Civilinė byla Nr. 2-1359/2014

Proceso Nr. 2-55-3-01833-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 109.;129.13.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rideko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria nutarta išduoti vykdomąjį raštą, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-839-553/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB bankas prašymą dėl vykdomųjų raštų išdavimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas akcinė bendrovė SEB bankas) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rideko“ dėl įpareigojimo grąžinti kilnojamąjį turtą, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teisme nagrinėta civilinė byla pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) ieškinį atsakovui UAB „Rideko“ dėl įpareigojimo grąžinti lizinguojamą turtą, nes atsakovas nevykdė lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, nutraukta šalims sudarius ir teismui 2013 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį.

AB SEB bankas pateikė teismui prašymą pakeisti ieškovą AB „SEB lizingas“ jo teisių perėmėju AB SEB banku; išduoti vykdomąjį raštą, kuriuo BUAB „Rideko“ būtų įpareigojama grąžinti ieškovui AB SEB bankui jam nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą. Nurodė, kad atsakovui tinkamai nevykdant taikos sutarties sąlygų, 2013 m. birželio 25 d. pranešimu ieškovas pranešė atsakovui UAB „Rideko“ apie susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo apie lizingo sutarčių nutraukimą nuo 2013 m. liepos 3 d., jeigu atsakovas nepadengs susidariusio 79 335,26 Lt įsiskolinimo. Atsakovui įsiskolinimo per nurodytą laikotarpį nepadengus, finansinio lizingo sutartys buvo nutrauktos. 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Kauno apygardos teismas UAB „Rideko“ iškėlė bankroto bylą. Ieškovo teigimu, po bankroto bylos iškėlimo UAB „Rideko“ neketina vykdyti nutrauktų sutarčių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi išdavė ieškovui AB SEB bankui vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-839-53/2013, kuriuo atsakovas BUAB „Rideko“ įpareigojamas grąžinti ieškovui AB SEB bankui kilnojamąjį turtą: 1) greitaeigį mobilų kraną P+H OMEGA-S20, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2) savivartę puspriekabę BLUMHARDT SAK 40.18/70E, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. AH410; 3) Iveco Magirus 260E34 6x6, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 4) Iveco Magirus 260E37, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 5) Volvo FM-12, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 6) VW T5 Multivan, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 7) 10 m3 talpos atliekų konteinerių (20 vnt.); prašymo dalyje dėl Mercedes-Benz 2628, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) netenkino.

Teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtinta ieškovo AB „SEB lizingas“ ir atsakovo UAB „Rideko“ sudaryta taikos sutartis. Ieškovas pateikė teismui įrodymus, kad atsakovas taikos sutarties sąlygų tinkamai nevykdė, visos lizingo sutartys buvo nutrauktos nuo 2013 m. liepos 3 d. Atsakovui teigiant, kad jis yra įvykdęs įsipareigojimus pagal ginčui aktualias lizingo sutartis, ieškovas pateikė teismui įrodymus apie susidariusį įsiskolinimą pagal kiekvieną atskirą lizinguojamo turto objektą. Atsakovo atstovas pripažino, kad įrodymų, paneigiančių duomenis apie įsiskolinimą, jis pateikti teismui negali, teigė, kad ieškovas šiam įsiskolinimui padengti privalėjo panaudoti kitas lėšas, gautas už turtą, nesusijusį su byloje nagrinėtu ginču. Jokių konkrečių duomenų ir įrodymų, kokiu pagrindu ir kokio dydžio galimai gautos lėšos turėjo būti panaudotos atsakovo sutartinių įsipareigojimų dengimui nagrinėjamojoje byloje, atsakovo atstovas nurodyti negalėjo; taip pat patvirtino, kad bankrutuojanti įmonė lėšų skolos padengimui neturi. Teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog atsakovas neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtintos šalių sudarytos taikos sutarties sąlygų, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovo prašymą ir išduoti vykdomąjį raštą dėl lizinguoto turto sugrąžinimo (CPK 646 str. 3 d.).

Teismas netenkino ieškovo prašymo dėl Mercedes-Benz 2628, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nustatęs, kad taikos sutartimi šalys neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl šios transporto priemonės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį, ieškovo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, klaidingai nustatė taikos sutarties pažeidimo faktą, vadovaudamasis ieškovo pateiktais neteisingais duomenimis, nepagrįstai neatsižvelgdamas į atsakovo pateiktą informaciją, kuri paneigia visą ieškovo poziciją.
2. Pagrindinis dokumentas, kuriuo rėmėsi teismas – ieškovo pateiktas 2013 m. birželio 25 d. pranešimas apeliantui apie skolos likutį ir sąlyga, jog nepadengus skolos, lizingo sutartys bus nutrauktos. Tačiau teismas nevertino apelianto pateiktų įrodymų, kad sutartys nuo 2013 m. liepos 3 d. nebuvo nutrauktos, nes 2013 m. rugsėjo 4 d. ieškovo pranešime nurodyta mažesnė skolos suma, taigi apeliantas įvykdė 2013 m. birželio 25 d. pretenziją, taikos sutartyje nurodytos lizingo sutartys buvo vykdomos iki 2013 m. rugsėjo mėnesio. Ieškovas nepateikė teismui 2013 m. rugsėjo 4 d. pretenzijos, ją pateikė apelianto bankroto administratorius, kartu pateikdamas ir jos įvykdymą patvirtinantį banko išrašą, liudijantį 21 811,80 Lt sumokėjimą 2013 m. rugsėjo 12 d., tačiau teismas į šiuos duomenis neatsižvelgė.
3. Teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik ieškovo pateikta informacija, nekreipė dėmesio į atsakovo poziciją, pagrįstą rašytiniais įrodymais, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.
4. Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2002-254/2014 pagal BUAB „Rideko“ ieškinį AB SEB bankui dėl nuosavybės teisių į lizingo sutartimis perduotą turtą pripažinimo; taigi minėtos ir nagrinėjamos bylų ginčo dalykas tapatus; kartu su minėtu ieškiniu pateikta informacija patvirtina visišką atsiskaitymą su AB SEB banku. Apeliantas nesutinka su teismo nuomone, kad apelianto pozicija, jog ieškovas skolos dengimui privalėjo naudoti lėšas, gautas iš kito turto, yra nesusijusi su nagrinėjama byla. Ieškovas privalėjo įskaityti iš realizuoto automobilio MAN 19.422 4x4, kuris dar prieš sudarant taikos sutartį buvo parduotas paties ieškovo iniciatyva, gautas pajamas. Jokių duomenų apie šio automobilio pardavimą ir gautą sumą ieškovas nepateikė, teismas netenkino prašymo dėl tokių duomenų išreikalavimo, todėl negalima tiksliai nustatyti, koks likęs atsakovo įsiskolinimo dydis ir ar jis tebeegzistuoja, nes tikėtina, kad skola visiškai grąžinta.

Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantas pateikė prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu. Prašymas grindžiamas tuo, kad AB SEB banko teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto pagal taikos sutartį išdavimo įgytų tuomet, jei būtų konstatuotas atsakovo įsiskolinimas pagal taikos sutartyje nurodytas lizingo sutartis. Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje UAB „Rideko“ bankroto byloje 2014 m. kovo 19 d. nutartimi teismas panaikino AB SEB banko kreditorinį reikalavimą, išskyrė jį nagrinėti į atskirą bylą, kurią 2014 m. birželio 16 d. nutartimi sustabdė iki kol bus išnagrinėta Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2002-254/2014 pagal BUAB „Rideko“ ieškinį AB SEB bankui dėl nuosavybės teisės pripažinimo į lizingo objektus, t. y. į tą patį turtą, dėl kurio išieškojimo ginčijama nutartimi išduotas vykdomasis raštas. Nurodytoje byloje bus patvirtintas arba paneigtas apelianto skolos ieškovui faktas, o tuo pačiu bus patvirtintas arba paneigtas tariamo taikos sutarties pažeidimo faktas, teismo nustatytos aplinkybės turės įrodomąją galią ir jų nebereikės nustatinėti iš naujo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad padengta visa skola. 2013 m. rugsėjo 4 d. pretenzijoje AB „SEB lizingas“ nurodė mažesnį įsiskolinimą, tačiau apelianto pateiktas banko išrašas patvirtina tik dalies skolos sumokėjimą.
2. Svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl vykdomojo rašto išdavimo tai, kad apeliantui iškelta bankroto byla. Pranešimo, kad įmonė ketina toliau vykdyti ginčo finansinio lizingo sutartis po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorius nepateikė (ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p.), todėl bet kokiu atveju šios sutartys būtų pasibaigusios dėl bankroto bylos iškėlimo.
3. Apelianto nurodomoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2002-254/2014 ir nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai nėra tapatūs, todėl teismas neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą. Civilinėje byloje Nr. 2-2002-254/2014 sprendžiamas BUAB „Rideko“ nuosavybės teisės į lizinguotas transporto priemones pripažinimo klausimas, o šioje byloje buvo pareikštas ieškinys dėl įpareigojimo grąžinti lizinguotą turtą.
4. Teismas neturėjo pagrindo aiškintis aplinkybių dėl vilkiko MAN 19.422, kuris nebuvo nurodytas taikos sutartyje ir nėra šio ginčo dalyku.
5. Aplinkybė dėl lizinguoto automobilio Mersedes-Benz 2628 pardavimo ir lėšų įskaitymo į atsakovo mokėtinus verčių dengimus yra nauja ir nebuvo nurodyta prašymo nagrinėjimo metu, pateikta tik atskirajame skunde. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas teikia šio automobilio perdavimą nuosavybėn patvirtinantį aktą, kuris patvirtina, kad UAB „Rideko“ šį turtą išsipirko ir jis buvo perduotas apelianto nuosavybėn.
6. Apeliantas nepaneigė, jog jo atstovas pripažino, kad įrodymų, paneigiančių duomenis apie įsiskolinimą, pateikti teismui negali, taip pat patvirtino, kad bankrutuojanti įmonė lėšų skolos dengimui neturi.

Atsiliepdamas į atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo ieškovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismo patvirtintoje taikos sutartyje šalys aiškiai susitarė, kad vykdomojo rašto išdavimas siejamas ne su skolos buvimu, o su lizingo sutarčių nutraukimo faktu, kurios nutrauktos nuo 2013 m. liepos 3 d., sutarčių nutraukimo faktas neginčijamas. Bankroto administratorius neinformavo, kad ketintų vykdyti nutrauktas lizingo sutartis. Byloje teismas jau vertino aplinkybes, susijusias su įsiskolinimo buvimu ir jos turi prejudicinę reikšmę Kauno apygardos teisme nagrinėjamai civilinei bylai Nr. 2-2002-254/2014.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto prašymas stabdyti bylą netenkinamas.

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. CPK 163 straipsnio 3 punkte numatyta, jog teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog sustabdyti civilinę bylą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2010; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011). Be to, negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010). Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005).

Apeliantas prašo sustabdyti nagrinėjamą bylą tol, kol bus išnagrinėta kita civilinė byla (ir įsiteisės sprendimas joje), kurioje pareikštas reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teisę į kilnojamąjį turtą, kurį, šioje byloje tenkindamas ieškovo prašymą išduoti vykdomąjį raštą, teismas įpareigojo apeliantą grąžinti ieškovui. Teigia, kad nurodytoje byloje bus patvirtintas arba paneigtas apelianto skolos ieškovui faktas, o tuo pačiu bus patvirtintas arba paneigtas tariamo taikos sutarties pažeidimo faktas.

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygos liudija šalių susitarimą, kad sutartyje numatytų mokėjimų nevykdymas suteikia teisę ieškovui nutraukti lizingo sutartis bei reikalauti, jog atsakovas nedelsiant grąžintų lizinguojamą turtą. Taikos sutartyje vykdomojo rašto išdavimas siejamas ne tik su skolos buvimu, bet ir su lizingo sutarčių nutraukimo faktu, šios aplinkybės buvo nustatinėjamos nagrinėjamoje byloje (CPK 646 str. 3 d.). Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2002-254/2014 lizingo sutarčių nutraukimo apeliantas nekvestionuoja. Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai bei nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju neegzistuoja CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytas privalomas civilinės bylos sustabdymo pagrindas, todėl apelianto prašymas dėl bylos sustabdymo netenkintinas.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria išduotas vykdomasis raštas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nustatyta, Vilniaus apygardos teisme nagrinėta civilinė byla dėl įpareigojimo grąžinti lizinguojamą kilnojamąjį turtą 2013 m. sausio 7 d. nutartimi nutraukta šalims sudarius ir teismui patvirtinus taikos sutartį.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu šalys gali sudaryti taikos sutartį, kuria tarpusavio nuolaidomis įsipareigoja užbaigti teisminį ginčą ir iš dalies įvykdyti vienos kitai pareikštus ieškinio reikalavimus (CK 6.983 str. 1 d.). Teismo patvirtinta taikos sutartis turi šalims galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str.). Teismo patvirtinta taikos sutartis yra privaloma ir vykdoma pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo nutartyje dėl jos patvirtinimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2008). Taikos sutartis, kurios sudarymas, patvirtinimas ir vykdymas nustatytas materialiosios ir proceso teisės normų, ypatumas yra tas, kad, taikos sutarties šaliai nevykdant sutartimi nustatytos prievolės, suinteresuotos šalies (kreditoriaus) prašymu pagal teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, rezoliucinę dalį išduodamas vykdomasis raštas ir jis vykdomas CPK nustatyta tvarka. Taigi vykdomojo rašto išdavimas dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies siejamas su nustatymu, kad viena iš sutarties šalių pažeidė (neįvykdė) joje nustatytų prievolių (CPK 646 str. 3 d.).

Bylos duomenys liudija, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi buvo atnaujintas finansinio lizingo sutarčių Nr. 2010-080179, 2010-080222 ir 2010-080223, ieškovo nutrauktų 2011 m. spalio 20 d. pranešimu Nr. 02-03-02-6531, galiojimas, o atsakovas įsipareigojo, atnaujinus minėtas sutartis, kiekvieną mėnesį pagal visas sutartis vykdyti mokėjimus, kurių konkretūs dydžiai pagal atskiras finansinio lizingo sutartis ir jų sumokėjimo terminai yra nurodyti šalių pasirašytuose pakeistuose mokėjimų grafikuose – sąskaitose. Taip pat buvo patvirtintas šalių susitarimas, kad bet kurioje finansinio lizingo sutartyje numatytų mokėjimų nevykdymas daugiau kaip 60 (šešiasdešimt) kalendorinių dienų yra laikomas esminiu šios sutarties pažeidimu ir suteikia ieškovui teisę anksčiau laiko nutraukti visas minėtas finansinio lizingo sutartis bei reikalauti, kad atsakovas nedelsiant grąžintų ieškovui lizinguotą turtą. Tokiu atveju ieškovas kreipiasi į teismą dėl vykdomojo rašto, kuriuo atsakovas įpareigojamas grąžinti ieškovui žemiau nurodytą turtą, išdavimo (teismo patvirtintos taikos sutarties 1 ir 2 p.) (1 t., 168-170 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio pobūdžio vykdomojo rašto išdavimui pakanka konstatuoti lizingo sutarčių nutraukimo faktą, o nutraukimo data neturi esminės reikšmės, svarbu, kad sutartys būtų nutrauktos iki kreipimosi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius atsakovą netinkamai vykdžius taikos sutarties sąlygas, kad visos lizingo sutartys buvo nutrauktos. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, teigia, kad vykdė taikos sutarties sąlygas ir po ieškovo 2013 m. birželio 25 d. pranešimo apie sutarties nevykdymą ir lizingo sutarčių nutraukimą nuo 2013 m. liepos 3 d. Pasak apelianto, tai patvirtina 2013 m. rugsėjo 4 d. ieškovo pretenzija, kurioje nurodyta mažesnė įsiskolinimo suma; be to, bankroto administratorius pateikė ir pretenzijos įvykdymą patvirtinantį banko išrašą, liudijantį 21 811,80 Lt sumokėjimą 2013 m. rugsėjo 12 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai nepaneigia taikos sutarties sąlygų vykdymo pažeidimo ir lizingo sutarčių nutraukimo fakto, juo labiau, kad lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumo apeliantas neginčija. Kaip teisingai pastebėjo ieškovas, atsakovui iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius nepranešė ieškovui apie ketinimą vykdyti sutartis (jei laikė jas nenutrauktomis), todėl jos laikomos nutrauktomis (ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p.).

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Rideko“ iškėlimo, Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 14 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo UAB „Rideko“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines teises, esančius pas atsakovą ir/arba trečiuosius asmenis ir sustabdė išieškojimą vykdymo procese, uždraudė perduoti įmonės turtą kitiems asmenims. Konstatuotina, jog tokia nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės apribojo apelianto galimybes pačiam vykdyti taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Apelianto nurodomas R. J. 2013 m. rugsėjo 12 d. atliktas mokėjimas pagal ginčo lizingo sutartis už UAB „Rideko“ (2 t., 21 b. l.), patvirtina atliktą dalinį mokėjimą CK 6.50 straipsnio pagrindu, tačiau nepaneigia netinkamo taikos sutarties sąlygų vykdymo. CK 6.574 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir per papildomai lizingo davėjo nustatytą terminą pažeidimo nepašalina, lizingo davėjas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Minėtos taikos sutarties sąlygos įtvirtino lizingo davėjo teisę pareikalauti grąžinti sutarties dalyką, tačiau neatėmė teisės reikalauti nuostolių atlyginimo, kuriuos už lizingo gavėją atliktais mokėjimais galimai sumažino R. J., tačiau šios aplinkybės nustatinėtinos sprendžiant dėl AB SEB banko kreditorinio reikalavimo dydžio atsakovo bankroto byloje.

Apeliantas nepagrįstai skundžiamos nutarties teisėtumą kvestionuoja ir tuo, kad teismas neišreikalavo ir netyrė duomenų apie iki taikos sutarties sudarymo parduoto automobilio MAN 19.422 4x4 pardavimą ir gautą sumą, šios sumos įskaitymus. Iki taikos sutarties sudarymo egzistavusios aplinkybės galėjo turėti įtakos taikos sutarties sudarymui ir jos sąlygoms, o ne taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui.

Konstatuotina, kad įrodymų, patvirtinančių visišką atsiskaitymą su ieškovu pagal lizingo sutartis, apeliantas nepateikė, deklaratyviai teigdamas, kad skola mažesnė arba jos nėra.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Tiek skundžiamos nutarties turinys, tiek bylos medžiaga liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip kaip juos vertina apeliantas nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei nutarties nepagrįstumo.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rideko“ prašymo dėl bylos sustabdymo netenkinti.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                Danutė Gasiūnienė