Civilinė byla Nr. e2A-1236-480/2025

  Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00791-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4;

 (S)

3.3.1.19.4

Kauno apygardos teismas

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko, Albinos  Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. R. ir M. R. ieškinį atsakovei T. M. dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, įpareigojimo pašalinti neteisėtai įrengtą vaizdo stebėjimo kamerą, trečiasis asmuo A. P.,

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovai G. R. ir M. R. (toliau - ir ieškovai) patikslintu ieškiniu prašo įpareigoti atsakovę T. M. (toliau – ir atsakovė) pašalinti dvi vaizdo stebėjimo kameras nuo gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), per penkias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir uždrausti atsakovei be išankstinio rašytinio ieškovų sutikimo montuoti vaizdo stebėjimo kameras taip, kad jomis (nepriklausomai nuo vaizdo filtrų ir kitų priemonių taikymo/netaikymo) būtų techninė galimybė stebėti ieškovų privatų gyvenimą naudojantis žemės sklypu ir pastatais.

2.       Nurodė, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė gyvena kaimyniniame name (duomenys neskelbtini). Ant atsakovės namo yra sumontuotos dvi vaizdo kameros, kurios nukreiptos ne tik į atsakovei priklausantį turtą, tačiau ir į ieškovų kiemą bei namą. Abi atsakovės kameros turi ypatingai platų matymo kampą ir turi galimybę apimti didžiąją dalį ieškovų teritorijos. Aplinkybė, kad atsakovė gali nežiūrėti ar taikyti filtrus nekeičia esmės, nes kameros filmuoja ieškovų teritoriją ir atsakovė bet kada gali stebėti ieškovų privatų gyvenimą.

3.       Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad ieškovai ieškinyje nenurodė jokio konkretaus jų teisių pažeidimo dėl atsakovės naudojamų vaizdo stebėjimo kamerų. Ieškinyje yra tik nurodoma, kad į kamerų stebėjimo zonas neva patenka ir ieškovams priklausanti aplinka, o patys ieškovai dėl šių vaizdo kamerų jaučiasi nuolat stebimi. Visgi, nei koks konkretus ieškovų nuosavybės teisės turinį sudarančių elementų pažeidimas arba apribojimas šiuo atveju kilo dėl atsakovės naudojamų vaizdo kamerų, nei kaip toks pažeidimas pasireiškia ir apsunkina ieškovų nuosavybės teisės įgyvendinimą, ieškovai ieškinyje nenurodo. Atsakovė neturi galimybės neteisėtai stebėti ieškovų nuosavybės.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

-       Įpareigojo atsakovę T. M. pašalinti dvi vaizdo stebėjimo kameras nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), lauko sienų per penkias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir uždrausti atsakovei T. M. be išankstinio rašytinio ieškovų M. R. ir G. R. sutikimo montuoti vaizdo stebėjimo kameras taip, kad jomis (nepriklausomai nuo vaizdo filtrų ir kitų priemonių taikymo/netaikymo) būtų techninė galimybė stebėti ieškovų privatų gyvenimą naudojantis žemės sklypu ir pastatais adresu (duomenys neskelbtini)

-       Priteisė iš atsakovės T. M. 5 239,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovams M. R. ir G. R..

-       Priteisė iš atsakovės T. M. valstybei 63,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu <...> .

5.       Teismas pažymėjo, kad bylos šalys yra kaimynai, jų santykiai konfliktiški. Atsakovė ant jai nuosavybės teise priklausančio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įsirengė vaizdo stebėjimo sistemą. Teismas pripažino, kad atsakovė turi teisę ginti interesą apsaugoti savo turtą, tačiau į atsakovės kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik jai priklausanti nuosavybės dalis, bet ir ieškovų dalis gyvenamojo namo ir kiemas. Teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Ieškovai aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nesutikimą dėl atsakovės vykdomo filmavimo. Tuo tarpu atsakovė vykdo vaizdo stebėjimą tokiu būdu, kad ieškovai neturi galimybės pasirinkti – patekti ar nepatekti į stebimą teritoriją – vaizdo stebėjimo kameros yra nukreiptos į ieškovų privačią teritoriją. Atsakovė neįrodė, jog kamerų įrengimo tikslas (apsaugoti savo turtą) yra proporcingas siekiui riboti ieškovų teisę į privatų gyvenimą. Jos nurodomas stebėjimo tikslas deklaratyvus, byloje nustatyti duomenys nepatvirtina, jog saugumo tikslais būtina stebėti ieškovų privačią teritoriją. Atsakovės veiksmais pažeidžiama ne tik ieškovų teisė į atvaizdą, bet ir teisė į pagarbą privačiam gyvenimui, įtvirtinta EŽTK 8 straipsnyje. Aplinkybė, jog vaizdo stebėjimo sistemoje yra naudojami filtrai, kurie uždengia ieškovų teritoriją ir kameromis stebimo vaizdo įrašai nedaromi, neeliminuoja ieškovų privatumo pažeidimo bei neteisėto asmens duomenų rinkimo. Pati atsakovė gali spręsti, ar filtrus panaikinti ar ne, ar gautus vaizdo duomenis saugoti, ar ištrinti. Kritiškai vertintini atsakovės parodymai, jog ji neturi prisijungimo kodų prie jos namuose įrengtos vaizdo stebėjimo sistemos ir kad nustatymus gali keisti tik į vietą atvykęs sistemą sumontavusios įmonės specialistas. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad nėra galimybių kamerų sumontuoti taip, kad jos fiksuotų tik jai ir trečiajam asmeniui priklausančius objektus.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

6.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – (patikslintą) ieškinį atmesti.  Atsakovei iš ieškovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentuose nurodė:

6.1.        teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartimi Nr. e2A-58-661/2017, atkartojant jos argumentus, atsižvelgiant į išnagrinėtos bylos išaiškinimus, kai nagrinėtų bylų faktinė situacija iš esmės skiriasi. Teismas nepagrįstai pritaikė beveik 7 metus negaliojančią Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 19 straipsnio redakciją ir taip padarė esminius procesinės ir materialinės teisės pažeidimus;

6.2.       sprendime CK 2.23 straipsnis pritaikytas nepagrįstai ir neišnagrinėjus visų ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Sprendime nepaneigta vaizdo kamerų įrengimo būtinybė. Kameros įrengtos dėl nuolatinių paties ieškovų atliekamų atsakovės nuosavybės teisės pažeidimų. Sprendime nevertinta aplinkybė dėl ieškovų pasodintų tujų, kriminogeninės situacijos (duomenys neskelbtini) ir apylinkėse ir kt.;

6.3.       sprendime nėra detaliai vertinama itin reikšminga aplinkybė – taikyti filtrai ant atsakovės vaizdo kamerų, kurie dengia į stebėjimo lauką patenkančią ieškovų nuosavybę. Tai, kad atsakovė nestebi ieškovų teritorijos ir nerenka daugiau duomenų nei yra būtina, patvirtina atsakovės įrodymai dėl vaizdo kamerų filtrų. Teismas nevertino 2025 m. sausio 6 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (antrojo), neatsižvelgė į atsakovės tripliko argumentus, kad ieškovai dublike patys pripažino, jog atsakovė nestebi ieškovų teritorijos vaizdo kameromis ir nekaupia vaizdo įrašų;

6.4.       nepagrįstai suabsoliutintas UAB „Visual solutions“ raštas. Ši bendrovė nėra atsakovės vaizdo kamerų pardavėjas ir montuotojas, nėra jų distributorius ar kitoks platintojas, neužtikrina atsakovės vaizdo kamerų techninės priežiūros, neatlieka atsakovės vaizdo kamerų filtrų koregavimo veiksmų. Ieškovai nepateikė duomenų, kad bendrovės darbuotojai įtraukti į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą. Nepateikta sertifikatų, sutarčių su vaizdo kamerų gamintojais ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ši įmonė turi kompetenciją vertinti atsakovės sumontuotas vaizdo kameras;

6.5.       teismas nevertino atsakovų argumentų, aktualių teisiniam byloje susiklosčiusio santykio kvalifikavimui bei vertinimui: ar atsakovė pažeidė ieškovų teisę į privatų gyvenimą. Europos duomenų apsaugos valdyba vaizdo kamerose naudojamus filtrus vertina kaip atitinkančius Europos Parlamento ir Tarybos Bendrojo asmens duomenų apsaugos reglamento nuostatas, tačiau teismas dėl šių Gairių nieko nepasisakė. Atsakovė filtrais ant vaizdo kamerų stebėjimo lauko užtikrino asmens duomenų kiekio mažinimo principo įgyvendinimą;

6.6.       šios kategorijos bylose šalys privalo įrodyti, kaip ir kokia apimtimi faktiškai vaizdo fiksavimas ir saugojimas yra atliekamas vaizdo kameromis (jų programine įranga) arba, kad jis nėra atliekamas iš viso. Atsakovė ir įrodinėjo jos nuosavybę stebinčių vaizdo kamerų technines galimybes. Atsakovė nuosekliai rėmėsi net keliais skirtingo pobūdžio įrodymais. Tuo galėjo įsitikinti ir teismas išvažiuojamajame teismo posėdyje;

6.7.       teismas nevertino, ar faktinė atsakovės kamerų išdėstymo situacija yra tapati Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nustatytai situacijai. Sprendime visiškai ignoruojama, kokias aplinkybes buvo nustačiusi Inspekcija ir ar šios aplinkybės tebeegzistavo bylos nagrinėjimo metu (kai realiai jos pakitusios). Inspekcijos sprendimu atsakovės atžvilgiu nėra konstatuota, kad atsakovės vaizdo kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai saugomi ilgiau nei vieną parą ar atsakovės vaizdo kamerų įrašus gali pasiekti tretieji asmenys;

6.8.       sprendimu nepagrįstai tenkintas į ateitį nukreiptas reikalavimas dėl vaizdo kamerų montavimo derinimo su ieškovais. Analogiškas reikalavimas jau yra nagrinėtas ir pripažintas nepagrįstu Lietuvos teismų praktikoje (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartimi c. b. Nr. e2A-7-1092/2020).

7.       Ieškovai atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentuose nurodė:

7.1.       apeliantė nenurodo jokių proceso teisės normų, kurias pažeidė arba netinkamai pritaikė teismas. Atsakovė daro prielaidas dėl netinkamo precedento taikymo,  tačiau jo (ne)taikymas negali būti traktuojamas kaip procesinių teisės normų pažeidimas. Nors nutartis ir buvo šalių (ieškovų) minima nagrinėjamoje byloje, tačiau akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime ji nėra nei įvardinta, nei cituojama. Byloje Nr. e2A-58-661/2017 vyko ginčas dėl vaizdo kamerų pašalinimo nuo daugiabučio, šiuo atveju ginčas tarp dviejų privačių namų kaimynų;

7.2.       nėra ginčo dėl to, kad apeliantės nurodoma Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies redakcija yra negaliojanti nuo 2018 m. liepos 5 d., tačiau tai nedaro įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi visa eile kitų teisės aktų. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą gali būti ribojama tik laikantis konstitucinio proporcingumo principo;

7.3.       nesutinkama su atsakovės pozicija, kad sprendime nepaneigta vaizdo kamerų būtinybė. Ieškovai byloje niekada neneigė atsakovės teisės montuoti kameras ir stebėti jai priklausančią teritoriją. Ieškovai niekada nėra sukėlę grėsmės ar žalos atsakovei, jos turtui nei patekdami į jos aptvertą kiemą, nei bet kokiais kitais būdais. Atsakovės teisė įrengti vaizdo stebėjimo priemones nebuvo ginčijama;

7.4.       byloje nėra ginčo, kad atsakovė naudoja vaizdo kamerų filtrus. Ginčas yra dėl to, ar vaizdo kamerų filtrų naudojimas eliminuoja ieškovų privataus gyvenimo pažeidimus. Atsakovė yra ginčo kamerų savininkė ir gali jas valdyti, jomis naudotis ir disponuoti jai priimtinu būdu, spręsti, kokios apimties vaizdo filtrai yra taikomi, ar kameromis fiksuojami vaizdai įrašomi ir kiek laiko jie saugomi. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog nėra galimybių kamerų sumontuoti taip, kad jos fiksuotų tik jai ir trečiajam asmeniui priklausančius objektus, kas reiškia, kad ji turi galimybę maksimaliai susiaurinti kameromis stebimos teritorijos lauką pasiekdama tą patį teisėtą tikslą, taip išvengiant ieškovų privataus gyvenimo gerbimą ribojančių priemonių; 

7.5.       apeliantė netinkamai interpretuoja Europos duomenų apsaugos valdybos gairių nuostatas dėl vaizdo filtrų taikymo. Jos nuostatose nurodyta, kad techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis turi būti užtikrinamas renkamų vaizdo duomenų saugumas, tačiau tai siejama su vaizdo stebėjimo teisėtumu ir apimtimi. Gairėse nėra nuostatų, kurios galėtų pagrįsti apeliantės poziciją, jog yra teisėta filmuoti privačią ieškovų erdvę, o ieškovų prieštaravimus ignoruoti, deklaruojant apie vaizdo kameroms taikomus filtrus;

7.6.       nesutinkama, kad sprendimu nepagrįstai tenkintas į ateitį nukreiptas reikalavimas dėl vaizdo kamerų montavimo derinimo su ieškovais ir kad tokie reikalavimai teismų praktikoje nėra tenkinami. Reikalavimas dėl draudimo atsakovei be išankstinio rašytinio ieškovų sutikimo montuoti vaizdo stebėjimo kameras taip, kad jomis būtų techninė galimybė stebėti ieškovų privatų gyvenimą, naudojantis jiems priklausančiu sklypu ir jame esančiu namu, yra pagrįstas.

8.       Trečiasis asmuo A. P. prašė atsakovės apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė:

8.1.       vaizdo kameros buvo įrengtos 2023 metais, t. y. jau negaliojant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 19 straipsnio redakcijai, kurią, tikėtina rėmėsi teismas. Dabartinė nurodyto įstatymo redakcija neturi nieko bendro su vaizdo stebėjimo priemonių įrengimu, todėl teismas aiškiai netinkamai pritaikė materialinės teisės normą ir pažeidė įpareigojimą, vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais, šis pažeidimas nėra vien tik formalus;

8.2.       atsakovė naudoja vaizdo kamerų filtrus, kurie dengia į stebėjimo lauką patenkančią ieškovų nuosavybę. Ieškovai dublike patys pripažino, atsakovę nestebint jų teritorijos vaizdo kameromis ir nekaupiant vaizdo įrašų. Teismas nevertino filtrų turinio, kai užsklandų naudojimas yra teisėtas Europos duomenų apsaugos valdybos gairių pagrindu. Europos duomenų apsaugos valdyba vaizdo kamerose naudojamus filtrus vertina kaip atitinkančius Europos Parlamento ir Tarybos Bendrojo asmens duomenų apsaugos reglamento nuostatas.

8.3.       Teismas nepagrįstai uždraudė atsakovei be išankstinio rašytinio ieškovų sutikimo montuoti vaizdo stebėjimo kameras <...>. Atsakovė detaliai nurodė, kad ieškovų ieškinys turėjo būti vertinamas kaip negatorinis ieškinys, tačiau ieškovai neįrodė ir neįrodinėjo, kad pažeidžiamos kokios nors konkrečios jų teisės, neįrodė jokio jų teisių pažeidimo. Lygiai taip pat ieškovai neįrodinėjo ir neįrodė prevencinio ieškinio sąlygų.

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

10.       Apeliantė T. M. apeliaciniame skunde reiškia prašymą jį nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, teismo posėdžio metu šalims būtų suteikta pakartotinė galimybė pasisakyti dėl įrodymų tyrimo, kurio teismas sprendime tinkamai neatliko bei taip atsakovė galėtų pateikti papildomus paaiškinimus dėl pateiktų įrodymų, kurie paneigia sprendime konstatuotas neteisingas išvadas.

11.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad apeliaciniai skundai yra nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Taigi, įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė yra ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

12.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai). Pažymėtina tai, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014). Remiantis tuo, darytina išvada, kad apeliaciniame skunde keliami pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo pagrindai gali būti išnagrinėti ir tinkamai įvertinti remiantis tiek rašytine bylos medžiaga, tiek pirmosios instancijos teisme teiktais ginčo šalių žodiniais paaiškinimais, todėl teisėjų kolegija atsakovės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, suteikiant šalims pakartotinę galimybę pasisakyti dėl įrodymų tyrimo, netenkina.

13.       Nagrinėjamas ginčas yra likęs iš teisės į privatų gyvenimą pažeidimo.

14.       Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys yra kaimynai, jų santykiai konfliktiški (skundai dėl neprižiūrimų želdinių, dėl tvoros, dėl šiukšlių, dėl neeksploatuojamos transporto priemonės laikymo, dėl viešosios rimties laikymosi pažeidimų ir kt.). Atsakovei T. M. (toliau – ir atsakovė arba apeliantė) priklauso 66/100 dalys 0,1152 ha ploto žemės sklypo, 57/100 dalys gyvenamojo namo, 67/100 dalys kitų statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo A. P. yra minėto nekilnojamojo turto bendraturtė. Ginčo, kad ieškovams G. R. ir M. R. (toliau abu kartu – ir ieškovai) nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), byloje nekilo. Atsakovė ant jai nuosavybės teise priklausančio namo įsirengė vaizdo stebėjimo sistemą, kurią sudaro penkios analoginės vaizdo stebėjimo kameros ir įrašymo įrenginys, kurie skirti stebėti vaizdą, esantį atsakovės valdoje. Ieškovai pateikė ieškinį dėl dviejų vaizdo kamerų, pritvirtintų prie atsakovės gyvenamojo namo sienos. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovės dvi įrengtos kameros yra nukreiptos (kamerų regos laukas apima) ir į ieškovų privačią teritoriją – kiemą, tenkino ieškovų ieškinį; skundžiamu sprendimu įpareigojo atsakovę pašalinti dvi vaizdo stebėjimo kameras (Nr.1 ir Nr. 2) nuo jai priklausančio namo lauko sienos ir uždraudė atsakovei be išankstinio rašytinio ieškovų sutikimo montuoti vaizdo stebėjimo kameras taip, kad jomis būtų techninė galimybė stebėti ieškovų privatų gyvenimą naudojantis žemės sklypu ir pastatais.

15.       Su tokiu teismo sprendimu nesutinka atsakovė. Jos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad dėl pirmosios instancijos teismo padarytų esminių procesinės ir materialinės teisės pažeidimų neteisingai išspręsta byla.

16.       Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismui klaidingai vertinant Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-58-661/2017 argumentus, padarytas esminis procesinis pažeidimas, dėl kurio neteisingai išspręsta byla.

17.       Analizuodama ir vertindama minėtus apeliantės argumentus (nutarties 16 pastraipa), teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendimo motyvus dėsto laisvai, pagal savo vidinį įsitikinimą, o tai, kad dalis motyvų sutampa su faktinėmis aplinkybėmis panašios bylos motyvais, yra tinkama praktika ir nėra pagrindo vertinti kaip procesinės teisės normų pažeidimą (CPK 329 straipsnio1 dalis). Be to, išanalizavusi sprendimo turinį, teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės nurodomos nutarties išaiškinimais nesirėmė, nepasisakė dėl jos kaip tinkamo precedento.

18.       Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi negaliojančia Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 19 straipsnio 1 dalimi. Sprendime nurodyta įstatymo redakcija galiojo nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d., pareiškėjai (nagrinėjamu atveju ieškovai) su skundu į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (toliau – ir Inspekcija) kreipėsi 2022 m. spalio 6 d. teigdami, kad yra filmuojama ir įrašinėjama jų privačios valdos dalis, dėl ko pažeidžiama jų teisė į privatų gyvenimą, o su ieškiniu į teismą kreipėsi 2024 m. kovo 20 d., kuriame nurodomos aplinkybės dėl vaizdo kamerų įrengimo 2023 m. ir remiamasi 2023 m. rugsėjo ... d. Inspekcijos sprendimu. Iki 2018 m. liepos 16 d. galiojusi Įstatymo 19 straipsnio redakcija reglamentavo vaizdo stebėjimo priemonių įrengimą, o nuo 2018 m. liepos 16 d. galiojančios Įstatymo redakcijos 19 straipsnis reglamentuoja informacijos apie priežiūros institucijos atliekamą pažeidimo nagrinėjimą teikimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės teisių ir pareigų turinio bei konstatuodamas, kad atsakovė neįrodė, jog vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje teritorijos dalyje, negu tai yra būtina, ir kad būtų buvę renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina, šias išvadas grindė nebegaliojančios teisės normos pagrindu (t. y. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi). Dėl šios materialiosios teisės taikymo klaidos galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl ginčo esmės dėl toliau dėstomų aplinkybių.

19.       Apeliantės teigimu, sprendime CK 2.23 straipsnis pritaikytas nepagrįstai ir neišnagrinėjus visų ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių.

20.       Pagal CK 2.23 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus; draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti (3 dalis). Kasacinis teismas dėl šios teisės normos taikymo yra išaiškinęs, kad pats asmuo turi diskreciją spręsti, ar atskleisti informaciją apie savo privatų gyvenimą ir kokia apimtimi. Teisės į privatų gyvenimą apribojimai galimi tik laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Privataus asmens gyvenimo duomenų, nors ir atitinkančių tikrovę, paskelbimas pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką gali tapti pagrindu pareikšti ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.23 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-278-403/2020 16 pastraipa). Asmens duomenų tvarkymą (taip pat ir vaizdo stebėjimą) reglamentuoja 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) ir Įstatymas.

21.       Savo teiginius, nurodytus nutarties 19 pastraipoje, apeliantė grindžia tuo, kad ji nestebėjo ieškovų privataus gyvenimo taip, kaip nurodė ieškovai. Todėl sprendime nepagrįstai yra remiamasi iš esmės vien tik ieškovų pozicija, visiškai nėra tiriami atsakovės į bylą pateikti įrodymai ir jais grindžiamos faktinės aplinkybės, todėl teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

22.       Analizuodama ir vertindama minėtus argumentus (nutarties 21 pastraipa), teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

23.       Išnagrinėjusi skundžiamą sprendimą, jo turinį, motyvaciją, apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsiaiškino byloje esančių įrodymų turinį ir padarė klaidingas išvadas.

24.       Faktinės bylos aplinkybės pripažįstamos nustatytomis, kai yra pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros su ginčo dalyku susijusios aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti materialiosios teisės normas ir teisingai išspręsti ginčą, nes teisės normos taikomos vadovaujantis jose įtvirtintomis jų taikymo sąlygomis ir atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo, įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimais yra išplėtota ir gausi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-177/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2012; kt.).

25.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatyta, jog atsakovės dvi įrengtos kameros yra nukreiptos (kamerų regos laukas apima) ir į ieškovų privačią teritoriją – kiemą, padaryta nenurodant jokių motyvų, neįvertinus ir byloje esančių įrodymų visumos. Kaip rodo skundžiamo sprendimo turinys, pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad atsakovės įrengtų dviejų kamerų regos laukas apima ir ieškovų privačią teritoriją, padarė nurodęs Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2023 m. rugsėjo sprendimą „Dėl M. R. 2022-10-06 skundo“, antstolio 2024 m. vasario 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 178-24-06, Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 28-44-2024. Teismas šių rašytinių įrodymų tyrimo analizės nepateikė ir sistemiškai jų nevertino tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš pateiktų rašytinių įrodymų analizės chronologine tvarka teisėjų kolegija nustatė, kad Inspekcija 2023 rugsėjo ... d. sprendimu „Dėl M. R. 2022-10-06 skundo“ (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu ir nusprendė teikti skundžiamam asmeniui (pastaba: nagrinėjamu atveju atsakovei) nurodymą – per 3 dienas nuo šio sprendimo gavimo dienos nutraukti skundžiamam asmeniui nepriklausančios teritorijos vaizdo stebėjimą Kameromis Nr. 1, Nr. 2 ir sunaikinti visus vaizdo įrašus, užfiksuotus šiomis vaizdo stebėjimo kameromis; apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją ir skundžiamą asmenį; pažymėjo, kad šis sprendimas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (adresas: (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, byloje nėra duomenų ir patikrinus „Liteko“ duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nenustatyta, kad Sprendimas buvo skundžiamas nustatyta tvarka. Antstolio D. Š. 2024 m. vasario 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 178-24-06 užfiksuota, kad ant namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), yra sumontuotos vaizdo kameros. Vaizdo kamerų sumontavimo vieta ir kryptis yra pateikiama žemiau esančiose fotofiksacijose. Fotografuojama buvo esant sklype, kurio adresas yra (duomenys neskelbtini). Antstolis M. D. 2024 m. balandžio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 28-44-2024K konstatavo, kad prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), kampų yra pritvirtintos penkios vaizdo fiksavimo kameros. Užėjus į namo vidų, T. M. parodė televizorių, kuriame yra matomas vaizdas iš penkių kamerų. Keturios vaizdo kameros apima ir nedidelę dalį kaimynų kiemo, tačiau kaimynų kiemo dalys visose keturiose vaizduose iš kamerų yra užtušuotos juoda spalva ir kas vyksta kaimyniniuose kiemuose nėra matoma. T. M. paaiškino, kad ant vaizdų iš kamerų, užtušavimus „Overlay“ yra uždėjęs kamerų montuotojas UAB „Licosa Electronics“. Taigi, tik viename iš pirmosios instancijos teismo nurodytų dokumentų – Sprendime yra užfiksuota, kad į Kameros Nr. 1 vaizdo stebėjimo lauką patenka Teritorija, valstybinė žemė / miškas, bendro naudojimo kelias ir dalis pareiškėjo teritorijos (per permatomą tvorą į Kameros Nr.1 vaizdo stebėjimo lauką patenka pareiškėjo teritorijoje esanti pieva prieš tujas), į Kameros Nr. 2 vaizdo stebėjimo lauką patenka Teritorija ir pareiškėjo teritorija (per permatomą tvorą į Kameros Nr. 2 vaizdo stebėjimo lauką patenka pareiškėjo teritorijoje esanti pieva prieš tujas). Kamerų vaizdo stebėjimo įrašai saugomi apie 4 dienas. Seniausių Kamerų vaizdo įrašų stebėjimo laukas ir pritaikyti filtrai sutampa su Tikrinimo metu užfiksuotais. Antstolio D. Š. 2024 m. vasario 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 178-24-06 yra užfiksuotas tik pats kamerų buvimo faktas, o 2024 m. balandžio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 28-44-2024K konstatuota, kad keturios vaizdo kameros apima ir nedidelę dalį kaimynų kiemo, tačiau kaimynų kiemo dalys visose keturiose vaizduose iš kamerų yra užtušuotos juoda spalva ir kas vyksta kaimyniniuose kiemuose nėra matoma.

26.       Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovės nurodyta ir teismo išvažiuojamojo posėdžio metu nustatyta aplinkybė, jog vaizdo stebėjimo sistemoje yra naudojami filtrai, kurie uždengia ieškovų teritoriją ir kameromis stebimo vaizdo įrašai nedaromi, neeliminuoja ieškovų privatumo pažeidimo bei neteisėto asmens duomenų rinkimą. Tokia prieštaringa teismo išvada padaryta nepateikiant nei teisinio, nei faktinio byloje nustatytų aplinkybių vertinimo. 2024 m. spalio 23 d. išvažiuojamo teismo posėdžio metu (išklausytas minėto teismo posėdžio garso įrašas), kuriame dalyvavo UAB „LikoElektronics“ direktorius A. B., kuris įrengė vaizdo kameras atsakovei ir kuris atsakovės prašymu uždėjo filtrą (juodą zoną) ant ieškovų sklypo dalies, kuri patenka į vaizdo kameros aprėpimo zoną, vietos apžiūros protokole yra užfiksuota, kad buvo pažiūrėta kas yra matoma kameromis nufilmuotuose vaizduose, buvo užeita į atsakovės namo vidų, kur kambaryje, televizoriaus ekrane matomi kamerų perduodami vaizdai, buvo paleisti minėtų kamerų įrašai, tačiau jokių duomenų apie tai, kad kameromis stebima ir ieškovų teritorija, nėra. Iš atsakovės ir jos atstovo paaiškinimų seka, kad 2023 metų rudenį buvo uždėtas filtras (juoda zona) ant ieškovo sklypo dalies, kuri pateko į vaizdo kameros aprėpimo zoną. Teismas nevertino atsakovės naudojamų vaizdo kamerų filtrų turinio ir neargumentavo, kaip naudojant vaizdo stebėjimo sistemoje filtrus, yra pažeidžiami ieškovų interesai. Pastebėtina, kad civiliniame procese dalyvio – specialisto nėra, o A. B. byloje liudytoju nebuvo apklausiamas. Kita vertus, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekstą, manytina, kad sprendžiant klausimus dėl kamerų sumontavimo bei jomis fiksuojamų objektų, teritorijos, naudojamų vaizdo kamerų filtrų turinio, privatumą užtikrinančių technologijų, reikalingos specialios mokslo, technikos ar amato žinios, ir į juos galėtų atsakyti tik ekspertai. Tačiau pirmosios instancijos teismas akcentavo tik ieškovų į bylą pateiktą UAB „Visual Solutions“ raštą „Dėl vaizdo kamerų privatumo zonos nustatymo“, kuriame yra pateikiama bendro pobūdžio informacija dėl privatumo zonų nustatymo.

27.       Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nusprendęs uždrausti atsakovei be išankstinio rašytinio ieškovų sutikimo montuoti vaizdo stebėjimo kameras taip, kad jomis (nepriklausomai nuo vaizdo filtrų ir kitų priemonių taikymo / netaikymo) būtų techninė galimybė stebėti ieškovų privatų gyvenimą naudojantis žemės sklypu ir pastatais adresu (duomenys neskelbtini), sprendimo konstatuojamoje dalyje nėra pateikęs nei faktinio, nei teisinio bylos aplinkybių vertinimo, kuriomis remdamasis jis priėmė tokį sprendimą.

28.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai įgyvendinęs bendradarbiavimo pareigą (CPK 8 straipsnis) bei CPK 179 straipsnio 1 dalies nuostatas, priėmęs, išnagrinėjęs ieškovų patikslintą ieškinį (turintį ir trūkumų (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir jį tenkindamas, sprendime nepateikdamas net ir byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jais nustatytų aplinkybių įrodomosios reikšmės, bylą išnagrinėjo formaliai, neįvertino tikrojo tarp šalių kilusio ginčo pobūdžio, dėl ko liko neatskleista ir bylos esmė.

29.       Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

30.       Pirmiau šioje nutartyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) jau vien dėl to, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

31.       Byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl dėl šios priežasties nėra tikslinga pasisakyti dėl kitų atsakovės apeliaciniame skunde ir ieškovų atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, kurie aktualūs ir vertintini teismui iš naujo nagrinėjant bylą ir pasisakant dėl ginčo esmės.

32.       Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat ir valstybei priteistinų, paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus joje galutinį procesinį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Kauno apygardos teismas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                 Evaldas Burzdikas  

                                                                  Albina Rimdeikaitė

                                                                                                                         Egidijus Tamašauskas