Baudž. bylos Nr. 1A-38-185/2016

                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00351-2014-2                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.2.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

  N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

     2016 m. gegužės 5 d.

     Panevėžys

                 Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

dalyvaujant:

prokurorui Ričardui Juozainiui,

išteisintajam K. K.,

nuteistajam R. B.,

gynėjams advokatams M. Š., Vytautui Kupcikevičiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Juozainio apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-06 nuosprendžio, kuriuo, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p., K. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 149 str. 3 d., BK 284 str. 1 d. išteisintas neįrodžius, kad padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. R. B. pripažintas kaltu pagal BK 253 str. 1 d. ir jam paskirta vienų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas R. B. laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2014-07-16 iki 2014-09-01. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. ir 8 p., R. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant R. B. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 valandos iki 6 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., R. B. paskirta bausmė subendrinta su 2014-11-27 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., 7 p., 8 p., R. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant R. B. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 22 valandos iki 6 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas bausmės, atliktos pagal 2014-11-27 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendį, laikas. Vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., R. B. pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d., BK 284 str. 1 d. išteisintas neįrodžius, kad padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nepilnametės nukentėjusiosios M. Č. įstatyminės atstovės K. Č. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

R. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu, šaudmenimis, t. y. 2014 m. birželio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, Kauno miesto automobilių turguje iš nenustatyto asmens, neturėdamas leidimo, įgijo pramoninės gamybos (Turkija) 9 mm kalibro, pusiau automatinį dujinj pistoletą „ZORAKI“, mod. 914, numeris panaikintas, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, kuris pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą yra priskiriamas šaunamiesiems C kategorijos ginklams, bei du vienos grupės pramoninės gamybos, 9 mm kalibro dujinius šovinius, kurie pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą yra šaudmenys, skirti šaunamiesiems C kategorijos (dujiniams pistoletams) ginklams, tą pačią dieną juos neteisėtai gabeno į savo namus Pasvalio r., Kraštų k., (duomenys neskelbtini), ir savo namuose neteisėtai įsigytą šaunamąjį ginklą, 2 vnt. šaudmenų neteisėtai laikė, o 2014-07-15 apie 22 valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, neturėdamas tam leidimo, minėtą pusiau automatinį dujinį pistoletą „ZORAKI“, mod. 914, su dviem dujiniais šoviniais neteisėtai nešiojo su savimi, o būtent: A. D. vairuojamu automobiliu „VW SHARAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš savo namų pusiau automatinį dujinį pistoletą „ZORAKI“, mod. 914, du dujinius šovinius atsivežė į Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) kaime esančią R. P. negyvenamą sodybą, jį demonstravo kitų akivaizdoje, po to tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, tą patį šaunamąjį ginklą ir tuos pačius šaudmenis, tuo pačiu automobiliu gabeno į savo namus Pasvalio r., Kraštų k., (duomenys neskelbtini), kuriuose neturėdamas leidimo laikė iki 2014-07-16, 16.24 valandos, kol pusiau automatinį dujinį pistoletą „ZORAKI“, mod. 914, bei du vienos grupės pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinius šovinius kratos metu rado ir paėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato pareigūnai, tokiais savo veiksmais neturėdamas leidimo įgijo, laikė, nešiojo, gabeno pramoninės  gamybos (Turkija) 9 mm kalibro pusiau automatinį dujinį pistoletą „ZORAKI“, mod. 914, bei du vienos grupės pramoninės gamybos, 9 mm kalibro dujinius šovinius.

             K. K. ir R. B. buvo kaltinami tuo, kad 2014-07-15 apie 23 valandą viešoje vietoje, Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k., negyvenamos sodybos, priklausančios R. P., kambaryje, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, veikdami bendrininkų grupe, įžūliu elgesiu, patyčiomis dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų nesilaikymo, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kitų pašalinių asmenų akivaizdoje plūdo, įžūliai elgėsi ir tyčiojosi iš nukentėjusios nepilnametės M. Č., gim. (duomenys neskelbtini), o būtent: R. B. reikalaujant su juo lytiškai santykiauti, o nukentėjusiajai nesutikus, siekiant įbauginti nukentėjusiąją M. Č., R. B. rankose demonstruojant šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą „ZORAKI“, mod. 914, iš jo dėtuvės išimant ir vėl įdedant šovinį, po to įrėmus dujinį pistoletą sėdinčiai prie stalo M. Č. į krūtinę ir grasinant ją nušauti, vadinant įžeidžiančiais žodžiais, M. Č. pradėjus verkti ir norint išeiti iš kambario, K. K. ją apkabinus ir neleidus jai atsistoti, reikalaujant sėdėti, po to tęsdami ciniškus ir įžūlius veiksmus – K. K. paėmus nukentėjusiąją M. Č. ant rankų, užkėlus ir paguldžius ją ant stalo, užšokus ant jos, apžergus ir užgulus nukentėjusiąją, R. B. užlaužus M. Č. rankas, K. K. prieš jos valią bučiuojant nukentėjusiajai krūtinę, taip bendrais veiksmais atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis, pasikėsino prieš jos valią išžaginti nepilnametę M. Č., tačiau nusikalstamos veikos baigti negalėjo dėl priežaščių, nepriklausančių nuo jų valios, nes į patalpas užėjo nukentėjusiosios M. Č. mama K. Č. ir nutraukė jų veiksmus, tokiais veiksmais pasikėsino išžaginti nepilnametę M. Č. bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-06 nuosprendžio dalį, kuria K. K. ir R. B. dėl kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d. išteisinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo K. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d., BK 284 str. 1 d. Pripažinti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, kad veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. l d. 1 p.) ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. l d. 9 p.), ir pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. jam paskirti 5 metų laisvės atėmimo bausmę,  pagal BK 284 str. 1 d. – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Paskirtas bausmes subendrinti (BK 63 str. 5 d. l p.) ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams. Į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą kardomajame kalinime – suėmime.

R. B. pripažinti kaltu pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d., BK 284 str. 1 d., ir pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d. jam paskirti 5 metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 284 str. 1 d. – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Paskirtas bausmes subendrinti (BK 63 str. 5 d. l p.) ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., prie paskirtos 5 metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-06 nuosprendžiu pagal BK 253 str. 1 d. paskirtą ir dalinio bausmių sudėjimo būdu su 2014-11-27 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme subendrintą bausmę ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams. Į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą kardomajame suėmime.

R. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. l d., padarymą panaikinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo visišką pripažinimą padarius nusikaltimą bei nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. ir 8 p. nuostatų taikymą. R. B. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 str. 1 d. BK 149 str. 3 d., BK 284 str. 1 d., padarymo pripažinti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, kad veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. l d. 1 p.) ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. l d. 9 p.).

Tenkinti civilinės ieškovės K. Č. pareikštą 2896,20 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

              Nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pasisakė ir rėmėsi tik tais K. K. ir R. B. parodymais, kurie juos teisina, be to, jų duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitėsi, o palyginus juos tarpusavyje, jie yra nenuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems bei kitų liudytojų parodymams. Teismas rėmėsi K. K. ir R. B. draugų parodymais, kurie juos keitė ir akivaizdžiai buvo suinteresuoti padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas, nelygindamas ir negretindamas vienų parodymų su kitais parodymais, neišanalizavęs įvykio situacijos ir jo eiliškumo, padarė prieštaringas išvadas, suklydo nustatydamas įvykio seką, todėl, prokuroro nuomone, toks nuosprendis negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas. Teigia, kad nukentėjusioji M. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus apie jos pasikėsinimo išžaginti aplinkybes. Jos parodymus patvirtino liudytojų A. Ž. ir K. Č. parodymai, kurie teismo buvo tik cituojami, pasisakant tik tiek, jog liudytojos tiesiogiai įvykio nematė, dėl ko reikia suprasti, kad dėl šios priežasties jie nevertinami. Tačiau K. Č. buvo įvykio vietoje, matė buvusią situaciją ir apie tai davė nuoseklius parodymus, kurie sutampa su kitų liudytojų, nukentėjusios duotais parodymais, tiesiogiai iš karto po įvykio iš dukros girdėjo jos pasakojimą apie įvykio seką. Teisme nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, kad A. Ž., K. Č., nukentėjusioji M. Č. gali apkalbėti kaltinamuosius ir būti šališkos. Be to, nors K. K. ir R. B. dėl kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d., 284 str. 1 d. savo kaltės nepripažino, tačiau savo parodymuose iš dalies patvirtino kai kurias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Kai kuriuos atliktus veiksmus kaltinamieji nelogiškai paaiškino, kad juos ne taip suprato nukentėjusioji, o teismas tokius jų išgalvotus paaiškinimus, atskyręs nuo kitų įrodymų, vertino kaip teisingus. K. K. pirminiuose parodymuose nurodė, kad jis prie M. iš viso nebuvo prisilietęs, o lietėsi tik tiek, kiek lietėsi kartu sėdėdami. Jos neglostė, nebuvo apkabinęs, nebučiavo, taip pat nelaikė už rankų, nebuvo jos išrengęs, pats taip pat nebuvo nusirengęs. M. Č. pastūmė, nes ji jį apipylė alumi. Teismas šiuos jo parodymus vertino kaip teisingus, papildomai dar remdamasis liudytojo A. D. parodymais. Tačiau aplinkybė, kad K. K. nukentėjusios buvo apipiltas alumi, atsirado tik kaltinamajam duodant parodymus teisme, o liudytojas A. D., teisme pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi, todėl, prokuroro nuomone, šie K. K. parodymai turi būti vertinami kaip jo gynybinė versija. K. K. teisme nurodė, kad po įžeidžiančių žodžių M. pasakė, kad nori namo. Ją apsikabino A. ir paprašė, kad ji dar pabūtų. Po to jis su M. buvo paprastai apsikabinęs, ir tiek, jokių kitų kontaktų nebuvo, tai vyko tiesiog draugiškai. Per tą laiką gal ir pasakė kelis įžeidžiančius žodžius, neprisimena, ar liepė jai pasilikti. Nežino, kodėl ašarojo M.. M. nebuvo ant stalo, ji tik trumpam buvo ant kelių (reikia suprasti, kad ant K. K. kelių). R. B. nurodė, kad jis gal tik juokais nukentėjusiajai pasiūlė „pačiulpti“, dar lyg kažką, buvo gal trys žodžiai ir tiek, tai buvo tik juoko formos „pasisveikinimas“. Jis suduoti jai tikrai nenorėjo. Mano, kad sprigtas (reikia suprasti kaip smurtą) buvo prieš ginklo rodymą. Taigi teismo padaryta išvada, kad R. B. ginklą rodė ir jį demonstravo tik tada, kai M. Č. ir jos mama išėjo iš sodybos, neatitinka net paties R. B. parodymų, kitų liudytojų parodymų ir padarytos nusikalstamos veikos sekos. Be to, teismas neįvertino ir tų aplinkybių, kad nepilnametė M. Č. (kuri jokio supratimo apie ginklus neturi), nemačiusi nebūtų galėjusi atpažinti R. B. ginklo ir nurodyti, kad ginklas buvo užtaisomas šoviniais. Teismas, atmesdamas tą aplinkybę, jog R. B., užlaužęs nukentėjusios rankas, laikė ją prispaudęs, neleisdamas išsilaisvinti, be R. B. parodymų rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos išvada, kad M. Č. kūne išorinių sužalojimų nenustatyta. Tačiau pati nukentėjusioji M. Č. parodė, kad po įvykio sužalota nebuvo, jos rankos buvo sveikos, nors R. jas stipriai ir buvo suspaudęs, į gydytojus nesikreipė. Dėl šios priežasties nukentėjusios nurodyti R. B. veiksmai neprivalomai turėjo suformuoti sužalojimus. Prokuroro nuomone, būtina vertinti ir tai, kad nukentėjusioji nepilnametė M. Č. buvo viena tarp neblaivių, daugiausia jai nepažįstamų, už ją gerokai vyresnių 6–8 vyrų (vieni įeidavo, kiti išeidavo), kurie buvo agresyvūs. R. B. ir K. K. turi kriminalinę praeitį, ne vieną kartą teisti. Šių asmenų agresyvumas buvo stebimas net teismo posėdžio metu, o už nepagarbą teismui R. B. vieno iš posėdžių metu buvo pašalintas iš teismo posėdžio salės. Taigi tiek R. B., tiek K. K. ir jų draugų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, juos atriboti ir išsamiai patikrinti bei sulyginti su kitais įrodymais. Nurodo, kad teismas neapklausė liudytojo A. N., nors prokuroras buvo pareiškęs tokį prašymą jį apklausti. Nors teismas dėjo tam tikras pastangas jį apklausti, tačiau jos buvo formalios, nebuvo išnaudotos visos galimybės jį apklausti, pvz., nuotoliniu būdu ir pan.

Nesutinka su teismo motyvais dėl K. K. ir R. B. išteisinimo pagal BK 284 str. l d., t. y. kad neįrodyta, jog kaltinamieji viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje plūdo, įžūliai elgėsi ir tyčiojosi iš nukentėjusiosios, kad nusikaltimo padarymo vieta – Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k., R. P. priklausanti sodyba, yra negyvenama, todėl ji negali būti laikoma vieša vieta, nes yra privati teritorija. Pažymi, kad teismas, prieštaraudamas padarytai išvadai, kad neįrodyta, jog K. K. ir R. B. viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje plūdo, įžūliai elgėsi ir tyčiojosi iš nukentėjusios, pripažino, kad sodyboje kaltinamieji (K. K., R. B.) triukšmavo, be jų triukšmavo ir kiti joje buvę asmenys, tačiau tokiais veiksmais jie nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos, nesuvokė, jog savo elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, kad tokiais jų veiksmais bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka ir šių padarinių nenorėjo. Padarydamas tokias išvadas teismas nepasisakė ir nevertino kitų liudytojų, pvz., A. Ž. parodymų, kad P. sodyba yra negyvenama. Ji, būdama ant keliuko, girdėjo triukšmą. Priartėjus prie sodybos jai buvo girdėti, kad sodyboje triukšmaujama, girtaujama. Jei asmenys būna sodyboje, įjungia muziką, kuri būna girdėti. Išgirdo riksmą. Girdėjo M. mamą šaukiant. Girdėjo asmenis, svaidantis grasinimais. Išgirdo M. ir K. šaukiant „A., kviesk policiją“. Ji iškvietė policiją. Girdėjo, kaip vienas asmuo šaukė, kad nušaus tą, kuris iškvies policiją. Po to, po kiek laiko išgirdo, kaip M. ir K., šaukdamos bėgo į jos pusę. Triukšmas tęsėsi apie 15 minučių. Kad sodyba, esanti nuo tvenkinio 300–400 metrų, yra negyvenama ir apleista, kad bet kas ten gali užeiti ir ką nori daryti, patvirtino ir A. D., M. Č.. Tiek R. B., tiek ir K. K. yra parodę, kad jau būnant prie vandens iš sodybos buvo girdėti muzika, matė degančią šviesą, nuėjo pažiūrėti, žinojo, kad ten dvi dienas buvo girtaujama. Kaip liudytojas apklaustas sodybos savininkas R. P. taip pat parodė, kad jis buvo pametęs spynos raktą, todėl spyną išplėšė ir po to nesutvarkė. Patvirtino pagarsintus parodymus, kad toje sodyboje nuolat niekas negyvena, joje susirenka draugai „pabaliavoti“. Sodybos durys nerakinamos. Iš A. N. sužinojo, kad B. norėjo išprievartauti M. Č., tačiau atėjo M. motina ir jiems sutrukdė. Kas ten buvo sodyboje, jam neįdomu ir jis nesidomėjo. Prokuroras nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra suformavęs praktiką, jog vieša vieta yra tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu lankosi kiti asmenys, svarbu, kad būtų laisvas priėjimas ir bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltinamojo veiksmų patirs nepatogumų. Esminis kriterijus pripažįstant konkrečią vietą vieša yra nustatymas, ar toje vietoje turi teisę laisvai lankytis kiti asmenys, o ne tokios vietos priklausymas nuosavybės teise. Nors teismas nuosprendžiu pripažino, kad sodyboje kaltinamieji K. K. ir R. B. triukšmavo, tačiau nekonkretizavo, dėl ko ir kaip jie triukšmavo, nevertino K. K. parodymų, kur jis aiškiai parodė, kad žodžiais ėmė tyčiotis iš M., ją įžeidinėjo įvairiais žodžiais, vadino ją „žiurke“, „kale“, ji dėl to buvo supykusi, bet neatsimena, ar verkė. Ką darė tuo metu jo draugai, kiti kartu buvę vaikinai, negali pasakyti, jie tiesiog gėrė alų (pagarsinti parodymai). R. B. yra parodęs, kad M. Č. siūlė „čiulpti“ lytinį organą, liepė dingti. Teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios M. Č. tais parodymais, kurie yra palankūs kaltinamiesiems, kad ji neprisimena, ar ją vadino įžeidžiančiais žodžiais, tačiau nepasisakė dėl kitos jos parodymų dalies, kad R. B. ją vadino „žertva“, o K. K. užkėlus ir paguldžius ją ant stalo, jam užšokus ant jos, apžergus ir užgulus ją, girdėjo, kaip visi iš jos juokėsi, ji jautėsi blogai, verkė. Šias aplinkybes patvirtino prieš tai cituoti A. Ž. bei K. Č. parodymai. Taigi sujungus visus parodymus į vientisą seką, darytina neginčijama išvada, kad K. K. ir R. B., būdami neblaivūs, veikdami bendrininkų grupe, įžūliu elgesiu, patyčiomis dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų nesilaikymo, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kitų pašalinių asmenų akivaizdoje plūdo, įžūliai elgėsi ir tyčiojosi iš nukentėjusios nepilnametės M. Č., o tęsdami savo nusikalstamus veiksmus vėliau kėsinosi ją išžaginti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai R. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d., padarymo pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis visiškai pripažino padaręs šį nusikaltimą ir dėl jo padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Pažymi, kad pirminėje apklausoje R. B. nurodė, jog įvykio metu nei jis, nei kažkas kitas iš jo draugų jokio šautuvo neturėjo (2 t., b. l. 38–39). Tik vėlesnėje apklausoje ir tik esant papildomiems įrodymams R. B. davė parodymus apie pusiau automatino dujinio pistoleto „ZORAKI“, mod. 914, ir šaudmenų įsigijimo aplinkybes. Todėl atsižvelgiant į tai, teismo pripažinta R. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad jis visiškai pripažino padaręs nusikaltimą ir dėl jo padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), yra neteisėta, todėl turi būti panaikinta. Nurodo, kad R. B. negali būti taikomos ir BK 75 str. nuostatos, nes nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, be to, nėra tam ir sąlygų. Tokia išvada darytina vertinant nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą. R. B. nuteistas už apysunkį baigtą nusikaltimą, anksčiau teistas, ne kartą baustas administracine tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam netaikant realios laisvės atėmimo bausmės. Į visas teismo nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta skiriant laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei BK 253 str. 1 d. sankcijoje numatytas jos vidurkis. Kadangi nuteistojo R. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), nėra pagrindo teigti, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam taikant BK 75 str. nuostatas.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodant, kad K. K. ir R. B. buvo kaltinami ne pasikėsinimu išžaginti nepilnametę M. Č. ir viešosios tvarkos sutrikdymu, o kaltinami tuo, kad pasikėsino seksualiai prievartauti nepilnametę M. Č. bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d., 284 str. 1 d.

Teismo posėdyje prokuroras palaikė apeliacinį skundą ir prašė jame išdėstytais motyvais K. K. bei R. B. pripažinti kaltais pagal BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d., 284 str. 1 d., panaikinti R. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d., padarymo pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo prisipažinimą padarius šią veiką ir nuoširdų gailėjimąsi, netaikyti R. B. BK 75 str. nuostatų ir priteisti civilinį ieškinį, K. K., R. B. ir jų gynėjai prašė palikti išteisinamąjį nuosprendį.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Nagrinėjamu atveju, skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas R. B. pripažino kaltu pagal BK 253 str. 1 d., o jį ir K. K. pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d., 284 str. 1 d., išteisino neįrodžius, kad buvo padarytos šios veikos.

Apeliacinės instancijos teismas apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. 

Apeliaciniu skundu prokuroras, neginčydamas R. B. nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d., nesutinka su K. K. ir R. B. išteisinimu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras, pakeitęs kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, prašė K. K. ir R. B. pripažinti kaltais pagal BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d., 284 str. 1 d. (skundžiamu nuosprendžiu jie buvo išteisinti pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. ir 284 str. 1 d.), taip pat prašė panaikinti R. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d., padarymo pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo prisipažinimą padarius šią veiką ir nuoširdų gailėjimąsi bei netaikyti R. B. BK 75 str. nuostatų, tenkinti K. Č. pareikštą 2896,20 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. 

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas K. K. ir R. B. išteisinimą pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d. motyvavo tuo, kad K. K. ir R. B., tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu vieningai ir nuosekliai teigė, jog jie nesiekė turėti lytinių santykių su nepilnamete nukentėjusiąja M. Č., o duomenų, kurie paneigtų tokius jų parodymus, nėra. Apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, pažymėjo, jog ji pati nuėjo į sodybą, ten vartojo alkoholinius gėrimus ir jautėsi girta, ką patvirtina ir blaivumo testas, iš kurio matyti, kad nukentėjusiajai buvo nustatytas 2,10 promilės girtumas. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad R. B. jai pasiūlė pasimylėti, po ko jai atsisakius, jis demonstravo prieš ją ginklą, įdėdamas ir išimdamas iš jo kulkas, vėliau ginklą pridėdamas jai prie krūtinės, paneigė R. B., kuris parodė, kad jis turėjo ginklą, bet jį rodė tik A. N., ginklą galėjo dar matyti K. K., taip pat pripažino, kad juokų forma galėjo pasiūlyti nukentėjusiajai „pačiulpti“, tačiau ginklo nukentėjusiajai į krūtinę tikrai nebuvo įrėmęs, ką, anot teismo, patvirtina ir liudytojai D. R., A. D., o K. K. parodė, kad ginklą sodyboje buvę asmenys apžiūrėjo po to, kai nukentėjusioji su mama jau buvo išėjusios. Teismo nuomone, tos aplinkybės, kad R. B. buvo įrėmęs nukentėjusiajai M. Č. ginklą į krūtinę, nepatvirtina ir jos motinos K. Č. parodymai, nes šią aplinkybę ji sužinojo iš dukros, pati to nematė. Teismas taip pat atmetė nukentėjusiosios parodymus, kad jai pradėjus verkti ir norint išeiti iš kambario, K. K. ją apkabino, neleido atsistoti, kad vėliau užkėlęs ją ant stalo, apžergęs užgulė, bučiavo prieš jos valią krūtinę, o R. B., užlaužęs jos rankas, jas laikė prispaudęs, neleisdamas nukentėjusiajai išsilaisvinti, taip atimdami nukentėjusiajai galimybę priešintis, motyvuodamas tuo, kad šių aplinkybių nepatvirtino nei kaltinamieji, nei liudytojai, buvę sodybos viduje. Priešingai, kaltinamieji ir kiti liudytojai patvirtino, kad M. Č. būdama sodyboje juokėsi, o verkti ji pradėjo tada, kai į sodybos vidų užėjo jos motina ir ją išsivedė. Teismas K. K. prisipažinimą, kad jis sodybos viduje buvo apkabinęs nukentėjusiąją, vertino kaip draugiškumo gestą, nes ir nukentėjusioji buvo jį apsikabinusi. Teismas nustatė, kad įvykio metu nukentėjusioji buvo ant stalo, bet, kaip parodė K. K., jis paprasčiausiai pastūmė M. Č., nes ji apipylė jį alumi, ką patvirtino ir A. D., o liudytojas D. R. parodė, jog K. K. M. Č. pastūmė, kai ji norėjo išeiti iš už stalo. Teismas nurodė, kad sodyboje buvę liudytojai taip pat nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų, jog K. K., užkėlęs nukentėjusiąją ant stalo ir ją apžergęs, bučiavo jos krūtinę. Teismo nuomone, nenustatyta ir tai, kad M. Č., būnant ant stalo, R. B. laikė užlaužęs jos rankas, nes, kaip parodė liudytojai, tuo metu sodyboje jis jau snūduriavo. Be to, šią aplinkybę paneigia specialisto išvada, iš kurios matyti, jog M. Č. kūne išorinių sužalojimų nenustatyta. Teismas pabrėžė ir tai, kad visą tą laiką, kai buvo sodyboje, nukentėjusioji galėjo laisvai iš jos išeiti, nes sodybos durys buvo nerakinamos. Be to, tiek kaltinamieji, tiek ir kiti sodyboje buvę liudytojai parodė, jog jie visi pradžioje norėjo, kad M. Č. iš sodybos išeitų, nes ji yra nepilnametė, tačiau ji joje pasiliko savo laisva valia. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apylinkės teismas padarė išvadą, kad  K. K. ir R. B. veiksmuose nėra vieno iš būtino jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d., subjektyviosios pusės požymio – tyčios.

K. K. ir R. B. išteisinimą pagal BK 284 str. 1 d. apylinkės teismas motyvavo tuo, kad kaltinimas dėl šios veikos jiems iš esmės buvo grindžiamas vien tik nukentėjusiosios parodymais, jog būnant sodyboje visi joje buvę asmenys iš jos juokėsi. Teismas pažymėjo, kad iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog ji neprisiminė, ar kas nors sodyboje ją vadino įžeidžiančiais žodžiais. Teismas taip pat konstatavo, kad nusikaltimo padarymo vieta negali būti laikoma vieša, nes sodyba yra privati teritorija. Be to, nenustatyta, jog kaltinamųjų veiksmai buvo nukreipti siekiant pažeisti viešąją tvarką ar jų elgesys būtų sukėlęs kitų asmenų neigiamą reakciją, kas leistų konstatuoti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą. Priešingai, sodyboje triukšmavo ne tik kaltinamieji, bet ir visi kiti joje buvę asmenys. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog K. K. ir R. B. veikoje nėra vieno iš būtino nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., subjektyviosios pusės požymio – tyčios.

Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo, jis iš esmės motyvuojamas pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu, teigiama, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik tais bylos įrodymais, kurie teisina K. K. ir R. B., o ne jų visuma. Kolegija su šiais prokuroro skundo argumentais iš dalies sutinka.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismui suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas bei savo procesinį sprendimą grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Tik įvertinus visus įrodymus, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Dėl pasikėsinimo išžaginti ar pasikėsinimo seksualiai prievartauti nepilnametę M. Č.

Susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir byloje esančius įrodymus, taip pat pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą teisėjų kolegija, priešingai nei apylinkės teismas, konstatuoja, jog K. K. ir R. B. atliko jiems kaltinime inkriminuojamus veiksmus (demonstravo prieš nukentėjusiąją šaunamąjį ginklą, vadino ją įžeidžiančiais žodžiais, ją apkabino ir neišleido iš sodybos, ją paėmė, užkėlė ir paguldė ant stalo, apžergė ir užgulė ant jos, per drabužius bučiavo jos krūtinę, laikė jos rankas). Tačiau tai, kad jų veiksmuose nebuvo tyčios išžaginti nepilnametę M. Č., skundžiamame nuosprendyje konstatuota teisingai, todėl jie pagrįstai pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. išteisinti, jiems nepadarius šios veikos. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, taip pat neturi pagrindo K. K. ir R. B. pripažinti kaltais pagal BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d., kaip apeliacinės instancijos teisme pakeistu kaltinimu prašė prokuroras. 

Už išžaginimą pagal BK 149 str. 1 d. atsako tas, kad lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią pavartodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Už seksualinį prievartavimą pagal BK 150 str. 1 d. atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio sąlyčio būdu pavartodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Už kvalifikuotą išžaginimą arba seksualinį prievartavimą, t. y. už šių veikų padarymą veikiant bendrininkų grupe, nepilnamečio ir mažamečio išžaginimą ar seksualinį prievartavimą atsakomybė numatyta atitinkamai BK 149 str. ir BK 150 str. 2, 3 ir 4 dalyse.

BK 149 str. ir 150 str. numatytų nusikaltimų subjektyvioji pusė yra tiesioginė tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus su nukentėjusiu asmeniu prieš jo valią ir to siekia.

Kaip matyti iš bylos duomenų, K. K. ir R. B. su draugais A. D., D. L., D. R., M. S. atvažiavus į Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k. esančią sodybą, joje buvo nukentėjusioji M. Č., D. P., A. N. ir D. V., kuris tuo metu miegojo.

Kaip parodė nukentėjusioji M. Č., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, įvykio metu ji buvo išgėrusi sidro, jautėsi girta. Jiems būnant sodyboje, R. B. turėjo šautuvą, išėmė kulką, po to vėl ją įdėjo. R. B. jai pasiūlė eiti prie užtvankos pasimylėti, tačiau ji pasakė, kad niekur neis, ir viskas. Tuo metu, kai R. B. siūlė jai eiti pasimylėti, jis buvo užlaužęs jos ranką ir laikė prie jos krūtinės pridėjęs šautuvą, po to šautuvą patraukė. Kaip parodė M. Č., ji išsigando, suprato, kad tai realus reikalavimas, apsiverkė, norėjo eiti namo, bet K. K. jos neišleido, ją apsikabino, sakydamas, kad ji sėdėtų. Po to K. K., pakėlęs ją nuo suolo, paguldė ant stalo. Ji spardėsi, o R. B. užlaužė jai ranką. Tada K. K., pats užlipęs ant stalo ir ją apžergęs, per rūbus bučiavo jos krūtinę. Ji suprato, kad R. B. su K. K. kėsinasi ją išžaginti. Jai gulint ant stalo į sodybą jos ieškoti atėjo jos motina K. Č.. Kai atėjo mama, K. K. nulipo nuo jos ir ji su mama pabėgo. R. B. jas vijosi. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais apie jos atžvilgiu atliktus veiksmus kolegija neturi pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Nukentėjusiosios M. Č. įstatyminė atstovė K. Č. (motina) parodė, kad atėjusi į sodybą ieškoti savo dukros pamatė, jog ji guli ant stalo, o ją apžergęs K. K., kartu su R. B. laikydami jos rankas, bučiuoja jos krūtinę. Tai pamačiusi ji K. K. pasakė „ką tu darai?“, o kai priėjo prie R. B., jis ją išplūdo necenzūriniais žodžiais. Kai dukra nulipo nuo stalo, jos išėjo iš sodybos ir sustojo prie šulinio. Tada prie jų bandė prieiti R. B., bet dukra jai pasakė bėgti, nes R. B. turi šautuvą. K. Č. taip pat parodė, kad sodyboje jos dukra gėrė sidrą, o kai norėjo eiti namo, vienas iš vaikinų ją apkabino ir neleido išeiti. Jos dukra matė, kad R. B. turėjo ginklą, jį buvo įrėmęs jai į krūtinę ir reikalavo su juo pasimylėti, tačiau dukra atsisakė tai daryti. Kaip liudytoja apklausta A. Ž. parodė, kad kartu su K. Č. ėjo į sodybą parsivesti jos dukros M. Č.. Ji į pačią sodybą nėjo, o liko stovėti prie kelio, nes K. Č. jos paprašė ten pasilikti ir, jei kas atsitiktų, kviesti policiją. Laukdama prie kelio, po kokių 15 min., išgirdo K. Č. šaukiant „A., kvies policiją“. Ji iškvietė policiją. Liudytoja parodė, kad ji girdėjo, kaip kažkas šaukė, jog „nušaus tą, kas iškvietė policiją“. Kol atvažiavo policijos ekipažas, ji su K. Č. ir jos dukra slėpėsi krūmuose. K. Č. jai papasakojo, kad jos dukrai M. Č. buvo grasinta ginklu ir liepta lipti ant stalo, jos prašė atlikti lytinį aktą. M. Č. ginklu grasino R. B.. Ji (A. Ž.) matė, kad M. Č. buvo susinervinusi. Taigi iš aptartų įrodymų matyti, kad K. Č. buvo atėjusi į įvykio vietą, matė tuo metu buvusią situaciją ir apie tai davė nuoseklius parodymus, kurie sutampa su nukentėjusiosios parodymais, taip pat ji tiesiogiai iš karto po įvykio iš savo dukros M. Č. girdėjo jos pasakojimą apie tai, kas vyko iki jai ateinant į sodybą bei apie tai dar papasakojo A. Ž.. Byloje nėra jokių duomenų, dėl ko M. Č., K. Č. ir A. Ž. turėtų pagrindą apkalbėti K. K. ir R. B., tokių aplinkybių nenurodė ir K. K. su R. B., todėl netikėti jų tarpusavyje ir su kitais bylos įrodymais sutampančiais bei vienas kitą papildančiais parodymais kolegija neturi jokio pagrindo. Tuo tarpu šių A. Ž. ir K. Č. parodymų apylinkės teismas visiškai nevertino, o pasisakė tik tiek, kad jos tiesiogiai įvykio nematė, todėl jų parodymai neįrodo R. B. ir K. K. pirmiau paminėtų inkriminuojamų veiksmų. Be to, pažymėtina, kad ir patys K. K. ir R. B. savo parodymuose pripažino atlikę kai kuriuos veiksmus, t. y. K. K. pripažino, kad sodyboje jis nukentėjusiajai pasakė kelis įžeidžiančius žodžius, taip pat parodė, kad buvo ją draugiškai apkabinęs, kai ji norėjo išeiti namo, kad juoko forma ją pastūmė, kai ji apipylė jį alumi, R. B. nurodė, kad sodyboje jis turėjo ginklą, kurį rodė tik A. N., ginklą dar galėjo matyti ir K. K., kad juoko forma nukentėjusiajai siūlė „pačiulpti“ ir „duoti sprigtą“. Kolegijos nuomone, be pirmiau aptartų įrodymų, nukentėjusiosios M. Č. parodymus iš dalies patvirtina ir A. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis nurodė, jog matė, kaip sodyboje K. K. buvo apsikabinęs M. Č., kad pakėlęs ją nuo suolo paguldė ant stalo ir laikė užgulęs jos rankas, dar prašė R. B. padėti palaikyti rankas, kad M. Č. nepatiko tai, ką darė K. K., ji verkė. Nors teisminio nagrinėjimo metu A. D. parodymai nebuvo nuoseklūs, t. y. jis iš pradžių patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o vėliau savo parodymus patikslino ir parodė, jog K. K. nebuvo užgulęs M. Č. ir nieko jai nedarė, kolegija, įvertinusi jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusiosios duotų parodymų ir kitų bylos įrodymų apimtimi, konstatuoja, jog jie turi įrodomąją vertę. Apylinkės teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir teisme pagarsinti A. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (išnaudojus visas galimybes šio liudytojo apklausti nei apylinkės, nei apygardos teismuose nepavyko, nes jis gyvena užsienyje ir nėra žinomas tikslus jo adresas), kur jis nurodė, jog su draugais į sodybą atvažiavę K. K. ir R. B. įvairiais žodžiais vadino ir įžeidinėjo M. Č., po ko ji ėmė verkti ir norėjo iš sodybos išeiti, tačiau jai buvo liepta sėdėti ir niekur neiti. Liudytojas matė, kaip K. K., paėmęs M. Č., užkėlė ją ant stalo ir pasilenkęs bučiavo jos krūtinę. Taip pat liudytojas parodė, kad R. B. sodyboje turėjo ginklą ir jį demonstravo prieš nukentėjusiąją. Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. A. parodė, kad jis apklausė A. N., kuris dalyvavo (duomenys neskelbtini) kaime negyvenamoje sodyboje vykusiame vakarėlyje. Kokias įvykio aplinkybes A. N. jam nurodė, tokias jis ir užrašė jo apklausos protokole, kurį baigus rašyti A. N. perskaitė ir savo parašu patvirtino, kad jame viskas užrašyta teisingai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad R. B. demonstravo prieš ją šaunamąjį ginklą, apylinkės teismas atmetė, remdamasis R. B. parodymais, kad jis ginklą rodė tik A. N., jį galėjo matyti ir K. K., tačiau ginklo nukentėjusiajai nedemonstravo ir jo jai į krūtinę jis tikrai nebuvo įrėmęs, ką, anot teismo, patvirtina ir liudytojų D. R. bei A. D. parodymai, kad jie, būdami sodybos viduje, jokio ginklo pas R. B. nematė, o K. K. patvirtino, kad ginklą sodyboje buvę asmenys apžiūrėjo tik tuomet, kai M. Č. su mama iš sodybos jau buvo išėjusios. Anot apylinkės teismo, šios M. Č. nurodytos aplinkybės nepatvirtina ir jos motinos K. Č. parodymai, nes apie ginklo demonstravimą jos dukros atžvilgiu ji sužinojo tik iš dukros, pati jokio ginklo nematė, jo nematė ir A. Ž.. Tačiau kolegija pažymi, jog atmesdamas šiuos M. Č. parodymus, apylinkės teismas ne tik neatsižvelgė į liudytojų A. N. parodymus, kuris tiesiogiai matė, kaip sodyboje R. B. demonstravo prieš nukentėjusiąją ginklą, bet ir nevertino to, kad M. Č. (kuri apie ginklus jokio supratimo neturi), realiai nemačiusi R. B. ginklo, jo tikrai nebūtų galėjusi atpažinti ir nurodyti, jog jis buvo užtaisomas šoviniais. Be to, jei nukentėjusiajai R. B. nebūtų demonstravęs ginklo, ji nebūtų liepusi motinai bėgti, sakydama, kad link jų ateinantis R. B. turi ginklą. Todėl netikėti M. Č. parodymais apie tai, kad R. B. sodyboje prieš ją demonstravo šaunamąjį ginklą, kuriuos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, kolegija neturi jokio pagrindo. Darydamas išvadą, kad R. B. nebuvo užlaužęs nukentėjusiosios rankų, apylinkės teismas be jo paties parodymų rėmėsi ir specialisto išvada, kuria nukentėjusiajai jokių sužalojimų nekonstatuota. Tačiau vien ta aplinkybė, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusioji nebuvo sužalota, nepaneigia prieš ją atliktų veiksmų. Be to, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė prokuroras, R. B. veiksmai neprivalomai nukentėjusiajai turėjo suformuoti sužalojimus, nes ir pati nukentėjusioji parodė, kad po įvykio ji sužalota nebuvo, į gydytojus nesikreipė. Išteisindamas K. K. ir R. B. dėl šios veikos, apylinkės teismas taip pat konstatavo, kad nukentėjusioji M. Č., visą tą laiką, kai buvo sodyboje, turėjo galimybę iš sodybos išeiti (durys yra nerakinamos), o be to, pradžioje niekas nenorėjo, kad ji ten būtų, nes ji yra nepilnametė, liepė jai iš sodybos išeiti, tačiau sodyboje ji pasiliko savo laisva valia. Apygardos teismo kolegija pažymi, kad šios aplinkybės niekaip nepaneigia K. K. ir R. B. pirmiau paminėtų veiksmų atlikimo bei nepateisina jų elgesio. Be to, bylos aplinkybės rodo, kad nukentėjusioji iš sodybos neišėjo, nes K. K. jai to padaryti neleido. Taigi kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytus įrodymus, juos sulyginusi bei sugretinusi tarpusavyje, priešingai nei apylinkės teismas, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pakanka objektyvių duomenų pripažinti, jog R. B. ir K. K. atliko jiems kaltinime inkriminuojamus veiksmus – demonstravo prieš nukentėjusiąją šaunamąjį ginklą, vadino ją įžeidžiančiais žodžiais, ją apkabino ir neišleido iš sodybos, ją paėmė, užkėlė ir paguldė ant stalo, apžergė ir užgulė ant jos, per drabužius bučiavo jos krūtinę, laikė jos rankas.

Tačiau kolegija pažymi, kad tam tikrų veiksmų atlikimas savaime nereiškia to, jog K. K. ir R. B. šiuos veiksmus atliko siekdami ir turėdami konkretų tikslą – lytiškai santykiauti ar seksualiai prievartauti nepilnametę M. Č.. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu, turi būti nustatyta nusikaltimo sudėtis, kurią sudaro keturi elementai, t. y. objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Kaip minėta, išžaginimas ar seksualinis prievartavimas padaromi tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus su nukentėjusiu asmeniu prieš jo valią ir to nori. Nusikalstamus K. K. ir R. B. ketinimus, tyčią turi neginčijamai patvirtinti bylos įrodymų visuma. Patys K. K. ir R. B. viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu neigė turėję tikslą ir siekę turėti lytinių santykių su nepilnamete M. Č.. Savo veiksmus K. K. ir R. B. vertino kaip draugiškumo gestą ir pajuokavimą. Taip pat jie abu tvirtino, kad tikrai nebūtų prievartavę merginos prie kitų jiems nepažįstamų žmonių, juolab žinodami jos šeimą ir tai, kad ji yra nepilnametė. Duomenų, kurie paneigtų šiuos K. K. ir R. B. parodymus, byloje nėra.

Vertinant K. K. ir R. B. veiksmus ir jų elgesį viso įvykio metu matyti, kad jie nieko konkretaus nukentėjusiajai nedarė, kad lytiškai su ja santykiautų ar tenkintų seksualinę aistrą. Iš bylos duomenų matyti, kad nei K. K., nei R. B. sodyboje nebuvo apsinuoginę, taip pat nebandė išrenginėti nukentėjusiosios, numauti jai kelnių ar patys jas nusimauti, liepę jai pačiai nusirengti. Tokių aplinkybių nenurodė ir pati nukentėjusioji. Kaip matyti iš M. Č. parodymų, po to, kai R. B. pasiūlė jai eiti prie užtvankos su juo pasimylėti, po ko jai pasakius, kad niekur neis, ir viskas, nei jis, nei K. K. daugiau jai nieko nebesakė, nieko jai nesiūlė, neragino ir nereikalavo su jais lytiškai santykiauti ar tenkinti jų lytinę aistrą. Taip pat, pasak M. Č., kai K. K. per drabužius bučiavo jos krūtinę, jis jai nieko nekalbėjo ir nieko nesakė, daugiau jai nieko nedarė, jos krūtų ir lytinių organų nelietė, jos nenurenginėjo, iš viso jis rankomis jai nieko nedarė ir jos nelietė, pats taip pat nebuvo nusirengęs. Duomenų, kad K. K. ir R. B. būtų nukentėjusiąją iš sodybos kur nors tempę ar reikalavę su jais kur nors eiti arba važiuoti, nėra, pati nukentėjusioji tokių aplinkybių taip pat nenurodė. Taigi paminėtos aplinkybės visiškai neduoda pagrindo teigti, jog K. K. ir R. B. veiksmai pasireiškė tiesiogine tyčia išžaginti ar seksualiai prievartauti nukentėjusiąją. Vien nukentėjusiosios subjektyvus aplinkybių vertinimas ir manymas, jog K. K. ir R. B. norėjo ją išprievartauti, nėra pagrindas juos pripažinti kaltais dėl pasikėsinimo išžaginti ar seksualiai prievartauti, nes tokius nusikalstamus ketinimus turi neginčijamai patvirtinti ir kiti bylos įrodymai. Kolegijos vertinimu, tokių neginčijamų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog K. K. ir R. B. norėjo, siekė ir turėjo tikslą išžaginti ar seksualiai prievartauti nepilnametę M. Č., tačiau nusikalstamų veikų nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes tai padaryti jiems sutrukdė į sodybos patalpas atėjusi nepilnametės motina K. Č., byloje nėra. Akivaizdu, kad K. K. ir R. B. būdami sodyboje su nukentėjusiąją elgėsi netinkamai, tačiau vien tokį jų elgesį priskirti siekiui lytiškai santykiauti ar tenkinti lytinę aistrą su nepilnamete M. Č. nėra pagrindo, juolab kad jie nieko, kas rodytų juos turėjus konkretų tikslą – lytiškai santykiauti ar seksualiai prievartauti nepilnametę M. Č., nedarė. Be to, kolegijos vertinimu, nukentėjusiajai nebuvo jokio pagrindo manyti, jog K. K. ir R. B. siekia su ja lytiškai santykiauti, nes kambaryje buvo daug žmonių, tarp jų ir nukentėjusiosios draugų, kurie neabejotinai nebūtų leidę to padaryti, o duomenų, kad K. K. ir R. B. būtų ėmęsi kokių nors veiksmų tai padaryti nematant ir nežinant kitiems asmenims ar būtų bandę kaip nors paveikti kitus sodyboje buvusius asmenis (būtų jiems grasinę ir pan.), byloje nėra. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, K. K. ir R. B. elgesys reiškėsi prie kitų sodyboje buvusių asmenų, t. y. jie savo veiksmų neslėpė ir juos atliko viešai. Be to, kolegija nemano, jog K. K. ir R. B., kaip jie patys parodė, žinodami M. Č. šeimą ir tai, kad ji yra nepilnametė, būtų norėję ir siekę su ja atlikti prievartinius lytinius santykius, juolab tokioje vietoje, kurioje bet kada galėjo pasirodyti pašaliniai asmenys, ką patvirtino ir pati nukentėjusioji, kad į šią sodybą gali atvažiuoti kas tik nori ir kada tik nori. Tai matyti ir iš K. Č. bei A. Ž. parodymų, kad K. Č. laisvai pateko į sodybos vidų atėjusi ten ieškoti savo dukros. Prokuroras apeliacinės instancijos teisme pakeistu kaltinimu K. K. ir R. B. kaltina pasikėsinimu prieš nukentėjusiosios valią tenkinti lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Kolegija pažymi, kad toks kaltinimas yra nekonkretus, prokuroras kaltinime nenurodė, koks buvo tas kitoks fizinis sąlytis, o baigiamosiose kalbose jis tai bandė susieti su lytinio organo lietimusi prie nukentėjusiosios kūno ir dėl to patirtu lytiniu susijaudinimu. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų tokią seksualinio prievartavimo objektyviąją nusikalstamos veikos pusę, todėl konstatuotina, kad prokuroras tik spėja ir daro prielaidą dėl galimo nusikalstamos veikos būdo, o remiantis prielaidomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas yra įpareigotas išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Priešingai nei savo skunde nurodo prokuroras, tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo išnaudotos visos galimybės galimiems įrodymams surinkti, tačiau abejonių dėl K. K. ir R. B. kaltės pašalinti nepavyko. Todėl darytina išvada, kad jie skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. išteisinti pagrįstai ir naikinti šią išteisinamojo nuosprendžio dalį bei kvalifikuoti jų veiksmus pagal BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d., kaip to apeliacinės instancijos teisme pakeistu kaltinimu prašė prokuroras, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo

Tačiau teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nesutinka su apylinkės teismo motyvais ir  padaryta išvada, kad K. K. ir R. B. veiksmuose nėra jiems inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėties požymių, todėl ši nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas K. K. ir R. B. apkaltinamasis nuosprendis.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. privalo būti įrodyta bei pagrįsta bylos duomenimis – veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdžiu, kilusiais padariniais.

Kaip minėta, vienas iš motyvų išteisinti K. K. ir R. B. dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. buvo tas, kad nusikaltimo padarymo vieta – R. P. priklausanti negyvenama sodyba, Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k., nėra vieša vieta, nes yra privati teritorija.

LAT yra suformavęs praktiką, kad vieša vieta yra tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu lankosi kiti asmenys, svarbu, kad būtų laisvas priėmimas ir bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Esminis kriterijus pripažįstant konkrečią vietą vieša yra nustatymas, ar toje vietoje turi teisę laisvai lankytis kiti asmenys, o ne šios vietos priklausomumas nuosavybės teise.

Kolegijos nuomone, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad įvykio vieta – Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) kaime esanti R. P. negyvenama sodyba visiškai atitinka viešai vietai priskiriamus kriterijus. Kaip liudytojas apklaustas pats sodybos savininkas R. P. parodė, kad jis pametė nuo sodybos durų raktą, todėl išplėšė spyną ir jos nesutvarkė, nuo to laiko sodybos durys yra nerakinamos. Liudytojas patvirtino, kad toje sodyboje nuolat niekas negyvena, joje susirenka draugai „pabaliavoti“. Įvykio metu jo sodyboje nebuvo, jis sodyboje buvo dienos metu ir joje rado A. N., D. V. ir D. P., vartojančius alkoholį. Tuo metu M. Č. nebuvo, bet žino, kad vėliau ji į sodybą buvo atėjusi. Kas ten buvo sodyboje, jam neįdomu ir jis nesidomėjo. Būna, kad draugai į jo sodybą susirenka ir be jo leidimo, apie tai jam nepranešę bei neatsiklausę. Dėl to jis nepyksta ir jiems nieko nesako. Taigi iš R. P. parodymų matyti, kad į jo sodybą bet kada ir bet kuriuo metu gali laisvai patekti ir joje lankytis pašaliniai asmenys. Kad ši sodyba yra negyvenama ir apleista, kad bet kas gali ten užeiti ir ką nori daryti, patvirtino ir nukentėjusioji M. Č.. K. K., R. B., D. R., A. D., M. S., D. L. taip pat parodė, kad dienos metu jiems būnant prie tvenkinio, iš šalia esančios apleistos ir negyvenamos sodybos atėję D. P. ir A. N. juos pakvietė užsukti į sodybą išgerti, sakė, kad jie patys ten bus ir kad toje sodyboje ne pirmą dieną girtauja. Jie iš karto į sodybą nevažiavo, o ten nuvažiavo vėliau. Atvažiavę rado M. Č., A. N., D. P. ir dar vieną nepažįstamą vaikiną, kuris miegojo. Jie visi sodyboje vartojo alkoholį, išskyrus A. D., kuris vairavo automobilį. Kad galima laisvai patekti į sodybos vidų matyti ir iš K. Č. bei A. Ž. parodymų. Taigi iš aptartų įrodymų matyti, kad į minimą sodybą yra laisvas patekimas ir į ją bet kuriuo metu gali laisvai patekti, joje lankytis ir pasirodyti pašaliniai asmenys, kaip ir buvo nagrinėjamu atveju – tiek nukentėjusioji su A. N., D. V. ir D. P., tiek ir K. K. su R. B. bei kitais savo draugais skirtingu metu laisvai pateko į R. P. priklausančią sodybą, o jiems joje būnant, ten ieškoti savo dukros M. Č. atėjo ir jos motina K. Č.. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ši sodyba yra netoli maudyklos, kur atvažiuoja žmonės nusimaudyti, pailsėti, pažaisti tinklinį. Kaip parodė nukentėjusioji, būnant sodyboje galima girdėti, kas vyksta maudykloje. Todėl  šiuo atveju tokios vietos priskyrimas viešai vietai nekelia jokių abejonių.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimu, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 str. 1 d. nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2012). BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstama veika, kuri padaroma negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu, nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai (kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2011, Nr. 2K-381/2013, Nr. 2K-8-696/2015.).

Nagrinėjamu atveju K. K. ir R. B. buvo inkriminuoti du alternatyvūs veikimo būdai viešoje vietoje, t. y. įžūlus elgesys ir patyčios iš nepilnametės M. Č.. 

Kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyvus požymis – įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūrių nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės apribojimas, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis ar leisti laisvalaikį ir pan. Patyčios – tai demonstratyvus ciniškas žmonių orumo žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais, pavyzdžiui, vadinant žmogų žeminančiais žodžiais, atliekant žeidžiančius veiksmus ar rodant atitinkamus gestus, staigiu judesiu apnuoginant kito žmogaus tam tikras kūno vietas, apipilant skysčiu, juokiantis iš invalido, ligonio ar nusenusio žmogaus ir pan.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog K. K. ir R. B. viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, plūdo, įžūliai elgėsi ir tyčiojosi iš nukentėjusiosios M. Č.. Tačiau, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė prokuroras, darydamas tokią išvadą apylinkės teismas rėmėsi išimtinai nukentėjusiosios M. Č. tik ta parodymų dalimi, kuri yra palanki kaltinamiesiems, jog ji neprisimena, ar ją vadino įžeidžiančiais žodžiais, tačiau nepasisakė dėl kitos jos parodymų dalies, kad R. B. ant jos sakė „žertva“, K. K. laikė ją apsikabinęs per nugarą ir neleido iš sodybos išeiti, o po to užkėlęs ir paguldęs ją ant stalo, pats užšokęs ant jos, apžergęs ir užgulęs ją, per rūbus bučiavus jos krūtinę, ji girdėjo, kaip visi iš jos juokėsi, ji jautėsi blogai, verkė. Apylinkės teismas taip pat nevertino paties K. K. parodymų, kur jis nurodė, kad buvo M. Č. draugiškai apkabinęs, kai ji norėjo išeiti namo, kad juoko forma ją pastūmė, kai ji apipylė jį alumi, taip pat pripažino, jog žodžiais tyčiojosi iš M. Č., ją įžeidinėjo, vadino „žiurke“, „kale“, liepė jai iš sodybos dingti, ji dėl to buvo supykusi, bet neatsimena, ar verkė. R. B. taip pat yra parodęs, jog M. Č. juoko forma siūlė „čiulpti“ ir „duoti sprigtą“, liepė jai dingti. Kaip minėta, nukentėjusiosios parodymus apie įvykio aplinkybes iš dalies patvirtino ir A. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis nurodė, jog matė, kaip K. K. buvo apsikabinęs M. Č., kad, pakėlęs ją nuo suolo, paguldė ant stalo ir laikė užgulęs jos rankas, dar prašė R. B. padėti palaikyti rankas, kad M. Č. nepatiko tai, ką darė K. K., ji verkė. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir teisme pagarsinti A. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis nurodė, jog su draugais į sodybą atvažiavę K. K. ir R. B. įvairiais žodžiais vadino ir įžeidinėjo M. Č., po ko ji ėmė verkti ir norėjo iš sodybos išeiti, tačiau jai buvo liepta sėdėti ir niekur neiti. Liudytojas matė, kaip K. K., paėmęs M. Č., užkėlė ją ant stalo ir pasilenkęs bučiavo jos krūtinę. Taip pat liudytojas parodė, kad R. B. sodyboje turėjo ginklą ir jį demonstravo prieš nukentėjusiąją. Iš M. Č. motinos K. Č. parodymų matyti, kad ji, atėjusi į sodybą ieškoti savo dukros, pamatė, jog jos dukra guli ant stalo, o K. K., užlipęs ir apžergęs ją, kartu su R. B. laikydami jos rankas, bučiuoja jos krūtinę. Pasak liudytojos, M. Č. tuo metu verkė. Ji (K. Č.) liepė paleisti jos dukrą, o kai jos išėjo iš sodybos, sušuko prie kelio stovėjusiai A. Ž., kad ji kviestų policiją. Kaip liudytoja apklausta A. Ž. teisme parodė, kad būdama ant kelio girdėjo iš sodybos sklindantį triukšmą, girdėjo, kaip M. Č. motina K. Č. šaukė, o ten buvę asmenys svaidėsi grasinimais. Po kokių 15 min. išgirdo M. Č. ir K. Č. šaukiant „A., kviesk policiją“. Ji iškvietė policiją. Girdėjo, kaip kažkas šaukė, jog „nušaus tą, kas iškvies policiją“. Jos slėpėsi krūmuose, kol atvažiavo policija. Ji matė, kad M. Č. buvo susinervinusi.

Taigi nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad K. K. ir R. B. viešoje vietoje – Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k., R. P. priklausančioje sodyboje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliai elgėsi ir tyčiojosi iš nepilnametės nukentėjusiosios M. Č.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokiu pretekstu neišprovokuoti veiksmai, t. y. šaunamojo ginklo M. Č. atžvilgiu demonstravimas, jos apkabinimas ir neišleidimas iš sodybos, jos paėmimas, užkėlimas ir paguldymas ant stalo, apžergimas ir užgulimas ant jos, jos rankų laikymas ir krūtinės per drabužius bučiavimas, jos vadinimas įvairiais įžeidžiančiais, žeminančiais žodžiais yra K. K. ir R. B. įžūlus, ciniškas, žmogaus orumą žeminantis ir pasityčiojantis iš nukentėjusiosios elgesys. Tokie K. K. ir R. B. veiksmai neabejotinai sukėlė nusikalstamus padarinius – sutrikdė visuomenės rimtį, nes tokiais jų veiksmais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, sutrikdyta nukentėjusiosios ramybė ir poilsis, dėl tokio K. K. ir R. B. elgesio nukentėjusioji jautėsi nemaloniai, pažeminta, iš jos sodyboje buvę asmenys juokėsi, ji patyrė stresą, išgąstį, verkė, toks jų elgesys taip pat šokiravo bei sukėlė pasipiktinimą ir nukentėjusiosios motinai K. Č., kuri atėjusi į sodybą ieškoti savo dukros, tiesiogiai pamatė K. K. ir R. B. atliekamus neteisėtus veiksmus jos dukros atžvilgiu ir iš karto pareikalavo juos nutraukti, jų veiksmais buvo nutrauktas iki tol vykęs ramus asmenų (nukentėjusiosios, A. N., D. V. ir D. P.) susibūrimas, dėl jų veiksmų į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Kolegija sprendžia, kad pagrindine tokių K. K. ir R. B. veiksmų priežastimi buvo jų apsvaigimas nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų bei noras parodyti save aplinkiniams.

Pažymėtina, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltinamo asmens parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, priežastis ir aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą.

Iš nustatytų aplinkybių darytina išvada, jog K. K. ir R. B. suvokė, jog be jų ir nukentėjusiosios sodyboje buvo ir kitų, tarp jų ir jiems nepažįstamų, konflikte nedalyvavusių asmenų, kuriems jų elgesiu gali būti sudaryti nepatogumai, taip pat suvokė, jog sodyboje, į kurią gali bet kas laisvai patekti, gali bet kada pasirodyti kiti asmenys, kaip ir nutiko nagrinėjamu atveju – jiems atliekant nusikalstamus veiksmus, į sodybą ieškoti savo dukros atėjo K. Č., kuri visą tai ir pamatė. Nagrinėjamu atveju, įvykio eiga, K. K. ir R. B. atlikti veiksmai, jų apimtis ir tęstinumas, kitų su jais atvažiavusių asmenų reakcija į jų atliekamus veiksmus (juokėsi iš nukentėjusiosios) rodo, jog jie suvokė savo atliekamų veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad tokiais savo veiksmais neabejotinai pažeidžia viešąją tvarką ir žmonių rimtį, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tarp K. K. ir R. B. būtų buvęs išankstinis susitarimas dėl chuliganiškų veiksmų atlikimo, todėl darytina išvada, jog toks susitarimas kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – pritariant vienas kito veiksmams bei papildant vienas kito veiksmus. Tiek K. K., tiek ir R. B. suprato, jog jie veikia bendrai ir kad dėl jų bendrų veiksmų kilo viešosios tvarkos pažeidimo padarinių, todėl jie laikytini šio nusikaltimo padarymo bendravykdytojai.

Taigi atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes, kolegija laiko įrodyta, kad K. K. ir R. B. 2014-07-15 apie 23 val. viešoje vietoje – Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) kaimo negyvenamos sodybos, priklausančios R. P., kambaryje, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, veikdami bendrininkų grupe, įžūliu elgesiu, patyčiomis dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų nesilaikymo, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kitų pašalinių asmenų akivaizdoje, plūdo, įžūliai elgėsi ir tyčiojosi iš nukentėjusiosios nepilnametės M. Č., gim. (duomenys neskelbtini), taip bendrais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį.

K. K. ir R. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Jų atsakomybę sunkina tai, kad veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio bei narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Skiriant K. K. ir R. B. bausmes taip pat atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumo laipsnį – padarytas tyčinis, baigtas nesunkus nusikaltimas, į jų asmenybes. K. K. praeityje du kartus teistas už analogiškų nusikaltimų, numatytų BK 284 str. 1 d., padarymą, nusikalto teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, į psichoneurologinę ir narkologinę įskaitą neįrašytas, seniūnija charakterizuojančių duomenų apie jį neturi, registruotas Darbo biržoje. R. B. nusikalto būdamas neteistas, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, į psichoneurologinę ir narkologinę įskaitą neįrašytas, nusiskundimų dėl jo elgesio pagal gyvenamąją vietą negauta, jis niekur nedirba, dėl onkologinės ligos jam nustatytas nedarbingumo lygis. Įvertinus šias aplinkybes, K. K. ir R. B. už jų padarytą nusikaltimą skirtinos laisvės atėmimo bausmės, artimesnės straipsnio sankcijoje numatytam vidurkiui.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad R. B. nusikalto būdamas neteistas, kad pagal gyvenamąją vietą nusiskundimų dėl jo elgesio nėra gauta, kad jis yra onkologinis ligonis, o K. K., nors ir nusikalto neišnykus teistumui, tačiau  paskutinį kartą jis buvo teistas 2011-06-10 bauda, kuri buvo pakeista 7 parų areštu, kurį K. K. atliko 2012-09-21, t. y. nusikalto praėjus beveik dvejiems metams po bausmės atlikimo, taip pat įvertinusi tai, kad po aptariamos veikos padarymo yra praėję beveik dveji metai ir byloje nėra duomenų apie tai, jog per šį laikotarpį K. K. ir R. B. būtų padarę naujų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų, taip pat įvertinusi duomenis apie veikos pavojingumą, atsižvelgusi į tai, kad veika nebuvo iš anksto suplanuota, o buvo padaryta spontaniškai, kad jos metu nukentėjusiajai nebuvo padaryta jokių sužalojimųi, kad K. K. ir R. B. pripažino atlikę dalį jiems inkriminuojamų veiksmų, kolegija mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, taikant BK 75 str. nuostatas ir K. K. bei R. B. atidedant paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą. BK 75 str. 2 d. nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Įvertinusi tai, kad K. K. ir R. B. šią veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, kad K. K. ankstesniu nuosprendžiu viešosios tvarkos pažeidimą padarė irgi būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o R. B. atžvilgiu 2014-07-02 buvo priimtas baudžiamasis įsakymas už nedidelio kiekio narkotinės medžiagos disponavimą, kad tiek R. B., tiek ir K. K. už psichoaktyvių medžiagų vartojimą be gydytojo leidimo yra bausti administracine tvarka, o K. K. administracine tvarka dar yra baustas ir už alkoholinių gėrimų vartojimą viešoje vietoje bei kitus teisės pažeidimus, susijusius su alkoholiniu gėrimu vartojimu, kolegija sprendžia, kad K. K. ir R. B., atidėjus bausmės vykdymą, be kitų BK 75 str. 2 d. 6, 7, 8 p. numatytų pareigų skirtina ir šio straipsnio 10 p. numatyta pareiga, draudžianti vartoti psichiką veikiančias medžiagas, kuri kartu su kitomis pareigomis ribos jų elgesį, skatins laikytis įstatymų ateityje ir sudarys prielaidas siekti kitų BK 41 str. 2 d. nustatytų tikslų. Atsižvelgus į tai, atitinkamai prokuroro skundo prašymas dėl BK 75 str. nuostatų taikymo panaikinimo R. B. atmetamas.

R. B. pagal BK 284 str. 1 d. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., subendrinama su skundžiamu nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d., padarymą paskirta bausme, o subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., subendrinama su ankstesniu Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014-11-27 nuosprendžiu paskirta bausme.

Į K. K. paskirtos bausmės laiką įskaitomas jo sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014-07-16 iki 2014-10-16 imtinai.

Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nesutinka su R. B. už BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą pripažinta atsakomybe lengvinančia aplinkybe – jo prisipažinimu padarius šią veiką ir nuoširdžiu gailėjimusi ir prašo šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę panaikinti. Šis prašymas netenkinamas.

Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Kaip matyti iš bylos duomenų, galutinio kaltinimo pagal BK 253 str. 1 d. apimtimi, už kurį R. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas, jis savo kaltę pripažino tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai R. B. prisipažinimą laikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p.

Byloje nepilnametės nukentėjusiosios M. Č. įstatyminė atstovė K. Č. pareiškė 2896,20 Eur (10 000 Lt) civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Įstatymas numato, kad  nusikalstama veika padarytą žalą atlygina asmuo, padaręs šią veiką. Pažymėtina, kad R. B. ir K. K. dėl pasikėsinimo išžaginti ar seksualiai prievartauti nepilnametę nukentėjusiąją M. Č. nėra nuteisti. Tačiau R. B. ir K. K. kaltė padarius jiems inkriminuotą BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą visiškai įrodyta, todėl nukentėjusioji turi teisę į padarytos  neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CK) 6.250 str. nuostatą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 1, 2 dalys). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus, iškentėtus skausmus ir kt.

Kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusioji M. Č. dėl jos atžvilgiu atliktų tyčinių R. B. ir K. K. chuliganiškų veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, baimę, nerimą, išgyveno emocinį stresą, jautėsi įžeista, viešai pažeminta, kas teisėje pripažįstama neturtine žala. Tačiau sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio būtina atsižvelgti ir į tai, kad R. B. ir K. K. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai  nebuvo padaryta jokių sužalojimų, nebuvo sutrikdyta jos sveikata, dėl jų veiksmų nekilo ilgalaikių šios veikos pasekmių. Kolegija, įvertinusi šias aplinkybes bei atsižvelgusi į bylos duomenis, apibūdinančius R. B. ir K. K. materialinę padėtį (R. B. niekur nedirba, jam dėl onkologinės ligos nustatytas nedarbingumo lygis, K. K. niekur nedirba, registruotas Darbo biržoje, tačiau jo amžius (1990 m. gimimo) ir sveikatos būklė (byloje nėra duomenų, kad būtų nedarbingas) leidžia jam dirbti ir gauti pajamų), taip pat atsižvelgusi į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, mano, kad 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis šiuo atveju būtų pakankamas nepilnametės nukentėjusiosios M. Č. patirtiems išgyvenimams atlyginti, tokia suma atitinka ir teismų praktiką šios kategorijos bylose. Atsižvelgus į tai, tenkinama dalis M. Č. įstatyminės atstovės K. Č. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nepilnametei nukentėjusiajai M. Č. priteisiamas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas solidariai iš K. K. ir R. B.. Kita civilinio ieškinio dalis atmetama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,

n u s p r e n d ž i a :

              Tenkinti dalį prokuroro apeliacinio skundo.

              Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-06 nuosprendžio dalį, kuria K. K. ir R. B., vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., išteisinti pagal BK 284 str. 1 d., ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą:

              K. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ir jam paskirti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

              Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., 7 p., 8 p., 10 p., K. K. paskirtos bausmės vykdymą atidėti vieniems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į K. K. paskirtos bausmės laiką įskaityti jo sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2014-07-16 iki 2014-10-16 imtinai.

R. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ir jam paskirti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir R. B. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 253 str. 1 d. paskirtą vienų metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti, bausmes iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir jam paskirti subendrintą bausmę – vienus metus tris mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 p., R. B. paskirtą subendrintą vienų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti su ankstesniu Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014-11-27 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta  bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir R. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., 7 p., 8 p., 10 p., R. B. paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmės laiką, atliktą pagal Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014-11-27 nuosprendį.

Tenkinti dalį nepilnametės nukentėjusiosios M. Č. įstatyminės atstovės K. Č. civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti ir priteisti solidariai iš K. K. ir R. B. nukentėjusiajai M. Č. 300 (tris šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą civilinio ieškinio dalį atmesti.

Nepilnametės nukentėjusiosios M. Č. lėšų valdytoja iki jos  pilnametystės paskirti jos motiną K. Č..

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                                           Pranas Šimkus

Teisėjai                                                                                                      Jolanta Raščiuvienė

                                                                                                                                  Valdas Ciesiūnas