Administracinė byla Nr. A-1685-822/2019
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00026-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas I. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. spalio 31 d. Panevėžio AVPK areštinėje periodiškai buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurių plotą papildomai užėmė jose įrengti baldai ir sanitariniai mazgai, dėl to judėjimo galimybė buvo dar labiau apribota. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, drėko čiužiniai ir patalynė. Temperatūra kamerose siekė tik 12,3 ?C. Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas nedidele sienele ir tik iš vienos pusės, todėl naudojantis juo nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, pažeminimą.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su 1–3 asmenimis. Pareiškėjui dažniausiai kameros ploto tekdavo tiek, kiek numatyta teisės aktuose. Sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms, higienos normos kitokio sanitarinio mazgo įrengimo nenustato. Pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo neužtikrinimo yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai per stebėjimo langelį negali matyti suimtųjų. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad 2005 metais Panevėžio AVPK areštinės antrajame korpuse (kameros nuo 11 iki 26), o 2013 metais pirmajame poste (kameros nuo 1 iki 10) buvo atliktas remontas, pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema. Areštinės patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patalpos yra šildomos miesto centriniu šildymu. Jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK administracija iš pareiškėjo negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta. Pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 2016 m. balandžio 22 d. – 2016 m. lapkričio 3 d. laikotarpiu. Įvertinęs informaciją apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą kamerų plotą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 39 paras, iš jų – 23 paras pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2016 m. balandžio 22–25 d., balandžio 27 d. – gegužės 5 d. bei birželio 28 d. – birželio 30 d. teko 4,17 kv. m, jį laikant kameroje Nr. 18; birželio 7–8 d. – 4,57 kv. m ploto, jį laikant kameroje Nr.15; liepos 13–15 d. 4,35 kv. m ploto, jį laikant kameroje Nr.11; spalio 24–25 d 4,74 kv. m ploto, jį laikant kameroje Nr. 4), bei 16 parų – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui teko nuo 5,44 iki 9,49 kv. m ploto). Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, jog Panevėžio AVPK 23 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
7. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino kitokių reikalavimų sanitarinių mazgų įrengimui, nei jie buvo įrengti Panevėžio AVPK areštinės kamerose. Dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galbūt neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu. Siekiant užtikrinti geresnes areštinės kamerose laikomų asmenų sąlygas, asmenims sudarytos sąlygos, pasinaudojant kamerų sanitariniuose mazguose įrengtais kabliukais, audeklu ar paklode užsidengti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sudaryta galimybė įrengtų sanitarinių mazgų, kurie yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto apie 120 cm aukščio pertvara, likusį plotą uždengti audeklu yra pakankama priemonė užtikrinti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK areštinės kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą.
8. Įvertinęs Panevėžio AVPK tarnybiniame pranešime ir Panevėžio sveikatos priežiūros centro patikrinimo aktuose pateiktus duomenis, atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu dėl oro temperatūros ir drėgmės kamerose į areštinės administraciją ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentą nei pareiškėjas, nei kiti kamerose laikomi asmenys nesikreipė, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog areštinės kamerose nėra užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra ir drėgmė, nepatvirtinti. Byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu, teismas laikė, kad konstatuoti Panevėžio AVPK areštinės neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.
9. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos dydžio, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 23 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 9 paras iš eilės), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad 200 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
III.
10. Pareiškėjas I. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža jo patirtiems išgyvenimams atlyginti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kamerose buvusių baldų užimamą plotą, kurį atskaičius matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą buvo pažeista visą ginčo laikotarpį. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į atsakovo teiginius, jog sanitarinis mazgas nuo bendros patalpos atskirtas 1,3 m aukščio sienele ir turi atskirą oro šalinimo sistemą, nes tai neatitinka techninių galimybių. Įrengti kabliukai negali užtikrinti privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, kadangi dauguma kamerose esančių asmenų neturi ką ant tų kabliukų pakabinti, t. y. areštinės administracija neišduoda jokių užuolaidų. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) šiuo klausimu suformuota praktika. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad skundų areštinės administracijai nebuvimas ginčo laikotarpiu negali būti laikomas pagrindu pripažinti, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas pabrėžia, kad keletą kartų žodžiu kreipėsi į budinčius pareigūnus dėl sudrėkusio čiužinio pakeitimo, du kartus jis geranoriškai buvo pakeistas, taigi teigti, kad sąlygos kamerose atitiko higienos normų reikalavimus, negalima.
12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
13. Atsiliepime Panevėžio AVPK nurodo, kad pagal EŽTT praktiką į kameroje esančių baldų užimamą plotą nėra atsižvelgiama skaičiuojant kalinamam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Tokio reikalavimo nenustato ir teisės aktai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus ar kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, neargumentavo, kodėl būtent 3 000 Eur suma kompensuotų jam tariamai padarytą žalą. Atsakovas atsiliepime taip pat pažymi, kad areštinės kameroje laikomi asmenys turi galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangos nėra aprūpinami, tačiau sanitarinius mazgus gali užsidengti jiems išduodamomis arba savo turimomis paklodėmis ar kitais audeklais. Pareiškėjo teiginius dėl drėgmės paneigia atliktų patikrinimų aktai ir matavimų duomenys.
14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą pakankama ir teisinga satisfakcija dėl patirtos skriaudos nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais.
15. Apeliaciniame skunde Panevėžio AVPK nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui visuomet teko daugiau nei 4 kv. m kameros ploto, todėl jis negalėjo patirti tokių dvasinių išgyvenimų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas jo bu vimo Panevėžio AVPK metu būtų patyręs kankinimus. EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas pats savaime yra pakankamas ir teisingas atlyginimas už patirtą skriaudą.
16. Pareiškėjas I. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Atsiliepime pareiškėjas nurodo, kad jo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą pažeidimas nagrinėjamu atveju yra akivaizdus, taip pat pažymi, kad Konvencijos reikalavimai dėl privatumo sanitariniame mazge užtikrinimo turi pirmenybę prieš nacionalinius įstatymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 23 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, priteisė jam 200 Eur neturtinės žalos atliginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
19. Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka iš esmės, teigia, kad juo priteista neturtinės žalos suma yra per maža, nes skaičiuodamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamosios patalpos plotą, teismas neatsižvelgė į kamerose esančių baldų užimamą plotą, taip pat į tai, kad sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, o skundų areštinės administracijai nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Panevėžio AVPK gi su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad pažeidimų dėl sanitarinio mazgo, temperatūros, drėgmės ir ventiliacijos ginčo laikotarpiu nebuvo, sutinka, tačiau prašo pakeisti teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, t. y. tokio atlyginimo pareiškėjui prašo nepriteisti.
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant byloje pateiktų apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymą ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje, nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad atsakovas 23 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo.
22. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 redakcija, galiojusi iki 2017 m. balandžio 4 d.) 80 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
23. Byloje nustatyta, kad: 2016 m. balandžio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 16 (kameros plotas – 14,38 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo 2 asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,55 kv. m ploto; 2016 m. balandžio 22 d. – 2016 m. balandžio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 18 (kameros plotas – 13,81 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo trys asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,17 kv. m ploto; 2016 m. balandžio 26 d. – 2016 m. balandžio 27 d. kameroje Nr. 18 pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,26 kv. m ploto; 2016 m. balandžio 27 d. – 2016 m. gegužės 6 d. kameroje Nr. 18 pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,17 kv. m ploto; 2016 m. birželio 6 d. – 2016 m. birželio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 15 (kameros plotas – 19,59 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo keturi asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,58 kv. m ploto; 2016 m. birželio 8 d. – 2016 m. birželio 10 d. kameroje Nr. 15 pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,10 kv. m ploto; 2016 m. birželio 28 d. – 2016 m. liepos 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 18 (kameros plotas – 13,81 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo trys asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,17 kv. m ploto; 2016 m. liepos 12 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12 (kameros plotas – 12,17 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo du asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 5,44 kv. m ploto; tą pačią dieną pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 11 (kameros plotas – 10 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,30 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2016 m. liepos 15 d. kameroje buvo du asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,35 kv. m ploto; 2016 m. rugsėjo 15 d. – 2016 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2 (kameros plotas – 21,38 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo trys asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,70 kv. m ploto; 2016 m. spalio 13 d. – 2016 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 15 (kameros plotas – 19,59 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo trys asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,10 kv. m ploto; 2016 m. spalio 24 d. – 2016 m. spalio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4 (kameros plotas – 20,29 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,31 kv. m), kameroje buvo keturi asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,75 kv. m ploto; 2016 m. spalio 27 d. – 2016 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kameroje buvo trys asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,33 kv. m ploto; 2016 m. lapkričio 2 d. – 2016 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kameroje buvo du asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 9,49 kv. m ploto.
24. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo laikomas ne 39, o 47 dienas ir pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą (5 kv. m) buvo pažeista ne 23, o 26 dienas.
25. Nagrinėjamu atveju kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, kad skaičiuojant minimalų asmeniui turintį tekti gyvenamosios patalpos plotą į jį neturi būti įtrauktas kameroje esančių baldų užimamas plotas. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.
26. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo privatumo naudojantis Panevėžio AVPK sanitariniais įrenginiais pažeidimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, iš kurių matyti, jog žema sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Įvertinusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu (t. y. 47 dienas) nebuvo pažeista. Neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, Panevėžio AVPK neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus.
27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas skundais dėl higienos sąlygų nesikreipė į areštinės administraciją, negali būti laikoma pagrindu pripažinti, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad paprastai tokio pobūdžio bylose iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). EŽTT šiuo klausimu taip pat laikosi pozicijos, kad pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).
28. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kameras tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).
29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerų neatitikimo vėdinimo, drėgmės ir temperatūros reikalavimams nedetalizavo. Pažymėtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į areštinę buvo atvežtas 8 kartus ir buvo laikomas skirtingose kamerose, tačiau nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių kamerų ir jose buvusių higienos normų pažeidimų, taip pat laikotarpių (bent apytiksliai), kuriais šie pažeidimai buvo. Be to, skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad temperatūra areštinėje siekė tik 12,3 ?C, tačiau nepaaiškino, kaip, kada ir kokioje Panevėžio AVPK kameroje (-se) būtent tokią temperatūrą jis nustatė. Jokių savo teiginius dėl netinkamų higienos sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose pagrindžiančių įrodymų pareiškėjas taip pat nepateikė. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, padarytomis pirmosios instancijos teismo, kuris šiuos pareiškėjo paaiškinimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip abstrakčius ir nepagrįstus. Taigi nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančia medžiaga, Panevėžio AVPK neteisėti veiksmai (ar neveikimas), kurie yra privalomoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga, aptariamu aspektu nenustatyti.
30. Pasisakydama dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, jo dydžiu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nei vienas kriterijus atskirai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
31. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau minėtus neturtinės žalos priteisimo kriterijus, šioje byloje nustatytus pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus (26 dienas neužtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas ir 47 dienas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais) ir dėl to patirtus nepatogumus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma (200 Eur) yra per maža, todėl yra didinama, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo I. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui I. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė