Administracinė byla Nr. eA-2652-1062/2018

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00922-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario  6  d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“ skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys byloje – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, akcinė bendrovė „Laivitė“, akcinė bendrovė „Senoji Baltija“, E. N. individuali įmonė, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos jūra“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos žuvys“, uždaroji akcinė bendrovė „Banginis“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos šprotai“, uždaroji akcinė bendrovė „Monistico“, uždaroji akcinė bendrovė „Prekybos namai „Aistra“, uždaroji akcinė bendrovė „Ramsun“, uždaroji akcinė bendrovė „Spika“, uždaroji akcinė bendrovė „Starkis“, uždaroji akcinė bendrovė „Stekutis“, uždaroji akcinė bendrovė „Strimelė“) dėl sprendimų, įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rikneda“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2017 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. Nr.3R-53 (AG-17/02-2017); 2) panaikinti Žuvininkystės tarnybos Perleidžiamųjų žvejybos teisių jūrų vandenyse suteikimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo 2.3 punktą, patvirtinantį pareiškėjui perleidžiamąsias teises į menkių ir strimelių žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017–2019 m.; 3) panaikinti Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. V1-188 dalį dėl pareiškėjui 2017 m. menkių ir strimelių žvejybos kvotos nustatymo; 4) įpareigoti Komisiją, tvirtinant pareiškėjui perleidžiamąsias teises į menkių ir strimelių žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017–2019 m., vertinti ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Freisa“ menkių sugavimus 2008 m., 2010 m., 2011 m. ir strimelių sugavimus 2006 m. bei 2009 m.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žuvininkystės tarnyba) direktoriaus 2016 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. V1-165 sudaryta Komisija 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo Nr. ŽKB-28(6.1) 2.3 punktu nutarė patvirtinti pareiškėjui perleidžiamąsias teises į menkių (0,243 proc.), strimelių (0,313 proc.), šprotų (0,756 proc.) žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017–2019 m. Žuvininkystės tarnybos direktorius 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V1-188 (toliau – ir Įsakymas) patvirtino Baltijos jūroje žvejojančiam pareiškėjui žvejybos kvotas: rytinių menkių 4 t, vakarinių menkių 0 t, strimelių 17 t, šprotų 99 t. VAGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Žuvininkystės tarnybos 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo dalies, 2017 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 3R-53(AG-17/02-2017) (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo skundą atmetė.

3.       Pareiškėjo teigimu, skundžiamas VAGK Sprendimas buvo priimtas ir surašytas dar iki žodinio posėdžio, kadangi VAGK posėdis, kurio metu buvo svarstomas pareiškėjo skundas, įvyko 2016 m. vasario 22 d. ir tą pačią dieną buvo priimtas, surašytas ir išsiųstas skundžiamas VAGK sprendimas, kurį sudarė šeši lapai ir kuriuose nebuvo atsakyta į pareiškėjo argumentus, išsakytus posėdžio metu. Pareiškėjo nuomone, VAGK priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą. VAGK Sprendime yra vien tik nuorodos į teisės aktus, tačiau nėra nurodyta jokių motyvų ir faktinių duomenų, dėl ko teisė į gynybą ir teisių realizavimą yra iš esmės apribota.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad žvejybinį verslą įsigijo iš BUAB „Freisa“ 2013 m. lapkričio 29 d. Kadangi Žuvininkystės tarnyba, pasikeitus žuvies sugavimų kvotų skyrimo taisyklėms, 2015 m. nebeskyrė pareiškėjui žuvies sugavimų kvotų pagal BUAB „Freisa“ sugavimus, kilo ginčas, kuris nagrinėjamas administracine tvarka. Pažymėjo, kad VAGK, priimdama Sprendimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (toliau – ir Žuvininkystės įstatymas) 174 straipsnio 11 dalimi, numatančia, jog duomenys, naudojami apskaičiuojant atskaitos duomenis, negali būti sandorio dalykas, išskyrus ūkio subjekto reorganizavimo atvejį. Akcentavo, kad ši įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2016 m. lapkričio 1 d., o iki 2016 m. lapkričio 11 d. galiojusioje redakcijoje tokio reglamentavimo nebuvo. Įstatymų leidėjas nedraudė turtinių teisių perleidimo iki Žuvininkystės įstatymo pakeitimo.

5.       Pareiškėjo nuomone, vien tai, kad valstybėje keičiasi teisinis reglamentavimas, teisėtai įgytas civilinės apyvartos objektas (turtinės teisės) negali tiesiog išnykti ar pasikeisti jo statusas. Tiek teisėtų lūkesčių apsaugos principas, tiek įstatymo negaliojimo atgal principas turėtų užtikrinti tokių subjektų kaip pareiškėjas teises ir teisėtus interesus, arba turi būti numatytas įgytų turtinių teisių kompensavimo mechanizmas. Pabrėžė, kad iš BUAB „Freisa“ įsigydamas žvejybos verslą, pagrįstai tikėjosi, jog įgytos turtinės ir neturtinės teisės taip pat nesikeis ir ateityje, skirstant kvotas, į jas bus atsižvelgiama. Mano, kad vadovaujantis lex retro non agit (liet. įstatymas atgal negalioja) principu, būtina nurodyti, jog vertinant disponavimo pajėgumais klausimus, turi būti remiamasi jų įgijimo metu (2009 m.) galiojusiais teisės aktais.

6.       Atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovo teigimu, pagal 2013 m. lapkričio 29 d. Laisvo pardavimo aktą Nr. 1 BUAB „Freisa“ pardavė, o UAB „Rikneda“ nupirko, žvejybos laivą „Freisa“ su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis, t. y. be žvejybos laivo pareiškėjas iš BUAB „Freisa“ įsigijo įmonei „Freisa“ protokolu 2013 m. skirtas žvejybos kvotas: 74 t rytinių menkių bei 3 t strimelių, o ne BUAB „Freisa“ sugavimų istoriją.

8.       Atsakovas nurodė, kad Komisija, pareiškėjui skirdama perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes, negalėjo atsižvelgti į kito ūkio subjekto žvejybos galimybes, kadangi Žuvininkystės įstatymo 174 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog duomenys, naudojami apskaičiuojant atskaitos duomenis, negali būti sandorio dalykas, išskyrus ūkio subjekto reorganizavimo atvejį. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė, kad dvišalės istorinės dalies perdavimo sutartys gali būti vertinamos tik kaip dviejų ūkio subjektų įsipareigojimai vienas kitam, bet ne kaip įpareigojimas perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes, ar žvejybos kvotas skirstančiai institucijai pagal vieno ūkio subjekto istoriją (asmenines neturtines teises ir vertybes) skirti kitam ūkio subjektui perleidžiamąją teisę ar žvejybos kvotą.

9.       Atsakovas paaiškino, kad skirstant perleidžiamąją teisę yra atsižvelgiama į ūkio subjekto aktyvumą versle (žvejyboje) ir patirtį (sugautus žuvų kiekius), reputaciją ir požiūrį į aplinkosaugą bei tausią žvejybą (padarytus pažeidimus, mažesnį to ūkio subjekto vykdytos verslinės žvejybos poveikį aplinkai), indėlį į Lietuvos ekonomiką, tiekimą Lietuvos vartotojams (Lietuvos Respublikos teritorijoje parduotų žuvų kiekiai). Už tai, kad konkretus ūkio subjektas vykdė aktyvią, tačiau tausią žvejybą, saugojo aplinką ir tiekė sugautas žuvis Lietuvos vartotojams, tam ūkio subjektui yra skiriama didesnė žvejybos kvota. Pažymėjo, kad tokios vertybės kaip ūkio subjekto patirtis ar reputacija, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą, šiuo atveju didesnės kvotos skyrimą, vertintinos kaip asmeninės neturtinės teisės ir vertybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.114 straipsnį, kurios negali būti nei perkamos, nei parduodamos.

10.       Atsakovas akcentavo, kad skundžiamame Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendime įvardijamos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis priimtas sprendimas. Pareiškėjas žinojo, jog Komisija, vertindama UAB „Rikneda“ sugavimų duomenis, neatsižvelgs į kito ūkio subjekto sugavimų duomenis, kadangi Žuvininkystės tarnyba kitose administracinėse bylose visada laikėsi tos pačios pozicijos, jog kito ūkio subjekto duomenys (pirkimo-pardavimo atveju) negali būti įskaitomi. Tą pačią nuostatą Žuvininkystės tarnyba pareiškėjui dar kartą pakartojo Žuvininkystės tarnybos 2016 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. R18-1263 „Dėl 2016-12-02 prašymo suteikti perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes Baltijos jūroje“.

11.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismui pateiktame skunde pareiškėjas kelia naujus reikalavimus, kurių neminėjo ginčą nagrinėjant VAGK, t. y. panaikinti 2016 m. gruodžio 28 d. Žuvininkystės tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. 188 dalį dėl UAB „Rikneda“ 2017 m. menkių ir strimelių žvejybos kvotos nustatymo.

12.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal Laisvo pardavimo aktą pareiškėjas iš BUAB „Freisa“ įsigijo Žuvininkystės tarnybos protokolu skirtas turtines teises žvejoti – 2013 m. žvejybos kvotas, bet ne sugavimų istorinę dalį. Pažymėjo, kad Komisija, pareiškėjui skirdama perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes jūrų vandenyse, negalėjo atsižvelgti į kito ūkio subjekto sugautų žuvų kiekius, kadangi Žuvininkystės įstatymo 174 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad duomenys, naudojami apskaičiuojant atskaitos duomenis, negali būti sandorio dalykas, išskyrus ūkio subjekto reorganizavimo atvejį.

14.       Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Komisijos sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Akcentavo, kad Komisija priėmė sprendimą vadovaudamasi Žuvininkystės įstatymo, Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. VI- 178 „Dėl vidutinių žvejybos produktų pirminio pardavimo kainų nustatymo, siekiant paskaičiuoti perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes Baltijos jūroje“ ir Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis. Pabrėžė, kad pareiškėjas žinojo, jog Komisija, vertindama UAB „Rikneda“ sugavimų duomenis, neatsižvelgs į kito ūkio subjekto sugavimų duomenis, kadangi Žuvininkystės tarnyba apie tai buvo pareiškėją informavusi 2016 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. R18- 1263.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas kelia naujus reikalavimus, kurių neminėjo ginčą nagrinėjant VAGK, todėl teismas turėtų įvertinti, ar pareiškėjas, formuodamas naują prašymą, kurio nebuvo pateikęs VAGK, nepraleido teisės aktuose nustatytų terminų ir nepavėlavo pateikti skundo.

16.       Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Baltijos žuvys“ atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjas, įsigydamas perleidžiamas teises, negalėjo numatyti, jog pasikeis teisinis reguliavimas, todėl turėjo teisėtą lūkestį, kad bus atsižvelgta į BUAB „Freisa“ sugavimų istoriją.

II.

17.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio, 141 straipsnio, 17 straipsnio, 174 straipsnio, 175 straipsnio,  176 straipsnio nuostatomis, taip pat Aprašo 3 punkto, 9.1 papunkčio, 10 punkto, 17 punkto, 57 punkto nuostatomis, padarė išvadą, kad nuo 2016 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Žuvininkystės įstatymo redakcija aiškiai sureguliavo ginčo teisinius santykius, nustatydama konkretų draudimą perleisti duomenis, naudojamus apskaičiuojant atskaitos duomenis, skiriant kvotas. Pažymėjo, kad šio draudimo įsigaliojimas nedaro įtakos 2013 m. lapkričio 29 d. Laisvo pardavimo akto Nr. 1, kuriuo rėmėsi pareiškėjas, galiojimui, bet turi reikšmės šio akto vertinimui apskaičiuojant pareiškėjo atskaitos duomenis. 

19.       Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, apskaičiuodamas atskaitos duomenis, pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu pritaikė naujos redakcijos Žuvininkystės įstatymo 174 straipsnio 11 dalį, kadangi ši nuostata galiojo pareiškėjo 2016 m. gruodžio 2 d. prašymo padavimo ir jo nagrinėjimo metu. Teismas vertino, kad pareiškėjo teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti, kadangi apie pareiškėjui taikytiną naujos redakcijos Žuvininkystės įstatymo 174 straipsnio 11 dalį, atsakovas jam pranešė 2016 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. R18-1263.

20.       Teismas akcentavo, kad išvadą, jog pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą, tvirtinant perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes, negali būti vertinami kito ūkio subjekto sugavimai (istorinė dalis), patvirtina tai, kad teisės aktai aiškiai numato, jog suteikiant ūkio subjektui teisę į žvejybos galimybes yra atsižvelgiama į ekonominius ir aplinkosauginius kriterijus. Tokios vertybės kaip ūkio subjekto patirtis, reputacija, su kuriomis teisės aktai sieja didesnės kvotos skyrimą, vertintinos kaip asmeninės neturtinės teisės ir vertybės pagal CK 1.114 straipsnį, kurios negali būti perleidžiamos. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančio 2013 m. lapkričio 29 d. Laisvo pardavimo akto Nr. 1, kuriuo rėmėsi pareiškėjas, matyti, jog pagal jį pareiškėjas iš BUAB „Freisa“ įsigijo žvejybinį laivą „Freisa“ (1972 m. gamybos) kartu su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis pagal Žuvininkystės tarnybos 2013 m. birželio 28 d. posėdžio protokolą Nr. ŽKB-7(6.1), t. y. pareiškėjui buvo perduodamos konkretiems metams (2013 m.) paskirtos žvejybos kvotos, o ne BUAB „Freisa“ sugavimų istorija.

21.       Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas vertino, kad skundžiamame Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendime buvo aiškiai įvardintos konkrečios Žuvininkystės įstatymo ir Aprašo nuostatos, reglamentuojančios perleidžiamos teisės dydžio nustatymą, 2016 m. gruodžio 22 d. Komisijos posėdyje dalyvavo pareiškėjo atstovas, apie tai, kad į ankstesnius BUAB „Freisa“ sugavimus nebus atsižvelgta, pareiškėjas buvo informuotas dar 2016 m. gruodžio 5 d. rašte. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Komisija, tinkamai išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nuosekliai vadovavosi teisės aktų nuostatomis, įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinį sprendimą Nr. ŽKB-28(6.1), kuriuo patvirtino pareiškėjui perleidžiamąsias teises į menkių (0,243 proc.), strimelių (0,313 proc.), šprotų (0,756 proc.) žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017–2019 m.

22.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad prašydamas panaikinti Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. V1-188 dalį pareiškėjas kėlė naują ginčą, kuris nebuvo nagrinėtas VAGK. Teismas pažymėjo, kad rašytiniai VAGK bylos dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas prašė VAGK įpareigoti Komisiją skirti jam perleidžiamąsias teises pagal BUAB „Freisa“ sugavimus ir tuo pagrindu padidinti 2017 m. menkių ir strimelių sugavimų kvotą. Teismui paduotame skunde pareiškėjas skundė Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. V1-188 dalį dėl 2017 m. menkių ir strimelių žvejybos kvotų nustatymo pareiškėjui, todėl tiek VAGK, tiek teisme pareiškėjas kėlė ginčą dėl 2017 m. menkių ir strimelių žvejybos kvotų nustatymo, teigdamas, jog šios kvotos nustatytos per mažos. Akcentavo, kad Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. V1-188, kuris priimtas Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo pagrindu, yra su juo neatsiejamai susijęs.

23.       Teismas, įvertinęs VAGK bylos duomenis, nenustatė pareiškėjo skunde nurodytų procesinių pažeidimų, kad VAGK sprendimas surašytas iki žodinio bylos nagrinėjimo. Teismas sprendė, jog skundžiamas VAGK sprendimas yra aiškus, motyvuotas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundo argumentai abstraktūs bei deklaratyvūs. VAGK išnagrinėjo visus pareiškėjo skundo argumentus ir išsamiai į juos atsakė, skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas, paremtas ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu.

24.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Komisiją, tvirtinant perleidžiamas teises į žvejybos galimybes, atsižvelgti į bendrovės „Freisa“ sugavimus, atmetė kaip išvestinį, netenkinęs reikalavimų panaikinti skundžiamus Komisijos ir Žuvininkystės tarnybos aktus.

III.

25.       Pareiškėjas UAB „Rikneda“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. 

26.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisėtų lūkesčių užtikrinimo ir galiojimo laike principą (lot. lex retro non agit). Pažymi, kad iki 2016 m. lapkričio 11 d. galiojusiame Žuvininkystės įstatyme nebuvo 174 straipsnio 11 dalies redakcijos, todėl iki naujos redakcijos Žuvininkystės įstatymo priėmimo įstatymų leidėjas nedraudė turtinių teisių perleidimo, t. y. sugavimų istorija kaip apskaitos duomenys galėjų būti perleisti. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė pareiškėjo turtinių teisių įgijimo momentą, kadangi žvejybinį verslą iš BUAB „Freisa“ pareiškėjas įsigijo 2013 m. lapkričio 29 d., todėl būtent nuo to momento pareiškėjui perėjo visos BUAB „Freisa“ turėtos teisės. Teigia, kad vien tai, jog valstybėje keičiasi teisinis reglamentavimas, teisėtai įgytas civilinės apyvartos objektas (turtinės teisės) negali tiesiog išnykti ar pasikeisti jo statusas. Pabrėžia, kad įsigydamas iš BUAB „Freisa“ žvejybos verslą, tikėjosi, jog įgytos turtinės ir neturtinės teisės taip pat nesikeis ir ateityje, skirstant kvotas į jas bus atsižvelgiama.

27.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymi, kad skundžiamame Komisijos sprendime yra vien nuorodos į teisės aktus, tačiau nėra jokių motyvų ir faktinių duomenų.

28.       Atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

29.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad 2013 m. lapkričio 29 d. Laisvo pardavimo akto Nr. 1 pagrindu BUAB „Freisa“ pardavė, o pareiškėjas nupirko BUAB „Freisa“ sugavimų istoriją. Teigia, kad minėto sandorio metu pareiškėjas įgijo žvejybos laivą „Freisa“ su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis ir pajėgumais. Akcentuoja, kad skirstant perleidžiamąją teisę yra atsižvelgiama į ūkio subjekto aktyvumą versle (žvejyboje) ir patirtį (sugautus žuvų kiekius), reputaciją ir požiūrį į aplinkosaugą bei tausią žvejybą (padarytus pažeidimus, mažesnį to ūkio subjekto vykdytos verslinės žvejybos poveikį aplinkai), indėlį į Lietuvos ekonomiką, tiekimą Lietuvos vartotojams (Lietuvos Respublikos teritorijoje parduotų žuvų kiekiai). Mano, kad situacija, kai vienam ūkio subjektui paskirstomos kvotos gali būti skaičiuojamos pagal kito ūkio subjekto reputaciją, prieštarauja Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimų taisyklių paskirčiai.

30.       Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, todėl mano, jog pareiškėjo teiginiai dėl minėto Komisijos sprendimo nepakankamo motyvavimo yra nepagrįsti.

31.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas. Papildomai pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33.       Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl perleidžiamųjų teisių į menkių ir strimelių žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017–2019 m. pareiškėjui tvirtinimo ir kvotos 2017 m. nustatymo.

34.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina.

35.       Bylos duomenimis, pareiškėjas 2016 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą Žuvininkystės tarnybai, prašydamas be aukciono suteikti jam 120 tonų menkių ir 28 tonų strimėlių kvotą, perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes apskaičiuojant pagal bendrovės „Freisa“ menkių sugavimus 2008, 2010, 2011 metais, strimėlių sugavimus 2006, 2009 metais. Žuvininkystės tarnyba 2016 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. R18-1263 informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 174 straipsnio 11 dalimi, Komisija negalės suteikti pareiškėjai perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes pagal bendrovės „Freisa“ sugavimus, paprašė pareiškėjo, kad šis pateiktų prašymą, pasirinkdamas bendrovės „Rikneda“ sugavimus. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 14 d. paprašė Žuvininkystės tarnybos Komisijos posėdyje suteikti jam perleidžiamąją teisę pagal bendrovės „Freisa“ sugavimus ir ją rezervuoti iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) apeliacine tvarka išnagrinės administracinę bylą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo.

36.       Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą suteikti perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes, 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo Nr. ŽKB-28(6.1) 2.3 punktu nutarė patvirtinti pareiškėjui perleidžiamąsias teises į menkių (0,243 proc.), strimėlių (0,313 proc.), šprotų (0,756 proc.) žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017–2019 metams. Žuvininkystės tarnybos direktorius 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V1-188 patvirtino Baltijos jūroje žvejojančiai pareiškėjai žvejybos kvotas: rytinių menkių 4 t., vakarinių menkių 0 t., strimėlių 17 t., šprotų 99 t. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į VAGK. VAGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą 2017 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 3R-53(AG-17/02-2017) jį atmetė, padariusi išvadą, kad suteikiant teisę į žvejybos galimybes, gali būti naudojami tik to paties ūkio subjekto sugavimų duomenys.

37.       Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai 2017 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 3R-53(AG-17/02-2017) skundo netenkinus, pareiškėjas kreipėsi į Viliaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti VAGK 2017 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 3R-53(AG-17/02-2017), Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo 2.3 punktą bei panaikinti Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. V1-188 dalį dėl pareiškėjui žvejybos kvotos nustatymo. Pareiškėjas skundą motyvavo tuo, jog VAGK skundžiamas Sprendimas buvo priimtas ir surašytas dar iki žodinio posėdžio, Sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas, jame nurodomos tik nuorodos į teisės aktus, tačiau nėra jokių motyvų ar faktinių aplinkybių. Pareiškėjas vertino, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą bei pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

38.       Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d.  sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, šį reikalavimą pagrįsdamas argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui.

39.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40.       Dėl pareiškėjo skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos padarytais procedūriniais pažeidimais, reikšmingumo šio ginčo kontekste, pažymėtina, kad pareiškėjas teismo savo galimai pažeistas teises prašo ginti tarp šalių kilusį ginčą sprendžiant iš esmės, t. y. prašo panaikinti ne tik šios išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimtą sprendimą, bet ir nurodytą Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo 2.3 punktą bei Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. V1-188 dalį dėl pareiškėjui žvejybos kvotos nustatymo.

41.       Vertinant apelianto argumentą, kad Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo  8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažymėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenį Nr. 20, 2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-3775/2011). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymas, t. y. konstatavimas, kad administracinis sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, turi būti taikomas kartu su atitinkamą sritį, kurioje veikia viešojo administravimo subjektas, reglamentuojančiomis normomis. Be to, minėta bendro pobūdžio teisės norma, įpareigojanti viešojo administravimo subjektus veikti pagal teisės aktų reikalavimus ir priimti motyvuotus sprendimus, turi būti taikoma atsižvelgiant į tai, kokia administracinė paslauga teikiama ar kokio pobūdžio administracinis sprendimas yra priimamas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2248/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, turi būti atsižvelgiama ir į faktinių aplinkybių ir atitinkamus ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų kontekstą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-199-552/2015). Aiškinant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, konstatuota ir tai, kad tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018).

42.       Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui nebuvo žinomas ginčijamo Žuvininkystės tarnybos Perleidžiamųjų žvejybos teisių jūrų vandenyse suteikimo komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo 2.3 punkto (VAGK medžiaga, b. l . 17) teisinis ir faktinis pagrindimas, kas, pažymėtina, spręstina ne tik iš šio Tarnybos posėdžio protokolo turinio, bet ir pareiškėjo veiksmų skundžiant šį protokolą bei Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. V1-188 dalį.  Ginčijamais aktais pareiškėjui UAB „Rikneda“ skirta ne tik menkių, bet ir strimėlių ir šprotų kvotos, tačiau pareiškėjas dėl skirtų kvotų neteigia, kad jam nebuvo žinomi šios Tarnybos minėto 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo ir minėto 2016 m. gruodžio 28 d. Įsakymo dalies motyvai. Ypač akcentuotina, kad  Žuvininkystės tarnyba pareiškėjui savo 2016 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. R18-1263 „Dėl 2016-12-02 prašymo suteikti perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes Baltijos jūroje“ aiškiai nurodė, kad Komisija pagal 2016 m. gruodžio 2 d. prašymą negalės suteikti perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje pagal UAB “Freisa“ sugavimus ir paaiškino, kad to padaryti, neleidžia Žuvininkystės įstatymas ir Tvarkos aprašas. (VAGK medžiaga, b. l. 11). Todėl pareiškėjo argumentai, kad jam nebuvo žinomas ginčijamos Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalies faktinis ir teisinis pagrindimas, nevertinti kaip pagrįsti.

43.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisėtų lūkesčių užtikrinimo ir galiojimo laike principą (lot. lex retro non agit), pažymėtina, jog iš Žuvininkystės įstatymo teisėtas apelianto nurodytas lūkestis negalėjo kilti. Ginčui reikšmingos redakcijos ŽĮ 171 straipsnio (2014 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-1523 redakcija), nustatančio bendruosius žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principus, be kita ko, 1 ir 2 dalyse numatyta, kad skirstant individualias žvejybos galimybes ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą, jei nebus viršyta Žemės ūkio ministerijos nustatyta žvejybos pajėgumo riba atitinkamame geografiniame žvejybos rajone, apskaičiuojama, kokią Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį per bet kuriuos kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų vidutiniškai sudarė ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekis (toliau – istorinė dalis) (1 d.). Jei verslinė žvejyba buvo draudžiama tam tikrą laikotarpį, istorinė dalis apskaičiuojama pagal kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus bet kuriuos 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų, kuriais buvo vykdoma verslinė žvejyba (2 d.). Pagal ŽĮ, kuriame apibrėžiamos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, 2 straipsnio 26 ir 51 dalį (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-781 redakcija), ūkio subjektas – Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo arba kitoje valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų filialai; žvejybos kvota – ūkio subjektui skiriamas žvejybos limitas ar jo dalis vidaus vandenų telkinyje arba individualios žvejybos galimybės jūrų vandenyse, išreikštos didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu. ŽĮ 171 straipsnio 4 dalis (2014 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-1523 redakcija) nustato, kad ūkio subjektui skiriamos individualios žvejybos galimybės yra lygios istorinei daliai, kuri gali būti sumažinta arba padidinta: 1) istorinė dalis padidinama po 0,1 procento už kiekvieną parduotų Lietuvos Respublikos teritorijoje atitinkamos rūšies žvejybos produktų dalį procentais, skaičiuojamą nuo visų ūkio subjekto sugautų tos rūšies žvejybos produktų per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje; 2) atsižvelgiant į mažesnį ūkio subjekto verslinės žvejybos poveikį aplinkai, istorinė dalis padidinama 5 procentais už naudojamus selektyvius verslinės žvejybos įrankius ir tausojančius gamtines buveines žvejybos būdus, taip pat 5 procentais – už mažiau teršiančius aplinką ir sunaudojančius mažiau energijos žvejybos laivus; 3) istorinė dalis sumažinama po 2 procentus už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą sunkų pažeidimą ir po 0,5 procento už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą verslinę žvejybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, kuris nebuvo pripažintas sunkiu.

44.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3222-1062/2018, kurioje taip pat buvo sprendžiamas ginčas ar ūkio subjektas, jog 2013 m. įgydamas žvejybos teises, jis kartu įgijo ir teisę remtis perleidusio žvejybos teises ūkio subjekto praeityje buvusiais žuvų sugavimo duomenimis, apibendrindamas minėtas Žuvininkystės įstatymo nuostatas, išaiškino, kad visais atvejais žvejybos kvota, sugautų tos rūšies žuvų kiekis (istorinė dalis), yra skiriama fiziniam asmeniui ar ūkio subjektui, t. y. juridiniam asmeniui (ne laivui ar kitai plaukiojančiai priemonei), atsižvelgiant į ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekį (istorinę dalį). ŽĮ 171 straipsnio 1 ir 2 dalyse, priešingai nei teigia apeliantas, nėra numatyta, kad konkrečiam ūkio subjektui skiriant žvejybos kvotą yra atsižvelgiama į kito laivo, nepriklausančio šiam ūkio subjektui, sugautų tos rūšies žuvų kiekį (istorinę dalį).

45.       Be to, minėtoje 2019 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3222-1062/2018, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas apelianto argumentus, kad sutartis dėl laivo pirkimo-pardavimo buvo sudaryta vadovaujantis taisykle, jog galima viskas, kas neuždrausta, ir kad laivas buvo įsigytas planuojant tęsti žvejybą juo ir naudotis visomis šio laivo turėtomis ir turimomis teisėmis kaip savo ir dėl šios priežasties skirstant kvotas turi būti atsižvelgta į kito ūkio subjekto laivu ankstesniais metais sugautų žuvų kiekius (istorinę dalį), ką patvirtina ir Tarnybos praktika, pažymėjo, jog: individualios žvejybos galimybės ūkio subjektams yra skirstomos vadovaujantis Žuvininkystės įstatymu, t. y. viešosios teisės aktu ir šiems santykiams taikoma priešinga nei privatinėje teisėje apelianto nurodyta taisyklė – galima tai, kas aiškiai leista.

46.       Atsižvelgiant į tai, kad Žuvininkystės įstatymas nenumatė, jog laivą įgijęs ūkio subjektas kartu įgyja teisę reikalauti, kad skiriant jam žvejybos kvotą būtų atsižvelgiama į kito laivo sugautų tos rūšies žuvų kiekį (istorinę dalį) už laikotarpį, kai laivas dar nepriklausė šiam ūkio subjektui, todėl nurodytas apelianto argumentas atmestinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-376-502/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Žuvininkystės įstatymą kartu su Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis ūkio subjektų reorganizavimą, konstatuota, jog reorganizuojant juridinį asmenį pagal CK 2.97 straipsnio 7 dalį padalijimo būdu naujajam juridiniam asmeniui tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos.  Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti ūkio subjektai nebuvo reorganizuoti.

47.       Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

48.       Ginčas nagrinėjamoje byloje pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra analogiškas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-3222-1062/2018 ir eA-3143-624/2019 nagrinėtiems ginčams, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtoje teismo nutartyje suformuotos praktikos (Teismų įstatymo 44 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Priešingai nei teigia pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 ir 2 dalyse nėra numatyta, kad konkrečiam ūkio subjektui skiriant žvejybos kvotą yra atsižvelgiama į kito laivo, nepriklausančio šiam ūkio subjektui, sugautų tos rūšies žuvų kiekį (istorinę dalį), o Žuvininkystės įstatymas nenumatė, jog 2013 m. laivą įgijęs ūkio subjektas kartu įgyja teisę reikalauti, kad skiriant jam žvejybos kvotą būtų atsižvelgiama į kito laivo sugautų tos rūšies žuvų kiekį (istorinę dalį) už laikotarpį, kai laivas dar nepriklausė šiam ūkio subjektui, todėl pareiškėjo argumentai, kad Tarnybos sprendimas priimtas netinkamai taikant įstatymo galiojimo laike ir teisėtų lūkesčių principus, nėra pagrįsti.

49.       Atsižvelgdama į išdėstytą, pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė