Civilinė byla Nr. e2A-2616-603/2015

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02056-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.1.; 3.4.4.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitės, kolegijos teisėjų Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos (apeliantės) H. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos H. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys I. A., S. A., I. A., Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos,

nustatė:

Pareiškėja H. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. A., miręs 2010 m. gruodžio 8 d., nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, pagalbinius pastatus ir kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone.

Nurodė, kad pareiškėja gyveno minėtuose statiniuose su tėvų šeima. Taip pat ten turėjo dirbamos žemės, laikė gyvulius. Be to, ūkiui priklausė namas, kurį patvirtina duomenys, gauti iš Medininkų seniūnijos archyvinio fondo ūkio knygų. Tėvas su pareiškėjos motina tuose namuose gyveno iki pat tėvo mirties, tai yra iki 2010 m. gruodžio 8 d. Minimų pastatų kadastriniai matavimai (kadastrinių matavimų byla Nr. 41/4397) atlikti 2012 m. gruodžio 3 d., juose užfiksuotas gyvenamasis namas (unikalus Nr. 4192-7002-0019), pagalbinis pastatas (unikalus Nr. 4400-2171-7137), pagalbinis pastatas (unikalus Nr. 4400-2171-7159), pagalbinis pastatas (unikalus Nr. 4400-2171-7168), pagalbinis pastatas (unikalus Nr. 4400-2171-7170), pagalbinis pastatas – kiemo rūsys (unikalus Nr. 4400-2171-7180), lauko tualetas (unikalus Nr. 4400-2171-7191), tvora (unikalus Nr. 4400-2171-7204).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos tėvas J. A. statinių tinkamai neužregistravo, nes galvojo, kad pakanka dokumentus užregistruoti tik seniūnijoje. Minimi statiniai buvo įsigyti pareiškėjos tėvo J. A. iš M. K. 1973 m., tačiau sutarties, patvirtinančios statinių įsigijimo faktą, nėra. Pareiškėjos motina I. A. minimų statinių taip pat neįregistravo VĮ Registrų centre, tačiau pareiškėja kartu su motina po tėvo mirties priėmė palikimą ir gavo liudijimą, išduotą Vilniaus rajono 4 notarų biuro, bet vėliau paaiškėjo, jog J. A. vardu VĮ Registrų centre nebuvo įregistruotos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Atsižvelgiant į tai, VĮ Registrų centras 2013 m. sausio 11 d. atsisakė registruoti nuosavybės teises į minimus statinius, nurodydamas, kad pateikti dokumentai nėra pakankamas pagrindas registruoti nuosavybės teises.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nustatyti prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nėra teisinio pagrindo, kadangi  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime       Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ numatyta, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu įgijęs nuosavybės teisę: pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad gyvenamasis namas, pagalbiniai pastatai ir kiti kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Medininkų sen., Vilniaus rajone buvo įregistruoti      2010 m. gruodžio 8 d. mirusio J. A. vardu, todėl nustatyti prašomo fakto negalima.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjos H. M. pareiškimą atmetė.

Teismas konstatavo, kad nėra teisinio  pagrindo nustatyti, kad J. A., miręs      2010 m. gruodžio 8 d., nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, pagalbinius pastatus ir kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kad gyvenamasis namas, pagalbiniai pastatai ir kiti kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Medininkų sen., Vilniaus rajone buvo įregistruoti mirusio J. A. vardu (vieninteliai įrodymai tai Medininkų seniūnijos 2011 m. balandžio 18 d. raštas ir 1991—1998 m. ūkio knygoje esančių lapų kopijos, kuriose nurodoma, kad ūkiui (ne J. A.) asmeninės nuosavybės teise priklauso namas) todėl nustatyti prašomo fakto negalima.

Teismas pažymėjo, kad teismine tvarka nėra nustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ numatyta, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu įgijęs nuosavybės teisę; pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo prie išvados, jog nei vienos iš minėtų sąlygų pareiškėjos pareiškimas neatitinka.

Be to, teismui nepateiktas joks dokumentas, kuriame J. A. būtų įvardintas kaip minimų statinių savininkas. Taip pat nėra jokių dokumentinių įrodymų apie šių statinių įsigijimą  ar paveldėjimą. Pareiškėjos pareiškimo nepagrįstumą patvirtina ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. VILRS-73, kad pateikti dokumentai nėra pakankamas pagrindas nuosavybei įregistruoti ir 2003 m. sausio 13 d. teritorinio registratoriaus sprendimas atsisakyti registruoti Nekilnojamojo turto registre J. A. nuosavybės teises pagal Medininkų seniūnijos 2002 m. lapkričio 28 d. pažymą Nr. 619 ir ūkio knygų pagrindu. Todėl, teismas vertindamas visus byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. A. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, pagalbinius pastatus ir kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, pagrindo nėra.

Apeliantė H. M. atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjos pareiškimą.

Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177 str., sprendime nepasisakydamas dėl liudytojos T. M. pateiktų įrodymų. Apeliantės nuomone, liudytojų parodymai yra svarbūs nagrinėjamoje byloje.

Be to, apeliantė nurodė, jog į teismą kreipėsi tik todėl, kad jos tėvo dokumentai dėl statinių įsigijimo yra neišlikę, priešingu atveju, turint minėtus dokumentus, pareiškėjai nereiktų kreiptis į teismą dėl statinių nuosavybės įregistravimo. Nepaisant to, kad nėra dokumentų, patvirtinančių įsigijimo faktą, pareiškėja teigė, jog duomenys gauti iš Medininkų seniūnijos archyvinio fondo ūkio knygų patvirtina tai, kad tik teisėtu pagrindu statiniai galėjo būti valdomi.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodė, jog apeliantė nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų tai, kad ginčijami statiniai buvo įregistruoti mirusiojo J. A. vardu, todėl nustatyti, kad J. A. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, pagalbinius pastatus ir kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, negalima. 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 str.). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ numatyta, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu įgijęs nuosavybės teisę bei turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teigė, jog pareiškėjos tėvas J. A. 1973 m. iš M. K. įsigijo gyvenamąjį namą, pagalbinius pastatus ir kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Pažymėtina, jog pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ Nr. 56). Atkreiptinas dėmesys, jog jokių dokumentų patvirtinančių, jog J. A. įsigijo minėtus statinius, nėra išlikę. Byloje pareiškėja yra pateikusi tik 2011 m. balandžio 18 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Medininkų seniūnijos archyviniame fonde ūkio knygoje esančių J. A. žinių lapų kopijas ir kadastrinių matavimų bylą Nr. 41/4397. Be to, pareiškėja teigė, jog iki tėvo J. A. mirties tėvas su savo sutuoktine gyveno nurodytuose namuose, taip pat turėjo dirbamos žemės ir gyvulius.

J. T. mirė 2010 m. gruodžio 8 d. ir pareiškėja 2011 m. sausio 31 d. priėmė J. T. palikimą ir gavo liudijimą, išduotą Vilniaus rajono 4 notarų biuro, tačiau vėliau, pareiškėjos teigimu, paaiškėjo, jog J. A. vardu VĮ Registrų centre nebuvo įregistruotos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja 2012 m. gruodžio 27 d. kreipėsi su prašymu į VĮ Registrų centrą, prašydama įregistruoti Nekilnojamojo turto registre J. A. nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus – gyvenamąjį namą, ūkio pastatą, kiemo rūsį bei kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Viliaus rajone. VĮ Registrų centras 2013 m. sausio 11 d. sprendimu atsisakė registruoti nuosavybės teises į minimus statinius, nurodydamas, kad pateikti dokumentai (kadastrinių matavimų bylos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Medininkų seniūnijos 2012 m. gruodžio 27 d. pažymos Nr. R12-59 apie įrašus ūkinėse bylose) nėra pakankamas pagrindas registruoti nuosavybės teises.

Pažymėtina, jog pareiškėja savo reikalavimus grindė liudytojų parodymais, tai yra S. A. ir T. M. paaiškinimais. Teismas, priimdamas sprendimą motyvuojamoje sprendimo dalyje turėjo nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą bei argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas rėmėsi tik S. A. parodymais, tuo tarpu dėl kitos liudytojos parodymų nepasisakė ir sprendime nenurodė priežasčių, kodėl nevertino T. M. parodymų, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės į ginčijamus statinius.

Atkreiptinas dėmesys, jog juridinis faktas gali būti nustatytas tik išlikus pastatui, kurio valdymo nuosavybės teise faktą prašoma nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ Nr. 56). Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų dokumentų (kadastrinių matavimų bylos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Medininkų seniūnijos 2012 m. gruodžio 27 d. pažymos Nr. R12-59 apie įrašus ūkinėse bylose) ginčo objektas yra vertinamas kaip nekilnojamasis daiktas (statinys), atitinkantis Statybos įstatymo 2 str. 2 d., nustatytą statinio apibrėžimą ir kuris gali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre.

Pažymėtina, jog teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinės reikšmės fakto nustatymo, turi imtis visų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą pasiūlyti pareiškėjai pateikti papildomus įrodymus, kurie suteiktų išsamios informacijos apie ginčijamus statinius, jų buvusį savininką - M. K..

Konstatuotina, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurioje juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas siekiant nuosavybės teisės įgijimą pripažinti įstatymo nustatyta tvarka, suinteresuotu asmeniu į bylą turėtų būti įtrauktas buvęs ginčijamų statinių savininkas M. K. ir/ar jo vaikai/įpėdiniai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, nesprendė klausimo dėl M. K. ir/ar jo vaikų/įpėdinių įtraukimo į bylos nagrinėjimą, nors bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar pareigoms (CPK 47 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos pareiškimą, neatsižvelgdamas į reikšmingus bylai įrodymus, neatskleidė esminių bylos aplinkybių, sprendžia, kad dėl bylos esmės neatskleidimo yra pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes jos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos esmės, kadangi reikštų bylos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal pareiškėjos H. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.