LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiaušiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. G. ir jo gynėjo advokato Vytauto Blažaičio bei nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutarties.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį (dėl ŽŪK „B“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo) 100 MGL (12500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies b punktu (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl aplaidaus A. Š. ūkininko ūkio apskaitos tvarkymo, perkvalifikavus iš BK 222 straipsnio 1 dalies), pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 182 straipsnio 2 dalies) A. Š. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

B. G. nuteistas pagal 222 straipsnio l dalį 100 MGL (12500 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies b punktu (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. P. , tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus bei nuteistojo B. G. apeliaciniai skundai atmesti.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. Š. nuteistas už tai, kad, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnį būdamas atsakingas už ŽŪK „B“ (registruoto (duomenys neskelbtini)) apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą bei jų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, bute, esančiame Joniškyje, (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. rugpjūčio 26 d. iki lapkričio 7 d. apgaulingai tvarkė ŽŪK „B“ apskaitą – pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 12 straipsnio 1 dalį (visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais), 13 straipsnio 1, 3 dalis (įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius 13 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytus rekvizitus), į apskaitą įrašė neįvykusias 150,348 tonos grūdų pirkimo ūkines operacijas iš ūkininko R. P., nurodydamas jam pateikti melagingus duomenis apie tariamai ūkininko R. P. parduotus grūdus pagal 2005 m. rugpjūčio 26, 30, 31 d., 2005 m. rugsėjo 2 d., 2005 m. spalio 7 d., 2005 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaitas–faktūras ir dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti ŽŪK „B“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2005 metus.

B. G. nuteistas už tai, kad, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už B. G. individualios įmonės (registruotos (duomenys neskelbtini)) apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2005 m. liepos 8 d. iki rugpjūčio 30 d. name, esančiame Joniškyje, (duomenys neskelbtini), apgaulingai tvarkė B. G. individualios įmonės apskaitą – pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimus, t. y. į apskaitą įrašė neįvykusias 299,58 tonos miežių pirkimo ūkines operacijas iš ūkininko R. P. už 106051,30 Lt, įformintas ūkininko R. P. ūkio vardu išrašytomis juridinės galios neturinčiomis 2005 m. liepos 8, 12, 14, 20, 21, 22, 25 d., 2005 m. rugpjūčio 12, 26, 29, 30 d. PVM sąskaitomis–faktūromis, kuriose įrašyti duomenys apie ūkinės operacijos turinį neatitinka tikrovės, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti B. G. individualios įmonės 2005 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas advokatas A. Koskus prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutartį arba sumažinti nuteistajam paskirtos baudos dydį.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas savo nutartį iš esmės grindė vienintelio asmens – kaltinamojo ir nuteistojo R. P. parodymais. Teismas nurodė, kad šiuos parodymus patvirtina specialisto išvados, tačiau šios išvados yra išimtinai grindžiamos to paties R. P. parodymais, o ne byloje surinktais buhalteriniais dokumentais. Pasak kasatoriaus, kyla klausimas, ar R. P. parodymai gali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Byloje nėra jokių duomenų, kad šie jo parodymai būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, objektyvūs rašytiniai įrodymai – PVM sąskaitos–faktūros, pasirašytos R. P., pagal kurias jis pardavė grūdus A. Š. vadovaujamam ŽŪK „B“, kasos pajamų orderiai, kurie patvirtina, kad R. P. gavo pinigus už parduotus grūdus, taip pat A. Š. parodymai, kad šios ūkinės operacijos realiai įvyko, duomenys apie A. Š. grūdų sandėlio likučius ir judėjimą, paneigia R. P. parodymus. Vertindamas R. P. parodymus teismas privalėjo laikytis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, tačiau to nepadarė, taip padarydamas esminius BPK pažeidimus. Kasatorius atkreipia dėmesys į tai, kad R. P., duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, atsakydamas į gynėjo klausimus, nurodė, jog yra supykęs ant pareigūnų, kurie jam žadėjo, kad už šioje byloje duotus parodymus prieš A. Š. ir B. G. nebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tas pačias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis R. P. apeliacinis skundas, kuriame jis nurodė, kad 2006 metų vasario mėn. sutiko su vyriausiojo tyrėjo G. G. pasiūlymu dirbti pagal nusikalstamos veikos modelį, nes vyriausiasis tyrėjas jam pažadėjo padėti kitoje mano byloje. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad R. P. turi omenyje, jog G. G. jam pažadėjo padėti šioje byloje už parodymus prieš A. Š. ir B. G., atitinkančius vyriausiojo tyrėjo viziją. Kita vertus, visi R. P. parodymai buvo duoti neįspėjus jo dėl atsakomybės už melagingus parodymus, nes buvo duoti jo kaip įtariamojo ir kaltinamojo. Taigi, pasak kasatorių, šių faktų visuma leidžia manyti, kad, nepatikrindami R. P. parodymų kitais BK nustatytais būdais bei laikydami juos įrodymais ir atmesdami byloje esančius objektyvius duomenis, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė esmines BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, kurios turi užtikrinti nuteistojo A. Š. teisę į nešališką, išsamų visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, o kartu ir Konstitucinę teisę į teisingą ir nešališką teismą.

Kasatorių teigimu, teismai taip pat padarė esminį BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes vadovavosi įrodymais, kurie gauti neteisėtu būdu – ŽŪK „B“ dokumentai buvo paimti neteisėtai, nes reikalaujamų daiktų pateikimo protokoluose ir jų prieduose bei kituose lydimuosiuose dokumentuose nėra A. Š. parašo, dokumentai buvo paimti jam nedalyvaujant, taip pažeidžiant įsakmias BPK 179 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas. Pareigūnai dokumentus į bylą pateikė savo nuožiūra, neaišku, kokie dokumentai apskritai buvo neteisėtai paimti, tuo apribojant A. Š. galimybę jais disponuoti, pasidaryti jų kopijas, tam tikrus gynybai reikalingus dokumentus pateikti į bylą. Taip buvo pažeistos esminės BPK 21 straipsnio 4 dalyje bei 22 straipsnio 3 dalyje numatytos įtariamojo ir kaltinamojo teisės pateikti tyrimui reikalingus dokumentus, teikti įrodymus. Skundžiamuose teismų sprendimuose šis esminis BPK pažeidimas nebuvo net paminėtas.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad sprendžiant bausmės skyrimo klausimą teismai ne visai tinkamai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę, neatsižvelgė į bausmės paskirtį ir tikslus, o paskirta bausmė yra per griežta ir pažeidžia teisingumo principą, todėl A. Š. palikus galioti apkaltinamąjį nuosprendį, keistina nuosprendžio dalis dėl bausmės dydžio. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas dar 2006 metais, taigi baudžiamasis procesas trunka jau šešerius metus. Tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, tiek BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nors ši baudžiamoji byla yra didelės apimties ir dėl to iš dalies gali būti vertinama kaip sudėtinga, tačiau, pasak kasatorių, net ir šios aplinkybės nepateisina neadekvačiai ilgos, t. y. šešerių metų, baudžiamojo proceso trukmės. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007; 2K-102/2009), tiek Europos žmogaus teisių teismo praktikoje (pvz., Jakumas prieš Lietuvą, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006; Kuvikas prieš Lietuvą, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006; Gečas prieš Lietuvą, no. 418/04, judgement of 17 July 2007) panašios trukmės baudžiamojo proceso terminai netgi sudėtingose bylose yra pripažįstami kaip pažeidžiantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą asmens teisę į greitą ir operatyvų baudžiamąjį procesą. Kasatorius pažymi, kad Europos žmogaus teisių teismo praktikoje konstatuota, jog viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieš Islandiją, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck prieš Norvegiją, no 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup prieš Daniją, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tarnas Kovdcs prieš Vengriją, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen prieš Daniją, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005; Bochev prieš Bulgariją, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008). Kasatorių teigimu, atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, paskirtoji 100 MGL dydžio bauda yra pernelyg didelė, todėl jos dydis mažintinas.

Kasaciniu skundu nuteistasis B. G. ir jo gynėjas advokatas V. Blažaitis prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad šis pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnyje nurodytų reikalavimų – neaišku, už kokią nusikalstamą veiką B. G. nuteistas, kokiais faktiniais duomenimis ir teisiniais argumentais paremtos išvados bei kokioje pareikšto kaltinimo dalyje baudžiamoji byla jam nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tik apeliacinės instancijos teismas savo nutartimi išskyrė ir patikslino, už kokią nusikalstamą veiką B. G. nuteistas ir kokia baudžiamosios bylos dalis jam nutraukta, nors tai, pasak kasatorių, padaryta pažeidžiant BPK 332 straipsnio nuostatas.

Pagal suformuota teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausio Teismo senato 2003 m. birželio nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Įstatymu nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal bylos medžiagą ir tik ja remiantis padaryti išvadas bei pateikti motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Teismo išvados dėl ginčijamų bylos aplinkybių nustatymo turi būti grindžiamos įrodymų vertinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatorių teigimu, šių įstatymų reikalavimų teismai nesilaikė, priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo vadovautasi įrodymais, kurie neįrodo B. G. kaltės.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Kasatoriai nurodo, kad B. G. įmonėje nė vienas nurodytas apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas nebuvo nustatytas. Vienas pagrindinių įrodymų inkriminuojant B. G. veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, buvo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų misterijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus 2006 m. gruodžio 6 d. specialisto išvada Nr. 5-4/97, kurioje nurodoma, kad B. G. individuali įmonė pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 dalis – 2005 m. liepos–rugpjūčio mėn. B. G. į apskaitą įrašė grūdų pirkimo operacijas pagal ūkininko R. P. vardu įformintas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas–faktūras už 106 051,3 Lt, kuriose įrašyti duomenys apie ūkinės operacijos turinį neatitinka tikrovės, nes faktiškai ūkininkas grūdų nepardavė. Taip pat išvadoje nurodyta, kad dėl šių buhalterinės apskaitos pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti B. G. turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2003–2005 m. Kasatorių teigimu, šios išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pasak kasatorių, tokia specialisto išvada, kuri grindžiama tik kito toje pačioje byloje nuteistojo parodymais, nėra objektyvi ir ja teismas negalėjo remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Specialisto išvada tik patvirtina, kad R. P. savo grūdų neturėjo ir negalėjo parduoti, bet ji nepatvirtina, kad R. P.B. G. nepardavė ne savo, o A. Š. ar kitų asmenų grūdų.

Kasatorių teigimu, teismai, remdamiesi vien tik abejonių keliančia ir netinkamai įforminta buhalterinės apskaitos specialistės išvada bei jos pagrindu specialistės pateiktais paaiškinimais, pažeidė nekaltumo prezumpciją, iš kurios išplaukia teismų praktikoje suformuluotas principas, jog visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismai iš esmės tyrė tik R. P. išrašytų sąskaitų–faktūrų ir kasos pajamų orderių pagrįstumą pagal R. P. aiškinimą, tačiau priešpriešinio tyrimo dėl šių sąskaitų–faktūrų ir kasos pajamų orderių pagrįstumo, įrašymo į B. G. įmonės ūkinės veiklos apskaitą, pinigų išmokėjimo už nupirktus grūdus, jų užpajamavimo ir išlaidavimo bei tolimesnio pardavimo bei pinigų už parduotus grūdus gavimo neatliko, šių aplinkybių nesiaiškino. Kasatorių teigimu, tai rodo, kad teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neišdėstė įrodymų, kuriais grindė savo išvadas bei motyvus ir kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. P. apie tai, jog jo išrašytos sąskaitos–faktūros yra suklastotos, B. G. nesakė. Jis skelbėsi, kad parduoda grūdus, buvo įregistravęs savo ūkininko veiklą, ir tai rodė, kad jis gali parduoti grūdus. Tai, kad B. G. iš R. P. pirko grūdus ir sumokėjo jam pinigus, patvirtina nuteistojo iš kasos paimti pinigai, išrašyti kasos išlaidų orderiai (tai pažymėta kasos knygoje) bei R. P. išrašyti kasos pajamų orderiai, kurie patvirtina, jog jis tuos pinigus už parduotus grūdus iš B. G. įmonės gavo. Kasatorių teigimu, tai, kad grūdai iš tiesų buvo ir R. P. B. G. juos pardavė, o šis iš jo nusipirko, patvirtina grūdų užsipajamavimas, sandėliavimas bei vėlesnis jų pardavimas. Tai, kad grūdai buvo nupirkti, patvirtina ir teismui pateikta sandėlio, kuriame jie buvo laikomi, panaudos sutartis, taip pat grūdų atvežimo ir išvežimo iš sandėlio apskaitos lapai už 2005–2006 metus, kuriuose yra sandėlininko parašai apie grūdų priėmimą ir išvežimą. Tačiau, pasak kasatorių, to niekas netyrė ir nesiaiškino. Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2006 metais buvo atliktas B. G. įmonės ūkinės bei finansinės veiklos patikrinimas ir nebuvo nustatyta, kad jo įmonė minėtų grūdų negavo. Jei B. G. grūdų negavo, tačiau užpajamavo pagal suklastotas sąskaitas–faktūras, tai patikrinimo metu turėjo būti nustatytas grūdų trūkumas. Patikrinimo metu pasitvirtino, kad buhalterinės apskaitos duomenimis yra užfiksuota, jog pinigai grūdams pirkti buvo išmokėti, o tai patvirtina, kad grūdai iš R. P. buvo nupirkti, jam pinigai buvo išmokėti pagal iš jo gautus kasos pajamų kvitus. Be to, buvo nustatyta, kad grūdai buvo užpajamuoti ir kurį laiką buvo sandėliuojami, džiovinami, valomi, o po to parduoti danų kiaulių kompleksui, agrokoncernui ir kitoms įmonėms. Visa tai yra pažymėta įmonės buhalterinėje apskaitoje ir patvirtina, kad grūdai buvo realiai nupirkti, sandėliuojami ir parduoti. Kasatorių teigimu, tai rodo, kad B. G. buvo įsitikinęs, jog pateiktų dokumentų turinys neaiškumų įmonės finansinėje atskaitomybėje nekėlė ir kad jis veikė teisėtai.

Baudžiamojoje byloje akcentuojama, kad R. P. išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose įrašyti duomenys apie ūkinių operacijų turinį neatitinka tikrovės ir jos neturi juridinės galios. Tačiau, pasak kasatorių, šios sąskaitos–faktūros atitinka visus įstatymo reikalaujamus rekvizitus, todėl asmuo, kuriam jos pateikiamos, negali žinoti, kad jos yra suklastotos.

Kasatoriai nurodo, kad teismai aptarė tik kaltinančius įrodymus (R. P. parodymus), jų neanalizavo ir neįvertino kartu su kitais byloje nustatytais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybių visuma neleidžia abejoti nuteistojo R. P. nuosekliais ir vienodais parodymais, patvirtintais kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, tačiau, pasak kasatorių, nenurodo, kokiais būtent kitais įrodymais. Tokia teismo išvada pagrįsta ne byloje nustatytais įrodymais, o teismo samprotavimais ir prielaidomis. Kasatorių teigimu, teismas turėjo R. P. parodymus vertinti kritiškai – jis teistas daug kartų ir už analogiškus nusikaltimus, turi patirtį darant turtines ir finansines nusikalstamas veikas. Taigi, pasak kasatorių, teismo teiginys, kad B. G. įrašė neįvykusias miežių pirkimo operacijas, niekuo nepagrįstas ir neteisėtas. Jei R. P. B. G. pardavė ne savo grūdus, tai jis nuteistąjį suklaidino ir apgavo, parduodamas svetimus grūdus kaip savo. B. G. apie tai nežinojo, todėl ir neturėtų už tai atsakyti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors pirmosios instancijos teismas dėl dalies B. G. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo sprendimo priėmimo senaties terminams, tačiau šiurkščiai pažeidė BPK nuostatas savo nuosprendyje nurodydamas, jog B. G., įtraukdamas į buhalterinę apskaitą duomenis apie neįvykusias ūkines operacijas dėl grūdų pirkimo, padidino 2005 metų įmonės sąnaudas ir žinomai melagingus duomenis pateikė VMI, todėl ši jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio l dalyje, požymius, taip pat kad jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio l dalyje, požymius.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas negali būti sprendžiamas. BK 95 straipsnis draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį suėjus senaties terminams, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas apskritai neturėjo teisės toje dalyje spręsti B. G. kaltės klausimo. Apeliacinės instancijos teismas, norėdamas pateisinti pirmosios instancijos teismo procesinius pažeidimus, nutartyje nurodė niekuo nepagrįstus samprotavimus, kad, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė klausimą – padarė ar nepadarė B. G. veikas, numatytas BK 182 straipsnio l dalyje ir 220 straipsnio l dalyje, bet neva nekonstatavo pastarojo kaltės dėl šių nusikaltimų. Pasak kasatorių, toks apygardos teismo samprotavimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, išdėstytų nuosprendyje, kuriame aiškiai matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo svarstyti toje dalyje surinkti įrodymai, taip pat teismo konstatavimas, kad B. G. nusikalstama veika atitinka minėtus baudžiamojo įstatymo straipsnius. Tokios teismo formuluotės, kurių turinys nedera su iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančiais reikalavimais, rodo, kad teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, teismų samprotavimai aiškiai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, kurioje nustatyta, kad teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą, kartu asmenį pripažintų kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012). Todėl teismų sprendimai negali būti grindžiami teiginiais, iš esmės reiškiančiais, jog asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai bei prašymai nėra pagrįsti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokuroras nesutinka su nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo argumentais dėl nuteistojo A. P. parodymų. Visiškai analogiški argumentai dėl neva melagingų R. P. parodymų buvo išdėstyti A. Š. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, teismas, atmesdamas  šį skundą, dėl to detaliai pasisakė ir nurodė, kokių aplinkybių visuma neleidžia abejoti nuteistojo R. P. nuosekliais ir vienodais parodymais, patvirtintais kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.  Prokuroras sutinka su teismo argumentais, nurodo, kad netikėti R. P. parodymais, laikyti juos melagingais ar duotais kažkam padarius įtaką nebuvo jokio pagrindo.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad A. Š. ir jo gynėjo argumentai dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padaryto BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimo, teismams vadovaujantis įrodymais, gautais neteisėtu būdu (ŽUK „B“ dokumentai buvo paimti neteisėtai, reikalaujamų daiktų pateikimo protokoluose ir jų prieduose bei kituose lydimuosiuose dokumentuose nėra A. Š. parašo), nepagrįsti. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad, 2006 m. rugpjūčio 30 d. paėmus ŽŪK „B“ buhalterinės apskaitos dokumentus, surašytas reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuris nėra pasirašytas A. Š., bet byloje yra surašytas FNTT prie Šiaulių apskrities skyriaus vyr. tyrėjo G. G. tarnybinis pranešimas apie tai, kad paimant minėtus dokumentus A. Š. paprasčiausiai pabėgo ir dėl to jis minėto protokolo nepasirašė. Todėl, pasak prokuroro, negalima teigti, kad teismai vadovavosi dokumentais, paimtais neteisėtu būdu. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad minėti nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl ŽUK „B“ dokumentų paėmimo apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to, prokuroro teigimu, šie nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo skundo teiginiai turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Atsiliepime nesutinkama ir su kasatorių teiginiais, kad A. Š. paskirta bausmė yra per griežta, pažeidžianti teisingumo principą. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko trejus metus, atsižvelgiant į kaltinamųjų skaičių, iš kurių tik vienas viso baudžiamojo proceso metu pripažino savo kaltę, jiems inkriminuojamų sudėtingų nusikaltimų mechanizmų pobūdį, didelį įrodymų kiekį, sudėtingas faktines ir teisines situacijas, byla laikytina sudėtinga ir didelės apimties. Tą pripažino apeliacinės instancijos teismas bei patys kasatoriai savo kasaciniame skunde. Ilgas bylos teisminis nagrinėjimas daugiausiai nulemtas kaltinamųjų A. Š., B. G. bei jų gynėjų dažnų neatvykimų į teisiamuosius posėdžius dėl jų ligų, taigi, pasak prokuroro, teisminis nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių. Taip pat prokuroras nurodo, kad A. Š. už apysunkį nusikaltimą paskirta švelniausia BK 222 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatyta ekonominio pobūdžio bausmė – vidutinio dydžio bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas; 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), todėl bausmė jam nelaikytina per griežta.

Atsiliepime nesutinkama ir su kasatorių B. G. bei jo gynėjo teiginiais apie tai, kad nėra aišku, už kokią nusikalstamą veiką B. G. nuteistas, kokia baudžiamosios bylos dalis nutraukta ir dėl B. G. kaltumo dėl veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje. Iš skundžiamo nuosprendžio aišku, kad B. G. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Nusikaltimai, numatyti BK 220 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai. BK 95 straipsnio 1 dalies b punkte, įstatymo redakcijoje, galiojusioje nusikaltimų padarymo metu, buvo numatytas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, kuris suėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl apylinkės teismas dėl šios dalies B. G. baudžiamąją bylą nutraukė, o 2012 m. spalio 8 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas tik dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos nutartyje padaryta išvada, kad baudžiamasis procesas B. G. pirmosios instancijos teisme buvo pagrįstai vykdomas ir, šio proceso metu daliai nusikalstamų veikų suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, nuosprendžiu pagrįstai nutrauktas, kartu konstatuojant ir apelianto kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Prokuroras nesutinka su B. G. ir jo gynėjo argumentais dėl R. P. ir specialisto išvados Nr. 5-4/97 vertinimo. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, išsamiai pasisakė ir nurodė, kokių aplinkybių visuma neleidžia abejoti nuteistojo R. P. nuosekliais ir vienodais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas B. G. gynėjo iniciatyva atnaujino įrodymų tyrimą byloje ir apklausė V. Š. bei E. K., kurių parodymai, anot B. G. gynėjo, turėjo paneigti R. P. parodymus, tačiau minėtų liudytojų parodymai iš esmės nieko reikšmingo nagrinėjamai bylai nedavė ir nei paneigė, nei patvirtino R. P. parodymų.

Atsiliepime pažymima, kad, sprendžiant baudžiamojo įstatymo pritaikymo tinkamumo klausimą, kasacinės instancijos teismas vadovaujasi BPK 376 straipsnyje numatytomis teismo įgaliojimų, nagrinėjant kasacinę bylą, ribomis. Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, todėl pačių įrodymų vertinimas, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, netikrinamas. Tai priskiriama pirmosios ir apeliacijos instancijos teismų kompetencijai, o B. G. ir jo gynėjo kasacinis skundas motyvuojamas iš esmės vien tik jų subjektyviais pamąstymais apie byloje esančius įrodymus.

Nuteistojo B. G. bei jo gynėjo ir nuteistojo A. Š. bei jo gynėjo kasaciniai skundai netenkinami.

Dėl įrodymų vertinimo ir apkaltinamojo nuosprendžio  pagrįstumo

B. G. ir A. Š. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteisti už veiką, pasireiškusią tuo, kad į individualios įmonės ir ŽŪK „B“ buhalterinę apskaitą įtraukė neįvykusias grūdų pirkimo operacijas iš ūkininko R. P., įformintas jo vardu išrašytomis juridinės galios neturinčiomis PVM sąskaitomis–faktūromis, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti ŽŪK „B“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2005 metus ir B. G. individualios įmonės 2005 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kasatoriai ginčija teismų nustatytą aplinkybę, kad R. P. realiai jokių grūdų nepardavė, bei įrodymus, kuriais ši išvada pagrįsta. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas savo nutartį iš esmės grindė vienintelio asmens – kaltinamojo ir nuteistojo R. P. parodymais. Kasatorių teigimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo vadovautasi įrodymais, kurie neįrodo jų kaltės. Abu nuteistieji ir jų gynėjai nesutinka su tokiomis teismų išvadomis, skunduose nurodo, kad grūdų pirkimo–pardavimo operacijos realiai vyko, o teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Pagal BK 376 straipsnio 1 dalį įrodymų vertinimo klausimai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas – kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir nevertina, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, todėl šie kasatorių argumentai nenagrinėjami.

Teisėjų kolegija laiko, kad kasatorių teiginiai, jog teismų sprendimai pagrįsti vien R. P. parodymais, taip pat abejonės dėl jų patikimumo ir teisėtumo, nepagrįsti. Įstatymas nedraudžia priimant apkaltinamąjį nuosprendį remtis vieno žmogaus parodymais, jei juos patvirtina kitos bylos aplinkybės. R. P. parodymus teismai pripažino patikimais ir jais grindė savo išvadas, nustatę, kad šie parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, be to, juos patvirtino kiti byloje surinkti duomenys. R. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme parodė, kad įsiregistravo ūkininko ūkį, savo žemės neturėjo, todėl apie 2 ha žemės jo vardu nupirko A. Š. pažįstamas. Realiai ūkininkauti R. P. nepradėjo, pats žemės nedirbo, grūdų neaugino ir nepardavė. A. Š. nurodymu jis užpildydavo PVM sąskaitas–faktūras, įrašydavo tai, ką sakė A. Š.. Taigi, B. G. ir A. Š. buhalterinėje apskaitoje atsispindėjo neįvykusios operacijos. Tai nurodyta ir 2006 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje, kurioje konstatuota, kad R. P. ūkininko vardu išrašė PVM sąskaitas–faktūras neįvykusioms ūkinėms operacijoms, žinodamas, kad tarp jo ūkininko ūkio ir UAB „G“, B. G. individualios įmonės ir ŽŪK „B“ ūkinių–finansinių sandorių nebuvo. Kadangi R. P. žemės ūkio veiklos faktiškai nevykdė, nes neturėjo sąlygų ūkininkauti, jis jokių grūdų neturėjo ir nepardavė. Pasiremta taip pat Šiaulių rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus pateikta informacija, kad R. P. pasėlių nedeklaravo, žemės neturėjo, išskyrus 2,1 ha miško žemę Šiaulių rajone. Šie duomenys patvirtina, kad R. P. iš tiesų neturėjo žemės, taigi ir galimybių ūkininkauti, užsiauginti žemės ūkio produkcijos ir ja prekiauti. Dėl kasatorių argumentų, kad operacijos su grūdais iš tiesų vyko, tai neeliminuoja jų veikų nusikalstamo pobūdžio, nes tos operacijos vyko ne su R. P., o su teismo nenustatytais asmenimis. Taigi, buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai.

Kasatorių pateiktą versiją, kad R. P. prekiavo A. Š. grūdais, paneigia ir kiti bylos duomenys. Visų pirma, kaip ir nurodoma B. G. bei jo gynėjo kasaciniame skunde, R. P. parodė, kad tarėsi su A. Š., jog padės šiam parduoti jo grūdus, tačiau taip pat nurodė, kad jo darbas apsiribodavo atitinkamų dokumentų surašymu, o realiai grūdų jis niekada nepardavė ir net jų nematė, išskyrus pirmąjį pardavimą, už kurį pinigai buvo pervesti į R. P. sąskaitą. Vėliau iš jokių pirkėjų pinigų jis negavo. Taip pat byloje buvo pateiktos kelios specialistų išvados dėl B. G., A. Š. ir vadovaujamo ŽŪK „B“ ūkinės veiklos, teisme ištirti nuteistojo ir jo gynėjo pateikti įvairūs finansiniai dokumentai, keletą kartų apklaustos specialistės. Ištyrus ir įvertinus šiuos bylos duomenis, buvo nustatyta, kad A. Š. gautų pajamų nepagrindė dokumentais, įrodančiais, jog jis pardavė savo ūkyje išaugintą produkciją; 2003–2004 m. A. Š. B. G. pardavė grūdų, tačiau 2003 m. A. Š. deklaravo 0 ha žemės ūkio naudmenų; A. Š. nepateikė dokumentų, kuriais būtų galima nustatyti, kiek produkcijos, kurią jis pardavė B. G. įmonei, išaugino savo ūkyje ir kiek įsigijo iš kitų tiekėjų; specialistė ne kartą nurodė, kad iš A. Š. pateiktų dokumentų negalima nustatyti, ar grūdai realiai buvo parduoti. Atlikusi tyrimą – palyginusi apskaitos dokumentuose užfiksuotus A. Š. tarimai parduotus grūdų kiekius, jo naudojamus žemės plotus ir Statistikos departamento pateiktus duomenis apie 2002–2005 m. vidutinį derlingumą, specialistė nustatė, kad A. Š. atitinkamu laikotarpiu negalėjo išauginti ir parduoti jo nurodytų kiekių grūdų, nes statistinis derlingumas dešimt kartų mažesnis. Vėliau buvo patikslinti duomenys apie A. Š. naudojamus žemės plotus, bet esminės įtakos specialisto išvadai tai neturėjo, nes statistinis derlingumas vis tiek buvo gerokai mažesnis, nei reikalingas A. Š. nurodytam kiekiui grūdų jo turimuose žemės plotuose išauginti. Taigi, šie duomenys paneigia B. G. versiją, kad R. P. jam pardavė A. Š. grūdus, nes aptarti duomenys rodo, jog A. Š. neturėjo tokio kiekio grūdų, kurį nurodo pardavęs pats ar per R. P.. Ir priešingai – jokie bylos duomenys (taip pat ir pateikti nuteistųjų bei gynybos iniciatyva) nepatvirtino, kad grūdų pirkimo–pardavimo operacijos tarp R. P. ir ŽŪK „B“ bei R. P. ir B. G. individualios įmonės realiai vyko.

A. Š. ir jo gynėjo kasaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad R. P. parodymai negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme, nes jis susitarė su tyrėju duoti kaltinimui naudingus parodymus už pagalbą kitoje byloje, taip pat B. G. ir jo gynėjo skunde nurodyti teiginiai, kad R. P. parodymai vertintini kritiškai dėl jo kriminalinės praeities, nepagrįsti. Šie argumentai išsamiai aptarti ir motyvuotai paneigti apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Taip pat atmestini teiginiai, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus – vadovavosi neteisėtu būdu gautais duomenimis, t. y. protokoluose, kuriuose užfiksuotas ŽŪK „B“ dokumentų paėmimas, nėra A. Š. parašo, dokumentai paimti jam nedalyvaujant. Iš tiesų atitinkamuose reikalaujamų daiktų pateikimo protokoluose nėra A. Š. parašo, tačiau tai nereiškia, kad pareigūnai ŽŪK „B“ dokumentus paėmė jam nedalyvaujant ir taip pažeidė BPK nuostatas. Byloje esančiame vyr. tyrėjo G. G. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad paimant dokumentus A. Š. dalyvavo, vėliau jam buvo leista išeiti iš tarnybinių patalpų (pristatyti trūkstamus dokumentus), tačiau jis negrįžo ir dėl to protokoluose nepasirašė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tirdami ir vertindami įrodymus teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, kitų procesinių reikalavimų. Išvadas dėl nuteistųjų kaltės teismai pagrindė teisėtai gautų ir tinkamai įvertintų bylos duomenų visuma – ne tik R. P. parodymais, bet ir specialistų išvadomis,  finansiniais, apskaitos ir kitais dokumentais, susijusiais su nuteistųjų ūkine veikla, ir kt.

Taip pat atmestini nuteistojo B. G. ir jo gynėjo kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie teismų padarytus BPK 305 ir 332 straipsnių nuostatų pažeidimus. Šie teiginiai deklaratyvūs, nenurodomi juos patvirtinantys argumentai, be to, prieštarauja teismų sprendimų turiniui. B. G. buvo kaltinamas trijų nusikalstamų veikų padarymu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį B. G. byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Priešingai nei teigia kasatoriai, nuosprendis surašytas tinkamai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, išdėstyti duomenys, kuriais grindžiamos teismo išvados. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas papildomai ištyrė tam tikrus duomenis, įvertino įrodymų visumą ir tuo remdamasis patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, papildydamas nuosprendžio motyvus ir nurodydamas argumentus, dėl kurių apeliacinius skundus atmeta. Taigi, nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Dėl  A. Š. paskirtos bausmės

Kasaciniame skunde teigiama, kad A. Š. paskirta bausmė yra per griežta ir neatsižvelgta į ilgą, t. y. šešerių metų, baudžiamojo proceso trukmę. Šis argumentas buvo kasatorių keltas apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė šį klausimą bei nutartyje pateikė atsakymą. Nutartyje pažymėta, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas 2006 m. kovo 1 d. ir atliekamas dėl trijų įtariamųjų, iš viso dėl devynių nusikalstamų veikų nuosavybei ir finansų sistemai; buvo atlikta nemažai gana ilgai trunkančių specialistų tyrimų, įmonių ir ūkininkų ūkių veiklos priešpriešinių patikrinimų, apklausinėjami liudytojai, įtariamieji ir t. t. Ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas ir byla kartu su kaltinamuoju aktu, septyniuose tomuose surinktais duomenimis teismui buvo perduota 2009 m. birželio 9 d. Taigi ikiteisminis tyrimas buvo atliktas per beveik trejus metus ir tris mėnesius. Atsižvelgiant į kaltinamųjų skaičių, iš kurių tik vienas viso baudžiamojo proceso metu pripažino savo kaltę, jiems inkriminuojamų sudėtingų nusikaltimų mechanizmų pobūdį, didelį įrodymų kiekį, sudėtingas faktines ir teisines situacijas – byla laikytina sudėtinga ir didelės apimties. Vadovaudamasis išvardytais motyvais apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminis tyrimas truko nepagrįstai ilgai. Be to teismas pažymėjo, kad ilgai trukusiam bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme daugiausiai įtakos turėjo pačių kaltinamųjų A. Š., B. G. ir jų gynėjų dažnas neatvykimas į teismo posėdžius ir nurodytos datos (2009-07-29, 2009-10-21, 2010-01-05, 2010-02-08, 2010-03-19, 2010-12-27, 2011-02-04, 2011-06-01, 2011-09-07, 2011-10-19, 2012-03-12, 2012-04-24, 2012-05-22, 2012-09-11), kaltinamųjų ir jų gynėjų iniciatyva paskirtas atlikti specialisto tyrimas, kaltinamojo A. Š. dokumentų nepateikimas, proceso dalyviams skiriamas laikas susipažinti su specialisto išvadomis ir pan., taip pat kitos neaiškios aplinkybės (pvz., už neatvykimą į 2012 m. gegužės 2 d. teismo posėdį A. Š. gynėjui advokatui A. Koskui teismo nutartimi buvo paskirta 2 MGL dydžio bauda (T. 10, b. l. 65, 79)). Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad nuteistųjų A. Š. ir B. G. teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeistos ir nėra pagrindo dėl to švelninti jiems paskirtų bausmių.

Be to, pažymėtina, kad teismas A. Š. paskyrė švelniausią iš BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių – baudą, kurios dydis 100 MGL lygus BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam baudos vidurkiui, todėl bausmės nelaikytinos nei neteisingomis, nei aiškiai per griežtomis ir jas keisti nėra pagrindo. 

Dėl nekaltumo prezumpcijos

B. G. kasaciniame skunde nurodo, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas negali būti sprendžiamas, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas apskritai neturėjo teisės dėl to spręsti B. G. kaltės klausimą. Pirmiausia pažymėtina, kad reikia skirti kaltę ir kaltumą. Kaltė yra nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis, tuo tarpu kaltumas yra apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismo padaryta išvada dėl asmens nusikalstamos veikos padarymo. Ši išvada išreiškiama žodžiais „pripažinti kaltu“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, nuosprendyje ir nutartyje nutraukdami B. G. bylą dėl kai kurių nusikaltimų padarymo dėl senaties, nepripažino kasatorių kaltų šių nusikaltimų padarymu. Tačiau BK numatytų veikų objektyviųjų požymių konstatavimas teismo nuosprendyje nėra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. BK 95 straipsnis numato, kad negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, jei nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo atitinkamas laiko tarpas. Šis laiko tarpas siejamas su padaryto nusikaltimo kategorija, kuo sunkesnis nusikaltimas, tuo ilgesnis senaties terminas. Tai įsakmiai nustatyta BK 95 straipsnio 1 dalyje. Taigi teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą vadovaujantis BK 95 straipsniu, turi konstatuoti, kad veikoje yra BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos veikos požymiai ir įvardyti konkretų BK straipsnį. Priešingu atveju byla turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 straipsnio 1dalies 1 punktas). Baudžiamojo proceso nutraukimas remiantis BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu tuo ir skiriasi nuo bylos proceso nutraukimo remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kad pirmuoju atveju konstatuojami nusikalstamos veikos požymiai, o antruoju – jų nebuvimas. Tai savo ruožtu sukelia skirtingas proceso nutraukimo teisines pasekmes. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-9/2012, bylos nutraukimas vadovaujantis BK 95 straipsniu nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos. Tačiau, kita vertus, jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas. Taigi reikia skirti nusikalstamos veikos požymių konstatavimą nuo asmens pripažinimo kaltu nusikalstamos veikos padarymu.  Antai, teismui priimant nuosprendį ar nutartį atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38–40 numatytais pagrindais, konstatuojamas nusikalstamos veikos padarymas, bet asmuo kaltu nepripažįstamas. Kaip matyti iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies, kasatorius teismo nepripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių procesas nutrauktas dėl senaties. Savo ruožtu tais atvejais, kai dėl vienų nusikaltimų asmuo nuteisiamas, o dėl kitų byla nutraukiama, visi teismo sprendimai surašomi nuosprendyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo B. G. bei jo gynėjo advokato Vytauto Blažaičio ir nuteistojo A. Š. bei jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinius skundus atmesti.