Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-788-815-2013].doc
Bylos nr.: I-788-815/2013
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 188659752 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Mokesčių bylos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Mokesčių sumokėjimas, grąžinimas ir išieškojimas
Mokestinė prievolė ir jos įvykdymo užtikrinimas, mokestinė nepriemoka
Delspinigiai, atleidimas nuo delspinigių
Mokestinė nepriemoka ir jos priverstinis išieškojimas
Mokestiniai ginčai
Gyventojų pajamų mokestis
Gyventojų pajamų mokesčio objektas
Apmokestinamosios pajamos
Gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas, gražinimas
Kiti su gyventojų pajamų mokesčiu susiję klausimai
Mokesčių įstatymų pažeidimai ir atsakomybė
Mokesčio apskaičiavimas
Mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą
Mokestinis patikrinimas ir mokestinis tyrimas
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Skundas
Skundo priėmimas
Pirmosios instancijos teismo nutartis
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-788-815/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01821-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 8.1.6; 9.1.1.2; 9.1.3; 9.1.5; 9.7; 9.8.1; 9.9; 74

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. vasario 8 d.

Vilnius

 

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant atsakovės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei – šios institucijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Giedrei Vainauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – E. V. skundą atsakovei – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

 

I

 

1. Pareiškėjas – E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Inspekcija) viršininko 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-29101 (toliau – ir sprendimas Nr. (23.17-08)-320-29101).

2. Pareiškėjas skunde nurodo, jog sprendime Nr. (23.17-08)-320-29101 nuspręsta iš jo į biudžetą išieškoti 75 173,70 Lt, iš kurių gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) – 36 150,00 Lt, GPM bauda – 3 615 Lt, GPM delspinigiai – 24 569,92 Lt, žemės mokestis – 10 144,00 Lt, žemės mokesčio delspinigiai – 694,78 Lt, tačiau su minėtame sprendime apskaičiuota GPM delspinigių suma – 24 569,92 Lt pareiškėjas kategoriškai nesutinka, kadangi ji apskaičiuota klaidingai, yra visiškai nepagrįsta, prasilenkianti su bet kokiais protingumo ir sąžiningumo principais, administracinis aktas skundžiamoje dalyje pažeidžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, reglamentuojančias delspinigių skaičiavimą, todėl Inspekcijos viršininko sprendimas skundžiamoje dalyje naikintinas. Pareiškėjo pozicija grindžiama tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas remiasi MAĮ 96–99 straipsniais, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju delspinigiai skaičiuoti MAĮ 96 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Pareiškėjas skunde pateikia ir Inspekcijos interneto svetainėje nurodomus 2004–2012 metų delspinigių dydžius, nurodo, jog delspinigių dydis minėtu laikotarpiu niekada nebuvo didesnis negu 0,05 proc. Delspinigių suma, skaičiuojama kiekvieną dieną, negali būti skaičiuojama ilgiau kaip 180 dienų (MAĮ 98 straipsnis).

Vadovaujantis paminėtomis teisės normomis, nuo 36 150,00 Lt GPM delspinigių suma, skaičiuojama kiekvieną dieną, imant didžiausią procentinį delspinigių dydį iš skunde pateiktos lentelės, t. y. 0,05 proc., sudaro 18,1 Lt kiekvieną dieną (3 650 Lt x 0,05 proc. / 100 proc. = 18,075 Lt), todėl delspinigių suma už 180 dienų negali būti didesnė negu 3 258 Lt., tačiau atsakovė skundžiamame sprendime reikalauja išieškoti iš pareiškėjo 21 311,92 Lt didesnę delspinigių sumą. Taigi, akivaizdu, kad skundžiama sprendimo dalis yra nepagrįsta ir naikintina, o toks Inspekcijos sprendimas – tai bandymas pasipinigauti mokesčių nesumokėjusio asmens sąskaita. Išdėstytas aplinkybes patvirtina ir tai, kad, atlikus patikrinimą, pareiškėjui buvo apskaičiuota 36 150,00 Lt GPM bei 9 106,00 Lt GPM delspinigių.

2.2. Delspinigiai neskirti asmenį nubausti ir neatlieka baudinės funkcijos, tą ne kartą konstatavo ir teismai. Netesybos – tai prievolių netinkamo ir ne laiku vykdymo pasekmė, kurios tikslas – kompensuoti kreditoriaus dėl to patirtus nuostolius. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį netesybos įskaitomos į nuostolius, reiškia, jog netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją. Toks netesybų ir nuostolių santykio aiškinimas suformuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2005 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-400/2005, 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1070/2003 ir kt.). Tačiau netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

2.3. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialia konstitucine doktrina, aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas dėl mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų, pagal Konstituciją mokesčiai, kaip prievolė, gali būti nustatomi tik įstatyme; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku; tam, paisant Konstitucijos (inter alia konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų), gali būti pasirinktos įvairios priemonės: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kita; tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatyme. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatyme nustatydamas atitinkamas poveikio už mokestinių prievolių nevykdymą priemones, inter alia delspinigius už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku, įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimas). Taigi, darytina išvada, jog Inspekcija, nustatydama nurodytą delspinigių sumą už mokestinės prievolės neįvykdymą, pažeidė ne tik MAĮ nuostatas, tačiau ir konstitucinius teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principus, kadangi apskaičiavo daugiau negu 21 000 Lt nepagrįstų delspinigių.

 

II

 

Atsakovė – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–19) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Pareiškėjo teiginiai, kad sprendime Nr. (23.17-08)-320-29101 nepagrįstai nurodyta 24 569,92 Lt GPM delspinigių suma, prasilenkianti su protingumo ir sąžiningumo principais bei apskaičiuota pažeidžiant MAĮ nuostatas, reglamentuojančias delspinigių skaičiavimą, yra nepagrįsti. Sprendime Nr. (23.17-08)-320-29101 išieškoma GPM delspinigių nepriemoka papildomai apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2008 m. gegužės 29 d. patikrinimo akte Nr. AU16-25 (toliau – ir patikrinimo aktas Nr. AU16-25) ir 2008 m. liepos 18 d. sprendime Nr. (04)-K3-306 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (04)-K3-306) pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 150,00 Lt GPM, 3 615 Lt GPM baudą, 9106 Lt GPM delspinigių. Inspekcija 2008 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. 68-276 „Dėl E. V., (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2008-09-08 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 68-276) patvirtino sprendimą Nr. (04)-K3-306. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2009 m. gegužės 4 d. sprendime Nr. S-120(7-2/2009) „Dėl E. V. 2008-12-23 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. S-120(7-2/2009)) sprendimą Nr. 68-276 dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 36 150,00 Lt GPM, 3 615 Lt GPM baudą, 9 106 Lt GPM delspinigių panaikino ir pareiškėjo skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Inspekcija su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Komisijos sprendimą Nr. S-120(7-2/2009) ir priimti naują sprendimą – patvirtinti sprendimą Nr. 68-276. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1895-171/2009 Inspekcijos skundą patenkino iš dalies ir panaikino Komisijos sprendimą Nr. S-120(7-12/2009). Inspekcijos reikalavimą patvirtinti sprendimą Nr. 68-276 teismas atmetė ir nurodė, kad panaikinus sprendimą Nr. S-120(7-2/2009) lieka galioti Inspekcijos. sprendimas Nr. 68-276. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1895-171/2009 įsiteisėjo 2009 m. spalio 17 d.

2009 m. spalio 17 d. pasibaigus mokestiniam ginčui, Kauno AVMI 2008 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. (04)-K3-306 įsiteisėjo ir pareiškėjas turėjo į biudžetą sumokėti šiame sprendime nurodytas sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas.

2. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą ar pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 straipsnio 2 dalis).

3. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nesumokėjo 36 150,00 Lt GPM, todėl vadovaujantis MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, nuo kitos dienos, kai ši GPM suma turėjo būti sumokėta į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento (Kauno AVMI 2008 m. gegužės 29 d. patikrinimo akto Nr. AU16-25) surašymo dienos papildomai apskaičiuota 9 106,00 Lt GPM delspinigių suma, kurią patvirtina įsiteisėjęs Kauno AVMI 2008 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. (04)-K3-306.

Pareiškėjui nesumokėjus papildomai apskaičiuoto 36 150,00 Lt GPM per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas pratęstas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 straipsnio 2 dalis).

4. MAĮ 98 straipsnis reglamentuoja delspinigių skaičiavimo trukmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, tačiau sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

Mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus prasidėjo 2008 m. rugsėjo 8 d., pareiškėjui padavus skundą dėl sprendimo Nr. (04)-K3-306 ir truko iki 2009 m. spalio 17 d. Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį visą šį laikotarpį ginčijamo mokesčio, baudos ir delspinigių priverstinis išieškojimas buvo sustabdytas, tačiau delspinigiai už patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą GPM buvo skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, t. y. iki 2009 m. spalio 17 d.

5. Pagal MAĮ 105 straipsnio 2 dalį, teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir sus juo susijusias sumas nurodytas terminas. Pasibaigus mokestiniam ginčui, pareiškėjui 2011 m. sausio 28 d. išsiųstas Kauno AVMI 2011 m. sausio 28 d. raginimas Nr. 14-08-2136 (toliau – ir raginimas Nr. 14-08-2136), kuris laikomas įteiktu penktą darbo dieną, einančią po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos (MAĮ 164 straipsnio 3 dalis), t. y. raginime Nr. 14-08-2136 pareiškėjui buvo nurodytas 20 dienų terminas nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti 36 150,00 Lt GPM ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjui nurodytu terminu nesumokėjus raginime nurodytų sumų, 2011 m. vasario 25 d. mokesčių administratorius įgijo teisę privertinai išieškoti mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotas sumas. Pažymėtina, kad nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką dienos, delspinigiai skaičiuojami dar 180 dienų (MAĮ 98 straipsnio 2 dalis).

Taigi, mokesčių administratorius pagrįstai skaičiavo delspinigius už nesumokėtą mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą 36 150,00 Lt GPM visą mokestinio ginčo laikotarpį ir 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti šią GPM nepriemoką atsiradimo dienos.

6. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo panaikinti sprendimą Nr. (23.17-08)-320-29101, tačiau skunde ginčija tik šiame sprendime nurodytą 24 569,92 Lt GPM delspinigių sumą. Dėl kitų skundžiamame sprendime nurodytų sumų – 36 150,00 Lt GPM, 3 615 Lt GPM baudos, 10 144,00 Lt žemės mokesčio ir 694,78 Lt žemės mokesčio delspinigių pareiškėjas nepasisako.

 

III

 

Teismo posėdyje atsakovės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovė – šios institucijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Vainauskienė (2012 m. gruodžio 14 d. įgaliojimas dėl atstovavimo Nr. (1.27-04-2)-117-160 (b. l. 65)), remdamasi atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, prašė skundo netenkinti ir atmesti skundą kaip neapgrįstą.

 

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

k o n s t a t u o j a :

 

I

 

Nagrinėjamoje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos pareigūnė, vykdydama 2008 m. balandžio 24 d. pavedimą tikrinti Nr. AU2-25, patikrino mokesčių mokėtoją – E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) mokėtojo mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas atliktas pirmą kartą, mokestinis patikrinimas inicijuotas, išanalizavus ir įvertinus mokestinio tyrimo (2008 m. balandžio 24 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita Nr. AU10-95), atlikto už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., metu surinktą informaciją; patikrinimo rūšis: pagal atrankos kriterijus, patikrinimo tema – gyventojų pajamų mokestis, tikrintas mokėtojo veiklos laikotarpis: nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.; patikrinimas pradėtas 2008 m. balandžio 25 d., baigtas 2008 m. gegužės 29 d.; patikrinimo metu įvertinus pareiškėjo nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo, dovanojimo sandorius, su jais susijusias aplinkybes bei surinktą medžiagą, GPM už 2005 m. apskaičiuotas vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis (patikrinimo aktas Nr. AU16-25 (b. l. 26–33)). Patikrinimo akte Nr. AU16-25 (b. l. 26–33) pateiktos išvados, kad: pirma, įvertinus mokestinio tyrimo ir patikrinimo metu surinktą informaciją apie E. V. nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo, dovanojimo sandorius, nustatyta, kad E. V., 2004 m. rugsėjo 17 d. įsigijęs žemės sklypą, jau po dviejų savaičių turėjo tikslą jame pastatyti gyvenamąjį namą ir jį kartu su žemės sklypu parduoti, kadangi 2004 m. spalio 4 d. su S. U. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (notarine tvarka nepatvirtinta). Sutartyje nurodytas gyvenamojo namo pastatymo ir pilno įrengimo terminas – 2005 m. rugsėjis; antra, visos patikrinimo (mokestinio tyrimo) metu surinktos aplinkybės byloja, jog sprendimas parduoti nekilnojamą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo priimtas ne po šio turto dovanojimo sandorio sudarymo, o gerokai anksčiau. Svarbi aplinkybė, kad turtas S. U. buvo parduotas praėjus trims dienoms po dovanojimo sandorio įforminimo. Atlikti veiksmai leidžia daryti išvadą, kad tokiu būdu siekta mokestinės naudos iš E. V. pusės. P. V. dovanojimo sutartyje perleistas turtas turėjo būti tarpine grandis, padėsianti nuslėpti tikruosius E. V. tikslus – įteisinti didesnę turto vertę, siekiant mokestinės naudos.

2. Patikrinimo akte Nr. AU16-25 (b. l. 26–33) pareiškėjui patikrinimo metu papildomai apskaičiuota: GPM – 36 150,00 Lt, GPM delspinigių – 9 106,00 Lt, iš viso – 45 256,00 Lt, taip pat nurodyta, kad pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį mokėtojui gali būti paskirta nuo 10 iki 50 procentų papildomai apskaičiuotų mokesčių sumos dydžio bauda. Patikrinimo akte Nr. AU16-25 (b. l. 26–33) inter alia nurodyta:

2.1. Patikrinimo metu išanalizavus Inspekcijos naudojamų informacinių duomenų bazių duomenis, mokėtojo Inspekcijai pateiktos deklaracijos duomenis, jo pateiktus dokumentus, paaiškinimus, įvertinus patikrinimo metu surinktą priešpriešinę bei iš kitų šaltinių gautą informaciją, nustatyta, kad E. V., įformindamas nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, siekė formaliai atitikti Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto reikalavimus, numatančius, kad dovanojimo būdu gautos pajamos iš vaikų yra neapmokestinamos, t. y. numatė, kad jo motinai P. V. nereikės mokėti GPM nuo dovanojimo būdu gautų 454 000,00 Lt pajamų.

2.2. Minėto objekto dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos per labai trumpą laiką: 2005 m. spalio 11 d. sudaryta nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis, po trijų dienų, 2005 m. spalio 13 d., nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, be to, pastarąją sutartį pagal įgaliojimą pasirašė E. V., kuris dar 2004 m. spalio 4 d. su nekilnojamojo turto pirkėju – S. U. sudarė notarine tvarka nepatvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo sklype iki 2005 m. rugsėjo pastatyti ir įrengti gyvenamąjį namą ir jį su sklypu parduoti. Šis trumpas laikotarpis ir nustatytos tikrosios įvykusių sandorių aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas, veikdamas su susijusiu asmeniu – motina P. V., pasinaudodamas nesąžiningai sudarytu sandoriu, remdamasis GPMĮ nuostatomis, siekė išvengti GPM nuo nekilnojamojo turto pardavimo.

2.3. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio l dalies nuostatomis, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėtojo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčio mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas, 250 000,00 Lt turto pardavimo pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą (už žemės sklypą – 100 000,00 Lt, už pastatą – 150 000,00 Lt) priskiriamos E. V. pajamoms.

2.4. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalį ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, jeigu jis įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, neapmokestinamos. E. V. minėtą turtą įsigijo 2004 m. rugsėjo 17 d., padovanojo 2005 m. spalio 11 d., jo motina gautą turtą pardavė 2005 m. spalio 13 d. t. y. tiek dovanojimo, tiek pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu nuo nekilnojamojo turto įsigijimo dienos nėra praėję 3 metai, todėl, remiantis minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 9 punktu, apmokestinant gautas ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas, taikytinas 15 procentų pajamų mokesčio tarifas.

Remiantis GPMĮ 19 straipsnio 1 dalimi, pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų gali būti atimta: turto įsigijimo kaina, sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. Pagal minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalį leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Mokestinio patikrinimo metu mokėtojas pateikė 2004 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5409, pagal kurią už 9 000,00 Lt įsigijo žemės sklypą. Dokumentų, patvirtinančių gyvenamojo namo statybai patirtas išlaidas, E. V. nepateikė. Įvertinus nustatytą pažeidimą, pritaikius MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, apskaičiuojama mokėtina 36 150,00 Lt GPM suma. Vadovaujantis GPMĮ 27 straipsniu, E. V. 36 150,00 Lt į biudžetą privalėjo sumokėti iki 2006 m. gegužės 2 d., tačiau mokestis nebuvo sumokėtas, todėl pagal GPMĮ 36 straipsnio 2 dalį ir MAĮ 96 straipsnio 2 dalį, patikrinimo metu nuo mokėtinos 36 150,00 Lt GPM sumos apskaičiuojama 9 106,00 Lt delspinigių.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo aktu Nr. AU16-25, 2008 m. gegužės 29 d. pateikė pastabas, kuriose nurodė, jog patikrinimo aktas Nr. AU 16-25 priimtas nevisapusiškai įvertinus ir ištyrus faktines aplinkybes, netinkamai pritaikius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, dėl ko patikrinimo aktas yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas (žr. sprendimą Nr. (04)-K3-306).

4. Kauno AVMI viršininko pavaduotojas, išnagrinėjęs 2008 m. gegužės 29 d. patikrinimo aktą Nr. AU 16-25, surašytą patikrinus mokesčių mokėtoją E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 2008 m. liepos 18 d. sprendime Nr. (04)-K3-306 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (b. l. 34–39) nusprendė patvirtinti patikrinimo aktą Nr. AU16-25, kuriame papildomai apskaičiuota 36 150 Lt GPM ir 9 106 Lt GPM delspinigių, ir paskirti GPM baudą – 3 615 Lt, iš viso pareiškėjui papildomai apskaičiuota 48 871 Lt.

5. Pareiškėjas pateikė Inspekcijai 2008 m. rugsėjo 8 d. skundą „Dėl patikrinimo akto Nr. AU16-25 ir sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-306“ (b. l. 59–61), kuriame prašė panaikinti patikrinimo aktą Nr. AU16-25 ir sprendimą Nr. (04)-K3-306 kaip nepagrįstus ir neteisėtus, priimtus nevisapusiškai įvertinus ir ištyrus faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

6. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 8 d. skundą dėl Kauno AVMI sprendimo Nr. (04)-K3-306, 2008 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. 68-276 „Dėl E. V., (a. k. (duomenys neskelbtini) 2008-09-08 skundo“ (b. l. 40–45)Kauno AVMI sprendimą Nr. (04)-K3-306 patvirtino. Sprendime Nr. 68-276 inter alia konstatuota:

6.1. Ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kilęs dėl pareiškėjo dovanojimo sandoryje pareiškėjo motinai perleisto nekilnojamojo turto, esančio adresu: Bičiulių g. 53, Kauno r. sav., Noreikiškių k., bei papildomai apskaičiuoto GPM ir su juo susijusių sumų už 2005 metus, vadovaujantis MAĮ 69 straipsniu.

6.2. Pagal MAĮ 10 straipsnį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, t. y. lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Specifinis teisinis instrumentas, kuriuo remiantis mokesčiai gali būti perskaičiuojami taikant šį principą, įtvirtintas MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje. MAĮ 69 straipsnio. nuostatos taikomos, kai mokesčių mokėtojas mokestinės naudos gauna dėl realiai vykdomų sandorių ar atliekamų ūkinių operacijų, įforminamų iškreipiant pačių ūkinių operacijų esmę, tačiau formaliai atitinkančių įstatymo reikalavimus. Šių sandorių ar ūkinių operacijų rezultatai yra formaliai tiksliai fiksuojami buhalterinėje apskaitoje, tačiau mokesčių mokėtojo siekiamos palankesnės apmokestinimo sąlygos negali būti taikomos jam dėl to, kad mokesčių įstatymas tokių pasekmių dirbtinai sukurtoms aplinkybėms nesiekė priskirti (vykdomi sandoriai stokoja ekonominės prasmės, bet teikia mokestinės naudos ir pan.). Kitaip tariant, tam, kad būtų pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir perskaičiuoti mokesčius, visų pirma, būtina konstatuoti, kad sandorio ar ūkinės operacijos turinys, užfiksuotos dokumentuose, neatitinka realaus to sandorio ar ūkinės operacijos turinio. Tokiu atveju mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinių prievolių tinkamą vykdymą, turėtų koreguoti mokesčių mokėtojo sandorius ar ūkines operacijas ir nustatyti tikrąją atliktų veiksmų ar jų grupės kokybinę ar kiekybinę išraišką, kuri keičia mokesčio bazę ir mokėtinus mokesčius.

6.3. Šiuo klausimu aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika – 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007), kurioje konstatuota, kad aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį pažymėtina, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą).

6.4. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, mokesčių mokėtojas, turėdamas konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius, pats turi būti suinteresuotas, kad mokesčiai būtų apskaičiuojami teisingai. Vadinasi, mokesčių mokėtojas turi pareigą apskaičiuoti mokesčio bazę ir mokestį, nesiimdamas veiksmų, kurių tikslas būtų nesąžiningai gauti mokestinę naudą, t. y. stengiantis ūkinių operacijų, sandorių ar kitų veiksmų pagalba atitikti mokesčio įstatymo normos reikalavimus, keliamus veiklos formai (tokiais veiksmais pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas, padaroma žala valstybės biudžetui). Mokesčių teisė taip pat nustato reikalavimą sąžiningai apskaičiuoti mokesčio bazę, mokesčio dydį bei nustato sąlygas ir tvarką, kada mokesčių administratorius turi teisę koreguoti sandorio kainą (vertę), apskaičiuodamas tikrąjį mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės dydį.

6.5. Mokestinio tyrimo metu surinktos informacijos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti GPM mokėjimo į biudžetą, sudarė tarpinį dovanojimo sandorį su savo motina. Sudarant dovanojimo sandorį, buvo sukurtos formalios sąlygos GPMĮ nustatytoms mokestinėms prievolėms išvengti. Patikrinimo metu, apskaičiuojant GPM už 2005 metus, taikytinos MAĮ 69 straipsnio nuostatos.

Kauno AVMI, išnagrinėjusi bylos aplinkybes bei susijusią informaciją, nustatė, kad tarpusavyje susiję giminystės ryšiais asmenys, sudarydami turto, įsigyto ne anksčiau kaip prieš trejus metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, dovanojimo sandorį, siekė padidinti turto įsigijimo kainą, išvengti GPM mokėjimo bei gauti mokestinę naudą.

6.6. Pareiškėjo manymu, tai, kad turto perleidimas iš vieno asmens kitam vyko sparčiu tempu, visai nėra reikšminga aplinkybė. Tačiau LVAT 2008 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-250/2008 nurodė, kad pagal sandorių sudarymą laike to paties nekilnojamo turto perleidimas iš vieno asmens kitam, o po to ir trečiam asmeniui vyko sparčiu tempu. Ši faktinė aplinkybė leidžia teigti, jog nekilnojamo turto likimas jau buvo pakankamai aiškus prieš dovanojimo sandorį; atliktų veiksmų seka, atsižvelgiant į dokumentiškai kintančią turto vertę, suponuoja išvadą, kad tokiu būdu siekta mokestinės naudos, tokiu būdu vien trumpo laiko tarpe įvykusių sandorių daugėtas, nesant kitų aplinkybių, patvirtinančių tokių sandorių būtinumą, pakankamas pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, t. y. taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį (2006 m. vasario 28 d. nutartis, administracinė byla Nr. A10-846/2006). Nekilnojamo turto pirkėjų ir pardavėjų paiešką, kainų derinimą, įvertinimą ir dokumentų tvarkymą, jo pirkimo ir pardavimo įforminimą sąlygoja objektyvios ir subjektyvios priežastys, todėl tokie veiksmai neatliekami skubotai, per labai trumpą laiką. O įvertinus pateiktus dokumentus ir paaiškinimų argumentus, nustatyta, kad sandoriai įvyko per labai trumpą laiką. Todėl galima daryti išvadą, kad pardavimo sandoris buvo inicijuotas dar tada, kai nekilnojamas turtas buvo pareiškėjo asmeninė nuosavybė. Vadinasi, pareiškėjo argumentas dėl trumpo laiko tarpo tarp sandorių nereikšmingumo atmestinas kaip neatitinkantis minėtų mokesčių įstatymų normų bei prieštaraujantis susiformavusiai teismų praktikai. Tokią išvadą pagrindžia ir turto pirkėjo – S. U. pateikti paaiškinimai.

6.7. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2005 m. rugsėjo 28 d. valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo turto vertės nustatymo pažymoje bei nekilnojamo turto įvertinimo ataskaitoje Nr. 05-09-N12 nurodyta, jog vertinimo tikslas – rinkos vertės nustatymas pardavimui, turto vertinimo užsakovas ir savininkas – pareiškėjas. Sudarant 2005 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pareiškėjas pats atstovavo savo motiną (pardavėją), šią aplinkybę patvirtina ir turto pirkėjas – S. U..

6.8. Iš to, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į aplinkybę, kad sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų, šiuo atveju sūnaus ir motinos, darytina išvada, kad pareiškėjas ir jo mama, ketindami išvengti GPM mokėjimo, iš anksto suplanavo nekilnojamojo turto dovanojimą vienas kitam, tokiu būdu siekdami ne tik padidinti turto vertę, bet ir išvengti GPM mokėjimo. Pareiškėjas ir motina, sudarydami dovanojimo sandorį, sukūrė sąlygas mokesčių įstatymui apeiti – nemokėti GPM. Todėl Šis sandoris prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintam sąžiningumo principui. Patikrinimo metu surinkta medžiaga patvirtina, kad sandorio aplinkybės yra iškreiptos ir juo siekta mokestinės naudos.

7. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2009 m. balandžio 7 d. posėdyje išnagrinėjusi E. V. 2008 m. gruodžio 23 d. skundą dėl Inspekcijos 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 68-276 (dalyvaujant Inspekcijos atstovei, pareiškėjui nedalyvaujant), 2009 m. gegužės 4 d. sprendime Nr. S-120(7-2/2009) „Dėl E. V. 2008-12-23 skundo“ (b. l. 46–52) nusprendė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. lapkričio 21 sprendimą Nr. 68-276 dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 36 150 Lt GPM, 9 106 Lt GPM delspinigius ir 3 615 Lt GPM baudą panaikinti ir pareiškėjo skundą perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Sprendime Nr. S-120(7-2/2009) inter alia nurodyta:

7.1. Mokestinis ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar pareiškėjas, sudarydamas nekilnojamojo turto dovanojimo motinai sandorį, išvengė GPM mokėjimo, ir mokesčių administratorius, apskaičiuodamas GPM, pagrįstai taikė turinio viršenybės prieš formą principą.

7.2. Aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį pažymėtina, kad joje kalbama apie mokesčių mokėtojo tikslą gauti mokestinės naudos ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teises normos taikymo aspektu, sudarymo. Taikant šią teisės normą, būtina nustatyti mokesčių mokėtojo tikslą gauti šioje normoje apibūdintos mokestinės naudos. Taigi, ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio tikslas yra vienintelis – gauti minėtos mokestinės naudos. Pagal LVAT praktiką, kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma.

7.3. Komisija, atsižvelgusi į sprendime išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo 2005 m. spalio 11 d. dovanojimo sandoriu motinai P. V. perleisto turto likimas buvo visiškai aiškus jau prieš minėtą dovanojimo sandorį, nes pareiškėjas 2004 m. rugsėjo 17 d. įsigijęs žemės sklypą ir su S. U. sudaręs 2004 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl sklypo ir dviejų aukštų gyvenamojo namo su garažu pastatymo ir įrengimo jau žinojo, kad minėtą turtą pareiškėjas parduos S. U.. Be to, dovanojimo sandoris buvo sudarytas 2005 m. spalio 11 d., o apdovanotoji turtą pardavė 2005 m. spalio 13 d., todėl visiškai nesuprantama ir nepaaiškinama, kaip galima per tokį trumpą laiką, t. y. 2 dienas, surasti nekilnojamojo turto pirkėją, kuris per dieną apsispręstų tą turtą nupirkti. Be to, sudarant 2005 m. spalio 13 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį su S. U., pardavėją – P. V. atstovavo pareiškėjas, jis buvo įgaliotas turtą parduoti už aptartą kainą ir pardavimo sąlygas, sudaryti ir pasirašyti paminėto turto pirkimo–pardavimo sutartį ir sutartį dėl nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo S. U. nuosavybėn. Tai, kad dar iki dovanojimo sutarties 2005 m. spalio 11 d. sudarymo pareiškėjas ketino turtą parduoti patvirtina ir pareiškėjo užsakymu 2005 m. rugsėjo 28 d. atliktas turto vertinimas, o turto įvertinimo ataskaitoje Nr. 05-09-N12 nurodyta, kad turto vertinimo tikslas – turto rinkos vertės nustatymas pardavimui.

Taigi, nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog dovanojimo sandoris buvo sudarytas tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų (pareiškėjo ir jo motinos), siekiant gauti mokestinės naudos, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką bei atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. Mokestinės naudos gavusiu pagrįstai pripažintas pareiškėjas, inicijavęs ir vykdęs pardavimo sandorį, siekdamas išvengti GPM mokėjimo nuo gautų pajamų, todėl prievolė mokėti mokestį pagrįstai nustatyta pareiškėjui, pripažįstant pareiškėjo nekilnojamojo turto pardavimo pajamomis už parduotą turtą gautą 250 000 Lt sumą. Pareiškėjas nepagrindė bei neįrodė, jog dovanojimo sandorio tikslas buvo kitas, negu nustatė mokesčių administratorius, t. y. išvengti GPM mokėjimo.

7.4. Pareiškėjas 2009 m. balandžio 23 d. pateikė Komisijai papildomus dokumentus, kurie, anot jo, patvirtina patirtas gyvenamojo namo statybos išlaidas. Pareiškėjo naujai pateikti įrodymai, vadovaujantis MAĮ 155 straipsnio 6 dalimi, turi būti vertinami centrinio mokesčių administratoriaus, be tol, LVAT administracinėse bylose Nr. A11-180/2005, A8-1710/2006 pažymėjo, jog Komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčio mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui; centriniam mokesčių administratoriui turi būti suteikiama galimybė savo turimomis priemonėmis patikrinti Komisijai naujai pateiktus įrodymus.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal atsakovės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui – E. V. dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. S-120-(7-2/2009) „Dėl E. V. 2008-12-23 skundo“ panaikinimo ir naujo sprendimo – patvirtinti sprendimą Nr. 68-276 priėmimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, 2009 m. spalio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1895-171/2009 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00761-2009-8) (b. l. 53–58) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą patenkino iš dalies: panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S-120-(7-2/2009) „Dėl E. V. 2008-12-23 skundo“ ir kitą skundo dalį atmetė. Šiame teismo sprendime inter alia konstatuota:

8.1. Komisija nusprendė panaikinti sprendimą Nr. 68-276 ir įpareigojo Inspekciją iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą, tokį sprendimą grindė pareiškėjo 2009 m. balandžio 23 d. Komisijai pateiktais papildomais dokumentais, kuriuos būtina įvertinti kaip galinčius turėti įtakos pareiškėjo apmokestinimui, tačiau Komisija šių dokumentų nevertino, remdamasi MAĮ 155 straipsnio 6 dalimi. Tačiau Komisija neatsižvelgė ir nesivadovavo MAĮ 153 straipsnio 3 dalimi. Remiantis LVAT praktika, MAĮ 153 straipsnio 3 dalies, 155 straipsnio 6 dalies (įstatymo redakcija galiojusi ginčo santykių metu) analizė lemia išvadą, kad mokesčių mokėtojo teisė teikti papildomus įrodymus dėl mokestinio ginčo nėra absoliuti. Tokios teisės naikinamasis terminas siejamas su skundu centriniam mokesčių administratoriui dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo. Mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia nesutikimą su teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu, kartu su skundu dėl pastarojo sprendimo. Mokesčių mokėtojas laiku nerealizavęs teisės pateikti visus dokumentus ir įrodymus, praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje. Įstatymų leidėjas Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinęs aptariamą imperatyvą numatė išimtis, kurioms esant, minėtos teisės bei pareigos įvykdymas, netaikomos. Viena iš tokių aplinkybių, kada taikoma išimtis, mokesčių mokėtojo pateikta informacija apie tam tikrų dokumentų pateikimo negalimumą, įvardijant svarbias to priežastis, arba kita išimties taikymo aplinkybė, kai mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo atsisako priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Konstatavus vieną iš šių dviejų aplinkybių mokesčių mokėtojui nėra paneigiama teisė pateikti mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais jis grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu, ir vėliau, negu nurodyta MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje, 155 straipsnio 6 dalyje.

Pareiškėjas teismui nurodė, kad dokumentų negalėjo pateikti ankščiau, nes apie juos buvo pamiršęs, o dokumentus tėvai rado tik bylą nagrinėjant Komisijoje. Ši pareiškėjo nurodyta priežastis nėra objektyvi, juolab svarbi.

8.2. MAĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose bei 3 dalyje įtvirtintos teisės normos įpareigoja mokesčių mokėtoją visas aplinkybes, kuriomis jis grindžia reikalavimą, visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu, pateikti centriniam mokesčių administratoriui. Šios teisės normos – imperatyvios, tad iš esmės tolesnio mokestinio ginčo ribas lemia mokesčių mokėtojo skundo pagrindas (bylos aplinkybės ir įrodymai), kuriuo jis rėmėsi teikdamas skundą centriniam mokesčių administratoriui.

Pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo atliktas ir patikrinimo aktas Nr. AU16-25 surašytas 2008 m. gegužės 29 d. Kauno AVMI minėtame patikrinimo akte nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių namo statybai patirtas išlaidas ir nenurodė sumos, investuotos į pastato statybą. Teikdamas pastabas, pareiškėjas nenurodė apie turimus dokumentus, kurie paneigtų savo paties paaiškinime išdėstytas aplinkybes ir mokesčių administratoriaus padarytas išvadas. Apie turimus dokumentus pareiškėjas nenurodė nei skunde Inspekcijai, nei Komisijai. Priešingai, teikdamas paaiškinimus patikrinimo metu, bei skunduose pareiškėjas nurodė, kad pastato statybai buvo naudotos jo tėvų sukauptos statybinės medžiagos, o dalis medžiagų pirkta pagal skelbimą, rastą „Noriu“ laikraštyje, statyba vykdyta ūkio būdu, padedant tėvams ir jokių darbų statybų paslaugas teikiančios įmonės neatliko.

8.3. Komisija, nuspręsdama panaikinti sprendimą Nr. 68-276 ir pareiškėjo skundą perduoti Inspekcijai nagrinėti iš naujo, pažeidė MAĮ 153 straipsnio 3 dalį.

Panaikinus Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S-120-(7-2/2009) „Dėl E. V. 2008-12-23 skundo“, lieka galioti Inspekcijos 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. 68-276.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1895-171/2009 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00761-2009-8) pagal atsakovės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui – E. V. dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. S-120-(7-2/2009) „Dėl E. V. 2008-12-23 skundo“ panaikinimo ir naujo sprendimo – patvirtinti sprendimą Nr. 68-276 priėmimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, (b. l. 53–58) apeliacine tvarka nebuvo skųstas.

9. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. sausio 28 d. raginime Nr. 14-08-2136, vadovaudamasi MAĮ 34 ir 89 straipsniais, ragino pareiškėją 36 150,00 Lt GPM, 3 615,00 Lt GPM baudą ir 22 922,54 Lt GPM delspinigių sumą (iš viso – 62687, 54 Lt) per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti į nurodytą Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, nurodė, kad raginimo neįvykdžius, minėtos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka.

10. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2012 m. gegužės 31 d. sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-29101 (b. l. 6, 24) nusprendė išieškoti į biudžetą iš mokesčių mokėtojo – E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 75 173,70 Lt (įmokos kodas 8270, nurodytą sumą pervesti į vieną iš nurodytų Inspekcijos sąskaitų).

Prie sprendimo Nr. (23.17-08)-320-29101 pridėta mokesčių mokėtojo – E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) prievolių ataskaita (b. l. 25), pagal kurią bendra prievolių suma – 75 173,70 Lt; dokumentai, kuriais remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka – Nr. 2011 m. rugsėjo 20, Nr. 2010 m. lapkričio 2 d., Nr. 2009 m. lapkričio 2 d.

Sprendime Nr. (23.17-08)-320-29101 taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

11. Inspekcija 2012 m. birželio 1 d. rašte Nr. (23.28-08)-RNA-24439 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto“ (b. l. 5 ) informavo pareiškėją, kad:

11.1. siunčia sprendimą Nr. (23.17-08)-320-29101 išieškoti mokestinę nepriemoką iš jo turto su turto su išieškomų prievolių ataskaita;

11.2. nesumokėjus mokslinės nepriemokos per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo, šis sprendimas bus perduotas vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka.

 

II

 

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-29101 (b. l. 6, 24–25) yra teisėtas bei pragrįstas. Akcentuotina, kad pareiškėjas – E. V. šį sprendimą ginčija tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalį delspinigių suma, kuri skaičiuojama kiekvieną dieną, negali būti skaičiuojama ilgiau kaip 180 dienų, tačiau atsakovė apskaičiavo per daug delspinigių, nes skaičiavo juos už ilgesnį negu 180 dienų laikotarpį. Taigi, šioje administracinėje byloje kyla teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, t. y. būtina nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu vadovaudamasi atsakovė skaičiavo delspinigius ilgesnį negu 180 dienų laikotarpį.

2. Teismas pabrėžia, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1895-171/2009 (b. l. 53–58) iš esmės paliktas galioti ir Kauno apskrities VMI 2008 m. liepos 18 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-306 (b. l. 34-39), kuriame pareiškėjui, be kita ko, apskaičiuota 9 106 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių. Šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo iniciatyva kilo mokestinis ginčas, kuris baigėsi Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2009 m. spalio 2 d. priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1895-171/2009. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalį delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyto sumokėjimo termino; sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Teismas pabrėžia, kad Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką jau yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2010 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-438/2010, 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1393/2012 konstatavęs:

„Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo.

Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Remiantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną.

Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Tuomet delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiamas iki mokesčių mokėtojas sumokės sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas, bet ne ilgiau nei nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje. Joje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas“.

Šioje byloje vertinama, ar gali būti antrasis delspinigių skaičiavimo pagrindas. Šią administracinę bylą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo kitaip interpretuoti teisės normų, reguliuojančių delspinigių skaičiavimą, todėl tvirtina, kad argumentas dėl maksimalaus tik 180 dienų delspinigių skaičiavimo laiko tarpo nėra pagrįstas. Mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo delspinigius už tą laikotarpį, kuris ir fiksuotas administracinėje byloje.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – E. V. skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-29101 paliktinas nepakeistas.

 

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo – E. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

 

Teisėjas                                                                                                                                    Ernestas Spruogis