Baudžiamoji byla Nr. 2K–162/2007
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.4.7.
1.2.14.5.3.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorei D. Skorupskaitei–Lisauskienei,
nuteistojo gynėjai advokatei B. Strimaitytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. V. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams. W. B. iš R. V., A. L. solidariai priteista 241,50 Lt turtinės žalos atlyginimo, taip pat valstybės biudžetui iš R. V. priteista 673,81 Lt teismo apmokėtų nukentėjusiojo kelionės išlaidų.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. L., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. V. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 29 d., apie 22.15 val., Anykščiuose, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. L. , būdami apsvaigę nuo alkoholio ir siekdami užvaldyti svetimą turtą, panaudojo psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį W. B. ir pagrobė jam priklausantį turtą, t. y. R. V. pridėjo prie pilvo, o A. L. įrėmė į kaklą W. B. specialiai žmogui sužaloti pritaikytus daiktus – peilius ir, jais grasindami, reikalavo atiduoti visus daiktus, iš striukės vidinės kišenės pagrobė nukentėjusiajam W. B. priklausantį 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sagem“ su jame buvusia 13,85 Lt vertės telefono kortele, nusegė nuo rankos ir pagrobė 241,50 Lt vertės laikrodį „QNQ“, 172,50 Lt vertės vestuvinį žiedą, taip nukentėjusiajam W. B. padarė 527,85 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu R. V. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, panaikinti BK 27 straipsnio 1 dalies taikymą arba panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti.
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo W. B. parodymais, nekreipė jokio dėmesio į liudytojų parodymus. Mano, kad W. B. melavo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Kasatorių nuteisė už tai, kad įvykio metu prieš nukentėjusįjį panaudojo peilį, tačiau peilio panaudojimo aplinkybių nepatvirtino nei vienas apklaustas liudytojas. Liudytojai patvirtino tik tai, kad prie nukentėjusiojo kaklo buvo pridėtas peilis, o jį pridėjo A. L., kuris to neneigė. Nukentėjusysis W. B. taip pat minėjo liudytojui E. P., kurį sutiko tuoj po nusikaltimo, kad peilis buvo pridėtas tik prie kaklo. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo apeliacinį skundą šališkai, nekreipė jokio dėmesio, kad nukentėjusysis daugiau nei metus laiko vengė atvykti į teismo posėdį, todėl procesas dėl jo kaltės buvo vilkinamas. Teismas taip pat pasunkino kasatoriaus padėtį, nes, jam net nedalyvaujant teismo posėdyje, pripažino kasatorių recidyvistu ir nutarė, kad, pritaikęs BK 56 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas jį nuteisė teisingai, nors šis teismas netaikė nei BK 27 straipsnio 1 dalies, nei BK 56 straipsnio 1 dalies. Be to, BK 56 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, kad recidyvistui skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Abiejų instancijų teismai viską vertino nukentėjusiojo naudai, net nepasidomėdami tuo, kad nukentėjusysis buvo teistas už žmogžudystę ir atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta ekspertizė, kuri nustatytų, ar kasatorius galėjo laikyti savo striukės vidinėje kišenėje tokį didelį peilį, kokį nurodė nukentėjusysis. Taip pat nebuvo daromos akistatos su nukentėjusiuoju.
Nuteistojo R. V. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl R. V. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtos bausmės
Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, be kitų atvejų, atsako ir tas, kas apiplėšė panaudojęs peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą.
Kasaciniame skunde R. V. nurodoma aplinkybė, kad jis plėšimo metu nenaudojo peilio prieš nukentėjusįjį, yra paneigta teismų sprendimuose pateiktu tinkamu įrodymų vertinimu. Teismai neturėjo pagrindo vadovautis nuteistojo R. V. gynybos versija, kad peilio jis nenaudojo, nes ji prieštaravo surinktų įrodymų visumai. Be to, pažymėtina, kad kasatorius pats, remdamasis bylos medžiaga, pripažįsta, jog peilį greičiausiai turėjo A. L. ir būtent jis įrėmė jį į nukentėjusiojo kaklą. Iš teismų sprendimų matyti, kad ši aplinkybė yra neabejotinai įrodyta. Dėl to kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad vien šios aplinkybės pakanka kvalifikuoti R. V. veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, net neįrodžius, jog ir R. V. plėšimo metu naudojo peilį. Iš bylos medžiagos matyti, kad W. B. plėšimą R. V. ir A. L. įvykdė bendrininkų grupe, t. y. buvo plėšimo bendravykdytojai. Pagal baudžiamosios teisės teoriją ir teismų praktiką veikos padarymo bendrininkų grupe atveju nereikalaujama, kad bendravykdytojai kiekvienas atskirai visiškai įgyvendintų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį, nes veikos bendrumas gali pasireikšti ir tuo, kad nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys iš dalies įgyvendina jiems bendrai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (pavyzdžiui, siekdami užvaldyti svetimą turtą, vienas plėšimo bendravykdytojas įremia peilį nukentėjusiajam į kaklą, o kitas – pagrobia nukentėjusiojo turtą).
Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra būdinga bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. ginčijo jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Apeliacinės instancijos teismas patikrino teismo nuosprendžiu kasatoriui paskirtos bausmės teisėtumą bei pagrįstumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, bausmių skyrimo taisyklių, numatytų BK 54, 61 straipsniuose, 56 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Atmesdamas R. V. apeliacinį skundą, teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad R. V. yra recidyvistas, ir tai konstatuodamas BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų nepažeidė.
Pirmosios instancijos teismas dėl R. V. priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nors ir neįvardijo to kaip nusikaltimo recidyvo, tačiau pripažino, kad R. V. praeityje ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus, ir atkreipė dėmesį į tai, jog plėšimą jis įvykdė praėjus vos 34 dienoms po to, kai Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. vasario 24 d. nuosprendžiu nuteisė jį laisvės atėmimu už 2005 m. vasario 14 d. padarytą tyčinę veiką – viešosios tvarkos pažeidimą. Taigi tokia savo išvada teismas konstatavo faktą, kad R. V. pagal BK 27 straipsnio 1 dalį yra recidyvistas, ir iš teismo bausmės skyrimo motyvų matyti, jog į tai atsižvelgė skirdamas bausmę už padarytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas naujų faktinių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, nenustatė, o tik patikrino pirmosios instancijos teismo motyvus, išvadas dėl paskirtos bausmės, baudžiamojo įstatymo taikymo teisingumą ir dėl to motyvuotai pasisakė, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų ir laikydamasis BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl teismų šališkumo. Duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad abiejų instancijų teismai buvo šališki, nėra, todėl įrodymų vertinimo taisyklės šiuo požiūriu nebuvo pažeistos. Skirtingai nei nurodo kasatorius, prieštaravimų tarp nukentėjusiojo W. B. ir liudytojų parodymų nėra, jie vieni kitų nepaneigia. Nukentėjusiojo parodymai buvo patikimas ir tinkamas įrodymų šaltinis, priimant sprendimą dėl R. V. baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiojo ankstesnis teistumas niekaip nesusijęs su šia byla. Teismai visus byloje esančius reikšmingus veikos kvalifikavimui duomenis patikrino, išanalizavo, dėl jų motyvuotai pasisakė, pašalindami iškilusius prieštaravimus ir nepalikdami abejonių savo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Nors nuteistasis R. V. skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti tam tikri reikalingi tyrimo veiksmai (ekspertizė, akistatos su nukentėjusiuoju), tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad tokių veiksmų atlikimo ikiteisminio tyrimo metu jis nereikalavo, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, papildyti ikiteisminį tyrimą neprašė. Be to, kasatorius nenurodo, kokią įtaką tokių tyrimo veiksmų neatlikimas darė priimto nuosprendžio teisėtumui, jo teisių įgyvendinimui ir kodėl tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad teismai išsamiai, nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir, tinkamai įvertinę byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, o pagal jas teisingai kvalifikavo padarytą veiką kaip plėšimą panaudojus peilį (BK 180 straipsnio 2 dalis), ir pagrįstai, vadovaudamiesi BK 54, 61, 56 straipsniais, paskyrė R. V. laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams, kuri yra tinkama įgyvendinti bausmės paskirtį ir nėra per griežta savo dydžiu.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Atmesti nuteistojo R. V. kasacinį skundą.
Teisėjai Lidija Liucija Žilienė
Valerijus Čiučiulka
Antanas Klimavičius