Civilinė byla Nr. e2S-1339-555/2024

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01199-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.4.4.2; 3.1.18.2.13; 3.3.2.4; 3.4.1.1

                                            (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 29 d. 

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, veikdamas Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. J. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3895-1086/2024 pagal ieškovės M. J. ieškinį atsakovui S. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė M. J. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama pakeisti (duomenys neskelbtini) teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nepilnamečio sūnaus O. M. nustatytą gyvenamąją vietą su tėvu S. M. ir nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, pagal ieškovės gyvenamąją vietą, nustatyti nepilnamečio sūnaus bendravimo su tėvu S. M. tvarką ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimų vykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolio M. M. vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymą iki tol, kol įsiteisės procesinis dokumentas šioje civilinėje byloje. Ieškovė nurodė, jog antstolio M. M. kontoroje yra užvesta vykdomoji byla (duomenys neskelbtini) teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagrindu, kuriuo nepilnamečio sūnaus nustatyta gyvenamoji vieta su tėvu-atsakovu S. M.. Nepilnamečio sūnaus prievartinis paėmimas iš ieškovės būtų sūnui nepataisoma trauma. Šiuo atveju vykdymo procesas vyksta ne dėl piniginių išieškojimų, o dėl priverstinio vaiko paėmimo iš motinos ir išvežimo į užsienio valstybę. Ši procesinė teisės norma gali būti taikoma, pritaikant laikinąją apsaugos priemonę ir sustabdant antstolio vykdomosios bylos vykdymą iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Plungės apylinkės teismas 2024 m. birželio 18 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

4.       Teismas pažymėjo, kad sprendimo vykdymo stadijoje dėl vykdymo veiksmų laikino sustabdymo privalomuoju ar dispozityviuoju pagrindu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 625 straipsnyje ar CPK 626 straipsnyje nustatyta tvarka jau sprendžia antstolis, kuris tokius vykdymo veiksmus atlieka, o ne bylą išnagrinėjęs ar nagrinėjantis teismas, todėl ieškovė, turėdama svarių argumentų, gali pasinaudoti šia tvarka kaip vykdymo proceso dalyviui suteikta teise kreiptis į antstolį su atitinkamu prašymu. Kadangi įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems be išimties asmenims, valstybės ir savivaldybės institucijoms (CPK 18 straipsnis), pačiame įstatyme tiesiogiai yra įtvirtintos kelios išimtys, kuomet gali būti sustabdytas jau įsiteisėjusio procesinio sprendimo vykdymas, teismas sprendė, kad ieškovės procesinio prašymo pobūdis nesudaro pagrindo išplėsti nurodytų išimčių sąrašą, todėl šioje proceso stadijoje prašomos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai  

5.       Atskiruoju skundu ieškovė M. J. prašo Plungės apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Vykdomojoje byloje yra siekiama prievartos būdu, neatsižvelgiant į mažamečio sūnaus O. M. ir jo tėvo S. M. emocinio, psichologinio ryšio nebuvimą, mažametį vaiką paimti iš motinos ir perduoti tėvui. Prie ieškinio yra pateikta daug rašytinių įrodymų apie tai, kad mažametis sūnus nuo 2022 m. birželio 16 d. gyvena su savo motina (ieškove), (duomenys neskelbtini). Nuo 2022 m. birželio 16 d., kai ieškovė su sūnumi grįžo gyventi į (duomenys neskelbtini), mažamečio sūnaus tėvas užblokavo jos telefoną, nebendrauja nei su ja, nei su mažamečiu vaiku. Per dvejus nebendravimo su tėvu metus, mažametis sūnus jau tėvo nepažįsta visiškai, jo neprisimena ir siekiant, kad mažametis vaikas pradėtų su tėvu bendrauti, kad atsinaujintų tėvo ir sūnaus emocinis ir psichologinis ryšys, yra būtina tėvui pradėti bendrauti su sūnumi. Ieškovė netrukdo tėvui bendrauti su sūnumi, tačiau to nenori vaiko tėvas, tik siekia vaiką prievartos būdu paimti iš jos. Nuo 2022 m. birželio 16 d. mažamečio sūnaus tėvas ne tik nebendravo su mažamečiu sūnumi, bet ir neteikė materialinio išlaikymo.

5.2.                      Vykdymo procese vyko mediacija, kurios metu visiškai nepaaiškėjo, kaip mažamečio sūnaus tėvas atstatys savo ir sūnaus emocinį ir psichologinį ryšį. Mažamečio sūnaus ir tėvo emocinis ir psichologinis ryšys niekuomet nebuvo tvirtas, nes sūnų augino ieškovė viena. Sūnaus tėvas nuolat būdavo išvykęs darbiniais reikalais, o kai grįždavo į namus, jokio emocinio ir psichologinio ryšio su sūnumi nekūrė. Vienintelis dalykas, kurį darė tėvas, tai duodavo šeimai pragyventi pinigų. Mažamečio sūnaus ir jo tėvo emocinio ir psichologinio ryšio absoliučiam nebuvimui įtaką padarė vaiko tėvas, visus sūnaus auginimo, priežiūros, bendrystės, gydymo klausimus palikęs ieškovės žinioje ir atsiribojęs nuo vaiko auginimo. Ta aplinkybė, kad nuo 2022 m. birželio 16 d. S. M. užblokavo ieškovės telefoną ir nepalaiko jokių ryšių nei su ieškove, nei su mažamečiu sūnumi, parodė mažamečio sūnaus tėvo ambicijas ir siekį kenkti ieškovei, pasinaudojant mažamečiu sūnumi.

5.3.                      Šiuo konkrečiu atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir vykdomosios bylos sustabdymas, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, yra neabejotinai būtinas, siekiant apsaugoti mažamečio sūnaus interesus. Mažametis vaikas, vos sulaukęs 5 metų amžiaus, negali būti perduotas tėvui, kurio absoliučiai nepažįsta, negali būti perduotas į mažamečiui vaikui nepažįstamą aplinką, į kitą šalį, kurios kalbos vaikas nėra girdėjęs ir nesupranta. Galiausiai tokio amžiaus vaikas, nuo buvimo motinos įsčiose ir gimimo, visą laiką buvo kartu su ieškove, prie jos yra pripratęs, ją pripažįsta, kaip artimiausią ir svarbiausią jam žmogų, sukuriantį visapusišką saugumo jausmą, todėl prievartos būdu negali būti atskirtas nuo motinos ir perduotas tėvui, kurio nepažįsta. Tai prieštarautų išvardintoms tarptautinės ir nacionalinės teisės normoms ir grubiai pažeistų mažamečio sūnaus interesus.

6.       Atsakovas S. M. pateikė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

6.1.                      Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, tuo tarpu ieškovė atskirajame skunde ne tik kad jų nepaneigė, bet ir išvis dėl jų nepasisakė.

6.2.                      Vykdymo procese antstolis pasitelkė visą komandą specialistų – šeimos konsultantą, psichologą, mediatorių, vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistus, kuriems yra pavesta teikti šeimos konsultanto, psichologo ir mediatoriaus paslaugas šeimai viso proceso metu, tam, kad vykdymo veiksmai kuo labiau atitiktų nepilnamečio vaiko teises ir interesus. Sklandžiam teismo sprendimo įvykdymui buvo nuspręsta pirmiausiai atstatyti atsakovo ryšį su sūnumi. Tam tikslui pasiekti yra vykdomi kassavaitiniai tiek asmeniniai, tiek ir bendri ieškovės ir atsakovo susitikimai su minėtais specialistais, vaiko tėvams yra teikiamos rekomendacijos kaip suprantamai ir atliepiant sūnaus interesus vaikui pristatyti susiklosčiusią situaciją, kaip atsakyti į jam kylančius klausimus, skatinamas ir palaikomas pačių tėvų tarpusavio bendravimas ir bendradarbiavimas; ateityje numatomi atsakovo susitikimai su sūnumi neutralioje aplinkoje. Tai paneigia ieškovės atskirojo skundo teiginius, kad teismo sprendimo vykdymas stabdytinas, kadangi vykdymo procese yra pažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai.

6.3.                      Ta aplinkybė, kad ieškovė teismo sprendimą, kuriuo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, laiko iš principo neteisingu / šiam sprendimui nepritaria ir su juo nesutinka, savaime nesuponuoja tokio sprendimo vykdymo neteisėtumo ir nesudaro pagrindo sustabdyti jo vykdymą.

6.4.                      Ieškovė tikėtinai nepagrindžia savo ieškinio reikalavimų kaip tai yra nurodyta CPK 144 straipsnio 1 dalyje. Byloje yra pareikštas reikalavimas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, kuri buvo nustatyta su tėvu teismo sprendimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.174 straipsnio 4 dalimi, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo pagrindas yra pasikeitusios aplinkybės, dėl kurių vaiko gyvenimas su tuo iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, nebeatitinka vaiko interesų. Vertinant ieškinio argumentus matyti, jog nagrinėjamu atveju pasikeitusios aplinkybės, kaip vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo pagrindas, apskritai neįrodinėjamos. Iš ieškinio argumentų seka, jog ieškovė, kaip jau buvo minėta, (duomenys neskelbtini) teismo sprendimą laiko iš principo neteisingu, šiam sprendimui nepritaria ir nagrinėjamoje byloje iš esmės siekia šio teismo sprendimo peržiūrėjimo, nors reikalavimas teismui reiškiamas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

         Apeliacinės instancijos teismas 

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9.       Atsakovas kartu atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė tokius duomenis: Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 28 d. nutartį, Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 26 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartį, (duomenys neskelbtini) teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą su vertimu į lietuvių kalbą, Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį, 2024 m. sausio 25 d. antstolio patvarkymą, 2024 m. gegužės 14 d. antstolio patvarkymą, paklausimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir šios įmonės atsakymą ir pažymą su vertimu į lietuvių kalbą.

10.       CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

11.       Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

12.       Atsakovas, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikdamas papildomus duomenis (įrodymus), neprašo jų prijungti prie bylos ir nenurodo argumentų, kodėl šie įrodymai negalėjo būti gauti anksčiau ir pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovas taip pat nepagrindė, kokias aplinkybes įrodinės naujai tiekiamomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus pateiktu 2024 m. gegužės 14 d. antstolio patvarkymu bei paklausimui UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir šios įmonės atsakymu, kurie iš esmės yra pateikti siekiant paneigti ieškovės atskirojo argumentus dėl antstolio vykdomojoje byloje atliekamų vykdymo veiksmų. Be to, dalis atsakovo pateiktų įrodymu jau yra byloje arba yra pateikti teismų procesiniai sprendimai, su kuriais teismas gali pats susipažinti ir Lietuvos teismų informacinėje teismų sistemoje LITEKO. Atsižvelgiant į tai, kad 2024 m. gegužės 14 d. antstolio patvarkymas bei paklausimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pateikti kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, siekiant atsikirsti į ieškovės atskirojo skundo argumentus, ieškovė turėjo galimybę su jais susipažinti ir dėl jų pateikti savo nuomonę iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, apeliacinės instancijos teismas juos prijungia prie bylos, tuo tarpu kiti su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai nėra priimami ir nėra vertinami bylos nagrinėjimo iš esmės metu (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas dėl priimtų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.

Dėl ginčo esmės

13.       Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė (apeliantė) M. J. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama pakeisti (duomenys neskelbtini) teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje nepilnamečio sūnaus O. M. nustatytą gyvenamąją vietą su tėvu (atsakovu) S. M. ir nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, pagal ieškovės gyvenamąją vietą, nustatyti nepilnamečio sūnaus bendravimo su atsakovu tvarką ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų vykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolio M. M. vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymą iki tol, kol įsiteisės procesinis dokumentas šioje civilinėje byloje.

14.       Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – vykdymo veiksmų laikino sustabdymo, konstatavęs, kad tokio pobūdžio procesinės priemonės šiuo atveju taikyti nėra pagrindo. Ieškovė, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kurį iš esmės argumentuoja tuo, kad, iki kol šioje byloje bus išnagrinėtas jos pareišktas ieškinys, tolimenis vykdymo veiksmų atlikimas, t. y. prievartinis vaiko paėmimas iš motinos ir perdavimas tėvui, itin pažeistų nepilnamečio vaiko interesus, kadangi atsakovo ir nepilnamečio vaiko emocinis ir psichologinis ryšys yra nutrukęs.

15.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Be to, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

16.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. <...> CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). 

17.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje klausimas dėl nuolatinės šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su juo tvarkos nustatymo bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

18.       Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė (apeliantė) M. J. ir atsakovas S. M. yra nepilnamečio vaiko O. M., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvai. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad šalys yra nutraukusios santuoką, gyvena skyriumi, jų santykiai yra konfliktiški. Šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta (duomenys neskelbtini) teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) su tėvu-atsakovu. Šio sprendimo pagrindu yra išduotas Europos vykdomasis raštas, kuris yra pateiktas vykdyti antstoliui M. M. ir vykdomas vykdomoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju ieškovė, pateikusi ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku nustatymo, minėta, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomosios bylos vykdymą, kurios iš esmės atitinka laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą.

19.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑1045‑370/2015; kt.).

20.       Be to, CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, paprastai taikoma tais atvejais, kai yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 3 dalis), taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais. Todėl įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, priimto kitoje byloje, vykdymo laikinas uždraudimas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą. Privalomumas reiškia, kad teismo sprendime ar kitokiame procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Išieškojimas, vykdant teismo spendimą, gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinimas kitomis priemonėmis negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-614-464/2015).

21.       Taigi ieškovė nagrinėjamu atveju prašo sustabdyti išieškojimo vykdymo veiksmus, kurie yra pradėti kitoje civilinėje byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju, kaip tą pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, būtinybės taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytas laikinąsias apsaugos priemones nėra. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekiama sustabdyti įsiteisėjusio ir priverstine tvarka vykdomo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi, nagrinėjamas atvejis nepatenka į įstatyme ir teismų praktikoje nurodytas išimtis (bylų kategorijas), kurioms esant taikomos tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės (ieškovė neginčija antstolio veiksmų, neginčija vykdomojo dokumento ar kitų asmenų sudaryto sandorio, nesiekia revizuoti įsiteisėjusių teismų sprendimų kasacine tvarka ar atnaujinus procesą). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdomojoje byloje sustabdymas, šiuo atveju nepagrįstai paneigtų įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ją taikyti.

22.       Pažymėtina ir tai, kad, siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas taiko tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaiko priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Iš byloje esančių domenų galima spręsti, kad šalių nepilnametis sūnus vis dar gyvena su ieškove, o vykdomojoje byloje šiuo metu atliekami priverstinio vykdymo veiksmai yra nukreipti išimtinai į nepilnamečio vaiko ir atsakovo emocinio ir psichologinio ryšio stiprinimą. Priešingų duomenų šalys apeliacinės instancijos teismui nėra pateikusios (CPK 178 straipsnis). Esant nurodytam, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, neturi pagrindo daryti išvados, kad šiuo konkrečiu atveju nepritaikius ieškovės prašomų itin riboto taikymo procesinių priemonių – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų / pasidarytų neįmanomas arba būtų akivaizdžiai pažeisti nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai. 

23.       Pažymėtina ir tai, kad pasikeitus aplinkybėms ir esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, ieškovei taip pat nėra užkertamas kelias pakartotinai kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pavyzdžiui, laikinosios nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos / laikinosios bendravimo tvarkos ir pan. nustatymo (CK 3.65 straipsnio 2 dalis).

24.       Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

25.       Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino civilinio proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, ginčijama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės (apeliantės) M. J. atskirasis skundas netenkinamas, o Plungės apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

26.       Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, veikdamas Klaipėdos apygardos teismo vardu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu, 

n u t a r i a :

Plungės apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                        Egidijus Tamašauskas