Administracinė byla Nr. I-1847-426/2013

                                           Proceso Nr. 3-61-3-03390-2012-3                            Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74.

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant pareiškėjui R. L., jo atstovui advokatui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

A. L. kreipėsi į teismą su skundu kuriame prašė: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012-12-12 sprendimą Nr. 1D-8499(11); 2) priteisti pareiškėjui nuo 2010-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos apskaičiuotą neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti Ministeriją mokėti pareiškėjui 1 063,39 Lt dydžio pensiją; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–11). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad jam Ministerijos sprendimu buvo paskirta               703,39 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. Tačiau atsakovė, vadovaudamasi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 str. ir 5 str., nuo     2010-01-01 neteisėtai mokėjo tik pensijos dalį. Tokiu būdu yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, ribojama teisė gauti visą paskirtą pensiją.

Pažymi, kad 2012-12-05 kreipėsi į Ministeriją su prašymu išmokėti jam priklausančią valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką, tačiau Ministerija prašymą atmetė. Pareiškėjas nurodo, kad toks sprendimas yra nepagrįstas, vertintinas kaip biurokratiniu atsirašinėjimas

Pareiškėjas savo reikalavimus pagrindžia Konstitucinio teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Pabrėžė, kad Konstitucinis teismas     2013-02-06 nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos, pagal kurias buvo perskaičiuojama pareiškėjo valstybinė pensija, yra prieštaraujančios Konstitucijai, tačiau Ministerija į ši nutarimą neatsižvelgė. Mano, kad jo atžvilgiu Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str. taikymas buvo neteisėtas ir dėl to jam susidarė valstybinės pensijos nepriemoka, kurią ir prašo priteisti.

Nurodo, kad iš dėl pensijos neteisėto sumažinimo patyrė didelį stresą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Patvirtino, kad minėtais veiksmais jam padaryta         2 000 Lt neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės.

Atsakovė Ministerija, atstovaujanti ir atsakovę Lietuvos valstybę, teismui pateiktame atsiliepime nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 19–20). Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, mokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o nuo 2012-09-01, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, mokėjo pareiškėjui tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. perskaičiuotą valstybinę pensiją. Taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis teismas 2012-02-06 nutarimas taikytinas tik tiems teisiniams santykiams, kurie susiklosto po šio nutarimo įsigaliojimo. T. M. sprendimai, atitiko galiojančių teisės aktų nuostatas, t. y. atsakovė veikė teisėtai.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad Ministerijos 2002-06-20 sprendimu R. L. buvo paskirta  703,39 Lt dydžio pensija, kuri nuo 2010-01-01 buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., 5 str. 1 d. nuostatomis (b. l. 13, 23).

R. L. 2011-04-15 kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą su prašymu išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų taikymo (b. l. 24). Sveikatos priežiūros tarnybos 2011-05-16 sprendimu Nr. 11PP(P)-2045 pareiškėjo prašymas netenkintas (b. l. 25). Ministerija, išnagrinėjusi R. L. 2012-12-03 skundą, kuriuo buvo prašoma išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, 2012-12-12 sprendimu Nr. 1D-8499 (11) išaiškino, kad pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 12).

Sveikatos priežiūros tarnybos 2012-12-10 pateikta pažyma Nr. 11D (P)-6051 patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010-01-01 iki 2012-10-31 buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str. nuostatomis (b. l. 13). Iš šio dokumento matyti, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų taikymo nuo o2010-01-01 iki 2010-04-31 pareiškėjui buvo neišmokėta 800,67 Lt pensijos dalis (3 034,01 Lt – 2 233,34 Lt = 800,67 Lt).

Byloje spręstinas ginčas dėl R. L. skundo reikalavimų, panaikinti Ministerijos 2012-12-12  sprendimą, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010-01-01 neišmokėtas pensijos dalį, įpareigoti Ministeriją mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pensiją bei priteisti 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumo bei teisėtumo.

Iš byloje esančių įrodymų ir ginčo šalių teismui išdėstytos pozicijos matyti, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., 5 str. 1 d. nuostatomis (b. l. 13, 23).

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010-01-01. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos sumažintos daugiau nei valstybinių pensijų gavėjams, nedirbantiems jokio darbo, vien dėl to, kad šie asmenys dirbo tam tikrą darbą.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, kuris “Valstybės žiniose” buvo paskelbtas           2012-09-21, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pagal Konstitucijos 107 str., Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ginčo atveju atsižvelgtina į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, kurioje atitinkamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po pareiškėjo kreipimosi į teismą, tačiau prieš teismui priimant sprendimą byloje. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad, skiriant pareiškėjai pensiją, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 2 d. galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Tačiau, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjos atžvilgiu atsakovo priimtas sprendimas dėl pensijos dydžio iki 2003-7-04 Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nebuvo įvykdytas, nes tam momentui galutinio sprendimo dar nebuvo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004-05-04 sprendimas adm. b. Nr. A10-57/2004, 2004-06-08 sprendimas adm. b. Nr. A7-55-04 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus  išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjas, gindamas savo teises, kreipėsi nepraleidęs įstatyme nustatytų terminų, o atsakovė Ministerija pareiškėjo prašymą išnagrinėjo, laikytina, jog sprendimas perskaičiuoti pensiją nėra galutinis, todėl neįvykdytas. Taip pat pripažintina, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d., pareiškėjui mokėtina pensija buvo apskaičiuojama neteisėtai. 

R. L. prašo priteisti neišmokėtos pensijos dalį nuo 2010-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str. nuostatų taikymo. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime konstatavo, kad  Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo skundas toje dalyje, kurioje prašoma priteisti pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. perskaičiuotos ir neišmokėtos pensijos dalį yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Byloje esatys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo nuo 2010-01-01 iki 2010-04-31 buvo neišmokėta 800,67 Lt pensijos dalis (3 034,01 Lt – 2 233,34 Lt = 800,67 Lt). Taigi, pareiškėjo prašymas dėl šios pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas.

Nagrinėjamo ginčo atveju atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo          2013-03-12 nutartyje (adm. b. Nr. A552-519/2013) pateiktus išaiškinimus. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad dėl neišmokėtos pensijos dalies teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Tokiu būdu, turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Remdamasi minėtais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina  iš Lietuvos valstybės.

Vadovaujantis minėtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais ir atsižvelgus į tai, kad R. L. 800,67 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo, skundo reikalavimas dėl pensijos dalies priteisimo tenkintinas ir neteisėtai neišmokėta pensijos suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Kaip minėta, Konstitucinis teismas 2102-02-06 nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Pagal Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. 2 p., šio įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos galioja iki 2013-12-31. Taigi, pareiškėjui mokėtina pensija pagrįstai apskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatomis. Atsižvelgus į tai, skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovę mokėti visą pareiškėjui paskirtą pensiją, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Ministerijos 2012-12-12 sprendimo panaikinimo pagrįstumą, pažymėtina, kad Konstitucinio teismo 2012-02-06 nutarimas buvo paskelbtas 2012-09-21. Atsižvelgus į tai, o taip pat į minėtame Konstitucinio teismo 2012-02-06 nutarime pateiktus išaiškinimus, pripažintina, kad Ministerija, gavusi pareiškėjo 2012-12-03 prašymą dėl pensijos nepriemokos, neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad Ministerijos 2012-12-12 sprendimas toje dalyje, kurioje atsisakoma pareiškėjui išmokėti pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nelaikytini pagrįstas ir teisėtas, todėl naikintinas.

Vertinant R. L. reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės  2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumą bei teisėtumą yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-23 nutartyje pateikti išaiškinimai (adm. b. Nr. A552-2747/2012). Minėtoje nutartyje teismas, spręsdamas iš esmės analogiško pobūdžio ginčą, pažymėjo, kad tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Civiliniame kodekse nėra įsakmiai nurodyta, kad pensijų mokėjimo teisiniams santykiams yra taikomos kurios nors šio kodekso normos. Ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti pritaikytos pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti jo prašomą neturtinę žalą.

Atsižvelgus į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, pareiškėjo skundo reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėjas prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis,  kurios naudai priimtas sprendimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo pabaigos detalių apskaičiavimų, pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidas, teismui nepateikė.

Todėl, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje gali būti išspręstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. nustatyta tvarka po šio sprendimo įsiteisėjimo (2011-09-05 sprendimas adm. b. Nr. A62–1367/2011 ir kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 4 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjo R. L. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012-12-12 sprendimą Nr. 1D-8499(11), toje dalyje, kurioje atsisakyta R. L. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui R. L. nuo 2010-01-01 iki 2012-04-31 neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 800,67 Lt (aštuonis šimtus litų 67 ct), susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas.

Likusią skundo reikalavimų dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                    Gintaras Dzedulionis                                         

Rūta Miliuvienė

Margarita Stambrauskaitė