Baudžiamoji
byla Nr. 2K–33/2011 nuasmeninta
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.14.1.2.1.
2.1.7.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. vasario 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko
Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S.
(V. S.) kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio
30 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu
trejiems metams.
Iš V. S. priteista
nukentėjusiajai D. J. atlyginti 1068 Lt turtinę žalą.
Taip pat skundžiama
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
liepos 29 d. nutartis, kuria nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
V. S. nuteistas už tai,
kad 2009 m. rugsėjo 20 d., apie 1.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio,
veikdamas grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, turėdamas
tikslą pagrobti svetimą turtą, atėjo į T. A. S. priklausančią sodybą, esančią Trakų
rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ir pagrobė kieme stovėjusią jo
savaeigę žoliapjovę „Toro“ su akumuliatoriaus pakrovimo laidais, kurią kartu su
ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis įkrovė į tame pačiame kieme
stovėjusį neužrakintą automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)), priklausantį D. J., automobilio spynelėje buvusiu raktu užvedė
automobilio variklį ir išvažiavo. Taip bendromis pastangomis pagrobė K. S.
priklausantį 2000 Lt vertės turtą ir D. J. priklausantį 10 000 Lt
vertės automobilį bei jame buvusį 100 Lt vertės vairuotojo pažymėjimą Nr.
51148315.
Kasaciniu skundu
nuteistasis V. S. prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio
30 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 29 d. nutartį panaikinti.
Kasatorius teigia, kad nusikaltimo
nepadarė, nuteistas nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį
buvo apskundęs apeliacinės instancijos teismui. Tačiau apeliacinės instancijos
teismas nuosprendį paliko galioti remdamasis tais pačiais įrodymais, kurie
nepatvirtina jo dalyvavimo padarant nusikaltimą. Kasatorius teigia, kad
nukentėjusiosios D. J., liudytojo V. K. parodymai įvertinti netinkamai; kuo
remiantis specialistas nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonas buvo jo ir jis
šiuo naudojosi nusikaltimo padarymo metu, neaišku, byloje nėra nė vieno
tiesioginio įrodymo, patvirtinančio, kad jis dalyvavo automobilio ir
žoliapjovės vagystėje.
Atsiliepimu Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras
prašo nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad,
susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga bei joje
priimtais teismų sprendimais, matyti, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos
išsamiai ir nešališkai, teismai esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų
nepadarė. Nuteistojo V. S. kaltė padarius BK 178
straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismo
posėdžio metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais
įrodymais, kuriuos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vertino
nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Jo kaltė grindžiama
nuosekliais ir iš esmės neprieštaringais liudytojų V. K., S. Ž. parodymais,
duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylą
nagrinėjant teisme, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto pažyma bei kitais
byloje surinktais įrodymais.
Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde daug dėmesio skirta tiek
pirmosios instancijos, tiek apeliacinės
instancijos teismų sprendimams, juose padarytų išvadų kritikai, akcentuojant tai, kad, nuteistojo manymu, teismai
ne iki galo ištyrė ar netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Kasaciniame
skunde ginčijamos vienokios ar kitokios faktinės bylos aplinkybės,
bandoma nurodyti, kaip vertinti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus,
specialisto pateiktą išvadą, kurias iš
nustatytų aplinkybių laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai ar
laikytinos prielaidomis, kartu nurodant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų
menamus pažeidimus. Šie kasacinio
skundo teiginiai yra deklaratyvūs, be to, akivaizdu, kad toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos
nagrinėjimo dalykas ir plačiau nesvarstytinas.
Prokuroras pažymi, kad pirmosios bei
apeliacinės instancijos teismai vertino įrodymų visumą, neakcentuodami ir
neteikdami viršenybės vienam iš įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S.
nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį,
bausmė paskirta laikantis
BK 54 straipsnyje nustatytų
pagrindų ir nėra aiškiai per griežta.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus
teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija
konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymo nėra pagrindo.
Dėl BPK 20, 305 straipsnio ir 320
straipsnio 3 dalies taikymo
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad
kasatorius, teigdamas, jog teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, iš esmės
nesutinka su įrodymų vertinimu, t. y. ginčija pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrįstumą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus
nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik
teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar
pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs
su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos
nagrinėjimo dalykas. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino
įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės
instancijos teismas. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20
straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų
vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos
prieštaraujančios įstatymui.
Įrodymai, kuriais grindžiamos pirmosios
instancijos teismo išdavos, nuosprendyje išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti
(BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliaciniame skunde, taip pat kaip
kasaciniame, nuteistasis teigė, kad jis vagystėje nedalyvavo, kad automobilis
ir žoliapjovė pavogti – nežinojo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą
išanalizavęs ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo
nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, BPK 20 straipsnio 5
dalies reikalavimai nepažeisti. Nuteistojo gynybos versija grindžiama tuo, kad
automobilį „VW Golf“ ir žoliapjovę jam paliko pažįstami vyrai (kurių nei
pavardžių, nei jų buvimo ar gyvenamosios vietos nežino), buvo tiriama bylą
nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, analizuojama ir bylą nagrinėjant
apeliacine tvarka. Abiejų instancijų teismų sprendimuose, remiantis byloje
ištirtais įrodymais, ji motyvuotai atmesta. Liudytojų, kurie būtų matę patį
automobilio ir žoliapjovės vagystės faktą, byloje nėra, tačiau pirmosios
instancijos teismas, įvertinęs liudytojų V. K., S. Ž., nukentėjusiųjų D.
J., K. S. bei paties V. S. parodymus, duomenis, užfiksuotus apžiūrų, t. y. BPK 207 straipsnyje
numatytų procesinių veiksmų atlikimo metu, bei kitus nuosprendyje išdėstytus
įrodymus, ir, įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad minėtą automobilį bei
žoliapjovę, veikdamas kartu su nenustatytais asmenimis, pavogė V. S.
Apeliacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, pripažino, kad pirmosios
instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas, nuosprendyje išdėstytos teismo
išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija
nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo.
Kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį ir į tai, kad tiesioginiai įrodymai
neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo
proceso elementai (BPK 20 straipsnis). Tai reiškia, kad
netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais
įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia
ir logiška grandine.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame
skunde. Apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė,
priimtoje nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė (BPK 332
straipsnio 5 dalis). Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. S. baudžiamasis
įstatymas – BK 178 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.
Nesant pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo
BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti
tenkinamas.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. S.
kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas
Klimavičius
Vytautas
Piesliakas
Aldona
Rakauskienė