Civilinė byla Nr. 2A-30-241/2015

Proceso Nr. 2-55-3-02867-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

20.3.10.; 42.8.; 54.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Kačinskienės,

sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,

dalyvaujant ieškovui P. V., jo atstovui advokatui Arūnui Šalkauskui,

atsakovui J. B., jo atstovui advokatui Arnui Uleckui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7-262/2013 pagal ieškovo P. V. ieškinį atsakovui J. B. dėl honoraro už suteiktas paslaugas priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 238 912,63 Lt mokestį pagal teisinės pagalbos sutartį, 9 620 Lt žalos, patirtos reiškiant ieškinį teisme, 9 771,27 Lt palūkanų bei įstatymų nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad jis 2009 m. rugsėjo 2 d. su atsakovu sudarė teisinių paslaugų sutartį, kuria įsipareigojo parengti dokumentus paveldėti atsakovo tetos nekilnojamąjį turtą Anglijoje, o atsakovas įsipareigojo mokėti už suteiktas paslaugas honorarą. Atsakovas 2010 m. rugpjūčio 2 d. dėl ieškovo pastangų ir darbo gavo administravimo liudijimą ir taip paveldėjo nekilnojamąjį turtą, o 2010 m. lapkričio 30 d. fiziškai perėmė šio turto valdymą. Taip pat atsakovas paveldėjo ir nemažai piniginių lėšų, tačiau su ieškovu neatsiskaitė, kaip buvo susitarta sutartyje. Šalys teisinių paslaugų sutartyje buvo susitarę, kad ieškovui priklausys 25 procentai honoraro nuo visos vertės to turto, apie kurį buvo žinoma. Nors apie paveldėtas pinigines lėšas teisinių paslaugų sutarties pasirašymo metu nebuvo žinoma, tačiau remiantis lingvistiniu sutarties teksto reikšmės nustatymo principu, sutartis aiškinama, jog ieškovui priklauso 25 procentai honoraro nuo paveldėto turto, o ne tik nuo paveldėto nekilnojamojo turto. Atsakovas ieškovui pervedė 20 000 Lt, taip pripažindamas esamą prievolę. Ieškovas nurodė, kad paskutinę paraišką dėl įregistravimo į žemės registrą pateikė 2010 m. vizito Anglijoje metu, kuri buvo sėkminga ir Anglijos žemės registras atsakovo nuosavybės teises įregistravo. Egzistuoja visi pagrindai laikyti, jog sutartis dėl teisinės pagalbos ieškovo buvo įvykdyta tinkamai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovui 5 547 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą bei 5 884,46 Lt valstybei. Teismas nurodė, kad iki šiol nekilnojamasis turtas nėra paveldėtas ir nuosavybės teisės į turtą atsakovas neturi, vyksta teisminiai ginčai dėl turto Anglijos teisminėse institucijose. Teismas pažymėjo, kad pagal 2009 m. rugsėjo 2 d. teisinių paslaugų sutartį ieškovas įsipareigojo ne tik dėti pastangas teikti kokybiškas paslaugas, bet ir tinkamai parengti ir pateikti visus būtinus dokumentus bei užtikrinti realų kliento siektą rezultatą. Vertindamas sutarties dėl teisinės pagalbos turinį, teismas sprendė, kad atsakovas siekė gauti tokias paslaugas, kurių rezultatas būtų ginčo turto paveldėjimas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas buvo informuotas apie kilusį ginčą dėl paveldėjimo teisinių santykių dar iki sutarties sudarymo, todėl suprato, jog pavedimo turinio esmė yra ginčo išsprendimas, ne tik konsultavimas dėl reikiamų paraiškų pildymo. Teismas sprendė, jog administravimo liudijimas suteikia teisę administruoti atsakovo velionės tetos turtą, bet nėra nuosavybę patvirtinantis dokumentas, kadangi nesuteikia disponavimo juo teisių – atsakovas negali turto parduoti. Šiuo metu nuosavybės teisės į ginčo turtą yra registruotos savininkų M. K. (velionė atsakovo teta) ir J. V. vardu. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad ieškovas neįvykdė sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, nepasiekė galutinio tikslo, t. y. atsakovas neįgijo nuosavybės teisės be suvaržymų į paveldimą nekilnojamąjį turtą ir todėl ieškovas neturi teisės į teisinių paslaugų sutartyje nurodytą honorarą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prie bylos prijungti Anglijos Žemės registro oficialų išrašą su apostile, pripažinus būtinybę – skirti ekspertizę byloje aktualiais Jungtinės Karalystės teisės klausimais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas klaidingai nusprendė, kad ginčo objekto nuosavybės teisė atsakovui neperėjo. Apelianto pastangų dėka atsakovas gavo administravimo liudijimą (Grant of Administration), jo nuosavybės teisės buvo įregistruotos Anglijos Žemės registre. Minėtame registre atsakovas yra nurodomas vieninteliu ginčo turto savininku. Teismas ignoravo apelianto pareiškimą dėl ieškinio pagrindo dalinio pakeitimo, kuriame nurodyta, kad atsakovo naudai buvo išspręstas jo nekilnojamojo turto teisinės registracijos klausimas. Tai įrodo ir prie bylos pridedamas oficialus laiškas iš Anglijos žemės registro.

2. Teismas nevertino rašytinių įrodymų – terminuotojo indėlio sutarties su Ūkio ir Medicinos bankais, kurie įrodo, kad atsakovas paveldėjo dideles pinigų sumas ir jas persivedė į Lietuvos bankus. Todėl logiška, kad Anglijoje esant tai pačiai procedūrai paveldėti tiek nekilnojamąjį turtą, tiek pinigines lėšas, atsakovas, paveldėjęs pinigines lėšas, turėjo paveldėti ir nekilnojamąjį turtą.

3. Teismas nesiaiškino vienašalio įspėjimo instituto (unilateral notice) Anglijoje esmės bei ypatumų. Pagal turimas žinias tai yra specifinis nuosavybės apsunkinimas, kuris nepatvirtina materialinės teisės egzistavimo ir yra lengvai pašalinamas. Vienašalis pranešimas įregistruojamas esant net nedidelei tikimybei, kad pretenzijos į turtą yra pagrįstos, todėl ginčo turtui buvo įregistruotas mirusiosios M. K. kaimyno Y. P., kuris ja rūpinosi senatvėje, pretenzijos.

4. Teismas savo sprendimo nepagrindė bylai reikšmingais Anglijos paveldėjimo teisės institutais ir normomis, o rėmėsi atsakovo paaiškinimais, kad Grant of Administration (administravimo liudijimas) yra dokumentas, suteikiantis tik administravimo, o ne paveldėjimo teisę. Anglijos teisėje paveldėjimo atveju visuomet išduodamas Grant of Administration (administravimo liudijimas), kuris yra paveldėjimo teisės liudijimo Lietuvos teisėje atitikmuo.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad kilęs ginčas tebėra neišspręstas, be to, šio savo teiginio nepagrindė leistinais įrodymais. Vienašalio įspėjimo instituto (unilateral notice) įregistravimas nelaikytinas ginču dėl turto. J. B. kreipėsi į Jos Didenybės Anglijos žemės registro arbitražą, kuris nenagrinėja civilinių bylų, bet sprendžia, ar pagrįstai įregistruotas vienašalis pranešimas. Atsakovas šiam arbitražui nepateikė privalomųjų procesinių dokumentų ir dėl to byla nebuvo išnagrinėta. Taigi pats atsakovas yra atsakingas už tai, kad vienašalis pranešimas nebuvo panaikintas. Laiškas iš Jos Didenybės Anglijos žemės registro arbitražo patvirtina, kad byla yra pabaigta 2011 m. ir šaukimų į ją niekas nesiunčia ir nelaukia.

6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas apeliantui sumokėjo 20 000 Lt, tuo pripažindamas apelianto pretenziją. Atsakovas pripažino prievolę, dalį honoraro sumokėjo, jokių pretenzijų dėl sutarties vykdymo nepareiškė.

7. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. sutartyje apelianto prisiimti įsipareigojimai buvo neįvykdyti, nes ginčo turto nuosavybės teisė atsakovui yra perėjusi, pripažinęs prievolę, atsakovas apelianto neprašė atlikti papildomus darbus, pats atsakovas kitų teisiškai reikšmingų veiksmų neatliko. Teismas neanalizavo apelianto reikalavimo sumokėti sėkmės mokestį nuo paveldėtų piniginių lėšų, taip pat nepagrįstai aiškino sutarties dėl teisinės pagalbos nuostatas.

8. Teismas neišnagrinėjo ieškinio reikalavimo priteisti 25 procentų sumą nuo atsakovo paveldėtų piniginių lėšų bei reikalavimo priteisti 9 620 Lt žalą.

9. Teismas ignoravo atsakovo akivaizdaus nesąžiningumo faktus.

Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčas kilęs tarp atsakovo ir jo tetos kaimyno dėl nuosavybės teisių į atsakovo tetai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, nėra išspręstas. Apeliantas pripažino, jog įrašas apie ginčo nekilnojamajam turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones, skirtas Y. P. reikalavimų ir interesų užtikrinimui, yra taikomas iki šiol. Apeliantas teigia, kad minėtas ginčas tarp atsakovo ir Y. P. yra menkavertis, tačiau nepagrindžia to įrodymais. Civilinėje byloje Nr. REF/2011/0328 šalys – atsakovas ir Y. P. – yra pateikę savo atsiliepimus ir argumentus ir laukia bylos nagrinėjimo iš esmės.

2. Teismas pagrįstai nuosekliai analizavo dokumentus, siekdamas ir privalėdamas nustatyti esminį faktą, t. y. ar ginčas, dėl kurio išsprendimo buvo sudaryta sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo, yra išspręstas. Šis ginčas nebuvo išspręstas iki tol, kol apeliantas teikė atsakovui teisines paslaugas (iki 2010 m. pabaigos) bei nėra išspręstas iki šiol. Apelianto su apeliaciniu skundu teikiamas įrodymas patvirtina, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. Y. P. reikalavimų pagrindu turtui yra taikomi apribojimai. Be to, teismo buvo įvertintas tokio paties turinio išrašas iš Anglijos žemės elektroninio registro.

3. Apelianto ir atsakovo sutartiniai santykiai nutrūko dar 2011 m. vasario mėnesį. 2011 m. vasario 24 d. buvo parengta bylos santrauka ir 2011 m. kovo 30 d. Žemės registratūros Notingamo biuro perduota arbitražo teismo nagrinėjimui. Taigi apeliantas neteisus, teigdamas, kad jis pilnai ir tinkamai suteikė visas paslaugas atsakovui.

4. Nagrinėjant bylą apeliantas patvirtino, kad bylos dėl J. B. išbraukimo iš registruotų turto savininkų jis nesiėmė, kadangi neturėjo teisės veikti kaip advokatas Anglijoje dėl skirtingos teisinės sistemos ir sąrangos. Tuo apeliantas pripažino, kad jo teikiamos paslaugos apsiribojo konsultacijomis ir patarimais. Atsakovas šios informacijos sudarant teisinių paslaugų sutartį nežinojo. Sudarius sutartį dėl teisinių paslaugų, atsakovas nurodė, kad jo interesams atstovaus advokatas P. V., bet nuolat gaudavo užklausimus su prašymais suteikti informaciją, ar jis yra ir ar bus atstovaujamas. Vėliau tapo žinoma, kad apeliantas neturi tinkamų įgaliojimų veikti kitoje valstybėje.

5. Apeliantas neteisingai teigia, kad 2010 m. rugpjūčio 2 d. atsakovui pateiktas liudijimas dėl teisės administruoti M. K. turtą yra dokumentas, patvirtinantis, jog atsakovas yra viso siekto paveldėti turto savininkas. Teismas teisingai sprendė, kad prievolė sumokėti sutarto dydžio honorarą būtų atsiradusi tik pilno ir tinkamo sutarties įvykdymo atveju.

6. Dėl atsakovo teisės paveldėti tetos turėtas pinigines lėšas ginčo niekada nebuvo, todėl teisinių paslaugų sutartis buvo sudaryta tik siekiant paveldėti nekilnojamąjį turtą. Apeliantas nepagrįstai plečiamai interpretuoja savo paties parengtos sutarties dėl teisinių paslaugų turinį. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovas pripažino savo prievolės apimtį sumokėjęs 20 000 Lt. Teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas buvo įsipareigojęs ne tik dėti pastangas teikti kokybiškas paslaugas, bet ir tinkamai parengti ir pateikti visus būtinus dokumentus bei užtikrinti realų kliento siektą rezultatą.

7. Apelianto prašomo honoraro dydis ne tik neracionaliai didelis, prieštaraujantis advokato veiklos principams bei etikai, bet ir nėra grindžiamas įrodymais.

8. Apelianto reikalavimai išreikalauti įrodymus neturėtų būti tenkinami, nes byloje yra pakankamai duomenų išsamiam ir visapusiškam ieškovo reikalavimų įvertinimui. Be to, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama daugiau nei dvejus metus, todėl apeliantui buvo sudarytos visos galimybės rinkti įrodymus.

9. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas yra nesąžiningas, ir tą grindžia priešingomis tikrovei aplinkybėmis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2009 m. rugpjūčio 2 d. su atsakovu sudarė teisinių paslaugų sutartį, kuria įsipareigojo parengti atsakovui dokumentus, susijusius su tetos M. K. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Anglijoje, paveldėjimu (1 t., 12 b. l.). Sutarties 3 straipsnio 2 dalimi susitarta, jog klientui paveldėjus nekilnojamąjį turtą, advokatui priklauso 25 procentų Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (toliau – GBP) honoraras nuo paveldėto turto vertės už jo teisinę veiklą pagal šią sutartį. Atsakovas 2010 m. rugsėjo 2 d. gavo tetos M. K. turto administravimo liudijimą (Grant of Administration) (1 t., 47, 48 b. l.), o 2010 m. lapkričio 30 d.– gruodžio 2 d. fiziškai perėmė šio turto valdymą – jam buvo perduoti raktai nuo tetos namo. Atsakovas nuo 2010 m. gruodžio 1 d. Žemės registre yra registruotas ginčo turto savininku (3 t., 243, 244-247, 248-253 b. l.). Atsakovas 2011 m. kovo mėnesį už suteiktas paslaugas sumokėjo ieškovui 20 000 Lt.

Tarp šalių kilo ginčas dėl teisinės pagalbos sutartyje numatytų įsipareigojimų apimties, jų  įvykdymo tinkamumo ir ieškovo teisės į sutartyje nustatytą honorarą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovui nuosavybės teisės į paveldėjimo objektu esantį turtą neperėjo, ieškovas neįvykdė sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, nepasiekė galutinio tikslo, kadangi atsakovas neįgijo nuosavybės teisės be suvaržymų į paveldimą nekilnojamąjį turtą, todėl sprendė, kad ieškovas neturi teisės į sutartyje nustatytą honorarą. Teismas, aiškindamas sutarties turinį, nurodė, kad dar iki sutarties sudarymo ieškovui buvo žinoma, jog tarp atsakovo ir jo tetos kaimyno Y. P. yra kilęs ginčas dėl paveldėjimo teisinių santykių, todėl suprato, jog sutarties esmė yra ginčo išsprendimas, o ne tik konsultavimas dėl reikiamų paraiškų pildymo. Su šiomis teismo išvadomis apeliantas nesutinka, teigia, jog teismo išvada, kad nuosavybės teisė Anglijoje iki šiol yra įregistruota M. K. ir J. V. vardu, yra esminė teismo faktinė klaida.

Dėl sutarties sąlygų aiškinimo

Šalys sudarė teisinės pagalbos sutartį, kuri savo turiniu artima atlygintinų paslaugų teikimo sutarčiai. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Sutarties šalys skirtingai aiškina teisinės pagalbos sutartyje nustatytų ieškovo įsipareigojimų apimtį. Ieškovas teigia, kad honoraro sumokėjimas siejamas su nekilnojamojo turto paveldėjimu, o atsakovas teigia, jog honoraro sumokėjimas priklauso nuo ginčo su Y. P. išsprendimo. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria atsakovo argumentams ir teismo išvadoms, kad ieškovas pagal 2009 m. rugsėjo 2 d. sutartį privalėjo išspręsti ginčą dėl Y. P. pareikštų pretenzijų į atsakovo paveldėtiną turtą.

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje: esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Svarbu nustatyti, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; surašytų dokumentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas ir kokias būtent. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant pažodinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Kita vertus, kaip yra pažymėta kasacinio teismo praktikoje, šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto pažodinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties pažodinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013).

Sutarties 1 straipsnyje  įtvirtintos ieškovo pareigos – parengti dokumentus atsakovui paveldėti jo tetos M. K. nekilnojamąjį turtą ir šiais klausimais teikti teisines konsultacijas; paruošti dokumentus paveldėjimo teisės liudijimui gauti; atstovauti klientui Didžiosios Britanijos įstaigose nekilnojamojo turto paveldėjimo klausimu; kreiptis kliento vardu paveldėti nekilnojamąjį turtą, pateikti būtinas formas ir pasirašyti bei pateikti kompetentingoms institucijoms. Šios sutarties nuostatos leidžia daryti išvadą, kad ieškovo įsipareigojimai pagal sutartį apėmė konsultacijų teikimą ir dokumentų rengimą, pateikimą bei atsakovo atstovavimą paveldėjimo procese. Sutartyje nėra suderinta šalių valia ir nėra ieškovo įsipareigojimo dėl tarp Y. P. ir atsakovo kilusio ginčo išsprendimo. Aplinkybė, kad ieškovui buvo žinoma situacija dėl Y. P. pretenzijų į atsakovo tetos M. K. turtą, nereiškia ieškovo įsipareigojimo šį ginčą išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vienašališkas Y. P. pranešimas (unilateral notice) įregistruotas 2010 m. rugpjūčio 31 d., t. y. jau po teisinių paslaugų sutarties tarp šalių sudarymo, todėl ir dėl šios priežasties sutartyje negalėjo būti ieškovui nustatyti įsipareigojimai dėl šio ginčo išsprendimo. Sutarties 1 straipsnyje aiškiai apibrėžtos ieškovo funkcijos ir įsipareigojimai pagal sutartį ir čia nėra įtvirtinta ieškovo pareiga spręsti atsakovo ir Y. P. ginčą. Dėl šių priežasčių nepagrįsti pirmosios instancijos teismo ir atsakovo argumentai, kad esant įregistruotam Y. P. vienašališkam įspėjimui, sutartyje nustatytas tikslas nebuvo pasiektas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas, sudarydamas sutartį su ieškovu, siekė pagrindinio tikslo – paveldėti nekilnojamąjį turtą, tačiau padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovo pareigos išspręsti atsakovo ir Y. P. ginčą ir kad šis sutarties tikslas nebuvo pasiektas.

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui ir Y. P. nepavykus pasiekti susitarimo dėl vienašališko įspėjimo panaikinimo derybų būdu, ginčas persikėlė į arbitražinį teismą (4 t., 17, 18, 19, 20, 21-22). Ieškovas sutartimi neįsipareigojo atstovauti atsakovui Anglijos teisminėse institucijose, be to, tokios galimybės objektyviai neturėjo dėl skirtingų Lietuvos ir Anglijos teisinių sistemų, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais teismo ir atsakovo argumentus, kad neišsprendęs atsakovo ir Y. P. ginčo ieškovas sutartyje įtvirtinto tikslo nepasiekė.

Apeliantas teisus dėl teismo išvados, kad šiuo metu nuosavybės teisės į ginčo turtą yra registruotos savininkų M. K. ir J. V. vardu, nepagrįstumo. Atsakovui 2010 m. rugpjūčio 2 d. buvo suteiktas viso palikėjos turto administravimas (valdymas) (Grant of Administration) (1t., 47, 48 b. l.). Atsakovas 2010 m. spalio 13 d. elektroniniame laiške D. F. patvirtino, kad gavo paveldėjimo sertifikatą ir kad lapkričio 28 d. planuoja kelionę į Notingamą perimti tetos namo raktus (2 t., 105 b. l. (kita pusė)). Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas registro išrašas, kuriame turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku nurodytas atsakovas (2 t., 155-158, 159-162 b. l.), tačiau teismas dėl šio įrodymo ar jo įrodomosios reikšmės nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismui ieškovas pateikė notarinį liudijimą, kuriuo patvirtinta oficiali nuosavybės teisės registro kopija ir kurioje ginčo turto savininku nuo 2010 m. gruodžio 1 d. įrašytas atsakovas (3 t., 243, 244, 245-247, 1248, 249, 250-253 b. l.). Taigi teismui yra pateikti įrodymai, jog atsakovas nuo 2010 m. gruodžio 1 d. Žemės registre yra įregistruotas turto savininku (3 t., 245-247 b. l.). Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas paveldėjo tetos M. K. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Tai taip pat patvirtina faktas apie atsakovo paveldėtas tetos pinigines lėšas (2 t., 189, 198 b. l.). Šie įrodymai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas tetos turtą paveldėjo, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovui neperėjo nuosavybės teisės į paveldimą turtą.

Byloje nustatyta, kad Žemės registre nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. yra įregistruotas M. K. kaimyno Y. P. vienašališkas pranešimas (unilateral notice), kuris reiškia Y. P. pretenzijas į turtą. Byloje esantis žemės registro išrašas patvirtina, kad atsakovas registre kaip savininkas įregistruotas 2010 m. gruodžio 1 d., tai reiškia, kad  Y. P. vienašalis pranešimas (unilateral notice) atsakovo nuosavybės teisių į turtą įregistravimui įtakos neturėjo. Ieškovo teismui pateiktoje teisininkės M. W. konsultacijoje tam tikrais Anglijos teisės klausimais nurodyta, kad vienašalis pranešimas saugo specifinio apsunkinimo pirmumą, paveikiantį žemę įregistruotu statusu, kai intereso pirmenybė saugoma mokesčių registre, šis interesas saistys bet kurį pirkėją ar registruoto statuso kreditorių; įregistruojant vienašalį pranešimą jo pagrįstumas nėra tikrinimas, o atsakovas turi teisę bet kada kreiptis dėl pareikšto panaikinimo ir tai padarydamas reikalauti Y. P. įrodyti jo reikalavimo pagrįstumą (4 t., 97-103, 104-109 b. l.). Vienašališkas pranešimas iki šiol nėra išregistruotas, kadangi atsakovas neatliko jo išregistravimui būtinų veiksmų. Pateiktoje konsultacijoje nurodyta, kad vienašalis pranešimas nedraudžia parduoti nuosavybės, tačiau suvaržo pirkimą, kadangi teisininkai neleis pirkėjui tęsti pirkimo, nebent būtų pardavėjo advokato įsipareigojimas panaikinti pareiškimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad atsakovas tetos turtą paveldėjo.

Dėl teisės į honorarą ir honoraro dydžio

Sutarties 2 dalyje nustatyta, kad klientui paveldėjus M. K. nekilnojamąjį turtą, advokatui priklauso 25 procentai Didžios Britanijos svarų sterlingų (GBP) honoraras nuo paveldėto turto vertės už jo teisinę veiklą pagal šią sutartį. Atsakovas vadovaudamasis www.mouseprice.com portalo duomenimis nurodo, jog atsakovo paveldėto nekilnojamojo turto vidutinė vertė yra 191 800 GBP (773 702,02 Lt), o jam priklausantis honoraras nuo šios sumos sudaro 193 425,50 Lt. Ieškovo manymu, jis turi teisę į honorarą ir nuo atsakovo paveldėtų piniginių lėšų sumos – 63 462,68 GBP – o honoraras nuo šio sumos sudaro 65 487,13 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai jam priklausantį honorarą skaičiuoja nuo atsakovo paveldėtų piniginių lėšų. Taikant sisteminį, lingvistinį bei loginį šalių sudarytos teisinių paslaugų sutarties nuostatų aiškinimo metodą, darytina išvada, kad šalys susitarė dėl ieškovo konsultacijų ir dokumentų paruošimo siekiant atsakovui paveldėti tetos konkretų nekilnojamąjį turtą, esantį Anglijoje. Honoraro sumokėjimas siejamas su momentu, kuomet klientas paveldi tetos nekilnojamąjį turtą, o honoraro dydis priklauso nuo paveldėto turto vertės. Ieškovas nepagrįstai plečiamai aiškina sutarties 3 straipsnio 2 dalį, teigdamas, jog šalys susitarė dėl honoraro dydžio nuo viso pavedėto turto vertės. Teisinių paslaugų sutartis aiškiai apibrėžia jos vykdymo ribas – konsultacijos, dokumentų paruošimas ir atstovavimas Didžiosios Britanijos institucijose siekiant paveldėti tetos M. K. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl honoraro mokėjimas už paslaugas, kurių sutartis nenumatė, neatitiktų šalių sudaryto susitarimo. Atsižvelgiant į sutarties 1 straipsnį bei sutarties 3 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad sutartyje nustatytas honoraras nuo paveldėto nekilnojamojo turto vertės, o ne nuo viso paveldėto turto vertės. Apelianto argumentai, kad sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma apie galimybę paveldėti tetos pinigines lėšas, nesudaro pagrindo plečiamai aiškinti sutarties nuostatą dėl honoraro mokėjimo ir spręsti, kad jis ieškovui priklauso už visą paveldėtą turtą. Sutartyje aiškiai nurodyta, kad honoraras skaičiuojamas nuo paveldėto turto vertės už jo teisinę veiklą pagal šią sutartį, o sutartimi šalys susitarė dėl paslaugų, susijusių su nekilnojamojo turto paveldėjimu. Nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo sutikti su ieškovo sutarties nuostatos dėl nustatyto honoraro dydžio aiškinimu, todėl nepagrįstais laikytini ieškovo argumentai, kad jam priteistino honoraro dydis turėtų būti skaičiuojamas ir nuo atsakovo paveldėtų piniginių lėšų dalies.

Ieškovas pažymi, kad atsakovas jam sumokėjo tik nedidelę sutartyje nustatyto honoraro sumą – 20 000 Lt, ir teigia, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas, sumokėdamas honoraro dalį, pripažino ieškovo prievolės įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad atsakovas, sumokėdamas ieškovui dalį honoraro, šiais savo veiksmais pripažino ieškovo prievolės dalinį įvykdymą. Minėta, kad pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Kliento įsipareigojimas sumokėti už suteiktas paslaugas yra viena iš paslaugų sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis, kuria ieškovas įsipareigojo paveldėjimo klausimais teikti atsakovui teisines konsultacijas; paruošti dokumentus paveldėjimo teisės liudijimui gauti; atstovauti klientui Didžiosios Britanijos įstaigose nekilnojamojo turto paveldėjimo klausimu; kreiptis kliento vardu paveldėti nekilnojamąjį turtą, pateikti būtinas formas ir pasirašyti bei pateikti kompetentingoms institucijoms. Byloje nustatyta, kad sutartyje aptartas rezultatas buvo pasiektas – atsakovas paveldėjo tetos nekilnojamąjį turtą, tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kokiu būdu šis rezultatas buvo pasiektas ir, ar tai padaryta vien ieškovo darbu ir pastangomis. Vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tai, kad paslaugų teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugų teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad sudarydamas teisinių paslaugų sutartį jis buvo patikintas, jog jam niekuo nereikės rūpintis ir viskas bus sutvarkyta. Sutartyje įtvirtinti ieškovo įsipareigojimai atstovauti atsakovui Didžiosios Britanijos institucijose, jo vardu pildyti paraiškos formas, jas pateikti institucijoms, patvirtina atsakovo argumentus, kad sudarydamas sutartį jis turėjo pagrįstą lūkestį, kad ieškovas vykdydamas sutartį veiks savarankiškai ir atsakovui susitarus dėl didelio atlygio jam papildomai nereikės rūpintis paveldėjimo reikalais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovui pildant paraiškas jos buvo tinkamai užpildomos ne iš pirmo karto. Pats ieškovas yra nurodęs, kad paraišką dėl tetos nekilnojamojo turto įregistravimo atsakovo vardu buvo priimta tik pateikus ją trečią kartą ir tik tuomet buvo įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės. Byloje esantys keli paraiškų pildymo variantai, institucijų atsakymai dėl paraiškų atmetimo, atsakovo nuolatinis susirašinėjimas ir konsultacijos su D. F. patvirtina, kad ieškovas pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus vykdė ne tokiu būdu ir apimtimi kaip to reikalaujama iš profesionalo. Atsakovas teigia, jog ieškovas neturėjo reikiamų žinių teikiant konsultacijas ir pildant dokumentus, todėl jam teko nuolat konsultuotis su Anglijoje gyvenančiu atsakovo pažįstamu asmeniu. Nors teisinių paslaugų sutartį atsakovas su ieškovu sudarė 2009 m. rugsėjo 2 d., tačiau iš atsakovo susirašinėjimo matyti, kad bendraujant su Didžiosios Britanijos institucijomis bendradarbiauti ir prašymų formas užpildyti padėjo bei kitais klausimais konsultavo Anglijoje gyvenantis D. F. (2 t., 101-121 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad dar iki administravimo liudijimo (Grant of administration) atsakovui išdavimo Y. P. iniciatyva ginčo turtui buvo nustatyti apribojimai (caveat). Atsakovas dėl šių apribojimų panaikinimo konsultavosi ne su jį atstovaujančiu ieškovu, o su D. F. (2 t., 106-112 b. l.). Iš pateikto susirašinėjimo matyti, kad D. F. išsiaiškino, jog Y. P. advokatų kontora užregistravo apribojimus, kurie galioja iki 2010 m. liepos 7 d., konsultavosi su advokatais kaip tuos apribojimus nuimti, atsiuntė atsakovui formą, kurią reikia užpildyti siekiant panaikinti apribojimus. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad ieškovas neturėjo pakankamai teisinių žinių ir galimybių tinkamai vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus. Tai, kad ieškovas negalėjo suteikti tikslios informacijos pildant formas patvirtina ir 2010 m. spalio 15 d. elektroninis laiškas D. F., kuriame teiraujamasi, ką reikėtų rašyti UN4 formoje (2 t., 105 b. l.). Šios aplinkybės patvirtina ne visiškai efektyvų ieškovo sutartyje numatytų įsipareigojimų teikimą, todėl negalima daryti išvados, kad paveldėjimo rezultatas buvo pasiektas išimtinai tik ieškovo veiksmais. Aplinkybės, kad atsakovui, sudariusiam sutartį su advokatu, kuris įsipareigojo teikti konsultacijas ir užpildyti paveldėjimui reikalingus dokumentus, atsakovo vardu veikti Didžiosios Britanijos institucijose, ir už suteiktas paslaugas susitarus dėl didelio atlyginimo, reikėjo pačiam aktyviai  rūpintis paveldėjimo reikalais, skristi kelis kartus į Angliją, rodo dalies sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentu, jog jis neprivalėjo išspręsti tarp atsakovo ir Y. P. kilusio ginčo, tačiau sutinka ir su atsakovo argumentais, kad sudarydamas su ieškovu sutartį tikėjosi, jog paveldėjęs tetos nekilnojamąjį turtą, turės galimybę juo disponuoti. Pagal CK 6.719 straipsnio 1 dalį prieš sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Atsakovas nebuvo informuotas, kokių teisinių veiksmų ar priemonių gali imtis Y. P. siekdamas savo interesų užtikrinimo, kaip užtikrinimo priemonės gali įtakoti atsakovo galimybę netrukdomai disponuoti paveldėtu turtu, tačiau sutarties sudarymo metu tokios aplinkybės atsakovui nebuvo atskleistos. Ginčo sutarties kontekste ieškovas ir atsakovas pripažintini nelygiavertėmis šalimis, kadangi ieškovas yra profesionalus teisininkas, o atsakovas – specialių teisinių žinių neturintis asmuo, todėl privalėjo būti informuotas, jog net ir paveldėjus turtą gali likti tam tikri disponavimo turtu apribojimai. Ši informacija atsakovui nebuvo atskleista, todėl turi reikšmės atsakovo apsisprendimui susitariant dėl honoraro dydžio.

Nors sutarčių laisvės principas suteikia šalims teisę laisvai susitarti dėl sutarčių sąlygų, šiuo atveju dėl kainos, tačiau pagal CK 1.5 straipsnio 2 dalį, kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pagal Advokatūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalį klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutartyje nustatytas ieškovo honoraras lygus 25 procentams nuo paveldėto nekilnojamojo turto vertės. Ieškovo teigimu, 25 procentai nuo atsakovo paveldėto nekilnojamojo turto vertės sudaro 193 425,50 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks sutartas užmokestis, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad sutartyje nustatytas rezultatas yra pasiektas, atsakovo argumentai dėl ieškovo pareigos padėti išspręsti ginčą su Y. P. atmestini, tačiau yra pagrindas sutikti su atsakovo argumentais, kad ieškovo veiksmai vykdant pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus nebuvo visais atvejais efektyvūs, o sutartyje aptartas rezultatas pasiektas ne vien ieškovo pastangų dėka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jau aptartą ieškovo suteiktų paslaugų apimtį, reikšmę, pasekmes, konstatuoja, kad atsakovo ieškovui sumokėta 20 000 Lt honoraro dalis atitinka abiejų šalių atliktus veiksmus sutarties rezultatui pasiekti, šalių interesus bei teisingumo protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl likusios honoraro dalies priteisimo.

Apelianto teigimu, teismas neišnagrinėjo jo reikalavimo dėl 9 620 Lt žalos atlyginimo, kurią patyrė darbo sąnaudų forma pareikšdamas ieškinį teisme. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad prašydamas žalos priteisimo ieškovas turi įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas – atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę bei atsiradusią žalą (CK 6.246-249 str.). Ieškovui neįrodžius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Atmetus ieškovo reikalavimus dėl užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas priteisimo ir žalos atlyginimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinių ieškovo reikalavimų dėl palūkanų už uždelstą atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų priteisimo.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sudarytoje sutartyje nustatytų ieškovo pareigų apimtį, nepagrįstai sprendė, jog ieškovas privalėjo išspręsti atsakovo ir Y. P. ginčą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas tetos palikimo nepaveldėjo, tačiau teismo išvada, kad ieškovas neįgijo teisės į likusio honoraro priteisimą yra teisinga, todėl apeliacinio teismo argumentai nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi ieškovui iki teismo sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo buvo atidėtas 5 166 Lt (1 496,18 Eur) žyminio mokesčio mokėjimas (3 t., 264-265 b. l.). Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, valstybei iš ieškovo priteistinas 1 496,18 Eur žyminis mokestis (CPK 93 str.). Tokiu atveju nėra pagrindo spręsti ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Atsakovas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme prašo priteisti 6 070,74 Lt (1 758,21 Eur). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (3 t., 268-278), kelis rašytinius paaiškinimus, prašymus dėl naujų įrodymų prijungimo, prašymą dėl bylos sustabdymo (4 t., 36-38, 39-40, 64-65, 118-122, 155-158 b. l.), byloje vyko trys teismo posėdžiai, kurių trukmė buvo ilgesnė nei 30 minučių (4 t., 93, 159-160, 205-208 b. l.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamą maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą bei kitų su atstovavimu susijusių veiksmų atlikimą, todėl, vadovaudamasi Rekomendacijų 8.11, 8.16, 8.18 punktais (redakcija galiojusi iki 2015 m. kovo 19 d.) ir 8.19 punktu (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), sprendžia, kad atsakovui iš ieškovo priteistino užmokesčio dydis mažintinas iki rekomenduojamos maksimalios sumos – 832,52 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo P. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 832,52 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt du eurus ir 52 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Priteisti valstybei iš ieškovo P. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 496,18 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt šešis eurus ir 18 ct) žyminį mokestį.

Teisėjos                                                                                    Danutė Gasiūnienė

Rasa Gudžiūnienė

Dalia Kačinskienė