Administracinė byla Nr. A-2009-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01312-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–7), kurį patikslino (I t., b. l. 113–130), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis: kameros nuolat perpildytos, teko mažiau nei 2 kv. m ploto, jis buvo dar mažesnis dėl neteisėtai įrengtų dviaukščių gultų, trūko kėdžių; sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas sienele, todėl neužtikrintas privatumas; turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kurių plotas per mažas; suteikta galimybė nusiprausti šiltu vandeniu tik 15 minučių per savaitę, nebuvo galimybės nusiprausti po sporto, mankštos; kamerose nėra ventiliacijos, langai neatidaromi, drėgna, pelėsis užėmė 25 procentus visų sienų, byra tinkas, dėl to ore labai daug dulkių, žiemą yra šalta, o vasarą – per karšta; nevalomi langai, tamsu, neužtikrintas patalpos apšvietimas; pilna tarakonų; neužtikrinta maisto kokybė ir kiekis; įrengti dvigubi gultai vietoj turinčių būti viengulių lovų, gulimas inventorius pasenęs, dėl to neįmanoma išsimiegoti, skaudėdavo nugarą ir kaklą; kamerose rūkoma, todėl teko kvėpuoti tabako dūmais; nėra sudarytos sąlygos skalbti rūbus, jie skalbiami ir džiovinami kamerose; nuolat būdavo perkeliamas į kitas kameras – iš viso 58 kartus, tai prilygo kankinimui, žalojo psichiką; nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, privalomu lovos inventoriumi, nebuvo atliekamas minkšto lovos inventoriaus cheminis valymas, tik dezinfekavimas, to nepakanka pašalinti riebalų, prakaito ar kitą purvą; nebuvo aprūpintas pajamomis, pašalpomis; gyvenamųjų pastatų stogo dangoje yra sveikatai kenkiančio asbesto, kurį uždrausta naudoti nuo 2005 m.; patalpose nėra evakuacinio išėjimo, nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių. Be to, jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis. Visa tai turėjo itin neigiamų pasekmių minimaliai gyvenimo kokybei, saugioms kalinimo sąlygoms. Teigė, kad senaties terminas negali būti taikomas.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 20–26, 138–149) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 6,96 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
4. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos. Sanitarinis mazgas nuo bendros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Visose kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas. Prausimasis po dušu vieną kartą per savaitę 15 minučių atitinka higienos reikalavimus. Asmenims išduodamos higienos priemonės. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą. Jei asmuo neturi pakankamai pinigų sumokėti už šią paslaugą, jis turi teisę kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės drabužius išsiskalbti nemokamai. Patalynė iš skalbyklos kalinamiesiems grąžinama sausa. Suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore tik vieną valandą per parą atitinka teisės aktų reikalavimus. Asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie nepatenka į aplinką ir yra nepavojingi. Suimtųjų ir nuteistųjų perkėlimai iš vienos kameros į kitą vykdomi laikantis teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K nėra specialiai rūkantiesiems įrengtų kamerų. Skirstant asmenis į kameras atsižvelgiama į prašymus asmenį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjo parašas ant blanko patvirtina, kad pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis įkalinimo įstaigoje. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu                  (II t., b. l. 2–9) iš dalies patenkino pareiškėjo V. P. skundą. Teismas priteisė pareiškėjui 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo; nepatenkino Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d.
7. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų,            privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar  kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta,                 kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aktualus yra ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
8. Teismas nurodė, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 p.). Teismas nustatė, kad nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. – iš viso 993 dienas, iš jų 429 dienas ir dvi dienas po pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 562 dienas ir dvi dienas po pusę dienos – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos. Taigi, įvertinęs paminėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas nusprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas buvo mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o kalinimas tokiomis sąlygomis buvo gana ilgas, todėl buvo pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atliekant gamtinius reikalus ribojamas jo privatumas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu, pripažino, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o, neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių, todėl šiuos pareiškėjo nurodytus pažeidimus teismas laikė nepagrįstais.
10. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad vėdinimas per langus yra netinkamas. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengta ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi.
11. Įvertinęs patikrinimo aktus, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu tam tikri dirbtinės apšvietos ir drėgmės pažeidimai buvo užfiksuoti, tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl paminėtų pažeidimų kreipėsi į administraciją, skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo bei drėgmės kiekio reikalavimai.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jam nepakako vieno karto per savaitę praustis duše. Pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Teismo vertinimu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) reikalavimų buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekilo.
13. Teismo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų yra abstraktūs ir nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius,    o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K šiuo aspektu jokių pareiškėjo teisių nepažeidė.
14. Teismas nustatė, kad, pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, o pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime [CPT/Inf (92)3] 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells). Pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti. Pareiškėjo teiginiai dėl vietos pasivaikščiojimo kiemelyje trūkumo nepagrįsti, kadangi teisės aktuose nėra nustatyto minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta.
15. Pareiškėjo skundo argumentą, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, teismas atmetė kaip nepagrįstą, nesant byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė šias sąlygas.
16. Teismas pareiškėjo teiginius dėl avarinės ir priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimo vertino kaip nepagrįstus. Šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, neindividualizuoti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K yra laikomasi privalomų priešgaisrinės saugos reikalavimų. Byloje tokių pažeidimų nenustatyta. Be to, Lukiškių TI-K yra nuolat tikrinamas Visuomenės sveikatos centro, kuris nėra nustatęs jokių priešgaisrinės apsaugos reikalavimų pažeidimų.
17. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, nes pareiškėjas yra pasirašęs, kad jis buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, teisėmis, pareigomis ir draudimais.
18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K nesilaikoma reikalavimų dėl draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas išreiškė pageidavimą būti kalinamu su nerūkančiaisiais, tačiau Lukiškių TI-K pateiktoje medžiagoje nebuvo įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl draudimo rūkyti kamerose neįgyvendinimo. Atsižvelgęs į      tai, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K galbūt ne visada buvo tinkamai užtikrintas draudimas rūkyti.
19. Kadangi Lukiškių TI-K nepateikė jokių duomenų apie metalinių gultų būklę, šią aplinkybę teismas vertino pareiškėjo naudai.
20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat teigė, jog Lukiškių TI-K nesilaiko nei vieno higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimo – nei tualetinis popierius, nei dantų šepetėliai ir dantų pasta, nei skutimosi peiliukai, nei priemonės indams plauti neišduodami, prieš einant į dušą neišduodamas muilas. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 yra patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Šiame teisės akte nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsakovas atsiliepimuose į skundą paaiškino, kad vyrams tualetinis popierius ir muilas išduodamas 2 kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta          bei vienkartiniai skustuvai išduodami kas mėnesį. Byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl paminėtų higienos priemonių išdavimo, o netikėti Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytais faktais, kad visos priemonės išduodamos laikantis teisės aktų reikalavimų, teismas neturėjo pagrindo, todėl kaip nepagrįstą vertino skundo teiginį, kad paminėtos higienos priemonės niekada nebuvo išduodamos.
21. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti ir sudaryti geresnes laikymo sąlygas asmenims. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo vertinimu, netinkamos sąlygos, išskyrus per mažą kamerų plotą, jam darė. Remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo darbai.
22. Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, nurodė, kad konstatuotas ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimai, tai, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, kalinimas netinkamomis sąlygomis truko gana ilgą laiką, be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, patvirtino, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
23. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 6 000 Eur.
24. Teismas pažymėjo, jog pagal EŽTT jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)).
25. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgęs į tai, jog Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (žr. LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

III.

26. Pareiškėjas V. P. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 20–21) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir patenkinti skundą.
27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuomet buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Jis prašė taikyti teisės į 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, europietišką standartą. Teigia neprašęs remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai. Atsakovas pateikė netikslią informaciją apie kamerose laikomų asmenų judėjimą. Teismas visas kitas nurodytas aplinkybes laikė neįrodytomis, nes pareiškėjas nėra kreipęsis į administraciją su skundais, tačiau jis yra kitos šalies pilietis ir nesupranta valstybinės kalbos, ir tai nesudaro pagrindo neužtikrinti jam tinkamų kalinimo sąlygų. Pažymi, kad jam nebuvo suteikiamas darbas, neturėjo galimybės nemokamai išsiskalbti drabužius, tualetinio popieriaus buvo skiriama nepakankamai, tik po pusę ritinėlio du kartus per mėnesį. Teismas nemotyvuotai atmetė skundą, nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)) dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 26–29) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, nustatytina, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

28.2. Nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 35 000 Eur suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

28.3. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma. Realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 6, 7 punktais, Lietuvos statistikos departamento 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimui nustatytina 0,06 Eur (0,22 Lt).

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 37–41) prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

29.1. Pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

29.2. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, nustatytina, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

29.3. Nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

29.4. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė į neturtinės žalos, kurią patyrė būdamas įkalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimą.
31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, iš viso 993 dienas, asmeniui tenkantis plotas 562 dienas ir dvi dienas po pusę dienos neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos minimalios ploto normos – 3,6 kv. m, ir konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas taip pat pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl netinkamų dviaukščių metalinių gultų įrengimo bei dėl to, kad Lukiškių TI-K netinkamai įgyvendina draudimą rūkyti kamerose. Šių neteisėtų atsakovo veiksmų pagrindu pareiškėjui priteisė 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitų pareiškėjo argumentų – teiginių dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, dėl neužtikrintos teisės pakankamai pasivaikščioti kiemelyje, dėl per mažai skiriamo laiko nusimaudyti duše, dėl kamerų nepakankamos ventiliacijos ir apšvietimo, dėl neaprūpinimo higienos priemonėmis, dėl kenksmingos gyvenamųjų patalpų stogų dangos, kurioje yra asbesto, dėl priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo, dėl to, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su savo teisėmis, teismas nepripažino pagrįstais ir juos atmetė. Dalies pareiškėjo teiginių teismas nevertino, nelaikė jų svarbiais kitų išnagrinėtų argumentų kontekste (tarp jų ir dėl parazitų – tarakonų kamerose, neužtikrintos maisto kokybės ir kiekio, dėl neatliekamo minkštojo lovos inventoriaus cheminio valymo, pareiškėjo neaprūpinimo darbu ir pašalpomis, nuolatinio kilnojimo į kitas kameras).
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, iš esmės nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nurodė, kad teismas netinkamai skaičiavo minimalų kameros plotą, turėjo būti skaičiuojama po 4 kv. m vienam asmeniui; teigė, kad atsakovas pateikė netikslią informaciją apie kamerose laikomų asmenų judėjimą. Manė, kad teismas nepagrįstai visas kitas nurodytas aplinkybes laikė neįrodytomis, nes pareiškėjas nėra kreipęsis į administraciją su skundais, tačiau jis yra kitos šalies pilietis ir nesupranta valstybinės kalbos. Pažymėjo, kad jam nebuvo suteikiamas darbas, neturėjo galimybės nemokamai išsiskalbti drabužius, tualetinio popieriaus buvo skiriama nepakankamai, tik po pusę ritinėlio du kartus per mėnesį. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį  prašė vadovautis EŽTT praktika (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)) ir priteisti 34 000 Lt atitinkančią sumą.
33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde teigė, kad nebuvo nustatyti neteisėti institucijos ar jos darbuotojų veiksmai kaip būtinoji žalos atlyginimo sąlyga; dėl dažnos kalinių kaitos tam tikromis dienomis buvęs mažesnis vienam asmeniui tenkantis plotas neturėtų būti vertinamas kaip tęstinis ir intensyvus pažeidimas, dėl to neturėtų būti taikomas neturtinės žalos atlyginimas pinigais kaip vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taip pat iš pareiškėjo prašė priteisti atsakovo bylos dokumentų rengimo (kopijavimo) išlaidas.
34. Nagrinėjant administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pirmiausia, svarbu pažymėti, jog baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (lot. k. be kita ko) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui.
35. Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, jog laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, todėl valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog yra gerbiamas jų orumas bei kitos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, kurias įtvirtina tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (21 str. 3 d.), tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką).
36. Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).
37. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka Susitariančioms Šalims vertinimo nuožiūros laisvę, ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis yra įvertinti Susitariančių Šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).
38. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, pareiškėjo teigimu, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).
39. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
40. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.).
41. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Laiko tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01) 50 p.). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.
42. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.
43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teigė, jog byloje nepagrįstai buvo nevertinti ir nemotyvuotai atmesti pareiškėjo nurodyti faktai, pagrindžiantys jo skundo argumentus ir patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra pernelyg bendro pobūdžio, nėra visais atvejais nurodytų konkrečių nesutikimo su vienomis ar kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų, t. y. nėra įvardyta, kurių duomenų, esančių byloje, teismas neįvertino ar kurias aplinkybes teismas nustatė netinkamai įvertinęs byloje esančius duomenis, ar kurias išvadas teismas padarė netinkamai aiškindamas ir taikydamas galiojančias teisės normas bei aktualią teismų praktiką.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus ir remiantis jau byloje esančia medžiaga.
45. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
46. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra nurodyta konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą, vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo atitiktį ABTĮ keliamiems reikalavimams bei trumpai apžvelgia tas pirmosios instancijos teismo išvadas, kurioms iš esmės pritaria, plačiau pasisakydama dėl aplinkybių, su kurių vertinimu nesutinka, bei dėl kitų aplinkybių, nurodytų atsakovo apeliaciniame skunde.
47. Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).
48. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo laikymo pernelyg mažo ploto kamerose pažeidimo, jo trukmės ir intensyvumo bei pažeidimo kvalifikavimo kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris draudžia kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, remiasi padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas visas 562 dienas ir dvi dienas po pusę dienos buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyto 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui. Pažymėtina, kad net 410 dienų iš šio skaičiaus pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas, neatskaičius baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 2,46 kv. m (104 kamera) iki 2,66 kv. m (277 kamera) ploto, taigi realiai asmeniui tenkantis plotas nesiekė 2 kv. m, beveik nebuvo vietos laisvai judėti. Šie duomenys nustatyti remiantis atsakovo pateikta informacija, laikytini patikimais, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad asmeniui realiai tenkantis plotas dėl nuolatinės kalinamųjų kaitos buvo didesnis, o pats pažeidimas nepagrįstai įvertintas kaip ilgai trukęs ir intensyvus, yra atmestini.
49. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl kitų (ne dėl asmeniui tenkančio ploto) pareiškėjo įvardytų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus: dėl sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamojoje patalpoje, atskirto tik sienele, dėl to neužtikrinamo privatumo; dėl teisės tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kurių plotas per mažas; dėl galimybės nusiprausti šiltu vandeniu tik 15 minučių per savaitę; dėl nepakankamos ventiliacijos kamerose, neatsidarančių langų, drėgmės, pelėsio; nevalomų langų, nepakankamo patalpos apšvietimo; dėl įrengtų dvigubų gultų vietoje turinčių būti viengulių lovų, pasenusio gulimo inventoriaus; dėl draudimo rūkyti kamerose įgyvendinimo; dėl sąlygų skalbti ir džiovinti rūbus sudarymo, dėl aprūpinimo higienos priemonėmis; dėl asbesto turinčių medžiagų naudojimo stogų dangai, dėl patalpų saugos reikalavimų, priešgaisrinės saugos taisyklių neįgyvendinimo; dėl pareiškėjo nesupažindinimo su jo teisėmis ir pareigomis. Dalies pareiškėjo argumentų (dėl tarakonų kamerose, dėl neužtikrinamo maisto kiekio ir kokybės, nuolatinio kilnojimo į kitas kameras, dėl neatliekamo minkštojo lovos inventoriaus cheminio valymo, neaprūpinimo pajamomis, pašalpomis) pirmosios instancijos teismas nelaikė reikšmingais sprendžiant dėl pareiškėjo teisių pažeidimo sunkumo ir juos atmetė nenurodydamas detalių motyvų.
50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria – t. y. dėl sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamojoje patalpoje, atskirto tik sienele, dėl to neužtikrinamo privatumo bei dėl nepakankamos ventiliacijos kamerose, drėgmės, pelėsio, nevalomų langų.
51. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kitų pareiškėjo skunde paminėtų kalinimo sąlygų pažeidimo. Be to, įvertinusi byloje pateikiamus atsakovo atsiliepimus, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų pareiškėjo skunde nurodomų argumentų dėl tarakonų kamerose, dėl neužtikrinamo maisto kiekio ir kokybės, nuolatinio kilnojimo į kitas kameras, dėl neatliekamo minkštojo lovos inventoriaus cheminio valymo, neaprūpinimo pajamomis, pašalpomis pagrįstumą ir turimą reikšmę sprendžiant dėl pareiškėjo patirtos žalos. Atsakovas pateikė įrodymus, kad kamerose sistemingai atliekami kenkėjų ir graužikų profilaktikos bei naikinimo darbai, tam buvo sudarytos sutartys su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (2015 m. sausio 2 d. Nr. 575/18-2) ir UAB „Dezinfa“ (2013 m. gruodžio 30 d. Nr. VLN-P-2013/255); valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras), jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamo maitinimo, dietinės mitybos paskyrimo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Pareiškėjo teiginiai dėl jo pernelyg dažno neteisėto perkėlimo iš vienos kameros į kitą taip pat laikytini nepagrįstais, atsakovo duomenys apie jo apgyvendinimą (I t., b. l. 8) jų nepatvirtina. Likusios pareiškėjo nurodomos aplinkybės – dėl neatliekamo minkštojo lovos inventoriaus cheminio valymo, neaprūpinimo pajamomis, pašalpomis, jei ir pripažintinos kaip turinčios reikšmę asmens, laikomo laisvės atėmimo vietoje, gyvenimo kokybei, niekaip nesiejamos su atsakovo veiksmų neteisėtumu, todėl negali būti laikomos darančiomis įtaką jo teisinei atsakomybei. Pažymėtina, kad ir apeliaciniame skunde pareiškėjas apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, taigi šių aplinkybių ir dėl to nėra pagrindo plačiau nagrinėti ar vertinti kitaip. Pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus bei dėl kurių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė.
52. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš esmės visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta tik 1,5 m aukščio pertvara, bet nebuvo visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, ir konstatavo, kad  tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, akcentuoja, kad tokios sąlygos neužtikrina privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir, atsižvelgiant į kitus nustatytus pažeidimus (ploto kamerose trūkumą, netinkamai įrengtus gultus, kt.), jų ilgai besitęsiantį kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, draudžiančių kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimu.
53. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokio požiūrio yra laikomasi ir aktualioje EŽTT praktikoje, kad tokio pobūdžio netinkamos kalinimo sąlygos, net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, kai neužtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas, higienos reikalavimai ir pan., lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (D. Z. pareiškimo Nr. 70065/13) 148, 156 p.). Konstatavus, kad tokios kalinimo sąlygos prilygo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui pareiškėjo atžvilgiu, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo ir už tuos laikotarpius, kai nebuvo nustatytas ploto pažeidimas, bet yra nustatytas privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas (t. y. likusias 429 dienas ir dvi dienas po pusę dienos).
54. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamos ventiliacijos kamerose, neatsidarančių langų, drėgmės, pelėsio; nevalomų langų, nepakankamo patalpos apšvietimo, rėmėsi byloje pateikiamais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais (I t., b. l. 29–96, 153–182). Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visi nurodomi pažeidimai buvę nežymūs, esant galimybei šalinti, ir todėl įvertintini kaip neturėję įtakos pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygoms.
55. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 29 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1833 grįžtamosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu užfiksuota, kad kameroje Nr. 398, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo aktu buvo nustatyta, kad grindų paviršius nelygus, grindų danga susidėvėjusi, vietomis jos nebuvo, konstatuoti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-24, 28 punkto reikalavimų pažeidimai; grįžtamosios kontrolės metu pažeidimai buvo nepašalinti, nustatytas terminas iki 2015 m. spalio 29 d. trūkumams ištaisyti (I t., b. l. 51–52). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2478 operatyvios kontrolės metu kameroje Nr. 399, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. vasario 4 d., nustatyta, kad nebuvo dalies skaidraus stiklo lango, tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, nustatytas terminas pažeidimo pašalinimui iki 2015 m. lapkričio 6 d.; taip pat buvo atsilupusių sienų ir lubų dažų, vietomis trūko grindų dangos, lubų ir grindų paviršiai buvo nelygūs, netinkami lengvam valymui ir dezinfekcijai, tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų, nustatytas terminas pažeidimo pašalinimui iki 2016 m. sausio 28 d. (I t., b. l. 75–76). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 14 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-364 nustatyta, kad kameroje Nr. 404, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 24 d., ant lubų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai, tai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, pažeidimo pašalinimui nustatytas terminas     iki 2016 m. balandžio 15 d. (I t., b. l. 95–96). Šioje kameroje pelėsio požymiai tualete prie vamzdžio ant sienų prie lubų buvo vizualiai nustatyti 2016 m. kovo 22 d. patikrinimo                  akte Nr. 13(13.3)-PA-456. Grįžtamosios kontrolės metu nustatyta, kad pažeidimai pašalinti    (patikrinimo aktas 2016 m. gegužės 4 d. Nr. PA.10-170(16.17.7.10.12), 2016 m. gegužės 4 d. Nr. PA.10-171(16.17.7.10.12) (I t., b. l. 181–182).
56. Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl nepakankamos ventiliacijos kamerose, drėgmės, pelėsio; nevalomų langų, kitų higienos normų pažeidimo vertina kaip iš dalies pagrįstus, nustatytos aplinkybės tam tikrais laikotarpiais pripažintinos bloginusiomis pareiškėjo gyvenimo kokybę ir turėjusiomis reikšmę pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams, kurie pripažintini neturtine žala. Kita vertus, kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių – dėl neatsidarančių langų, nepakankamo patalpos apšvietimo, byloje pateikiami patikrinimo aktai nepatvirtina, todėl pirmosios instancijos teismas tokių pažeidimų pagrįstai nenustatė.
57. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytų pažeidimų visuma turi kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, todėl, sprendžiant dėl tinkamo neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dydžio, turi būti įvertinti visi pažeidimai jo atžvilgiu ir atsižvelgta į jų trukmę.
58. Pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas (6 000 Eur) už laikotarpius, kai pareiškėjas buvo laikomas pernelyg mažo ploto kamerose, yra iš esmės atitinkantis teismų praktikoje dydžius tais atvejais, kai nustatomi Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. Laikytina, kad šis neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas visiems tais laikotarpiais pareiškėjo patirtiems nepatogumams (tarp jų ir dėl to, kad neužtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas, dėl netinkamų dviaukščių metalinių gultų įrengimo, dėl netinkamai Lukiškių TI-K įgyvendinamo draudimo rūkyti kamerose, nepakankamos ventiliacijos kamerose, drėgmės, pelėsio, nevalomi langai, kitų higienos normų pažeidimai).
59. Byloje nustatyta, kad visą kitą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laiką, nors ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, nebuvo užtikrintas asmens naudojimosi tualetu privatumas, minėta, kad esant kitiems kumuliatyvų poveikį turintiems pažeidimams (58 p.), šis pažeidimas taip pat vertintinas kaip Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų pažeidimas (53 p.), už kurį turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Įvertinusi pažeidimo trukmę ir pažeidimų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui papildomai už 429 dienas ir dvi dienas po pusę dienos trukusius pažeidimus priteistinas 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
60. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad  jis yra kitos šalies pilietis ir nesupranta valstybinės kalbos, todėl negalėjo kreiptis į administraciją su skundais, yra nauji, nebuvo teikiami pirmosios instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina. Aplinkybių, kad dėl kalbos barjero pareiškėjas būtų negalėjęs naudotis savo teisėmis, nepatvirtina ir kiti duomenys byloje – jis pateikė teismui skundą, patikslintą skundą ir apeliacinį skundą lietuvių kalba, reiškė prašymus raštu lietuvių kalba (I t., b. l. 1–7, 113–130; II t., b. l. 14, 20–21).
61. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, nes byloje nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai, todėl satisfakcija negali būti pripažinta tinkamu pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimu. Taip pat nėra pagrindo svarstyti atsakovo pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė rengdamas dokumentų kopijas pirmosios instancijos teismui, atlyginimo.
62. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau netinkamai kvalifikavo atsakovo padarytus pažeidimus, nepagrįstai netaikė Konvencijos 3 straipsnio (59 p.) ir priteisė pernelyg  mažą neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies tenkinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas pakeistinas, padidinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui V. P. (V. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 8 400 Eur (aštuonių tūkstančių keturių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Audrius Bakaveckas

                                                                                                Artūras Drigotas

                                                                                                Virginija Volskienė