Byla Nr. ATP-1065-478/2013

Teisminio proceso Nr. 4-17-3-00738-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.3; 79.1.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo K. V. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

n u s t a t ė :

Administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos ATPK (toliau – ATPK) 126 str. 4 d. K. V. surašytas už tai, kad jis 2012-09-21, apie 23.10 val., (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį Citroen Jumpy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, nepasirinko tokio greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, jos nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį, vairuodamas transporto priemonę nepakluso policijos pareigūno reikalavimui pasitikrinti ar nėra neblaivus, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 18, 133 p. nuostatas.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla K. V. atžvilgiu nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Šį nutarimą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba (toliau – Institucija) apskundė Kauno apygardos teismui, kuris 2013 m. sausio 9 d. nutartimi skundą tenkino iš dalies - Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutarimą panaikino ir K. V. administracinio teisės pažeidimo bylą grąžino iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Jonavos rajono apylinkės teismas, iš naujo išnagrinėjęs K. V. administracinio teisės pažeidimo bylą, 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu K. V. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., ir nubaudė 2500 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

K. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas neįvertino bylos tyrimo eigoje objektyviai nustatytų aplinkybių ir priėmė iš esmės priešingą sprendimą, nei buvo priimtas pirmas 2012 m. lapkričio 19 d. nutarimas šioje byloje. Minėtame nutarime teisėjui bylos aplinkybės leido padaryti išvadą, jog apelianto kaltė nėra įrodyta ir, kad jo nurodytos aplinkybės dėl galvos traumos ir patirto šoko yra nepaneigtos byloje, ir tuo pagrindu administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta. Šį nutarimą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai apskundus, Kauno apygardos teismas nusprendė perduoti bylą nagrinėti iš naujo ir skirti apelianto atžvilgiu teismo medicininę ekspertizę (ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizę). Šioje ekspertizėje K. V. dalyvavo, tačiau ekspertai negalėjo pateikti konkrečių išvadų dėl jo sveikatos būklės, bet jie ir nepaneigė apelianto nurodomų aplinkybių dėl jo sveikatos. Dalyvauti tolesniame sveikatos tikrinime jis negali, nes yra vaiko priežiūros atostogose ir vienam mėnesiui neturi jokios galimybės palikti savo trečiąjį vaiką. K. V. nuomone, nors byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių priimti teisingą sprendimą, tačiau skundžiamu nutarimu jis buvo pripažintas kaltu nepagrįstai. Teismas, vertindamas administracinio teisės pažeidimo byloje duotus liudytojų parodymus, savaip juos interpretuoja, dėstydamas, jog liudytojas A. T. neužfiksavo stiklo įtrūkimo. Taip pat teismas nepagrįstai nurodo, jog nenustatyta nuotraukų padarymo data, tačiau iš apelianto parodymų yra aišku, jog nuotraukos darytos atsiimant automobilį iš saugojimo aikštelės, o liudytojas A. T. yra parodęs, jog suskilusį stiklą pastebėjo nukraunant automobilį nuo tralo saugojimo aikštelėje, todėl, akivaizdu, jog jau iki apeliantui atsiimant automobilį iš saugojimo aikštelės, stiklas buvo įtrūkęs. Be to, policijos pareigūno parodymai, jog stiklas tyčia įskeltas po įvykio, niekuo nepagrįsti.

Skunde taip pat nesutinkama su tuo, jog apylinkės teismui nustatyti vairavimo faktą užteko vien to, kad K. V. sėdėjo už vairo, o automobilis buvo stumiamas. Apeliantas yra įsitikinęs, jog negalima remtis nutarime nurodomomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. N1-413/2007, Nr. N5-307-2007, kadangi pagal liudytojų M. S., V. V. ir E. P. parodymus nustatyta, jog K. V. sėdėjo keleivio vietoje ir tik jų buvo paprašytas persėsti į vairuotojo vietą tuo tikslu, kad jie išstumtų automobilį. Jo įsitikinimu, policijos pareigūnai turėjo tinkamai įvertinti situaciją, vietoje apklausti buvusius liudytojus ir sužinoję, kad jis sėdėjo keleivio vietoje, kad liudytojai pastebėjo suskilusį stiklą, turėdami didelę patirtį, būtų tikrai supratę, kad dėl galvos traumos K. V. galėjo neadekvačiai elgtis, būtų iškvietę pirmąją medicininę pagalbą, o gal ir patys jį pristatę į artimiausią priėmimo skyrių, kur jam būtų buvę atlikti reikiami tyrimai ir tuo pačiu paimtas kraujas galimam neblaivumui nustatyti. Todėl teigti, jog atsisakymas tikrintis blaivumą įvykio vietoje buvo tyčinis, negalima, nes nepaneigta aplinkybė, jog dėl patirtos traumos į automobilio stiklą, o galbūt ir dėl ankstesnių K. V. patirtų galvos traumų, apeliantas patyrė šoką ir nevalingai atsisakė tikrintis neblaivumą. Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, administracinėje byloje Nr. N5-393/2007 nurodyta, kad vairuotojo būsena, dėl kurios jis paprasčiausiai nesugeba atlikti būtinų tikrinimui veiksmų, nelaikytina neblaivumo (girtumo) patikrinimo vengimu, o sudaro pagrindą vertinti, kad nėra objektyvios galimybės vairuotojo patikrinti, ir pagal Neblaivumo nustatymo taisyklių 5 punktą sudaro pagrindą tokį vairuotoją pristatyti medicininei apžiūrai. Kadangi pareigūnai netinkamai įvertino įvykio aplinkybes, nepaėmė iš įvykio vietoje buvusių asmenų paaiškinimų, todėl neturėdami tinkamos informacijos netiksliai vertino situaciją, dėl ko apeliantui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, vietoj to, kad jis būtų pristatytas į artimiausią gydymo įstaigą. Apeliantas mano, kad esant šioms nenuneigtoms aplinkybėms, administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta ATPK 250 str. 1 p. pagrindu.

Institucija atsiliepimu į K. V. apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Jonavos rajono apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad administracinis teisės pažeidimas yra įrodytas administracinio teisės pažeidimo protokolu, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, paaiškinimais, taip pat liudytojų parodymais, duotais teismo posėdžio metu. Policijos pareigūnai M. Z., P. S. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad automobilį, kuriame K. V. buvo už vairo, stūmė trys asmenys, automobilis judėjo. Kai buvo norima alkotesteriu patikrinti jo girtumą, jis tai daryti atsisakė, sakydamas, kad automobilį vairavo ne jis. Pareigūnas patvirtino, kad K. V. veide sužalojimų nebuvo. Pažymėtina, kad jokie apelianto galvos sužalojimai dėl galimai 2012-09-21 patirtos galvos traumos medicininiuose dokumentuose neužfiksuoti. Liudytojas P. S. parodė, kad K. V. kalbėjo nerišliai, nuo jo sklido alkoholio kvapas, elgėsi priešiškai, teigė, kad dirba Norvegijoje, turės pinigų pasamdyti advokatą. Minėti policijos pareigūnai patvirtino, kad vairuotojas atsisakė pasitikrinti blaivumą, t. y. vengė neblaivumo patikrinimo. Institucijos nuomone, apelianto elgesys po įvykio, jo skirtingi paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių turi būti vertinami kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės.

K. V. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje surinktų įrodymų visuma įrodyta, jog K. V. padarė ATPK 126 str. 4 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus įrodymus ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde K. V. ginčija įvykio aplinkybes bei įrodymų vertinimą, nurodo, kad automobilio nevairavo, tik sėdėjo vairuotojo vietoje, kuomet automobilis buvo stumiamas, neigia buvęs neblaivus. Šios apelianto dėstomos aplinkybės yra motyvuotai paneigtos skundžiamame nutarime. Apylinkės teismas teisingai įvertino ir pagrįstai faktinėms aplinkybėms nustatyti bei K. V. kaltę įrodyti rėmėsi liudytojų - policijos pareigūnų M. Z., P. S., R. K. ir K. G., parodymais. Patrulio M. Z. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad patikrinus nuo kelio nuvažiavusį automobilį, kurį stūmė trys jaunuoliai, prie jo vairo sėdėjęs K. V. pateikė vairuotojo pažymėjimą ir automobilio dokumentus. Įtaręs vairuotojo neblaivumą, patrulis pareikalavo pasitikrinti neblaivumą, K. V. neneigė vartojęs alkoholį ir dėl to nesuvaldęs automobilio, bet atsisakė pūsti į alkotesterį. Analogiškas aplinkybes tarnybiniame pranešime nurodė ir patrulis P. S.. Šie liudytojai iš karto po eismo įvykio surašytuose tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes patvirtino ir apklausiami teismo posėdyje. Policijos pareigūnai  R. K. ir K. G. teisme parodė, kad dirbo kitame ekipaže ir matė, kaip M. Z. ir P. S. tarnybiniame automobilyje sėdėjo K. V., iš automobilio sklido alkoholio kvapas. Šių asmenų dėstomos įvykio aplinkybės tyrimo metu ir per bylos nagrinėjimą teisme buvo nurodomos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai, todėl teismas netikėti policijos pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis neturi pagrindo. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių minėti pareigūnai būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto pažeidimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus.

Apylinkės teismo patikimai nustatytos aplinkybės, kad, atvykus policijos pareigūnams, prie automobilio vairo sėdėjo K. V. ir automobilis, stumiamas M. S., V. V. ir E. P., judėjo atbuline eiga, nėra ginčijamos nei apelianto, nei automobilį stūmusių asmenų. Apeliantas nesutinka tik su tuo, jog jo veiksmai, sėdint prie stumiamo automobilio vairo, skundžiamame nutarime įvertinti kaip automobilio vairavimas. Tačiau Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 61 p. numatyta, kad transporto priemonės vairavimas – tai asmens, esančio transporto priemonėje ar ant jos, veiksmai, kuriais valdoma judanti transporto priemonė. Pagal susiformavusią teismų praktiką, vairavimo, esant vairuotojui neblaiviam, veika taip pat nesiejama su nuvažiuotu atstumu, o šios normos taikymui pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-696/2012, Nr. N1-413/2007, N5-307-2007). Todėl apelianto nurodomi teiginiai, kad jis tik sėdėjo vairuotojo vietoje, automobilio nevairavo, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje, K. V. sėdint prie automobilio vairo, automobilis judėjo.

K. V., neigdamas aplinkybes dėl vengimo tikrintis girtumą, nurodė, kad dėl eismo įvykio metu patirtos traumos neprisimena, ką kalbėjo su policijos pareigūnais ir kaip atsisakė tikrintis alkotesteriu. Tačiau byloje nėra nustatytas K. V. eismo įvykio metu patirtos galvos traumos faktas ir apelianto keliama versija dėl patirtos traumos, trenkiant galvą į automobilio priekinį stiklą, apygardos teismas netiki. Nors liudytojai M. S., V. V., E. P. ir parodė, kad jie 2012-09-21 matė suskilusį automobilio stiklą bei sužalojimą ant K. V. galvos, tačiau pirminėje bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie apelianto sužalojimus ar automobilio sugadinimus. Teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai teigė, kad apeliantas nebuvo sužalotas, jie nepastebėjo ir priekinio stiklo dūžio, kuris transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte taip pat neužfiksuotas (b. l. 7). Iš K. V. byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad nuotraukose užfiksuotas stiklo dūžis, tariamai atsiradęs jam atsitrenkus galva, yra didelis ir aiškiai matomas, ir, apygardos teismo nuomone, turėjęs atsirasti dėl stipraus smūgio. Todėl sunkiai tikėtina, kad policijos pareigūnai, bendravę su apeliantu savo automobilyje rašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, galėjo nepastebėti po tokio smūgio atsiradusio sužalojimo apelianto kaktos srityje. Pastebėtina ir tai, kad į medikus K. V. kreipėsi tik praėjus 4 dienoms po eismo įvykio, medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuoti jokie po eismo įvykio apelianto patirti galvos sužalojimai, galvos trauma diagnozuota iš nukentėjusiojo apibūdintų simptomų (b. l. 81-89). Specialisto išvadoje nustatyta, kad apelianto sveikatos sutrikimai prasidėjo prieš 8 metus, todėl tai nei patvirtina, nei paneigia apelianto dėstomų aplinkybių dėl patirtos galvos traumos eismo įvykio metu (b. l. 114-115). Taigi pagrindo teigti, kad apeliantas nesutiko tikrintis girtumo dėl galvos traumos sukeltos būsenos, nėra, priešingai, policijos pareigūnai aiškiai nurodė, kad K. V. išreiškė savo valią nesitikrinti, jokių aplinkybių dėl savo sveikatos būklės neminėdamas (b. l. 4, 5).

Pabrėžtina, kad ATPK 126 str. 4 d. numatyto pažeidimo veikos požymius sudaro neblaivumo patikrinimo vengimas, t. y. tie atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N1-1185/2007, Nr. N63-1992/2010). Byloje esantis patikros sertifikatas Nr. 1129659 patvirtina, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudojamas alkotesteris Alcotest 6810 įvykio metu buvo tinkamas naudoti (b. l. 3). Jokių kitų kliūčių patikrinti apelianto girtumą byloje nenustatyta. Apeliaciniame skunde K. V. taip pat nepagrįstai teigia, kad policijos pareigūnai privalėjo jį pristatyti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Pagal Neblaivumo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (toliau – ir Taisyklės), 5 p., policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą privalo pristatyti vairuotoją, įtariamą esant neblaivų, tik jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Visais kitais atvejais policijos pareigūnų pareiga pristatyti transporto priemonės vairuotoją į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros neatsiranda. Tokiu atveju, jei asmuo nesutinka tikrintis, atsisako medicininės apžiūros ar nesutinka su medicininės apžiūros, atliktos policijos, Inspekcijos, ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų įgaliotų subjektų siuntimu, rezultatais, jis gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą (Taisyklių 27 punktas). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Taisyklių nuostatas, yra konstatavęs, jog tai, kad Taisyklių 27 punktas asmeniui suteikia teisę nesutikus tikrintis, pačiam kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašant jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą, nepaneigia Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, taip pat Kelių eismo taisyklių ir Taisyklėse įtvirtintos vairuotojo pareigos policijos pareigūnų reikalavimu pasitikrinti neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą ir nešalina jo administracinės atsakomybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N5-393/2007; N444-1686/2009).

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esančius byloje, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas administracinio teisės pažeidimo nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, todėl skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą K. V. atžvilgiu nutraukti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi ATPK 30212 str. 1 d. 1 p., teisėja

n u t a r i a :

Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą palikti nepakeistą ir K. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėja              Jūratė Jakubonienė