Civilinė byla Nr. 2A-190-464/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00426-2012-2

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 24.2.; 60.; 73.2.6.2.

(S)

    LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Powszechny Zaklad Ubezpieczen S.A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-83-450/2014 pagal ieškovo uždaros akcinės bendrovės „MDI Transport“ ieškinį atsakovams A. A. „Agro - Trans“ ir  Powszechny Zaklad Ubezpieczen S.A. dėl kompensacijos žalai atlyginti priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „MDI Transport“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (t. 1, b. l. 62-67), prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. A. „Agro –Trans“  (toliau – ir „Agro–Trans“) ir Powszechny Zaklad Ubezpieczen S.A. (toliau - ir SA „PZU“) 70 961,60 Eur kompensaciją žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

              Nurodė, kad 2010-09-20 Trockenmilchwerk GmbH (Užsakovas) ir ieškovas UAB „MDI Transport“ sudarė krovinio (24 000 kg pieno miltelių), užsakovo įsigytų iš Lenkijos bendrovės KiG Spolka z.o.o., pervežimo sutartį Nr. PL/012119737/10-0048. Ieškovas, siekdamas tinkamai įvykdyti įsipareigojimus užsakovui, sudarė krovinio pervežimo sutartį su Lenkijos bendrove A. A. „Agro-Trans“, pagal kurią atsakovas įsipareigojo krovinį apdrausti ir pervežti iš Lenkijos į Vokietiją. Atsakovas, vykdydamas pervežimo sutartį, 2010-09-22 užsakovui priklausantį krovinį pakrovė į sunkiasvorę transporto priemonę, kurios numeris yra WB 91906/WB 834 AG, tačiau krovinio į pervežimo sutartyje nurodytą vietą (Roydorfer g. 1-7, Vinsen, Vokietija, įmonei Reus Gmbh & Co KG) nepristatė, šį krovinį kartu su vilkiku prarado. Tai įrodo apskrities policijos patvirtinimas, kad vilkikas (Nr. WB 91906) ir puspriekabė (Nr. WB 834 AG), kartu su kroviniu (24 000 kg pieno miltelių) buvo pavogti. Ieškovas pateikė raštu pretenziją ir pretenzinę sąskaitą faktūrą. Atsakovas pateikė bendrovės draudimo poliso kopiją. Užsakovo draudimo kompanijos (KRAVAG - Logistik Versicherungs AG, ERGO Versicherungsgrupe AG, AXA Versicherung AG ir Mannheimer Versicherung AG) atlygino užsakovo dėl krovinio praradimo patirtus nuostolius ir pateikė ieškinį Liuneburgo žemės teismui (Vokietija) dėl šių sumų priteisimo iš UAB „MDI Transport“ pagal CMR taisykles. Liuneburgo žemės teismas tenkino minėtų draudimo bendrovių ieškinį ir iš ieškovo priteisė 70 211,90 Eur sumą, 5 procentų dydžio palūkanas, skaičiuotinas nuo 2010-12-08,  ir bylinėjimosi išlaidas. Apie draudimo bendrovių ieškinį dėl prarasto krovinio ir apie bylos nagrinėjimą Liuneburgo žemės teisme buvo pranešta ir atsakovams. Ieškovo patirtų nuostolių dydį patvirtina Liuneburgo žemės teismo sprendimas, o atsakovo pareigą atlyginti šiuos nuostolius numato tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta pervežimo sutartis. CMR 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Pagal CMR 23 straipsnio 4 dalį turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavos ir mokesčiai bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys. Krovinys buvo prarastas dėl atsakovo neatsakingų ir neapdairių veiksmų – krovinys buvo paliktas nesaugomoje aikštelėje. Ieškovo reikalaujama suma susideda iš krovinio vertės 68 935,90 Eur (279 600,00 PLN), 1 276 Eur ieškovui sumokėto pervežimo mokesčio, kurį ieškovas turės grąžinti, ir 750 Eur, kuriuos ieškovas sumokėjo atsakovui už krovinio pervežimą, iš viso - 70 961,90 EUR. Kadangi atsakovas „Agro – Trans“ buvo apdraudęs krovinį (yra pateiktas „PZU“ S.A civilinės atsakomybės draudimo polisas, serija F Nr. 0338510), krovinio  praradimo arba sugadinimo atveju atsiranda mišri solidarioji vežėjo ir draudimo kompanijų, kuriose vežėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, prievolė, kuri vežėjui (skolininkui) atsiranda iš įstatymo, t. y. CMR konvencijos, o jo civilinę atsakomybę apdraudusioms kompanijoms - iš vežėjo civilinės atsakomybės pagal CMR konvenciją draudimo sutarties.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014-07-04 sprendimu (t. 3, b. l. 106-111) UAB „MDI Transport“ ieškinį patenkino: priteisė ieškovui UAB „MDI Transport“ solidariai iš atsakovų A. A. „Agro - Trans“ ir „PZU“ S.A. 70 961,90 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 70 961,90 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-08 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, lygiomis dalimis 15 645,24 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovų A. A. „Agro - Trans“ ir „PZU“ S.A. lygiomis dalimis 43,15 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas, ginčui spręsti taikydamas CMR konvencijos nuostatas, nurodė, kad vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojosi, kai šie krovinio agentai ar kiti asmenys vykdo jo įsipareigojimus. Remiantis CMR Konvencijos 37 straipsniu, ieškovas įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų vežime dalyvavusių vežėjų sumokėtos kompensacijos, kuri lygi krovinio vertei 68 935,90 Eur, 1 276 Eur krovinio pervežimo kaštams (priteista Vokietijos Federacinės Respublikos Liuneburgo žemės teismo), ieškovo atsakovui už pervežimą sumokėtai 750  Eur sumai, iš viso 70 961,90 Eur. Remiantis CMR Konvencijos 39 straipsnio 1 dalimi, vežėjas (atsakovas „Agro-Trans“), kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kadangi žalos dydis buvo nustatytas teismo ir vežėjas buvo informuotas apie teismo procesą. Ieškovo pareikštą reikalavimą priteisti 5 procentų metines palūkanas teismas laikė pagrįstu, atitinkančiu CMR 27 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pasisakydamas dėl atsakovo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko „PZU“ S.A. atsakomybės teismas pažymėjo, kad draudimo sutartyje, sudarytoje tarp atsakovo A. A. „Agro - Trans“ ir draudiko „PZU“ S.A.,  buvo numatyta draudimo apimties išplėtimas, kas reiškia, kad šalys buvo numatę išplėstą draudimo išlygą – stovėjimą nesaugojamose vietose (vagystė, plėšimas). Todėl draudikas pagal šią išlygą privalo sumokėti draudimo išmoką net ir įvykus vagystei, kai krovinys paliktas nesaugomoje vietoje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių vairuotojo tyčią ar didelį neatsargumą, palikus vilkiką ir nuvykus į ligoninę. Nors byloje pateikti duomenys iš ikiteisminio tyrimo medžiagos (kaltinamuoju dėl vagystės patrauktas R. A. – atsakovo įmonės valdytojas), tačiau nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, teigti, kad draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo tyčios, nėra pagrindo, todėl reikalavimą regreso teise turi atlyginti vežėjas ir jo draudikas (CMR 37 str.). Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiga atlyginti žalą tenka savarankiškam juridiniam asmeniui A. A. „Agro-Trans“ kartu su draudiku, todėl net ir nustačius vilkiko bei krovinio vagystės subjektą (R. A.), galimai atsirastų tik teisė draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikšti regresinį reikalavimą R. A., kuris Draudimo taisyklių prasme nėra nei draudėjas, nei apdraustasis, nei naudos gavėjas.

Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo ”PZU“ S.A. reikalavimo taikyti sutrumpintą 1 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 7 d.), pažymėjo, kad ieškinio senaties terminus ir jų taikymo ypatumus reglamentuoja CMR konvencijos 32 straipsnis. Ieškovui atlyginus nuostolius, priteistus Liuneburgo žemės teismo sprendimu, ir pareiškus regresinį ieškinį atsakovams ieškinio senaties terminas tokiam ieškiniui pareikšti prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, arba jei tokio sprendimo nėra, nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos (CMR 39 str. 4 d.). Liuneburgo žemės teismo sprendimas yra priimtas 2012-05-10, todėl ieškinio senaties terminas CMR 32 straipsnio 1 dalies pagrindu prasidėjo nuo 2012-05-10, tuo tarpu ieškovas su ieškiniu kreipėsi dar 2012-02-27 bei pateikė patikslintą ieškinį 2012-09-27, todėl ieškinio senaties nepraleido. Be to, ir CK 1.127 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, kad regresinių prievolių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų ieškovui kompensavimo klausimą, teismas sumažino prašomas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti nuo 9 982,50 Lt iki 7 000 Lt, tokio dydžio  išlaidų priteisimas neprieštarauja teisingumo, protingumo principams ir yra teisingas atlyginimas už advokato atliktus teisinius veiksmus byloje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas „PZU“ S.A. apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 113-119) prašo Vilniaus apygardos teismo 2014-07-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo reikalavimą atsakovo „PZU“ S.A. atžvilgiu, priteisti bylinėjimosi išlaidas, įtraukti R. A. į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų arba atnaujinti terminą 2014-05-15 teismo nutarties apskundimui; prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad draudikas atsisakė atlyginti žalą dėl transporto priemonės palikimo nesaugomoje aikštelėje, pažeidžiant postovio nesaugomose vietose išlygą. 2011-01-03 draudiko rašte nurodyta, kad žalą atsisakoma atlyginti vairuotojui neįrodžius, kad transporto priemonė „DAF“ su „Schmitz“ puspriekabe palikta būtent stovėjimo aikštelėje šalia Dachovo prie Sochačevo degalinės. Tokį faktą paneigia liudytojų K. K., K. L., T. N., S.M. T. parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Netenkinus draudimo sutarties sąlygos, kad postovis, nesant galimybės pastatyti automobilį saugomoje stovėjimo aikštelėje, turi būti degalinės, viešbučio, motelio, baro, restorano teritorijoje, vietoje, kuri apšviečiama stovint nakties metu, taip pat minėtų įstaigų darbo metu, draudikui atsakomybė neatsiranda, įvykį pripažinus nedraudžiamuoju.

2.  Nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie draudėjo „Agro-Trans“ tyčią, paneigiančią draudiminio įvykio buvimą. „Agro-Trans“ bendrasavininkas ir faktinis vadovas R. A. ikiteisminio tyrimo metu per 2013-05-24 vykusią apklausą prisipažino, jog tai jis įvykdė vagystę, ką patvirtino ir jo sutuoktinė A. A.. CK 6.1014 straipsnis numato, kad draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos išmokėjimo, kai draudiminis įvykis įvyko dėl sąmoningų draudėjo, naudos gavėjo ar apdraustojo tyčinių veiksmų ar dėl šių asmenų didelio neatsargumo.

3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties nuostatas, spręsdamas, kad ieškinio senatis nėra praleista. Ieškovas pretenziją pateikė tik atsakovui „Agro-Trans“, bet ne jo draudikui - atsakovui „PZU“ S.A. A. „PZU“ S.A. atžvilgiu ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2010-10-24 (CMR 32 str. 1 d., krovinio pristatymo terminas buvo 2010-09-24), o pabaiga 2011-10-24, nes pretenzijos pateikimas atsakovui „Agro-Trans“ nesustabdė senaties termino skaičiavimo atsakovo „PZU“ S.A. atžvilgiu. Laikotarpiu nuo 2010-09-24 iki 2011-10-24 atsakovas „PZU“ S.A. nėra gavęs pretenzijos iš ieškovo (CMR 32 str. 2 d.), todėl ieškinį pareiškus tik 2012-09-24, laikytina, kad šis terminas yra suėjęs. Be to, atsakovas „PZU“ S.A. nebuvo Liuneburgo teisme nagrinėjamos bylos proceso šalimi, todėl teismo teiginys, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo šio teismo sprendimo priėmimo, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis CMR 32 straipsnio 1 daliai.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo „PZU“ S.A. prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu R. A., kuriam po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos gali būti reiškiamas ieškinys regreso tvarka.

5. Vadovaujantis CK 1.37 straipsnio 4 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas sprendimą, turėjo taikyti bei vadovautis Lenkijos Respublikos teisės normomis (CK 819 str. 3 d., 372 str.), kadangi labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra vežėjo pagrindinė verslo vieta vežimo sutarties sudarymo metu, jeigu toje pat valstybėje, kur yra vežėjo pagrindinė verslo vieta, buvo pakrauti kroviniai ar yra krovinio siuntėjo pagrindinė buveinė arba krovinio išsiuntimo vieta. Draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta teisė (CPK 137 str. 6 d.).

Ieškovas UAB „MDI Transport“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 131-136) prašo Vilniaus apygardos teismo 2014-07-04 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais šiais argumentais:

1. Apeliacinis skundas, siekiant paneigti draudiko atsakomybę, paremtas klaidingu ir nepilnu 2010-04-28 postovio nesaugomose vietose išlygos (toliau – ir Išlygos) 2 dalies aiškinimu. Išlygos 2 dalies nurodytose vietose transporto priemonę būtina palikti ne visais atvejais, o tik Išlygos 2 dalies a-d punktuose numatytais atvejais. Vairuotojo postovį nulėmė staigi vairuotojo liga, todėl Išlygų 2 dalies nurodytų aplinkybių nustatyti nebūtina (Išlygos 1 dalies d punktas). Postovio vietai pagal Išlygos 1 dalį nėra keliami papildomi reikalavimai.

2. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas „PZU“ S.A. neįrodė vairuotojo didelio neatsargumo ar tyčinių veiksmų, dėl kurių būtų galima nemokėti draudimo išmokos pagal CK 6.1014 straipsnio ir Draudimo taisyklių 5 paragrafo 1 dalies 1 punkto nuostatas. Vairuotojo veiksmai atsitiktinumo, staigumo aplinkybių kontekste nelaikomi labai neatsargiais, tuo labiau tyčiniais. Transporto priemonės postovio lokalizacija savaime neturi teisinės reikšmės nei draudiminiam įvykiui, nei draudėjo kaltei nustatyti, nes tarp šių aplinkybių nėra priežastinio ryšio.

3. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo tyčios nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Apeliantas klaidingai tapatina R. A. ir  juridinio asmens „Agro-Trans“ veiksmus. „Agro-Trans“ yra savarankiškas juridinis asmuo, o R. A. nėra nei draudėjas, nei apdraustasis, nei naudos gavėjas, nei atsakovo „Agro-Trans“ savininkas, nei vadovas (išrašas iš Lenkijos juridinių asmenų registro).

4. Apeliantas klaidingai interpretuoja CMR nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Ieškinio senaties terminas vežėjų tarpusavio ir susijusiems reikalavimams pradedamas skaičiuoti pagal CMR 39 straipsnio 4 dalį, t. y. tik po to, kai yra priimamas teismo sprendimas sumokėti kompensaciją. Atsakovo „PZU“ S.A. teiginys, kad tokio ieškinio senaties termino skaičiavimo jam negalima taikyti, nes jis nebuvo šalimi Liuneburgo žemės teismo byloje, yra nepagrįstas. Teismas nustatė, kad atsakovai buvo informuoti apie bylą Liuneburgo žemės teisme. Teismo sprendimas yra privalomas tiek bylos šalims, tiek tretiesiems asmenims.

5. Klausimas dėl trečiojo asmens R. A. įtraukimo buvo išspręstas 2014-05-15 teismo nutartimi, kurios apeliantas neskundė. Apeliaciniame skunde prašydamas atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl 2014-05-15 nutarties paduoti, neįrodė termino atnaujinimo pagrindų. Kita vertus, jokios įtakos R. A. teisėms ir pareigoms nagrinėjama byla neturės. Galimai vagystę padariusių subjektų įtraukimas į bylą tik apsunkintų procesą. Jei ir būtų R. A. pripažintas kaltu, tai šios bylos baigtis lemtų subjektą, kuriam R. A. padarė žalą, bet nenustatytų jam teisių ir pareigų.

6. Atsakovų atsakomybė grindžiama ne LR CK nuostatomis, bet CMR konvencija, draudimo sutartimi bei Išlyga, todėl apelianto teiginiai, kad teismas turėjo taikyti Lenkijos CK nuostatas, yra nepagrįsti. Viso proceso metu apeliantas neteikė pretenzijų dėl taikytinos teisės, pats taip pat rėmėsi LR CK nuostatomis. Apeliantas nepateikė Lenkijos CK nuostatų turinio ir išaiškinimų, kurie galėtų lemti kitokį bylos išsprendimą, tuo labiau, kad apelianto atsakomybę lemia išplėsta draudiminė apsauga pagal Išlygą, o ne LR CK.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis argumentus, t. y. pasisako dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškus regresinį reikalavimą, dėl faktinio vežėjo draudiko atsakomybės, dėl šiame ginče taikytinos teisės, trečiojo asmens neįtraukimo į bylos nagrinėjimą pagrįstumo (CPK 320 str. 1 d.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Vadovaujantis CPK 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas. Apeliantas apeliaciniame skunde yra pareiškęs prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Kolegija pažymi, kad, vadovaujantis CPK 306 straipsniu, išsamūs apelianto argumentai, susiję su ginčijamo teismo sprendimo neteisėtumu ir/ar nepagrįstumu, turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde. Šie argumentai atitinka šalių paaiškinimus apeliaciniame procese. Apeliacinio proceso metu draudžiama nukrypti nuo apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turinio (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Apeliantas motyvuotai nepagrindžia, kokias papildomas faktines bylos aplinkybes būtina tirti išklausant žodinius šalių paaiškinimus, ir kodėl tokie argumentai nebuvo ir negalėjo būti įtraukti į apeliacinį skundą. Su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui nėra teikiami nauji įrodymai, todėl į apelianto prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo teisėjų kolegija neatsižvelgia.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad užsakovas Trockenmilchwerk GmbH su ieškovu UAB „MDI Transport“ susitarė, jog pastarasis perveš krovinį (24 000 kg pieno miltelių) iš Lenkijos į Vokietiją (t. 1, b. l.  21-22). Ieškovas (susitariantis vežėjas) sudarė su atsakovu „Agro-Trans“ (faktinis vežėjas) krovinio pervežimo sutartį (t. 1, b. l. 23-24). Atsakovas „Agro-Trans“ krovinio į pervežimo sutartyje nurodytą vietą Vokietijoje nepristatė ir krovinį prarado. Byloje esantys ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, kad vilkikas, puspriekabė ir krovinys (24 000 kg pieno miltelių) buvo pavogti (t. 1. b. l. 32-36, t. 2, b. l. 157-162, t. 3, b. l. 17-33). Dėl transporto priemonės (vilkiko su puspriekabe) ir krovinio (pieno miltelių) įvykdytos vagystės Volomino rajono prokuratūroje atliktos 2013-05-24 apklausos metu (byloje 3 Nr. 540/13) prisipažino pats „Agro Trans“ bendrasavininkas R. A.. Užsakovo draudimo kompanijoms atlyginus patirtą žalą dėl prarasto krovinio (pieno miltelių), užsakovo draudimo bendrovės kreipėsi į Liuneburgo žemės teismą (Vokietija), kuris patenkino jų ieškinį, pareikštą ieškovui UAB „MDI Transport“, ir priteisė iš ieškovo 70 211,90 Eur sumą, 5 proc. palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas (vežėjas pagal susitarimą su užsakovu), atlyginęs Vokietijos teismo sprendimu priteistą žalą (t. 2, b. l. 188-207), kreipėsi su ieškiniu, pareikšdamas regresinį reikalavimą faktiniam vežėjui (atsakovui „Agro-Trans“) bei jo atsakomybę apdraudusiam draudikui (apeliantui „PZU“ S.A.). Ginčo dėl to, kad ieškovas turi tokią teisę reikšti regresinį reikalavimą tiek faktiniam krovinio vežėjui, tiek jo atsakomybę apdraudusiam draudikui, byloje nekilo.

Dėl draudimo apsaugos ir tokio susitarimo sąlygų aiškinmo

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jam, kaip draudikui, taikytinos atsakomybės, apeliantas „PZU“ S.A. tvirtina, jog teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, susijusias su draudiko atsisakymu mokėti draudimo išmoką, bei draudimo sutarties sąlygas, nepagrįstai konstatuodamas, kad draudimo sutartyje yra numatytas draudimo apimties išplėtimas, todėl transporto priemonės su kroviniu palikimas nesaugomoje aikštelėje, vairuotojui staiga susirgus, yra draudiminis įvykis, dėl ko draudikui atsiranda pareiga sumokėti draudimo išmoką. Apelianto teigimu, byloje neįrodyta, kad transporto priemonė „DAF“ su „Schmitz“ puspriekabe (registracijos Nr. duomenys neskelbtini) buvo palikta stovėjimo aikštelėje šalia Dachovo prie Sochačevo degalinės, todėl vadovaujantis Postovio nesaugomose vietose išlygos 2 dalimi, numatančia postovio sąlygas, nesant galimybės pastatyti automobilį saugomose stovėjimo aikštelėse, draudikui nekyla prievolė atlyginti nuostolius, įvykį pripažinus nedraudžiamuoju.

Sprendžiant draudiko, kaip solidaraus atsakovo, civilinės atsakomybės klausimą turi būti analizuojama vežėjo sudaryta vežėjų civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kuri apibrėžia draudiko atsakomybės ribas. Draudžiamosios apsaugos apimtį lemia draudimo objektas, draudžiamųjų įvykių, nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos draudimo sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį. Kaip matyti iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių įrodymų, nagrinėjamu atveju draudiko atsisakymas mokėti draudimo išmoką grindžiamas „Agro Trans“ ir „PZU“ S.A. 2010-04-28 draudimo sutarties (polisas serija F Nr. 0338510 - t. 2, b. l. 42-46) bendrųjų sąlygų, patvirtintų 2007-06-28 valdybos sprendimu Nr. UZ/351/2007, 5 paragrafo nuostatomis (t. 2, b. l. 4-21) (toliau – ir Bendrosios draudimo taisyklės), nustatančiomis atsakomybės netaikymą dėl transporto priemonės parkavimo nesaugomose vietose bei draudimo sutarties išlygos dėl postovio nesaugomose vietose (t. 2, b. l. 42-46) sąlygų neįvykdymu, kas sudaro teisinį pagrindą draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, konstatavus nedraudžiamąjį įvykį.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tarp apelianto (draudiko) ir atsakovo „Agro-Trans“ sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartimi (t. 2, b. l. 42-46) šalys papildomai susitarė dėl draudžiamosios apsaugos išplėtimo, pasirašydami 2010-04-28 postovio nesaugomose vietose išlygą (toliau – ir Išlyga), kuri yra civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudedamoji dalis (t. 2, b. l. 22-23). Šia Išlyga šalys aiškiai susitarė dėl žymiai platesnių draudimo apsaugos ribų, nei jos numatytos standartinėse bendrosiose draudimo taisyklėse (5 paragrafo 1 d. 8 p.). Ginčo dėl tarp šalių sudarytos draudimo sutarties sudedamosios dalies (Išlygos) sąlygų prieštaravimo bendrosioms draudimo taisyklių sąlygoms byloje nekyla.  Pagal minimos Išlygos 1 dalį apeliantas (draudikas) įsipareigojo sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – vagystei ar plėšimui, be prievolės palikti transporto priemonę saugomoje stovėjimo aikštelėje, jeigu postovį nulėmė staigi vairuotojo liga tuo atveju, jeigu neįmanoma tęsti kelionės (Išlygos 1 dalies d punktas). Įvertinus Išlygos 1 dalies sąlygas, pritartina ieškovo pateiktam Išlygos sąlygų aiškinimui, kad Išlygos 1 dalyje nurodytos objektyvios (autoįvykis arba avarija; pagalba autoįvykio aukoms; muitinės formalumų tvarkymas; staigi vairuotojo liga), vairuotojui iš anksto nežinomos ir negalimos numatyti aplinkybės, kurioms įvykus ir vairuotojui kilus būtinybei sustoti, papildomi postovio vietai reikalavimai nėra keliami, o Išlygos 2 dalyje nurodytose vietose transporto priemonę būtina palikti ne visais, o tik šioje dalyje nurodytais atvejais. Toks aiškinimas atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str., 6.193 str.).

Priešingai nei įrodinėja apeliantas, nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančius vairuotojo ūmios ligos faktą, t. y. jog pavogtos kartu su kroviniu transporto priemonės vairuotojas I. H. turėjo sveikatos problemų, krovinį gabenant į Vokietiją, dėl ko buvo priverstas sustoti ir vykti į ligoninę. Taigi apelianto vertinamos Išlygos 2 dalies postovio sąlygos šiuo atveju yra neaktualios, sprendžiant dėl draudikui kylančios pareigos išmokėti draudimo išmoką. Lenkijoje atlikto ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų K. K., T. N., K. L. parodymai, kurie neprieštaringi vairuotojo I. H. paaiškinimams dėl jo 2010-09-26 vykimo į ligoninę Sochačeve taksi automobiliu, iškviestu degalinės Dachovo pie Sochačevo darbuotojo (t. 2, b. l. 96-131), neleidžia pagrįstai abejoti bei paneigti draudėjo, vykdančio krovinių gabenimo veiklą, darbuotojo ligos faktą, lėmusį priverstinį transporto priemonės sustojimą. Todėl pritartina ieškovo atsikirtimų į skundą argumentams, kad atsakovo „Agro-Trans“ priklausančios transporto priemonės vairuotojas, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, neturėjo sutartinės pareigos palikti transporto priemonę saugomojoje aikštelėje ar Išlygos 2 dalyje nurodytose vietose, kad įvykį būtų galima pripažinti draudžiamuoju, jo sustojimą ir stovėjimą nulėmė staigi liga, dėl kurios nebuvo galima tęsti kelionės. Apelianto skundo argumentai, kad byloje neįrodžius, jog transporto priemonė „DAF“ su puspriekabe buvo palikta stovėjimo aikštelėje šalia Dachovo prie Sochačevo degalinės, draudiko atsakomybė neatsiranda, nes netenkinama draudimo sutarties Išlygos sąlyga, yra teisiškai ir faktiškai nepagrįsti, konstatavus, kad draudėjas nepažeidė draudimo sutarties sudedamosios dalies – Išlygos 1 dalies sąlygų.

Šių motyvų pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas draudiko atsakomybę būtent šiuo aspektu, tinkamai aiškino draudimo sutarties sudedamosios dalies - Išlygos sąlygas, padarydamas išvadą, kad vien tokia aplinkybė, jog krovinys buvo paliktas nesaugomojoje aikštelėje, pati savaime nepaneigia draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką, šalims susitarus dėl draudimo apsaugos išplėtimo. Konstatuoti faktinio vežėjo „Agro-Trans“ (jo vairuotojo) tyčią ar didelį neatsargumą, kilus būtinybei sustoti ir vykti į ligoninę, ligos simuliaciją ar pan.,  faktinių duomenų byloje nepakanka. Dėl šių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų apeliantas jokių pagrįstų argumentų neteikia ir tokių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčija.

Dėl draudiko atleidimo nuo atsakomybės (Bendrųjų draudimo taisyklių 5 paragrafas)

Tačiau net ir pritariant pirmosios instancijos teismo įvertinimui, kad pagrindo konstatuoti nedraudžiamąjį įvykį, draudėjui neįrodžius transporto priemonės sustojimo fakto šalia degalinės, nėra, nepaneigiamas kitas savarankiškas draudiko atleidimo mokėti draudimo išmoką pagrindas – kai draudžiamasis įvykis įvyko dėl sąmoningų draudėjo, naudos gavėjo ar apdraustojo tyčinių veiksmų ar dėl šių asmenų didelio neatsargumo (CK 6.1014 str.).

Apeliantas, neigdamas jam kylančią atsakomybę mokėti draudimo išmoką, tai grindžia ne tik Išlygos sąlygų pažeidimu, bet ir Bendrųjų draudimo taisyklių 5 paragrafo 1 dalies 1 punktu, kuris numato, jog “PZU” S.A. neatsako už žalas, atsiradusias dėl tyčinės kaltės arba didelio nerūpestingumo, o taip pat CK 6.1014 straipsnio nuostatomis (t. 2, b. l. 4-21, t. 3, b. l. 13-16). Apeliaciniame skunde nesutinkant su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios neįrodymo, teisėjų kolegija dėl tokių skundo argumentų pasisako.

Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, konstatavus, kad ji padaryta draudimo objektui. Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, todėl, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme, sutartyje nurodytos formos draudėjo kaltės, pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad apeliantui (draudikui), kuris savo atsikirtimų nuo ieškovo reikalavimų pagrindu nurodo ir tai, jog bylos faktiniai duomenys patvirtina paties draudėjo, apdraustojo tyčios buvimą, dėl ko draudikas yra atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, patvirtinančias draudėjo, apdraustojo tyčią (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantas, įrodinėdamas jo atleidimą nuo draudimo išmokos mokėjimo šiuo pagrindu, pateikė į bylą Tarptautinio krovinių vežimo keliais vežėjų civilinės atsakomybės draudimo bendrąsias sąlygas (t. 2, b. l. 4-22), patvirtintas „PZU“ S.A. valdybos 2007-06-28 sprendimu Nr. UZ/351/2007, kurių 5 paragrafo 1 dalies 1 punktas numato draudiko atleidimą nuo prievolės mokėti draudimo išmoką, esant tyčinei kaltei arba dideliam nerūpestingumui, bei Volomino rajono prokuratūroje 2013-05-24 pradėto ikiteisminio tyrimo bylos 3 Nr. 540/13 duomenis, kurie patvirtina, kad R. A. įtariamojo apklausos metu ir sprendžiant laikino arešto klausimą teisme metu prisipažino, kad buvo faktinis atsakovo „Agro-Trans“ vadovas, bendrasavininkas ir būtent jis pasisavino, t. y. įvykdė fiktyvią vilkiko „DAF“ su puspriekabe „Scmitz“ bei joje esančių pieno miltelių vagystę (t. 3, b. l. 17-41). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos bylos duomenis, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie draudėjo „Agro-Trans“ tyčią dėl draudiminio įvykio, kadangi R. A. šiuo atveju nėra „Agro – Trans“ vadovas, nėra nei draudėjas, nei apdraustasis, nei naudos gavėjas draudimo taisyklių prasme. Tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, įvertinus bylos faktinius duomenis, teisėjų kolegija nepritaria.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad tiek Sochačevo rajono prokuratūros atlikto tyrimo dėl transporto priemonės su puspriekabe bei krovinio vagystės (bylos Nr. 1719/10), kuris nutrauktas 2010-09-29 nutartimi, tiek 2013-05-24 Volomino rajono prokuratūroje pradėto ikiteisminio tyrimo dėl tos pačios vagystės metu duoti R. A. bei jo sutuoktinės A. A. parodymai (t. 2, b. l. 82-162, t. 3, b. l. 17-41) neabejotinai patvirtina faktą, kad R. A. buvo faktinis „Agro-Trans“ vadovas bei bendrasavininkas, sutuoktiniai kartu vykdė transporto įmonės veiklą, nors Lenkijos juridinių asmenų registre „Agro-Trans“ savininke ir vadove yra įregistruota tik A. A. (ieškovo pateiktas išrašas iš Lenkijos įmonių registro, t. 3, b. l. 65-67). Dar daugiau, A. A. ikiteisminio tyrimo metu teikti parodymai, kad ji dirbo tik „popierinį“ darbą bei prižiūrėjo vaikus, o įmonės vykdomų reisų organizavimu rūpindavosi jos vyras R. A. (t. 2, b. l. 149-156), taip pat nepaneigia teisėjų kolegijos padarytos išvados, kad būtent R. A. buvo faktinis „Agro-Trans“ vadovas, kuris rūpinosi įmonės (šeimos verslas) veikla. Remiantis šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad R. A. nėra teisiniais santykiais susijęs su draudėju („Agro-Trans“) ar teigti, kad draudiminis įvykis (vagystė) įvyko ne dėl draudėjo, apdraustojo, bet trečiojo asmens kaltės bei tyčios. Konstatavus, kad R. A. buvo draudėjo („Agro-Trans“) faktinis vadovas bei byloje esant nepaneigtiems duomenims, jog R. A. įvykdė transporto priemonės ir joje esančio krovinio vagystę (paties R. A. prisipažinimas, jo nurodyti tokio elgesio motyvai), akivaizdu, kad krovinys buvo prarastas pačiam draudėjui (jo atstovui) įtakojus neteisėtus, tyčinius veiksmus. Tokių faktinių aplinkybių kontekste, kai faktinis įmonės (draudėjo) vadovas savo tyčiniais, sąmoningais veiksmais prisidėjo prie gabenamo krovinio praradimo ir net inicijavo tokius veiksmus, vežėjo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pripažinimas neatitiktų draudimo santykių esmės, nes tokios draudimo apsaugos rizikos draudikas neprisiėmė (neapdraudė), kitoks aiškinimas paneigtų ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, pripažįsta, kad ginčas šioje dalyje išspręstas neteisingai, todėl  pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta atsakovo „PZU“ S.A. solidari atsakomybė už ieškovo patirtą žalą, pakeistina ir ieškovo reikalavimas atsakovo „PZU“ S.A. atžvilgiu atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Atsakovui „Agro-Trans“ neginčijant sprendimo dalies dėl jam kylančios atsakomybės, praradus krovinį, atlyginti žalą, teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako. Nustačius, jog „PZU“ S.A. civilinė atsakomybė už krovinio praradimą „Agro-Trans“ pagal draudimo sutartį negali kilti, yra pagrindas visą ieškovo reikalaujamą žalos dydį, t. y. 70 961,90 Eur, priteisti iš atsakovo „Agro-Trans“.

              Dėl trečiojo asmens neįtraukimo

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014-05-15 nutartį (t. 3, b. l. 96), nepagrįstai atsisakė į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti R. A., kuriam po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos gali būti reiškiamas ieškinys regreso tvarka. Teisėjų kolegija tokį skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ir neaktualų teisingam bylos išnagrinėjimui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformulavęs tam tikras nuostatas dėl teismo pareigos įtraukti į bylą trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, ir jų neįtraukimo į bylą procesinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-159/2007, 2008-04-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-265/2008). Pirma, materialusis trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, dalyvavimo byloje pagrindas – jų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi; nors šie asmenys nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, jog išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva. Antra, CPK 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą; aptartos įstatyminės nuostatos reiškia ir tai, kad, kvalifikuodamas ginčo materialius teisinius santykius, teismas turi įvertinti ir tuos teisinius ryšius, kurie ginčo šalis sieja su kitais asmenimis bei materialiosios teisės normas, kuriose nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Trečia, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokių įstatymo nustatytų teisinių pasekmių teismo sprendimas jam sukėlė.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu dėl įvykdytos krovinio vagystės prisipažinusį R. A., nes priimtas sprendimas, pareiškus solidarų reikalavimą faktiniam vežėjui ir jo draudikui, R. A. teisėms ir pareigoms įtakos neturės. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutiktina. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė pirmosios instancijos teismo sprendimo tiesioginės įtakos R. A. teisėms ar pareigoms, teismo sprendimu nėra nuspręsta dėl šio asmens pareigų. Kita vertus, apeliantas nepasinaudojo teise apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria nuspręsta prašymo įtraukti į bylą trečiąjį asmenį netenkinti, o apelianto argumentai dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo, pateikus apeliacinį skundą, t. y. jau po ginčo išsprendimo iš esmės, nepagrįsti jokiomis svarbiomis priežastimis, kliudžiusiomis tai padaryti laiku. Pažymėtina ir tai, kad šis teismo sprendimas nekliudo ir neapriboja apelianto galimybių reikšti ieškinį asmenims, kurie, jo manymu, atsakingi dėl jo galimai patirtų nuostolių.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Apeliantas nuo ieškovo pareikšto reikalavimo ginasi ir ieškinio senaties institutu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai aiškino ir taikė CMR reglamentuojamas ieškinio senaties nuostatas. Ir nors konstatavus apelianto prievolės atlyginti ieškovo nuostolius nebuvimą tokia teisinė argumentacija tampa neaktualia, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatas, aptaria ir tokius skundo argumentus.  

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią ieškinio senaties terminas regresiniams reikalavimams pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma. Apelianto vertinimu, jo atžvilgiu ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2010-10-24 (krovinio pristatymo terminas buvo 2010-09-24, CMR 32 str. 1 d.), o pabaiga 2011-10-24. Su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad tiek CMR konvencijos 37 straipsnis, pagal kurį pareikštas reikalavimas nagrinėjamoje byloje, tiek CMR konvencijos 39 straipsnis yra įtrauktas į CMR konvencijos VI skyrių, skirtą vežimams, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai. CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis yra tiesiogiai siejama su ieškiniais, kuriuos vežėjai reiškia vieni kitiems pagal CMR konvencijos 37 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-11-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012 pažymėjo, kad susitariantysis vežėjas (nagrinėjamos bylos ieškovas), atlyginęs nuostolius, įgyja regreso teisę į faktinį vežėją pagal CMR konvencijos 37 straipsnį (t. y. pagal taisykles, taikytinas atvejams, kai krovinį paeiliui vykdo keli vežėjai). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą pagrįstai skaičiavo remdamasis CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas „Agro-Trans“ yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę už nuostolius, kurie gali būti padaryti krovinio vežimo metu (t. 2, b. l. 42-46). Vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai, todėl reikalavimus reiškiantis asmuo gali reikalauti nuostolių atlyginimo tiek iš vežėjo, tiek ir iš draudiko, sudariusio su vežėju civilinės atsakomybės draudimo sutartį, taip pat reikšti ieškinį vežėjui ir draudikui kaip bendraatsakoviams. Ieškovo regresinio reikalavimo pareiškimas ne tik faktiniam vežėjui, bet ir jo draudikui neįtakoja ieškinio senaties termino kitokio skaičiavimo draudiko atžvilgiu, nei numatyta CMR 39 straipsnio 4 dalyje. Todėl apelianto skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino pradžios, kuri, jo vertinimu, laikytina 2010-10-24 bei CMR 32 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, yra teisiškai nepagrįsti. Nors regresiniams reikalavimams taip pat taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, tačiau CMR konvencijos 39 straipsnio 4 punkte nustatyta kita senaties termino pradžia: šis terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties vienerių metų terminą skaičiuodamas nuo Vokietijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2012-05-10) teisingai nustatė jo pradžią ir sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas, pateikus ieškinį 2012-02-27, nebuvo praleistas.

Dėl taikytinos teisės

Apelianto teigimu, byla turėjo būti sprendžiama vadovaujantis Lenkijos teise, kadangi vagystė įvyko Lenkijos Respublikoje, atsakovų buveinės bei verslo vykdymo vietos taip pat yra Lenkijoje (CK 1.37 str. 4 d. 3 p., 6 d.). Ir su šiuo skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pagal CK 1.12 straipsnyje ir CPK 808 straipsnyje įtvirtintas procesines užsienio teisės taikymo taisykles teismas ex officio taiko užsienio teisę tik tais atvejais, kai tai daryti jį įpareigoja tarptautinės sutartys ar galiojantys įstatymai. Kai užsienio teisės taikymas susijęs tik su ginčo šalių privačiais interesais ir neturi viešojo intereso gynimo aspekto, užsienio teisės taikymas grindžiamas dispozityvumo principu – užsienio teisė taikoma ginčo šalių iniciatyva. Ta šalis, kuri remiasi užsienio teise, turi pareigą pateikti su jos turiniu susijusius įrodymus. Informacija apie užsienio teisę yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl šiuo aspektu negalioja bendroji teismo pareiga kvalifikuoti ginčo materialiuosius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-580/2008, 2009-02-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-81/2009). Bylos šalys, taip pat ir pats apeliantas, bylos nagrinėjimo metu Lenkijos teise nesirėmė, duomenų dėl taikytinos Lenkijos teisės konkrečių normų ir / ar  jų prioriteto, lyginant su CMR konvencijos nuostatomis, kuri taikytina tarptautiniams pervežimams, į bylą neteikė, taigi bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos netaikė. Dar daugiau, pats apeliantas bylos nagrinėjimo metu remiasi tiek LR CK, tiek Lietuvos teismų formuojama praktika, teikdamas atsikirtimus į ieškovo reiškiamus reikalavimus pirmosios instancijos teisme bei grįsdamas apeliacinio skundo argumentus. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų dėl taikytinos Lenkijos teisės nepateikė, todėl ir apeliacinio skundo ja grįsti negali (CPK 306 str. 2 d., 314 str.). Teisėjų kolegija byloje nenustatė ir aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui peržengti apeliacinio skundo ribas ir ex officio taikyti užsienio teisę, todėl apeliacinio skundo argumentus nagrinėja pagal galiojančią Lietuvos teisę bei CMR konvencijos nuostatas, taikytinas nagrinėjamiems santykiams.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai turi būti peržiūrimas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstomis ir kompensuotinomis pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtomis išlaidomis laikė 7 000 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti, 5 896 Lt žyminio mokesčio ir 2 749,24 Lt vertimo išlaidas (t. 1, b. l. 8, t. 3, b. l. 71-91). Apeliacine tvarka šios teismo išvados ieškovas neginčijo, todėl yra pagrindas ja remtis, perskirstant bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismui atmetus ieškovo ieškinį atsakovo „PZU“ S.A. atžvilgiu, pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (t. y. 4 531,17 Eur) ir 12,49 Eur (43,15 Lt) valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš antrojo atsakovo A. A. „Agro-Trans“ (CPK 92 str., 93 str. 1 d., 98 str.).

Kadangi ieškovo UAB „MDI Transport“ ieškinys atsakovo „PZU“ S.A. atžvilgiu atmestinas, tai atsakovui „PZU“ S.A. iš ieškovo UAB „MDI Transport“ priteistina 400 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bei 334 Eur vertimų išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 55-64; CPK 88 str. 1 d. 1 p. ir 6 p., 93 str. 2 d.). Atsakovo „PZU“ S.A. atstovo į bylą pateikta 2013-09-20 PVM sąskaita faktūra 1 268 Eur sumai (t. 2, b. l. 174) nepatvirtina atsakovo patirtų šių bylinėjimosi išlaidų, kadangi byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių šios sumos apmokėjimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad bylinėjimosi išlaidų dalis negali būti kompensuojama, neįrodžius apmokėjimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-370/2014, 2010-10-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-408/2010).

Apeliantas „PZU“ S.A. už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 1 708 Eur žyminio mokesčio (t. 3, b. l. 121-124). Patenkinus apeliacinį skundą, yra pagrindas tenkinti ir šį apelianto prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant iš ieškovo UAB ‚MDI Transport“ apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą 1 708 Eur žyminio mokestį  (CPK80 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d.). Nepateikus į bylą įrodymų dėl 2014-08-14 PVM sąskaitos faktūros Nr. 20076544 (t. 3, b. l. 126) apmokėjimo, šios bylinėjimosi išlaidos (vertimo išlaidos) nepriteistinos. Vien išrašyta PVM sąskaita faktūra nereiškia, kad ši sąskaita faktūra yra apmokėta, ir, kaip jau minėta, dėl to tokioje sąskaitoje faktūroje įrašyta suma neturi būti paskirstoma šalims kartu su visomis bylinėjimosi išlaidomis.

Patenkinus „PZU“ S.A. apeliacinį skundą, netenkinamas ieškovo UAB „MDI Transport“ prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 2 d.,  t. 3, b. l. 145-149).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį atsakovo Powszechny Zaklad Ubezpieczen S.A., juridinio asmens kodas 010001345, atžvilgiu atmesti.

Sprendimą patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje atsakovo A. A. „Agro Trans“, juridinio asmens kodas 016146814, atžvilgiu palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl priteistinos žalos ir bylinėjimosi išlaidų, ją išdėstant taip:

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „MDI Transport“, juridinio asmens kodas 300730479, iš atsakovo A. A. „Agro Trans“, juridinio asmens kodas 016146814,     70 961 (septyniasdešimt tūkstančių devynis šimtus šešiasdešimt vieną) eurą 90 euro centų kompensaciją žalai atlyginti, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (70 961,90 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2012-09-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 531 (keturis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt vieną) eurą 17 euro centų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. A. „Agro Trans“, juridinio asmens kodas 016146814, valstybei 12 (dvylika) eurų, 49 euro centus išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MDI Transport“, įm. kodas 300730479, atsakovui Powszechny Zaklad Ubezpieczen S.A., juridinio asmens kodas 010001345, 2 442 (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt du) eurus bylinėjimosi išlaidų.

            Teisėjai              Dalia Kačinskienė

              Kazys Kailiūnas

              Danutė Milašienė