Civilinė byla Nr. 2-1065/2012
Procesinio sprendimo kategorija 110.3.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Rimvydo Norkaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties, kuria atsakovo V. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmestas, pagal ieškovo TEO LT, AB ieškinį atsakovui V. P., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. P., dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. kovo 12 d. nutartimi tenkino ieškovo TEO LT, AB prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovui V. P. priklausantį nekilnojamąjį turtą: 591/2247 žemės sklypo dalis, esančias (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini), o taip pat kitus kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, pareikšto (12 297 703,87 Lt) reikalavimo sumai.
Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi patikslino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį, nurodydamas, kad apribojama teisė areštuotu turtu disponuoti, tačiau neuždraudžiant turto valdyti ir juo naudotis.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, leisdamas atsakovui V. P. valdyti, naudotis ir disponuoti jo gaunamu iš UAB „Sportas LTU“ 1300 Lt dydžio darbo užmokesčiu šeimos poreikiams tenkinti.
A. V. P. pateikė teismui prašymą sumažinti jo atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mąstą: panaikinti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, piniginių ir turtinių lėšų areštą 10 211 967 Lt sumai, paliekant galioti areštą 2 085 736,87 Lt sumai. Nurodė, jog ieškovo reikalavimų dalis dėl 10211967 Lt nuostolių priteisimo buvo paskaičiuota mechaniškai, nesiejant nuostolių su jokiais faktiniais nuostoliais. Priešingai, atsakovo teigimu, per pastaruosius metus ieškovas net gavo 2 265 345,92 Lt naudos, nes statybų kainos laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio iki 2009 m. spalio atpigo 3,3 procento. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas sumažinti teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, kadangi šioje ieškovo reikalavimų dalyje jo reikalaujama priteisti suma yra akivaizdžiai abejotina, o tolesnis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje dalyje prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.
Ieškovas TEO LT, AB pateikė atsiliepimą į atsakovo prašymą, nurodydamas, kad su pateiktu prašymu nesutinka. Nurodė, jog prašyme atsakovas nepagrįstai ir subjektyviai vertino ieškinio sumą, faktinį pagrindą ir dalyką. Svarbu tai, kad identiškas atsakovo prašymas jau buvo įvertintas šioje civilinėje byloje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi atmestas. Pastebi, jog atsakovo prašymo argumentai prieštarauja tarpusavyje, atsakovas į bylą pateikia tik dalį Lietuvos teismų sprendimų (nutarčių), siekdamas įrodyti, jog ieškinys neturi pagrindo. Atsakovas į bylą nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, jog patenkinus jo prašymą, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 27 d. nutartimi atsakovo V. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė. Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas – šioje byloje buvo taikytas dar Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi. Pastaroji nutartis buvo patikslinta Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi, nurodant, kad apribojama teisė areštuotu turtu disponuoti, tačiau neuždraudžiant turto valdyti ir juo naudotis, bei Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, leidžiant atsakovui V. P. valdyti, naudotis ir disponuoti jo gaunamu iš UAB „Sportas LTU“ 1300 Lt dydžio darbo užmokesčiu šeimos poreikiams tenkinti.
Nagrinėjamu atveju atsakovas V. P. kreipėsi į teismą su prašymu pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, t.y. atsakovo turto areštą 12297703,87 Lt sumai sumažinti iki 2085736,87 Lt sumos. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo grindžiamas aplinkybėmis apie ieškovo galimai nepagrįstus reikalavimus 10211967 Lt dalyje dėl nuostolių priteisimo. Atsakovas tuo pačiu nurodo gausią teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais bei remiasi nauja LR CPK 144 str. 1 d. nuostata, kuri numato, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teismas turi įvertinti, ar asmenys tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Teismas pažymi, kad dar iki įsigaliojant naujai LR CPK redakcijai ir atitinkamai pakeistiems (visa apimtimi ar iš dalies) atskiriems kodekso straipsniams (įskaitant CPK 5 skirsnį dėl laikinųjų apsaugos priemonių), Lietuvos apeliacinio praktikoje buvo pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2174/2010; 2009 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-952/2009), tačiau teismas nurodė, kad šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei jų pagrįstumo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi. Šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumas bei pagrįstumas buvo įvertintas ir apeliacinės instancijos teisme: Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo V. P. atskirąjį skundą, 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi tik patikslino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį, nurodydamas atsakovo teisę areštuotą turtą valdyti bei juo disponuoti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo motyvai bei su prašymu pateikti rašytiniai įrodymai dėl neva nepagrįstų ieškinio reikalavimų dalyje dėl 10211967 Lt nuostolių priteisimo vertintini kaip atsikirtimai į ieškinio reikalavimus, kurie vertintini bylą nagrinėjant iš esmės ir neturi reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo klausimą. Kaip teisingai pastebėjo ieškovas, motyvus dėl ieškovo reikalavimų nepagrįstumo, t.y. iš esmės analogiškus argumentus atsakovas nurodė ir atskirajame skunde, ginčydamas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį, ir kuriuos jau įvertino apeliacinės instancijos teismas. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gegužės 8 d. nutartyje nurodė, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama ir dėl ieškinio pagrįstumo teismas nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad aplinkybės dėl piktnaudžiavimo teisėmis, atsakomybės sąlygų, nuostolių ir ieškinio sumos dydžio, reikalavimų pagrįstumo ir kt. negali turėti reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Taigi tos pačios aplinkybės dėl galimai nepagrįstų ieškinio reikalavimų dalyje negali turėti reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo klausimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012-02- 27 nutartį ir V. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkinti visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo buvo grindžiamas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėms dėl statybos sąnaudų kaštų pokyčių. Kadangi ieškovas dalį ieškinio pagrindė mechaniniu statybos sąnaudų kainų indekso (toliau - SSKI) taikymu, pasikeitus aplinkybėms dėl statybos sąnaudų kaštų pokyčių, yra pagrindas kelti šio ieškovo reikalavimo dalyje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
2. Teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tai pat ir šių priemonių pakeitimo klausimą, preliminariai turėjo įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus.
3. Atsakovas neginčija teismo padarytos išvados, jog laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje klausimas buvo išspręstas 2008-03-12 nutartimi, tačiau atsakovas nesutinka su teismo padarytais proceso teisės pažeidimais, kuomet teismas iš esmės atsisakė nagrinėti atsakovo prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, motyvuodamas tuo, jog „šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei jų pagrįstumo klausimas jau yra išspręstas“.
4. Ginčijamą nutartį priėmęs teismas nepagrįstai vadovaujasi ieškovo atsiliepime nurodoma aplinkybe ir teigia, jog „motyvus dėl ieškovo reikalavimų nepagrįstumo, t.y. iš esmės analogiškus argumentus atsakovas nurodė ir atskirajame skunde, ginčydamas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį, ir kuriuos jau įvertino apeliacinės instancijos tesimas“. Tokia teismo argumentacija yra nepagrįsta, o ją paneigia tai, jog atsakovo prašymas yra grindžiamas 2009-10 mėn. duomenimis dėl SSKI, kuomet SSKI kaip vieninteliu objektyviu kainos rodikliu savo reikalavimą dėl 10 211 967 Lt grindžia pats ieškovas. Atsakovo prašymo pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kurios atsirado tik 2009 -10 mėn., todėl teismai šių aplinkybių niekaip negalėjo įvertinti 2008-03 mėn. ir 2008-05 mėn.
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas TEO LT AB prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-326-450/2012, palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, jog prašyme pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį atsakovas iš esmės ginčija ieškovo reikalavimus dalyje dėl 10 211 967 litų nuostolių priteisimo iš atsakovo. Lietuvos teismų praktikoje yra pripažįstama, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jų taikymo apimties klausimą, byla iš esmės nėra ir negali būti nagrinėjama, ir dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo teismas nepasisako ir negali pasisakyti. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jų pagrįstumo klausimas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi bei patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi.
Atsakovas V. P. Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo ir prašė prijungti 2007-01-25 d. Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir TEO LT, AB sudarytą Valstybinės žemės nuomos sutarti Nr. NO 1/2007-95; 2009-03-30 d. Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir UAB „Verslo investicijos" Susitarimą Nr. K01/2009-36 Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo; TEO LT, AB Finansinių ataskaitų, konsoliduoto metinio pranešimo ir nepriklausomo auditoriaus išvados už 2008 m. gruodžio 31d. pasibaigusius metus paketą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-06-07 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2137/2012; 2008-10-30 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-757- 464/2008 ir lydraštį dėl šios nutarties siuntimo V. P., Antstoliui G. B. ir TEO LT, AB. Apeliantas taip pat prašė skirti ieškovui už piktnaudžiavimą procesu - sąmoningą veikimą prieš teisingą bylos išnagrinėjimą - teismo nustatyto dydžio baudą, 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovui V. P..
Ieškovas TEO LT, AB Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. rugsėjo 20 d. pateikė paaiškinimus dėl apelianto V. P. 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašymo prijungti papildomus įrodymus ir skirti baudą bei prašė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-326- 450/2012, kuria buvo nutarta atsakovo V. P. prašymą dėl laikinų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti, palikti nepakeistą; atsakovo V. P. 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašymą prijungti papildomus įrodymus atmesti; atsakovo V. P. 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašymą skirti ieškovui TEO LT, AB teismo nustatyto dydžio baudą atmesti. Ieškovas nurodė, kad apelianto 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašyme nurodomi reikalavimai yra susiję su ginčo tarp šalių esme, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumu, todėl apelianto prašymas yra nepagrįstas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovo V. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį, teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai. Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai. Todėl teismas, spręsdamas prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, turi įvertinti, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymu siekiamus tikslus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas 2008 m. kovo 12 d. nutartimi tenkino ieškovo TEO LT, AB prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovui V. P. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, pareikšto 12 297 703,87 Lt reikalavimo sumai. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi patikslino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį ir nurodė, kad apribojama teisė areštuotu turtu disponuoti, tačiau neuždraudžiant turto valdyti ir juo naudotis. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo pakeistos Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, leidžiant atsakovui V. P. valdyti, naudotis ir disponuoti jo gaunamu iš UAB „Sportas LTU“ 1300 Lt dydžio darbo užmokesčiu šeimos poreikiams tenkinti.
Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo buvo grindžiamas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėms dėl statybos sąnaudų kaštų pokyčių. Apelianto teigimu teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tai pat ir šių priemonių pakeitimo klausimą, preliminariai turėjo įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutikti negali. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas ir keisdamas laikinąsias apsaugos priemones ankstesnėmis nutartimis įvertino ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto nurodomos aplinkybės, kurios apelianto manymu laikytinos kaip pasikeitusios, negali būti taip vertinamos, nes apelianto skunde pateikti argumentai tiesiogiai susiję su ieškinio reikalavimų pagrįstumu. Pažymėtina, kad teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima spręsti laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo galimybę, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, t.y. prašymas sumažinti atsakovo turto areštą nuo 12297703,87 Lt iki 2085736,87 Lt sumos nėra pagrįstas, nes reali grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistuoja. Atitinkamai tai lemia išvadą, kad byloje yra būtinybė nekeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto.
Apeliantas Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo prašė skirti baudą ieškovui už piktnaudžiavimą procesu. Teisėjų kolegija netenkina šio apelianto prašymo, nes nenustatė pagrindų ieškovui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Marytė Mitkuvienė
Rimvydas Norkus