Civilinė
byla Nr. 3K-3-421/2009
Procesinio sprendimo
kategorijos:
21.4.1.1; 21.4.1.2;
21.4.2.3; 28.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas),
Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Indrei Savkinienei,
dalyvaujant ieškovui kasatoriui B. S. S., kasatoriaus atstovui advokatui Albertui Štopui,
atsakovui S. S., atsakovų S. S. ir D. S. atstovui advokatui Pranui Makauskui, trečiojo asmens
notarės Daivos Manzurovienės atstovui advokatui Mariui Intai,
viešame teismo posėdyje žodinio
proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. S. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
2009 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
B. S. S. ieškinį atsakovams S. S. ir D. S. dėl įgaliojimo ir
dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis; trečiasis asmuo notarė Daiva
Manzurovienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2006 m. kovo
21 d. dovanojimo sutartimi atsakovas S. S. padovanojo
savo tėvui ieškovui B. S. S. aštuonis
žemės sklypus, esančius Vilniaus m. sav., Nemėžio k. 2006 m. balandžio 24
d. ieškovui buvo diagnozuota prasidedanti sunki liga. 2006 m. birželio 20 d. ieškovas
sudarė testamentą, kuriuo minėtus sklypus paliko savo sūnui M.
S. ir tos pačios dienos įgaliojimu įgaliojo jį savo nuožiūra šiais naudotis,
valdyti bei disponuoti. 2006 m. rugsėjo 1 d. ieškovas Vilniaus miesto 2-ajame
notarų biure pasirašė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo atsakovę D.
S. atstovauti jam VĮ Registrų centre, taip pat visose kitose įmonėse ir
organizacijose, gaunant ir pateikiant visus dokumentus, reikalingus minėtų
žemės sklypų dovanojimui, bei padovanoti šį turtą jo sūnui atsakovui S. S. Tą pačią dieną atsakovė D. S. ieškovo
vardu sudarė aštuonių žemės sklypų dovanojimo sutartį su savo sutuoktiniu
atsakovu S. S. Teigdamas, kad dėl ligos ir vartojamų
vaistų poveikio įgaliojimo pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų
reikšmės ir jų valdyti, be to, neturėjo tikslo perleisti testamentu palikto
kitam sūnui turto atsakovui S. S., ieškovas, remdamasis CK 1.89 straipsniu, reikalavo pripažinti jo išduotą 2006 m. rugsėjo 1 d.
įgaliojimą atsakovei D. S. negaliojančiu, taip pat prašė pripažinti negaliojančia ir dovanojimo
sutartį, nes ją sudarant buvo pažeisti CK 2.134 ir 2.135 straipsnių reikalavimai.
II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas
pažymėjo, kad sprendžiant sandorio galiojimo klausimą CK 1.89 straipsnio
aspektu būtina vertinti sandorio sudariusio asmens būseną jam sudarant sandorį,
t. y. reikia nustatyti, ar šis asmuo, sudarydamas ginčo sandorį, iš tikro buvo
tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl
jo nurodomų aplinkybių. Teismas nustatė, kad tiek ieškovo nurodytos ligos, tiek
jo vartoti medikamentai (vaistai) nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovas buvo
nurodytos būsenos. Teismas nurodė, kad, norint pripažinti sandorį negaliojančiu
CK 1.89 straipsnio pagrindu, yra būtina nustatyti juridinį kriterijų – ieškovo
valios išraiškos trūkumą. Siekiant nustatyti šias aplinkybes byloje buvo
paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė ir teismo paskirtas
ekspertas – Centrinė teismo psichiatrijos komisija – pateikė ekspertizės
išvadą, jog nėra objektyvių duomenų, kad ieškovas 2006 m. rugsėjo 1 d.,
atsižvelgiant į jo psichikos sveikatos būklę, pasirašydamas įgaliojimą atsakovei
D. S., negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų
valdyti. Teismo teigimu, aplinkybę, kad ieškovas 2006 m. rugsėjo 1 d. buvo
sąmoningas ir suprato savo veiksmų esmę, patvirtina ir kiti byloje surinkti
įrodymai: byloje nustatyta, jog ieškovas 2006 m. rugsėjo 1-osios rytą
nuosavu automobiliu atvyko į darbą, aktyviai dalyvavo tą dieną bendrovėje
vykusiame gamybiniame susirinkime, be to, kaip bendrovės direktorius iki ginčijamo
įgaliojimo pasirašymo, jo pasirašymo dieną ir vėliau priėmė daug svarbių
sprendimų, tikrino ir pasirašė daug finansinių ir kitų su bendrovės veikla
susijusių dokumentų, kartu su vadovaujamos bendrovės vadybininke nuosavu
automobiliu, kurį pats ir vairavo, vyko į Vilniaus miesto savivaldybę. Teismas
pažymėjo, kad trečiasis asmuo notarė D. Manzurovienė patvirtino, jog ginčijamas
įgaliojimas ieškovui buvo duotas susipažinti, jis atidžiai jį perskaitė,
išsiaiškino jo turinį ir jos akivaizdoje be pastabų šį įgaliojimą pasirašė,
ieškovo reakcija ir elgesys pasirašant ginčijamą įgaliojimą buvo normalūs, t.
y. tokie pat, kaip ir jai tvirtinant kitus prieš tai jo pasirašomus sandorius. Teismas,
remdamasis liudytojų parodymais, nustatė, kad ieškovas 2006 m. rudenį ir 2006 m.
rugsėjo 1 d. elgėsi įprastai. Teismo teigimu, 2008 m. kovo 27 d. VĮ Vilniaus
miesto psichikos sveikatos centro gydytojų komisijos dėl ieškovo ligos
diagnozės ir gydymo išvados paneigia ieškovo aiškinimus, kad jis, pasirašydamas
ginčijamą įgaliojimą, buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų
reikšmės ir jų valdyti, bei kartu patvirtina atsakovų aiškinimus, kad ieškovas,
pasirašydamas įgaliojimą, visiškai suprato šio veiksmo reikšmę ir prasmę bei išreiškė
tikrąją savo valią per įgaliotinę padovanoti savo sūnui atsakovui S. S. įgaliojime nurodytą turtą. Remdamasis šiomis
išvadomis, teismas nustatė, kad ieškovas klaidino jį gydžiusius gydytojus ir
simuliavo psichinės ligos simptomus, turėdamas tikslą pripažinti įgaliojimą
negaliojančiu. Teismas nustatė, kad ieškovas laikotarpiu, kai buvo sudaromi
ginčo sandoriai (nuo 2006 m. liepos 21 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d.) pagalbos į
gydytojus nesikreipė, nedarbingumo pažymėjimo neturėjo, ėjo atsakingas pareigas
– vadovavo verslo įmonei. Teismas kritiškai vertino ieškovo ir liudytojų M. S. (ieškovo sūnaus) ir J. S. (ieškovo
žmonos) paaiškinimus, nes jų teiginius paneigia kitų liudytojų paaiškinimai bei
į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Ieškovo atstovų teismui pateiktą ieškovo
dukters R. I. atsakymą raštu į ieškovo atstovų
suformuluotus klausimus teismas nepripažino leistinu įrodymu. Atsižvelgdamas į
ekspertų išvadą bei kitus įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovo
reikalavimas pripažinti jo 2006 m. rugsėjo 1 d. išduotą atsakovei D. S. įgaliojimą negaliojančiu atmestinas, nes ieškovas
neįrodė, jog, pasirašydamas įgaliojimą, buvo tokios būsenos, kad negalėjo
suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Ieškovo reikalavimą pripažinti
dovanojimo sutartį negaliojančia teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad įgaliojime nurodytas atsakovei D. S. ieškovo
suteiktų įgalinimų turinys reiškia, kad ieškovas aiškiai ir tikslingai išreiškė
savo valią ir pavedė jai padovanoti įgaliojime nurodytus žemės sklypus
išimtinai tik savo sutuoktiniui, t. y. ieškovo sūnui, ir niekam kitam, taigi
ieškovas iš anksto patvirtino, kad turi būti sudaryta būtent tokia dovanojimo
sutartis ir kad ji nepažeis jo teisių ir nesukels interesų konflikto tarp
įgaliotojo ir įgaliotinio. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.759 straipsnio 1
dalį įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą pagal įgaliotojo
nurodymus, jeigu jie yra teisėti, konkretūs ir įvykdomi, o šiuo atveju ieškovo
duotas pavedimas įgaliotiniui buvo aiškiai tikslinis, konkretus ir įvykdomas,
atsakovė D. S., sudarydama ginčijamą dovanojimo sutartį
su atsakovu S. S., vykdė išimtinai įgaliotojo ieškovo B. S. S. tikslingą valią. Dėl nurodytų aplinkybių teismas
konstatavo, kad atsakovei D. S. sudarant ginčijamą
dovanojimo sutartį su atsakovu S. S. nebuvo jokio realaus
interesų konflikto ir pripažinti ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia
nėra pagrindo.
Lietuvos
apeliacinis teismas 2009 m. birželio 9 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį
skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad dauguma apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių (ieškovo
tikslas sudaryti sutartį, paveldėjimo klausimai, proporcijos dalijant vaikams
turtą) nėra susiję su bylos dalyku (ieškovo būsena ir sandorio turiniu), todėl pirmosios
instancijos teismas visiškai pagrįstai jų išsamiau nevertino ir dėl kiekvieno
iš jų atskirai nepasisakė. Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktika, kad motyvai (tikslai, planai, siekiai, viltys, įsivaizdavimai) yra
labai individualūs ir subjektyvūs, jie dažniausiai kitai sandorio šaliai nėra
žinomi arba neturi reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d.
nutartis civilinėje byloje J. Z. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-745/2001), ir padarė išvadą, kad
sandorio sudarymo tikslas neturi reikšmės bei įtakos byloje ginčijamų sandorių
galiojimui, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šių
aplinkybių detaliai netyrė ir nevertino. Teisėjų kolegija nustatė, kad Skrebių
šeimos nariai dėl tam tikrų priežasčių (didelio užimtumo, susidariusių tarp
artimų šeimos narių bendravimo tradicijų) dažnai įgaliodavo vienas kitą ir
suteikdavo teisę disponuoti visa apimtimi tam tikru (ir didelės vertės) turtu,
taip pat dažnai vienas kitam perleisdavo nekilnojamąjį turtą. Tokie byloje
nustatyti Skrebių šeimos narių santykiai patvirtina, kad ginčijami sandoriai
yra visiškai protingi, pagrįsti, niekuo nesiskiria nuo kitų Skrebių šeimos
narių sudarytų sandorių, todėl negali būti laikomi ekonomiškai žalingais ieškovui.
Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo nurodomos aplinkybės dėl perleisto turto
palikimo testamentu kitam sūnui neturi reikšmės priimto teismo sprendimo
teisėtumui ir pagrįstumui, nes CK penktosios knygos nuostatų nedraudžiama
oficialų testamentą surašiusiam asmeniui valdyti, naudoti ir disponuoti
testamente nurodytu turtu, testatorius turi teisę bet kada pakeisti savo valią
ir nulemti kitokį jam priklausančio turto likimą, net ir nepanaikinęs
oficialaus testamento. Aplinkybė, kad ieškovas nepranešė savo sūnui M. S. apie jam išduoto įgaliojimo panaikinimą, taip pat
nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančiu vėliau, t. y. 2006 m. rugsėjo 1 d.,
išduoto įgaliojimo: CK 2.148 straipsnyje įtvirtintose nuostatose
nedraudžiama išduoti naujo įgaliojimo, nepanaikinus senojo. Teisėjų kolegija nurodė,
kad apeliacinio skundo argumentai apie ieškovui priklausančio turto dalybas
trims vaikams ir apie tai, kad jis vienam iš sūnų – atsakovui S.
S. – paliko žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini),
949 000 Lt ir 2 kambarių butą (duomenys neskelbtini), yra visiškai
nepagrįsti ir neturi jokios įtakos nagrinėjant šią civilinę bylą ir priimto
teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Argumentus apie proporcijas
dalijant turtą paneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad ne tik ieškovas, bet
ir atsakovas S. S. savo tėvams yra padovanojęs didelės
vertės nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos
teismo išvadomis dėl ieškovui artimų liudytojų parodymų kritiško vertinimo, konstatavo,
jog ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, kad jie
buvo nenaudingi ir žalingi ieškovui. Teisėjų kolegija nurodė, kad atlikus
ekspertizę ieškovas nekėlė abejonių dėl 2008 m. sausio 8-30 d. ekspertizės
akto išsamumo, pagrįstumo, neprašė skirti papildomos ar pakartotinės
ekspertizės, todėl apeliaciniame skunde ieškovas nebeturi procesinės galimybės
ginčyti šio akto pagrįstumo ir išsamumo. Kolegija konstatavo, kad tiek 2008 m.
sausio 8-30 d. ekspertizės aktas, tiek 2008 m. kovo 27 d. VšĮ Vilniaus miesto
psichikos sveikatos centro išvados yra leistini ir reikšmingi bylai įrodymai,
šių dokumentų turinys neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, ir
pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą,
pagrįstai ir tinkamai vadovavosi šiais dokumentais. Teisėjų kolegija pažymėjo,
kad ieškovas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, įrodymų ir teisinių
argumentų, kuriais būtų ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo
teisėtumas bei pagrįstumas dėl dovanojimo sutarties galiojimo (CPK 306 straipsnio
1 dalies 3 punktas), todėl šiuo klausimu nepasisakė.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas B. S. S. prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą ir Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutartį, perskirstyti bylinėjimosi
išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl CK
1.89 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl ginčijamą sandorį sudariusio asmens
būsenos, egzistavusios sandorio sudarymo metu, netinkamo aiškinimo ir taikymo. Sandoris
gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu ir tuo
atveju, jeigu sandorį sudariusio fizinio asmens būsena neatitinka fizinio
asmens neveiksnumo būsenos požymių, t. y. neturi psichinės ligos ar
silpnaprotystės, liudijančių apie faktinį asmens neveiksnumą, požymių, tačiau
asmens būsena yra tokia, kad dėl jos sandorį sudaręs fizinis asmuo iš tikrųjų
nesugeba suprasti savo veiksmų reikšmės (intelektinis aspektas) ir jų valdyti
(valinis aspektas), kai kita sandorio šalis tokia būsena pasinaudoja. Tokia fizinio
asmens būsena gali būti sukelta ligos (nebūtinai psichinės), kitokio ilgalaikio
ar trumpalaikio sveikatos sutrikimo, didelio susijaudinimo, nervinio sukrėtimo,
jos priežastimi taip pat gali būti, pavyzdžiui, dideli išgyvenimai, alkoholinių
gėrimų, narkotinių ar psichotropinių, kitų cheminių medžiagų vartojimas. Tokio
požiūrio aptariamuoju klausimu laikomasi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartyje
civilinėje byloje V. N. v. M.
M., bylos Nr. 3K-3-993/2002; 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje
byloje V. M. v. AB „Ūkio bankas“, bylos Nr.
3K-3-1022/2003; 2005 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr.
3K-3-451/2005; 2006 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje P. A. v. E. A., akcinė
bendrovė bankas „Hansabankas“, bylos Nr. 3K-3-256/2006), tiek ir civilinės
teisės doktrinoje. Vadinasi, teismai, spręsdami ginčus dėl sandorių pripažinimo
negaliojančiais CK 1.89 straipsnio pagrindu, privalo nustatyti, ar ginčijamo
sandorio sudarymo metu jį sudaręs fizinis asmuo iš tikrųjų buvo ar, priešingai,
nebuvo tokios būsenos, dėl kurios negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų
valdyti. Tokiose bylose pareikštiems ieškiniams atmesti nepakanka nustatyti,
kad ginčijamą sandorį sudaręs fizinis asmuo nesirgo psichine liga ar
silpnaprotyste.
2. Dėl CPK
176, 185, 218 straipsnių nuostatų pažeidimo vertinant įrodymus, patvirtinančius
ieškovo būseną įgaliojimo sudarymo metu ir reikšmingus ginčijamo sandorio juridiniam kriterijui nustatyti.
Bylą nagrinėję teismai kasatoriaus būsenos patvirtinančių įrodymų nevertino tuo aspektu, ar dėl
tokios būsenos poveikio ieškovas įgaliojimo sudarymo metu galėjo nesuprasti savo veiksmų reikšmės ir jų
valdyti; pasisakydami dėl
kasatoriaus būsenos, tinkamai (taip, kaip to reikalaujama atitinkamų CPK
nuostatų) neįvertino surinktų įrodymų visumos, visiškai nepagrįstai suabsoliutindami
2008 m. sausio 8-30 d. Ekspertizės akte ekspertų padarytų išvadų bei VšĮ
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2008 m. kovo 27 d. išvadų įrodomąją
galią ir reikšmę bylos baigčiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartyje civilinėje
byloje V. N. v. M. M., bylos Nr.
3K-3-993/2002, pabrėžiama ne tik tai, kad teismas, be
teismo psichiatrinės ekspertizės išvadų, privalo vertinti ir kitus įrodymus,
patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo
metu, bet ir tai, kad ekspertizės išvada nepatvirtinus asmens būsenos, dėl
kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, teismo atsisakymas tirti kitas
aplinkybes negali būti pripažintas tinkamu teisingumo vykdymu. Apeliacinės instancijos teismas be
jokio pagrindo neatsižvelgė į tai, kad ekspertizės aktas neatitinka jam keliamų
reikalavimų (Teismo ekspertizės įstatymo 24
straipsnio, sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18
d. įsakymu Nr. V-499
patvirtintų Teismo psichiatrijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo
psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų), nes iš šio akto turinio aiškiai matyti,
kad aktą pasirašę ekspertai atliko ne medicininę (psichiatrinę) ekspertizę, o pateikė teisinį bylos medžiagos įvertinimą, nors teisinis
įvertinimas yra bylą nagrinėjančio
teismo prerogatyva, todėl negali turėti reikiamos įrodomosios galios ir
reikšmės. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje
nepagrįstai konstatuota, kad apeliaciniame skunde ieškovas neturi procesinės
galimybės ginčyti Ekspertizės akto išsamumo, pagrįstumo, nes neprašė skirti
papildomos ar pakartotinės ekspertizės. CPK nenustatyta jokių draudimų
(ribojimų) apeliaciniame skunde nurodyti argumentus, dėl kurių apeliantas
nesutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teisme sprendime pateiktu
įrodymų, tarp jų eksperto išvados, vertinimu. VšĮ Vilniaus miesto psichikos
sveikatos centro 2008 m. kovo 27 d. išvadoje, kuria rėmėsi teismai, nėra jokių
duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad organinis nuotaikos (afektinis) sutrikimas
nedarė jokio poveikio kasatoriaus galimybei suprasti savo veiksmų reikšmę ir
juos valdyti, sudarant įgaliojimą, o toks poveikis ligoniui yra pripažįstamas
psichiatrijos doktrinoje. Be to, ši išvada prieštarauja kitiems byloje esantiems
įrodymams, taigi jos įrodomoji
galia ir reikšmė buvo
nustatyta, pažeidžiant CPK 176 ir 185 straipsnių nuostatas. Pažeisdami CPK 176, 185, 218
straipsnių reikalavimus, teismai neatsižvelgė į tai, kad byloje surinkta
pakankamai įrodymų, kurie liudija apie tai, kad kasatorius dėl savo būsenos
negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, sudarant įgaliojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra
pažymėjęs, kad, nagrinėjant civilines bylas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.89 straipsnio
pagrindu, būtina įvertinti ne tik sandorį sudariusio asmens būseną, bet ir sudaryto sandorio turinį: jo
naudingumą ar žalingumą,
pagrįstumą ir protingumą bei kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje
byloje V. N. v. M. M., bylos Nr.
3K-3-993/2002; 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. AB „Ūkio bankas“, bylos Nr. 3K-3-1022/2003; 2005 m. spalio 5 d. nutartis
civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr.
3K-3-451/2005), tokio
požiūrio aptariamuoju klausimu laikomasi ir civilinės teisės doktrinoje.
Teisėjų kolegija nepagrįstai rėmėsi
kasacinio teismo praktika, suformuota bylose dėl sandorių pripažinimo
negaliojančiais, esant esminiam sandorio šalies suklydimui (CK 1.90 straipsnis),
nes jos negalima taikyti bylose, kuriose sandoriai ginčijami CK 1.89 straipsnio
pagrindu. Vertinant asmens būseną CK 1.89 straipsnio prasme, būtina
išsiaiškinti ir nustatyti, ar tokios būsenos asmuo galėjo turėti kokių nors
tikslų ir ar juos galėjo įgyvendinti, sudarydamas sandorį. Tai, kokiomis
aplinkybėmis buvo sudaryti ginčijami sandoriai, kasatoriaus nuomone, įtikinamai
parodo, kad jie kasatoriui nebuvo naudingi, protingi ir pagrįsti, todėl
egzistuoja ir juridinis sandorių negaliojimo kriterijus CK 1.89 straipsnio
prasme.
4. Dėl CPK 320 straipsnio ir 331
straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodydamas,
kad ieškovas apeliaciniu skundu neskundė sprendimo dalies dėl sutarties
galiojimo, neįsigilino į nagrinėto apeliacinio skundo turinį, nes apeliaciniu skundu
ieškovas prašė panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują, pripažįstant negaliojančiu
ir įgaliojimą, ir sutartį. Iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų turinio
(skundo pagrindo) matyti, kad sutarties neteisėtumas grindžiamas tuo, kad CK
1.89 straipsnio pagrindu pripažintinas negaliojančiu įgaliojimas. Vadinasi, teisėjų
kolegija turėjo motyvuotai pasisakyti ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo
dalies, kuria išspręstas sutarties teisėtumo ir galiojimo klausimas (CPK 331 straipsnio
4 dalis), tačiau to nepadarė. Apeliaciniame
skunde taip pat buvo nurodyta aplinkybė, kad teismas netyrė ir nevertino
aplinkybės, kodėl sutartis buvo sudaryta ne tiesiogiai, o per įgaliotinę.
Aiškindamasi nurodytą aplinkybę teisėjų kolegija privalėjo tai kvalifikuoti
pagal CK 2.134, 2.135 straipsnių nuostatas. CK 2.134 straipsnio 1 dalis, kuria
draudžiama atstovui sudaryti sandorį atstovaujamojo vardu su savo sutuoktiniu
yra imperatyvaus pobūdžio teisės norma (jus cogens), kurioje nenustatyta
jokių nurodytos taisyklės taikymo išimčių, vadinasi, net ir pripažinus
įgaliojime duotą pavedimą atsakovei D. S. sudaryti
sutartį su atsakovu S. S. tinkamu, tokia sutartis CK
2.134 straipsnio pagrindu, esant atstovaujamojo ieškiniui dėl sutarties
pripažinimo negaliojančia, teismo pripažintina tokia. Pirmosios instancijos
teismas, aptardamas šį klausimą, padarė nuorodą į CK 6.759 straipsnio 1 dalį,
tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad įgaliotojo nurodymai turi būti teisėti ir
tik tada jie turi būti vykdomi. Nei dvišaliu, nei vienašaliu sandoriu juos
sudarantys asmenys negali pakeisti, apriboti imperatyviųjų teisės normų
galiojimo (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnio 1 dalis). Taigi darytina
išvada, kad ne tik sutartis, bet ir įgaliojimas, konkrečiai – jame esantis
pavedimas atsakovei D. S. padovanoti žemės sklypus savo
sutuoktiniui atsakovui S. S., ne tik neatitinka kasatoriaus
valios, bet ir prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, o tai yra
savarankiškas ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindas, nustatytas CK 1.80
straipsnyje. Be to, sutartį sudariusiam asmeniui pačiam
pripažinus, kad dovanojimo sandoriu siekė sutaupyti mokesčius, toks sandoris
pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas – šiuo pagrindu teisėjų
kolegija, vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 2 dalimi suteikta teise peržengti
bylos ribas, siekdama apginti viešąjį interesą, turėjo pripažinti sutartį
negaliojančia, nepriklausomai nuo to, ar juo grindžiamas apeliacinio skundo
dalykas.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovai S. S. ir D.
S. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus procesinius sprendimus
palikti nepakeistus, priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodo,
kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o
kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir sandorių sudarymo
aplinkybėmis, yra faktinio pobūdžio, juose nesuformuluotas CPK 346 straipsnio 2
dalies 1 punkte nurodytas kasacijos pagrindas. Atsakovai pažymi, kad kasatorius
neturi jokio teisinio pagrindo kelti argumentus dėl ekspertizės akto neatitikties
įstatymo reikalavimams, nes jų nekėlė pirmosios instancijos teisme (CPK 347
straipsnio 2 dalis), be to, ekspertizės ydingumo klausimas taip pat yra fakto
klausimas. Bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių
teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) reikalavimų, vertindami ginčo sandorius
pagal medicininį ir juridinį kriterijus. Kasacinio skundo argumentai dėl bylos
nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir jų peržengimo taip pat yra
nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus apeliacinio
skundo argumentus, o peržengti skundo ribas ir ex officio pripažinti
dovanojimo sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį neturėjo pagrindo.
Atsakovai taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino
ir taikė CK 2.134, 2.135 straipsnių nuostatas, nes kasatorius apie interesų
konfliktą žinojo ir jam neprieštaravo, taigi negali šiuo pagrindu sandorio
ginčyti.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą trečiasis asmuo notarė Daiva Manzurovienė prašo kasacinį skundą
atmesti, nurodydama, kad skunde keliami fakto klausimai, kurie neturėtų būti
nagrinėjami kasacinio teismo. Trečiasis asmuo pažymi, kad apeliacinės instancijos
teisme kasatorius savo reikalavimų negrindė CK 2.134 ir 2.135 straipsniais ir
neteigė, jog įgaliojimas naikintinas ir dėl savo turinio, todėl šis argumentas
atmestinas CPK 347 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl sandorio
negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį
Pagal CK 1.89
straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio
sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės
ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas
negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Pasisakydamas dėl CK 1.89
straipsnio aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs,
kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai
sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi
atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į
sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kita).
Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė
ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius
ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5
d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d.
nutartis civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z., V. Z., bylos Nr.
3K-3-278/2009). Bylą nagrinėję teismai vertino tiek kasatoriaus būseną sudarant
ginčijamą įgaliojimą, tiek ir ginčijamo sandorio turinį bei savo procesiniuose
sprendimuose šiais klausimais išsamiai pasisakė.
Nustatydami
ieškovo būseną ginčijamo įgaliojimo pasirašymo metu 2006 m. rugsėjo 1 d.
teismai vertino byloje paskirtos ekspertizės 2008 m. sausio 8–30 d. aktą, 2008
m. kovo 27 d. VĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojų komisijos išvadas,
kitus rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus bei
liudytojų parodymus. Įvertinę šiuos įrodymus teismai nustatė, kad pasirašydamas
įgaliojimą kasatorius visiškai suprato šio veiksmo reikšmę ir prasmę bei
išreiškė savo tikrąją valią per įgaliotinę padovanoti savo sūnui S. S. įgaliojime nurodytą turtą. Remdamiesi gydytojų
išvadomis, teismai sprendė, kad kasatorius klaidino jį gydžiusius gydytojus ir
simuliavo psichinės ligos simptomus, turėdamas tikslą pripažinti įgaliojimą
negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį, t.y. jis pradėjo elgtis dirbtinai, neprotingai
ir nesąžiningai. Teismai taip pat nustatė, kad laikotarpiu, kai buvo sudaromi
ginčo sandoriai (nuo 2006 m. liepos 21 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d.) kasatorius
pagalbos į gydytojus nesikreipė, nedarbingumo pažymėjimo neturėjo, dirbo
administracijos vadovu uždarojoje akcinėje bendrovėje, t. y. ėjo atsakingas
pareigas, vadovavo verslo įmonei, bei nustatė kitas ieškovo būseną ginčijamo
sandorio sudarymo metu apibūdinančias aplinkybes.
Apeliacinės
instancijos teismas, vertindamas ginčijamo įgaliojimo turinį jo naudingumo ar
žalingumo, pagrįstumo, protingumo bei kitais reikšmingais CK 1.89 straipsnio
taikymui aspektais, nustatė, kad pateikti į bylą dokumentai rodo Skrebių šeimos
narių sudarytų daugybę dovanojimo sutarčių, įgaliojimų, kurie patvirtina šioje šeimoje
paplitusią praktiką dažnai vienas kitam perleisti tam tikrą nekilnojamąjį
turtą, sudarinėti įvarius didelės vertės sandorius pagal duotus vienas kitam
įgaliojimus. Konstatuodamas šiuos faktus, teismas atliko ir tokių sandorių
įvertinimą bei nenustatė aptariamos CK 1.89 straipsnio taikymo sąlygos. Teisėjų
kolegija sutinka su tokiomis teismo padarytomis išvadomis ir pažymi, kad CK
1.89 straipsnio taikymo prasme vertinant ginčijamo sandorio turinį neturi būti
apsiribojama tik formaliaisiais tokio sandorio sudarymo teisiniais padariniais,
bet juos būtina įvertinti ir iki sandorio sudarymo bei po jo tarp šalių
egzistavusių santykių kontekste.
Atsižvelgdama
į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai
tinkamai taikė CK 1.89 straipsnį bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamos šio straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų
kolegija nepasisako dėl kasaciniame skunde keliamų procesinės teisės normų
taikymo klausimų, nes proceso teisės normos pažeidimas kaip CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punkte nustatytas kasacijos pagrindas turi būti pagrįstas išsamiais
teisiniais argumentais; kasaciniam nagrinėjimui yra priimamos bylos, kuriose
formuluojamos teisės taikymo ar aiškinimo problemos, kurių išsprendimas aktualus
tolimesniam teismų praktikos formavimui. Jeigu teisiniais argumentais tokia
problema neiškeliama ir nepagrindžiama, tai laikoma, kad kasacinio nagrinėjimo
dalykas nesuformuluotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Luidas“
v. UAB „Baltijos laikas“, bylos 3K-3-219/2008). Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kasaciniame skunde pateikiamas pasirinktinis atskirų įrodymų turinio
fragmentiškas vertinimas siejant jį su procesinės teisės normomis nesudaro CPK
346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto kasacijos pagrindo.
Dėl CK
2.134 ir 2.135 straipsnių taikymo
Ginčijama 2006
m. rugsėjo 1 d. žemės sklypų dovanojimo sutartis sudaryta ne tiesiogiai kasatoriaus
ir atsakovo S. S., bet per įgaliotinę – atsakovę D. S., kuri yra atsakovo S. S. žmona. Kasatoriaus
teigimu, tai sudaro pagrindą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia CK
1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo
normoms – CK 2.134 ir 2.135 straipsniams. Su tokia kasatoriaus nuomone teisėjų
kolegija nesutinka. Imperatyviųjų įstatymo normų paskirtis yra užtikrinti, kad
nebūtų pažeistos tokių normų tiesiogiai reguliuojamų privatinių santykių
dalyvių, taip pat trečiųjų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai. Būtent
šiais kriterijais privaloma vadovautis nustatant CK 2.134 ir 2.135 straipsnių imperatyvumo
ribas. Pagal bendrąją taisyklę asmenys turi teisę sudaryti sandorius per
atstovus. CK 2.134 ir 2.135 straipsniuose nustatyti atstovo teisių ribojimai
nustatyti atstovaujamojo interesais atsižvelgiant į fiduciarinį atstovo ir
atstovaujamojo santykių pobūdį. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai
įgaliojime atstovaujamasis atstovui pats nurodo sudaryti jo vardu sandorį su CK
2.134 ir 2.135 straipsniuose nurodytais asmenimis, toks sandoris negali būti
vertinamas kaip pažeidžiantis atstovaujamojo teises. Tokia išvada darytina ir
lingvistikai aiškinant CK 2.134 ir 2.135 straipsnių turinį. Prieštaraujantis
imperatyviosioms įstatymo normoms sandoris yra niekinis ir negalioja nepaisant
to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio
1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Atstovo atstovaujamojo vardu sudarytas
sandoris su pačiu savimi, asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, tai pat su
savo sutuoktiniu, tėvais, vaikais ar kitais artimaisiais giminaičiais gali
būti pripažintas negaliojančiu atstovaujamojo reikalavimu (CK 2.134
straipsnio 1 dalis, 2.135 straipsnio 1 dalis). 2006 m. rugsėjo 1 d. įgaliojimu atsakovė
D. S. buvo įgaliota atstovaujamojo – kasatoriaus – vardu sudaryti
žemės sklypų dovanojimo sutartį su atsakovu S. S. konkrečiai
įgaliojime jį įvardijant. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia,
kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta
pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas.
Dėl CK 1.81
straipsnio taikymo
Pagal CK 1.81
straipsnį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra
niekinis ir negalioja. Niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne
teismo sprendimas pripažinti negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Tokio
sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex
officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas gali taikyti
niekinio sandorio teisines pasekmes, t.y. pripažinti iš tokio sandorio ar akto
atsiradusias civilines teises ir pareigas negaliojančiomis, kai nustato, jog
yra pakankamas pagrindas sandorį ar aktą pripažinti niekiniu. Ex officio
(savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį
niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes tik tokiais
atvejais, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu
tampa akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo
ribas lemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Dėl to tuo atveju, kai sandoris ar
aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti
proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, lemiančių kokio nors sandorio ar akto
negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik esant šalies reikalavimui
pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio
forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001
m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje P. V. v.
E. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1319/2001; 2002
m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje BUAB DK „Hermis-draudimas“ v. AB
„Šlifavimo staklės“, Nr. 3K-3-1107/2002). Kasatoriaus nurodyta aplinkybė,
kad atsakovas S. S. 2008 m. lapkričio 25 d. posėdyje
nurodė, jog dovanojimo sandoriai buvo kaip mokesčių sutaupymas, nėra pagrindas
pripažinti 2006 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartį negaliojančia, nes nei
atsakovas, nei kasatorius nedetalizavo, kaip ginčijamu sandoriu buvo siekiama
išvengti mokesčių mokėjimo. Byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo konstatuoti
akivaizdžiai niekinio sandorio fakto.
Atsižvelgdama
į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję
teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas,
todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų kasaciniame
skunde nurodytais pagrindais.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 27 d. pažymą apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme
patirta 76,20 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1
dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos
nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės
biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Atmetus
kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, atsakovams iš kasatoriaus
priteistinos išlaidos advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą
apmokėti. Byloje pateiktas šias atsakovo S. S. išlaidas
patvirtinantis įrodymas – 2009 m. rugpjūčio 3 d. pinigų priėmimo kvitas LAT Nr.
508092, kuriame nurodyta 3000 Lt suma. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši
suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85
patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už
advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus
dydžio 8.14 punkte nustatytą dydį, todėl atsakovui S. S. priteistinos
išlaidos sumažinamos iki 1600 Lt.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo
B. S. S. (duomenys
neskelbtini) 76,20 Lt (septyniasdešimt šešis litus 20 ct) išlaidų,
susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.
Priteisti iš ieškovo
B. S. S. (duomenys
neskelbtini) 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) išlaidų
advokato pagalbai apmokėti atsakovui S. S. (duomenys neskelbtini)
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Egidijus
Laužikas
Juozas
Šerkšnas