Baudžiamoji byla Nr. 1A-356-245/2019

                                                                     Proceso Nr. 1-01-1-55153-2018-3

                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 1.7.2.5.;  

 (S)

                                                                                            1.1.8.1.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2019 m. birželio 26 d.

                                                                          Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės ir Algirdo Giedraičio,

sekretoriaujant Audronei Tulauskienei,

dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui,

nuteistojo V. L. gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. (toliau – V. L.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimis, šios bausmės buvo subendrintos visiško sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant visą švelnesnę bausmę, paskiriant V. L. subendrintą 4 (ketverių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri BK 641 straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant V. L. galutinę 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Į bausmės laiką įskaitytas V. L. laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. sausio 8 d.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       V. L. Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2018 m. spalio 27 d. apie 03.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, rankoje turėtu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu, jis vieną kartą sudavė savo artimam giminaičiui – broliui A. K. (toliau – A. K.) į galvą, padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą galvoje ir taip sukeldamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

2.       Be to, V. L. buvo pripažintas kaltu pagal 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2018 m. lapkričio 18 d. apie 11.00 val., V. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pro neuždarytas duris įsibrovė į O. Z. J. (toliau – O. Z. J.) priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir panaudodamas fizinį bei psichinį smurtą prieš senyvo amžiaus buto savininkę, t. y. rankomis pastūmęs ir prirėmęs prie sienos O. Z. J., sakydamas, kad turi peilį ir pagrasinęs ją nužudyti, pareikalavo iš jos pinigų ir tokiu būdu pagrobė jai priklausantį turtą – 50 Eur ir 200 Eur vertės auksinį vestuvinį žiedą, kurį numovė nukentėjusiajai nuo piršto.

3.       Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo atnaujinti įrodymų tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.

3.1.                      Apelianto teigimu, komentuojamo įvykio metu tai jis buvo sužalotas ir apiplėštas A. K. ir jo draugo V. M., jokių veiksmų A. K. atžvilgiu jis neatliko, o savo kaltę pirmosios instancijos teisme pripažino tik siekdamas padėti savo broliui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šią aplinkybę, pasak apelianto, patvirtina tai, kad po įvykio jis kreipėsi į medicinos įstaigą, kur jam buvo nustatyti atitinkami sužalojimai. Tuo tarpu nors A. K. sužalojimas taip pat buvo nustatytas, tačiau jis, V. L. teigimu, galvą susižalojo pats. Šių aplinkybių ištyrimui, pasak apelianto, reikia išreikalauti jo mobilaus telefono pokalbių išklotinę. Be šių aplinkybių, nuteistasis mano, kad skundžiamu nuosprendžiu jam buvo paskirta per griežta bausmė.

4.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su pateiktu apeliaciniu skundu bei jame išdėstytais argumentais, prašė jį atmesti.

5.       Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7.       Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų bei nuosekliai laikydamasis vieningos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl V. L. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja išvadą, jog sprendžiant V. L. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

8.       Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, neginčydamas savo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (todėl šie klausimai išsamiau nevertinami), V. L. nesutinka tik su jo veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad jokių sužalojimų savo broliui jis nepadarė, priešingai, tai jis buvo sužalotas ir apiplėštas tyčiniais A. K. ir V. M. veiksmais. Ir vis tik sutikti su tokiais apelianto motyvais, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

9.       Remiantis V. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, vertinamo įvykio dieną jis buvo labai girtas, viso įvykio gerai nepamena, tačiau aiškiai prisimena, kaip sudavė savo broliui. Nematė, ar šiam bėgo kraujas dėl to, kad iš karto po smūgio jis išėjo. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtino ir nukentėjusiojo A. K. išdėstytos vertinamo įvykio faktinės aplinkybės. Jo teigimu, 2018 m. spalio 27 d. jis kartu su savo sugyventine G. V. pas draugus V. M. ir jo draugę A. J., šventė jo gimtadienį. Apie 23 val. jo pasveikinti atvažiavo brolis V. L.. Apie 3 val. V. L. ėmė elgtis neadekvačiai, pradėjo stumdyti V. M., prie jo kabinėjosi. Bandė V. L. nuraminti, išskirti jį su V. M., tačiau V. L. staiga atsisukęs jam vieną kartą sudavė kažkokiu daiktu į galvą. Smūgis buvo stiprus, iš galvos viršugalvio pradėjo bėgti kraujas (1 t., b. l. 111-114). 

10.       Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, iš esmės patvirtinančiais V. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, teisinio pagrindo nėra. Šiuos savo parodymus A. K. patvirtino pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, papildomai paaiškindamas, kad nepamena, kuo jam buvo suduota, nes įvykio metu jis taip pat buvo neblaivus, jie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, o apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. K., be kita ko, buvo įspėtas ir dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas V. L. atžvilgiu dėl A. K. sužalojimo buvo pradėtas ne A. K. pareiškimo pagrindu, bet pagal faktą – remiantis Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro S. K. 2018 m. lapkričio 30 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis (1 t., b. l. 105), pats A. K. rašyti pareiškimą dėl savo brolio veiksmų atsisakė, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, kad meluoti ar nepagrįstai apkalbėti savo brolį V. L. šiuo konkrečiu atveju A. K. neturėjo jokio objektyvaus pagrindo. Be to, būtent A. K., o ne V. L. apeliaciniame skunde pateiktą įvykių versiją betarpiškai patvirtino ir liudytojais ikiteisminio tyrimo metu apklausti V. M. ir A. J., kurių parodymais, įvertinus jų nuoseklumą ir iš esmės jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturėjimą, tiki ir teisėjų kolegija. Juo labiau, kad tiek jų, tie ir A. K. išdėstytas komentuojamo įvykio aplinkybes betarpiškai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. spalio 31 d. specialisto išvadoje Nr. G3297/2018(02) nustatytos aplinkybės, kurių duomenimis, A. K. konstatuota muštinė žaizda galvoje, padaryta kietu buku daiktu užduotyje nurodytu laiku (t. y. 208 m. spalio 28 d.), sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 119-120), kas iš esmės atitinka A. K. nurodyta V. L. tyčiniais veiksmais jam suduoto smūgio lokalizaciją ir mechanizmą.

11.       Tuo tarpu vertinant nuteistojo apeliaciniame skunde pateiktą įvykių versiją vis tik pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Aptartos teismų praktikos kontekste įvertinus V. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kuriais jis iš esmės patvirtino jam pareikštų kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagrįstumą, atsižvelgiant į tai, kad jokie objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys nuteistojo apeliaciniame skunde pateiktos įvykių versijos nepatvirtina, nesant pagrindo netikėti tiek aukščiau aptartais nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymais, remtis vien tik apelianto teiginiais ir jų pagrindu keisti/naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis teigia, kad komentuojamo įvykio metu jis pats buvo sužalotas ir apiplėštas kaltais A. K. ir V. M. veiksmais, tačiau skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šių asmenų kaltės klausimas nebuvo sprendžiamas, todėl jokios reikšmės V. L. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį neturi. Motyvuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, dėl galimai neteisėtų A. K. ir V. M. veiksmų V. L. atžvilgiu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariate 2018 m. spalio 28 d. buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 105).

12.       Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl V. L. kaltės ir tėra jo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. L. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinio skundo motyvai, kad dėl nagrinėjamo įvykio V. L. nebuvo kaltas, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Pripažindamas V. L. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. L. kaltės bei jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

13.       Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

14.       Be V. L. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nuteistojo apeliaciniu skundu nesutinkama ir su jam paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis.

15.       Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. L. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

16.       Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

17.       Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad skirdamas bausmę V. L. apylinkės teismas atsižvelgė į jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kiekį ir pavojingumą (padaryti du nusikaltimai, priskiriami nesunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms), stadiją (visi nusikaltimai baigti), bei kaltės formą (nusikaltimai įvykdyti tyčia). Įvertino ir V. L. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis buvo ne kartą baustas administracine tvarka, teistas net 8 kartus, tame tarpe ir už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikias įvykdė turėdamas neišnykusį bei įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, laisvėje jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, nedirbo, o Marijampolės pataisos namuose jis buvo charakterizuojamas neigiamai. Spręsdamas V. L. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino ir vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 13 punktas).

18.       Visumos šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas V. L. skyrė griežčiausią BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje bei vienintelę BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo, kadangi aukščiau išvardintos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad V. L. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu ir atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina ir tai, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu V. L. inkriminuotas nusikalstamas veikas jis įvykdė netrukus po jo paleidimo iš pataisos įstaigos – 2018 m. spalio 10 d. jis buvo paleistas iš pataisos namų, o 2018 m. spalio 27 d. įvykdė naujus nusikaltimus, kas rodo, kad jokios teigiamos įtakos net ir griežčiausia laisvės atėmimo bausmė V. L. nedaro, savo elgesio tinkama linkme jis nekoreguoja, toliau smurtauja ir vykdo finansinio pobūdžio nusikaltimus, tokiu būdu neabejotinai užsidirbdamas pragyvenimui. Tinkama elgesio korekcija V. L. nepasižymėjo ir atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Kaip matyti iš Marijampolės pataisos namų pateiktos nuteistojo charakteristikos, V. L. apibūdinamas kaip silpnos valios žmogus, turintis silpnas nuostatas, nors yra įgijęs vos 10 klasių išsilavinimą, tačiau pataisos namuose mokytis nesiekė, drausmine tvarka už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo, tame tarpe ir itin šiurkščius drausmės pažeidimus (narkotinių medžiagų vartojimas) pataisos namuose jis buvo baustas net 17 kartų, skatintas nebuvo, kas nuteistąjį iš esmės charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai teigti, jog jokių išvadų iš savo neteisėto elgesio jis nedaro, nesiekia pasitaisyti. Nors komentuojamoje V. L. charakteristikoje užsimenama apie teigiamą nuteistojo darbinę motyvaciją, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, laisvėje jis nedirbo, jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, kas įvertinus skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, finansinį pobūdį, teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nusikaltimų darymas ir iš to gaunamos pajamos yra vienintelis nuteistojo pragyvenimo šaltinis laisvėje. Juo labiau, jog ir praeityje daugiausia V. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų yra susijusios su finansinės naudos siekimu.

19.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstytą teisėjų kolegija sprendžia, kad skirdamas V. L. bausmes už pavienes nusikalstamas veikas, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, įtvirtintų BK 54 straipsnyje pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Bausmės nuteistajam paskirtos tinkamai. Juo labiau, jog įvertinus nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį dėl padaryto, baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, o jam paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu BK 641 straipsnio pagrindu. Dar labiau švelninti nuteistojo teisinę atsakomybę, įvertinus aukščiau išdėstytus motyvus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Analogiškai vertintini ir pirmosios instancijos teismo motyvai dėl V. L. paskirtų bausmių bendrinimo. Šį procesą reglamentuojančios teisės normos pažeistos taip pat nebuvo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai                                                                                         Kęstutis Dargužis

                                                             Daiva Jankauskienė

                                                                        Algirdas Giedraitis