Civilinė byla Nr. e2A-192-431/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00809-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7;
(S)
3.4.3.2.3; 3.4.3.11; 3.2.4.11; 3.3.1.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Transred“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Transred“ ieškinį atsakovui A. Ž. dėl turtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3 617,86 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartimi patvirtino BUAB „Transred“ kreditorių sąrašą ir jų reikalavimus, kurie sudaro 3 617,86 Eur. BUAB „Transred“ vadovu nuo pat įmonės įkūrimo buvo atsakovas. Paskutinis įmonės balansas VĮ „Registrų centras“ buvo teiktas už 2012 metus. Pagal šį balansą įmonė 2012 m. turėjo 336 197,00 Lt (97 369,00 Eur) vertės turto, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 306 154,00 Lt (88 668,33 Eur). Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo registro duomenis ieškovė neturėjo darbuotojų nuo 2015 m. kovo 21 d.
2. Po teismo nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo atsakovas UAB „Transred“ turto ir dokumentų bankroto administratorei neperdavė. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis ieškovė neturi nekilnojamojo turto ir registruotų transporto priemonių. Paskutinis ieškovės balansas patvirtina, jog ji buvo nemoki nuo 2012 metų, nes įmonės turtas sudarė 97 369,00 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 88 668,33 Eur. Todėl atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė. Bankroto byla ieškovai buvo iškelta pagal UAB „Teisės ir finansų sprendimai“ pareiškimą. Ieškovė negali pateikti aktualių duomenų apie įmonės finansinę padėtį, bet tai nėra ieškovės pareiga. Teismui pateiktų dokumentų pakanka reikalavimui patenkinti, nes dėl balanso nepateikimo kreditoriai patyrė žalą.
3. Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog krovinių pervežimo paslaugas teikianti UAB „Transred“ neteko galimybių tęsti veiklą po 2012 m. įvykusios UAB MAXIMA LT priklausiusio apie 200 000,00 Lt vertės krovinio vagystės, įvykusios Vengrijoje. Įvykus vagystei, ieškovė samdė teisininkus, siekdama kreiptis į Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybą, tačiau pastaroji institucija atsisakė atlikti veiksmus ir informavo, kad krovinys bus laikomas pavogtu tik po 60 dienų. Tai lėmė situaciją, kad bendrovė tapo nepajėgi atsiskaityti su tiekėjais.
4. Ieškovės apskaitą pagal sutartį vykdžiusi UAB „Teisės ir finansų sprendimai“ buvo nedelsiant informuota apie susidariusią situaciją ir paprašyta pateikti atitinkamus pranešimus valstybės institucijoms apie bendrovės veiklos pabaigą. Tačiau buvo pateiktas tik prašymas panaikinti PVM mokėtojo kodą. Tuo tarpu kiti teisės aktų reikalavimai dėl faktinių priimtų apskaitos dokumentų įtraukimo ir deklaravimo arba įmonės apskaitos dokumentų grąžinimo teisėtam UAB „Transred“ vadovui nebuvo įvykdyti. UAB „Teisės ir finansų sprendimai“ vadovė reikalavo išankstinio mokėjimo, kurio UAB „Transred“ neturėjo galimybės atlikti. Apskaitos įmonė teigė, kad negavusi atlyginimo ji neapskaitys turimų dokumentų. Todėl teismui pateiktos netikslios sumos, ieškovė nebeturi turto. Atsakovas pats deklaruoti arba įpareigoti ką nors kitą neturėjo galimybės, kadangi UAB „Transred“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi apskaitos įmonė negrąžino dokumentų. UAB „Teisės ir finansų sprendimai“ disponavo ir, tikėtina, iki šiol disponuoja visais UAB „Transred“ apskaitos dokumentais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, jog ieškovės 2012 m. balanse nurodyta, kad įmonė turi 336 197 Lt (97 369,38 Eur) vertės turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro – 306 154 Lt (88 668,33 Eur). Tačiau į šią sumą buvo įtraukta 175 404 Lt (50 800,51 Eur) suma, kuri turėtų būti mokama po vienerių metų, t. y. ši suma negali būti vertinama kaip pradelsti įmonės mokėjimai kasacinės instancijos teismo suformuluoto įmonės nemokumo sąvokos aiškinimo prasme (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 2 dalis). Kokią dalį iš grafoje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodytos 130 750 Lt (37 867,82 Eur) sumos sudarė pradelsti mokėjimai taip pat neaišku, tokių duomenų bankroto administratorė nepateikė.
7. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės pradelsti mokėjimai turi viršyti pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, t. y. nagrinėjamu atveju – 48 648,69 Eur (97 369,38 Eur /2). Balanse nurodytos po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai negali būti vertinami kaip pradelsti mokėjimai ataskaitiniais metais, t. y. sudarant įmonės balansą už 2012 ataskaitinius metus, įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (37 867,82 Eur) neviršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (48 684,69 Eur). Be to, neaišku, kokia dalis iš 37 867,82 Eur įsipareigojimų buvo pradelsta. Todėl teismas padarė išvadą, kad oficialių duomenų apie 2012 m. ieškovės finansinę atskaitomybę ir UAB „Transred“ turto bei įsipareigojimų santykį tuo laikotarpiu nėra. Kitų duomenų, ar po 2012 m. įmonės įsipareigojimai didėjo, taip pat nepateikta. Darbuotojai darbo santykius nutraukė iš esmės 2013 m.
8. Pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5323-781/2016 patvirtintą kreditorių reikalavimų sąrašą ieškovės skola VSDFV Vilniaus skyriui sudaro 36,25 Eur, įsipareigojimas Valstybinei mokesčių inspekcijai – 531,34 Eur. Taip pat buvo patvirtinti dviejų trečios eilės kreditorių reikalavimai: UAB „Teisės ir finansų sprendimai“ – 1 832,56 Eur ir ADB „Gjensidige“ – 1 217,71 Eur. Byloje nėra duomenų, kad 2012 m. gruodžio 31 d. ar 2013 m. balandžio 19 d. (balanso sudarymo dieną) ieškovė pagal ĮBĮ nuostatas buvo nemoki. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kada įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos kėlimo, o į bylą pateiktų duomenų nepakanka išvadai, kad įmonės 2012 m. balanso sudarymo dieną jos pradelsti kreditoriniai įsiskolinimai viršijo ½ įmonės turto dalį, t. y. įmonė buvo faktiškai nemoki.
9. Ieškovės argumentas, kad žala iš atsakovo turi būti priteista dėl to, kad bankroto administratorei bankroto bylą iškėlusio teismo nutartimi nustatytas įpareigojimas perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis nebuvo atsakovo įvykdytas, nekeičia teismo išvadų dėl ieškinio reikalavimų neįrodymo. Ginčo dėl fakto, kad įmonės buhalterinę apskaitą nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. tvarkė UAB „Teisės ir finansų sprendimai“, kurios pareiškimu buvo iškelta bankroto byla, ir visi apskaitos dokumentai buvo šioje bendrovėje, o ne atsakovo žinioje, nekilo. Patikrinus LITEKO sistemos duomenis nustatyta, kad bankroto administratorė nesikreipė dėl dokumentų išreikalavimo iš atsakovo, sankcijų taikymo. Todėl teismas padarė išvadą, kad ji neginčijo atsakovo nurodytos aplinkybės dėl dokumentų neturėjimo, jiems esant bendrovės apskaitą tvarkiusios bendrovės žinioje.
10. Ieškovė, net teismo paraginta, nepateikė duomenų apie UAB „Trasred“ turtą, kurie atitiktų ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus požymius. Ieškovės pateikti duomenys nepatvirtina, kad 2012 m. bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą lygį, kuriam esant įmonė pripažįstama nemokia. Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad įmonė būtų prisiėmusi papildomų įsipareigojimų ir pan. Ieškovė neįvykdė CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindė savo reikalavimus. Nenustačius, kad balanso sudarymo dieną įmonė buvo nemoki, taip pat nesant duomenų, kada ieškovės vertinimu, įmonė tapo nemoki, nėra pagrindo konstatuoti, kad šios įmonės vadovas – atsakovas – nepagrįstai neinicijavo bankroto procedūros, nes negalima nustatyti momento, kada įmonė tapo nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Neįrodytas neteisėtas atsakovo neveikimas. Nesant vienos iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), atsakovo civilinė atsakomybė už ieškovės nuostolius negalima.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė BUAB „Transred“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Atsakovas pažeidė ypač svarbias imperatyvias pareigas įstatymuose nustatytas vadovui: tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus. Paskutinis įmonės finansinių ataskaitų rinkinys Juridinių asmenų registrui buvo pateiktas už 2012 metus, įmonės dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti, nebuvo sudarytas įmonės balansas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, nulėmusius tai, jog iškėlus įmonei bankroto bylą, nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
11.2. Bankroto administratorė pateikė teismui įmonės balansą už 2012 metus. Pagal šį balansą įmonės turtas sudarė 97 369,00 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 88 668,33 Eur. Atsakovas neinicijavo bankroto bylos iškėlimo savo vadovaujamai įmonei, pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikė kreditorė. Įmonė nebevykdė veiklos ne nuo bankroto bylos iškėlimo, o daug anksčiau, nes 7 iš 9 įmonės darbuotojų buvo atleisti 2013 metais, pats įmonės vadovas nutraukė darbo santykius su įmone 2014 m. vasario 21 d. Visos šios aplinkybės rodo, kad atsakovas pažeidė įstatymo nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Darytina išvada, kad šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovas yra kaltas dėl bankroto bylos neinicijavimo savo vadovaujamai įmonei, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti ne bankroto administratorę, o atsakovą pateikti teismui duomenis, kokie buvo įmonės pradelsti mokėjimai.
11.3. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-391-178/2015 yra pasisakęs, jog neneigiant apelianto argumentų, kad bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės neturi privilegijų atsakovo civilinės atsakomybės įrodinėjimo procese, negalima ignoruoti nagrinėjamos situacijos specifiškumo, kai, esant duomenų apie buvusį įmonės turtą ir jais grindžiant reikalavimų dėl žalos atlyginimo, už turto išsaugojimų atsakingas asmuo ne tik neperduoda turto ir su juo susijusių dokumentų (galimai ir sąmoningai juos slėpdamas, juo labiau, tyčinio bankroto atveju), bet ir vengia nurodyti aplinkybes apie jų buvimo vietų, neperdavimo priežastis, o po to savo atsikirtimus faktiškai grindžia vien jam pareikšto reikalavimo neįrodytumu, kitaip tariant, neigia ieškinį savo neteisėtų veiksmų pasekmėje sukurta sau naudinga situacija, nors niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Taisyklė, jog civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus kaltę, privalo įrodyti ieškovas, niekaip nešalina atsakovo pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius jo atsikirtimų pagrįstumą ir paneigiančius ieškovo teikiamus argumentus ir įrodymus visais civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo klausimais (CPK12,178 straipsniai).
11.4. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė procesinę šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis), taip pat CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atsakovo kaltės prezumpciją ir dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą. Teisme pats atsakovas nurodė, jog dėl 2012 metais įvykusios UAB MAXIMA LT priklausiusio gabento krovinio vagystės bendrovė tapo nepajėgi atsiskaityti su tiekėjais, t.y. pats atsakovas pripažino, kad 2012 metais įmonė tapo nemoki. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad įmonė 2012 metais buvo nemoki, tik įrodinėjo, jog įmonė tapo nemoki ne dėl jo kaltės. Tačiau ši aplinkybė neturi jokios įtakos vadovo civilinei atsakomybei pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Vien šios aplinkybės pripažinimas, kad po 2012 metais įvykusios krovinio vagystės įmonė tapo nepajėgi atsiskaityti su tiekėjais, buvo pakankamas pagrindas tenkinti ieškinį.
11.5. Įmonių bankroto įstatyme administratoriui nėra nustatyta pareiga prašyti teismo skirti įmonės vadovui baudą dėl įmonės dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui. Kreiptis dėl baudos skyrimo yra administratoriaus teisė. Tuo tarpu atsakovui įstatyme yra nustatyta pareiga iškėlus bankroto bylą perduoti bankroto administratoriui dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Atsakovas buvo įpareigotas perduoti įmonės dokumentus teismo nutartimi, kuria buvo iškelta bankroto byla jo vadovaujamai įmonei. Atsakovas buvo įpareigotas perduoti įmonės dokumentus bankroto administratoriaus įsakymu. Todėl teismo išvada, kad bankroto administratorius nesikreipė dėl dokumentų išreikalavimo iš atsakovo, vien dėl to, kad neprašė teismo skirti buvusiam vadovui baudos už dokumentų neperdavimą, yra nepagrįsta.
11.6. Atsakovo nurodyta aplinkybė, jog jis neturi įmonės dokumentų, nes jie yra buhalterinę apskaitą tvarkiusioje įmonėje, nešalina atsakovo pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte pareiga perduoti įmonės dokumentus nustatyta įmonės valdymo organams, t.y. vadovui. Todėl administratorius turi teisę reikalauti perduoti įmonės dokumentus ne iš bet kurio asmens, o tik iš vadovo. Todėl teismas turėjo įpareigoti ne administratorių, o atsakovą pateikti teismui duomenis apie pradelstus įsipareigojimus ir kitus duomenis. Atsakovo teiginys, jog bendrovė, tvarkiusi jo įmonės buhalterinę apskaitą, jam neperduoda įmonės dokumentų, nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Be to, atsakovas, negalėdamas gauti dokumentų iš bendrovės, kuri tvarkė jo įmonės buhalterinę apskaitą, galėjo ir turėjo kreiptis į teismą, iškėlusį bankroto bylą, su prašymu išreikalauti įmonės dokumentus iš bendrovės, tvarkiusios jo įmonės apskaitą.
12. Atsakovas A. Ž. per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
13. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš bankrutuojančios įmonės vadovo padarytą žalą kreditoriams dėl to, kad įmonės vadovas nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
14. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5323-781/2016 iškėlė UAB „Transred“ bankroto bylą ir bankroto administratore paskyrė MB „Bankrotų centras“. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „Transred“ kreditorių reikalavimų sąrašas, pagal kurį bendra patvirtintų reikalavimų suma – 3 617,86 Eur. Iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Transred“ vadovu buvo atsakovas. Bankroto administratorė teigia, jog pagal paskutinį Juridinių asmenų registrui pateiktą balansą UAB „Transred“ nemoki buvo jau nuo 2012 m., todėl buvusiam įmonės vadovui taikytina ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta atsakomybė ir įmonei iš atsakovo priteistina 3 617,86 Eur patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma.
15. Tuo atveju, jei yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovai šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Atsakomybė įmonės vadovui minėtu pagrindu taikoma tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
16. Taigi, taikydamas atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
17. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas pripažino, jog BUAB „Transred“ balanso duomenys nerodo jos nemokumo 2012 m. Todėl teismas padarė išvadą, jog nesant duomenų, kada įmonė tapo nemokia, nėra pagrindo konstatuoti, kad šios įmonės vadovas nepagrįstai neinicijavo įmonės bankroto procedūrų, nes negalima nustatyti momento, kada įmonė tapo nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su šiomis pirmos instancijos teismo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė netinkamai aiškina balanse esančius įmonės duomenis. Pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog UAB „Transred“ balansas nerodo įmonės nemokumo 2012 metais. Tačiau įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nėra vienintelis kriterijus, nustatant įmonės finansinę būklę. Todėl teismas turėjo vertinti visus byloje esančius ir kitus jam prieinamus viešus duomenis.
18. Reikšminga byloje yra ta aplinkybė, jog pats atsakovas pripažino, kad dėl 2012 m. įvykusios didelės vertės gabento krovinio vagystės, UAB „Transred“ neteko galimybių tęsti veiklos, tapo nepajėgi atsiskaityti su tiekėjais. Kiti byloje esantys duomenys patvirtina, jog beveik visi darbuotojai darbo santykius su įmone nutraukė 2013 m. Be to, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikusi kreditorė UAB „Teisės ir finansų sprendimai“ kartu su pareiškimu pateikė ir antstolio 2014 m. lapkričio 12 d. išieškojimo negalimumo aktą vykdomojoje byloje Nr. 0174/14/19045, kuriame nurodyta, jog antstolis, vykdydamas išieškojimą pagal Vilniaus miesto apylinės teismo 2014 m. vasario 24 d. vykdomąjį raštą, nerado jokio UAB „Transred“ turto, į kurį galimą būtų nukreipti skolos išieškojimą. Taigi 2014 m. įmonė nebeturėjo iš viso jokio turto, bet jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pagal turimus duomenis galima daryti išvadą, jog 2013 m. UAB „Transred“ jau buvo nemoki.
19. Nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą, todėl jei nuo to momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas yra laikytinas žala. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę, įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014)
20. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
21. Pagal aptartą teismų praktiką visi kreditorių reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje, gali būti pripažinti žala tik išimtiniais atvejais, jei ieškovas įrodo, kad jei ne vadovo delsimas, su kreditoriais būtų visiškai atsiskaityta. Vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo paties neteisėto delsimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo būtent visą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartimi patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą, tačiau nepateikia teismui jokių duomenų, kada ši skola atsirado, ar ji didėjo nuo 2013 m. iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio. Pažymėtina, jog pagal ĮBĮ nuostatas bankrutuojančios įmonės kreditoriai dėl jų reikalavimų patvirtinimų visų pirma kreipiasi į bankroto administratorių bei teikia jam visus skolos pagrindą ir dydį patvirtinančius duomenis.
22. Bankroto administratorius nuolat bendradarbiauja su įmonės kreditoriais tiek kreditorių susirinkimų metu, tiek vykdydamas kitas bankroto procedūras. Todėl pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo galimybę pateikti teismui visus duomenis apie teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų atsiradimo pagrindą, pradžią, skolos pradelsimo terminą bei galimą jos padidėjimą. Tačiau ieškovė šios savo įrodinėjimo pareigos nevykdė ir nei pirmos instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti prašomos priteisti 3 617,86 Eur žalos dydžio ir atsakovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei priežastinį ryšį. Todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio.
23. Ieškovė įmonės vadovo atsakomybę taip pat grindžia aplinkybe, jog atsakovas nevykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos ir neperdavė administratorei įmonės turto pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tačiau už šios pareigos nevykdymą buvusiam įmonės vadovui yra taikomos ĮBĮ numatytos sankcijos – baudos skyrimas bei apribojimas teisės nuo 3 iki 5 metų eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, o ne priteisiama įmonės kreditoriams padaryta žala.
24. Teisminio nagrinėjimo dalykas byloje nustatomas pagal pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas; 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas; 143 straipsnio 3 dalis). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017).
25. Priklausomai nuo to, kokiu faktiniu pagrindu reiškiamas ieškinys bendrovės vadovui – ar tuo pagrindu, kad vadovas nevykdė pareigos laiku pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), ar tuo pagrindu, kad vadovas netinkamai organizavo buhalterinę apskaitą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7, 8, 12 dalys, Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 12, 21 straipsniai), ieškovas turi įrodyti, o teismas – nustatyti skirtingas faktines ir teisines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškiamą reikalavimą įrodinėjo, remdamasi ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybe. Tuo tarpu jokių aplinkybių, kaip 3 617,86 Eur skola kreditoriams yra susijusi su įmonės vadovo netinkamu finansinės atskaitomybės dokumentų tvarkymu ar buhalterinės apskaitos organizavimu, ieškovė nenurodė.
26. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Laima Gerasičkinienė
Asta Radzevičienė
Alma Urbanavičienė