Administracinė byla Nr. A525-1694/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00650-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui K. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. K. P. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja B. M. K. P. skundu (b.l. 4–8), kurį patikslino (b.l. 108), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (2011-04-20 nutarimo 457 redakcija) patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 1061 punkte nustatytas administracijos direktoriaus funkcijas: ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos organizuoti žemės sklypo Nr. 23 kadastrinių matavimų rengimą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir kartu su kitais dokumentais (duomenimis) pateikti juos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Palangos žemėtvarkos skyriui.

Nurodė, kad gavusi Tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. R4-61-(3.1) sužinojo, jog 2010 m. birželio 30 d. raštu Nr. (4.17)-D3-2096 Palangos Administracijos direktorius atsisakė patvirtinti 0,1100 ha žemės sklypo, suformuoto buvusio savininko M. C. žemėje, planą, nes minėtoje teritorijoje suformuotas žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos žemėtvarkos skyrius 2009 m. sausio 7 d. raštu Nr. R4-27-(3.4) kreipėsi į Administraciją, prašydamas patvirtinti žemės sklypo, suformuoto buvusios savininko M. C. žemėje, planą. Administracijos direktoriui buvo pateiktas 0,1257 ha žemės sklypo planas ir prašoma šią teritoriją pažymėti laisva neužstatyta žeme. 2009 m. rugpjūčio 27 d. buvo nutarta, kad nagrinėjamoje teritorijoje yra laisvos žemės, tačiau negalima nustatyti tikslių žemės sklypo ribų, kadangi pagal galiojančią Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 713, sklypo rytinė dalis patenka į miškų plotus, o sklypo riba eina griovio viduriu. Pasiūlyta žemės sklypą formuoti, paliekant penkis metrus nuo griovio šlaito. Atsižvelgiant į tokį pasiūlymą, buvo suformuotas 0,11 ha žemės sklypas ir pakartotinai pateiktas prašymas dėl žemės sklypo plano patvirtinimo. 2010 m. birželio 7 d. prašymas buvo netenkintas, nurodant, kad žemės sklypas patenka į teritorijas, kurios yra priskirtinos ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdinių funkcinių zonų teritorijai, kas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 dalį laikytina valstybės išperkama žeme. Teigė, kad Atkūrimo įstatyme nėra numatyta, jog ekstensyvaus naudojimo želdiniai yra priskirtini valstybės išperkamai žemei.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (b.l. 31) su skundu nesutiko.

Pažymėjo, kad byloje nekeliamas ginčas, ar sklypas patenka į Palangos miesto bendrojo plane, patvirtintame Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 (toliau – ir Palangos miesto bendrasis planas), nurodytą teritoriją, kurioje yra ekstensyviam naudojimui įrengiami želdynai. Palangos miesto bendrasis planas yra norminis teisės aktas, kuriuo Administracijos direktorius privalo vadovautis, spręsdamas jo kompetencijai priskirtus klausimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos dvi bylos (Nr. I-193-57/2010 ir Nr. I-845-57/2010), kuriose tiriamas Palangos miesto bendrojo plano sprendinių atitikimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu į skundą (b.l. 30) nurodė, kad neprieštarauja skundui, jei teismas pripažins, kad išdėstytos aplinkybės įrodo, jog atsakovas nepagrįstai atsisako užbaigti sklypo formavimo bei patvirtinimo procedūrą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu (b.l. 116–120) patenkino pareiškėjos skundą ir įpareigojo Administracijos direktorių vykdyti Atkūrimo tvarkos 1061 punkte nustatytas administracijos direktoriaus funkcijas: ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos organizuoti žemės sklypo Nr. 23 kadastrinių matavimų rengimą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir kartu su kitais dokumentais (duomenimis) pateikti juos Tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriui.

Nustatė, kad pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. C. nuosavybės teise turėtoje žemėje suformuotą 0,1100 ha žemės sklypą. Ginčas yra kilęs dėl Administracijos direktoriui priskirtų funkcijų nevykdymo, t. y. nepagrįsto atsisakymo užbaigti sklypo formavimo bei patvirtinimo procedūrą. Teismas, spręsdamas kilusį ginčą, atsižvelgė į Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Atkūrimo tvarkos 1061 punktą ir nurodė, jog Administracijos direktorius atsisako atlikti jo kompetencijai priskirtus ir pareiškėjos prašomus veiksmus, argumentuodamas tuo, kad žemės sklypas Palangos miesto bendruoju planu priskirtas intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėms zonoms, t. y. valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatas. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose teisėjų 2005-11-24 pasitarime) suformuluota teisė aiškinimo taisykle, jog tais atvejais, jeigu yra požymiai, kad prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nepatvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas tol, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, konstatavo, jog byloje susiklostė būtent tokia situacija – atsakovo teigimu, visuomenės poreikis kyla iš Palangos miesto bendrojo plano, tačiau konkretaus ginčo teritorijos detaliojo ar Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtinto žemės sklypo plano, kuriame būtų nurodytas toks poreikis, nėra. Pažymėjo, kad iš byloje esančio Administracijos Komisijos dėl laisvos (neužstatytos) žemės (toliau – ir Komisija) 2009 m. rugpjūčio 27 d. posėdžio protokolo Nr. (8.16)-D6-73 matyti, kad šiame posėdyje buvo svarstomas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2009 m. sausio 7 d. prašymas Nr. R4-27-(3.4) patvirtinti 0,1257 ha žemės sklypo, suformuoto buvusio savininko M. C. žemėje, Ošupio take, planą ir pažymėti ją kaip laisvą (neužstatytą) žemę. Komisija nutarė, kad nagrinėjamoje teritorijoje yra laisvos žemės, nors ji pagal bendrąjį planą ir patenka į ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinę zoną, tačiau negalima nustatyti tikslių laisvos žemės ribų, nes pagal Palangos miesto savivaldybės valstybės reikšmės miškų plotų schemą suformuoto sklypo rytinė dalis patenka į miškų plotus, o sklypo riba eina griovio viduriu. Komisija pasiūlė suformuoti mažesnį žemės sklypą, paliekant 5 m nuo griovio šlaito. Komisijos 2010 m. birželio 7 d. posėdyje šis klausimas atskirai nebebuvo svarstytas, tačiau Komisija protokolu Nr. (8.16)-D6-47 nutarė, jog teritorijos, Palangos miesto bendruoju planu patenkančios į ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinę zoną, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį laikytinos valstybės išperkama žeme. Pabrėžė, jog būtent dėl šios priežasties Administracijos direktorius atsisako atlikti Atkūrimo tvarkos 1061 punkte numatytus veiksmus. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą ir pabrėžė, jog Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant žemė gali būti išperkama valstybės. Ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinė zona šioje teisės normoje nėra numatyta. Žemė gali būti grąžinama natūra, kai ji nėra užstatyta (yra laisva) ir kai ji nėra išperkama valstybės Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais atvejais. Pažymėjo, kad atsakovas teismui duomenų, jog žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėja, būtų užstatytas (nelaisvas) ar detaliuoju planu sklypas suprojektuotas ir ginčo žemei numatytas visuomeninis poreikis, nepateikė, todėl ginčo sklypas negali būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Pabrėžė, jog detaliojo plano nebuvimas savaime nereiškia, kad žemė nėra reikalinga visuomenės poreikių tenkinimui, tačiau Palangos miesto savivaldybė, argumentuodama, jog žemė reikalinga visuomenės poreikiui užtikrinti, turi per protingą laiką parengti ir patvirtinti detalųjį planą, kurio pagrindu teritorija galėtų būti priskirta visuomenės poreikių tenkinimui, o ne delsti ir nesiimti jokių veiksmų nei detaliojo teritorijų planavimo, nei nuosavybės atkūrimo procedūrose. Konstatavo, jog ginčo žemė yra laisva, neužstatyta, atsakovui nėra kliūčių Atkūrimo tvarkos 106 punkte nustatytoms funkcijoms įgyvendinti, todėl Administracijos direktorius nepagrįstai neatlieka jo kompetencijai priskirtų sprendimų, nepateisinamai delsia užbaigti sklypo formavimo bei patvirtinimo procedūras, numatytas Atkūrimo tvarkos 1061 punkte.

III.

Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą (b.l. 130–131), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžia, jog Palangos miesto bendrojo plano Pagrindinių tekstinių reglamentų 10 punkte numatyta, kad teritorijos, esančios bendrojo plano nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos, t. y. pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą šios teritorijos priskiriamos valstybės išperkamai. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A11-263/2003), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias bendrieji planai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams, naudotojams, visuomenės poreikį, pripažintą Palangos miesto bendruoju planu, daro išvadą, jog Palangos miesto bendrojo plano Pagrindinių tekstinių reglamentų 10 punktas neprieštarauja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatoms.

Pareiškėja B. M. K. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 138–139) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime iš esmės sutinkama su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Administracijos direktorių ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos organizuoti žemės sklypo Nr. 23 kadastrinių matavimų rengimą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir kartu su kitais dokumentais (duomenimis) pateikti juos Tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriui. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, kad Administracijos direktorius atsisakė patvirtinti 0,1100 ha žemės sklypo, suformuoto buvusio savininko M. C. žemėje, planą, nes minėtoje teritorijoje suformuotas žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, jog Administracijos direktorius nepagrįstai atsisako atlikti nurodytus veiksmus, delsia parengti ir patvirtinti detalųjį planą, atitinkamai neatlikdamas veiksmų nei detaliojo teritorijų planavimo, nei nuosavybės teisių atkūrimo srityse, todėl konstatavo, kad ginčo žemė yra laisva.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja yra pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusiam savininkui M. C. priklausiusią žemę. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad ginčo žemės sklypas pagal galiojantį Palangos miesto bendrąjį planą patenka į teritorijas, esančias bendrajame plane nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, kurios vertinamos kaip svarbūs bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos (Palangos miesto bendrojo plano sprendinių 10 p., b.l. 112).

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas nustatė, jog žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje

Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra nurodyta (pavyzdžiui, bylos Nr. A502-927/2008, A5-1061/2006), jog iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra (2002-05-10 nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymėta (bylos Nr. A11-263/2003, A5-1061/2006, A502-927/2008), jog žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pavyzdžiui, toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Tuo tarpu detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), jeigu savivaldybės institucija atlieka teritorijų planavimo procedūras, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliuoju planu bus priskirta įstatyme numatytiems objektams (byla Nr. A7-276/2004).

Pažymėtina, jog nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir atsižvelgė į nurodytą administracinių teismų praktiką, jis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai byloje padarė išvadą, kad ginčo žemės sklypas yra laisvas ir neužstatytas. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypas patenka į teritorijas, esančias bendrajame plane nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose. Palangos miesto bendrojo plano sprendinių 10 punkte (apibrėžiančiame nurodytų teritorijų statusą), be kita ko, nurodyta, kad šios teritorijos, laikantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatų, priskiriamos valstybės išperkamai žemei. Jos, kaip jau minėta, patenka į teritorijas, vertinamas kaip svarbūs bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos. Kitaip tariant, ginčo žemės sklypas Palangos miesto bendruoju planu priskirtas teritorijoms, kurioms egzistuoja visuomenės poreikis. Be to, ginčo teritorija turi požymių, būdingų rekreaciniams ištekliams, nes yra prie jūros ir miško. Todėl visos nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytoje administracinių teismų praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, sudaro vienareikšmišką pagrindą konstatuoti, kad nustatyti požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį. Atitinkamai sutiktina su atsakovo pozicija, jog tokiu atveju pareiškėjai ginčo žemės sklypas kol kas negali būti formuojamas grąžinimui natūra.

Kadangi, kaip jau minėta, tuo atveju, jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pavyzdžiui, toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Administracijos direktoriaus įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su žemės sklypo formavimu ir atitinkamai nuosavybės teisių atkūrimu. Pastebėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, jog Administracijos direktorius negali nesiimti nei veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, nei su detaliuoju teritorijos planavimu, tačiau šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo žemė yra laisva, ir juo labiau įpareigoti Administracijos direktorių atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nenustatė visų bylos išsprendimui svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.