Pranešėja Danutė Burbulienė                                                                                                   Nuorašas

Teisėja Judita Staševičienė                                                                          Civilinė byla Nr. 2A-263-267/2011

                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01370-2010-0

                                                 Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.; 121.21

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 17 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja),

kolegijos teisėjų, Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės,

sekretoriaujant Irenai Dominauskienei,

dalyvaujant LR Generalinės prokuratūros prokurorei Irmai Zaikienei, atsakovo UAB „Eurovaistinė“ atstovei teisininkei Rūta Rimkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro ieškinį atsakovams VĮ Telšių apskrities ligoninė ir UAB „Eurovaistinė“ (ankstesnis pavadinimas „Eurofarmacijos vaistinės“), tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Telšių rajono savivaldybė, dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia.

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

            I.              Ginčo esmė.

Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2005 m. sausio 25 d. jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp VĮ Telšių apskrities ligoninė ir UAB „Eurofarmacijos vaistinės“.

Nurodė, kad 1998 m. birželio 19 d. pastatų panaudos sutartimi Telšių apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros biudžetinių įstaigų reorganizavimo į valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas įstatymu, perdavė patikėjimo teise valdomus, valstybei priklausančius pastatus Telšiuose, Kalno g. 40, neatlygintinai naudotis viešajai įstaigai Telšių apskrities ligoninė. 2005-01-25 Telšių apskrities ligoninė, Telšių apskrities viršininko administracijos sutikimu, sudarė jungtinės veiklos sutartį su UAB „Eurofarmacijos vaistinės“. Sutartimi sutarta, bendrai veikiant, Telšių apskrities ligoninės patalpose įrengti UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ filialą (vaistinę). Telšių apskrities ligoninė į jungtinę veiklą įnešė valstybei nuosavybės teise priklausančias 98 kv. m ploto patalpas, valdomas remiantis 1998-06-19 pastatų panaudos sutartimi. Pagal sutartį ligoninės įnašo vertė – 100 000 Lt. Bendrovės įnašas –UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ patirtis, projektavimo bei patalpų remonto darbai. Bendrovės įnašo vertė taip pat 100000 Lt. Sutarties galiojimo terminas nuo jos patvirtinimo dienos (2005-01­-25) iki 2015 m. sausio 25 d.

Prokuroro ieškinys grindžiamas tuo, kad 2005-01-25, ginčo sutarties sudarymo metu, galiojusi 2004-11-04 Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 redakcija nenumatė galimybės disponuoti valstybės turtu sudarant jungtinės veiklos sutartį. Todėl sudarant ginčijamą jungtinės veiklos sutartį pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos. Sudarant jungtinės veiklos sutartį su UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ bendrovei buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, išvengiant konkurencijos su kitais potencialiais pretendentais. Tą patvirtina 2005-06-10 A. Klišonio komercinės firmos „Inesa“ ieškinys Telšių rajono apylinkės teismui, kuriuo buvo siekiama pripažinti negaliojančia jungtinės veiklos sutartį tarp Telšių apskrities ligoninės ir UAB „Eurofarmacijos vaistinės“. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė nutraukti įstatymams prieštaraujantį valstybės turto naudojimą, nes, priešingu atveju, esama teisinė padėtis sudarytų prielaidas ir kitiems asmenims tikėtis, kad valstybės turtas gali būti naudojamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir valstybės turto naudojimo principus, sudarant išskirtines sąlygas atskiriems ūkio subjektams naudotis valstybės turtu. Pripažinus negaliojančia ginčijamą jungtinės veiklos sutartį, ieškiniu prašoma šalis grąžinti į pirmykštę padėtį.

Atsakovė UAB „Eurovaistinė“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad atsakovai, kaip sutarta sutarties 4.3. punkte, dalijasi bendrai uždirbtą grynąjį pelną. VĮ Telšių apskrities ligoninei 2006 metais UAB „Eurovaistinė“ sumokėjo 14573,55 Lt bendros veiklos pagrindu gauto grynojo pelno dalį, 2007 metais ši dalis sudarė 27557,50 Lt, 2008 metais – 28207,50 Lt, 2009 metais – 26894 Lt. Todėl nesutinka su ieškovo argumentais, kad sutartis užkerta kelią valstybės turtą panaudoti racionaliai ir iš to valstybei gauti pajamų.

Atsakovė VĮ Telšių apskrities ligoninė ieškinį prašė atmesti. Paaiškino, kad nuo sutarties sudarymo iki 2010 m. balandžio 29 d. VĮ Telšių apskrities ligoninė iš bendros veiklos yra gavusi 70338,55 Lt pajamų. Todėl ieškovo argumentas, kad, sudarius jungtinės veiklos sutartį, valstybė negavo pajamų yra absoliučiai neteisingas. Taip pat pažymėjo, kad sudarius ginčijamą sutartį, patalpos iš UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ įnašo buvo sutvarkytos, įrengtos ir šiuo metu yra efektyviai naudojamos, be to pasiektas svarbiausias tikslas – ligoninės pacientų patogumas. Nurodė, kad VĮ Telšių apskrities ligoninė iki sutarties sudarymo iš kitų potencialų nuomininkų pasiūlymų nebuvo gavusi.

Tretysis asmuo Telšių rajono savivaldybė paaiškino, kad turto panaudojimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, apibrėžiančioms valstybinio turto naudojimą, sandoris neprieštarauja gerai moralei ir atitinka juridinio asmens tikslus, todėl prašo ieškinį atmesti.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė.

Telšių rajono apylinkės teismas 2011-01-28 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nusprendė, kad LR Vyriausybės 2001-12-14 nutarimas Nr.1524 negali būti pagrindas panaikinti sandorį, nes Vyriausybės nutarimas nėra įstatymas. Teismas nurodė, kad atsižvelgus ir išanalizavus įstatymų normas bei atsakovų sudarytą sutartį, akivaizdu, kad atsakovas VĮ Telšių apskrities ligoninė valstybės turtu ne disponavo, o naudojosi kartu su atsakovu, nes turtas nebuvo nei parduotas, nei perleistas, nei išnuomotas ar kitokiu būdu pakeista šio turto teisinė būklė. Teismas padarė išvadą, kad iš jungtinės veiklos sutarties turinio, ir atsakovo Viešosios Įstaigos Telšių apskrities ligoninės įstatų matyti, kad jungtinė veiklos sutartis neprieštarauja atsakovo veiklos tikslams ir uždaviniams, bei tiems tikslams, kuriems pagal sutartį buvo perduotos patalpos. Nuo sutarties sudarymo jungtinė veikla buvo pelninga VšĮ Regioninei Telšių ligoninei. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo argumentas, jog dėl ginčo sutarties valstybė negavo pajamų, yra neteisingas. Teismas nusprendė, kad sudaryti tokią sutartį, kokią sudarė atsakovai, įstatymai nedraudžia. Teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad 2005-01-25 jungtinės veiklos sutartis, sudaryta tarp VĮ Telšių apskrities ligoninės ir UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ dalyje, kurioje VĮ Telšių apskrities ligoninė perduoda naudotis UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ ligoninės patalpas, neprieštarauja  imperatyvioms įstatymo normoms, todėl ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė.

LR Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pateikė apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011-01-28 sprendimo panaikinimo ir 2005 m. sausio 25 d. jungtinės veiklos sutarties, sudarytos tarp VĮ Telšių apskrities ligoninė ir UAB „Eurovaistinė“, pripažinimo negaliojančia. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia jungtinės veiklos sutartį, kaip pažeidžiančią imperatyvias įstatymo nuostatas, klaidingai nurodė, kad ieškinys grindžiamas ginčijamos jungtinės veiklos sutarties prieštaravimu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-12-14 nutarimo Nr. 1524 3.7 p., nes prokuroras savo reikalavimą grindė sandorio prieštaravimu LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu.

2. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normos aiškintinos kaip imperatyvus teisinis reguliavimas, kurių pažeidimas sudarant sandorius yra pagrindas pripažinti juos negaliojančiais.

3. Apelianto nuomone, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas turi būti taikomas tiesiogiai ginčo situacijai, nepriklausomai nuo to ar ginčo sutartimi buvo keičiamas turto teisinis statusas.

4. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo motyvus, jog valstybės turto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo reglamentuoja specialus teisės aktas. Todėl kitos teisės normos taikytinos tiek, kiek neprieštarauja specialiam reglamentavimui. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas tiesiogiai reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymas.

5. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ginčo situacijoje taikytinas civilinės teisės principas, jog galima viskas, kas neuždrausta įstatymo. Apelianto nuomone, santykiuose su valstybės turtu taikytinas viešosios teisės principas, jog leidžiama tai ir tik tai, kas numatyta teisės aktuose. Todėl juridiniai asmenys valstybės jiems patikėjimo teise perduotą turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja tiek ir tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta teisės aktais.

6. Apelianto nuomone, naudojant valstybės turtą ginčijamos jungtinės veiklos sutarties pagrindu, valstybė neteko pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu valstybei priklausančios patalpos būtų panaudotos teisės aktų reglamentuota tvarka, t.y. išnuomotos konkurso būdu.

7. Prokuroro nuomone, teismas neatsižvelgė į ieškovo argumentus, kad valstybės turtas turi būti naudojamas racionaliai, siekiant maksimalios naudos ir užtikrinant visų ūkio subjektų lygiateisiškumą. Sudarant ginčijamą jungtinės veiklos sutartį su UAB „Eurofarmacijos vaistinės“, šiai bendrovei buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, nes ji išvengė konkurencijos su kitais potencialiais pretendentais. Tai patvirtina 2005-06-10 A. Klišonio komercinės firmos „Inesa“, taip pat norėjusios vykdyti farmacinę veiklą, ieškinys Telšių rajono apylinkės teismui, kuriuo buvo siekiama pripažinti negaliojančia jungtinės veiklos sutartį tarp Telšių apskrities ligoninės ir UAB „Eurofarmacijos vaistinės“.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Eurovaistinė“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti Telšių rajono apylinkės teismo 2011-01-28 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovas nurodo, kad sutartis sudaryta 2005 m. sausio 25 d., galiojant 2004 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijai. Atsakovo nuomone, šioje redakcijoje nebuvo nustatyta imperatyvi norma, kad valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduodamas kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims, ar kitaip susiejamas su kitu įmonių turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Šia nuostata Įstatymo 17 straipsnis buvo papildytas jau sudarius ginčo sutartį ir 2006 m. rugpjūčio 8 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai. Todėl sutartis jos sudarymo metu, neprieštaravo jokioms imperatyvioms įstatymų normoms.

2. Atsakovo nuomone, įstatymas valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo būdų baigtinio sąrašo nepateikia. Nei Įstatymo trečiajame skirsnyje „Valstybės ir savivaldybių turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo“, nei kituose Įstatymo straipsniuose nenustatytas konkretus turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo būdų sąrašas bei nenurodyta, kad kitais būdais naudotis, valdyti ar disponuoti turtą draudžiama.

3. Atsakovas nesutinka su apelianto pozicija, kad atmesdamas ieškinį teismas neatsižvelgė į ieškovo argumentus, jog valstybės turtas turi būti naudojamas racionaliai, siekiant maksimalios naudos bei užtikrinant visų ūkio subjektų lygiateisiškumą. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į objektyvius byloje surinktus duomenis. Atsakovas byloje buvo pateikęs duomenis, kad visu Sutarties galiojimo metu atsakovai tinkamai vykdo Sutartyje nustatytas pareigas, kaip sutarta Sutarties 4.3. punkte, dalinasi bendrai uždirbtą grynąjį pelną.

4. Ieškovas pirmos instancijos teisme neįrodinėjo, kad valstybė dėl sudarytos Sutarties negavo pajamų, kokias galėjo gauti. Tuo tarpu atsakovas, VĮ Telšių apskrities ligoninė, pateikė rašytinius įrodymus, kurie buvo prijungti prie bylos, iš kurių aiškiai matyti, kad Sutarties pagrindu valstybės turtas buvo naudojamas ženkliai racionaliau ir iš jo gauta akivaizdžiai daugiau pajamų nei būtų gauta turtą išnuomojus.

5. Ieškovas remiasi nepagrįstomis įrodinėjimo priemonėmis ir be pagrindo teigia, kad verslo subjektų lygiateisiškumo pažeidimą patvirtina (įrodo) 2005 m. birželio 10 d. A. Klišonio komercinės firmos „Inesa“ ieškinys Telšių rajono apylinkės teismui, kuriuo Sutartį buvo siekiama pripažinti negaliojančia. Todėl, kad ieškovas pateikė atsisakymą nuo ieškinio. 

Atsiliepimu į ieškovo LR Generalinio prokuroro apeliacinį skundą atsakovas VĮ „Telšių apskrities ligoninė“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti Telšių rajono apylinkės teismo 2011-01-28 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovo nuomone, sudaryta sutartis negali būti pripažinta prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms, nes tokios įstatymo normos, sudarant sutartį, nebuvo ir nėra pažeistos. Įstatyme nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra nustatyta, jog naudoti, valdyti ir disponuoti turtu kitokių sutarčių, nei numatyta įstatyme, pagrindu, yra draudžiama.

2. Ieškovas pareikštame apeliaciniame skunde nepateikia nei teismų, nei teisės mokslo doktrinos konkrečių išvadų, išaiškinimų, kurie pagrįstų ieškovo poziciją, kad imperatyvi įstatymo norma gali būti pažeista, kuomet tokia imperatyvi įstatymo norma įstatyme nenustatyta.

3. Atsakovo nuomone, sutartis sudaryta turint pagrįstą tikslą, kuris neprieštarauja įstatymui, todėl tokią sutartį šalys turėjo teisę sudaryti. To nedraudžia ir ieškovo minimo Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu. Todėl VĮ Telšių apskrities ligoninė nesutinka su ieškovo pozicija, kad patalpos privalėjo būti išnuomotos.

4. Atsakovas nesutinka su ieškovo teiginiu, kad VĮ Telšių apskrities ligoninė, kaip valdanti valstybės turtą (patalpas) panaudos teise, sudarydama jungtinės veiklos sutartį nesielgė racionaliai, siekdama maksimalios naudos sau. Nurodo, kad vadovaudamiesi sutarties 4.1. punktu, dalijasi iš bendros veiklos gautomis pajamomis. Nuo sutarties sudarymo VĮ Telšių apskrities ligoninė iš bendros veiklos yra gavusi 97232,55 Lt pelno. Todėl ieškovo argumentas, kad sudarius jungtinės veiklos sutartį valstybė negavo pajamų yra absoliučiai neteisingas. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme atsakovas VĮ Telšių apskrities ligoninė pateikė teismui pažymą Nr. V3 (1.17)-36, kurioje buvo pateikti skaičiavimai dėl VĮ Telšių apskrities ligoninėje gauto ir iš nuomos santykių gautino pelno dydžio. Teismas šią pažymą prijungė prie bylos. Ieškovas pažymoje nurodytos informacijos jokiais įrodymais nepaneigė, teismas, vertindamas sandorio racionalumą, į ją atsižvelgė ir priėmė įrodymais pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

5. Atsakovas pakartotinai nurodo, kad VĮ Telšių apskrities ligoninė iki sutarties sudarymo iš kitų subjektų panašaus ar analogiško pasiūlymo nebuvo gavusi. Ieškovas nepateikė duomenų, kokie asmenys minėtose patalpose siekė (siekia) vykdyti farmacinę veiklą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujanti LR Generalinės prokuratūros prokurorė I. Z. palaikė apeliacinį skundą jame išdėstytais pagrindais, o atsakovo UAB „Eurovaistinė“ atstovė teisininkė Rūta Rimkevičiūtė prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.

Apeliacinis skundas tenkintinas.             

Telšių rajono apylinkės teismo sprendimas pripažintinas nepagrįstu, nes teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 330 str.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatyta, kad ginčo šalys pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimu konstatuotas faktines aplinkybes, egzistavusias ginčo sandorio sudarymo metu, t. y., pripažįsta faktą, kad 2005-01-25 atsakovai Viešoji įstaiga Telšių apskrities ligoninė ir UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ sudarė Jungtinės veiklos sutartį ir susitarė įrengti patalpose, adresu Kalno g. 40, Telšiai, UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ filialą, siekiant gauti iš bendros veiklos pelną. Šiai veiklai vykdyti partneriai įnešė turtą, darbą ir žinias: ligoninės įnašas buvo 98 kv. m. ploto patalpos, esančios Kalno 40, Telšiai, plane pažymėtos indeksu 8D3p, o UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ įnašas – patirtis, projektavimo bei patalpų remonto darbai, vaistų ir medicininių prekių mažmeninės prekybos organizavimas. Kiekvieno partnerių įnašų vertė – 100000 Lt. Sutarties galiojimo terminas nuo 2005-01-25 iki 2015-01-25. Šalys pripažįsta faktus, kad ligoninė, sudarydama ginčo sutartį, bendrai jungtinei veiklai kartu su privačia bendrove kaip įnašą panaudojo valstybei nuosavybės teise priklausančias patalpas, kurios jai buvo perduotos valdyti 1998-08-19 panaudos sutartimi. Byloje neginčijama, kad Telšių rajono savivaldybės taryba 2010-10-26 įregistravo nuosavybės teises į ginčo patalpas Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, tačiau atsakovai ir toliau vykdo ūkinę – komercinę veiklą ne konkurso tvarka perleistose savivaldybei nuosavybės teise priklausančiose patalpose. Šalims pripažįstant nurodytus faktus, apeliacinės instancijos teismas su minėtomis faktinėmis bylos aplinkybėmis susijusių įrodymų plačiau neanalizuoja ir pasisako tik dėl ginčo dalyko – 2005-01-25 Telšių apskrities ligoninės ir UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ sudarytos Jungtinės veiklos sutarties teisėtumo (CPK 182 str. 5 p., 187 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai teisus yra Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras nurodęs, kad 2005 m. sausio 25 d. Jungtinės veiklos sutartis, sudaryta tarp VĮ Telšių apskrities ligoninės ir UAB „Eurofarmacijos vaistinės“ turi būti pripažinta negaliojančia, nes pažeidžia imperatyvias 1998-05-12 Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 (2004-11-04 įstatymo redakcija) normas.

Pagal Konstituciją valstybė yra nuosavybės teisės subjektas. Jai nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad jis tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui. Valstybės turtas yra viena iš priemonių užtikrinti viešąjį interesą, socialinę darną. Pažymėtina, kad valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei. Todėl visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų bei principų. Pagal Konstituciją valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių (LR Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Tai reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitiems subjektams turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas). Remiantis tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, nuspręsdamas, jog jungtinės veiklos sutartį nėra draudžiama sudaryti specialiems subjektams (valstybinėms įmonėms, valdančioms valstybės turtą panaudos būdu) ir įnešti konkretų turtą, nes to nedraudžia LR CK 6.969 – 6.977 straipsnių normos, reglamentuojančios jungtinės veiklos sudarymo sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės turto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo nustato specialus teisės aktas (LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas). Šiuo metu galiojanti įstatymo 17 straipsnio 5 dalis numato, kad valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduodamas kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susiejamas su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Atsakovai nurodo, kad sutartis buvo sudaryta 2005 m. sausio 25 d., galiojant 2004 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijai, kurioje, atsakovo nuomone, nebuvo draudimo valstybės ir savivaldybių turtą perduoti kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims, ar kitaip susieti su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovų atsikirtimus, remdamasi ginčo sandorio sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, numatančiomis, jog sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo (turto kaip įnašo perdavimo) priima Vyriausybė, o ne patikėjimo ar panaudos teise šį turtą valdantys juridiniai asmenys. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normos imperatyvus pobūdis ne visada yra akivaizdus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008; kt.).

Valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto (valstybės), tiek ir į objekto (valstybės turto) specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės turto perleidimu, negali būti taikoma nuostata, pagal kurią civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenurodytų pagrindų, nes disponuoti valstybės turtu galima tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005, kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad valstybės turto investavimas būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai pažeidžiamos kitų asmenų teisės, iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylantis imperatyvas užtikrinti sąžiningą konkurenciją arba sudarytos prielaidos piktnaudžiauti valdant valstybės turtą (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas). Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad sudarant ginčijamą jungtinės veiklos sutartį su UAB „Eurofarmacijos vaistinės“, šiai bendrovei buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, ji išvengė konkurencijos su kitais potencialiais pretendentais. Tai patvirtina 2005-06-10 A. Klišonio komercinės firmos „Inesa“, taip pat norėjusios vykdyti farmacinę veiklą, ieškinys Telšių rajono apylinkės teismui, kuriuo jau 2005-06-10 buvo siekiama pripažinti negaliojančia jungtinės veiklos sutartį tarp Telšių apskrities ligoninės ir UAB „Eurofarmacijos vaistinės“.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2005 m. sausio 25 d. jungtinės veiklos sutartis, sudaryta tarp VĮ Telšių apskrities ligoninė ir UAB „Eurovaistinė“ turi būti pripažinta negaliojančia, nes neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normų (LR CPK 1.80 str.).

Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu, siekė atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį ir prašė taikyti restituciją (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra išaiškinta, kad restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Todėl nagrinėjamu atveju jungtinės veiklos sutartimi kaip įnašas į bendrą jungtinę veiklą perduotos valstybei nuosavybės teise priklausančios patalpos savininkui turi būti grąžinamos ne restitucijos, o vindikacijos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, V. p., R. B., UAB „Erama“ ir kt., bylos nr.3K-3-149/2011; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. j. Š. v. antstolė L. U. Dzikienė, J. B., kt., bylos Nr.3K-3-356/2010.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis ginčo sutarties sudarymo metu kaip įnašas į jungtinę veiklą buvo perduotos valstybei priklausančios 98 kv. m. ploto patalpos, esančios pastate-poliklinikoje unikalus Nr.7896-6001-3130, pažymėjimas plane 8D3p,  adresas: Telšių m. Kalno g. 40, o nuo 2010-10-26  viešajame registre yra įregistruota Telšių rajono savivaldybės nuosavybės teisė į šias patalpas (74 – 83, 144, 154, 155 b. l.). 

Todėl teisėjų kolegija nustačiusi, kad patalpų savininko ir atsakovų, sudariusių ginčo sutartį, nesieja prievoliniai santykiai ir pastatų savininko (sandorio sudarymo metu – valstybės, o sprendimo priėmimo metu – Telšių rajono savivaldybės, kurios interesus gina prokuroras) valdymo teisė buvo pažeista dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, konstatuoja kad byloje pareikštas reikalavimas tenkintinas pagal vindikacijos taisykles (CK 4.96 str.).

             Kadangi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir šalių pateiktus argumentus, daro priešingas išvadas, lyginant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tai apskųstasis teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

             Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

             Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

             Ieškinį patenkinti visiškai.

             Pripažinti negaliojančia 2005 m. sausio 25 d. jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp VĮ Telšių apskrities ligoninės ir UAB „Eurovaistinės“.

             Grąžinti Telšių rajono savivaldybei 98 kv. m. ploto patalpas pastate-poliklinikoje, unikalus Nr.7896-6001-3130, pažymėjimas plane 8D3p,  adresas: Telšių m. Kalno g. 40. 

          Teisėjai                                                                  Danutė Burbulienė

                                                                                                      Egidijus Mockevičius

                                                                      Birutė Simonaitienė

Nuorašas tikras

Teisėja

D. Burbulienė