių piliečiai negali įsigyti žemės Lietuvos Respublikoje, išskyrus tuos atvejus, jeigu jie turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimą nuolat gyventi kitoje Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioje valstybėje, išskyrus žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2012; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012).

Kaip jau minėta, ieškovas B. Z. yra Rusijos federacijos pilietis, todėl nustačius jam asmeninės nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį Lietuvos Respublikoje, disponavimas šiuo turtu ieškovui bus apsunkintas. Į šią aplinkybę, priimdamas sprendimą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, todėl toks atidalinimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisingu.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pats ieškovas neneigė aplinkybės, jog jam nuosavybės teise priklausančią turto dalį jis nori parduoti (107 b. l.), teismo posėdžio metu paaiškino, kad butą jam paprasčiau parduoti ar palikti kaip palikimą savo vaikams, tuo tarpu sodo sklypą parduoti jam, kaip Rusijos piliečiui, yra sudėtingiau (108 b. l.).

Iš byloje esančio Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. teismo posėdžio protokolo turinio nustatyta, kad  ieškovas, atsakydamas į teismo klausimus, paaiškino, jog tiek jo, tiek ir brolio (atsakovo) deklaruota gyvenamoji vieta yra bute, jis visą laiką jame gyveno, išskyrus kai 2-3 mėn. išvažiuodavo pas sūnų bei nurodė, kad jei gaus sodą, negalės juo tinkamai naudotis, kadangi nėra šios valstybės pilietis, šio turto negalės palikti vaikams (101 b. l.).

Taigi, nėra pagrindo nesutikti su apelianto argumentu, kad ieškovo išreikšta valia ir noras atidalintą turtą palikti vaikams kaip palikimą paneigia jo ketinimus šį turtą parduoti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms bei bylos duomenims.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendimą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pirmosios instancijos teismas priėmė, nenustatęs reikšmingų šiai bylai tinkamai išspręsti faktinių aplinkybių ir netinkamai pritaikęs materialinės teisės normos, o taip pat pažeisdamas proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 176, 177, 179, 185 str.), tokiu būdu neatskleidęs bylos esmės, ir dėl šių pažeidimų priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šie pažeidimai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio procerso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u s p r e n d ž i a : 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                                                              Konstantinas Gurinas

                                                                                                             Danguolė Martinavičienė

                                                                                                             Donatas Šernas