Baudžiamoji byla Nr. 2K-120-511/2017 Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00182-2015-5 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.1; 1.2.14.5.2.1; 2.1.15.3.3.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. P., nuteistosios Z. U. ir jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo
Z. U. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 69 straipsniu, 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigoti Z. U. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, nurodant Z. U. atlyginti nusikalstama veika UAB M. padarytą turtinę žalą per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
V. P. nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 69 straipsniu, 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigoti V. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, nurodant V. P. atlyginti nusikalstama veika UAB M. padarytą turtinę žalą per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Iš Z. U., V. P. ir R. V. solidariai priteista UAB M. 197 694,62 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti bei 823,53 Eur proceso išlaidų.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutartis, kuria nuteistosios V. P. ir nuteistosios Z. U. gynėjo advokato Edvino Sergaičio apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. Z. U. ir V. P. nuteistos už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio mėn. pradžios iki 2006 m. rugsėjo 12 d. Kaune, veikdamos organizuota grupe su R. V., kartu turėdami nusikalstamą tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą UAB M. turtą, žinanodami, kad UAB „I.“ jokios veiklos nevykdys ir bus naudojama tik kaip priedanga nusikalstamai veikai nuslėpti bei neteisėtam kredito gavimui, Z. U. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo, t. y. surado bendrininką R. V. ir nurodė jam organizuoti jos (Z. U.) dukrai K. Z. ir I. A. priklausančių, jokios veiklos nevykdančios, UAB „I.“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) akcijų perrašymą savo (R. V.) mamos sugyventiniui K. V. bei R. V. paskyrimą šios įmonės formaliu direktoriumi; po to Z. U., veikdama per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, nieko nežinančius apie planuojamą nusikalstamą veiką, organizavo asmenų A. G., K. B. ir M. B., nieko nežinančių apie vykdomą nusikalstamą veiką, suradimą bei suderinimą, kad šie asmenys sutarties pasirašymo pas notarą dieną sutiktų, jog žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartyse už iš jų perkamus žemės sklypus būtų nurodyta didesnė žemės sklypų kaina, nei tikrovėje jie tuos sklypus parduos, ir tikrovėje už tuos sklypus sutiktų gauti mažesnę pinigų sumą, nei nurodyta sutartyse, bendrininkei V. P. teikiant priemones, būtinas nusikalstamai veikai vykdyti – asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą), taip pat banko pavadinimą bei jame esančios asmeninės sąskaitos numerį, reikalingus įrašyti į suklastotus dokumentus – 2006 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį išsimokėtinai (notarinio registro Nr. 4VJ-22240), UAB „I.“ 2006 m. rugsėjo 7 d. kasos pajamų orderį INK Nr. 04 ir 2006 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymą Nr. 661493, Z. U. teikiant ir panaudojant priemones – banko pavadinimą bei jame esančios UAB „Š.“ sąskaitos numerį, taip pat D. S. duomenis – vardą, pavardę, banko pavadinimą bei jame esančios asmeninės (D. S.) sąskaitos numerį ir tariamai V. P., UAB „Š.“ ir D. S. išduotų vekselių išdavimo datas, reikalingus įrašyti į suklastotus dokumentus – dvi 2006 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartis išsimokėtinai (notarinio registro Nr. 4VJ-22240, Nr. 4VJ-22237) ir vieną žemės sklypų ir statinių pirkimo pardavimo sutartį išsimokėtinai (notarinio registro Nr. 4VJ-22241), UAB „I.“ 2006 m. rugsėjo 7 d. kasos pajamų orderius INK Nr. 03, INK Nr. 05 ir 2006 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymus Nr. 661481 ir Nr. 661487; Z. U., tuo pačiu metu būdama UAB „Š.“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktore komercijai, klastojo dokumentus, reikalingus nusikalstamai veikai vykdyti, fiktyvius 2006 m. rugsėjo 5 d. UAB „Š.“ kasos išlaidų orderį Nr. 048 bei R. V. 2006 m. rugsėjo 5 d. išduotą UAB „Š.“ 395 100 Lt (t. y. 114 428,87 Eur) paprastąjį vekselį, Z. U. organizavo apgaulingą UAB „I.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą; R. V. kaip formaliam šios įmonės direktoriui vykdant visus Z. U. jam duotus nurodymus, t. y. klastojant UAB „I.“ dokumentus ir juos panaudojant – pateikiant UAB M. dėl kredito gavimo, taip nuslepiant svarbiausias aplinkybes, lemiančias kredito davėjo apsisprendimą sudaryti kredito sutartį su UAB „I.“ bei suteikti šiai įmonei kreditą – veiklos nevykdymą, turto neturėjimą, pajamų negavimą, nemokumą bei negalėjimą įvykdyti sutartinių įsipareigojimų, UAB M. atsakingi asmenys, suklaidinti bendrininkų Z. U., V. P. ir R. V. bendrų nusikalstamų veiksmų, t. y. apgaulės, suteikė UAB „I.“ 1 440 600 Lt (t. y. 417 226,60 Eur) dydžio kreditą, žemės sklypų ir sodybos pirkimui; UAB „I.“ neteisėtai iš UAB M. gavus 1 440 600 Lt (t. y. 417 226,60 Eur) kreditą, bendrininkas R. V. 758 000 Lt (t. y. 219 531,97 Eur) pervedė žemės sklypų pardavėjams ir pagal iš anksto aptartą nusikalstamos veikos planą 175 100 Lt (t. y. 50 712,47 Eur) pervedė bendrininkei V. P., 359 100 Lt (t. y. 104 002,55 Eur) pervedė į UAB „Š.“ sąskaitą (laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 11 iki 19 d. Z. U. iš šios sąskaitos 352 210 Lt (t. y. 102 007,07 Eur) paėmė grynaisiais) bei 148 400 Lt (t. y. 42 979,61 Eur) į apie nusikalstamą veiką nieko nežinančios D. S. asmeninę sąskaitą, iš kurios paimtus 147 661 Lt (t. y. 42 765,58 Eur) grynaisiais pinigais (738,31 Lt (t. y. 213,83 Eur) 2009 m. rugsėjo 12 d. UAB M. atskaitė kaip komisinį atlyginimą už grynųjų pinigų išdavimą iš sąskaitos, o 0,69 Lt (t. y. 0,20 Eur) liko D. S. sąskaitoje) D. S. atidavė apie nusikalstamą veiką nieko nežinančiam V. S., o šis 147 661 Lt perdavė (t. y. 42 765,58 Eur) nusikalstamos veikos bendrininkams Z. U., V. P. ir R. V., taip Z. U. apgaule savo ir V. P. bei R. V. naudai įgijo didelės – 682 600 Lt (t. y. 197 694,63 Eur) vertės svetimą turtą, o būtent: Z. U., turėdama nusikalstamą tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti didelės vertės svetimą UAB M. turtą, žinodama, kad UAB „I.“ jokios veiklos nevykdys ir bus naudojama tik kaip priedanga nusikalstamai veikai nuslėpti bei neteisėtam kreditui gauti, parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo – laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio mėn. iki 2006 m. gegužės mėn. (ne vėliau kaip iki 2006 m. gegužės 10 d.) surado bendrininką R. V., kuris, vykdydamas nusikalstamos veikos organizatorės Z. U. nurodymą, organizavo faktiškai jokios veiklos nevykdančios įmonės UAB „I.“, kurios 50 proc. akcijų savininkė buvo Z. U. dukra K. Z., kitų akcijų savininkė buvo I. A., akcijų perrašymą savo (R. V.) mamos sugyventinio K. V. vardu; Z. U. nurodymu R. V. tapus formaliu UAB „I.“ direktoriumi, Z. U. organizavo dokumentų su juose nurodytais žinomai neteisingais ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie UAB „I.“ finansinę būklę, lemiančius kredito davėjo UAB M. esminį apsisprendimą sudaryti kredito sutartį bei suteikti kreditą, paruošimą, kad kredito davėjo UAB M. atsakingi asmenys manytų, kad kredito gavėjas UAB „I.“ turi nuosavų lėšų, reikalingų pagal verslo planą žemės sklypų pardavėjams sumokėti ne mažiau kaip 30 proc. žemės sklypo įsigijimo kainos bei tolesniam projekto vystymui, nurodė R. V. pasirašyti dokumentus, pagal kuriuos į UAB „I.“ buhalterinę apskaitą buvo įtraukti žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys 5 vekseliai dėl UAB „I.“ tariamai paskolintų piniginių lėšų: UAB „Š.“ tariamai paskolintų 359 100 Lt (t. y. 104 002,55 Eur), V. P. tariamai paskolintų 175 100 Lt (t. y. 50 712,47 Eur), D. S. tariamai paskolintų 148 400 Lt (t. y. 42 979,61 Eur), K. V. tariamai paskolintų 50 000 Lt (t. y. 14 481 Eur) bei R. V. tariamai paskolintų 800 000 Lt (t. y. 231 696,02 Eur), taip UAB „I.“ buhalterinėje apskaitoje apgaulingai buvo užfiksuota 1 532 600 Lt (t. y. 443871,64 Eur) piniginių lėšų (kurių tikrovėje įmonė negavo ir neturėjo), reikalingų tam, kad UAB M. atsakingi asmenys matytų, jog bendrovė pagal verslo planą turi piniginių lėšų žemės sklypų pardavėjams sumokėti 30 proc. žemės sklypų įsigijimo kainos, taip pat turi piniginių lėšų tolesniam verslo planui vykdyti, kartu UAB „Š.“, V. P., R. V. bei apie nusikalstamą veiką nieko nežinantys D. S. ir K. V. įgijo neteisėtą ir nepagrįstą turtinę teisę iš UAB “I.“ (kurios vardu pagal iš anksto bendrininkų aptartą planą, iš UAB M. turėjo būti gautas kreditas) reikalauti grąžinti 1 532 000 Lt (t. y. 443871,64 Eur), kurie tikrovėje šiai įmonei nebuvo perduoti; tęsdama nusikalstamą veiką, Z. U. organizavo dokumentų su juose nurodytais žinomai neteisingais ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie UAB „I.“ finansinę būklę, lemiančius kredito davėjo UAB M. atsakingų asmenų esminį apsisprendimą suteikti kreditą, paruošimą bei pateikimą, Z. U. nurodymu R. V. 2006 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė jos pateiktuose žinomai suklastotuose dokumentuose bei pateikė UAB M. Kauno filialo, esančio (duomenys neskelbtini), direktoriaus pavaduotojai R. M. dokumentus su juose nurodytais žinomai melagingais ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis – UAB „I.“ 2006 m. rugpjūčio 23 d. paraišką 1 440 600 Lt (t. y. 417 226,60 Eur) kreditui gauti, kurioje buvo nurodyta, kad bendrovėje dirba du darbuotojai, nors tikrovėje bendrovė jokios veiklos nevykdė bei nesiruošė vykdyti ir įmonėje nebuvo dirbančiųjų (pagal Socialinio draudimo fondo valdybos elektroninėje informacinėje sistemoje esančius duomenis, UAB „I.“ nuo 2005 m. rugsėjo 9 d. iki 2006 m. rugsėjo 5 d. nebuvo socialiniu draudimu draudžiamu darbuotojų), 2005 m. gruodžio 30 d. UAB „I.“ 2005 m. balansą, kuriame nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad įmonė turėjo 21 811 Lt (t. y. 6 316,90 Eur) vertės trumpalaikio turto ir 18 490 Lt (t. y. 5 355,07 Eur) vertės nuosavo kapitalo, nes tikrovėje įmonė nei turto, nei nuosavo kapitalo neturėjo, 2005 m. gruodžio 31 d. UAB „I.“ 2005 m. pelno ir (nuostolio) ataskaitą, kurioje nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad įmonė gavo 18 000 Lt (t. y. 5 213,16 Eur) pardavimo pajamų, 18 000 Lt (t. y. 5 213,16 Eur) bendrojo pelno bei 8 940 Lt (t. y. 2589,20 Eur) grynojo pelno, nes tikrovėje įmonė nei pajamų, nei pelno negavo, 2006 m. kovo 31 d. UAB „I.“ 2006 m. balansą, kuriame nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad įmonė turėjo 26 151 Lt (t. y. 7573,85 Eur) vertės trumpalaikio turto ir 22 468 Lt (t. y. 6507,18 Eur) vertės nuosavo kapitalo, nes tikrovėje įmonė nei turto nei nuosavo kapitalo neturėjo, 2006 m. kovo 31 d. UAB ‚I.“ 2006 m. pelno ir (nuostolio) ataskaitą, kurioje nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad įmonė gavo 9 351 Lt (t. y. 2708 Eur) pardavimo pajamų, 8 350 Lt (t. y. 2418,33 Eur) bendrojo pelno bei 3 528 Lt (t. y. 1021,78 Eur) grynojo pelno, nes tikrovėje įmonė nei pajamų, nei pelno negavo, 2006 m. birželio 30 d. UAB „I.“ balansą už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d., kuriame nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad įmonė šiuo laikotarpiu turėjo 26 171 Lt (t. y. 7579,65 Eur) vertės trumpalaikio turto ir 26 170 Lt (t. y. 7579,65 Eur) vertės nuosavo kapitalo, nes tikrovėje įmonė nei turto, nei nuosavo kapitalo neturėjo, 2006 m. birželio 30 d. UAB „I.“ 2005 m. pelno ir (nuostolio) ataskaitą, kurioje nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad įmonė gavo 28 101 Lt (t. y. 8138,61 Eur) pardavimo pajamų, 26 305 Lt (t. y. 7618,45 Eur) bendrojo pelno bei 7 230 Lt (t. y. 2093,95 Eur) grynojo pelno, nes tikrovėje įmonė nei pajamų, nei pelno negavo, UAB „I.“ suvestinius balansų duomenis, kuriuose taip pat buvo nurodyti aukščiau išdėstyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, verslo planą, kuriame buvo nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad įmonė užsiima prekyba nekilnojamu turtu bei pagal verslo planą ją vykdys bei plėtos ateityje, nes tikrovėje įmonė jokia veikla neužsiiminėjo, neplanavo jos vykdyti ateityje bei nevykdė, taip pat buvo nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad UAB „I.“ akcininkas K. V. paskolins įmonei 628 400 Lt (t. y. 181 997,22 Eur) , nes tikrovėje jis šių piniginių lėšų bendrovei nesiruošė skolinti ir neskolino, t. y. nuo kredito davėjo UAB M. atsakingų asmenų nuslėpė svarbiausias aplinkybes lėmusias apsisprendimą suteikti kreditą: UAB „I.“ veiklos nevykdymą bei neplanavimą jos vykdyti ateityje, įmonės turto neturėjimą, pajamų nebuvimą bei pelno negavimą, įmonės piniginių lėšų neturėjimą bei negalėjimą sumokėti įmonės piniginėmis lėšomis žemės sklypų pardavėjams ne mažiau kaip 30 proc. žemės sklypo įsigijimo kainos; dėl šių bendrininkų Z. U., V. P. ir R. V. bendrų nusikalstamų veiksmų, t. y. apgaulės, UAB M. Kauno filialo paskolų komitetas 2006 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą suteikti 1 440 600 Lt (t. y. 417 226,60 Eur) kreditą; tęsiant iš anksto aptartą nusikalstamos veikos planą, V. P. pateikus Z. U. ir R. V. priemones (duomenis), būtinas nusikalstamai veikai vykdyti, savo asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą), asmeninės sąskaitos numerį, banko pavadinimą, reikalingus įrašyti į žinomai suklastotus dokumentus – 2006 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį išsimokėtinai (notarinio registro Nr. 4VJ-22240), UAB „I.“ 2006 m. rugsėjo 7 d. kasos pajamų orderį INK Nr. 04 bei 2006 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymą Nr. 661493, nes tikrovėje V. P. 175 100 Lt (t. y. 50 712,47 Eur) į UAB „I.“ kasą pagal vekselį neįnešė, o UAB „I.“ kasininkas R. V. 175 100 Lt (t. y. 50 712,47 Eur) negavo ir nei UAB „I.“, nei R. V., nei A. G. 175 100 Lt (t. y. 50 712,47 Eur) V. P. nebuvo skolingi, Z. U. taip pat R. V. pateikė priemones (duomenis) – banko pavadinimą bei jame esančios UAB „Š.“ sąskaitos numerį ir tariamai šiai įmonei išduoto vekselio išdavimo datą – reikalingus įrašyti į suklastotus dokumentus – R. V. 2006 m. rugsėjo 5 d. išduotą UAB „Š.“ 395 100 Lt (t. y. 104 002,55 Eur) paprastąjį vekselį, UAB „Š.“ 2006 m. rugsėjo 5 d. kasos išlaidų orderį Nr. 048 bei UAB „I.“ 2006 m. rugsėjo 7 d. kasos pajamų orderį INK Nr. 03, nes tikrovėje R. V. iš UAB „Š.“ 359 100 Lt (t. y. 104 002,55 Eur) negavo ir į UAB „I.“ kasą neįnešė, taip pat nei UAB „I.“, nei R. V. 359 100 Lt (t. y. 104 002,55 Eur), nei A. G. 92 000 Lt (t. y. 26 645,04 Eur), nei K. B. 267 100 Lt (t. y. 77 357,51 Eur) UAB „Š.“ nebuvo skolingi, D. S. duomenis – vardą, pavardę, banko pavadinimą bei jame esančios jos asmeninės sąskaitos numerį bei tariamai jai išduoto vekselio išdavimo datą – reikalingus įrašyti į suklastotus dokumentus – 2006 m. rugsėjo 7 d. kasos pajamų orderį INK Nr. 05, žemės sklypų ir statinių pirkimo pardavimo sutartį išsimokėtinai (notarinio registro Nr. 4VJ-22241) bei 2006 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymą Nr. 661495, nes tikrovėje R. V. iš D. S. 148 400 Lt (t. y. 42 979,61 Eur) negavo ir į UAB „I.“ kasą neįnešė, taip pat nei UAB „I.“, nei R. V., nei M. B. 148 400 Lt (t. y. 42 979,61 Eur) D. S. nebuvo skolingi; tęsdama iš anksto aptartą nusikalstamą veiką, Z. U. 2006 m. rugsėjo 5 d. UAB „I.“ vardu organizavo dviejų žemės sklypų pirkimo pardavimo sutarčių išsimokėtinai (notarinio registro Nr. 4VJ-22240, Nr. 4VJ-22237) ir vienos žemės sklypų ir statinių pirkimo pardavimo sutarties išsimokėtinai (notarinio registro Nr. 4VJ-22241) sudarymą su jose įtvirtintais žinomai neteisingais ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie parduodamų žemės sklypų ir statinių kainas, t. y. šiose sutartyse buvo nurodyta, kad A. G., K. B. ir M. B. parduoda jiems priklausančius žemės sklypus ir statinius UAB „I.“ iš viso už 2 069 000 Lt (t. y. 599 223,82 Eur), tačiau tikrovėje jiems už parduotus žemės sklypus ir statinius buvo sumokėta iš viso tik 758 000 Lt (t. y. 219 531,97 Eur), bei žinomai neteisingais ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie žemės sklypų pardavėjų A. G., K. B. ir M. B. skolas pagal vekselius UAB „Š.“, V. P. ir D. S., nes tikrovėje žemės sklypų pardavėjai jokių vekselių nebuvo išdavę ir jokių skolų neturėjo, nors A. G. buvo sutaręs, kad žemės sklypą parduos už 344 000 Lt (t. y. 99 629,29 Eur) ir tikrovėje už jį tiek ir gavo; 2006 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje išsimokėtinai buvo nurodyta, kad A. G. pardavė žemės ūkio paskirties 3,1209 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 5247-0019-0116, Kauno r. sav., Poderiškių k., o UAB „I.“ nupirko šį žemės sklypą tariamai už 874 000 Lt (t. y. 253 127,90 Eur), taip pat sutartyje buvo nurodyti žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad pirkėjas bendrovė „I.“ sumokėjo 262 900 Lt (t. y. 76 141,10 Eur) pardavėjui prieš atvykstant į notarų biurą, nes UAB „I.“ šios pinigų sumos tikrovėje neturėjo ir nemokėjo, o A. G. tikrovėje 262 900 Lt (t. y. 76 141,10 Eur) negavo, likusius 611 100 Lt (t. y. 176 986,79 Eur) pirkėjas UAB „I.“ įsipareigojo sumokėti, kai jai bus suteiktas UAB „M.“ kreditas šio žemės sklypo pirkimui, o juos sumokės tokia tvarka: kadangi pardavėjas A. G. yra skolingas UAB „Š.“ ir V. P., tai jo pageidavimu pirkėjas UAB „I.“ padengs jo skolinį įsipareigojimą pagal 2006 m. rugpjūčio 30 d. paprastuosius vekselius, pervesdamas 92 000 Lt (t. y. 26 645,04 Eur) į UAB „Š.“ atsiskaitomąją banko sąskaitą ir 175 100 Lt (t. y. 50 712,47 Eur) į V. P. asmeninę banko sąskaitą, tai žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, nes tikrovėje pagal 2006 m. rugpjūčio 30 d. vekselius UAB „Š.“ neskolino ir neperdavė 92 000 Lt (t. y. 26 645,04 Eur) A. G., o V. P. A. G. neskolino ir neperdavė 175 000 Lt (t. y. 26 645,04 Eur), likę 344 000 Lt (t. y. 99 629,29 Eur) bus pervesti į A. G. asmeninę banko sąskaitą, nors K. B. buvo sutarusi, kad žemės sklypą parduos už 344 000 Lt (t. y. 99 629,29 Eur) ir tikrovėje už jį tiek gavo; 2006 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje išsimokėtinai buvo nurodyta, kad K. B. pardavė žemės ūkio paskirties 3,1224 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 5247-0019-0115, Kauno r. sav., Poderiškių k., o UAB „I.“ nupirko šį žemės sklypą tariamai už 874 000 Lt (t. y. 253 127,90 Eur), taip pat sutartyje buvo nurodyti žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad pirkėjas bendrovė „I.“ sumokėjo 262 900 Lt (t. y. 76 141,10 Eur) pardavėjai prieš atvykstant į notarų biurą, nes UAB „I.‘ šios pinigų sumos tikrovėje neturėjo ir nemokėjo, o K. B. tikrovėje 262 900 Lt (t. y. 76 141,10 Eur) negavo, likusius 611 100 Lt (t. y. 176 986,79 Eur) pirkėjas UAB „I.“ įsipareigojo sumokėti, kuomet jai bus suteiktas UAB M. kreditas šio žemės sklypo pirkimui, o juos sumokės tokia tvarka: kadangi pardavėja K. B. yra skolinga UAB „Š.“, tai jos pageidavimu pirkėjas UAB „I.“ padengs jos skolinį įsipareigojimą pagal 2006 m. rugpjūčio 30 d. paprastąjį vekselį, pervesdamas 267 100 Lt (t. y. 77 357,51 Eur) į UAB „Š.“ atsiskaitomąją banko sąskaitą, tai žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, nes tikrovėje pagal 2006 m. rugpjūčio 30 d. vekselį UAB „Š.“ neskolino ir neperdavė 267 100 Lt (t. y. 77 357,51 Eur) K. B., likę 344 000 Lt (t. y. 99 629,29 Eur) bus pervesti į K. B. asmeninę banko sąskaitą; nors M. B. buvo sutarusi, kad žemės sklypą ir statinius parduos už 75 000 Lt (t. y. 21 721,50 Eur) ir tikrovėje už jį tiek gavo, 2006 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje išsimokėtinai buvo nurodyta, kad M. B. pardavė žemės ūkio paskirties 2,83 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 440-0586-9243, Kauno r. sav., Dievogalos k., ir kitos paskirties 0,18 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 440-0586-9287, Kauno r. sav., Dievogalos k., bei statinius minėtame sklype o UAB „I.“ nupirko visus šiuos žemės sklypus ir tariamai už 321 000 Lt (t. y. 92 968,03 Eur), taip pat sutartyje buvo nurodyti žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kad pirkėjas bendrovė „I.“ sumokėjo 102 600 Lt (t. y. 29 715,01 Eur) pardavėjai prieš atvykstant į notarų biurą, nes UAB „I.“ šios pinigų sumos tikrovėje neturėjo ir nemokėjo, o M. B. tikrovėje 102 600 Lt (t. y. 29 715,01 Eur) negavo, likusius 218 400 Lt (t. y. 63 253,01 Eur) pirkėjas UAB „I.“ įsipareigojo sumokėti, kai jai bus suteiktas UAB M. kreditas šiam žemės sklypui pirkti, o juos sumokės tokia tvarka: kadangi pardavėja M. B. yra skolinga D. S., kuri nieko nežinojo apie vykdomą nusikalstamą veiką ir jokius pinigų skolinimus, tai jos pageidavimu pirkėjas UAB „I.“ padengs jos skolinį įsipareigojimą pagal 2006 m. rugpjūčio 30 d. paprastąjį vekselį, pervesdamas 148 400 Lt (t. y. 42 979,61 Eur) į D. S. asmeninę banko sąskaitą, tai žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, nes tikrovėje pagal 2006 m. rugpjūčio 30 d. vekselį D. S. neskolino ir neperdavė 148 400 Lt (t. y. 42 979,61 Eur) M. B., likę 70 000 Lt (t. y. 20 273,40 Eur) bus pervesti į M. B. asmeninę banko sąskaitą; tęsdamas nusikalstamos veikos planą, 2006 m. rugsėjo 7 d. bendrininkas R. V., atstovaudamas UAB „I.“, kaip šios įmonės direktorius pasirašė kredito sutartį Nr. LOAN 38417, pagal kurią UAB M. suteikė UAB „I.“ 1 440 600 Lt (t. y. 417 226,60 Eur) dydžio kreditą žemės sklypų ir sodybos pirkimui, kurį 2006 m. rugsėjo 11 d. memorialiniu orderiu Nr. 11123902 pervedė į UAB „I.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB M., iš UAB „I.“ gauto 1 440 600 Lt (t. y. 417 226,60 Eur) kredito dėl dvejose 2006 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartyse išsimokėtinai (notarinio registro Nr. 4VJ-22240, Nr. 4VJ-22237) ir vienoje žemės sklypų ir statinių pirkimo pardavimo sutartyje išsimokėtinai (notarinio registro Nr. 4VJ-22241), nurodytų tikrovės neatitinkančių bei žinomai melagingų duomenų apie tikrąją žemės sklypų pardavimo kainą bei tariamų žemės sklypų pardavėjų įsiskolinimus UAB „Š.“, V. P. bei D. S., kurių tikrovėje nebuvo, A. G., K. B. ir M. B. už parduotus jiems priklausančius žemės sklypus ir statinius iš UAB „I.“ iš viso gavo tik 758 000 Lt (t. y. 219 531,97 Eur), o likusią UAB ‚I.“ gauto kredito dalį – 682 600 Lt (t. y. 197 694,63 Eur) sumą R. V. Z. U. nurodymu iš UAB „I.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB M., 2006 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 661481 pervedė 267 100 Lt (t. y. 77 357,51 Eur) į UAB „Š.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB M., 2006 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 661487 pervedė 92 000 Lt (t. y. 26 645,04 Eur) į UAB „Š.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB M. (laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 11 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. Z. U. iš šios sąskaitos 352 210 Lt (t. y. 102 007,07 Eur) paėmė grynaisiais pinigais), 2006 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 661493 pervedė 175 100 Lt (t. y. 50 712,47 Eur) į V. P. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB M.; o 2006 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 661495 pervedė 148 400 Lt (t. y. 42 979,61 Eur) į D. S., nieko nežinančios apie vykdomą nusikalstamą veiką, banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB M., pervedus 148 400 Lt (t. y. 42 979,61 Eur) į D. S. sąskaitą, tęsdama iš anksto suplanuotą nusikalstamą veiką, Z. U. organizavo į D. S. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB M., pervestų 148 400 Lt (t. y. 42 979,61 Eur) tolesnį užvaldymą, t. y. nurodė apie nusikalstamą veiką nieko nežinančiam V. S. paimti iš D. S. jai be pagrindo pervestus 148 400 Lt (t. y. 42 979,61 Eur), V. S., vykdydamas Z. U. nurodymą, 2009 m. rugsėjo 12 d. iš D. S. paėmė 147 661 Lt (t. y. 42 765,58 Eur) grynųjų pinigų (738,31 Lt (t. y. 213,83 Eur) 2009 m. rugsėjo 12 d. UAB M. atskaitė kaip komisinį atlyginimą už grynųjų pinigų išdavimą iš sąskaitos, o 0,69 Lt (t. y. 0,20 Eur) liko D. S. sąskaitoje) ir tą pačią dieną, kavinėje „La Rumba“, esančioje Kaune, Vytauto pr. 9, perdavė bendrininkams Z. U., V. P. ir R. V., taip Z. U. apgaule savo ir V. P. bei R. V. naudai įgijo didelės vertės svetimą UAB „M.“ priklausantį turtą – 682 600 Lt (t. y. 197 694,63 Eur).
2. Kasaciniu skundu nuteistoji V. P. prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jau nutraukti.
2.1. Kasatorė nurodo, kad nuosprendis ir nutartis yra nepagrįsti, neteisėti, priimti pažeidžiant baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, todėl naikintini. Nuteistosios manymu, teismai nepagrįstai kriminalizavo jos veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip civilinis deliktas, taip pažeisdami ultima ralio principą, nes nėra jokio pagrindo teigti, kad jos elgesys sukėlė tokius padarinius, dėl kurių pažeisti interesai negalėtų būti ginami civilinio proceso tvarka.
2.2. Kasaciniame skunde minimos BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies ir BK 2 straipsnio nuostatos bei pažymima, kad V. P. viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus, dėl jai inkriminuoto nusikaltimo neprisipažino, nurodė paskolos R. V. suteikimo pagal vekselį aplinkybes, kurias teismas nepagrįstai įvertino kaip vieną iš sudėtingos sukčiavimo schemos elementų. Byloje neįrodyta, kad V. P. galėjo ir turėjo žinoti apie UAB „I.“ turtinę padėtį, mokumą, galėjimą vykdyti savo įsipareigojimus prieš kreditorius ir pan., todėl kaltinti ją dėl įmonės negebėjimo atsiskaityti su kreditoriumi UAB M. nėra pagrindo. Taip pat pažymima, kad teisminio nagrinėjimo metu V. P. neigė turėjusi kokias nors sąsajas su žemės Kauno r., Poderiškių k., pirkimo sandoriais, tokių faktų nepatvirtino nei tyrimo metu apklausti žemės pardavėjai, nei kiti kaltinamieji, todėl išankstinis susitarimas daryti nusikalstamą veiką nėra įrodytas jokiais patikimais šaltiniais. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad V. P. būtų su kuo nors tarusis dėl kaltinime aprašytos pinigų gavimo į savo sąskaitą schemos tikslu apgauti banką. Notarinė žemės pirkimo sutartis nepatvirtina kasatorės dalyvavimo nusikaltime ir siekio neteisėtai praturtėti, ši sutartis tik lėmė tai, kad ji atgavo savo paskolintus pinigus, o dėl jų grąžinimo būdo ir formos tarėsi ne ji, o galimai R. V., UAB „I.“, kiti sandoryje dalyvavę asmenys. Teismo nuosprendyje nepagrįstai pasiremta R. V. parodymais, kur šis neigia pinigų iš V. P. pagal vekselius pasiskolinimo faktą – tokia pozicija, kasatorės manymu, turėtų būti vertinama kritiškai, kaip siekis išvengti savo prievolių kreditorei ir kartu baudžiamosios atsakomybės. Bylos nagrinėjimo metu net nebuvo aiškinamasi, ar tikrai R. V. nebuvo išmokėti pinigai, juo labiau kad tokius faktus patvirtina civilinio proceso tvarka priimti sprendimai (dėl skolų grąžinimo pagal vekselius V. P. per antstolius vykdo išieškojimus). Teismai neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, kurie ne patvirtina, o atvirkščiai, paneigia kaltinimo ir paties nuteistojo parodymus.
2.3. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas bei suformuotą šioje srityje teismų praktiką vekselio turėtojas (šiuo metu V. P.) net neturėtų pareigos įrodinėti savo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo ir jos galiojimo (pinigų perdavimo fakto R. V.), nes toks skolos dokumentas sukuria būtent besąlyginį ir neginčijamą įsipareigojimą grąžinti skolą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi netenka prasmės bet kokie R. V. paaiškinimai, kad jis realiai negavo pinigų iš V. P. ir negalėjo jų įnešti į UAB „I.“ kasą. Aplinkybių, susijusių su galimai suklastotu 2006-0507 kasos pajamų orderiu, serija INK Nr. 04, V. P. negalėjo žinoti, nes ji niekaip nedalyvavo ir negalėjo kontroliuoti UAB „I.“ veiklos, buhalterinės apskaitos, negalėjo žinoti, kokiems tikslams R. V. iš jos skolinosi pinigus, kaip juos naudos, apskaitys ir t. t. Kasatorės manymu, ši pinigų grąžinimo nuteistajai aplinkybė lėmė teismo manymą, kad ji dalyvavo kaltinime nuodytos nusikalstamos piniginių lėšų užvaldymo schemos vykdyme, tačiau jis nepagrįstas jokiais duomenimis, nes panašaus pobūdžio atsiskaitymai nėra draudžiami. CK 6.50 straipsnis numato trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką, dėl to nuteistoji neprivalėjo atsisakyti įvykdyto UAB „I.“ mokėjimo kaip paskolos grąžinimo.
2.4. Skunde pažymima, kad UAB „I.“ iki šiol yra veikiantis juridinis asmuo (nėra išregistruotas ar kitaip apribota jo veikla), todėl įmonės vadovas, civilinis ieškovas UAB M. arba prokuroras, gindamas viešą interesą ir nesutikdamas su tuo, kad V. P. pagrįstai iš UAB „I.“ kasos gavo pinigines lėšas už skolininkus R. V. ir K. V., galėjo kreiptis į teismą dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu (pvz., Actio Pauliana pagrindu), apsimestiniu ir reikalauti iš kaltinamosios pinigų grąžinimo. Be to, suinteresuoti asmenys turėjo ir galėjo naudotis kitais CK numatytais institutais, pvz., CK 6.237 straipsnyje numatyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, tačiau tokia teise niekada nesinaudojo, taigi V. P. negalėjo žinoti apie nepagrįstus mokėjimus iš UAB „I.“. Maža to, UAB „I.“ baudžiamojoje byloje nebuvo pripažinta civiliniu ieškovu, nors, faktiškai ši įmonė galėtų būti pripažinta nukentėjusiąja dėl galimų pinigų neįnešimo į kasą ar išmokėjimo iš jos aplinkybių. Kartu kasatorei nesuprantama, kodėl ikiteisminio tyrimo organai kaltinime nurodydami, kad „kaltinamiesiems žinant, jog UAB „I.“ jokios veiklos nevykdys ir bus naudojama tik kaip priedanga nusikalstamai veiklai nuslėpti bei neteisėtam kredito gavimui“, šiam juridiniam asmeniui nepareiškė analogiškų įtarimų BK 20 straipsnyje numatytais pagrindais.
3. Kasaciniu skundu nuteistoji Z. U. ir jos gynėjas advokatas Edvinas Sergaitis prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą Z. U. nutraukti.
3.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl nuteistosios (skunde nurodoma – A. N.) pripažinimo kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, bei dėl civilinių ieškinių patenkinimo yra neteisingi, neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismams nešališkai ir išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus procesinius sprendimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Z. U. veikos be pagrindo buvo kvalifikuotos kaip nusikalstamos, taip pažeidžiant ultima ratio principą.
3.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nesant Z. U. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių visumos, teismai jos veiksmus nepagrįstai kriminalizavo ir kvalifikavo kaip sukčiavimą. Tokia skundžiamus procesinius sprendimus priėmusių teismų pozicija prieštarauja ir baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio, paskirčiai. Šioje byloje nesurinkta pakankamų, objektyvių ir leistinų įrodymų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, jog Z. U. apgaule užvaldė jai inkriminuojamą svetimą turtą.
3.3. Kasatoriai teigia, kad prie bylos pridėtuose raštuose esantys atsakingų UAB M. darbuotojų teiginiai vienareikšmiškai paneigia skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje padarytą išvadą, jog UAB M. buvo apgautas Z. U. bei kitų nuteistųjų šioje byloje ir kad ši apgaulė buvo esminė (turėjo lemiamą įtaką banko apsisprendimui dėl kredito suteikimo UAB „I.“), nes pats UAB M. labai aiškiai įvardijo, jog būtent šio banko darbuotojai, šiurkščiai pažeidę banko vidaus teisės aktus, yra akivaizdžiai kalti dėl netinkamo UAB „I.“ kreditavimo. Z. U. nėra nuteista ir niekada nebuvo nei kaltinama, nei įtariama bendrininkavimu su UAB M. darbuotojais. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad, net praėjus beveik metams po kredito suteikimo bei užfiksavus visiškai nuostolingą UAB „I.“ veiklą, UAB M. nesiėmė jokių veiksmų prieš UAB „I.“, paskolos sutarties nenutraukė, toliau šią įmonę kreditavo. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad UAB „I.“ veiklos rezultatai neturėjo įtakos kredito šiai bendrovei suteikimui, nes šio kredito grąžinimas buvo užtikrintas įkeičiant perkamą nekilnojamąjį turtą, įvertintą paties UAB M. pasirinktų turto vertintojų. R. V. parodymai paneigia teismų teiginius, kad UAB „I.“ neketino vykdyti kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Z. U. nuteista ir už neva fiktyvaus turto vertinimo organizavimą, t. y. už tai, kad paties banko parinkti turto vertintojai neva neteisingai įvertino jų vertinimui pateiktą turtą, tačiau teismai nedetalizavo, kokiu būdu nuteistoji, nedalyvaudama turto vertinime, galėjo turėti įtakos šiam procesui. Kasatorių manymu, vertinant nuteistųjų veiksmus ir tai, ar UAB M. buvo apgautas, būtina atsižvelgti ir į esminę aplinkybę, kad šiam bankui įkeistas nekilnojamasis turtas, kaip UAB „I.“ išduoto kredito grąžinimo užtikrinimo priemonė, buvo parduotas. Tai reiškia, kad bankui padaryta žala pasireiškė tik netiesioginiais nuostoliais (negautomis pajamomis) dėl sumažėjusios bankui įkeisto turto, kurį pats bankas ir realizavo, vertės. Šio turto vertė jo realizavimo dieną buvo sumažėjusi ne dėl nuteistųjų šioje byloje kaltės, o dėl pasaulinės finansų krizės padarinių. Taigi, skundžiamus procesinius sprendimus priėmę teismai visiškai nepagrįstai kriminalizavo ir pripažino sukčiavimu Z. U. veiksmus, visiškai neatsižvelgdami į tai, kad tarp kredito gavėjo UAB „I.“ ir kreditoriaus UAB M. susiklostę santykiai yra kildinami iš civilinės teisės normų, reglamentuojančių paslaugų teikimą.
3.4. Ši baudžiamoji byla, kurioje Z. U. nuteista dėl nusikalstamos veikos padarymo veikiant organizuota grupe kaip organizatorė, teismui buvo perduota jos nekaltinant tokia veika. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pakeitė kaltinimą, savo išvadą grįsdamas išskirtinai nuteistojo R. V. parodymais. Nė vienas iš nuteistųjų šioje byloje neprisipažino supratęs, jog priklauso organizuotai grupei. 2015 m. gruodžio 16 d. pirmosios instancijos teismo nutartyje atnaujinti įrodymų tyrimą konstatuotas valstybinio kaltinimo blaškymasis, vienose kaltinimo vietose įvardijant Z. U. kaip nusikalstamos veikos organizatorę, kitose kaltinimo vietose jai neinkriminuojant aplinkybės dėl nusikalstamų veikų atlikimo veikiant organizuota grupe kartu su kitais kaltinamaisiais, akivaizdžiai rodo, jog jokių konkrečių duomenų apie organizuotos grupės sudarymą, apie vaidmenų pasiskirstymą šioje grupėje byloje nėra ir niekada nebuvo. Z. U. buvimas organizatore šioje byloje yra tik preziumuojamas, organizavimą pagrindžiantys veiksmai faktiniais bylos duomenimis nepatvirtinti, taigi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas vien prielaidomis. Teismai neteisingai įvertino bendrininkavimo instituto nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 25 straipsnio 3 dalį), Z. U. veiksmus nepagrįstai kvalifikavo kaip sukčiavimą veikiant organizuota grupe ir šią nuteistąją pripažįstant organizatore.
3.5. Šioje byloje teismai nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes dėl paties UAB M. darbuotojų kaltės išduodant kreditą UAB „I.“ ir dėl to, kokią įtaką jų sprendimui išduoti kreditą UAB „I.“ turėjo kiekvieno iš nuteistųjų šioje byloje veiksmai. Dėl to šioje byloje liko neišaiškintos svarbios bylai aplinkybės, susijusios su Z. U. baudžiamosios atsakomybės klausimu. Todėl laikytina, kad apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, dėl to neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktų reikalavimų. Teismai vadovavosi tik prielaidomis (apie tai, kad Z. U. savo veiksmais apgavo UAB M. darbuotojus, esmingai paveikusi juos išduoti kreditą UAB „I.“), taip pažeisdami Z. U. teisę į teisingą ir nešališką teismą bei nukrypdami ir nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo bei nacionalinių teismų praktikos šiuo klausimu. Be to, atmesdami gynybos prašymus, susijusius su esminių bylos aplinkybių ištyrimu, atsisakydami šias aplinkybes tirti bei perkeldami nekaltumo įrodinėjimo pareigą nuteistajai, teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas, BPK 7 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 7 dalį, 270 straipsnio 1 dalį, 10 ir 45 straipsnius. Kasatoriai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas Z. U. kaltę grindė neleistinais įrodymais – teisėsaugos pareigūnų įtakotais ir jokiais kitais duomenimis nepatvirtintais liudytojų D. S. ir V. S. parodymais, nuosprendyje nepasisakė dėl šių liudytojų teisme duotų parodymų. Kasatorių manymu, nuteistosios kaltė yra grindžiama asmenų, akivaizdžiai suinteresuotų išvengti atsakomybės, parodymais. Įrodymus šioje byloje teismai vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėję visų bylos aplinkybių, nepašalinę esminių prieštaravimų bei padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, o skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje išdėstydami tik kaltinančius įrodymus, neanalizuodami visų įrodymų turinio ir neatskleisdami jų tarpusavio ryšio, teismai pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo bei nacionalinių teismų praktikos šiuo klausimu.
3.6. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad šioje byloje pareikštas civilinis ieškinys yra visiškai nepagrįstas. Akivaizdu, kad UAB M. pareikštu ieškiniu prašė priteisti jam netiesioginius nuostolius (negautas pajamas) dėl sumažėjusios bankui įkeisto turto, kurį bankas realizavo, vertės. UAB M. įkeisto nekilnojamojo turto vertę nustatė šio banko parinkti turto vertintojai. Bankui įkeistą turtą pats bankas ir realizavo bei pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius šią aplinkybę. Todėl darytina išvada, kad šioje byloje UAB M. akivaizdžiai piktnaudžiauja ir vien dėl visuotinai pripažįstamos ekonominės krizės kritusias šiam bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertes kėsinasi kompensuoti nuteistųjų šioje byloje sąskaita. Todėl pareikštas civilinis ieškinys laikytinas ne tik nepagrįstu, bet ir nesąžiningu, patenkintas pažeidžiant BPK 113 straipsnio 2 dalies nuostatas.
3.7. Kasatorių manymu, Z. U. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 36 mėnesius atlyginti UAB M. 197 694,62 Eur dydžio turtinę žalą – yra realiai neįgyvendinama, tokios pareigos paskyrimas tikrai nepadės įgyvendinti bausmės paskirties, dėl to aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir BK 54 straipsnio 3 dalies, 67 straipsnio 1 dalies, 75 straipsnio nuostatoms.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistosios V. P., nuteistosios Z. U. ir jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinius skundus prašo juos atmesti.
4.1. Prokurorė nesutinka su kasacinių skundų teiginiais, kad teismai nepagrįstai kriminalizavo nuteistųjų veiksmus, visiškai neatsižvelgdami į tai, jog tarp kredito gavėjo UAB “I.“ ir kreditoriaus UAB M. susiklostę santykiai yra kildinami iš civilinės teisės normų, ir nurodo, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent esminė apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus.
4.2. Šioje byloje nuteistųjų Z. U. ir V. P. apgaulė pasireiškė tuo, jog jos siekdamos gauti paskolą, vadovaujant ir organizuojant Z. U., parengė sudėtingą nusikalstamos veikos įvykdymo planą bei schemą, pagal kurią tariamai gerai ir pelningai veikiančios įmonės vardu turėjo būti kreiptasi į banką su paraiška kreditui verslui vykdyti gauti. Tuo tikslu Z. U. nurodymu R. V. įsigijo realiai veiklos nevykdančią įmonę „I.“, su V. P. pagalba parengti tikrovės neatitinkantys dokumentai su juose įtvirtinta melaginga informacija apie įmonės finansinę veiklą, pelną, turimas lėšas ir kt., o R. V. juos pateikus kartu su paraiška kreditui gauti, bankas buvo įtikintas, kad tai yra patikima paraiška realiam verslo planui įgyvendinti. Sumanytam nusikalstamos veikos planui įgyvendinti buvo surasti ir realūs pagal verslo planą turimų įsigyti žemės sklypų pardavėjai bei iš jų realiai nupirkti žemės sklypai, tačiau skirtingai, nei faktiškai buvo suderėta ir pardavėjams sumokėta kaina, pirkimo pardavimo sutartyse buvo nurodoma ženkliai didesnė kaina, tuo tikslu nurodant apie tariamai atliktus avansinius mokėjimus pardavėjams ir tariamas pardavėjų skolas realiai nesantiems jų kreditoriams, per kuriuos ir buvo išgryninti dėl nusikalstamos veikos apgaule užvaldyti banko pinigai ir nuteistųjų pasidalinti. Tiek Z. U., tiek V. P. žinojo ir suprato, kad „I.“ realiai jokios veiklos nevykdė, o apie jį bankui pateikiami tikrovės neatitinkantys dokumentai su fiktyviu verslo planu, melagingais dokumentais ir duomenimis apie įmonės finansinę padėtį ir ketinamo įsigyti turto vertę, kainą. Z. U. ir V. P. fiktyvius dokumentus rengė, teikė, žinojo tikrąsias aplinkybes, o tai rodo, kad jos suvokė, jog bankui pateikia melagingą informaciją, t. y., kad veikia pavojingai ir apgaule, kad užvaldytų banko suteikto kredito dalį, kuri joms atiteks kaip žemės sklypų pardavėjų grąžinama tariama skola pagal jų su bendrove „I.“, atstovaujama R. V., pasirašytas ir notaro patvirtintas pirkimo pardavimo sutartis. Tai vienareikšmiškai patvirtina jas veikus tiesiogine tyčia. Prokurorė sutinka su abiejų instancijų teismų išvada, kad nuteistieji, bendrininkaudami ir veikdami tiesiogine tyčia, apgaule užvaldė UAB M. bendrovės „I.“ vardu suteikto 1 440 600 Lt dydžio kredito dalį – 682 600 Lt (t. y. 197 694,62 Eur). Nesant nustatytų jokių įrodymų, kad šią kredito dalį būtų ketinta panaudoti pagal paskirtį ir grąžinti bankui, priešingai, nuteistieji pagal iš anksto parengtą planą siekė apgaule šiuos pinigus užvaldyti.
4.3. Priešingai nei teigiama Z. U. ir jos gynėjo kasaciniame skunde, iš bylos medžiagos matyti, kad šios nusikalstamos veikos bendrininkai turėjo aiškų savo vaidmenį, ryšiai tarp jų buvo ilgalaikiai, bendrininkai buvo pasidaliję vaidmenimis. Nuteistoji Z. U. organizavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir per kelių mėnesių laikotarpį įgyvendino nusikalstamą sumanymą. Be to, nusikaltimo bendrininkai iš anksto ruošėsi daryti jiems inkriminuotą nusikaltimą ir atliko parengiamuosius veiksmus, palengvinančius siekti numatyto rezultato. Siekdami vieningo nusikalstamo rezultato, t. y. panaudojant apgaulę užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, organizuotos grupės nariai veikė vieninga tiesiogine tyčia: suprato, kokią nusikalstamą veiką daro, numatė, kokių padarinių siekia, ir jų norėjo. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyti visi būtini organizuotos grupės požymiai: trijų asmenų (nusikalstamos veikos bendrininkų), turinčių atitinkamą apibrėžtą vaidmenį, susitarimas daryti sunkų nusikaltimą, todėl tiek Z. U., tiek V. P. bei R. V. pagrįstai inkriminuotas organizuotos grupės požymis.
4.4. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, perduodant bylą į teismą, visų kaltinamųjų padaryta veika buvo kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kaltinime nurodant, kad kaltinamieji veikė bendrininkų grupe, ir tai, kad kaltinamoji Z. U. buvo šio nusikaltimo organizatorė. Šiuo atveju pagal kaltinimą tiesiogiai nusikaltimą padarę buvo ne visi kaltinime nurodyti asmenys, o tik kai kurie veikę bendrai, konkrečiai Z. U. visų pirma buvo inkriminuojamas organizavimas, nurodymų atitinkamai veikti kitiems bendrininkams davimas, bendrininkų koordinavimas ir pan. Nepaisant to, kokia buvo nurodyta kvalifikacija ir tai, kad pagal pateiktą kaltinimą buvo nurodyta viena iš bendrininkavimo formų – bendrininkų grupė, teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju yra ne paprastas, o sudėtinis bendrininkavimas. Tai reiškia, kad kaltinime, kvalifikuojant kaltinamosios Z. U. veiką (pagal kaltinimą kaip organizatorės) papildomai turėtų būti pateikta ir nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį. Nepaisant šio kaltinimo trūkumo, kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės bei kvalifikacija reiškia, kad Z. U. buvo kaltinama už sukčiavimo apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą organizavimą, bet ne už sukčiavimo apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą organizavimą bei dalyvavimą tuo tikslu organizuotoje grupėje. Padaryta teismo išvada, kad nuteistieji nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdami organizuota grupe, yra teisinga.
4.5. Prokurorės manymu, kasatorių teiginiai apie teismų padarytus BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 332 straipsnio 5 dalies, šalių lygiateisiškumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimus yra deklaratyvūs, jais iš esmės išreiškiamas nesutikimas su teismų atliktu bylos įrodymų vertinimu, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nėra.
4.6. Šioje byloje Z. U., V. P. pripažintos kaltomis padariusios sunkų nusikaltimą – sukčiavimą. Byloje nustatyta, kad dėl Z. U. kartu su kitais asmenimis padaryto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, apgaule buvo įgytas UAB ‚M. turtas, t. y. dalis suteikto kredito ir taip padaryta didelė turtinė žala civiliniam ieškovui. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje buvo visos minėtos sąlygos civiliniam ieškiniui pareikšti, nagrinėti ir tenkinti.
4.7. Prokurorė atsiliepime taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs Z. U. BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nustatęs jai pareigą per dvejus metus atlyginti UAB „M.“ turtinę žalą, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.
5. Civilinio ieškovo UAB M. atstovas Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyriaus teisininkas P. V. atsiliepimu į nuteistosios V. P., nuteistosios Z. U. ir jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinius skundus prašo juos atmesti, o teismų sprendimus palikti nepakeistus.
5.1. Atsiliepime dėstomos faktinės aplinkybės ir teigiama, kad priešingai, nei nurodoma Z. U. ir jos gynėjo kasaciniame skunde, bankas negali suteikti kredito atsižvelgdamas tik į užtikrinimo priemonę (įkeistą turtą). Tik kredito gavėjui atitinkant visus jam keltinus reikalavimus ir pateikus reikalaujamus tai patvirtinančius dokumentus, bankas gali priimti sprendimą šį asmenį kredituoti. Šiuo atveju bankui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys UAB „I.“ finansiniai duomenys bei nurodyti melagingi neva ketintos plėtoti veiklos tikslai, turėję esminės reikšmės kreditui išduoti. Bankas buvo suklaidintas dėl visų trijų kreditavimo rizikos vertinimo elementų: finansinės veiklos rodiklių, verslo plano, užtikrinimo priemonių vertės. Žinant tikrąją įmonės padėtį kredito sutartis nebūtų pasirašyta, o kredito suma nebūtų išmokėta. Civilinio ieškovo atstovo įsitikinimu, tikslo grąžinti kreditą nuteistieji apskritai neturėjo, tai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu nustatyti faktai. Atsiliepime pažymima, kad nors kasaciniame skunde akcentuojama užtikrinimo priemonės vertė, jos objektyvus nuvertėjimas dėl ekonominės krizės ir šiais argumentais motyvuojama, kad bankas neva patyrė žalos dėl objektyvių priežasčių, tačiau, anot civilinio ieškovo atstovo, užtikrinimo priemonės vertė nėra pagrindinis aspektas nusprendžiant, ar asmeniui gali būti išduotas kreditas (perduotos Banko piniginės lėšos). Banko įsitikinimu, nuteistieji puikiai suprato, kad, pateikdami suklastotus duomenis apie UAB „I.“ finansinę būklę, suklaidino banką dėl kreditavimo rizikos, taip panaudodami apgaulę. Teisės aktai neįpareigoja banko lyginti potencialaus kredito gavėjo pateiktų finansinių duomenų su jo pateiktais duomenimis Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Nesant objektyvių duomenų apie tai, kad banko darbuotojai suvokė apgaulės faktą, o žinant, kad sprendimą suteikti kreditą priėmė remdamiesi pačių nuteistųjų pateiktais tikrovės neatitinkančiais dokumentais, nesuprantami gynybos argumentai, jog dėl atsiradusios žalos yra atsakingas bankas. Atsiliepime taip pat pažymima, kad išduodamas kredito lėšas bankas buvo įsitikinęs, jog jos bus skirtos žemės sklypams ir statiniams pirkti. Tuo tarpu nuteistieji žemės sklypų pardavėjams nesumokėtą kainos dalį užvaldė ir pasiliko sau. Bankui suteikiant kreditą šios aplinkybės nebuvo žinomos, o jei būtų buvusios žinomos, tai kreditas akivaizdžiai negalėjo būti ir nebūtų buvęs suteiktas. Nuteistųjų nurodomi teiginiai dėl banko veiklos savaime nereiškia, kad prieš kredito davėją nebuvo naudota apgaulė ir juo labiau kad tai šalina atsakomybę už jų pačių padarytą nusikaltimą.
5.2. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad Z. U. ir jos gynėjo kasacinio skundo teiginiai, jog bankui buvo priteisti netiesioginiai nuostoliai, kurie atsirado dėl nekilnojamojo turto nuvertėjimo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas net nesvarstė galimybės priteisti bankui netiesioginių nuostolių. Nuosprendyje žala laikytina ta banko piniginių lėšų suma, kuri buvo užvaldyta apgaulės būdu, t. y. lėšos, kurios iš tikrųjų nebuvo sumokėtos žemės sklypų pardavėjams, o realiai buvo pasisavintos nuteistųjų. Be to, negrąžintas kredito likutis nėra laikytinas netiesioginiais nuostoliais. Bankas civiliniame ieškinyje net nenurodė, kad disponuodamas UAB „I.“ suteikta kredito suma ieškovas būtų gavęs papildomą turtinę naudą ir ją (netiesioginius nuostolius) būtų prašęs priteisti. Be to, teismas, išnagrinėjęs civilinį ieškinį, neatsižvelgė į faktinę žemės sklypų realizavimo kainą vykdymo procese. Aplinkybė, kad žemės sklypų kaina pasikeitė dėl rinkos svyravimų, nebuvo vertinta kaip nuteistųjų padaryta žala. Teismas nustatė, kad bankui priteistina ta suma, kurią nuteistieji užvaldė apgaulės būdu, t. y. nepanaudojo atsiskaitydami su žemės sklypų pardavėjais. Aplinkybė, kad bankas kredito išdavimo UAB „I.“ metu nesugebėjo nustatyti, jog buvo apgautas, savaime negali reikšti, kad nuteistieji nepadarė nusikaltimo.
5.3. Pasisakydamas dėl V. P. kasacinio skundo argumentų, kad neįrodytas jos prisidėjimas prie nusikalstamos veikos darymo, civilinio ieškovo atstovas pažymi, jog byloje įrodyta, kad V. P. tvarkė visus fiktyvių vekselių surašymus bei visus mokėjimus, dalyvavo su kitais nuteistaisiais pasirašant dokumentus ir atliekant kitus bendrininkų veiksmus. Surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad realiai V. P. piniginių lėšų nei R. V., nei UAB „I.“ neskolino, jos surašyti vekseliai buvo fiktyvūs bei būtini siekiant atlikti nusikalstamą veiką, t. y. užvaldyti iš banko apgaulės būdu gautas kredito lėšas. Taip pat atsiliepime pažymima, kad actio Pauliana ieškinių reiškimas V. P. yra beprasmis, nes ji neturi jokio turto ir tai padarytos žalos nesumažintų. Be to, lėšų priteisimas iš nuteistosios civiline tvarka (kurių, nėra realios galimybės atgauti) nepakeistų fakto, kad ji prisidėjo prie banko apgaulės.
6. Nuteistosios V. P., nuteistosios Z. U. ir jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasaciniai skundai
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant. Ar pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).
7.1. Iš nuteistosios V. P. ir nuteistosios Z. U. bei jos gynėjo E. Sergaičio kasacinių skundų matyti, kad kasatoriai ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas nesutikdami su bylą nagrinėjusių teismų atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (V. P. skundo argumentai dėl R. V. parodymų, dėl įrodymų, kuriais teismai grindė išvadas apie V. P. susitarimą su bendrininkais padaryti nusikalstamą veiką, dėl paskolos R. V. ir jos turtinio reikalavimo teisės pagal vekselį fiktyvumo, dėl teismų išvadų, kad ji žinojo apie bendrai daromą nusikaltimą, Z. U. ir jo gynėjo E. Sergaičio argumentai dėl vertinimo įrodymų, kuriais teismai grindė savo išvadas apie esminės apgaulės buvimą, veikos padarymą organizuota grupe, dėl liudytojų D. S. ir V. S. parodymų vertinimo ir kt.), tačiau tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl šie argumentai paliekami nenagrinėti.
Dėl BK 182 straispnio 2 dalies taikymo, organizuotos grupės požymio ir BPK pažeidimų
8. Nuteistosios Z. U. ir jos gynėjo E. Sergaičio kasaciniame skunde nurodoma, kad, nesant Z. U. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių visumos, teismai jos veiksmus nepagrįstai kriminalizavo ir kvalifikavo kaip sukčiavimą. Tai prieštarauja ir baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio, paskirčiai. Nurodoma, kad dėl netinkamo UAB „I.“ kreditavimo kalti UAB M. darbuotojai, šiurkščiai pažeidę banko vidaus teisės aktus, nors to teismai nesiaiškino, pažeista nekaltumo prezumpcija, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos, BPK 7 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 270 straipsnio 1 dalies, 10 ir 45 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Nuteistosios Z. U. ir jos gynėjo E. Sergaičio bei nuteistosios V. P. kasaciniuose skunduose teigiama, kad tarp kredito gavėjo UAB „I.“ ir kreditoriaus UAB M. susiklostę santykiai spręstini pagal civilinės teisės normas. Šie kasatorių argumentai atmestini.
8.1. Pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistieji realizuodami sudėtingą turto užvaldymo schemą, išsamiai išdėstytą skundžiamuose pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, apgaule pasisavino dalį kredito UAB M. suteiktą kredito gavėjui UAB „I.“.
8.2. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010 ir kt.). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Įstatymas nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).
8.3. Nors pagal byloje nustatytas aplinkybes Z. U. ir V. P. veika, už kurią jos nuteistos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pasireiškė civilinių teisinių santykių kontekste sudarant juridinio asmens UAB „I.“ vardu civilinį sandorį su kitu juridiniu asmeniu – UAB M., tačiau teismai pagrįstai konstatavo nusikalstamą šios veikos pobūdį. Pagal šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes, nuteistųjų apgaulė užvaldant UAB M. turtą – 682 600 Lt (t. y. 197 694,62 Eur) dalį kredito, suteikto paskolos gavėjui UAB „I.“, visų pirma pasireiškė tikrųjų nuteistųjų ketinimų sudarant kredito sutartį nuslėpimu, nes pagal teismų byloje nustatytas aplinkybes grąžinti šios pasisavintos kredito dalies bankui jie neketino. Be to, svetimą turtą nuteistieji įgijo ne savo pačių, bet kredito gavėjo įmonės UAB „I.“ vardu, kuri jokios ūkinės veiklos nevykdė ir neketino vykdyti; nuteistiesiems užvaldant svetimą turtą ši įmonė buvo tik priedanga gauti kreditą iš banko, pateikiant banko atsakingiems darbuotojams dokumentus su juose nurodytais žinomai neteisingais ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie šios įmonės veiklą, įmonės finansinę būklę, tariamai turimas įmonės lėšas, galimybę ne mažiau kaip 30 proc. žemės sklypų įsigijimo kainos iš savo lėšų ir plėtoti verslo projektą.
8.4. Pagal teismų nustatytas aplinkybes ši apgaulė buvo esminė, nes nuteistųjų tikrųjų ketinimų nuslėpimas, bankui pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie UAB „I.“ veiklą, finansinę padėtį bei patvirtinimas apie tariamai turimą galimybę sumokėti banko reikalaujamą dalį sklypų įsigijimo kainos savo lėšomis turėjo lemiamos įtakos atsakingiems banko darbuotojams priimant sprendimą suteikti UAB „I.“ kreditą ir pasirašant kreditavimo sutartį.
8.5. Nepagrįsti kasatorių nuteistosios Z. U. ir jos gynėjo E. Sergaičio teiginiai, kad teismai turėjo ištirti, tačiau atsisakė tirti aplinkybes, kaip teigia kasatorius, dėl UAB M. darbuotojų padarytų šiurkščių nustatytos kreditavimo tvarkos pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje pagal nuteistiesiems pareikštus kaltinimus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo aktualu ne tai, ar banko darbuotojai, sudarydami kreditavimo sutartį ir išduodami įmonei UAB „I.“ kreditą, tinkamai laikėsi visų nustatytų reikalavimų, tačiau svarbu tai, ar nuteistųjų panaudota apgaulė buvo esminė, o būtent šią aplinkybę, vadovaudamiesi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma ir nustatė pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai. Todėl pagal šiuos kasatorių argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas, BPK 7 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 270 straipsnio 1 dalies, 10 ir 45, 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
8.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji Z. U., R. V. ir V. P. šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė organizuota grupe.
8.7. Nuteistosios Z. U. ir jos gynėjas E. Sergaitis kasaciniame skunde teigia, kad teismai neteisingai įvertino bendrininkavimo instituto nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 25 straipsnio 3 dalį), Z. U. veiksmus nepagrįstai kvalifikuodami kaip sukčiavimą veikiant organizuota grupe ir šią nuteistąją pripažįstant organizatore.
8.8. BK 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.
8.9. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-301/2015).
8.10. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai išdėstyta, kuo pasireiškė nustatytos bendrininkavimo formos – organizuotos grupės – požymiai, nurodant kiekvieno grupės nario vaidmenį bei atliktas užduotis, pagrindžiant susitarimo daryti sunkų nusikaltimą tarp šios grupės narių buvimą.
8.11. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė tokias esmines šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: siekiant apgaule įgyti banko kreditą, Z. U. nurodymu R. V. atliko veiksmus, susijusius su realiai veiklos nevykdančios įmonės UAB „I.“ įsigijimu. Jis Z. U. nurodymu pateikė UAB M. kartu su paraiška kreditui gauti V. P. pagalba parengus tikrovės neatitinkančius dokumentus su juose nurodyta tikrovės neatitinkančia informacija apie įmonės finansinę veiklą, pelną, turimas lėšas. R. V. atstovaujant UAB „I.“, šios įmonės vardu iš K. B., A. G. bei M. B. buvo nupirkti žemės sklypai, pirkimo pardavimo sutartyse nurodant žymiai didesnę kainą, nei realiai buvo sutarta ir sumokėta pardavėjams, be to nurodant tariamai atliktus avansinius mokėjimus pardavėjams ir tariamas pardavėjų skolas tariamiems jų kreditoriams (V. P., D. S. ir UAB „Š.“), per kuriuos buvo išgryninta iš banko apgaule užvaldyta dalis kredito ir po to nuteistųjų pasidalinta. Taigi pagal teismų nustatytas aplinkybes nusikalstamos veikos bendrininkai kiekvienas turėjo aiškų savo vaidmenį, jų ryšiai, susiję su nusikalstamos veikos darymu, truko pakankamai ilgai, bendrininkai buvo pasidaliję vaidmenimis, iš anksto ruošėsi daryti jiems inkriminuotą nusikaltimą, atliko daug parengiamųjų veiksmų, palengvinančių siekti numatyto rezultato. Siekdami vieningo nusikalstamo rezultato – panaudojant apgaulę užvaldyti didelės vertės svetimą turtą – organizuotos grupės nariai veikė vieninga tiesiogine tyčia: suprato, kokią nusikalstamą veiką bendrai daro, numatė, kokių padarinių siekia, ir jų norėjo. Todėl organizuotos grupės požymis nuteistiesiems inkriminuotas pagrįstai.
8.12. Pagal teismų byloje nustatytas aplinkybes, Z. U. organizavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir per kelių mėnesių laikotarpį (nuo 2006 m. balandžio pradžios iki 2006 m. rugsėjo 12 d.) veikdama kartu su bendrininkais įgyvendino nusikalstamą sumanymą dėl didelės vertės turto įgijimo apgaule iš UAB M.. Ji parengė nusikaltimo planą ir tiesiogiai organizavo šio plano įgyvendinimą, tuo tikslu įtraukdama į nusikalstamą veiką R. V. ir V. P., o daliai sumanytų veiksmų atlikti taip pat ir apie nusikaltimą nieko nežinančius asmenis, kurie buvo reikalingi nusikaltimo planui bei sugalvotai schemai įgyvendinti. Ji davė nurodymus dėl nusikaltimo padarymui reikalingos įmonės įsigijimo, organizuodavo nusikaltimui įgyvendinti reikalingų tikrovės neatitinkančių dokumentų apie fiktyvias finansines operacijas surašymą, jų pateikimą, koordinuodavo organizuotos grupės narių V. P. bei R. V. veiksmus, reikalingus bendram nusikalstamam sumanymui įgyvendinti. Todėl teismai pagrįstai ją pripažino organizavus šio nusikaltimo padarymą.
Dėl civilinio ieškinio ir dėl įpareigojimo atlyginti žalą
9. Kasatoriai Z. U. ir jos gynėjas kaciniame skunde teigia, kad šioje byloje pareikštas civilinis ieškinys yra visiškai nepagrįstas, nes UAB M. pareikštu ieškiniu prašė priteisti jam netiesioginius nuostolius (negautas pajamas) dėl sumažėjusios bankui įkeisto turto, kurį bankas realizavo, vertės. Be to kasatoriai skunde teigia, kad jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti UAB M. turtinę žalą – yra realiai neįgyvendinama, tokios pareigos paskyrimas nepadės įgyvendinti bausmės paskirtį, dėl to aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir BK 54 straipsnio 3 dalies, 67 straipsnio 1 dalies, 75 straipsnio nuostatoms.
9.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas ir byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendrai veikdami Z. U., V. P. ir R. V., apgaule įgydami dalį UAB M. suteikto kredito, t. y. padarydami nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarė UAB M. 682 600 Lt (t. y. 197 694,92 Eur) tiesioginę turtinę žalą, kuri bylos duomenimis neatlyginta. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas patenkino byloje tik dalį UAB M. pareikšto ieškinio, išsamiai motyvuodamas, kodėl priteisiama būtent tokia suma. Byloje nenustatyta, kad, pardavus bankrutuojančios UAB „I.“ turtą, būtų padengta nors dalis šiuo nusikaltimu padarytos žalos; civiliniam ieškovui turi būti atlyginta visa nusikalstama veika padaryta turtinė žala, todėl ji iš nuteistųjų priteista atlyginti pagrįstai.
9.2. Nuteistoji Z. U. ir jos gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti UAB M. turtinę žalą – yra realiai neįgyvendinama, tokios pareigos paskyrimas nepadės įgyvendinti bausmės paskirties, dėl to aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir BK 54 straipsnio 3 dalies, 67 straipsnio 1 dalies, 75 straipsnio nuostatoms.
9.3. Šį klausimą kasatoriai kėlė apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas dėl to pasisakė, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).
9.4. Pagal BK 75 straipsnio nuostatas, atidedant bausmės vykdymą teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Teismas parenka tokias suderintas pareigas, kurios gali turėti didžiausią poveikį nuteistajam padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. BK 67 straipsnio 2 dalyje yra numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas. Ji nėra nesuderinama su nuteistajai Z. U. už sunkų nusikaltimą nuosavybei paskirta laisvės atėmimo bausme, atidedant bausmės vykdymą, ir gali užtikrinti bausmės paskirties įgyvendinimą. Pažymėtina, kad kasatoriams nesutinkant su teismų išvadomis ir argumentais dėl šios baudžiamosios priemonės paskyrimo, skunde iš esmės apsiribota įstatymo nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų pateikimu, tačiau nepateikta svarių argumentų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo pagrįstumo bei patvirtinančių teiginį apie tokio įpareigojimo įvykdymo negalimumą ir prieštaravimą teisingumo principams.
9.5. Pagal tai pirmosios instancijos teismas, pritaikęs Z. U. BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nustatęs jai pareigą per dvejus metus atlyginti UAB M. turtinę žalą, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.
10. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, pagal kasaciniuose skunduose nurodytus argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties.
11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios V. P., nuteistosios Z. U. ir jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinius skundus.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Aldona Rakauskienė
Eligijus Gladutis