Administracinė byla Nr. eAS-539-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01164-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.2; 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų UAB „Laidotuvių rūmai“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „Laidotuvių rūmai“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai UAB „Laidotuvių rūmai“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2016 m. vasario 24 d. sprendimą dėl pritarimo rezoliucijai „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1-366 „Dėl nepritarimo krematoriumo įrengimui žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundui keliamų reikalavimų, todėl teismas 2016 m. kovo 25 d. nutartimi nustatė pareiškėjams terminą iki 2016 m. balandžio 1 d. pašalinti skundo trūkumus ir pateikti teismui UAB „Laidotuvių rūmų“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ įstatus bei sprendimus dėl vadovo paskyrimo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimą dėl pritarimo rezoliucijai „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje“, tarp UAB „Laidotuvių rūmų“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ 2008 m. liepos 4 d. sudarytą pastato nuomos sutartį bei tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) ir UAB „Laidotuvių rūmai“ 1999 m. gruodžio 15 d. sudarytą žemės sklypo nuomos sutartį, duomenis apie tai, kokiu pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės taryboje buvo svarstomas klausimas dėl krematoriumo įrengimo žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o taip pat krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ valdomose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Šalindami skundo trūkumus pareiškėjai pateikė teismui UAB „Laidotuvių rūmų“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ įstatus bei sprendimus dėl vadovo paskyrimo, tarp UAB „Laidotuvių rūmų“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ 2008 m. liepos 4 d. sudarytą pastato nuomos sutartį bei tarp Tarnybos ir UAB „Laidotuvių rūmų“ 1999 m. gruodžio 15 d. sudarytą žemės sklypo nuomos sutartį, duomenis apie tai, kokiu pagrindu Taryboje buvo svarstomas klausimas dėl krematoriumo įrengimo žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o taip pat krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ valdomose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau nepateikė Tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dėl pritarimo rezoliucijai „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje“.

Teismas nustatė, kad Taryba 2016 m. vasario 24 d. sprendimu pritarė rezoliucijai „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje“. Taryba 2016 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 1-366 „Dėl nepritarimo krematoriumo įrengimui žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ nusprendė nepritarti krematoriumo vietai su miesto centru besiribojančioje Vilniaus miesto dalyje – žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, kadangi sklypas yra Pavilnių regioniniame parke ir Lyglaukių geomorfologiniame draustinyje, sklypo dalis yra Vilniaus žydų senųjų kapinių teritorijoje ir krematoriumo įrengimui nepritaria vietos bendruomenė, ir pasiūlė parinkti krematoriumo vietą kitoje nuo centro nutolusioje miesto dalyje. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininkas ir UAB „Laidojimo rūmai“ 1999 m. gruodžio 15 d. sudarė Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį, pagal kurią nuomininkas UAB „Laidojimo rūmai“ 99 metams išsinuomojo 13 152 m2 ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. UAB „Laidotuvių rūmai“ 2008 m. liepos 2 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi išnuomojo UAB „Vilniaus laidojimo rūmai“ negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, rėmėsi ABTĮ 2 straipsnio 13 dalimi, nustatė, kad Taryba 2016 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 1-366 „Dėl nepritarimo krematoriumo įrengimui žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje“, nepritarė krematoriumo vietai su miesto centru besiribojančioje Vilniaus miesto dalyje – žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, ir pasiūlė parinkti krematoriumo vietą kitoje nuo centro nutolusioje miesto dalyje. Teismas vertino, kad šio sprendimo nuostatos yra orientuotos į ateitį, yra nevienkartinio pobūdžio, šiuo sprendimu įtvirtintos privalomos elgesio taisyklės adresuotos neapibrėžtam asmenų ratui, neišskiriant jų individualiais požymiais, todėl darė išvadą, kad tai yra norminis administracinis aktas, ir konstatavo, kad pareiškėjai šiuo skundu iš esmės prašo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Teismas rėmėsi ABTĮ 110, 111 straipsniais ir darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjai nėra tinkami subjektai paduoti prašymą ištirti (panaikinti) norminio administracinio akto teisėtumą pagal ABTĮ 110 straipsnį, nes įstatymas juridiniams ir fiziniams asmenims tokios teisės nesuteikia. Teismas pažymėjo, kad individualioje administracinėje byloje norminio administracinio teisės akto teisėtumas gali būti tiriamas pareiškėjo prašymu, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, arba teismo iniciatyva.

Teismas pareiškėjų skundo dalį dėl prašymo panaikinti Tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1-366 „Dėl nepritarimo krematoriumo įrengimui žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai, šalindami skundo trūkumus, nepateikė Tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dėl pritarimo rezoliucijai „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje“. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė paaiškinimų ir įrodymų, patvirtinančių, jog jie dėjo pastangas gauti iš atsakovo ginčijamą sprendimą. Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėjai nepašalino teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartyje nustatyto trūkumo ir nepateikė reikalauto Tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dėl pritarimo rezoliucijai „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje“, nepateikė paaiškinimų ir įrodymų, patvirtinančių, jog jie dėjo pastangas gauti iš atsakovo ginčijamą sprendimą, todėl skundą dalyje dėl prašymo panaikinti Tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimą dėl pritarimo rezoliucijai „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies pagrindu.

II.

Pareiškėjai UAB „Laidotuvių rūmai“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“ atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti pareiškėjų skundą dėl Tarybos priimtų administracinių aktų, t. y. 2016 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1-366 „Dėl nepritarimo krematoriumo įrengimui žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ bei 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dėl pritarimo rezoliucijai „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ valdomose patalpose, (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Pareiškėjų manymu, teismas, pasisakydamas, kad Tarybos priimtas sprendimas yra norminis administracinis teisės aktas, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bei neteisingai nustatė šio sprendimo, kaip teisės akto, pobūdį bei teisinę prigimtį. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-880/2013, 2008 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-107/2008, 2011 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-103/2011 ir pažymi, kad ginčijamas sprendimas Viešojo administravimo įstatymo prasme yra individualus administracinis aktas, jam taikomi Viešojo administravimo įstatymo numatyti reikalavimai. Pareiškėjai remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką analogiško pobūdžio administracinėse bylose, todėl teismo išvada, kad skundžiamas Tarybos sprendimas yra norminis administracinis aktas yra nepagrįsta, ir teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą šiuo pagrindu. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Tarybos priimtas sprendimas skirtas apibrėžtam asmenų ratui, nes šį sprendimą Taryba priėmė atsižvelgdama į tai, kad konkrečioje vietoje norima įrengti krematoriumą. Šis žemės sklypas nuomos teise valdomas pareiškėjo UAB „Laidotuvių rūmai“, o jame esantis pastatas nuosavybės teise priklauso UAB „Laidotuvių rūmai“, kuris nuomos sutartimi šį pastatą yra išnuomojęs UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“. Pareiškėjai pažymi, kad pačiame Tarybos sprendime yra nurodyta apie sprendimą informuoti planuojamos ūkinės veiklos organizatorių (užsakovą), kuriam šis sprendimas ir yra aktualus, ir šis sprendimas atsakovo 2016 m. vasario 29 d. buvo išsiųstas paštu pareiškėjui UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“. Pareiškėjai pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimami sprendimai yra viešai skelbiami ir kiekvienam gyventojui viešai prieinami oficialiame Vilniaus miesto savivaldybės puslapyje, tačiau šios bylos atveju skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimas dėl pritarimo rezoliucijai „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ patalpose, (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ viešai nebuvo paskelbtas. Pareiškėjai nurodo, kad dėjo atitinkamas pastangas, ieškodami šio sprendimo, bet, kadangi jis nebuvo viešai paskelbtas, jie negalėjo jo pateikti pirmosios instancijos teismui ir dėl to teismo prašė išreikalauti šį sprendimą iš atsakovo. Pareiškėjų manymu, teismas turi pasinaudoti jam suteikta teise pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį ir pats išreikalauti skundžiamą aktą iš jį priėmusio subjekto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto pagrindais, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Viešasis administravimas pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį yra apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Administracinis aktas ABTĮ 2 straipsnio 15 dalyje apibrėžiamas kaip vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o pagal šio straipsnio 14 dalį individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.

Teisės doktrinoje bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2031/2012, 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I858-7/2013, 2014 m. birželio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A492-451/2014).

Individualiu teisės aktu, kaip matyti iš ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos individualaus teisės akto apibrėžties, nustatomos konkrečios teisės ar pareigos konkretiems subjektams. Be to, kaip minėta, norminis teisės aktas yra orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir, įtvirtinus atitinkamą teisinį reguliavimą (atitinkamas teisės normas) šiame akte, jis toliau veikia ir yra realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011, 2014 m. birželio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A492-451/2014). Individualus aktas, priešingai, pasižymi vienkartiniu (ad hoc) pobūdžiu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant individualaus ir norminio akto skirtumus, pabrėžiama, kad individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, jog šis aktas turi būti pagrįstas inter alia teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-893/2014, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014, 2013 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442-1251/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas anksčiau minėtus ABTĮ nuostatose apibrėžtus individualaus teisės akto bei norminio teisės akto požymius, nuosekliai pažymi, jog daugelis jų yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu ar individualiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007, 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011). Sprendžiant klausimą, kokio pobūdžio (norminis ar individualus) yra skundžiamas teisės aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 1-366 nusprendė nepritarti krematoriumo vietai su miesto centru besiribojančioje Vilniaus miesto dalyje ir siūlyti parinkti krematoriumo vietą kitoje nuo centro nutolusioje miesto dalyje. Šiuo sprendimu taip pat pavesta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui apie šį sprendimą per 3 darbo dienas nuo jo įsigaliojimo dienos informuoti, be kita ko, planuojamos ūkinės veiklos organizatorių (užsakovą). Tarybos Sprendimas išsiųstas pareiškėjui UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“ kaip planuojamos ūkinės veikslo organizatoriui (užsakovui). Taip pat iš skundžiamo akto turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju Taryba priėmė sprendimą dėl konkrečios vietos, t. y. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, kuri, kaip matyti iš bylos duomenų, nuomos teise yra valdoma pareiškėjo UAB „Laidotuvių rūmai“, o Tarybos sprendime minimu adresu esantis pastatas nuosavybės teise priklauso pareiškėjui UAB „Laidotuvių rūmai“, kurį nuomos teise valdo pareiškėjas UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“. Šiuo atveju matyti, kad skundžiamas Tarybos sprendimas yra vienkartinis teisės normų taikymo aktas, subjektas, kuriam skirtas sprendimas, gali būti individualizuojamas, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 1-366, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra norminio pobūdžio.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Tarybos sprendimas priimtas vadovaujantis, be kita ko, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad, jeigu iki programos patvirtinimo savivaldybės, kurios teritorijoje planuojama ūkinė veikla, taryba priima neigiamą motyvuotą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, poveikio aplinkai vertinimo procedūros negali būti tęsiamos tol, kol galioja savivaldybės tarybos priimtas sprendimas, išskyrus atvejus, kai planuojama ūkinė veikla yra valstybinės reikšmės ir jos įgyvendinimas numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintuose valstybės strateginiuose planuose. Apie savivaldybės tarybos priimtą neigiamą sprendimą savivaldybės administracija nedelsdama (per 3 darbo dienas) informuoja atsakingą instituciją ir planuojamos ūkinės veiklos organizatorių (užsakovą) ir kartu pateikia savivaldybės tarybos sprendimą. Atsakinga institucija, gavusi savivaldybės tarybos sprendimą, apie tai informuoja visuomenę Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-880/2013 sistemiškai vertino šią teisės normą kitų Planuojamos ūkinės veiklos poveikio vertinimo įstatymo normų kontekste ir darė išvadą, kad savivaldybės taryba poveikio aplinkai vertinimo procese gali priimti individualaus pobūdžio aktus, o ne abstrakčiai nuspręsti dėl bet kokios veiklos vykdymo apribojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-107/2008 buvo sprendžiama dėl savivaldybės tarybos sprendimo, priimto, be kita ko, remiantis ir Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija aptariamoje administracinėje byloje pabrėžė, kad ginčijamas sprendimas Viešojo administravimo įstatymo prasme yra individualus administracinis aktas. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-103/2011, 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-1180/2009, 2007 m. lapkričio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A2-1021/2007 taip pat matyti, kad šiose administracinėse bylose pareiškėjų skundai buvo priimti nagrinėti ir buvo sprendžiama dėl savivaldybės tarybos administracinių aktų, priimtų, be kita ko, vadovaujantis Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, kaip individualių administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, jog savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai oficialiai skelbiami Teisės aktų registre Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka ir savivaldybių interneto tinklalapiuose. Savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų, savivaldybių merų priimti teisės taikymo aktai (individualūs teisės aktai) įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1-2070 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 41 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Tarybos priimti sprendimai įsigalioja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, o to paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad Tarybos bei mero priimti individualūs teisės aktai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, apibrėžiančios Teisės aktų registro objektus, 16 punkte nustatyta, kad tokiais objektais yra ir savivaldybių institucijų norminiai teisės aktai. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1–18 punktuose nurodyti teisės aktai registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre (Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 str. 1 d.). Šiame įstatyme neįtvirtinta pareiga Teisės aktų registre skelbti savivaldybės tarybos priimamus individualius teisės aktus. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 1-366 Teisės aktų registre nėra paskelbtas. Šis teisinis reglamentavimas bei nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad ir pats sprendimą priėmęs subjektas jį rengė ne kaip norminį, bet kaip individualų teisės aktą. Tai patvirtina ir tai, kad Taryba sprendime nurodė, jog jis gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Įvertinus minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju prašomas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 1-366 „Dėl nepritarimo krematoriumo įrengimui žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ iš esmės yra norminio pobūdžio, ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė šios pareiškėjų skundo dalies priėmimo klausimą ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl Tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1-366 „Dėl nepritarimo krematoriumo įrengimui žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje“, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje naikintina, o šios pareiškėjų skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kaip matyti iš atskiruoju skundu skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimą dėl pritarimo rezoliucijai „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi pareiškėjai nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartimi nustatyto trūkumo ir nepateikė reikalauto Tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dėl pritarimo rezoliucijai, nepateikė paaiškinimų ir įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai dėjo pastangas gauti iš atsakovo ginčijamą sprendimą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, bendra tvarka yra tokia, jog įrodymus pateikia pačios proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, ir tik tuomet, kai prireikia, kai šalys negali pačios gauti įrodymų, teismas įgyja pareigą išreikalauti bylai reikalingus įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-199/13; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-224/2011).

Pareiškėjai tvirtina dėję pastangas, ieškodami ginčijamo administracinio akto, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų kreipimąsi į atsakovą, prašant pateikti siekiamą nuginčyti dokumentą. Kadangi šio skundo trūkumo per teismo nustatytą terminą pareiškėjai nepašalino, todėl ši skundo dalis pagrįstai teismo laikyta nepaduota, remiantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi (jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o jeigu per teismo nustatytą terminą šie trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui).

Pažymėtina, kad, vadovaudamasis ABTĮ 52 straipsniu, pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Taigi, šiuo atveju pareiškėjai galėtų tikslinti ar pildyti savo reikalavimus, pateikę teismui papildomus dokumentus bei įrodymus bylos nagrinėjimo metu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų UAB „Laidotuvių rūmai“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų UAB „Laidojimo rūmai“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ skundo dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1-366 „Dėl nepritarimo krematoriumo įrengimui žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ panaikinimo, panaikinti ir šios pareiškėjų skundo dalies priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

                                                                      Arūnas Sutkevičius