Civilinė byla Nr. e2A-23-880/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10722-2020-5
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14.;
1.3.5.7.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Lino Zinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Rytų eksporto grupė“ ir akcinės bendrovės „LG Cargo“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Rytų eksporto grupė“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „LG Cargo“ dėl nuostolių ir nepagrįstai įskaityto nuomos mokesčio priteisimo bei atsakovės priešieškinį ieškovei dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovės 33 668,36 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad prašomą priteisti sumą sudaro 18 121,35 Eur nuomos mokesčio už sausio mėnesį, 8 147,01 Eur neteisėtai užskaitytų lėšų už vasario mėnesio nuomą ir 7 400 Eur nuostolių. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. birželio 22 d. su AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo sudaryta vagonų nuomos sutartis Nr. SVN(DK)-35 (toliau ir – Sutartis), pagal kurią šalys susitarė, kad nuomotojas, t. y. AB „Lietuvos geležinkeliai“, įsipareigoja perduoti jai laikinai valdyti dengtuosius vagonus, o ji įsipareigojo priimti vagonus ir mokėti nuomos mokestį sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais. Pagal Sutarties sąlygas taip pat buvo numatyta, kad ji per tris darbo dienas po sutarties sudarymo turi pateikti AB „Lietuvos geležinkeliai“ rašytinį prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimo su kitų valstybių geležinkeliais, tuo tarpu AB „Lietuvos geležinkeliai“ įsipareigojo, gavusi rašytinį jos prašymą, derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas su kitų valstybių geležinkeliais ir tokiu būdu įsipareigojo užtikrinti, kad bus suderinti kursavimo maršrutai ir sąlygos jai vykdyti maršrutus Rusijos Federacijoje tiek 2019, tiek ir 2020 metams. Ieškovė nurodė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2019 m. balandžio 30 d. – raštu ją informavo, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ perleidžia krovinių vežimo ir susijusių paslaugų veiklą (verslą) savo dukterinei bendrovei – AB „LG Cargo“, o perleidus krovinių vežimo ir susijusių paslaugų veiklą (verslą) AB „LG Cargo“ AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisės ir pareigos, kylančios iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių vežimo santykių ir sudarytų sutarčių, buvo perduotos AB „LG Cargo“. Ieškovė nurodė, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, kadangi nebuvo atliktas tinkamas maršrutų suderinimas, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 23 d. jai nebuvo užtikrinta galimybė pasikrauti krovinius Rusijos Federacijoje, nors tai buvo esminė sutarties sąlyga ir pagrindinis šios sutarties tikslas. Ji nurodė, jog, kaip yra numatyta sutartyje, prašymą suderinti kursavimo maršrutus ir sąlygas 2020 metams, atsakovei pateikė dar 2019 m. spalio 2 d., tačiau apie tai, kad maršrutai nėra suderinti ir ji nebeteko teisės pakrauti vagonų Rusijos Federacijoje, atsakovei tapo žinoma vėliausiai 2019 m. gruodžio 23 d., tačiau šio fakto atsakovė jai nenurodė iki pat 2019 m. gruodžio 30 d., be to ši informacija buvo suteikta tik jai pačiai pasikreipus dėl informacijos patikslinimo. Atsakovės nesąžiningumą parodo tai, kad atsakovė žinodama, kad ji nebegali vykdyti veiklos, dėl kurios ir buvo sudarytas susitarimas, pateikė ieškovei 18 121,35 Eur dydžio sąskaitą už 2020 m. sausio mėnesio nuomą, kurią ji apmokėjo tą pačią dieną, o vėliau pateikė ir sąskaitą už vasario mėnesį. Ieškovė pažymėjo, kad vagonų nuoma be galimybės juos pasikrauti, yra nereikalinga ir netenka savo prasmės, todėl atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes šalių sudarytą sutartį vienašališkai nutraukė. Įvertinus tai, kad ji negalėjo naudotis suteiktais vagonais pagal paskirtį, atsakovei nepriklauso nuomos mokestis, todėl prašo iš atsakovės priteisti jos už 2020 m. sausio mėnesį sumokėtą bei atsakovės už vasario mėnesį įskaitytą nuomos mokestį. Be to, dėl to, jog atsakovė nepranešė apie draudimą pasikrauti Rusijos Federacijoje nuo 2019 m. gruodžio 23 d., į šią valstybę buvo išsiųsti 7 vagonai, kurie negalėjo pasikrauti ir gauti pajamų, todėl dėl vagonų parvežimo į Lietuvą buvo patirti 6 742 Eur nuostoliai. Taip pat 4 vagonai, kurių maršrutai buvo suplanuoti per Rusijos Federaciją, buvo grąžinti tušti į Lietuvą ir dėl to patirti papildomi 711,08 Eur nuostoliai.
2. Atsakovė atsiliepime į ieškinį su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad 2019 m. spalio 2 d. ieškovė pateikė prašymą dėl prekinių vagonų nuomos ir jų kursavimo suderinimo Nr. 02-10-19/1, kuriuo prašė suderinti dengtų universalių prekinių vagonų pakrovą, tranzitą ir iškrovą nurodytose valstybėse. Atsižvelgiant į pateiktą prašymą 2019 m. spalio 21 d. laikydamasi šalių sudarytos sutarties sąlygų atsakovė kreipėsi į ieškovės nurodytų valstybių geležinkelius valdančias įmones, prašydama pratęsti vagonų kursavimą ieškovės 2019 m. spalio 2 d. prašyme nurodytomis sąlygomis iki 2020 m. gruodžio 31 d. 2019 m. gruodžio 12 d. laikydamasi sutarties sąlygų išrašė ieškovei mokėjimo reikalavimą 18 121,35 Eur sumai išankstiniam mokėjimui už vagonų nuomą 2020 m. sausio mėnesį, kurią ieškovė apmokėjo 2019 m. gruodžio 23 d. bankiniu pavedimu. 2019 m. gruodžio 23 d. iš Rusijos Federacijoje geležinkelius valdančios įstaigos buvo gauta telegrama, kuria buvo informuojama, kad jie suderina ieškovės valdomų vagonų iškrovą ir tranzitą Rusijos Federacijoje, apie sprendimą nesuderinti vagonų pakrovos atsakovė ieškovę informavo 2019 m. gruodžio 30 d. el. laišku. 2020 m. sausio 7 d. atsakovė išsiuntė pakartotinį paklausimą, prašydama suderinti ieškovės valdomų vagonų pakrovą Rusijos Federacijoje, bei 2020 m. sausio 13 d. išrašė ieškovei mokėjimo reikalavimą 16 602,30 Eur sumai išankstiniam mokėjimui už vagonų nuomą 2020 m. vasario mėnesį. 2020 m. sausio 14 d. gautas Rusijos Federacijoje geležinkelius valdančios įstaigos atsakymas, kuriuo atsisakoma suderinti vagonų pakrovą, nurodant, kad suderintos kursavimo sąlygos jau buvo nurodytos 2019 m. gruodžio 23 d. pranešime. 2020 m. sausio 15 d. gautas ieškovės pranešimas, kuriuo ji informavo, kad sustabdo bet kokius avansinius mokėjimus pagal sutartį iki bus suderintas kursavimas (vagonų pakrova) su Rusijos Federacija bei pareikalavo 8 775 Eur nuostolių atlyginimo. 2020 m. sausio 23 d. gautas ieškovės pranešimas dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir sumokėtą išankstino mokėjimo už vagonų nuomą 2020 m. sausio mėnesį grąžinimo. 2020 m. vasario 3 d. atsakydama į ieškovės pretenzijas atsakovė informavo, kad neturi pagrindo neskaičiuoti vagonų nuomos mokesčio už 2020 m. sausio mėnesį bei paaiškino ieškovei, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos nors ir numato jai pareigą kreiptis į kitų valstybių geležinkelius dėl vagonų kursavimo maršruto ir sąlygų derinimo, tačiau tai nėra garantija, kad prašomas vagonų kursavimo maršrutas ir sąlygos bus suderintos. Pažymėjo, jog ieškovei apmokėjimui pateiktos sąskaitos yra išrašytos už faktinį naudojimą, todėl nėra jokio pagrindo pinigų grąžinimui, be to atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti ir 7 400 Eur dydžio žalą, kadangi patikslintame ieškinyje nėra įrodyta nei viena iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.
3. Atsakovė teismui pateikė byloje priešieškinį dėl 13 371,58 Eur skolos, kurią sudaro 12 893,01 Eur nesumokėtas vagonų nuomos mokestis, 410,60 Eur už grąžintų vagonų remontą ir 67,97 Eur mokestis už trafaretų nuėmimą, priteisimo iš ieškovės. Atsakovė nurodė, jog pagal Sutarties 5.1 papunktį kiekvieno konkretaus mėnesio nuomos mokestis priklauso nuo nuomininko einamąjį mėnesį valdytų vagonų skaičiaus ir dienų, kuriomis vagonai buvo nuomininko žinioje, skaičiaus. Vadovaujantis Sutarties nuostatomis, vagonų nuomos mokestis 2020 m. sausio – balandžio mėnesiais buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į ieškovės grąžintų vagonų skaičių. Ieškovė laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. aktyviai vykdė veiklą ir naudojosi jai perduotais vagonais, tačiau savo pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas neįvykdė. Be to remiantis Sutarties 6.5 papunkčiu ir 3.5 papunkčiais išrašė ir pateikė ieškovei PVM sąskaitas faktūras dėl vagonų remonto ir trafaretų nuėmimo išlaidų apmokėjimo, tačiau ieškovė iki šiol nėra jų apmokėjusi.
4. Ieškovė atsiliepime į atsakovės priešieškinį nurodė, jog neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio už vagonus, atitinkamai atsakovė neturi galiojančios reikalavimo teisės ir negali reikalauti sumokėti 12 893,01 Eur dydžio sumą. Pagal CK 6.487 straipsnį nuomininkas turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja, o pagal CK 6.485 straipsnio 1 dalį nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies trukdo naudotis daiktu pagal paskirtį net ir tais atvejais, kai nuomotojas, sudarydamas sutartį, apie juos nežinojo. Ieškovė negalėjo naudotis savo teisėmis bei nuomos objektu pagal sutartį, nes negalėdama vykti į Rusijos Federaciją, negalėjo vykdyti savo tiesioginės veiklos, t. y. pasikrauti vagonų. Tokiu būdu buvo neišpildytas ir nuomos teisinių santykių turinys, todėl nuomos mokestis pagal sutartį turi būti sumažintas, t. y. nuomos mokestis turi būti mažinamas neskaičiuojant jo nuo 2019 m. gruodžio 23 d., kuomet vėliausiai atsakovei tapo žinoma, kad maršrutai nėra suderinami ir ji negalės įvykdyti iš sutarties kylančių įsipareigojimų. Pažymėjo, jog dar prieš nutraukiant sutartį, ieškovė pateikė du pasiūlymus, taip siekiant išvengti tiek ginčo, tiek problemą, kylančią iš sutartinių santykių išspręsti taikiai. Buvo pateikti du pasiūlymai: 1) atsakovė sutinka ieškovei neskaičiuoti nuomos mokesčio nuo sutarties nutraukimo momento (2020 sausio 23 d.), o ieškovė atitinkamai įsipareigoja savo lėšomis ir savo jėgomis visus vagonus, kurie yra jos žinioje ir buvo perduoti jai pagal sutartį, grąžinti į Panerių stotį (Vilnius); 2) pasiūlė perimti vagonus pagal jų faktinę buvimo vietą, nes jie ieškovei yra nebereikalingi dėl negalėjimo krautis Rusijos Federacijoje, todėl negali būti naudojami pagal tiesioginę jų paskirtį ir vykdomą veiklą. Tačiau atsakovė šiuos pasiūlymus atmetė, nurodydama, kad tai ieškovės problemos. Ieškovės manymu, iš esmės buvo pažeisti tiek bendradarbiavimo, tiek ir kooperavimosi principai. Atsakovei atmestus abu pasiūlytus variantus, iš esmės kito pasirinkimo neturėjo ir privalėjo vagonus grąžinti į Vilnių. Tokiu būdu vagonai buvo naudojami ne komercinei veiklai, o su siekiu juos grąžinti į Lietuvos Respubliką. Šiam tikslui ėmė bet kokius pakeleivingus pasikrovimus tam, kad vagonai atsidurtų, kuo arčiau Lietuvos Respublikos teritorijos ir būtų išvengta, kuo didesnių nuostolių kilimo, nes tuščio vagono važiavimas iš esmės įtakoja išlaidas, t. y. žalą. Tokiu būdu kroviniai buvo imami ne komerciniais tikslais, kurie turi didelės ekonominės naudos ir buvo iš anksčiau suderinti, o kroviniai, kurie mažino vagonų grąžinimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad vagonų turėjo Rusijoje, Kazachstane, ir Uzbekijoje, tai vidutiniškai vieno vagono grąžinimo kaštai vagonui važiuojant tuščiam, galėjo siekti apytiksliai 1 350,00 Eur. Kadangi vagono judėjimo greitis yra apie 200 km - 250 km per parą (neįskaitant formavimo, pakrovimo ir išsikrovimo dienų), pargabenti vagoną kraunantis pakeliui užtrunka 30-45 dienas, ko eigoje gražinimo terminai nusikėlė iki kovo mėn. vidurio – balandžio pradžios. Pabrėžė ir tai, kad jeigu būtų 30 vagonų, kurių maršrutas nebuvo suderintas, grąžinus juos tuščius į paskirties vietą (GS Paneriai, Vilnius), tai išlaidos būtų siekusios nuo 33 000 Eur iki 36 000 Eur. Šių nuostolių (tuščių vagonų grąžinimo kaštų) būtų reikalavusi iš atsakovės, kadangi jie kilo dėl atsakovės netinkamų sutartinių prievolių įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 24 d. sprendimu bylą ieškinio dalyje dėl 3 515,68 Eur nuomos mokesčio priteisimo nutraukė, kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 8 756,12 Eur nuomos mokesčio, 5 552 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos nuostolių sumos – 5 552 Eur - nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 061,01 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Be to, teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 8 914,39 Eur nuomos mokesčio skolos, 478,87 Eur išlaidų už vagonų remontą ir trafaretų nuėmimą, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos – 9 392,96 Eur - nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos 2020 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 198,30 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje priešieškinį atmetė.
5.1. Teismas nurodė, kad Sutarties 3.1. punkte šalys sulygo dėl atvejo, kuomet sutartis gali būti nutraukta be išankstinio įspėjimo ne teismo tvarka, numatydamos sekančiai: „Konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas kitų valstybių geležinkeliais pagal nuomininko prašymą raštu derina nuomotojas ir leidžia išsiųsti vagonus tik suderintais maršrutais. Kitiems geležinkeliams nesuderinus maršruto arba sutarties galiojimo metu įvedus vagonų kursavimo ribojimus, pakrovos / iškrovos/ vežimo draudimus (konvencinius draudimus) nuomininkas, be išankstinio įspėjimo turi teisę nutraukti, pateikęs prašymą raštu“. Nuo 2019 m. gruodžio 23 d. ieškovė nebeteko teisės pasikrauti Rusijos Federacijoje, todėl ieškovė pasinaudojo sutartine sąlyga dėl sutarties nutraukimo.
5.2. Teismas sprendė, jog atsakovė prisiėmė įsipareigojimą tik derinti vagonų kursavimo sąlygas ir negalėjo įtakoti Rusijos Federacijos geležinkelio (RŽD) sprendimų dėl leidimo ar draudimo pasikrauti šioje valstybėje. Iš RŽD gauto atsakymo teismas nustatė, kad toks sprendimas buvo priimtas, nes tuo metu ši valstybė turėjo pakankamai pasikraunančių klientų ir nepageidavo naujų. Iš esmės tai parodo kitos valstybės tam tikrą sprendimą šioje srityje, kurio įtakoti negalėjo atsakovė. Teismas atkreipė dėmesį, jog valstybės veiksmai, dėl kurių neįmanoma įvykdyti prievolę ir kurių nėra galimybės ginčyti yra veiksnys, pašalinantis civilinės atsakomybės taikymą (CK 6.53 straipsnis), o šalys negali prisiimti sutartinių prievolių, kurių negalės įvykdyti. Teismas nurodė, kad atsakovė iš anksto ėmėsi veiksmų dėl ieškovės prašyme nurodytų sąlygų suderinimo ir dėjo nuo jos priklausančias pastangas norimam rezultatui pasiekti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovės pageidaujamos sąlygos dėl vagonų pakrovimo Rusijos Federacijoje nesuderinimas yra atsakovės sutartinės prievolės neįvykdymo pasekmė. Atitinkamai nėra įstatyme numatytų prielaidų – neteisėtų veiksmų - atsakovės civilinei atsakomybei kilti šiuo pagrindu.
5.3. Teismas taip pat nustatė, kad pagal Sutarties 2.2 – 2.3. punktus nuomotojas apie kursavimo maršrutų sąlygų suderinimą privalo informuoti nuomininką sutartyje numatytu elektroniniu paštu. Konkretus terminas, per kurį nuomininkas turėtų būti informuojamas apie suderinimo rezultatus, Sutartyje nenumatytas. Teismas, įvertino tai, jog vagonų kursavimo maršrutai yra planuojami keliais mėnesiais į priekį, per dieną toks vienas vagonas nuvažiuoja apie 200 km ir jo susigrąžinti ar išsiųsti į kitą stotį kelionės viduryje galimybės yra ribotos, taip pat abi šalys yra verslininkės ir kiekviena vagono nuomos diena jiems atneša tam tikras pajamas ir išlaidas. Teismas konstatavo, jog ypatingai apie sprendimus dėl tam tikrų sąlygų nesuderinimo, atsakovė kaip savo srities profesionalė, skaičiuodama nuomos mokestį už kiekvieną nuomos dieną, privalėjo pranešti nedelsiant, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo darbo ar šventinė diena. Atsakovei neįvykdžius sutartinio įsipareigojimo tinkamai pranešti apie kursavimo sąlygų nesuderinimą, yra pagrindas taikyti jai civilinę atsakomybę ir priteisti ieškovei dėl tokio nepranešimo patirtus nuostolius.
5.4. Teismas, pasisakydamas dėl vagonų remonto ir trafaretų pašalinimo išlaidų priteisimo, nurodė, kad sutartimi šalys sulygo dėl vagonų remonto išlaidų atlyginimo (6.5 punktas) ir trafaretų nuo vagonų nuėmimo išlaidų atlyginimo (3.6 punktas). Atsakovė, priėmusi ieškovės grąžintus vagonus, išrašė ieškovei PVM sąskaitas faktūras už sugadintų vagonų remontą 410,60 Eur sumai ir 67,97 Eur sumai už trafaretų nenuėmimą. Ieškovė su priešieškiniu šioje dalyje sutiko, todėl ieškinį teismas šioje – 478,57 Eur (410,60 + 67,97) dalyje tenkino pilnai.
5.5. Teismas pažymėjo, kad pareiga mokėti nuomos mokestį iki nuomojamo daikto grąžinimo numatyta tiek įstatymu, tiek šalių laisva valia sudarytoje sutartyje. Nutraukiant Sutartį dėl kursavimo sąlygų nesuderinimo (3.1 punktas), šalys jokių išlygų dėl vagonų grąžinimo kaštų pasidalinimo ar nuomos mokesčio mažinimo nepadarė, todėl šalių pasiektas susitarimas tiek šalims tiek teismui ji privalomas, o ieškovės pozicija, jog tokiu atveju neturėtų būti išvis skaičiuojamas nuomos mokestis, atmestina kaip nepagrįsta. Todėl teismas konstatavo, jog atsakovė pagrįstai pareikalavo iš ieškovės apmokėti realiai valdytų vagonų nuomą iki jų grąžinimo dienos.
5.6. Teismas nurodė, kad RŽD priėmus sprendimą nesuderinti ieškovės vagonų pakrovos, ieškovės naudojimosi vagonais sąlygos pablogėjo ir dėl to ginčo tarp šalių nėra. Įvertinęs Rusijos Federacijos dydį bei geografinę padėtį kitų Azijos valstybių atžvilgiu teismas sprendė, kad yra labiau tikėtina, jog šis pakitimas turėjo esminę reikšmę atsakovei, ką netiesiogiai patvirtina ir tai, jog netekusi galimybės pasikrauti vagonų šioje valstybėje, ieškovė išvis atsisakė vagonų nuomos ir sutartį nutraukė. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra prielaidos nuomos mokesčio sumažinimui nuo 2020 m. sausio 1 d. 1/3 dalimi.
5.7. Teismas pažymėjo, jog nepaisant atsiradusio draudimo pasikrauti Rusijos Federacijoje, ieškovė didesnių nuostolių patyrė tik dėl vagonų, kurie 2019 m. gruodžio 23 d. dieną fiziškai buvo minėtoje valstybėje arba buvo suplanuotas jų vykimas ten, t. y. 11 vagonų. Po įvesto draudimo pasikrauti ieškovė laipsniškai grąžino vagonus, tačiau juos tebenaudojo veiklai vykdyti. Tai parodo, jog po vienos iš sąlygų nesuderinimo ieškovė, nors ir nusprendė nutraukti Sutartį, tačiau nuomotų vagonų iš karto Lietuvos Respublikos linkme nenukreipė, tad nuomos mokesčio sumažinimas didesne dalimi būtų nesąžiningas atsakovės atžvilgiu. Teismas nurodė, kad konstatavus, jog ieškovė turėjo teisę į nuomos mokesčio sumažinimą, atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl 13 371,58 Eur nuomos mokesčio skolos priteisimo teismas tenkino iš dalies, priteisiant 8 914,39 Eur skolą; ieškovės reikalavimą dėl už 2020 m. sausio ir vasario mėnesius sumokėto 26 268,36 Eur nuomos mokesčio grąžinimo taip pat tenkino iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės 8 756,12 Eur (26 268,36/3). Kartu teismas pažymėjo, jog nustačius, kad po 2019 m. gruodžio 23 d. atsakovė pagrįstai išrašinėjo ieškovei sąskaitas už vagonų nuomą, atsakovė remiantis Sutarties 5.7 punktu turėjo teisę savo žinioje turimą ieškovės atliktų mokėjimų permoka sumažinti kito mėnesio sąskaitą. Dėl šios priežasties, ieškovės argumentus dėl neteisėto pinigų įskaitymo teismas atmetė, kaip nepagrįstus.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
2. Apeliaciniu skundu atsakovė AB „LTG CARGO“ prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje buvo iš dalies tenkintas ieškovės patikslintas ieškinys ir ieškovei iš atsakovės priteista 8 756,12 Eur nuomos mokesčio, 5 552,00 Eur nuostolių bei atmestas atsakovės priešieškinys dėl 3 978,62 Eur nuomos mokesčio skolos priteisimo; priimti naują sprendimą ir ieškovės patikslintą ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti; priteisti atsakovei iš ieškovės apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atsakovė grindžia šiais argumentais:
6.1. Šalių sudarytos Sutarties 2.3 papunktis numato, kad „Nuomininkas, Sutarties XI skyriuje nurodytu el. paštu gavęs Nuomotojo pranešimą apie parengtus perduoti nuomai vagonus, privalo Sutarties 5.3 punkte nustatyta tvarka apmokėti išrašytą elektroninį mokėjimo reikalavimą <...> ir pagal vagonų perdavimo-priėmimo aktą priimti pateiktus vagonus iš Nuomotojo. Elektroninis mokėjimo reikalavimas šalių susitarimu laikomas originaliu mokėjimo reikalavimu, popierinis mokėjimo reikalavimas nesiunčiamas“. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Sutarties 2.3 papunktis informavimo apie kursavimo maršrutų suderinimą tvarkos apskritai nenumato ir šio klausimo nereglamentuoja. Nurodyta Sutartinė nuostata reguliuoja Nuomininko pareigą apmokėti išrašytą mokėjimo reikalavimą. Nuomotojas niekaip negali pažeisti pareigos, kuri nustatyta ne jam, o Nuomininkui. Taigi, atsakovė niekaip negali būti laikoma pažeidusia Sutarties 2.3 papunktį.
6.2. Sutarties 2.2 papunktyje numatyta pareiga buvo įvykdyta per protingą terminą. Apie RŽD sprendimą nesuderinti pakrovos Rusijos Federacijoje atsakovė sužinojo 2019 m. gruodžio 23 d. darbo dienos pabaigoje gavusi RŽD telegramą, o ieškovę informavo 2019 m. gruodžio 30 d. el. laišku, praėjus vos vienai darbo dienai (t. y. 2019 m. gruodžio 27 d.) nuo sužinojimo. Vienos darbo dienos ilgio terminas niekaip negali būti laikomas neprotingai ilgu, ypač įvertinus tai, kad informavimo apie kursavimo maršrutų suderinimą terminas nėra numatytas nei Sutartyje nei teisės aktuose. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ji, skaičiuodama nuomos mokestį už kiekvieną nuomos dieną apie kursavimo maršrutų suderinimą turėjo ieškovei pranešti nedelsiant. Nei Sutartis, nei teisės aktai nenumato termino, per kurį nuomotojas turi pranešti nuomininkui apie kursavimo maršrutų suderinimą. Be to, nei Sutartis, nei teisės aktų reikalavimai nenumato, kad pranešimo apie kursavimo maršrutų suderinimą terminas kaip nors priklausytų nuo nuomos mokesčio apskaičiavimo termino, todėl tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nepagrįsta. Ieškovė neįrodė, kad jos prašoma priteisti žala yra realiai patirta, o ne tikėtina, todėl tokia žala negali būti priteisiama.
6.3. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsakovė nesutinka, kad RŽD sprendimas nesuderinti pakrovos Rusijos Federacijoje 2020 metams kaip nors pablogino naudojimosi vagonais sąlygas. Šiuo atveju jokie išnuomoto daikto trūkumai nebuvo nustatyti. Kitos valstybės kompetentingos įstaigos priimtas sprendimas neleisti pasikrauti tam tikroje teritorijoje nedaro jokios įtakos daikto būklei. Ieškovė ir toliau galėjo naudotis išnuomotais vagonais, tačiau, natūralu, kad tai galėjo daryti tose teritorijose, kuriose teisės aktų reikalavimai bei kompetentingų įstaigų sprendimai tai daryti leidžia. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad RŽD priėmus sprendimą neleisti pasikrauti Rusijos Federacijoje 2020 metais kaip nors pablogėjo naudojimosi daiktu sąlygos, juo labiau, kad tokios sąlygos pablogėjo iš esmės. Nei Sutarties sudarymo, nei jos vykdymo, nei prašymo dėl kursavimo maršrutų suderinimo pateikimo metu ieškovė nei vienos kursavimo sąlygos nenurodė kaip turinčios esminę reikšmę. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, vien Rusijos Federacijos dydis ir/ar geografinė padėtis savaime nereiškia, kad pakrovos Rusijos Federacijos suderinimas yra esminė sutarties sąlyga.
6.4. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad taikant CK 6.487 str. ir 6.485 str. nuostatas, pagal kurias nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, turi būti atsižvelgiama į CK 6.483 str. 2 d. ir CK 6.485 str. 5 d. įtvirtintas šios taisyklės išimtis. CK 6.483 str. 2 d. numato, kad „nuomotojas neatsako už tuos daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sudarydamas sutartį“, o CK 6.485 str. 5 d. numato, kad „nuomotojas neatsako už tuos išnuomoto daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sutarties sudarymo metu arba apie kuriuos nuomininkas turėjo žinoti, arba kuriuos nuomininkas galėjo pastebėti be jokios papildomo tyrimo sutarties sudarymo ar daikto perdavimo metu, tačiau jų nepastebėjo dėl savo paties didelio neatsargumo“. Šiuo atveju ieškovė patvirtino, kad jai buvo žinoma praktika, jog kursavimo maršrutai derinami vieneriems kalendoriniams metams, atitinkamai 2019 m. spalio 2 d. pateikė prašymą dėl kursavimo maršrutų sąlygų suderinimo 2020 metams. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu RŽD priimtą sprendimą vertinant kaip nuomojamų vagonų trūkumą, už tokį trūkumą nuomotojas neatsakytų, kadangi jis nuomininkui buvo žinomas.
6.5. Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 str. 2 d. nustatyta, jog šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Vadovaujantis Europos centrinio banko interneto tinklalapyje paskelbtais duomenimis bei CK 6.37 str. 2 d., iš ieškovės atsakovės naudai priteistinos 8 proc. dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismų praktikoje 8 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nėra vertinamos kaip pernelyg didelės ir priteisiamos suinteresuotai šaliai paprašius teismo taikyti Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nesivadovavo Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymu ir nepagrįstai atsisakė atsakovei iš ieškovės priteisti 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
3. Ieškovė UAB „Rytų eksporto grupė“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą toje dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl 1848,00 Eur dydžio nuostolių priteisimo bei reikalavimas dėl 17 512,24 Eur nuomos mokesčio priteisimo ir priteisti iš ieškovės 1 848,00 Eur dydžio nuostolius ir 17 512,24 Eur nuomos mokesčio; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą toje dalyje, kurio buvo nuspręsta priteisti atsakovei iš ieškovės UAB „Rytų eksporto grupė“ 8 914,39 Eur nuomos mokesčio skolos, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos – 9 392,96 Eur - nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos 2020 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 198,30 Eur bylinėjimosi išlaidų ir atmesti priešieškinį šioje dalyje; likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti galioti; priteisti iš atsakovės apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą ieškovė grindžia šiais argumentais:
7.1. Ieškovė 2019 m. gruodžio 23 d. nežinodama, kad maršrutai nėra suderinti, nors atsakovei tai buvo žinoma, į Rusijos Federaciją buvo išsiuntusi 7 vagonus. Visų iš jų kursavimo maršrutas buvo numatytas per Rusijos Federaciją, negana to, kiekvienas iš šių vagonų privalėjo būti iškrautas ir vėl pakrautas Rusijos Federacijoje. Kadangi atsakovė neįvykdė prievolės suderinti kursavimo maršrutų ir sąlygų, ieškovė negalėjo visapusiškai naudoti šių vagonų, įskaitant iškrauti ir pakrauti jų Rusijos Federacijoje, todėl savo lėšomis ieškovė buvo priversta šiuos vagonus sugrąžinti į Lietuvą, nors jų naudoti pagal paskirtį negalėjo. Ieškovė tokiu būdu patyrė 6 742 Eur dydžio išlaidas. Šios išlaidos nebūtų patirtos, jeigu atsakovė būtų suderinusi maršrutus, todėl nuostolius ieškovė patyrė dėl netinkamo atsakovės sutartinių įsipareigojimo vykdymo.
7.2. Pirmosios instancijos teismas dalies nuostolių nepriteisė vien tuo pagrindu, jog dalis vagonų važiavo pakrauti. Visgi, ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai neįvertino aplinkybių, kurių pagrindu keli vagonai važiavo pakrauti bei tos aplinkybės, jog dėl pakrovimų nebuvo gautas joks pelnas.
7.3. Byloje buvo įrodyta, kad ieškovė negalėjo naudotis Sutarties objektu, nes negalėjo vykti į Rusijos Federaciją. Juo labiau aktyviai nevykdė savo veiklos. Ieškovė vykdė ne savo tiesioginę veiklą, o siekdama mažinti tiek savo, tiek atsakovės (nuomotojo) nuostolius, vykdė ne tikslinę komercinę veiklą, siekiant gauti atitinkamas pajamas ir/ar pelną, o stengėsi krauti vagonus, kuo arčiau Lietuvos Respublikos teritorijos, kad tuščių vagonų gabenimo kaštai būtų padengti. Tokiu būdu vagonai ir buvo pakrauti ne pelno gavimui, o tam, kad būtų sumažinti nuostoliai, kurie galėjo būti žymiai didesni, nei dabar yra prašomi. Visgi, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir apie jas nepasisakė, suteikdamas išimtinį prioritetą tik tai aplinkybei, jog keli vagonai buvo pakrauti, tačiau neanalizavo, kodėl tie vagonai buvo pakrauti.
7.4. Ieškovė nesiekė vykdyti ir nevykdė jokios ekonominės veiklos. Ieškovės sprendimas dėl vagonų grąžinimo atsakovei (nuomotojui) buvo priimtas 2020 m. sausio 23 d. Iki tol buvo tariamasi su atsakovės atstovais bei buvo laukiama jų pažadų vykdymo, tačiau nesulaukus iš atsakovės jokių aktyvių veiksmų, buvo siūlomi įvairūs sprendimai. Ieškovė atsakovei dar prieš nutraukiant Sutartį, pateikė du pasiūlymus, taip siekiant išvengti tiek ginčo, tiek problemą kylančią iš sutartinių santykių išspręsti taikiai. Tačiau atsakovė tinkamai šių pasiūlymų nesvarstė ir juos atmetė, nurodydama, kad tai ieškovės problemos. Taip iš esmės pažeidžiant tiek bendradarbiavimo, tiek ir kooperavimosi principą, nes nors maršrutų nesuderino atsakovė, tai iš esmės tapo ieškovės problema. Atsakovei atmetus abu ieškovės pasiūlytus variantus, ieškovė iš esmės kito pasirinkimo neturėjo ir privalėjo vagonus grąžinti į Vilnių, todėl buvo vykdomi vagonų grąžinimo veiksmai. Jeigu ieškovė būtų 30 vagonų, kurių maršrutas nebuvo suderintas, grąžinusi tuščius į paskirties vietą (GS Paneriai, Vilnius), tai ieškovės išlaidos būtų siekę nuo 33 000 Eur iki 36 000 Eur. Šių nuostolių (tuščių vagonų grąžinimo kaštų) ieškovė būtų reikalavusi iš atsakovės, kadangi jie kilo dėl atsakovės netinkamų sutartinių prievolių įvykdymo.
7.5. Ieškovė, siekdama mažinti tiek savo, tiek atsakovės (nuomotojo) nuostolius, vykdė ne tikslinę komercinę veiklą, siekiant gauti atitinkamas pajamas, o ieškovė stengėsi krauti vagonus, kuo arčiau Lietuvos Respublikos teritorijos, kad kad tuščių vagonų gabenimo kaštai būtų padengti. Tokiu būdu vagonai ir buvo pakrauti ne pelno gavimui, o tam, kad būtų sumažinti nuostoliai, kurie galėjo būti žymiai didesni, nei dabar yra prašomi. Visgi, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir apie jas nepasisakė, suteikdamas išimtinį prioritetą tik tai aplinkybei, jog keli vagonai buvo pakrauti, tačiau neanalizavo, kodėl tie vagonai buvo pakrauti.
7.6. Nelogiška išvada buvo padaryta ir dėl vagonų saugojimo išlaidų, kurios siekė 711,80 Eur. Vagonų saugojimas buvo atliekamas laukiant, jog galimai į pakartotinį atsakovės užklausimą RŽD dėl sąlygų suderinimo bus gautas teigiamas atsakymas ir bus galima toliau vykdyti normalią komercinę veiklą bei vagonus naudoti pagal jų paskirtį, ko apeliantas nebegalėjo daryti. Jeigu vagonų maršrutai būtų suderinti tinkamai ir laiku, tai atsakovė niekuomet nebūtų naudojusi vagonų saugojimosi paslaugomis, todėl šių išlaidų patyrimas yra tiesiogiai siejamas su atsakovės veiksmais ir tai, kad ji netinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, ko eigoje ir buvo patirtos saugojimo išlaidos, kadangi buvo laukiama, kol atsakovė, nors ir pavėluotai, tačiau įvykdys savo įsipareigojimus. Taigi, 711,80 Eur vagonų saugojimo išlaidos yra vertinamos kaip atsakovės veiksmų, kuriais buvo padarytas pažeidimas, pasekmė ir reikalavimas dėl šių išlaidų priteisimo turėjo būti patenkintas.
7.7. Vertinant atsakovės elgesį, bendradarbiavimą bei rūpestingumą, svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovė su prašymu suderinti maršrutus kreipėsi dar 2019 m. spalio 2 d., tačiau atsakovė dėl suderinimų kreipėsi tik 2019 m. spalio 21 d., t.y. praėjus 19 dienų. Gavus neigiamą atsakymą, kaip nurodo pati atsakovė, pakartotinė telegrama dėl suderinimo buvo išsiųsta tik 2020 m. sausio 7 d., t.y. jau laikotarpiu, kuomet suderinimai turėjo būti gauti. Juo labiau, kad žinant, jog nebuvo gautas suderinimas, pakartotinai buvo kreiptasi praėjus daugiau kaip dviem savaitėms. Atsakovė žinodama, kad maršrutai nėra suderinti ir tai jau sukėlė žalą ieškovei, pakartotinio prašymo nemotyvavo ir nesistengė pasiekti teigiamo rezultato. Pirmąja pakartotine telegrama tiesiog buvo nurodyta, kad prašymas yra siunčiamas pakartotinai. 2020 m. sausio 16 d. pateikus antrąją pakartotinę telegramą buvo pateikti du sakiniai, kuriuose buvo kalbama apie pasekmes, kurios kils nesuderinus maršrutų. Abi telegramos yra šabloniško pobūdžio ir akivaizdžiai nededant maksimalių pastangų atlikti suderinimą, nors atsakovė pati patvirtino, jog jai yra žinoma, kokios pasekmės gali kilti dėl to.
7.8. Iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad atsakovė tinkamai neįvykdė prievolių ieškovei, todėl yra laikoma pažeidusi prievolę ir privalo grąžinti ieškovei sumokėtą mokestį už nuomą. Neįvykdydama savo pareigų, kurios kilo iš sudarytos Sutarties, nesukūrė sau teisės reikalauti sumokėti nuomos mokestį pagal Sutartį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas šioje dalyje, nes nuomos mokestis negalėjo būti priteistas atsakovei. Atsakovė priėmė mokėjimą už nuomą žinodama, jog ieškovė negalės naudoti nuomojamų vagonų tam tikslui, kurio siekė sudarydama Sutartį. Tai yra, kad vagonai negalės pasikrauti Rusijos Federacijoje ir ieškovė negalės vykdyti savo veiklos. Atsakovė savarankiškai neinformavo ieškovės, taip galimai siekdama, kad ieškovė apmokėtų sąskaitą, todėl nuomos mokestis yra mažinamas 18 121,35 Eur dydžio suma. Nagrinėjamo ginčo atveju yra akivaizdu, kad ieškovė negalėjo naudotis savo teisėmis bei nuomos objektu pagal Sutartį.
7.9. Pirmosios instancijos teismas neatliko visapusiško ir pagrįsto byloje esančių įrodymų tyrimo, ko eigoje priėmė subjektyvias ir nepagrįstas išvadas ir taip neteisėtai tenkino dalį priešieškinio reikalavimų bei atmetė dalį ieškinio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai neišaiškino ir nenurodė, kodėl ieškovės reikalavimai dėl nuomos sutarties mažinimo tenkinami tik 1/3 apimtimi ir kokiu objektyviu pagrindu, tai daroma. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra pagrindas mažinti nuomos sutarties mokestį, todėl, ieškovė vertina, jog buvo konstatuota, kad atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl nebuvo pagrindo tenkinti iš dalies ir atsakovės priešieškinio dėl nuomos mokesčio skolos. Akivaizdu, kad pats sprendimas sau prieštarauja.
7.10. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas nuomos mokesčio įsiskolinimą, jį skaičiavo ne nuo atsakovės nurodyto nuomos įsiskolinimo dydžio, o nuo visos priešieškinio sumos. Atitinkamai teismas nurodė: konstatavus, jog ieškovė turėjo teisę į nuomos mokesčio sumažinimą, atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl 13 371,58 Eur nuomos mokesčio skolos priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant 8 914,39 Eur skolą. Teismas taip pat nurodė, jog ieškovė su priešieškiniu šioje dalyje sutiko, todėl ieškinys šioje – 478,57 Eur (410,60 + 67,97) dalyje tenkintinas pilnai (CPK 268 straipsnio 5 dalis). Taigi, vien šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje yra naikintinas.
4. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2021 m. spalio 19 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą – ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino visiškai: priteisė atsakovei iš ieškovės 12 893,01 Eur nuomos mokesčio skolos, 478,57 Eur išlaidų už vagonų remontą ir trafaretų nuėmimą, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 13 371,58 Eur sumos nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimas ir nuspręsta atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rytų eksporto grupė“ ieškinio reikalavimą dėl 26 268,36 Eur nuomos mokesčio, sumokėto už sausio, vasario mėnesius, priteisimo iš atsakovės ir tenkinti atsakovės akcinės bendrovės „LTG Cargo“ priešieškinio reikalavimą dėl 12 8931,01 Eur nuomos mokesčio už vasario, kovo ir balandžio mėnesius bei procesinių metinių palūkanų priteisimo iš ieškovės, bei dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo panaikino ir perdavė šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad:
9.1. Atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su vagonų kursavimo derinimu, vykdė tinkamai. Atsakovės pranešimo apie svarbias sutarčiai vykdyti aplinkybes (apie vagonų krovos nesuderinimą Rusijos Federacijoje) terminas nėra nepateisinamai ilgas ir nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė pažeidė Sutarties 2.2 punkte nustatytą įsipareigojimą (prievolę) apie vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimą pranešti nuomininkei. Nėra pagrindo pripažinti, kad terminas, per kurį atsakovė pranešė ieškovei apie tai, kad nepavyko suderinti vagonų krovos Rusijos Federacijoje, t. y. 7 kalendorinės dienos, iš kurių tik dvi darbo dienos, yra nepagrįstai ilgas. Be to, byloje nustatyta aplinkybė, jog pati ieškovė informavo atsakovę apie Rusijoje esantiems vagonams pritaikytą draudimą pasikrauti, reiškia, jog išnuomoti vagonai jau buvo Rusijos Federacijoje. Ieškovė nenurodė, kaip jos teisinė padėtis Sutarties vykdymo požiūriu būtų pasikeitusi, jei atsakovė apie vagonų krovos nesuderinimą būtų ją informavusi tą pačią dieną, kai apie tai jai pranešė RŽD, t. y. 2019 m. gruodžio 23 d., ar jai būtų atsiradusi galimybė vykdyti Sutartį (naudoti jai perduotus vagonus) visa apimtimi, ar ji nebūtų patyrusi jos nurodomų nuostolių. Byloje nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl Sutarties netinkamo vykdymo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovei netaikytina civilinė atsakomybė, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti atsakomybę (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai).
9.2. Byloje nėra ginčo, jog Sutarties pagrindu ieškovei buvo perduoti tinkamos kokybės, galimi naudoti pagal paskirtį vagonai. Antra, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, atsakovė (nuomotoja) Sutartimi turėjo pareigą derinti vagonų kursavimo maršrutus, tačiau neprisiėmė įsipareigojimo juos suderinti. Atitinkamai pačios šalys Sutarties 3.1 punktu susitarė dėl ieškovės (nuomininkės) teisės nutraukti Sutartį, nesuderinus vagonų kursavimo maršrutų. Kitaip tariant, šalys aiškiai susitarė, kad, susiklosčius konkrečiai situacijai, t. y. nesuderinus vagonų kursavimo maršruto, kuri gali nulemti kliūtis nuomininkei naudoti nuomojamus vagonus pagal paskirtį, Sutartis gali būti nutraukiama nuomininkės iniciatyva. Taigi, šiuo atveju vagonų kursavimo maršruto nesuderinimo apskritai nėra pagrindo vertinti kaip daikto trūkumo CK 6.485 straipsnio prasme.
9.3. Nors sužinojusi apie vagonų pakrovimo Rusijos Federacijoje nesuderinimą ieškovė, remdamasi Sutarties 3.1 punktu, 2020 m. sausio 23 d. pranešė atsakovei apie Sutarties nutraukimą, pati ieškovė iš esmės neneigia, kad vagonais naudojosi, juos pakraudama ir iškraudama kitose valstybėse, iki 2020 m. balandžio mėnesį grąžino paskutinį vagoną. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, Sutarties 5.9 punktu šalys susitarė, kad vagonų nuomos mokestis skaičiuojamas nuo vagonų perdavimo nuomininkei dienos iki vagonų grąžinimo nuomotojai dienos. Taigi, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad atsakovė, vadovaudamasi Sutarties nuostatomis, pagrįstai skaičiavo ieškovei mokėtiną nuomos mokestį iki faktinio vagonų grąžinimo.
9.4. Pirmosios instancijos teismas sprendimą mažinti ieškovės mokėtiną nuomos mokestį grindė prielaida, kad Sutarties vykdymui vagonų pakrovimas Rusijos Federacijoje dėl šios šalies geografinės padėties ir dydžio turėjo ieškovei esminę reikšmę. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė patyrė didesnių nuostolių tik dėl 11 vagonų, kurie 2019 m. gruodžio 23 d. dieną fiziškai buvo Rusijos Federacijoje arba buvo suplanuotas jų vykimas ten. Tačiau, pažymėdamas, kad vis dėlto ieškovė šiuos vagonus naudojo kitose valstybėse, teismas nevertino, kokius konkrečius neigiamus padarinius ieškovė patyrė, kokią konkrečią ieškovės vykdytos veiklos, kurioje buvo naudojami išsinuomoti vagonai, dalį užėmė jos veikla būtent Rusijos Federacijoje, ir dėl to nepasisakė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, tik vertindamas civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, o ne nuomos mokesčio mažinimo klausimą, pasisakė, kad pakrovos Rusijos Federacijos suderinimas nebuvo esminė Sutarties sąlyga. Taigi, šių aptartų aplinkybių nuomos mokesčio mažinimo kontekste apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su išnuomotų vagonų naudojimo apribojimu, nesuderinus jų pakrovimo Rusijos Federacijoje, ir galėjusių turėti reikšmės nuomos mokesčio mažinimui, konstatuotina, kad ieškinio reikalavimas dėl nuomos mokesčio mažinimo atmestas tinkamai nenustačius ir neištyrus visų reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybių, neatlikus teisinio jų vertinimo. Tai sudaro pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nusprendžiant atmesti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 26 268,36 Eur nuomos mokesčio, sumokėto už sausio, vasario mėnesius, priteisimo iš atsakovės ir tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl 12 8931,01 Eur nuomos mokesčio už vasario, kovo ir balandžio mėnesius bei procesinių metinių palūkanų priteisimo iš ieškovės, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
6. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį atsakovė teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė ieškovės ieškinį atmesti ir nurodė, kad:
10.1. Nuomininkas turi teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį tik tokiu atveju, jeigu įrodo, kad: 1) pablogėja daikto būklė ar sutartyje nustatytos naudojimosi daiktu sąlygos, 2) daikto būklė ar sutartyje nustatytos naudojimosi daiktu sąlygos pablogėja iš esmės, 3) tai atsitinka dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako. Įrodinėjimo našta tenka nuostatą prašančiai taikyti šaliai – t. y. nuomininkui. Visų pirma, aptariamu atveju, ieškovė įrodinėjo, kad pablogėjo naudojimosi daiktu sąlygos, kadangi ji neteko galimybės pasikrauti vagonų Rusijos Federacijoje. Tačiau tokia naudojimosi daiktu sąlyga nebuvo numatyta sutartyje, o CK 6.487 str. taikomas tik toms sąlygoms, kurios numatytos sutartyje. Antra, ieškovė prašo sumažinti nuomos mokestį visiškai jo neskaičiuojant už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. inter alia motyvuodama tuo, kad nurodytu laikotarpiu ji neteko teisės pasikrauti vagonų Rusijos Federacijoje ir tai turėjo esminę reikšmę bei nulėmė sprendimą nutraukti sutartį. Tačiau, byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad draudimas pasikrauti Rusijos Federacijoje ieškovei turėjo esminę reikšmę.
10.2 Pateikdama prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų suderinimo ieškovė prašė suderinti iš viso 33 kursavimo sąlygas su skirtingomis valstybėmis, iš kurių 32 (arba 97 proc.) buvo suderintos. Kaip ne kartą teisminio proceso metu nurodė atsakovė (ieškovė šio fakto neginčijo), nei sutarties sudarymo, nei jos vykdymo, nei prašymo dėl kursavimo maršrutų suderinimo metu ieškovė nei vienos sąlygos nenurodė kaip esminės. Vien Rusijos Federacijos dydis ir/ar geografinė padėtis savaime nereiškia, kad pakrova Rusijos Federacijoje yra esminė sutarties sąlyga (juo labiau, kad tokia sąlyga apskritai nebuvo numatyta sutartyje). Vienos ar kitos kursavimo sąlygos reikšmė priklauso nuo pačios ieškovės pasirinkto verslo modelio, partnerių, kontrahentų lokacijos, klientų poreikių ir pan.
10.3. Nepaisant atsakovės prašymų, ieškovė viso teisminio proceso metu nepateikė nei vieno įrodymo, galinčio pagrįsti, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. ji apskritai turėjo numačiusi pakrovas Rusijos Federacijoje. Atsižvelgiant į tai, kad nepaisant atsakovės prašymų bei ieškovei tenkančios įrodinėjimo naštos, tokia informacija nebuvo pateikta, aplinkybė, kad pakrova Rusijos Federacijoje apskritai turėjo kokią nors įtaką ieškovės vykdomai veiklai vertintina kaip neįrodyta.
10.4. Ieškovė yra pati atsakinga už tai, kad neturėdama informacijos apie vagonų kursavimo sąlygų suderinimą, nenukreipė vagonų Lietuvos kryptimi. Ieškovės atstovas proceso I-osios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog maršrutų kursavimo sąlygos yra derinamos vieniems kalendoriniams metams. Be to, ieškovės atstovas nurodė, kad vagonų grąžinimas į Lietuvą trunka 30-45 dienas. Vadinasi, ieškovė, kaip apdairus ir protingas asmuo, savo srities profesionalas, atitinkantis bonus pater familias kriterijų, likus 45 dienoms iki vagonų kursavimo maršrutų suderinimo pabaigos, turėjo nukreipti vagonus į Lietuvą. Vietoj to, ieškovė (kaip pati teigia) ir toliau planavo pakrovas Rusijos Federacijoje bei aktyviai naudojosi vagonais iki pat 2020 m. balandžio 27 d. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė faktiškai naudojosi pagal sutartį išnuomotais vagonais, nesulaukusi maršrutų suderinimo 2020 metams savo rizika planavo naujas jų kryptis, iš karto, 2019 m. gruodžio 30 d. gavusi atsakovės pranešimą apie pakrovos nesuderinimą Rusijos Federacijoje, jų negrąžino, vadinasi veikė savo rizika. Tuo labiau, kad apie galimą maršrutų nesuderinimą ieškovė žinojo.
4. Atsiliepime į atsakovės rašytinius paaiškinimus, ieškovė nurodė, kad:
11.1. Ieškovės pagrindinis tikslas ir siekis, buvo pasikrauti vagonus (nuomos objektą) Rusijos Federacijos teritorijoje, kuri turi vieną didžiausių geležinkelių tinklų, kas reiškia, jog 90 proc. pasikrovimų į Lietuvą vyksta būtent joje. Tokiu būdu į atsakovės įsipareigojimų sudėtį ir įėjo jos pareiga suderinti maršrutus. Būtent šią esminę pareigą atsakovė ir pažeidė. Sistemiškai aiškinant tarp šalių sudarytą Sutartį, šalių valią bei jų suvokimą, yra konstatuojama, jog atsakovė privalėjo suderinti ieškovės 2019 m. spalio 2 d. prašyme nurodytus maršrutus ir siekiant šio tikslo Sutartis būtent ir buvo sudaryta. Visgi, atsakovė minėtų įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė laisva valia, neįvykdė, kadangi nebuvo atliktas tinkamas maršrutų suderinimas. Nuo 2019 m. gruodžio 23 d. ieškovei nebuvo užtikrinta galimybė pasikrauti krovinius Rusijos Federacijoje, vagonų nuoma be galimybės juos pasikrauti, yra nereikalinga ir netenka savo prasmės dėl nuomos objekto specifiškumo. Negana to, 2020 metams suderinimas iš viso nebuvo gautas, nors ieškovė prašė tai padaryti. Kaip paaiškino pati atsakovo atstovė, maršrutų suderinimas nebegalioja nuo to momento, kuomet yra priimamas sprendimas netenkinti tokio prašymo. Taigi, ieškovė ne tik, kad negavo suderinimo 2020 metų laikotarpiui, tačiau jo neteko ir 2019 m. gruodžio mėnesio pabaigai, nors nuomos mokestis už šį mėn. buvo sumokėtas.
11.2. 25 iš 30 ieškovės nuomotų vagonų Rusijos Federacijoje per nuomos laikotarpį krovėsi ne mažiau negu 52 kartus ir dar 5 pasikrovimų ieškovė neįvykdė dėl kursavimo nesuderinimo. 4 iš 5 nesikrovusių vagonų pradėti nuomotis tik 2019 m. balandžio mėnesį, taigi jie nelabai ir turėjo laiko atlikti keletą pilnų ratų minimu maršrutu, kurie trunka nuo 70 iki 90 dienų (iki 3 mėn.). Byloje patiekti įrodymai patvirtina, kad 3 vagonai visada naudojosi situacija krautis Rusijos Federacijoje, jeigu tik tam būdavo galimybė ir jie geografiškai rasdavosi toje vietoje. Tai patvirtina duomenys iš vagonų sekimo sistemos, t. y. datos ir maršrutų lentelė, kur ir kada jie krovėsi Rusijos Federacijoje, bei visos sąskaitos faktūros už jų naudojimą.
11.3. Atsakovė iš Sutarties sau nekildindama jokių esminių pareigų, tik neprivalomo pobūdžio maršrutų derinimą, nevykdo tinkamo bendradarbiavimo, o ieškovė štai neva prisiima visą atsakomybę (net dėl kitų asmenų veiksmų) ir riziką bei privalo net į ateitį numatyti, kad maršrutai nebus suderinti. Taigi, iš esmės atsakovė, kuri yra verslo subjektas vykdantis komercinę veiklą ir gaunantis finansinę naudą, ją siekia vykdyti išimtinai savo klientų rizika ir klientų nuostolių pagrindu, nes susiklosčius bet kokios aplinkybėms, atsakovė vis tiek privalo gauti naudą, o štai nuostoliai atitenka išimtinai tik klientui. Tai nėra nei sąžiningas, nei teisėtas Sutarties sąlygų aiškinimas ir taikymas, kadangi jis sudaro šalių esminį ir neteisėtą nelygiateisiškumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas
Atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
7. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl nuomos mokesčio sumažinimo ir nuomos mokesčio skolos bei procesinių palūkanų priteisimo, bei teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byloje pateikti du apeliaciniai skundai dėl teismo sprendimo priteisiant iš atsakovės nuomos mokestį už vagonus. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nebuvo priteistas visas nuomos mokestis, o atsakovė skundžia sprendimo dalį, kuriuo jos priešieškinys dėl prašomo priteisti nuomos mokesčio ir procesinių palūkanų tenkintas iš dalies, o nuomos mokestis sumažintas 1/3.
Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų
8. 2018 m. birželio 22 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“, kaip nuomotojas, ir UAB „Rytų eksporto grupė“, kaip nuomininkas, sudarė Vagonų nuomos sutartį Nr. SVN(DK)-35, kuria nuomotojas įsipareigojo perduoti nuomininkui 5 dengtuosius vagonus laikinai valdyti ir naudotis, o nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. 2018 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudarytas Susitarimas dėl 2018 m. birželio 22 d. Vagonų nuomos sutarties Nr. SVN(DK)-35 pakeitimo Nr. SVN(DK)-57, kuriuo šalys susitarė, kad pagal Sutartį nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis perduodama iš viso 10 dengtųjų vagonų.
9. 2019 m. kovo 5 d. buvo sudarytas Susitarimas dėl 2018 m. birželio 22 d. Vagonų nuomos sutarties Nr. SVN(DK)-35 pakeitimo ir papildymo Nr. SVN(DK)-8, kuriuo šalys susitarė, kad pagal Sutartį nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis perduodama iš viso 30 dengtųjų vagonų. Susitarimu taip pat nustatytas naujas vagonų nuomos mokestis, pakeistos vagonų planinį remontą reglamentuojančios nuostatos, nustatyta asmens duomenų tvarkymo tvarka bei iki 2020 m. gruodžio 31 d. pratęstas Sutarties galiojimo terminas.
10. 2019 m. balandžio 9 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdybos sprendimu bendrovės vykdoma krovinių vežimo veikla buvo perleista atsakovei AB „LG Cargo“, atsakovė parėmė visas teises ir įsipareigojimus pagal ginčo sutartį.
11. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2019 m. spalio 2 d. pateikė prašymą dėl prekinių vagonų nuomos ir jų kursavimo suderinimo Nr. 02-10-19/1, kuriuo prašė suderinti dengtų universalių prekinių vagonų pakrovą, tranzitą ir iškrovą prašyme nurodytose valstybėse – vagonų pakrovą Lietuvos Respublikoje (LG), Rusijos Federacijoje (RŽD), Kazachstano Respublikoje (KZX), Kirgizijos Respublikoje (KRG), Uzbekistano Respublikoje (UTI), Ukrainoje (UZ), Baltarusijos Respublikoje (BČ), Latvijos Respublikoje (LDZ), Azerbaidžano Respublikoje (AZB), Tadžikistano Respublikoje (TDŽ), Sakartvele (Gruzijoje); vagonų tranzitą šiose valstybėse: Rusijos Federacijoje (RŽD), Baltarusijos Respublikoje (BČ), Latvijos Respublikoje (LDZ), Uzbekistano Respublikoje (UTI), Turkmėnistane (TKR), Kazachstano Respublikoje (KZX), Azerbaidžano Respublikoje (AZB), Ukrainoje (UZ), Tadžikistano Respublikoje (TDŽ), Sakartvele (Gruzijoje); vagonų iškrovą šiose valstybėse: Lietuvos Respublikoje (LG), Kazachstano Respublikoje (KZX), Uzbekistano Respublikoje (UTI), Ukrainoje (UZ), Rusijos Federacijoje (RŽD), Baltarusijos Respublikoje (BČ), Latvijos Respublikoje (LDZ), Azerbaidžano Respublikoje (AZB), Tadžikistano Respublikoje (TDŽ), Kirgizijos Respublikoje (KRG), Turkmėnistane (TKR), Moldovos Respublikoje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad visos kursavimo sąlygos su nurodytomis valstybėmis, išskyrus pakrovą Rusijoje, buvo suderintos. Iš Rusijos Federacijos pateiktų raštų matyti, kad ji nedavė leidimo pasikrovimui dėl per didelio užimtumo tuo metu. Nurodyta priežastis atsisakyti suteikti leidimą pasikrovimui taip pat neatspindi atsakovės neteisėtų veiksmų ar netinkamai atliktų procedūrų teikiant prašymą dėl kursavimo suderinimo su Rusijos Respublika.
12. 2019 m. spalio 21 d. atsakovė kreipėsi į ieškovės nurodytų valstybių geležinkelius valdančias įmones, prašydama pratęsti vagonų kursavimą ieškovės 2019 m. spalio 2 d. prašyme nurodytomis sąlygomis iki 2020 m. gruodžio 31 d.
13. 2019 m. gruodžio 12 d. atsakovė išrašė ieškovei Mokėjimo reikalavimą Serija CA4M Nr. 000408 18 121,35 Eur sumai išankstiniam mokėjimui už vagonų nuomą 2020 m. sausio mėnesį, o ieškovė jį apmokėjo 2019 m. gruodžio 23 d.
14. 2019 m. gruodžio 17 d. sudarytas Susitarimas dėl 2018 m. birželio 22 d. Vagonų nuomos sutarties Nr. SVN(DK)-35 pakeitimo Nr. SUTP(CARGO)-516, kuriuo šalys susitarė, kad pagal Sutartį nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis perduodami iš viso 45 dengtieji vagonai.
15. 2019 m. gruodžio 23 d. iš Rusijos Federacijoje geležinkelius valdančios įstaigos (toliau – RŽD) atsakovė gavo telegramą, kuria buvo informuojama, kad RŽD suderina tik ieškovės valdomų vagonų iškrovą ir tranzitą Rusijos Federacijoje, tačiau nesuderina vagonų pakrovos. Apie tokį RŽD sprendimą nesuderinti vagonų pakrovos ieškovė informuota 2019 m. gruodžio 30 d. el. laišku. 2020 m. sausio 7 d. atsakovė išsiuntė pakartotinį paklausimą RŽD, prašydama suderinti ieškovės valdomų vagonų pakrovą Rusijos Federacijoje. 2020 m. sausio 14 d. atsakovė gavo RŽD atsakymą, kuriuo atsisakoma suderinti vagonų pakrovą, nurodant, kad suderintos kursavimo sąlygos jau buvo nurodytos 2019 m. gruodžio 23 d. pranešime.
16. 2020 m. sausio 15 d. ieškovė informavo atsakovę apie tai, kad ji sustabdo bet kokius avansinius mokėjimus pagal Sutartį iki bus suderintas kursavimas (vagonų pakrova) su Rusijos Federacija. Be to, 2020 m. sausio 23 d. pranešimu Nr. 01-23-01 ieškovė informavo atsakovę, kad, vadovaudamasi Sutarties 3.1 papunkčiu, vienašališkai nutraukia Sutartį. Pranešimu ieškovė taip pat pareikalavo grąžinti sumokėtą išankstinį mokėjimą už vagonų nuomą 2020 m. sausio mėnesį.
17. 2020 m. sausio 31 d. ieškovei už faktiškai naudotus vagonus buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija CAP4 Nr. 000946 17 686,70 Eur sumai už vagonų nuomą 2020 m. sausio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 2020 m. sausio mėnesį grąžino iš nuomos 5 vagonus, nuomos mokestis už šį mėnesį jai buvo sumažintas, o PVM sąskaita faktūra išrašyta mažesnei sumai, nei nurodyta 2019 m. gruodžio 12 d. Mokėjimo reikalavime Serija CA4M Nr. 000408. 2020 m. vasario 29 d. ieškovei už faktiškai naudotus vagonus išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija CAP4 Nr. 001083 11 662,69 Eur sumai už vagonų nuomą 2020 m. vasario mėnesį, 2020 m. kovo 31 d. ieškovei už faktiškai naudotus vagonus išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija CAP4 Nr. 001207 7 488,04 Eur sumai už vagonų nuomą 2020 m. kovo mėnesį, o 2020 m. balandžio 30 d. ieškovei už faktiškai naudotus vagonus išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija CAP4 Nr. 001332 1 889,29 Eur sumai už vagonų nuomą 2020 m. balandžio mėnesį. Paskutinis išnuomotas vagonas atsakovei buvo perduotas 2020 m. balandžio 27 d.
18. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės sutartinės atsakomybės dėl sutarties nutraukimo, atsakovės teisės į vagonų nuomos mokestį po 2019 m. gruodžio 23 d., permokos įskaitymo į ieškovės pagal 2020 m. vasario 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija CAP4 Nr. 001083 mokėtiną sumą teisėtumo bei atsakovės pareigos atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.
19. Išnagrinėjęs bylą Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeitė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimas ir nuspręsta atmesti ieškovės UAB „Rytų eksporto grupė“ ieškinio reikalavimą dėl 26 268,36 Eur nuomos mokesčio, sumokėto už sausio, vasario mėnesius, priteisimo iš atsakovės ir tenkinti atsakovės akcinės bendrovės „LTG Cargo“ priešieškinio reikalavimą dėl 12 8931,01 Eur nuomos mokesčio už vasario, kovo ir balandžio mėnesius bei procesinių metinių palūkanų priteisimo iš ieškovės, bei dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo panaikino ir perdavė šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Todėl šioje byloje sprendžiami tik ieškovės ieškinio reikalavimai dėl nuomos mokesčio sumažinimo ir atsakovės priešieškinio reikalavimai dėl skolos priteisimo už 2020 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesius.
Dėl nuomos mokesčio sumažinimo ir nuomos mokesčio skolos priteisimo
20. Pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius. Toks teisinis reglamentavimas suteikia teisę nuomotojui reikalauti iš nuomininko nuomos mokesčio už visą faktinį naudojimosi išnuomotu daiktu laikotarpį iki daikto grąžinimo.
21. Iš bylos medžiagos matyti, kad Sutartimi atsakovė, kaip nuomotoja, įsipareigojo perduoti nuomininkei 5 dengtuosius vagonus laikinai valdyti ir naudotis, o ieškovė, kaip nuomininkė, įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. 2019 m. kovo 5 d. susitarimu šalys susitarė, kad pagal Sutartį nuomininkei laikinai valdyti ir naudotis perduodama iš viso 30 dengtųjų vagonų, taip pat susitarė dėl naujo nuomos mokesčio dydžio – 19,50 Eur be PVM už vieno vagono nuomą vienai parai.
22. Byloje nustatyta, kad sužinojusi apie vagonų pakrovimo Rusijos Federacijoje nesuderinimą ieškovė, remdamasi Sutarties 3.1 punktu, 2020 m. sausio 23 d. pranešė atsakovei apie Sutarties nutraukimą, tačiau vagonų iš karto negrąžino ir jais naudojosi, juos pakraudama ir iškraudama kitose valstybėse, iki 2020 m. balandžio 27 d., kuomet grąžino paskutinį vagoną. Kadangi šalys Sutarties 5.9 punkte susitarė, kad vagonų nuomos mokestis skaičiuojamas nuo vagonų perdavimo nuomininkei dienos iki vagonų grąžinimo nuomotojai dienos, atsakovė pagrįstai skaičiavo nuomos mokestį iki faktinio vagonų grąžinimo. Šiai išvadai pritarė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2022 m. spalio 6 d. nutarties 95 punkte.
23. Iš atsakovės ieškovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad atsakovė vagonų nuomos mokestį skaičiavo pagal atskirų vagonų priėmimo – perdavimo aktus, t. y. iki tos dienos kuomet jie buvo faktiškai grąžinti atsakovei. Iš PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad ieškovės skola atsakovei už vagonų nuomą sudaro 12 893,01 Eur (3 515,68 Eur dydžio skola pagal PVM sąskaitą faktūra Serija CAP4 Nr. 001083 (nepriemoka už 2020 m. vasario mėnesio vagonų nuomą); 7 488,04 Eur dydžio skola pagal PVM sąskaitą faktūra Serija CAP4 Nr. 001207 (už 2020 m. kovo mėnesio vagonų nuomą); 1 889,29 Eur dydžio skola pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija CAP4 Nr. 001332 (už 2020 m. balandžio mėnesio vagonų nuomą). Ieškovė atsakovės pateiktų sąskaitų ir paskaičiavimų neginčija.
24. Nustačius, kad atsakovė pagrįstai skaičiavo nuomos mokestį iki vagonų faktinio grąžinimo, prieš priteisiant atsakovės paskaičiuotą nuomos mokestį, būtina įvertinti, ar nėra pagrindo jį sumažinti. CK 6.487 straipsnio 1 dalies normoje, be kita ko, nustatyta nuomininko teisė reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį (jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita), kai dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako: 1) iš esmės pablogėja sutartyje nustatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba 2) iš esmės pablogėja daikto būklė. Taigi teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį, kai tai sutartyje ar įstatyme neaptarta, nuomininkas turi tik tuo atveju, kai išnuomoto daikto naudojimosi sąlygos ar būklės pablogėjimas lemia visišką ar dalinį negalėjimą naudotis šiuo daiktu.
25. Nagrinėjamu atveju jokie išnuomotų vagonų (daikto) trūkumai nebuvo nustatyti. Kitos valstybės kompetentingos įstaigos priimtas sprendimas neleisti pasikrauti tam tikroje teritorijoje nedaro jokios įtakos daikto būklei. Todėl šiuo atveju nėra CK 6.487 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos - iš esmės pablogėjusios daikto būklės, kuri leistų mažinti nuomos mokestį.
26. Ieškovė ieškinyje įrodinėja, kad RŽD priėmus sprendimą neleisti pasikrauti Rusijos Federacijoje 2020 metais iš esmės pablogėjo sutartyje nustatytos naudojimosi daiktu sąlygos, nes Rusijos Federacijoje pakraunami kroviniai sudarė didžiąją dalį ieškovės vykdytų pervežimų. Ieškovės teigimu 90 proc. pasikrovimų į Lietuvą vyko būtent Rusijos Federacijoje.
27. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad dėl vienos vagonų kursavimo sąlygos nesuderinimo vienoje valstybėje šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeitė ir ieškovei tapo sudėtingiau vykdyti sutartį nei atsakovei. Dėl to, vertinant ieškovės teiginius, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškovei atsirado teisė į nuomos mokesčio mažinimą CK 6.204 straipsnio prasme.
28. Kaip jau minėta, 2019 m. spalio 2 d. ieškovė pateikė prašymą dėl prekinių vagonų nuomos ir jų kursavimo suderinimo Nr. 02-10-19/1, kuriuo prašė suderinti dengtų universalių prekinių vagonų pakrovą, tranzitą ir iškrovą prašyme nurodytose valstybėse – vagonų pakrovą Lietuvos Respublikoje (LG), Rusijos Federacijoje (RŽD), Kazachstano Respublikoje (KZX), Kirgizijos Respublikoje (KRG), Uzbekistano Respublikoje (UTI), Ukrainoje (UZ), Baltarusijos Respublikoje (BČ), Latvijos Respublikoje (LDZ), Azerbaidžano Respublikoje (AZB), Tadžikistano Respublikoje (TDŽ), Sakartvele (Gruzijoje); vagonų tranzitą šiose valstybėse: Rusijos Federacijoje (RŽD), Baltarusijos Respublikoje (BČ), Latvijos Respublikoje (LDZ), Uzbekistano Respublikoje (UTI), Turkmėnistane (TKR), Kazachstano Respublikoje (KZX), Azerbaidžano Respublikoje (AZB), Ukrainoje (UZ), Tadžikistano Respublikoje (TDŽ), Sakartvele (Gruzijoje); vagonų iškrovą šiose valstybėse: Lietuvos Respublikoje (LG), Kazachstano Respublikoje (KZX), Uzbekistano Respublikoje (UTI), Ukrainoje (UZ), Rusijos Federacijoje (RŽD), Baltarusijos Respublikoje (BČ), Latvijos Respublikoje (LDZ), Azerbaidžano Respublikoje (AZB), Tadžikistano Respublikoje (TDŽ), Kirgizijos Respublikoje (KRG), Turkmėnistane (TKR), Moldovos Respublikoje.
29. Iš aukščiau nurodyto prašymo matyti, kad ieškovė 30 vagonų pakrovą prašė suderinti 12 valstybių, 10 valstybių tranzitą ir 12 valstybių iškrovą. Visos prašymo sąlygos, išskyrus pakrovą Rusijos Federacijoje buvo suderintos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pakrova Rusijos Federacijoje, nepriklausomai nuo šios valstybės dydžio, nebuvo esminė ieškovei ir sudarė nedidelę krovinių dalį. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kiek vagonų ir kokias pakrovas buvo numačiusi Rusijos Federacijoje laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. ir kokią įtaką ieškovės vykdomai veiklai ši numatyta pakrova apskritai turėjo. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog praradus galimybę pasikrauti vagonus Rusijos Federacijoje iš esmės pablogėjo šalių sutartyje nustatytos naudojimosi daiktu sąlygos.
30. Pažymėtina, kad net ir nutraukus sutartį ir žinodama apie draudimą pasikrauti Rusijos Federacijoje ieškovė ne iš karto grąžino vagonus, tačiau juos toliau naudojo veiklai vykdyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad vagonai buvo naudojami pasikrauti ir išsikrauti Kazachstane, Ukrainoje, Baltarusijoje ir kitose šalyse iki 2020 m. balandžio mėnesio pabaigos ir paskutinis vagonas buvo grąžintas tik 2020 m. balandžio 27 d. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai rodo, kad pakrova Rusijos Federacijoje nebuvo esminė sąlyga naudojantis išnuomotais vagonais, priešingu atveju jie būtų atsakovei grąžinti kaip įmanoma greičiau. Remiantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad šiuo atveju sumažinus nuomos mokestį ieškovė atsidurtų akivaizdžiai geresnėje padėtyje nei atsakovė, o toks sprendimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
31. Remiantis aukščiau išdėstytu, ieškovės ieškinio reikalavimai dėl nuomos mokesčio sumažinimo atmetami, o atsakovės priešieškinio reikalavimai dėl 12 893,01 Eur nuomos mokesčio skolos priteisimo tenkinami.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
32. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas prašomas priteisti 8 procentų procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo sumažino iki 6 procentų dydžio.
33. Iš atsakovės priešieškinio reikalavimų matyti, kad atsakovė prašė priteisti iš ieškovės 8 procentų procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, tačiau pirmosios instancijos teismas iš ieškovės priteisė 6 proc. metines palūkanas remdamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalį ir visiškai nemotyvuodamas, kodėl nepriteisiamos procesinės palūkanos, remiantis Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymu.
34. Pirma, Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Sandorio patekimas į minėto teisės akto materialiąją taikymo sritį gali būti nustatomas taikant šiuos kriterijus: 1) sutarties subjektinės sudėties – toks sandoris turi būti sudarytas tarp dviejų ir daugiau ūkio subjektų inter se (tarpusavyje) arba tarp vieno ar daugiau ūkio subjektų vienoje pusėje bei vienos ar daugiau valstybės institucijų kitoje pusėje; 2) komercinio sandorio kriterijaus; 3) sandorio dalyko – pagal sandorį turi būti arba perduodamos prekės, arba teikiamos paslaugos, arba atliekami darbai, arba atliekami keli iš šių veiksmų; 4) sandorio atlygintinumo. Pirmieji trys kriterijai – subjektinės sudėties, komercinio sandorio bei atlygintinumo – kumuliatyvūs (visais atvejais turi būti tenkinami visi trys). Dėl sandorio dalyko Mokėjimų vėlavimo prevencijos statymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstyti kriterijai yra alternatyvūs – pakanka, kad sandoris būtų arba dėl prekių pardavimo, arba dėl paslaugų teikimo, arba dėl darbų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413-378/2016). Nagrinėjamu atveju du ūkio subjektai (ieškovė ir atsakovė) sudarė komercinį sandorį dėl vagonų nuomos, pagal kurį atsakovė suteikė nuomos paslaugas ieškovei, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už nuomą. Atsakovės reikalavimas priteisti procesines palūkanas kildinamas ne iš šalių Sutarties, o iš specialaus Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo.
35. Antra, byloje nėra ginčo, jog šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų normos, dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų. Pagal CK 6.261 straipsnį praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų vėlavimo įstatyme nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį (Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jeigu šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų už pavėluotus mokėjimus normos, teismas, nustatęs, jog ginčo šalių sandoris atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nurodytus komercinių sandorių požymius, kai kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti šio Įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012)
36. Trečia, Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Mokėjimų vėlavimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis palūkanų normą šio įstatymo prasme apibrėžia kaip 8 procentiniais punktais padidintą vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikomą fiksuotąją palūkanų normą, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba kaip ribinę palūkanų normą, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Taigi apskaičiuojant iš atsakovės priteistinų palūkanų dydį vadovaujamasi fiksuotąja palūkanų norma, kuri pagal viešai paskelbtą Europos Centrinio Banko informaciją 2020 m. sudarė 0,00 proc. Kadangi ieškovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę laiku, atsakovei iš ieškovės priteistinos 8 procentų (0,00 proc. + 8 proc., t. y. padidinus 8 procentiniais punktais) dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl procesinės bylos baigties
37. Remiantis aukščiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai sumažino iš ieškovės atsakovei priteistiną nuomos mokestį ir procesines palūkanas, todėl atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl ieškinio ir priešieškinio keistinas, ieškinį atmetant, o priešieškinį tenkinant visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
38. Sprendimo dalys dėl bylos nutraukimo ir 478,57 Eur (sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodyta 478,87 Eur suma) išlaidų už vagonų remontą ir trafaretų nuėmimą ir žyminio mokesčio grąžinimo apeliaciniais skundais nebuvo skundžiamos, todėl paliekamos nepakeistos.
39. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl nuostolių iš atsakovės priteisimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
41. Atsižvelgiant į tai, kad byla ieškinio dalyje dėl 3 515,68 Eur nuomos mokesčio priteisimo nutraukta, kitoje dalyje ieškinys atmestas, teismas nesprendžia ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo.
42. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 931 Eur žyminio mokesčio už ieškovės kasacinį skundą sumokėjimas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi nusprendęs, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą paliko spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
43. Taigi apeliaciniam teismui ieškovės ieškinį atmetus, iš ieškovės priteistinas 931 Eur žyminis mokestis už ieškovės kasacinį skundą.
44. Atsakovė patyrė 712 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos už sumokėtą žyminį mokestį (301 Eur už žyminį mokestį pirmosios instancijos teisme, 411 Eur už žyminį mokestį apeliacinės instancijos teisme). Patenkinus atsakovės priešieškinį, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.
45. Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5,00 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeisti ir teismo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„bylą ieškinio dalyje dėl 3 515,68 Eur nuomos mokesčio priteisimo nutraukti, kitoje dalyje ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti atsakovei AB „LG Cargo“, juridinio asmens kodas 304977594, iš ieškovės UAB „Rytų eksporto grupė“, juridinio asmens kodas 303404620, 12 893,01 Eur nuomos mokesčio skolos, 478,57 Eur išlaidų už vagonų remontą ir trafaretų nuėmimą, 8 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos – 13 371,58 Eur – nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos 2020 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Grąžinti ieškovei UAB „Rytų eksporto grupė“, juridinio asmens kodas 303404620, 39,75 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. balandžio 9 d., mokėjimo užduoties kodas (ID) ZI53711, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi“.
Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rytų eksporto grupė“, juridinio asmens kodas 303404620, priteisti atsakovei akcinei bendrovei „LTG Cargo“, juridinio asmens kodas 304977594, 712 Eur (septynių šimtų dvylikos eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rytų eksporto grupė“, juridinio asmens kodas 303404620, priteisti 931 Eur (devynių šimtų trisdešimt vieno euro) žyminį mokestį valstybės naudai už kasacinį skundą.
Teisėjai Ramunė Mikonienė
Asta Pikelienė
Linas Zinkevičius