Administracinė byla Nr. A-4217-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01064-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK), 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. vasario 19 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas nei teisės aktuose numatyta minimali norma, dėl ko kildavo konfliktinės situacijos, nebuvo užtikrintas privatumas. Pareiškėjo teigimu, sanitarinių mazgų patalpose trūko prausyklų, tualetų, todėl susidarydavo grūstys, kildavo konfliktai. Tualeto patalpoje tvyrojo dvokas, kadangi patalpoje nebuvo ventiliacijos, o langas buvo uždarytas. Virtuvėlėse nepakako vietos maistui gaminti ir įsigytiems maisto produktams laikyti. Gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo. Kalinimo įstaigoje veisėsi tarakonai, blakės. Gyvenamojo pastato, kuriame jis atliko bausmę, stogo dangoje buvo uždraustos medžiagos – asbesto. Pareiškėjas pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas, todėl ne visada juo galėjo pasinaudoti. Pareiškėjo teigimu, šios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, kankinančios, pavojingos sveikatai. Tokiomis sąlygomis kalinamas pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią depresija, nervingumu, nemiga. Pareiškėjo manymu, teismas neturėtų taikyti trejų metų senaties termino, kadangi ginčo laikotarpiu nebuvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, todėl negali būti konstatuojama, kad jis suprato savo teises, atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė taikyti trejų metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. vasario 19 d. ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista. Duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo tose gyvenamosiose ir miegamose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Atsakovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau.
5. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai įrengti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Kalinimo įstaigoje patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, virtuvėlės buvo įrengtos visuose būriuose, kuriose įrengtos spintelės ir šaldytuvai maistui laikyti.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 7 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. vasario 19 d.
8. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl senaties termino praleidimo nelaikė svarbiomis, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, pritaikė senaties terminą ir nagrinėjo aplinkybes, susijusias su kalinimo sąlygomis, nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2016 m. vasario 19 d.
9. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
10. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą, pagal kurį pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, ir įvertinęs faktinius duomenis apie pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygas, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui 987 paras nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio bendrabučio tipo patalpose.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu pagal atsakovo pateiktus duomenis buvo paskirtas gyventi į šias bendrabučio tipo patalpas: nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. į 7 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas –35,84 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 5, todėl pareiškėjui galėjo tekti 7,1 kv. m. ploto; nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. į 9 būrio 2 patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 16,32 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 4, todėl pareiškėjui galėjo tekti 4,08 kv. m ploto; nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. vasario 26 d. į 8 būrio 2 patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas – 18,50 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 4, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 4,62 kv. m ploto; nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2016 m. vasario 19 d. į 8 būrio 2 patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas – 18,50 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 4, todėl vienam asmeniui galėjo tekti 4,62 kv. m ploto.
12. Teismas nurodė, kad atsakovas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui tikslių duomenų apie nuteistųjų skaičių gyvenamosiose patalpose pareiškėjo kalinimo jose metu, taip pat jokių įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo argumentus dėl kartu su juo kalėjusių nuteistųjų skaičiaus, jo galimą kaitą, duomenų apie ginčo gyvenamosiose patalpose miegamųjų vietų skaičiaus mažinimą, galbūt vykusias (nevykusias) gyvenamųjų patalpų pertvarkas ir pan., todėl atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendė, kad byloje atsakovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas. Atlikęs aritmetinius skaičiavimus, teismas nustatė, jog pareiškėjui kalint 7 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje jam teko 2,98 kv. m, 9 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje – 2,04 kv. m, 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje – 2,31 kv. m. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad esant nustatytiems gyvenamojo ploto normos pažeidimams, gyvenamosiose patalpose esantys baldai, nuteistųjų reikmenys, asmeniniai daiktai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.
13. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad pataisos namų 8 ir 9 būrio patalpose buvo blakių ir tarakonų, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas pareiškėjo teiginius dėl šių parazitų atmetė. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlių patalpų plotų, jos gali būti įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažų virtuvėlių laikė nepagrįstomis.
14. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl galimybės nebuvimo maisto produktams į šaldytuvą susidėti, kadangi pareiškėjas tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė (liudytojų paaiškinimų ar pan.), byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų šį pareiškėjo teiginį.
15. Pareiškėjo skundo argumentus dėl asbesto stogo pirmosios instancijos teismas atmetė, nurodamas, kad byloje nepateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai.
16. Teismas, vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos), nurodė, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 7, 8, 9 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių, todėl nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui, todėl teismas pripažino pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybes dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi. Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad praustuvių, unitazų, dušo sietelių per mažas kiekis yra neatsiejamai susijęs su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017 ir kt.), todėl teismas galimo tam tikrais laikotarpiais praustuvių, unitazų ar dušo sietelių skaičiaus trūkumo nelaikė atskiru teisės normų pažeidimu.
17. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl netinkamo apšvietimo, be to, pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jo gyvenamosiose patalpose nesikreipė, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos apšvietos dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.
18. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai, t. y. tiek Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, tiek Higienos normos reikalauja, jog įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas turi prižiūrėti (tvarkyti bei vėdinti) ten apgyvendinti nuteistieji, teismas priėjo prie išvados, jog patalpose, kuriomis naudojosi pareiškėjas, buvo drėgna dar ir dėl to, kad nuteistieji tinkamai neatliko savo pareigų, todėl pareiškėjo argumentus dėl patalpose buvusios drėgmės atmetė.
19. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai bei vienu metu kiemelyje leidžiamas laikyti asmenų skaičius, nuteistieji pagal pataisos įstaigos direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali būti ne tik pasivaikščiojimo kiemeliuose, bet judėti po visą lokalinį sektorių, todėl, atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių atmetė.
20. Teismas dėl pareiškėjo skunde keltų pretenzijų dėl jo privatumo neužtikrinimo pažymėjo, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo pretenzijas dėl privatumo pažeidimo teismas atmetė.
21. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatavo, jog pareiškėjas 987 paras (nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2016 m. vasario 19 d.) buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Teismas nenustatė, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę.
22. Teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo ilgą laiko tarpą (987 paras), šis pažeidimas truko nuolat, pareiškėjui teko nuo 2,04 kv. m iki 2,98 kv. m, tačiau šį plotą mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai. Teismas sprendė, jog nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.
23. Teismas, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustatęs, jog atsakovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgdamas į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-1062/2017), į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė pareiškėjui 7 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą, pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. P. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pažeidimą dėl mažesnio ploto, rėmėsi ne atsakovo pateiktais duomenimis ir oficialiomis pažymomis, o pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurias sudaro bendrojo miegamojo ir nuo jo atskirtos bendrojo naudojimo patalpos, nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose bei viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, koplyčioje ir kt. Teisės aktai nenumato tokio vienam nuteistajam tenkančiojo gyvenamojo ploto skaičiavimo būdo, pagal kurį baldų ir kito patalpoje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą ir 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Testa prieš Kroatiją).
2. Atsižvelgiant į EŽTT (2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000  m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008) praktiką, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.
3. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, neturtinės žalos atsiradimo fakto.
4. Nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, bei nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
25. Pareiškėjas E. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26. Pareiškėjas E. P. kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. vasario 19 d. Pravieniškių PN-AK.
27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė ieškinio senaties terminą, o išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2016 m. vasario 19 d., atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui ilgą laiko tarpą (987 paras) nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio bendrabučio tipo patalpose (pareiškėjui teko nuo 2,04 kv. m iki 2,98 kv. m), pareiškėjo nusiskundimus dėl praustuvių, unitazų, dušo sietelių trūkumo teismas vertino kaip neatsiejamai susijusius su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir vertino kaip šio pažeidimo dalį, kitų pareiškėjo pretenzijų dėl kalinimo sąlygų nepripažino įrodytomis ir pagrįstomis. Pareiškėjui dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo priteista 7 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
28. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija – pažeidimo pripažinimas. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu dėl nustatyto ploto pažeidimo.
29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016 ir kt.).
31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas detaliai nurodė patalpas, kuriose jis kalėjo ginčo laikotarpiu, kartu buvusių asmenų skaičių, o atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo teiginius apie kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu kartu kalėjusių asmenų skaičių, atsakovas tik pažymėjo, jog duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra sisteminami. Todėl, atsižvelgus į jau nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, pripažintina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo paaiškinimų apie gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių, o pirmosios instancijos teismas šiuo bylos aspektu tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir rėmėsi aktualia teismų praktika. Atsakovo argumentai dėl baldų užimamo ploto skaičiavimo nagrinėjamu atveju yra nepagrįsti, nes, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, net iš neišskaičiavus baldų užimamo ploto, pareiškėjui teko nuo 2,04 kv. m iki 2,98 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. minimali gyvenamojo ploto norma, įtvirtinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte (3,1 kv. m) buvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai.
32. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
33. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).
34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
35. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje asmenims, kurie bausmę atlieka pataisos namuose ir turi galimybę laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, ir tai jiems kompensuoja tenkantį mažą patalpų plotą, yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2434-492/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2148-602/2017 ir kt.).
36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą).
37. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
38. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 7 100 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
40. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Audrius Bakaveckas

              Ramūnas Gadliauskas

              Dalia Višinskienė