Administracinė byla Nr. eA-4900-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00295-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. E. (V. E.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo V. E. (V. E.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (15/5-1)114-15(00046) (toliau – ir sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas), kuris ginčijamu sprendimu buvo panaikintas, jam buvo išduotas 2016 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (jis yra vienas iš trijų (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė) akcininkų, taip pat šios bendrovės vadovas).
3. Pareiškėjui nesuprantama, kokiais konkrečiais duomenimis remdamasis Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) nustatė, kad (duomenys neskelbtini) darbuotojai nedirba visą darbo dieną. Buvo atlikti patikrinimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) duomenų bazėse 2016 m. spalio 28 d. ir 2017 m. sausio 10 d. Nustatyta, kad 2016 m. spalio 28 d. bendrovėje dirbo penki asmenys, trys iš jų dirbo visą darbo dieną. Pareiškėjui neaišku, kodėl buvo konstatuota, kad šie asmenys nedirba visą darbo dieną. 2017 m. sausio 10 d. bendrovėje dirbo 4 asmenys, iš kurių du asmenys dirbo visą darbo dieną. Darbuotojas T. B. 2016 m. gruodžio 9 d. buvo nutraukęs darbo santykius su bendrove. Nors 2017 m. sausio 10 d. bendrovėje iš tiesų nebuvo trijų visą dieną dirbančių darbuotojų, tačiau tai buvo laikino pobūdžio aplinkybė, nes bendrovė vykdo veiklą, o darbuotojų kaita yra natūralus procesas. Todėl, pareiškėjo nuomone, vertinant, ar (duomenys neskelbtini)vykdoma veikla atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus kriterijus, derėtų bendrovės veiklą vertinti platesniame kontekste.
4. Pareiškėjo teigimu, bendrovė nuo 2016 m. spalio mėn. ieško kvalifikuoto darbuotojo – juvelyro – visai darbo dienai. 2016 m. sausio 12 d. į bendrovę sugrįžo dirbti T. B. 2017 m. sausio 19 d. bendrovėje buvo įdarbintas G. V. Todėl bendrovėje iš tiesų beveik mėnesį visą darbo dieną dirbo tik du darbuotojai, tačiau šios aplinkybės buvo laikino pobūdžio, sąlygotos objektyvių priežasčių ir yra pasibaigusios – šiuo metu bendrovėje dirba šeši darbuotojai, keturi iš jų visą darbo dieną, bendrovė ieško dar vieno darbuotojo. Taigi šiuo metu bendrovės vykdoma veikla visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo išdavimo pagrindą, bei 2016 m. spalio 28 d. nustatė, kad (duomenys neskelbtini) nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Patikrinus duomenis apie (duomenys neskelbtini) VSDFV informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) darbuotoja R. K. už 2016 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius negavo darbo sutartyje sutarto minimalaus darbo užmokesčio, o darbuotoja D. D. negavo darbo sutartyje nustatyto minimalaus darbo užmokesčio už 2016 m. liepos ir rugsėjo mėnesius. 2017 m. sausio 10 d. Migracijos departamentas pakartotinai patikrino (duomenys neskelbtini) darbuotojus. Atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nėra įdarbinti ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai – (duomenys neskelbtini) darbuotojas T. B. buvo atleistas 2016 m. gruodžio 9 d. Taip pat buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) dirbantys du Lietuvos Respublikos piliečiai nedirba visą darbo laiką: darbuotoja R. K. už 2016 m. lapkričio mėnesį gavo tik 54,29 Eur darbo užmokestį, o D. D. – 235,24 Eur darbo užmokestį, t. y. darbuotojoms nėra mokamas darbo sutartyje sutartas minimalus darbo užmokestis. Aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) dirbantys du darbuotojai negauna bent minimalaus darbo užmokesčio, reiškia, kad šie darbuotojai bendrovėje nedirbo visą darbo laiką.
7. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu minimali mėnesinė alga buvo 380 Eur. Visi trys darbuotojai, kurie pagal darbo sutartis turėjo dirbti visą darbo laiką (40 val. per savaitę), (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinti 2016 m. balandžio 8 d., t. y. kelios dienos iki pareiškėjo kreipimosi su prašymu pakeisti leidimą (pareiškėjas su prašymu pakeisti leidimą kreipėsi 2016 m. balandžio 15 d.). Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą įtarti, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėjas nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų, susijusių su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.
8. Kilus įtarimų, kad pareiškėjas po leidimo pakeitimo gali nebesilaikyti teisės aktų reikalavimų, 2016 m. balandžio 15 d. Migracijos departamento specialistų jis buvo pasirašytinai supažindintas su Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymu. Pareiškėjas žinojo, kad jo bendrovėje visą išduoto leidimo galiojimo laiką turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką, tačiau pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento specialistų, kad, iš (duomenys neskelbtini) atleidus darbuotoją T. B., nuo 2016 m. gruodžio 9 d. (duomenys neskelbtini) visą darbo laiką nebedirba ne mažiau kaip trys darbuotojai, bendrovė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Surinkti duomenys yra aiškūs ir nedviprasmiški, aplinkybės, kad skundžiamo sprendimo priėmimo dieną bendrovėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, neneigia ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat neneigia fakto, kad darbuotojams nebuvo mokamas darbo sutartyje sutartas minimalus darbo užmokestis, bei to, kad bendrovė yra turėjusi įsiskolinimų valstybei.
9. Migracijos departamentas pareiškėjo paaiškinimus, kad vykdydamas verslą darbdavys negali numatyti, kada iš darbo nuspręs išeiti darbuotojai, vertino kritiškai. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas turėjo apie mėnesį prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos ir įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Migracijos departamento nuomone, toks laikotarpis turėtų būti laikomas pakankamu prisitaikyti prie verslo pokyčių, darbuotojų kaitos. Pareiškėjo pateikti darbo skelbimai neįrodo, kad, atleidus T. B., buvo imtasi savalaikių, neatidėliotinų veiksmų surasti jį pakeičiantį darbuotoją. Skelbimas buvo paskelbtas tik 2017 m. sausio 12 d., t. y. jau gavus ginčijamą sprendimą. Bendrovė visą laiką turi atitikti imperatyvius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl tik sužinojus apie aplinkybę, kad artimiausiu metu (duomenys neskelbtini) nebeatitiks ne mažiau kaip trijų darbuotojų reikalavimo, pareiškėjas turėjo imtis aktyvių veiksmų siekiant surasti naują darbuotoją. Skunde minimos aplinkybės, kad 2017 m. sausio 12 d. į (duomenys neskelbtini) grįžo dirbti 2016 m. gruodžio 9 d. atleistas darbuotojas, bei tai, kad 2017 m. sausio 19 d. (duomenys neskelbtini) visai darbo dienai buvo įdarbintas G. V. (atleistas 2017 m. vasario 7 d.), vertintinos kritiškai, kadangi tai yra nesavalaikiai veiksmai, darbuotojai buvo įdarbinti jau po ginčijamo sprendimo priėmimo. T. B. ir G. V. (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinti tik siekiant paneigti ginčijamo sprendimo išvadas ir įrodyti, kad (duomenys neskelbtini) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
10. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Įvertinus laikotarpio, kurį pareiškėjas neatitiko imperatyvių reikalavimų, trukmę, ginčijamas sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus. Pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių (dėl ko nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius), kurios galėtų būti vertinamos kaip išskirtinės, kurių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir numatyti. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kodėl (duomenys neskelbtini) darbuotojams nebuvo mokamas darbo sutartyse nustatytas minimalus darbo užmokestis.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismo vertinimu, Migracijos departamento pateikti duomenys aiškiai patvirtina, kad nuo 2016 m. birželio 18 d. (leidimo išdavimo dienos) iki 2017 m. sausio 11 d. (leidimo panaikinimo dienos) bendrovėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, bendrovė turėjo įsiskolinimų VSDFV biudžetui.
13. Bylos įrodymai pagrindžia, kad bendrovėje darbuotojai dirbo visą darbo laiką tik vieną mėnesį, negaudami atitinkamo darbo užmokesčio. Pareiškėjas teisme negalėjo paaiškinti, kodėl darbuotojams nebuvo mokamas darbo sutartyse numatytas minimalus darbo užmokestis. Teisės aktai nenumato pareigos atsakovui, nustačius leidimo panaikinimo pagrindą, apklausti užsienietį ar bendrovės darbuotojus. Atsakovas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo visas su pareiškėju ir (duomenys neskelbtini) susijusias aplinkybes, o surinktų įrodymų pakako sprendimui pagrįsti.
14. Teismo nuomone, pareiškėjo pateikti darbo skelbimai neįrodo, kad, atleidus bendrovės darbuotoją T. B., buvo imtasi savalaikių, neatidėliotinų veiksmų surasti kitą darbuotoją, nes iš pateikto darbo skelbimo matyti, kad (duomenys neskelbtini) ieško juvelyro, tačiau šis skelbimas buvo paskelbtas tik 2017 m. sausio 12 d., t. y. jau gavus ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas.
15. Tai, kad į bendrovę 2017 m. sausio 12 d. grįžo dirbti 2016 m. gruodžio 9 d. atleistas darbuotojas T. B., o 2017 m. sausio 19 d. buvo įdarbintas G. V., neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi minėti asmenys buvo įdarbinti jau po ginčijamo sprendimo priėmimo. Pareiškėjo pateikti duomenys iš VSDFV informacinės sistemos apie (duomenys neskelbtini) darbuotojų nedarbingumą taip pat neturi reikšmės šioje byloje, nes jie nepaneigia Migracijos departamento surinktų duomenų teisingumo visumos ir padarytos išvados, kad pareiškėjas neužtikrino, jog bendrovėje būtų įsteigtos mažiausiai trys darbo vietos, o jose dirbtų trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
16. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III.

17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
18. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra pateiktos R. K. ir D. D. darbo sutartys, pagrindžiančios, kad šie asmenys buvo įdarbinti visai darbo dienai. Taip pat byloje buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kodėl šiems asmenims nebuvo mokamas visas sutartyje nustatytas darbo užmokestis – R. K. ir D. D. pirmosios instancijos teismo nurodytais periodais nedirbo, nes joms buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad (duomenys neskelbtini) bei R. K. ir D. D. siejo fiktyvūs darbo santykiai. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad darbuotojos laikino nedarbingumo metu nedirbo bendrovėje.
19. Pareiškėjas pažymi, kad 2017 m. sausio 12 d. į bendrovę sugrįžo dirbti T. B. 2017 m. sausio 19 d. bendrovėje buvo įdarbintas G. V. Todėl bendrovėje iš tiesų beveik mėnesį laiko visą darbo dieną dirbo tik du darbuotojai, tačiau šios aplinkybės buvo laikino pobūdžio, sąlygotos objektyvių priežasčių ir yra pasibaigusios – šiuo metu bendrovėje dirba šeši darbuotojai, keturi iš jų dirba visą darbo dieną, bendrovė ieško dar vieno darbuotojo. Taigi šiuo metu bendrovės vykdoma veikla visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
20. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. spalio mėn. ieško kvalifikuoto darbuotojo – juvelyro – visai darbo dienai. Byloje yra pateikti tai pagrindžiantys įrodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas juos visiškai ignoravo ir dėl jų nepasisakė. Bendrovė ieškojo aukštos kvalifikacijos darbuotojo – juvelyro – dar prieš atsakovui priimant ginčijamą sprendimą. Natūralu, kad tokios kvalifikacijos asmens paieškos gali užtrukti ir būtų visiškai nelogiška teigti, kad tokį asmenį galima lengvai surasti per vieną mėnesį. Todėl, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendrovė darbuotojų pradėjo ieškoti tik po pareiškėjo leidimo panaikinimo.
21. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas turėtų įvertinti, kiek laiko ir dėl kokių priežasčių bendrovėje nedirba reikiamas skaičius darbuotojų pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pateikti įspėjimą imtis veiksmų pašalinti Įstatymo neatitinkančią padėtį, įvertinti, kokių veiksmų bendrovėje buvo imtasi siekiant pašalinti susiklosčiusią situaciją. Šiuo atveju atsakovas nesiėmė jokių panašių veiksmų: nepateikė įspėjimų, neapklausė pareiškėjo ar kitų bendrovės darbuotojų, nesiekė patikrinti savo surinktų duomenų.
22. Pareiškėjas pabrėžia, kad Įstatymas nenumato, kad tai, kiek bendrovėje dirba darbuotojų, galima nustatyti remiantis išimtinai VSDFV duomenimis. Vertinant, ar bendrovėje dirba Įstatyme nustatytas skaičius darbuotojų, ar bendrovės veikla nėra fiktyvi, bet kokias išvadas galima daryti tik atidžiai, nuosekliai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes. VSDFV duomenys yra tik pagrindas įtarti, kad bendrovė neatitinka Įstatyme nustatytų kriterijų, tačiau šiems įtarimams pagrįsti ar juos paneigti yra būtinas išsamus tyrimas. To nepadarius, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra grindžiamas prielaidomis, spėjimais, įtarimais, interpretacijomis.
23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
24. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo priimti skundžiamą sprendimą prieš tai asmeniškai neapklausęs pareiškėjo ar bendrovės darbuotojų, nepateikęs įspėjimo imtis veiksmų su tikslu pašalinti teisės aktų neatitinkančią padėtį. Prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo visas su pareiškėju susijusias aplinkybes, bendrovės situaciją stebėjo pastaruosius keletą mėnesių iki ginčijamo sprendimo priėmimo, o surinktų duomenų pakako sprendimui pagrįsti, t. y. surinkti duomenys patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, kodėl nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius, kurios galėtų būti vertinamos kaip išskirtinės, kurių jis negalėjo kontroliuoti ir numatyti. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas net keletą kartų pabrėžė, kad šiuo metu jo valdoma (duomenys neskelbtini) visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus, atsakovas pastebi, kad minėta bendrovė ir šiuo metu neatitinka imperatyvių reikalavimų, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. 2017 m. spalio 3 d. VSDFV informacinės sistemos duomenimis, (duomenys neskelbtini) darbuotojai nedirba visą darbo laiką.
25. Atsakovo nuomone, Migracijos departamento priimtas ginčijamas sprendimas yra motyvuotas. Sprendime nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis buvo vadovautasi priimant ginčijamą sprendimą, aplinkybės sudariusios faktinį ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindą (bendrovėje visą darbo laiką nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai), taip pat nurodyti duomenų gavimo šaltiniai (asmens bylos, VSDFV informacinės sistemos duomenys).
26. Migracijos departamento teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą, išsamų ir motyvuotą sprendimą, pagrįstą ne prielaidomis, kaip teigia pareiškėjas, o objektyviais duomenimis, sprendime buvo pasisakyta dėl visų esminių ginčo argumentų, atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl dviejų darbuotojų nedarbingumo neturi įtakos šiai bylai, nes tai nepaneigia Migracijos departamento surinktų duomenų teisingumo visumos ir padarytos išvados, kad pareiškėjas neužtikrino, jog bendrovėje būtų įsteigtos bent trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (15/5-1)114-15(00046) teisėtumo ir pagrįstumo. Minėtu sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu,  panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
28. Kadangi pareiškėjas su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu į atsakovą kreipėsi 2016 m. balandžio 15 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ NR. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi tenkinant jo 2016 m. balandžio 15 d. prašymą Migracijos skyriaus buvo išduotas 2016 m. birželio 18 d., o panaikintas, kaip minėta, 2017 m. sausio 11 d. Migracijos departamento sprendimu.
30. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (ginčui aktuali 2014 06 26 įstatymo Nr. XII-965 redakcija) numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pareiškėjo atveju, kaip matyti iš ginčijamo atsakovo sprendimo, leidimas buvo panaikintas dėl to, kad Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.
31. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad atsakovas tokią išvadą padarė 2016 m. spalio 28 d. patikrinęs (duomenys neskelbtini) duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje ir nustatęs, kad du įmonėje dirbantys asmenys negauna valstybės nustatyto minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, t. y. nedirba visą darbo dieną. Be to, 2017 m. sausio 10 d. Migracijos departamento Kontrolės skyrius, pakartotinai patikrinęs duomenis Sodros duomenų bazėje, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) dirba du užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi ir du Lietuvos Respublikos piliečiai. Vienas užsienietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, iš įmonės buvo atleistas 2016 m. gruodžio 9 d. Įmonėje dirbantys Lietuvos Respublikos piliečiai negauna pagal darbo sutartį nustatyto darbo užmokesčio.
32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento pateikti duomenys aiškiai patvirtina, jog nuo 2016 m. birželio 18 d. (leidimo gyventi išdavimo dienos) iki 2017 m. sausio 11 d. (leidimo panaikinimo dienos) (duomenys neskelbtini) nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nebuvo mokamas darbo sutartyje sulygtas minimalus darbo užmokestis. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. ir D. D., tais mėnesiais, kuomet joms buvo mokamas mažesnis nei minimalus atlyginimas (II t., b. l. 215, 217, 221, 222, 236, 237), turėjo nedarbingumo pažymėjimus. Tai patvirtina Sodros duomenys (III t., b. l. 16–17). Byloje surinkti įrodymai duoda pagrindo išvadai, kad (duomenys neskelbtini) tik nuo 2016 m. gruodžio 9 d. (kai iš darbo buvo atleistas T. B.) iki 2017 m. sausio 11 d. priimto ginčijamo sprendimo neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto darbuotojų skaičiaus reikalavimo. Tad apelianto argumentai šiuo aspektu iš esmės yra pagrįsti.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo įrodymus, patvirtinančius, jog (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. spalio mėn. ieško kvalifikuoto darbuotojo – juvelyro – visai darbo dienai. Iš tiesų byloje yra pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad (duomenys neskelbtini) 2016 m. spalio 18 d. buvo užregistravusi skelbimą apie juvelyro paiešką, galiojantį iki 2016 m. spalio 31 d. (I t., b. l. 9), tačiau tuo laikotarpiu problemos dėl ne mažiau kaip trijų darbuotojų pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus įmonėje nebuvo. Kitas skelbimas dėl juvelyro paieškos įregistruotas tik 2017 m. sausio 12 d. (I t., b. l. 6), t. y. jau po atsakovo sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimo, nors nuo 2016 m. gruodžio 9 d. įmonė nebeatitiko minėtos teisės normos reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tad pareiškėjas ieškoti naujo darbuotojo ėmėsi netinkamu laiku.
34. Apelianto argumentus, kad atsakovas turėjo pateikti įspėjimą imtis veiksmų pašalinti Įstatymo reikalavimus neatitinkančią padėtį, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas turi pareigą rūpintis savo įmone, taip pat ir tuo, kad ji atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Be kita ko, pažymėtina, kad 2016 m. balandžio 15 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pasirašė, kad jis, (duomenys neskelbtini) akcininkas ir direktorius, yra supažindintas su Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame numatyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai, jeigu įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų; taip pat, kad yra įspėtas, jog leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas, jeigu įmonėje nedirbs visą darbo laiką Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (II t., b. l. 39).
35. Atsakydama į pareiškėjo teiginius, kad Įstatymas nenumato, jog tai, kiek bendrovėje dirba darbuotojų, galima nustatyti remiantis išimtinai VSDFV duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus įvertino laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje įtvirtintų nuostatų. Pats pareiškėjas nagrinėjamu atveju neginčija aplinkybės, kad nuo 2016 m. gruodžio 9 d., kai iš įmonės buvo atleistas T. B., (duomenys neskelbtini) nebeatitiko anksčiau aptartų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų. Nors, kaip teigia pareiškėjas įmonėje tik vieną mėnesį nedirbo įstatyme nustatytas darbuotojų skaičius, tačiau įvertinus jo pateiktus duomenis ir nustačius, kad V. E. laiku nesiėmė tinkamų priemonių surasti naujus darbuotojus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra pagrįstas ir proporcingas.
36. Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies  1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. E. (V. E.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

                                                                                    Artūras Drigotas

                                                                                                  Vaida Urmonaitė-Maculevičienė