Administracinė byla Nr. I-3289-394/2019
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00057-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.;55.1.1.
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 22 d.
Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas R. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-4 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 2800 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016-09-28 iki 2017-03-13 nebuvo laikomasi Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos 2009-07-09 įsakymo Nr. V-172 dėl būtiniausių prekių ir reikmenų kainų kontrolės, kainos būdavo didesnės nei nustatyta minėtame įsakyme. Be to, pirkdamas gėrimus sumokėdavo ir už tarą, tačiau nebuvo sudaryta galimybė depozitinę tarą grąžinti. Dėl to patyrė turtinę ir neturtinę žalą, labai išgyveno ir depresavo, nes artimieji atsiunčia pinigų prekėms iš paskutinių lėšų, o Šiaulių TI veikianti parduotuvė pelnosi naudodamasi tokia padėtimi.
Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (4, 49, 51-52 b. l.).
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (49 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (24-27 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016-09-28 iki 2017-03-13. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse, taip pat kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto teritorijoje, kurioje veikia tardymo izoliatorius. Kalėjimų departamento direktorius 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtino Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles, kuriose įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius ar jo įgaliotas asmuo, sudarydamas patalpų parduotuvei įrengti nuomos sutartį, privalo numatyti sąlygas, kad įstaigos parduotuvėje parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo įstaiga. Laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius sudaro komisiją arba paskiria atsakingą asmenį tikrinti veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių kainas, jos turi būti tikrinamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį, kainų tikrinimo rezultatai įforminami aktu. Nustačius, kad parduotuvėje kainos yra didesnės kaip 10 procentų negu šių prekių kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo įstaiga, parduotuvės savininkui laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą. Atsakovas nurodo, kad aukščiau nurodytų nuostatų Šiaulių TI yra laikomasi, paskirtas atsakingas asmuo nuolat tikrina maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainas, o patikrinimo rezultatai įforminami aktu. Iš pridėtų aktų matyti, kad pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais, prašymais dėl per didelių kainų, depozito užstato grąžinimo nesikreipė, be to, atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų turėjęs tokių pakuočių, nekonkretizavo, kada ir kokių pakuočių jis turėjo, tačiau negalėjo atgauti depozito už jas, todėl nekonkretizavus nurodomų aplinkybių, laikytina, jog pareiškėjo skundas nepagrįstas.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Pareiškėjo R. S. skundas netenkintinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus parduotuvėje laikotarpiu nuo 2016-09-28 iki 2017-03-13 kainos buvo didesnės, nei reglamentuoja teisės aktai, be to, jis neturėjo galimybės grąžinti depozitinės taros ir atgauti sumokėto užstato.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Iš byloje esančios 2018-02-07 pažymos Nr. 20/01-705 (29 b. l.) matyti, kad pareiškėjas R. S. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2016-09-28 iki 2017-03-13.
Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų prekių kainų kontrolės tvarką nustato Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-09 įsakymu Nr. V-172 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklės (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių tikslas – užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų prekių pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo įstaiga. Taisyklių 5-8 punktuose nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius sudaro komisiją arba paskiria atsakingą asmenį tikrinti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių kainas, kainos turi būti tikrinamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį ir palyginamos su maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainomis parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, tikrinimo rezultatai įforminami aktu, nustačius, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos parduotuvėje yra didesnės kaip 10 procentų, negu šių prekių kainos toje miesto (rajono) teritorijoje esančiose parduotuvėse ir kurių prekių apyvarta yra panaši, parduotuvės savininkui įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą, o pakartotinai nustačius didesnį kainų skirtumą, nuomos sutartis su parduotuve nutraukiama.
Atsakovas į bylą pateikė Nekilnojamojo turto nuomos parduotuvės veiklai sutartį, sudarytą 2015-07-16 su UAB „L. B.“, pagal kurią nuomininkas įsipareigojo vykdant veiklą laikytis ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-09 įsakymu Nr. V-172 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklių reikalavimų, leisti nuomotojo įgaliotam atstovui tikrinti prekių kainas, asortimentą, ar nėra prekiaujama draudžiamais daiktais ar maisto produktais (58-62 b. l.). Į bylą pateikti ir Šiaulių TI parduotuvėje parduodamų prekių kainų patikrinimo aktai už laikotarpį nuo 2016-10-03 iki 2017-03-30, iš kurių matosi, kad kainos parduotuvėje tikrinamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį, lyginamos su maisto produktų ir būtiniausių prekių kainomis šalia esančiose parduotuvėse, pažeidimų nenustatyta (31-46 b. l.). Pareiškėjo teiginys dėl didesnių kainų Šiaulių TI parduotuvėje abstraktus, nesusietas su juo pačiu, pareiškėjas tik nurodo, kad parduotuvėje kainos didesnės, tačiau šio teiginio nedetalizuoja, nenurodo, kad būtent jis pirko prekes didesnėmis kainomis negu šalia esančių parduotuvių, kokias konkrečiai prekes, kiek tos prekės buvo brangesnės, kada tai buvo, todėl toks jo teiginys, atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Pareiškėjas nurodo, kad pirkdamas gėrimus sumokėdavo ir už tarą, tačiau nebuvo sudaryta galimybė susigrąžinti už depozitinę tarą mokamą užstatą. Atsakovas į bylą pateikė Šiaulių TI direktoriaus 2017-10-02 įsakymu Nr. 1/01-287 patvirtintą Vienkartinių pakuočių priėmimo iš (suimtųjų) nuteistųjų ir užstato už jas grąžinimo tvarkos aprašą, iš kurio matosi, kad Šiaulių TI vienkartinės pakuotės iš suimtųjų (nuteistųjų) priimamos aprūpinimo maisto prekėmis iš parduotuvės grafike nustatytu laiku, asmenys, pageidaujantys grąžinti vienkartinę pakuotę, kartu su prašymu apsipirkti parduotuvėje pateikia ir prašymą grąžinti vienkartines pakuotes, suimtojo (nuteistojo) sąskaita už nupirktas prekes sumažinama pinigų suma, kurią nurodo parduotuvės darbuotojas prašyme grąžinti vienkartines pakuotes (56-57 b. l.). Tačiau pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016-09-28 iki 2017-03-13, t. y., anksčiau, nei buvo priimtas Šiaulių TI direktoriaus 2017-10-02 įsakymas dėl vienkartinių pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo. Atsakovas 2019-03-08 rašte Nr. 14/01-3407 pažymėjo, kad iki nurodyto Šiaulių TI direktoriaus įsakymo priėmimo jokie teisės aktai pareigos grąžinti depozitą nenumatė (53 b. l.). Pareiškėjas nenurodo, kad pildė prašymus grąžinti tarą ir atgauti sumokėtą užstatą, kad tokie jo prašymai nebuvo patenkinti, Šiaulių TI pareiga grąžinti depozitą atsirado vėliau, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, tokiu atveju, jeigu jis yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis. Taigi tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant neteisėtiems valdžios institucijų veiksmams ar neveikimui, o nesant vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo R. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.
Teisėja Jarūnė Sedalienė