Nr. DOK-4251

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01149-2023-7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS

2025 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Egidijos Tamošiūnienės,

susipažinusi su 2025 m. gruodžio 5 d. paduotu suinteresuoto asmens M. Č. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

nustatė:

Suinteresuotas asmuo M. Č. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo UAB „Mportas“ bankroto byloje pagal šios bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Valeksa“, prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pripažino LUAB „Mportas“ bankrotą tyčiniu, o suinteresuotus asmenis M. P. ir M. Č. - atsakingais už tyčinį bankrotą asmenimis.

Lietuvos apeliacinio teismas 2025 m. spalio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti nemokumo administratoriaus reikalavimą pripažinti M. Č. atsakingu dėl tyčinio bendrovės bankroto asmeniu.

Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis), skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl asmens pripažinimo faktiniu juridinio asmens vadovu. Teisės aktuose neįtvirtinta faktinio bendrovės vadovo sąvoka ir kriterijai, kuriais asmuo yra pripažįstamas de facto vadovu, tačiau tokie kriterijai pateikti teismų praktikoje: de facto vadovas nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-4-313/2018, kt.); vykdo vadovavimo funkcijas ir priiminėja strateginius verslo sprendimus, duoda de jure vadovams privalomus nurodymus, kuriuos jie vykdo; sistemingai atlieka tokius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis Nr. e3K-3-20-684/2021); tokių veiksmų vertinimas atliekamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju (minėta nutartis Nr. 3K-3-4-313/2018). Būtent nemokumo administratoriui kilo pareiga pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindė reikalavimą pripažinti suinteresuotą asmenį M. Č. de facto vadovu. Teismas kasatorių de facto vadovu pripažino iš esmės remdamiesi tik bendrovės akcininkų sutartimi, bet nenustatinėdamas aplinkybių, ar jis priiminėjo sprendimus, kokius tiksliai veiksmus atliko ir pan., neapklausdamas kito akcininko, kuris buvo de jure vadovas. Pažymėta, kad teismas sistemiškai nevertino visų akcininkų sutarties nuostatų, kodėl tokios buvo nustatytos, kokį susitarimą akcininkai turėjo omenyje, ką reiškia „finansiniai sprendimai“ ir pan.  

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 5 straipsnio 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių nuostatų aiškinimo praktikos. Pagal JANĮ 5 straipsnio 1 punktą ir 6 straipsnio 2 dalį pareiga inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą nustatyta tik de jure vadovui. Pagal kasacinio teismo praktiką civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik de jure vadovui ir netaikoma faktiniam vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-178-381/2025).Teismas, nepagrįstai pripažinęs kasatorių faktiniu vadovu, ne pagrindo konstatavo, kad jis pažeidė pareigą kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo JANĮ nustatyta tvarka. Teismas nemotyvavo tokio savo sprendimo, kodėl pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo tenka de facto vadovui, kai yra de jure vadovas.

Apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė JANĮ 70 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos sprendžiant dėl asmens pripažinimo kaltu dėl juridinio asmens tyčinio bankroto. JANĮ 70 straipsnio 1, 3 dalių nuostatos ir kasacinio teismo praktika (tiek JANĮ. Tiek dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatų taikymo) leidžia spręsti, kad asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl bendrovės tyčinio bankroto už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą, jeigu tokios pareigos nėra jam taikomos. Kasatorius pripažintas atsakingu dėl tyčinio bankroto asmeniu teismui konstatavus, kad jis, būdamas bendrovės akcininku, pažeidė pareigą sudaryti ir tinkamai vesti bendrovės apskaitą, teikti Juridinių asmenų registrui bendrovės metines finansines ataskaitas, perduoti administratoriui bendrovės dokumentus. Tačiau JANĮ 57 straipsnio 1, 3 dalyse, 70 straipsnio 1, 3 dalyse, Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje, Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatymo 25, 28 straipsniuose, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje, 12 dalies 2, 10 punktuose nustatytos pareigos įmonės vadovui (tinkamai vesti juridinio asmens apskaitą, teikti Juridinių asmenų registrui juridinių asmenų metines finansines ataskaitas, perduoti nemokumo administratoriui nemokaus juridinio asmens dokumentus), bet ne tokio juridinio asmens akcininkui. Juo labiau tokia pareiga negali kilti de facto vadovui, nes pareigos teisės aktų nuostatomis nustatomos de jure vadovui. Byloje nėra nustatyta, kad de jure vadovas būtų delegavęs kokias nors pareigas de facto vadovui (net jei būtų byloje pagrindas spręsti, kad nagrinėjamu atveju kasatorius buvo de facto vadovas, su kuo jis nesutinka).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346  straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

nutaria:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Algirdas Taminskas

Egidija Tamošiūnienė