Civilinė byla Nr. 2-523-618/2013
(Proceso Nr. 2-06-3-10179-2012-9)
Procesinio sprendimo kategorija:
42.11.1.; 63.2.; 99.5.; 99.7.; 116.1.; 116.4.
(S)
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 18 d.
Klaipėda
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Ugnei Martinauskaitei, dalyvaujant ieškovės A. L. ir trečiojo asmens ieškovės pusėje J. L. atstovui advokatui E. K., atsakovo „Swedbank“, AB atstovui V. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje J. L.,
n u s t a t ė:
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama pripažinti vienašališką kredito sutarties Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA su visais vėlesniais jos pakeitimais, sudarytos tarp šalių, nutraukimą neteisėtu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2-5). Nurodė, kad 2008-03-07 sudarė su atsakovu kredito sutartį, pagal kurią atsakovas jai suteikė kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir remontui, galutinė kredito grąžinimo data numatyta 2038-02-28, prievolės grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka, kuria įkeistas įgyjamas butas, bei laidavimo sutartimi, sudaryta tarp trečiojo asmens J. L. ir atsakovo, vėliau pradinės sutarties sąlygos buvo pakeistos papildomais susitarimais. Kadangi ieškovė vėlavo mokėti įmokas atsakovui, atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, apie priverstinį turto pardavimą sužinojo tik iš antstolio, todėl objektyviai neturėjo galimybės apskųsti teismo nutarčių dėl priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Nurodė, kad ieškovės įsiskolinimas atsakovui palyginus su visa kredito suma yra nedidelis, kredito grąžinimo terminas ilgas, taigi atsakovas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės finansiniai sunkumai laikini, ji per ilgesnį laiką juos sugebės išspręsti ir galutinė skola bankui per sutartyje nustatytą laiką bus sumokėta. Be to, ieškovė pagal galimybes stengėsi mokėti įmokas atsakovui bent dalimis, todėl negalima teigti, jog ieškovė padarė esminį sutarties pažeidimą ir atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Taip pat nurodė, kad tarp šalių sudaryta sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, todėl ieškovės kaip vartotojo ir silpnesnės sutarties šalies teisės turi būti ypač saugomos ir ginamos. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas E. K. ieškinį palaikė, prašė jį visiškai tenkinti (b. l. 109). Paaiškino, kad sutartį galima išsaugoti, ji visada buvo kažkiek vykdoma, tiesiog šeima susidūrė su finansiniais sunkumais, gimė vaikas, ir nebuvo galimybės mokėti visas sutartyje numatytas įmokas.
Atsakovas atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 51-53). Nurodė, kad ieškovė nesilaikė sutarties sąlygų, t. y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Ieškovė buvo ne kartą informuota apie susidariusią situaciją, raginta tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, ieškovė teikė prašymus dėl susikaupusių įsiskolinimų atidėjimo, keli kartus buvo restruktūrizuota kredito sutartis, vėliau ieškovė kreipėsi su prašymu nepradėti priverstinio įkeisto turto pardavimo procedūrų, nes ieško pirkėjo butui, o pardavus butą ketino padengti visą kreditą, tačiau ieškovė neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovas nurodė, kad kredito sutartis nutraukta pagrįstai, nes buvo visos kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo sąlygos, ieškovė pradelsė mokėti įmokas atsakovui gerokai ilgiau nei trisdešimt dienų (2010-02-10 pradelsimas siekė 205 dienas), be to, kredito sutarties nuostata, jog kredito dalys ir apskaičiuotos palūkanos mokamos pagal nustatytą grafiką, yra esminė sutarties sąlyga ir ji buvo pažeista, o ieškovės įmokų nemokėjimas įgavo sisteminį pobūdį ir atsakovas turėjo pagrindą tikėti, kad sutartis nebus įvykdyta ir ateityje. Taip pat nurodė, kad ieškovė remiasi savo kaip vartotojos teisėmis, tačiau nenurodo jokių atsakovo padarytų pažeidimų, nepateikia įrodymų, kad atnaujinus sutartį ji turės galimybę toliau vykdyti įsipareigojimus atsakovui, nors nuo sutarties nutraukimo ieškovė nesumokėjo nei vienos įmokos atsakovui. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas V. Š. ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 110). Nurodė, kad sutartis buvo nevykdoma virš 200 dienų, ieškovei ir trečiajam asmeniui buvo siunčiami raginimai, prašymai, patys neatėjo, neatsiliepė, nebendradarbiavo.
Trečiajam asmeniui J. L. ieškinys ir jo priedai įteikti tinkamai (b. l. 49), per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens J. L. atstovas advokatas E. K. ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti (b. l. 109).
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2008-03-07 sudaryta kredito sutartis Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei 96740,18 EUR (52317,20 EUR+19912,45 EUR+24510,53 EUR) dydžio kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir remontui, o ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius, galutinė kredito grąžinimo data 2038-02-20, nustatytos prievolių pagal sutartį įvykdymui užtikrinti priemonės – nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka ir J. L. laidavimas (b. l. 7-21). Tarp J. L. ir atsakovo 2008-03-07 sudaryta laidavimo sutartis Nr. 08-023998-LA1/08-024005-LA1/08-024013-LA1, pagal kurią J. L. įsipareigojo atsakyti savo turtu atsakovui už visus įsipareigojimus, kurie kyla iš kredito sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo (b. l. 38-39). Tarp šalių 2010-01-08 sudarytas susitarimas Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA/10-000764-FA-1 Dėl 2008-03-07 kredito sutarties Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA sąlygų pakeitimo, kuriuo atsakovas atidėjo susikaupusio įsiskolinimo už apskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas mokėjimą, padidinant kredito sumą (b. l. 22-37). Tarp šalių 2010-03-26 sudarytas susitarimas Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA/10-000764-FA-2 Dėl 2008-03-07 kredito sutarties Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA sąlygų pakeitimo, kuriuo atsakovas atidėjo susikaupusio įsiskolinimo už apskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas mokėjimą, padidinant kredito sumą (prij. c. b. Nr. 2-1194-144/2012, b. l. 32-39). Ieškovė 2010-10-05 raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama nenutraukti kredito sutarties ir nepradėti priverstinio išieškojimo, nes ketina iki 2010-12-31 parduoti bankui įkeistą butą, nurodė, kad pajamos ženkliai sumažėjusios, todėl neturi galimybės mokėti kreditą (b. l. 55). Atsakovas 2011-01-11 raštu informavo ieškovę, jog, jeigu ieškovė iki 2011-02-01 nesumokės įsiskolinimo bankui, nuo 2011-02-02 kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta (prij. c. b. Nr. 2-1194-144/2012, b. l. 43, 44-46). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6763-144/2011 nutarta išieškoti kreditoriaus „Swedbank“, AB naudai skolą iš skolininkės A. L. ir parduoti A. L. nuosavybės teise priklausantį įkeistą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 40-41). Trečiasis asmuo J. L. dirba direktoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2012-12-01 mėnesinis atlyginimas 1500,00 Lt neatskaičius mokesčių (b. l. 65-68). Ieškovė dirbo sekretore UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2010-09-24 iki 2011-02-17, nuo 2011-06-23 iki 2013-04-27 yra atostogose vaikui prižiūrėti (b. l. 74).
Ieškovė prašo pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, nurodo, kad atsakovas nesilaikė įstatyme nustatytų reikalavimų dėl vienos sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį, nes šaliai suteikiama teisė nutraukti sutartį tik esant esminiam sutarties pažeidimui, šiuo atveju esminio sutarties pažeidimo nebuvo, nes ieškovė pagal galimybes mokėjo įmokas atsakovui, kredito grąžinimo terminas ilgas, taigi atsakovas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės finansiniai sunkumai laikini, ji per ilgesnį laiką juos sugebės išspręsti ir galutinė skola bankui per sutartyje nustatytą laiką bus sumokėta. Atsakovas su ieškovės reikalavimu nesutinka, teigia, kad kredito sutartis nutraukta pagrįstai, nes buvo visos kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo sąlygos, be to, kredito sutarties nuostata, jog kredito dalys ir apskaičiuotos palūkanos mokamos pagal nustatytą grafiką, yra esminė sutarties sąlyga ir ji buvo pažeista.
Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tarp šalių 2008-03-07 sudarytos kredito sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei kreditą butui įsigijimui ir remontui, o ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius. Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (CK 6.881 straipsnio 1 dalis).
Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo vienašališko tarp šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog tarp šalių 2008-03-07 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, būdamas kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą ieškovei būstui įsigyti ir suremontuoti, o ieškovė įsipareigojo pagal sutarties priede numatytus grafikus, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Tarp šalių 2008-03-07 sudarytoje kredito sutartyje (pakeistoje 2010-01-08 ir 2010-03-26 susitarimais) 11.2.1. punkte numatyta sąlyga, jog bankas turi teisę ne vėliau kaip prieš 15 dienų įspėjęs kredito gavėją vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš šios sutarties esminių pažeidimų arba paaiškėja bent viena iš sutartyje nurodytų aplinkybių, iš kurių viena, jei kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Taigi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovės padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Iš atsakovo pateiktos 2011-02-10 pradelstų kreditų ataskaitos matyti, kad ieškovė ilgą laiką pažeidinėjo įmokų mokėjimo terminus: visos įmokos pradelstos 205 dienas (b. l. 56, 57-60). Pažymėtina, kad ieškovė 2010-10-05 kreipėsi į atsakovą su prašymu nenutraukti kredito sutarties ir nepradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto bei įsipareigojo iki 2010-12-31 padengti visą skolą, nes ieško pirkėjų įkeistam turtui (b. l. 55), tačiau iš atsakovo pateiktų kredito panaudojimo ataskaitų ir atliktų operacijų išrašų matyti, jog įsiskolinimas iki šios dienos nėra padengtas. Taigi sprendžiant klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir sutarties nutraukimo laikotarpiu ieškovė nemokėjo atsakovui sutartyje numatytais terminais nustatyto dydžio įmokų, tuo pažeisdama kredito sutarties 4.1 punktą ir suteikdama atsakovui teisę pasinaudoti savo teisių gynimo būdu, numatytu kredito sutarties 11.2.1. punkte, t. y. vienašališkai nutraukti sutartį.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė tam tikrą laiko tarpą turėjo finansinių problemų, todėl atsakovas sutiko pakeisti kredito sutartį: buvo sudaryti du papildomi susitarimai, siekiant išsaugoti sutartinius santykius, t. y. 2010-01-08 ir 2010-03-26 susitarimais buvo atidėtas susikaupusio įsiskolinimo už apskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas mokėjimas, padidinant kredito sumą. Be to, nors ieškovė ilgą laiko tarpą nustatytais terminais nemokėjo viso dydžio paskaičiuotų įmokų, t. y. ėmė pažeidinėti sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį, priešingai, pirmiausia sutiko pakeisti sutarties sąlygas, t. y. atidėti palūkanų mokėjimą, 2011-01-11 raštu informavo ieškovę, jog 2011-01-11 dienai ieškovės įsiskolinimas atsakovui sudaro 3447,70 EUR, ir paragino iki 2011-02-01 sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju 2011-02-02 kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta, atsakovas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovei priklausančio turto kreipėsi tik 2011-04-08, t. y. po dviejų mėnesių nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (prij. c. b. Nr. 2-1194-144/2012, b. l. 3-4). Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.
Ieškovė nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jos, kaip vartotojos, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovei buvo suteiktas kreditas būstui įsigyti ir jam suremontuoti, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslo plėtojimui ir pan., tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovė vartotoju. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir ieškovės, trečiojo asmens bei atsakovo atstovo paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė ilgą laiko tarpą turėjo finansinių problemų, todėl atsakovas sutiko keisti kredito sutartį, buvo sudaryti du papildomi susitarimai, siekiant palengvinti ieškovės padėtį, t. y. buvo atidėtas palūkanų mokėjimas, padidinant kredito sumą, vėliau ieškovė kreipėsi su 2010-10-05 prašymu į atsakovę, kuriuo įsipareigojo iki 2010-12-31 parduoti butą ir padengti įsiskolinimą, tačiau savo įsipareigojimo ieškovė neįvykdė, 2011-01-11 raštu atsakovas įspėjo ieškovę apie gresiantį vienašališką kredito sutarties nutraukimą, duomenų apie tai, kad ieškovė po šio įspėjimo kreipėsi į atsakovą su pasiūlymais bendradarbiauti ar prašymu nenutraukti sutarties, nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad ieškovė bent dalimis ėmė dengti įsiskolinimą atsakovui, dėl priverstinio skolos išieškojimo, parduodant iš varžytynių įkeistą turtą, atsakovas kreipėsi tik 2011-04-08. Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovei nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovė ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ilgą laiką, pagal byloje esančius rašytinius įrodymus bei atsakovo pateiktus kredito panaudojimo ataskaitą, atliktų operacijų sąrašą ieškovė jau nuo 2010 metų pradžios vėlavo mokėti įmokas, mokėjo ne visą priskaičiuotą sumą, todėl darytina išvada, jog ieškovė iki kredito sutarties nutraukimo sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovę kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.
Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį laikydamasis sutarties ir teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo laikyti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, taigi ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Ieškinį atmetus, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-31 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimui įsiteisėjus naikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šis klausimas nespręstinas.
Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Nustatyta, kad byloje patirta 15,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį atmetus, iš ieškovės valstybei priteistina 16,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 151, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-31 nutartimi, teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti.
Priteisti iš ieškovės A. L. 16,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.
Teisėja Larisa Šimanskienė